ruvi

Palikite visus ramybėje, tame tarpe ir save, ir tuomet viskas atsistos į savo vietas.

Leiskite sau atsikvėpti.. Peržvelkite savo gyvenimą.. Ir pradėkite gyventi..

Mums nieko nesigauna tuomet, kai bandome kitus įsprausti į kažkokias savo taisykles ir lūkesčius. Kai norime kažką gauti iš kitų. Visiems kažką norime įrodyti..

Mes blaškomės, stengiamės atitikti, lygiuojamės į kitų pasiekimus, baiminamės atsilikti, rungtyniaujame.. Ir bėgame per gyvenimą lyg nuvaryti žvėreliai, besiblaškydami išstumdome kitus į šonus, bet nesugebame atrasti savo vietos..

O juk iš tiesų viskas paprasta.

Kiti mums duoda tai, ką gali ir kiek gali. Ir šito negalima pakeisti, nes ir mes kitiems duodame lygiai tiek, kiek galime ir ką galime.

Ir keista manyti, kad jei mums atrodo, jog žmogus gali duoti daugiau, tai mes būtinai turime jį priversti tai padaryti.. Neturime. Nes tai, kas gaunama dirbtinai – dirbtina ir išlieka..

Mes turime pasirinkimą – sutikti arba nesutikti. Ir visi kiti turi lygiai tokį patį pasirinkimą.

Mes puikiai mokame reikalauti iš gyvenimo, bet nemokame branginti praktiškai nieko iš to, ką turime. Mūsų užtenka labai trumpam, o paskui mes elgiamės kaip vaikai, laukiantys vis naujų dovanų ir atrakcionų.

Mes nieko nepaliekame ramybėje, net meilė susigūžia, pavargusi nuo santykių aiškinimosi ir nuoskaudų.. Vaikai atitolsta, nes mes primygtinai mokome juos to, ko patys nemokame.. Mylimi žmonės užsidaro, nes laukiame iš jų neįtikėtinų stebuklų, kuriuos patys išsigalvojame..

Mes ir save įspraudžiame į siaurus rėmus, neigdami savo duotybę, ir labiausiai pergyvename dėl to, kad neatitinkame to primetamo, išskirtinai pinigais matuojamo sėkmingo žmogaus idealo.

Todėl dar kartą: palikite save ramybėje! Palikite visus ramybėje!

Siekite harmonijos su savimi, o ne išskirtinės valdžios prieš kitus.

Mokykitės pabusti su džiaugsmu.. Mokykitės pastebėti žmonėse geriausia ir būtinai jiems tai pasakykite! Savo trūkumus jie ir be jūsų žino..

Išmokite mylėti be pavergimo – laisvai ir didžiadvasiškai, o ne įtariai ir pavydžiai. Išmokite gyventi visapusiškoje švaroje – nuo minčių iki išplautų langų..

Mokykitės mąstyti kūrybingai kiekvieną kartą, kai kažką darote, o ne automatiškai remtis paruoštais šablonais, kurie sugalvoti masių valdymui, bet ne kiekvieno atskiro žmogaus situacijų sprendimui.

Išmokite pasitikėti žmonėmis, kuriuos mylite, ir jūs pamatysite, koks gali būti dėkingas žmogus, kurį išlaisvino nuo žeminančios kontrolės..

Atgaukite ryšį su gamta – tai vienintelė aukščiausia jėga šioje planetoje.. Norite stebuklo – pasėkite sėklą į žemę. Norite tikro grožio – pažvelkite į metų laikų kaitos įvairovę.. Norite jėgų – išmokite išgirsti savo kūno kalbą ir palaikykite harmonijoje tai, ką gamta sukūrė..

Gamtos dėsniai paprasti. Ir nelaimingais mes tampame būtent tuomet, kai tuščiagarbiškai bandome juos padaryti sudėtingais..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Šiandien vėl tikra istorija – vienos moters pasakojimas apie tai, kaip dažnai materialūs siekiai ir daiktai užgožia tikrus, šiltus žmonių jausmus ir tarpusavio ryšį.

Gyvenau idealų, “kaip iš paveikslėlio“ ir – nelaimingą gyvenimą..

Mes gyvename nedideliame name. Ir jame užtenka vietos mudviem su vyru, keturiems vaikams, dviems šunims, dviems katėms, paukšteliams ir įvairiems gyvūnams, kurie apsigyveno mūsų vyriausios dukters kambaryje.

Name vietomis girgžda grindys, o plytelės virtuvėje prašosi remonto. Žiemą paryčiais namuose šaltoka, nes senoji krosnis ne visada gerai kaista. Kambariuose daug įvairiausios elektronikos ir senų baldų.

Aš myliu šį nediduką namelį. O grindų girgždesys – tarsi muzika mano sielai, todėl, kad tai mūsų Namai.

Ir man visai nesvarbu, kad kaimynų namai didesni ir brangesni. Nesvarbu, kokios markės jų automobiliai ir kur jie praleidžia savo prabangias atostogas. Aš nelyginu mūsų gyvenimų.

Aš nenoriu idealaus gyvenimo, “kaip iš paveikslėlio“. Ir tam yra priežasčių.

Esmė tame, kad prieš daugelį metų aš buvau ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo mes turime du vaikus. Tą žmogų labiau domino materialios vertybės, pramogos ir malonumai, nei šeima.

Mes turėjome didelį naują namą gražioje vietoje šalia ežero. Turėjome puikius automobilius ir jachtą. Mus vadino “auksine porele“, nes idealiai atitikome tą šeimos vaizdinį, kurį primeta mums visuomenė.

Bet už uždarų durų buvo visai kitokia istorija. Ten buvo gyvenimas, perpildytas alkoholiu, kvaišalais, neištikimybe ir žiaurumu. Ten buvo gyvenimas su žmogumi, kuriam nuolat kažko trūko, ten vyravo liūdesys ir neviltis. O vaikai jei ir matė savo tėvą, tai tik įniršusį ir rėkiantį ant jų motinos arba gulintį lovoje.

Gyvendama su juo aš jaučiausi tarsi lediniame kamuolyje.. Gyvenimas už namo ribų atrodė laimingas ir švytintis, o viduje aš iš visų jėgų stengiausi susidoroti su slegiančiomis aplinkybėmis, tačiau ką aš bedaryčiau, viskas tik blogėjo. Išoriškai mes kėlėme pavydą draugams ir kaimynams, o viduje viešpatavo naktinis košmaras, kuris vos nepražudė manęs ir vaikų.

Laimei, man pavyko ištrūkti. Man padėjo šeima ir draugai, kurie galiausiai suprato, kas iš tikrųjų vyksta. Ir man su vaikais pavyko pradėti naują gyvenimą. Paskui aš sutikau savo vyrą, kuris pamilo mano vaikus kaip savus, o paskui mums gimė dar du vaikai. Ir štai mes nusipirkome šitą labai mažą namelį.

Taip, jame gal dar ne viskas sutvarkyta ir dar daug ko trūksta. Bet tai mažas namelis, kuriame viešpatauja meilė, pagarba ir daug džiaugsmo. Namelis, kuriame visi jaučiasi saugūs ir laimingi. Kur, gal būt, kartais šaltoka, bet šilta nuo mūsų širdžių šilumos.

Tai mažas namelis, kuriame du vyresnieji vaikai net nesvajoja apie didelį prabangų namą, nes suprato, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Ir jie nuolat kalba apie tai, kaip myli šiuos nedidelius namus ir kad niekur daugiau nenori persikelti. Ir mes niekur nesikelsime.

Mes ne ideali “šeima iš paveikslėlio“. Ir nenorime ja būti. Mano gyvenimo patirtis parodė, kad mes nežinome, kas vyksta už kitų žmonių namų durų.

Taip pat aš supratau, kaip nuostabu džiaugtis tuo, ką dabar turime. Mylėkite savo gyvenimą. Negalvokite apie tai, ką turi kiti. Negalvokite apie tai, ką jums pirkti ir apie ką svajoti siūlo visuomenė.

Jei jūsų namuose viešpatauja meilė, pagarba, savitarpio pagalba ir rūpestis – jūs esate pasakiškai turtingi!

Ir negalvokite apie idealią “šeimą iš paveikslėlio“.. Patikėkite, jie mielai atsisakytų savo šešių miegamųjų namo dėl tos meilės ir širdžių šilumos, kuri yra jūsų nedideliuose jaukiuose Namuose 🙂 ..

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Mūsų dienomis minimalizmas labai populiarus: mes galime atrasti ne tik daug straipsnių su patarimais šia tema, bet ir labai savotiškų šio gyvenimo būdo interpretavimų.

Vieni žmonės minimalizmą supranta kaip išskirtinai interjero dizaino kryptį – didelės erdvės, mažai spalvų, mažai baldų, arba, atvirkščiai – mažos erdvės ir labai asketiška buitis.

Žmonės, kurie bando pasveikti nuo vartotojiško gyvenimo priklausomybių, minimalizmą supranta tik kaip nereikalingų daiktų atsikratymą pagal formulę “perku-išmetu“.

Nemažai jaunimo minimalizmą supranta labai tiesiogiai: asmeniniai daiktai, kurie telpa į vieną kuprinę, dviratis arba mažas automobilis, nedidelis butas su būtiniausiais daiktais, ir – minimumas įsipareigojimų gyvenime.

O kaip yra iš tiesų? Žinoma, geras bet koks būdas, kuris mus moko sąmoningai tvarkyti savo gyvenimą, suprasti tikruosius poreikius, vadovautis bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir tobulėti.

Tačiau būtent minimalizmo filosofija padeda atsikratyti visko, kas trukdo žmogui suprasti save patį, nes įsitraukęs į bėgimą paskui norus ir troškimus, žmogus paskęsta tarp daiktų, pramogų ir vis naujų įgeidžių, o tai sukelia nuolatinį stresą ir galiausiai – sveikos nuovokos praradimą.

Minimalizmas – tai gyvenimo būdas. Ne interjero ar drabužių mada ir ne skausmingas savęs ribojimas. Tai gyvenimo būdas, kuris padeda atgauti sveiką nuovoką ir sąmoningai įvertinti materialių daiktų vaidmenį mūsų gyvenime. Tai vartotojiško gyvenimo priešingybė.

Juk vartotojiškas gyvenimas – tai daugybė primetamų dirbtinų poreikių, kuriuos žmonės galiausiai pradeda laikyti būtinybe ir kurie neretai perauga į liguistą priklausomybę nuolat pirkti.

Minimalizmas – tarsi budizmo filosofijos atgarsis, atėjęs iki mūsų dienų.. Juk budizmas nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai!  Ir jei mes nuolat vaikomės geidžiamų objektų – tampame nuolatinių nusivylimų aukomis. Budizmas moko valdyti savo mintis ir atpažinti iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Todėl minimalistinį gyvenimą galime pavadinti sąmonės nušvitimu – kai žmogus žvelgia į savo gyvenimą ir aiškiai pamato – kas jam trukdo harmoningai gyventi ir kas gyvenime yra iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Svarbiausias dalykas, ko išmokstame gyvendami minimalistiškai – tai sąmoningas požiūris į gyvenimą. Sąmoningas žmogus intuityviai siekia aiškumo: tiesos, santarvės, sąžiningumo su savimi ir kitais žmonėmis, vienybės, gyvenimo pilnatvės.

Paprastumą, kurį propaguoja minimalizmas, pasiekiame atsikratę visko, kas padaro mūsų gyvenimą painiu ir sudėtingu. Tai liečia visas gyvenimo sritis: informaciją, buitį, mitybą, bendravimą, darbą, laisvalaikį, pomėgius.. Viskas turi būti natūralu, tikra ir tikslinga.

Todėl nuolat pirkdami vis naujus daiktus ir juos išmesdami, mes negalime sakyti, kad jau gyvename minimalistiškai. Arba –  fanatiškai save viskame ribodami. Arba – įsirengę minimalistinio dizaino interjerą ar pirkdami natūralių medžiagų daiktus ir rūbus.

Minimalizmas – pirmiausiai mūsų sąmonės būsena: tyra, šviesi, kūrybinga. O kokia mūsų sąmonė – tokia ir mūsų realybė.. Nes sąmonė – mūsų gyvenimo pagrindas ir pradžių pradžia: jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys ir visas gyvenimas.

Pasirinkę minimalizmą, turime pažvelgti giliau į jo esmę – tai gyvenimo būdas, tai kelias į paprastumą. Ir būtent tame paprastume slypi Tiesa..

Parengė ruvi.lt

Gražios savaitės mums visiems 🙂 !