Dvasinis augimas – gyvenimo pilnatvė

Dvasia žodyne apibrėžiama kaip psichinės žmogaus veiklos veikimo akstinas, o dvasingas žmogus – turintis daug psichinių jėgų. Vienas iš kertinių, prigimtinių žmogaus gyvenimo uždavinių – atskleisti savo dvasinį potencialą, augti dvasiškai. Dvasingumas vystomas visą žmogaus gyvenimą, jį galime pavadinti gyvenimo varikliu ir pagrindu. Ką reiškia dvasiškai augti, ir kaip atpažinti – augame dvasiškai ar sustojome? Kokios dvasinio augimo užduotys jaunystėje, o kokios – brandžiame amžiuje? Tai svarbūs klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti.

Gyvenime visko mokomės palaipsniui – nuo paprastesnio iki sudėtingesnio. Tas pats principas taikomas ir dvasiniam augimui. Jei išmokstame to, kas yra reikalinga tam tikrame gyvenimo tarpsnyje, tuomet lengvai pereiname į sekantį gyvenimo etapą ir esame laimingi bei jaučiame gyvenimo pilnatvę. Jei neaugame dvasiškai, tuomet jaučiame vidinę tuštumą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Tą vidinę tuštumą dažniausiai bandome užpildyti išoriniais dalykais ir įspūdžiais, ir dėl to tik dar labiau susipainiojame.

Vyrauja ir klaidingas įsitikinimas – kad dvasingumo galima išmokti, pasiekti tam tikrų praktikų, metodikų pagalba, kad jį gali suteikti dvasinis mokytojas, arba galima staiga “nušvisti“ ir tapti dvasingu. Jei viskas būtų taip paprasta, mes jau seniai gyventume kitokiame pasaulyje.. Įvairios psichologinės ir dvasinės praktikos iš tiesų padeda geriau pažinti save, suprasti mūsų psichikos veikimo principus ir gyvenimo dėsnius. Retas žmogus vysto savo dvasingumą laiku, nenutrūkstamai ir nuo pat pradžių, todėl jos reikalingos kaip priemonės, padedančios susibalansuoti, suprasti savo užduotis ir galimybes. Jei siekiame gyvenimo pilnatvės, pirmiausiai turime suprasti, kad dvasinis augimas – nuolatinis procesas.

Žmogus yra dvasinga, sąmoninga, sudėtingai organizuota būtybė. Kai savo galimybes nukreipiame ir naudojame tik išorinėms reakcijoms ar kūno instinktams, tuomet vietoje dvasingumo auginame egoizmą ir visas su juo susijusias savybes, arba – nepasitikėjimą savimi ir uždarumą. Tokiu atveju savo psichines jėgas naudojame, iš esmės, savęs griovimui, nes jei neatskleidžiame savo dvasinio potencialo – vyksta degradacija. Ji juntama kaip slegianti vidinė tuštuma.

Mūsų dvasinio augimo periodai yra suskirstyti tam tikrais vienas į kitą pereinančiais periodais. Ne tik senieji mokymai, bet ir šiuolaikinė psichologija išskiria skirtingas žmogaus gyvenimo etapų užduotis. Jei neišvystome kažkurio etapo užduočių, į kitą pereiname nepasiruošę. Tai panašu į mokyklos klases: tam, kad pereitume į sekančią, turime išmokti ir įsisavinti kursą tos, kurioje mokomės. Kitaip nesuprasime, painiosimės ir darysime klaidas.

Kuo daugiau etapų praleidžiame be tam etapui reikalingo dvasinio augimo, tuo daugiau vėliau reikia pastangų, kad išmoktume tai, ką praleidome. Tai kaip pastatas: mes negalime jo statyti nuo viršaus, mes būtinai turime išlieti pamatą ir statyti namą nuo apačios. Žinoma, kuo daugiau praleidžiame, tuo daugiau laiko reikia skirti dvasinių pamokų suvokimui, tačiau jei sąmoningai ir kryptingai to siekiame, tuomet pradines užduotis su suaugusio žmogaus galimybėmis įveikiame gana greitai.

Kyla natūralus klausimas – kodėl mes taip mažai žinome apie dvasingumą, jo vystymo etapus? Ir kodėl netaikome dvasinio augimo principų gyvenime, jei jie tokie svarbūs? Matyt, todėl, kad žmonija evoliucionuoja, vystosi, ir tik neseniai pasiekė tokį suvokimą, kai gali suprasti ir įvertinti: kas padeda žmogui gyventi harmoningai, o kas – trukdo. Be to, gyvename susiliejimo amžiuje, kai įvyko informacinis šuolis, ir mūsų sąmonė jau leidžia aprėpti ir apjungti tiek senųjų mokymų palikimą, tiek naujųjų mokslų žinias.

Apie dvasinio augimo etapus, dvasinio augimo sustojimo pasekmes ir būdus užpildyti augimo spragas – sekantį kartą.

Mąstytojai apie gyvenimą

Suprasti, kas teisinga, jausti, kas gražu, norėti, kas gera – štai išmintingo gyvenimo tikslas. (A. Platenas)

Rikiuoti vieną gerą darbą prie kito taip glaudžiai, kad neliktų nė mažiausio plyšelio, – tatai aš vadinu gyvenimo džiaugsmu. (M. Aurelijus)

Man gyvenimas ne tirpstanti žvakė. Tai tarytum stebuklingas deglas, patekęs į mano rankas, ir aš stengiuos, kad jis įsiliepsnotų kuo ryškiau, pirma nei perduosiu jį ateinančioms kartoms. (B. Šo)

Negalima gyventi ramiai ir būti laimingam, kol Žemėje dar gyvena nors vienas nelaimingasis. Gyvenimo tikslas – visos žmonijos gerovė ir laimė. (J. Boljai)

Tyriausias malonumas, didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms. (M. Gorkis)

Atidžiai pažiūrėję pamatysime, kad daugelis didžiausią gyvenimo dalį iššvaisto blogiems darbams, nemažą dalį – dykinėjimui, o visą gyvenimą – apskritai ne tam, kam reikia. (Seneka)

Mūsų turtas – sveikata, natūralus gyvenimas, laisvė, kūno ir dvasios stiprybė, meilė dorybingumui… santarvė su kaimynais, prisirišimas prie draugų… romumas laimėj, tvirtumas nelaimėj, drąsa visada sakyti tiesą, nepakantumas meilikavimui. (F. Fenelonas)

Žmogui dera suprasti, kad jis – pasaulio kūrėjas ir šeimininkas, kad jam tenka atsakomybė už visas nelaimes Žemėje ir kad jam priklauso garbė už visa, kas gyvenime gera. (R. Rolanas)

Turėk viso gyvenimo tikslą, tam tikro laiko tarpo tikslą, metų, mėnesio, savaitės, valandos, minutės tikslą ir aukok menkesnius tikslus kilnesniems. (L. Tolstojus)

Žmogus gimsta ne tam, kad vilktų grandines, o tam, kad išskleistų sparnus. (V. Hugo)

Kas nemoka protingai panaudoti savo gyvenimo laiko, tas skuba skųstis, kad jo trūksta; jis iššvaisto dienas rengimuisi, valgymui, miegui, tuštiems pokalbiams, svarstymams, ką reikėtų padaryti, ir tiesiog dykinėjimui. (Ž. De La Briujeras)

Atidėliojimas – laiko vagis. (E. Jungas)

Ne filosofai, o apsukrūs sukčiai tvirtina, kad žmogus laimingas, kai gali gyventi pagal savo norus. Tai melas. Nusikalstami norai – didžiausia nelaimė. Jau verčiau negauti norimo dalyko, negu pasiekti tai, ko geisti – nusikaltimas. (Ciceronas)

Visuomenės tikslas yra visuotinė laimė. (G. Babefas)

Visų laimė – tai, kas sukurta sutartinai visiems dirbant. (H. Ibsenas)

Ir džiaugsmas, ir meilė yra sparnai į didžius darbus. (J. V. Gėtė)

Laimė – kaip sveikata: jei jos nepastebi, vadinasi, ji yra. (I. Turgenevas)

Yra du norai, kurie išsipildę gali atnešti žmogui tikrą laimę – būti naudingam ir turėti ramią sąžinę. (L. Tolstojus)

Dėl savo nelaimių žmonės linkę kaltinti likimą, dievus ir ką tik nori, tik ne patys save. (Platonas)

Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats save. (A. Belas)

Kuo žmogus doresnis, tuo labiau jis tiki kitų žmonių dorumu. (Ciceronas)

Žmogus yra vienintelė būtybė, atsisakanti būti tokia, kokia yra. (A. Kamiu)

Kai neturime savęs, tada mums visko trūksta. (J. V. Gėtė)

Jeigu neturėsi kvailų minčių, tai ir nesielgsi kvailai. (Konfucijus)

Koks gražus būna gyvenimas, kai padarai ką nors gera ar teisinga. (F. Dostojevskis)

Kiekvienas, kuris nori sulaukti saldaus gyvenimo vaisiaus, laimės obelį turi pats pasodinti. (Ž. Gryva)

Jeigu kada nors, vaikydamiesi laimės, surasite ją, jūs, lyg ta senutė, kuri ieškojo savo akinių, pamatysite – laimė visą laiką buvo ant jūsų nosies. (B. Šo)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Klausytis širdies..

* Ką daryti, kad santykiai tarp vyro ir moters būtų harmoningi? Tam pirmiausiai turime suprasti, kas yra moteriška prigimtis, o kas vyriška. Moteriška ir vyriška prigimtis – tai tam tikros energijos, kurios sąveikauja Visatoje. Prigimtis yra duotybė, ir jei mes nežinome, kaip ji išreiškiama, mes pažeidžiame sąveikos dėsnius ir dėl to negalime sukurti gerų santykių, maža to – elgdamiesi poroje pagal savo įgeidžius, mes ardome santykius.

* Kokios moteriškos prigimties savybės? Moteris – tai švelnumas, kantrybė, išmintis, ištikimybė. Ji moka priimti vyro autoritetą, subtiliai paskatina jį, pabrėžia jo nuopelnus, įkvepia. Vyro sėkmė išoriniame pasaulyje labai priklauso nuo to, kokia šalia jo moteris. Jei jis jaučiasi palaikomas, jei žino, kad būdamas su ja jis gali save realizuoti – jis niekuomet jos nepaliks. Harmoningai išreiškianti savo moterišką prigimtį moteris visuomet yra įdomi ir patraukli vyrui.

* Mūsų dienomis moteriškumas yra stipriai iškreiptas ir orientuotas dažniausiai į išorinius parametrus. Todėl dauguma moterų galvoja, kad norint sukurti šeimą, reikia “užkariauti“ vyro širdį įvairiais savo kūno atributais. Tačiau moteris – ne biusto dydis ar sijonėlio ilgis, ji pirmiausiai – moteriškas charakteris. Moteris labiausiai traukia vyrą savo moteriškais charakterio bruožais, nes jis supranta, kad būtent jie yra svarbiausi bendrame gyvenime.

* Vyriška prigimtis – aktyvumas, stiprybė, autoritetas, lyderystė. Tačiau vyras – ne tas, kuris pavergia ar išnaudoja, o tas, kuris rūpinasi ir saugo. Tai fundamentalus vyriško charakterio bruožas – rūpestis kitais. Todėl vyras turi mokėti suprasti moters emocijas, nes jai svarbu jausti, kad vyras dėmesingas jos jausmams.

* Kitas svarbus vyriškas bruožas – sugebėjimas valdyti savo jausmus. Tai reikalinga savo tikslų, savo misijos įgyvendinimui. Misija reiškia, kad jis užimtas tuo, kad atneša gera kitiems. Na, o jei vyras gyvena savo egoistinių norų pildymo lygmenyje (skardinė alaus, futbolas irt.t..), tai jis švaisto savo vyrišką energiją veltui – todėl jaučia vidinę tuštumą ir beprasmybę, o su amžiumi dėl to įgyja ir depresiją.

* Kas yra meilė? Jei mes elgiamės teisingai pagal savo prigimtį (moterišką arba vyrišką) ir nežiūrime į partnerį kaip į kažką, kas turi tenkinti norus, o vietoje to prisimename, kad jis – tas, kuriuo aš noriu rūpintis, tai ir yra meilė. Kai yra besąlygiška meilė, tai šis abipusis jausmas tik gilės ir nuolat augs.

* Kiek laiko tęsiasi meilė? Iš esmės meilė – begalinė. Taip, santykiuose būna krizės, bet jei žmonių santykiai nuoširdūs, tai kiekviena krizė tik sustiprina abipusį jausmą. Krizes išgyvename tam, kad kažko išmoktume, o ne tam, kad išsiskirtume. Svarbiausia – atrasti silpnas vietas santykiuose ir savyje ir darbuotis jas stiprinant ar taisant, o ne skaityti “patarimus“, rekomenduojančius keisti partnerius kas kelis metus. Reikia laikytis atokiau nuo tokių “teorijų“, nes jos persmelktos egoizmu.

* Kas svarbu auklėjant vaikus? Pirmiausia ir svarbiausia, ką turime duoti vaikui nuo pat gimimo – meilė. Ir ne sąlyginė, kai “myliu tave, nes susitvarkei žaislus“ – tai traumuoja vaikus ir palieka gilias nuoskaudas. Vaiką reikia mylėti tiesiog dėl to, kad jis yra. Tačiau meilė – ne sentimentai. Jei aš savo vaikui leidžiu viską, o jo charakteris dėl to darosi blogas, tai ne meilė, nes tai ardo jo asmenybę. Meilė visuomet numato kitam gera, o ne tik jausmus tam žmogui. Dėl to gero tėvai kartais gali būti griežti ir reiklūs.

* Ar galima šaukti ant vaikų? Riksmas reiškia autoriteto praradimą. Jei jums reikia įrodinėti savo autoritetą, reiškia, jūs jo neturite. Jei tėvai šaukia ant vaiko, tuo jie parodo savo silpnumą, bejėgiškumą. Kartais galite pakelti balsą, kad vaikas sustotų ar atkreiptų dėmesį, tačiau svarbu nepulti į susierzinimo ar pykčio emocijas. Nepamirškime, kad per vaikus tėvai taip pat mokosi – atsakomybės, besąlygiškos meilės ir… egoizmo atsisakymo.

* Kodėl ne visos psichologinės metodikos sėkmingos? Todėl, kad nepakanka vien noro tapti sėkmingu ir laimingu. Svarbus tų siekių motyvas ir kokiomis priemonėmis žmogus to siekia. Jei telksitės manipuliatyvias technikas, jūs galite tapti trumpam sėkmingais, tačiau sėkmė nebus stabili, nes tokia technologija yra apgaulės technologija, kai bandoma gudrauti, apeiti, pasinaudoti. Tai savanaudiškumas ir prievarta, o ne bendradarbiavimas ir pasitikėjimas.

* Jei norime būti laimingi ir sėkmingi, turime gyventi pagal Visatos dėsnius, o tam, kad pagal juos gyventume, mes turime juos žinoti. Juos žinodami, pradėsime gyventi meilėje ir altruizme, bendradarbiaudami ir rūpindamiesi vieni kitais ir Žeme. Tai pakeis pasaulį.

Iš O. Gadeckio paskaitų ir straipsnių.

Gyvenimas pagal Visatos dėsnius

* Pagrindinės žmogaus siekiamybės gyvenime – sėkmė ir laimė. Tačiau dauguma šiuolaikinių žmonių nežino, kaip pasiekti šių dviejų tikslų. Kodėl? Tik todėl, kad niekas jų to nemokė, o ir jie patys to nesimokė. Kaip mūsų mintys veikia mūsų gyvenimą, kaip teisingai reaguoti į sunkumus ir problemas, kaip kurti harmoningus santykius su aplinkiniais, kaip suprasti savo pašaukimą šiame pasaulyje ir gyventi pagal jį – tai tik dalis pagrindinių klausimų, į kuriuos turime sau atsakyti, jei norime pasiekti sėkmės ir laimės.

* Kas yra likimas? Tai, ką žmonės vadina likimu, iš tiesų yra griežti Visatos dėsniai, kurie veikia mūsų gyvenime. Kai gyvenime prasideda problemos, dažniausiai mes kaltiname kitus žmones ir aplinkybes. Mes jų nekenčiame, kovojame su jais ir stengiamės pašalinti iš savo gyvenimo. Ir nesuprantame, kad jie – tiesiog likimo vykdytojai, o likimo šaknys – mumyse.

* Reikia būti dėmesingais ir mokytis iš kiekvieno įvykio gyvenime. Jei būsime atidūs, gyvenimo dėsnių supratimas palengva ateis. Kiekvienas iš mūsų turi vidinę intuiciją, tačiau ne kiekvienas yra pasiruošęs ja naudotis. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena ne pagal Visatos dėsnius, tai jo intuicija neveikia. Jei jis šiuos dėsnius pažeidžia, tuomet intuicijos kanalas užsiveria. Kai elgiamės šiame pasaulyje grubiai, mūsų psichika atbunka ir pasidaro nejautri subtiliems signalams.

* Šiandien žmonės gyvena labai laisvavališkai. Tačiau kai jiems sugrįžta jų pačių poelgiai, jie stebisi: “Iš kur tai? Kodėl? Juk aš toks geras!“ Gyvenimo problemos – tai tik atgalinis ryšys, Visatos reakcija į mūsų nemokšiškus veiksmus. Pagrindinis mūsų gyvenimo dėsnis – visi mūsų veiksmai sugrįžta mums patiems. Su kokia jėga – pozityvia ar negatyvia – mes veikiame į išorę, su tokia pat jėga mums sugrįžta atsakymas. Tai ir yra likimas.

* Vienas esminių gyvenimo valdymo principų – mokytis dirbti su savimi, o ne su aplinkybėmis. Pokyčiai mūsų gyvenime ir pasaulyje prasideda nuo savęs keitimo. Pasaulis – mūsų visų projekcija. Jis darosi vis agresyvesnis, nes vis grubesnis darosi žmonių vidinis pasaulis.

* Nusiteikimas gėriui – tik nedidelė pozityvaus mąstymo dalis. Antras, daug svarbesnis pozityvumo principas – mokėjimas teisingai reaguoti į iškilusias gyvenimo problemas. Žiūrėti į jas pozityviai – reiškia suprasti, kad jos nurodo mūsų netobulumą. Patiriamus sunkumus gyvenime turime priimti kaip pamokas, o ne kaip bausmę.

* Jei pradeda totaliai nesisekti, pirmiausiai reikia atsisakyti išdidumo, jame – daugelio problemų šaknys. Kaip mes elgiamės, kai mus užvaldo išdidumas? Mes nenorime mokytis iš problemų, nes tvirtiname, kad esame absoliučiai teisūs, o visi kiti – ne. Mes kaltiname visus ir taip dar labiau didiname savo nesėkmes. Taip mes kovojame prieš Visatos dėsnius, o jų neįmanoma nugalėti. Labai svarbu tai suprasti.

* Kodėl žmonės serga? Dėl tam tikrų dėsnių, reguliuojančių visų gyvų būtybių gyvenimą, nežinojimo ar nepaisymo. Pavyzdžiui, miego ritmas – bioritmų dėsnis: turime gultis ne per vėlai, o keltis anksti. Jei to nesilaikome, organizmas eikvoja vis daugiau savo biologinės energijos atsargų ir pradeda sekti. Turime laikytis ir tam tikrų mitybos taisyklių: maistas turi būti sveikas – ir produktai, ir paruošimo būdas. Taip pat psichologinė būsena, judėjimas, kvėpavimas, vanduo yra svarbūs… Deja, bet dauguma šiuolaikinių žmonių apie sveikatą pradeda galvoti tik tuomet, kai jų sveikata nusilpsta. O juk turėtų būti atvirkščiai: kai sveikata gera, reikia teisingai gyventi ir ją palaikyti – ir tai visai kitoks požiūris į sveikatą.

Iš Olego Gadeckio – psichologo, filosofijos mokslų kandidato, “Trečiojo tūkstantmečio psichologijos“ projekto vadovo paskaitų ir straipsnių.

Pasaka apie Spalvotą Apsiaustą

Sykį Kūrėjas, atsitraukęs nuo svarbių Kūrinijos reikalų, žvilgtelėjo žemyn ir pamatė ką tik pagimdžiusią kūdikį moterį. Ji švelniai žiūrėjo į mažylį ir meldėsi: “Viešpatie! Duok mano vaikui laimės! Padaryk taip, kad visos bėdos ir nelaimės jį aplenktų! Apsaugok nuo blogo žodžio, piktos akies ir negero žmogaus! Lai gyvena jis džiaugsme! Man neteko laimės patirti, tegul nors jis…“

– Na ir kvailiukė – švelniai šyptelėjo Kūrėjas. – Kaip gi neteko? Štai ji, tavo laimė, šypsosi, guguoja! Na, bet gerai, išpildysiu jos prašymą. Sukursiu aš jam… spalvotą apsiaustą! Jis apsaugos jį nuo bėdų ir suteiks gyvenimo džiaugsmą. Vienas, du, trys!

Kūrėjas pūstelėjo – ir kūdikį apgaubė nematomas apsiaustas. Jei galėtume jį savo akimis pamatyti, tai būtume sužavėti: jis visas buvo iš Meilės, ir austas iš tylėjimo aukso ir žodžių sidabro, jame persipynė melsvos ir rausvos svajos, žaižaruojančios viltys ir žalsvos žolės švelnumas, jis spindėjo daugybe spalvų ir buvo nepaprastai gražus! Tokiu apsiaustu apglėbtas žmogus švyti, šalia jo šilta ir šviesu, ir kitiems žmonėms norisi su juo pabūti – štai tokias stebuklingas savybes Kūrėjas suteikė savo kūriniui.

Praėjo daug metų. Kartą, leidęs sau trumpą poilsį tarp Kūrinijų, Kūrėjas netikėtai prisiminė tą mažylį ir panoro žvilgtelėti – kaip ten gyvena šis laimingas žmogus, kaip savo funkcijas atlieka Spalvotas Apsiaustas? Pasakyta – padaryta: jis akimirksniu sugalvojo sau žemišką kūną ir atsirado netoliese nuo savo “krikštasūnio“.

Tačiau tai, ką jis pamatė, jį sukrėtė. Žmogus buvo gyvas-sveikas, bet labai vienišas ir visiškai nelaimingas. Priežastis buvo aiški! Jo stebuklingas Spalvotas Apsiaustas gerokai susidėvėjo, vietomis palopytas, jis virto skutais, ryškios spalvos išbluko ir nusitrynė, ir atrodė Apsiaustas taip, kad ir varguolis į jį nepažiūrėtų.

Kūrėjas sutriko. To negali būti!!! Juk Spalvotas Apsiaustas buvo sumanytas kaip rūbas, kuris gina nuo bėdų ir nelaimių ir kuria jaukumą ir laimę! Jis suteikė Apsiaustui didelę atsparumo atsargą, jis sukūrė Apsiaustą Laimei, ir kūrė jį, kaip visuomet – rūpestingai ir su Meile. Tai buvo nuostabus Įvairiaspalvis Apsiaustas, kodėl gi jis dabar atrodo taip, tarsi jį sunešiojo amžinas klajoklis?

Ir štai, sulaukęs, kol vyras užmigs, Kūrėjas vėl nusileido į Žemę skaidraus debesėlio pavidalu, pateko į žmogaus būstą ir paėmė į rankas tai, kas liko iš Spalvoto Apsiausto.

– O Viešpatie! – nesulaikė jis nuostabos.

Prieš jį atsivėrė visas šio žmogaus gyvenimo kelias, ir Kūrėjas suprato, kodėl ši nuostabi dovana neveikė. Kiekvienas Apsiausto išretėjimas galėjo papasakoti savo istoriją, ir Kūrėjas girdėjo ir matė taip, lyg jis pats būtų ten dalyvavęs.

– O, kaip jį pagieža blaškė, – nustebo Kūrėjas, tiesindamas skutelius Apsiausto kraštuose. – Lyg įsiutę šunys būtų draskę. Pyko jis ant tų, kurie su jo nuomone nesutiko, kas jį gyvenime aplenkė, kam jis save leido apgauti. Pagiežos dantys aštrūs… Ją patirti – kokia gi čia laimė?

– O čia Pavydas… – nustatė Kūrėjas, žiūrėdamas prieš šviesą į didelę skylę nugaroje. – Pavydėjo juodai visiems – tiems, kas greitesnis, sumanesnis, sėkmingesnis, kam daugiau teko, kas vikriau įsitaisė. Nieko sau, kaip rūgštimi išgraužta… Taip pat laimės iš to mažai.

– Na ir plyšimas! – nusiminęs tarstelėjo, kai norėjo sujungti iširusius audinio kraštus. – Pagal visus požymius tai abejonės! Norisi vieno, o daro kita, priverčia save tikėti tuo, kuo netiki, blaškosi tarp “noriu“ ir “privalau“, stengiasi ir vieniems, ir kitiems įtikti, štai ir plešia jį į skirtingas puses, todėl ir audinys sutrūko. Ir laimė kartu su juo.

– O čia pas mus nuoskaudos! Ant tėvų pyksta, ant jo neįvertinusių žmonių pyksta, ant jį atstūmusių moterų pyksta, ant sunkaus ir neteisingo gyvenimo, ant savęs, kad mažai pasiekė, ir ant Dievo, kad leidžia viskam šitam vykti – čia jau ir stipriausias audinys neatlaikys, pati stipriausia laimė pradės griūti.

Kūrėjas išvydo ir didžiulę kiaurą skylę tiesiai priešais širdį ir pamatė, kad žmogus anksti nusivylė Meile – labai anksti, dar vaikystėje. Jau tuomet jis suabejojo, kad tėvai jį myli, o vėliau šiam savo įsitikinimui daug kartų rasdavo patvirtinimus, ir jie dar labiau sustiprindavo jo niūrias mintis. Išgyvenęs jaunystėje neištikimybę ir išdavystę, jis nusprendė daugiau niekada nemylėti, todėl kad meilė atneša skausmą, ir tai padarė jį nelaimingu.

– Sūneli, kaip gi taip, tu atsisakei svarbiausio laimės Šaltinio, Meilės! – liūdnai kuždėjo Kūrėjas. – Atsisakei Meilės, atsisakei Dievo, kaip gi dabar aš galėsiu tave palaikyti, jei tu mane neigi??? Nenuostabu, kad tavo Vaivorykštinis Apsiaustas pasidarė toks pažeidžiamas!

Jis žiūrėjo į blankų dulkėtą audinį ir pamatė, kad į jį susigėrė tuščių rūpesčių, nebūtinų susitikimų, nereikalingų pokalbių, beprasmių pramogų dulkės, visa tai pavertė spalvotą audinį nuobodžiu ir kasdienišku. Jis pamatė, kad ant audinio tamsiomis dėmėmis nusėdo negatyvios praeities pergyvenimai ir baimė dėl ateities, vietomis keistą ornamentą sutepė juodos mintys, ir dėl to Apsiaustas visiškai neteko savo gaivumo ir ryškumo.

– Na ką gi, teks padirbėti, – atsikvėpė Kūrėjas, sutverdamas adatą ir siūlus.

Jei žmogus būtų nubudęs, kampe, sename krėsle, jis galėjo pamatyti pusiau permatomą senolį, kuris murmėdamas lopė jo Spalvotą Apsiaustą. Bet jis nepabudo. Užtat jis sapnavo neįprastus, keistus sapnus.

Sapne pas jį atėjo senolis, kuris vis papurtydavo rankose kažkokį margą audeklą ir mokė jį:

– Sūneli, drabužius reikia prižiūrėti! Akivaizdu, jei jų laiku nevalysi ir netaisysi, jie suplyš. Štai aš tavo Spalvotą Apsiaustą sulopysiu, išvalysiu. O toliau jau tu pats! Priežiūros taisyklės paprastos, jos žinomos kiekvienam vaikui, tik suaugę kažkodėl apie tai pamiršta. Nežudyk Meilės nei savyje, nei kituose; nepavydėk; nemeluok; neimk svetimo; nepaleistuvauk; nesmerk; mokėk dirbti ir ilsėtis su džiaugsmu; nepriklausyk nuo kitų nuomonės; ir dar būk patenkintas tuo, kas yra, o ne tuo, kas galėtų būti. Ir tuomet ateis pas tave Laimė!

Kalbėjo senolis, o iš jo dvelkė šiluma ir šviesa, ir nuo audinio jo rankose – taip pat.

– Dar štai ką prisimink, sūneli. Gyvenimas margas, sudėtingas, jame visko nutinka. Tu ne šventas, kartais gali nesusivaldyti, į kažką įklimpti ir sutepti Spalvotą Apsiaustą. Reikia laiku išvalyti juodas nerimo, nuoskaudų ir neatleidimo dėmes. Dar reikėtų nuolat apipurkšti audeklą Meile, tuomet jis ištikimai tau tarnaus ir saugos tavo Laimę metų metus!

O paskui užmetė senolis Spalvotą Apsiaustą ant miegančio žmogaus, rūpestingai apkamšė jį iš visų pusių, pabučiavo į kaktą, o paskui pavirto debesėliu ir išsisklaidė. Na, nėra ko stebėtis, juk sapne visko nutinka!

Pabudo žmogus ir nustebo: kodėl dabar jam taip gera, net dainuoti norisi? Lyg ir eilinė diena, ir atostogos dar negreitai, o siela – dainuoja!

Atėjo į darbą – šypsosi, ir sutikti žmonės nevalingai atsako šypsena. Ir kaip nenusišypsosi žmogui, kuris šviečia ir švyti, o jo kasdieniniai rūbai atrodo lyg būtų austi iš aukso-sidabro, iš vėjo ir gėlių, siūti iš pačios tyriausios dieviškos Meilės?

Taip ir ėjo Žeme paprastas žmogus, ir jautėsi taip, lyg Kūrėjas jį į kaktą būtų pabučiavęs. O ant jo pečių buvo užmestas labai patvarus ir laimingas Spalvotas Apsiaustas.

Autorė: Elfika

Saulėto, spalvoto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio 😀 !!

Nuoširdžiai :)..

Kaip dažnai kartojame šį žodį, kaip dažnai juo pabaigiame laiškus ar šiltus palinkėjimus.. O kai reikia apibūdinti, kaip suprantame nuoširdumą – susimąstome. Be abejo, kiekvienas žinome, kad tai viena iš žmogiškų dorybių. Nuoširdumas apibrėžiamas kaip vienas iš sąžiningumo aspektų, prieštaravimų nebuvimas (su savimi ir aplinkiniais), melo ir veidmainystės priešingybė. Nuoširdus žmogus – linkintis gera, širdingas, atviras.

Gražu. Bet kodėl tuomet taip nelengva apibūdinti nuoširdumą? Todėl, kad dažnai jį painiojame su nevaldomu impulsyvumu ar emocingu kalbėjimu visko, kas yra mintyse ir siejame su nemaloniu pasakojimu, tiesmukišku kalbėjimu ar net įžūlumu. Štai taip ir susipainiojame, nes pamirštame, kad bet kokia dorybė jau savaime yra teigiama savybė, grįsta viskuo, kas yra pozityvu.

Nuoširdumas siejamas su atvirumu, teisingumu, tikrumu, minčių aiškumu, natūralumu, adekvatumu. Tai savybė, kuri nuteikia bendrauti ir suvienija, gilesne prasme tai sielos būsena ir viena iš patraukliausių žmogaus dorybių. Kai žmogus nuoširdus ( pats žodis tarsi nusako esmę – nuo širdies), jis negali pakenkti, nes jo motyvas – padaryti gera, suprasti, išspręsti, padėti, sutarti.

Dar daugiau – be nuoširdumo neįmanoma sukurti harmoningų santykių, tai gerų santykių pagrindas, vedantis į supratimą ir pasitikėjimą. Taip bendraudami esame laisvi, jaučiame bendrumą, nes nėra prieštaravimų tarp to, ką galvojame ir to, kaip elgiamės – todėl nuoširdumas dažnai vadinamas neatsiejamu tiesos palydovu. Jo negalima suvaidinti – jis yra arba ne – ir žmonės tai jaučia..

Kad būtume nuoširdūs su kitais, pirmiausiai turime būti nuoširdūs su savimi. Tam dažniausiai trukdo noras įtikti, vertinimai, manipuliacijos, lūkesčiai, pvz.: “ką pagalvos, kaip aš pasirodysiu, kaip sureaguos, ar aš teisingai, protingai kalbu, ar tai paveiks“, ir pan.. Ir būtent nuoširdumas padaro žmogų tikru, unikaliu, leidžia pamatyti savo tikrąsias savybes be apsimetinėjimo ir kaukių: kas sutaria su savimi, gali sutarti ir su aplinkiniais.

Turime mokytis nuoširdumo, kitaip rizikuojame visą gyvenimą vaidinti tą, kuo nesame iš tiesų. Paprastas būdas išmokti nuoširdumo – elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis ir nesinaudoti kitais savo tikslams pasiekti. Nuoširdumas su savimi – tai gebėjimas įsiklausyti į save ir be pateisinimų pamatyti ir tai, ką nelabai norime matyti. Tuomet veikiame ne iš baimės ar dėl įvertinimo, o iš širdies, sielos tyrumo – tame mūsų vidinė stiprybė.

Beje, yra paprastas nuoširdumo patikrinimo būdas: parašykite, ką galvojate apie save, savo savybės, o paskui paprašykite kažką iš aplinkinių parašyti apie jus pagal tas pačias vertinimo kategorijas. Sulyginkite ir suprasite, ar esate nuoširdus. Galite tai suprasti ir pagal pojūčius: nuoširdumas teikia džiaugsmą ir laisvę, nenuoširdumas – apribojimus ir kančią.

Nuoširdumas išreiškiamas:

– dėmesiu bendravime;

– pasitikėjimu ir atvirumu;

– sugebėjimu suprasti ir išreikšti savo jausmus;

– pozityvumu ir pagarba.

Nuoširdumas turi nuostabių privalumų:

– išlaisvina mus nuo melo, veidmainystės ir dviveidiškumo;

– teikia jėgų minties, žodžio ir veiksmo vientisumui;

– dovanoja džiaugsmą – dėl natūralaus elgesio ir reakcijų;

– suteikia galimybę visada būti savimi;

– tiesia pagrindą savitarpio supratimui ir pasitikėjimui.

Kaip matome, elgtis nuoširdžiai nėra sprendimas pagal situaciją ar noras, tai turi būti gyvenimo pozicija, dvasinis polėkis, kuris mus veda į viską, kas gyvenime yra gražu – vidinį grožį, unikalumą, altruizmą, siekimą daryti gera. Nuoširdumas veda tiesiu, šviesiu ir trumpausiu keliu į laimę, jis pagreitina mūsų dvasinį augimą. Priešingas gi kelias skendi tamsoje ir kupinas kliūčių ir nusivylimų.

Argi gali būti abejonių, ką rinktis?.. 🙂

Paleisti situaciją – ką tai reiškia?

Ar susimąstėte, kodėl vienas situacijas išgyvename džiaugsmingai ar neutraliai, o kitos vis sugrįžta kankinančiais prisiminimais? O jei tokių prisiminimų ne vienas?.. Kodėl jie vis sugrįžta ir kaip su jais atsisveikinti visiems laikams? Tai galime padaryti vieninteliu būdu – paleisti situaciją. Keistai skamba: atrodytų, kam mes laikomės to, kas mus kankina?

Pasirodo, taip nutinka dėl mūsų noro viską kontroliuoti, kuris gerokai apsunkina gyvenimą. Kaip tai pasireiškia? Tuo, kad tikimės, jog kiti žmonės elgsis taip, kaip mums atrodo geriausiai, todėl ir skubame prieštarauti, nurodinėti, tikėtis, reikalauti, ginčytis, valdyti, kritikuoti.. Kai emocijos aprimsta, suprantame, kad gal ir nevertėjo konfliktuoti, gal ir teisus buvo žmogus, bet emocingai mestos frazės neduoda ramybės.. ir gana ilgai, kol jų neužgožia kiti nemalonūs prisiminimai.

Tokia graužatis yra ne tik tuščiai sugaištas laikas, tai gyvenimas negatyviomis mintimis, kurios sekina ne tik sveikatą, bet ir paveikia santykius su aplinkiniais. Todėl, kad prisiminimuose išgyvename vidines dramas, vis papildydami jas naujomis negatyviomis emocijomis. Ir iš esmės kovojame vidines ir išorines kovas, vietoje to, kad paleistume mus kankinančius atsiminimius. Tačiau kaip tai padaryti?

Pirmiausiai turime suprasti, kad nei vienas žmogus neprivalo atitikti mūsų lūkesčių – jis, kaip ir mes, turi teisę rinktis savo sprendimus. Iš kitos pusės – visi mes galime valdyti savo mintis ir reakcijas į žmonių elgesį. Jei jaučiamės įskaudinti, pabandykime suprasti mus įskaudinusį žmogų, pagalvokime, kaip pasielgtumėme jo vietoje – gal jis negalėjo ar nemokėjo kitaip pasielgti ar pasakyti, o gal turėjo priežastį, kurios mes nežinome? Atleiskime, jei to reikia – atleidimas taip pat išlaisvina.

Bet kokiu atveju – paleisti kankinančią situaciją žymiai efektyviau, nei laikytis jos. Paleisti situaciją nereiškia kažkam leisti elgtis su mumis blogai. Paleisdami ją, mes tiesiog išsivaduojame nuo negatyvių vidinių emocijų ir tokiu būdu situaciją užbaigiame. Pajuntame didelį palengvėjimą ir atsisakę kitų elgesio kontrolės. Svarbu suprasti – kodėl pykstame, ką jaučiame, kaip dažnai tai prisimename, ar šie jausmai veikia mūsų bei aplinkinių žmonių gyvenimą, ar trukdo.

Jei nemalonūs prisiminimai kankina, galima juos smulkiai išdėstyti, užrašyti popieriuje – gal tokiu būdu aiškiau pamatysime savo negatyvių emocijų priežastį. Būtent jų mes turime atsikratyti, nes jos vis grąžina į nemalonią praeitį. Neskubinkime savęs, tiesiog turėkime aiškų tikslą – paleisti kankinančią situaciją. Kad aiškiau suprastume, ką reiškia paleisti, prisiminkime:

– paleisti reiškia nustoti versti, spausti, teisti, bet mokytis palaikyti ir padrąsinti bei leisti būti kitam tokiu, koks jis yra;

– paleisti nereiškia pataikauti blogiems poelgiams, bet leisti žmogui pačiam pamatyti savo neteisingų sprendimų rezultatus; pripažinti, kad kartais rezultatas priklauso ne tik nuo mūsų;

– paleisti reiškia nustoti bandyti keisti kitą žmogų ir smerkti jį, o visą savo energiją nukreipti į savo savybių ir atsakomųjų reakcijų tobulinimą;

– paleisti nereiškia atsiriboti nuo kito žmogaus, bet pripažinti jo teisę savarankiškiems sprendimams (net ir klaidingiems);

– paleisti reiškia nustoti dominuoti, ginčytis, kabinėtis, bet pradėti suprasti save, savo privalumus ir trūkumus;

– paleisti reiškia išsilaisvinti iš kankinančių prisiminimų, o visas jėgas skirti šiandienos ir rytojaus gerovei;

– paleisti reiškia mažiau bijoti, būti atviram, daugiau pasitikėti ir mylėti be sąlygų.

Stenkimės daugiau stebėti gyvenimą, daryti išvadas bei elgtis adekvačiai, nei kontroliuoti jį, aktyviai kištis ar priešintis. Siekis primygtinai įrodyti savo teisumą ar valdyti kitų gyvenimus neišvengiamai kertasi su kitų žmonių interesais. Mes galime turėti savo nuomonę, tartis, jei yra bendri reikalai, rodyti deramą pavyzdį, geranoriškai bendrauti – mes visuomet turime pozityvų pasirinkimą.

Ir būsime nustebinti, kad atsisakę kontrolės, mes valdome savo gyvenimą žymiai efektyviau, nes nėra baimės, nerimo ir nereikalingų lūkesčių. O geranoriškai bendraudami kuriame puikius santykius.. Todėl paleiskime iš savo gyvenimo visas nemalonias situacijas, kurios jau įvyko ir kurių jau nebepakeisime. Tikrai pajusime išsilaisvinimą ir didelį palengvėjimą.

Kaip manote?

Mūsų laikmečio paradoksai

“Mūsų laikmečio paradoksas yra tame, kad mes turime aukštus pastatus, bet žemą pakantumą, plačias magistrales, bet siauras pažiūras.

Išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, perkame daugiau, bet džiaugiamės mažiau.

Turime didelius namus, bet mažesnes šeimas, didesnius patogumus, bet mažiau laiko.

Turime geriausią išsilavinimą, bet mažiau išmanymo, geriausias žinias, bet prasčiau įvertiname situaciją, turime daugiau ekspertų, bet ir daugiau problemų, geriausią mediciną, bet prastesnę sveikatą.

Geriame daug, rūkome daug, pernelyg neatsakingai išlaidaujame, juokiamės per mažai, važinėjame per greitai, lengvai supykstame, miegoti gulamės per vėlai, atsibundame pavargę, skaitome per mažai, per daug žiūrime televizorių ir meldžiamės per retai.

Padidinome savo pretenzijas, bet sumažinome vertybes.

Kalbame per daug, mylime per mažai ir nekenčiame per dažnai.

Žinome, kaip išgyventi, bet nežinome, kaip gyventi.

Metais pildome žmogaus gyvenimą, bet nepildome metų gyvenimu.

Pasiekėme Mėnulį ir grįžome, bet sunkiai pereiname per gatvę ir susipažįstame su kaimynu.

Įveikiame kosmines erdves, bet ne dvasines.

Darome daugiau, bet ne geriausių darbų.

Valome orą, bet užteršiame sielą.

Suvaldėme atomą, bet neįveikėme savo prietarų.

Rašome daugiau, bet sužinome mažiau.

Planuojame daugiau, bet pasiekiame mažiau.

Išmokome skubėti, bet ne laukti.

Kuriame naujus kompiuterius, saugančius vis daugiau informacijos ir teikiančius vis didesnius srautus kopijų, bet bendraujame vis mažiau.

Tai greito maitinimo ir prasto virškinimo, didelių žmonių ir menkų sielų, greito pelno ir sunkių tarpusavio santykių laikai.

Šeimos lėšų augimo ir skyrybų augimo, gražių namų ir sugriautų namų židinių laikai.

Trumpų atstumų, vienkartinių sauskelnių, vienkartinės moralės, ryšių vienai nakčiai laikai; virsvorio ir tablečių, kurios atlieka viską: sužadina mus, nuramina mus, užmuša mus…

Užpildytų vitrinų ir tuščių sandelių laikai.

Laikai, kai technologijos leidžia šiam laiškui pasiekti jus ir tuo pačiu pasidalinti juo arba tiesiog nuspausti “Delete“.

Nepamirškite, skirkite daugiau laiko tiems, kuriuos mylite, nes jie su jumis ne visam laikui.

Nepamirškite, pasakykite gerus žodžius tiems, kurie susižavėję žiūri į jus iš apačios į viršų, nes šis mažas žmogus greitai išaugs, ir jo nebus šalia jūsų.

Nepamirškite ir karštai priglauskite prie savęs artimą žmogų, todėl kad tai vienintelis lobis, kurį galite atiduoti jam iš širdies, ir kuris nekainuoja nė cento.

Nepamirškite ir sakykite “myliu tave“ savo mylimiesiems, bet iš pradžių iš tiesų tai pajuskite.

Bučinys ir apkabinimas gali ištaisyti bet kokį nesklandumą, jei darome tai iš širdies.

Nepamirškite ir laikykitės už rankų ir branginkite akimirkas, kai esate kartu, nes vieną dieną šio žmogaus nebus šalia jūsų.

Raskite laiko meilei, raskite laiko bendravimui ir raskite laiko pasidalinti viskuo, ką turite pasakyti.

Todėl, kad gyvenimas matuojamas ne įkvėpimų-iškvėpimų skaičiumi, o akimirkomis, kuomet dvasia pakylėta!“

(Džordžo Karlino manifestas)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!