Nereikalaukime iš savęs per daug

Juk mes visi gyvi žmonės. Kartais silpni, pavargę, suirzę; mūsų resursas ne begalinis.

Viena jauna mama dekretinėse atostogose su trečiu vaiku atsisėdo ir apsiverkė iš bejėgiškumo. Todėl, kad vos tik susitvarkai – ir vėl betvarkė.

Žaisliukai, daiktai, indai, puodeliai… Vyresnieji vaikai bėgioja ir šūkauja. Su pačiu vyriausiu reikia pamokas ruošti, rašyti raides ir skaičius.

Ir, svarbiausia, nuo tvarkymo momentaliai nelieka nė pėdsako. O kriauklė vėl užsipildo purvinais indais. Indaplovė sugedo. Košė prisvilo. Puodelis sudužo ir reikia šukes surinkti.

Vienas vaikas prašo atsigerti, kitas tiesiog verkia, trečias kviečiasi pagalbos: uždavinio negali išspręsti.

O namuose betvarkė. Ant kilimo trupiniai, nors ką tik jį valė su siurbliu. Ir niekaip neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, niekaip!

Kuo daugiau ji stengėsi ir viską plovė, valė, dėliojo į vietas, tuo baisesnis atrodė viską griaunantis chaosas. Jis momentaliai prarydavo jos darbo vaisius.

Paruoštas maistas suvalgytas, ir vėl neplautų indų krūva. Daiktai tepėsi… Tai buvo užburtas ratas. Todėl ji ir pravirko.

Taip jau būna: kuo labiau nori viską sutvarkyti, kuo daugiau dedi pastangų, tuo didesnis chaosas. Griebiesi vieno – kitkas jau sulūžo ar susitepė. Kitko imiesi – sugenda tai, ką jau padarei.

Ir dar kažką jau reikia daryti, laikas spaudžia. O jėgų jau nėra.

Bet juk tai ir yra gyvenimas. Jis niekada neleidžia visko sutvarkyti vieną kartą ir visiems laikams. Būna tokie periodai, kai neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, ir tai normalu.

Ir nereikia pervargti iki ašarų – palengva, pagal galimybes reikia tiesiog palaikyti tvarką. Nesiblaškant. Ir spręsti problemas tada, kai jos iškyla. Ir tuomet nieko baisaus nenutiks, viskas susitvarkys savaime.

Ir kasdien bus vis lengviau, jei mes nesiblaškysime. Mes išsaugosime save ir savo jėgas. O vėliau arba remontą padarysime, arba į naujus namus persikelsime. Arba pas mus atsiras daugiau laiko ir galimybių.

Svarbiausia – tausoti save. Ir nepervargti, nekaltinti savęs, nereikalauti neįmanomų dalykų. Tai tiesiog toks periodas.

O paskui bus viskas kitaip. Žymiai geriau. Ir tai ne tik apie tvarką namuose. Tai apskritai – apie tvarką gyvenime…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Pasaka apie stebuklingą vandenį :)

Gyveno kartą viena šeima. Vyras ir žmona gyveno draugiškai, bet kai išaugo vaikai, sukūrė savo šeimas ir išvažiavo iš tėvų namų, sutuoktiniai pradėjo bartis dėl menkiausių smulkmenų.

Jis jai žodį, ji jam – du, ji jam penkis, jis jai – dešimt. Ir taip be galo.. Rodos, jie jau visai nebegalėjo ramiai pasikalbėti. Ir toks nejaukus šaltukas tarp jų įsivyravo, nors iš namų bėk..

Susirūpino moteris dėl tokios padėties šeimoje ir nusprendė kreiptis į išminčių senolį patarimo.

Atėjo moteris pas išminčių, pasipasakojo savo bėdą apie nesibaigiančius barnius, apie įtampą namuose, apie norą atkurti santarvę. Paprašė jo pagalbos.

Išminčius senolis išklausė moters pasakojimo, tylėdamas nuėjo prie šulinio, pasėmė vandens ir įpylė į stiklainį. Padavė jį moteriai ir pasakė:

– Tai ypatingas, stebuklingas vanduo. Kai tik pajusi, kad gali susipykti su vyru, arba kai pati kažką nemalonaus jam norėsi pasakyti, gurkštelk vandens, bet jo nenuryk. Laikyk burnoje, kol viskas aprims. Tuomet viskas pasitaisys, pamatysi.

Nustebo moteris, gavusi tokį keistą patarimą, bet paėmė stiklainį su stebuklingu vandeniu, padėkojo senoliui ir parėjo namo. Tik peržengė namų slenkstį, o vyras tuoj pradėjo priekaištauti:

– Na, kur gi tu dingai?.. Darbai darže laukia, o tavęs nėra.. Amžinai prapuoli neperspėjus.. Ar man vienam palikai viską padaryti?..

Moteris suirzo ir jau norėjo jam atsikirsti, bet prisiminė, kad turi stebuklingo vandens. Gurkštelėjo, kaip patarė senolis, ir laukia. Vyras pamatė, kad žmona nieko neatsako ir nutilo.

Moteris apsidžiaugė: “Ir tikrai vanduo stebuklingas!“ Pastatė stiklainį į indaują, o pati nuėjo darbuotis į daržą. O vyras ir vėl pradėjo priekaištauti:

– Na, kas gi tokius darbus vakare pradeda?.. Viską reikia laiku daryti.. O pas tave viskas atvirkščiai..

Vėl norėjo moteris jam atsikirsti, bet prisiminė senolio patarimą, įsipylė vandens, gurkštelėjo ir tyli sau, laukia, kas bus toliau..

Vyras dar kiek paburnojo, bet pamatė, kad žmona neprieštarauja, kiek nustebo ir.. nutilo.

Nuo to laiko vyras su žmona vėl pradėjo gyventi draugiškai. Baigėsi barniai – dingo ir nejaukus šaltukas tarp jų. O į namus vėl sugrįžo santarvė, džiaugsmas ir laimė..

Nors.. tiesą sakant, kartais kildavo koks menkas nesutarimas, bet žmona tuoj stebuklingo vandens į burną, ir – jokių nesutarimų!

Na, ar ne stebuklas 😉 ?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo, meilės ir saulėto pavasarinio džiaugsmo mieloms moterims 🙂 !

Visiems gražaus šventinio savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (68)

Mūsų gyvenimas dabar primena įvairių iš išorės diegiamų personažų ir kaukių teatrą – t.y., žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra.. Ir jie palaipsniui apauga kaukių sluoksniais ir tampa bet kuo, tik ne savimi. Ir su metais su tais sluoksniais darosi sunku vaikščioti, kvėpuoti, mąstyti.. Tai vargina.

Kažkas įpranta gyventi su tais kaukių sluoksniais, o kažkas išsineria iš jų, bet.. pradeda juos kaupti vėl ir vėl. Nes kaukės nors ir slegia, bet su jomis jau įprasta.. Ir žmonės net nepastebi, kaip ta nuolatinė vaidyba iškreipia jų pasaulėžiūrą ir verčia kovoti dėl savo reikšmingumo.

Todėl jie bendrauja, bet jaučiasi vieniši, nes ieško naudos tik sau. Jie žiūri, bet nemato, nes nori, kad matytų tik juos. Klausosi, bet negirdi, nes nori, kad klausytųsi tik jų. Susižavi, bet nesugeba mylėti, nes nori, kad mylėtų tik juos.

Žmonės su kaukėmis yra lengvai manipuliuojami, jie savo gyvenimo energiją eikvoja tam, kad įtikintų aplinkinius, jog atitinka kažkokį nuolat besikeičiantį “standartą“, jie kovoja ir konkuruoja su kitais žmonėmis, kad įtiktų “autoritetui“.

Kaukių nešiojimas – visuomet vaidyba, apribojimai, vidiniai prieštaravimai ir bandymai būti tuo, kuo nesame. Kad jas nusimestume, reikia sąmoningumo ir drąsos – kad nebijotume pažvelgti į mus supančią realybę ir suprasti, kokia ji iš tiesų yra, ir – kad sugrįžtume į save-tikrąjį.. Nes tik būdami savimi galime būti laimingi.

************

Besąlygiška meilė – vienijanti, kurianti, sinchronizuojanti gyvenimo jėga, jungianti savyje aukščiausius harmonijos principus: tiesą, visuotinę gerovę, laisvę, sąžinę, dorovę, nuolatinį vystymąsi, sveiką sąveiką, vienybę.

Todėl viskas, prie ko meilė prisiliečia ir kame ji pabunda – atsigauna, klesti, tobulėja, kuria, auga, vienijasi, išsigrynina, šviesėja, įgauna prasmę ir gyvenimo spalvas. Kur meilė – ten harmonija ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

Gyvenimas be meilės viską griauna, sujaukia, supriešina, suskaldo. Žmogus be meilės taip pat tampa griovėju – jis savo kritika, sarkazmu, pykčiu, pavydu ir agresija traumuoja ne tik jį supančius žmones ir aplinką, bet ir save patį.

Gebėjimas mylėti – prigimtinis žmogaus gebėjimas. Ir tik tyra, besąlygiška meilė gali viską ištaisyti ir harmonizuoti. Žmogui tereikia atverti savo širdį ir tapti kuriančios gyvenimo jėgos – meilės – laidininku.

************

Informacinėje erdvėje dabar pasirodo vis daugiau straipsnių, paskaitų, filmų, kurie laužo senosios, atgyvenusios pasaulėžiūros rėmus. Tai vyksta todėl, kad auga žmonių sąmoningumas, o tuo pačiu auga ir poreikis nusimesti kaustančius sąmonę šablonus ir pradėti naują vystymosi etapą.

Senoji realybė, tarsi išaugtas rūbas, jau varžo, trukdo ir kausto, o tai, kas dar visai neseniai atrodė nepajudinama, iškyla į paviršių ir yra matoma visiems.

Toks įspūdis, lyg būtų suderintas vaizdo ryškumas, o ryški šviesa apšviečia ir tai, kas yra iškreipta, ir tuos, kas viską iškreipia ir bando sulaikyti neišvengiamus pokyčius.

Bet pokyčių nuojauta jau įsižiebė daugelio žmonių sąmonėje, ir žmonės jaučia intuityvų poreikį apie tai kalbėti ir tuo dalintis – taip palaipsniui kaupiama kritinė masė ir pagrindas naujam evoliucijos etapui.

************

Pavasarį bunda ne tik gamta – kiekviename iš mūsų pabunda mažas, tyras, švelnus vaikas, kuriam taip reikia saulės šilumos, gerumo, šypsenų ir meilės 🙂 ..

Atverkime savo širdis meilei, šildykime vieni kitus savo širdies šiluma 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Jubiliejus :)

Šiemet kovo mėnesį šiam tinklapiui sukanka 10 metų 🙂 ! Nesitiki.. Daug 🙂 ..

Įdomu prisiminti pačią tinklapio užgimimo pradžią, kai net neįsivaizdavau, į ką tai išsivystys, o tuo labiau – kiek tai tęsis.. Gal todėl ir buvo drąsos, nes pasinėriau į visiškai man nepažįstamą sritį ir daug ko mokytis teko jau proceso eigoje 🙂 .

Ir, aišku, kaip ir dauguma šios srities naujokų, pradžioje pervertinau savo galimybes ir neįvertinau daugybės dalykų, kurie išryškėja tik laikui bėgant. Nors, kita vertus, turiu pripažinti, kad tai, ko gero, yra gerai, nes visi pasitaikantys netikėtumai vysto kūrybingumą ir yra labai geras indikatorius, išryškinantis tam tikras asmenines savybes.

Pavyzdžiui, buvau visiškai nepasiruošus negatyviems komentarams ir kritikai. Bet jų dėka išsiugdžiau ir gerą savybę – atsakyti į juos tik aprimus. Pradžioje tokie komentarai net ašaras sukeldavo, nes turėjau bendravimo baimę su nepažįstamais žmonėmis.

Tiesa, paskui radau savotišką išeitį 😉 – ilgą laiką prisistatymo skyrelyje buvo perspėjimas, kad negatyvius komentarus ir ginčus šalinsiu, nors pasinaudojau tuo tik keletą kartų 🙂 .. O laikui bėgant išmokau ir įvertinti – ar apskritai yra priežastis ginčytis. Džiaugiuosi, kad nors komentarų ir nedaug, bet visi jie taikūs, įdomūs ir – į temą.

Kiek vėliau, augant įrašų skaičiui tinklapyje, atėjo laikas suskirstyti juos pagal temas, kad ir aš, ir skaitytojai galėtų lengviau susirasti senesnius įrašus. Buvo ir laikotarpiai, kai nežinojau – apie ką rašyti, ar tiesiog negalėjau rašyti dėl tam tikrų įvykių gyvenime ir kai norėjau tinklapio darbą užbaigti.

Bet kai pamačiau, kad skaitytojų daugėja, supratau, kad tinklapis jau tampa neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Ir kažkokiu mistiniu būdu, kaskart, kai tik norėdavau užbaigti tinklapio darbą – gaudavau padėkos laiškus nuo skaitytojų, ir tai tarsi vėl atverdavo antrąjį kvėpavimą 🙂 ..

Šiai dienai tinklapyje yra 1590 įrašų, 15 temų. Kiek per tuos metus apsilankė čia žmonių – negaliu tiksliai pasakyti, nes kai 2016 metais kėlėmės į kitą serverį, visi prieš tai buvę statistikos duomenys dingo. Beje, niekada nieko nedariau specialiai tam, kad pritraukčiau kuo daugiau skaitytojų – visi bendraminčiai susirado mane patys 🙂 .

Manęs dažnai laiškuose klausia – ar aš viena čia rašau, kas man padeda ir ar kas nors finansuoja tinklapį. Taip, rašau ir verčiu tekstus aš viena, ir – ne, tinklapis nėra finansuojamas, išskyrus geranorišką skaitytojų paramą.

Na, o kas liečia visus techninius klausimus, susijusius su kompiuteriu ar tinklapio valdymu – labai geranoriškai padeda mano šeima (labai ačiū jiems už tai 🙂 ! ), turime šeimoje ir šios srities specialistų. Nors.. stengiuosi, kiek sugebu, išmokti tvarkytis pati, o į juos kreipiuosi tik kraštutiniais atvejais.

Kiek dar būsime kartu? Nežinau, bet šiais metais tikrai bendrausime 🙂 . Gyvenimo pažinimas – nuolatinis procesas, todėl visada yra kuo pasidalinti, o ir visos mūsų žinios – tarpinės į vis aiškesnį Tiesos suvokimą..

Noriu pabrėžti, kad aš nieko nemokau, nedalinu patarimų, tiesiog tai, apie ką rašau, atitinka mano suvokimą, patirtį ir vidinę būseną. Esu toks pats žmogus, kaip ir visi, ieškantys atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Niekada nerašau impulsyviai ar paveikta emocijų, jaučiu atsakomybę už tai, ką rašau, nes suvokiu, kad tekstai daro įtaką, todėl siekiu, kad ji būtų objektyviai pozityvi 🙂 . Nes tam, kad neprarastume žingeidumo ir motyvacijos augti, mes turime turėti pozityvų ateities matymą.

Įrašai ir toliau bus skelbiami 4 kartus per savaitę: pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, o šeštadienį – muzikinis kūrinys. Bus techninės pertraukėlės, kurios būtinos ir apie kurias pranešiu iš anksto. Pranešiu ir apie nenumatytas pertraukas, žodžiu, nedingsiu neperspėjus 🙂 .

Visada labai labai laukiu ir Jūsų pamąstymų – mūsų diskusijose dažnai gimsta mintys naujoms temoms. Juk iš kiekvieno žmogaus galima kažko pasimokyti, nes jis žino tai, ko nežinau aš, ir tai yra labai įdomu.. Labai gilūs ir įdomūs Rūtos, Virginijos, Rolando, Ramūno, Algirdo, Pauliaus ir kitų bendraminčių pamąstymai. Dėkoju Jums visiems už tai, kad dalinatės savo patirtimi 🙂 !

Draugausime 🙂 .. Laukiu ir Jūsų laiškų, į kuriuos visada atsakau, ir užtikrinu, kad tai, apie ką man asmeniškai rašote, visada lieka tarp mūsų. Dėkinga ir už pasiūlymus ir pastabas dėl tinklapio. Taip pat dėkoju visiems, kas paremia tinklapio darbą! Ačiū už tai, kad esate, kad užsukate čia 🙂 !

Visiems mums linkiu pavasarinio atgimimo, vienijančios širdžių šilumos ir tyro gyvenimo džiaugsmo 🙂 !

Rūta

Užduok klausimus sau..

Jei turi daug klausimų kitiems žmonėms, tai, greičiausiai, tu dar nei vieno neuždavei sau..

Tu suaugai kūnu, o tavo viduje gyvena-vargo nemato ir šokinėja ant vienos kojytės mažas vaikas, kuris žino, kad iškilus problemai reikia paverkti, parėkti, parodyti kaprizus, na, arba iš karto pasiprašyti ant rankučių.. ir tada atsiras dideli žmonės, nušluostys tau ašaras, ir išspręs visas įmanomas ir neįmanomas problemas..

Puiku juk, tiesa? Ir man patinka..

Bet štai bėda – šis metodas geras lygiai iki to laiko, kol tu pats netampi tuo dideliu žmogumi, t.y. – suaugusiuoju..

Ir todėl nesuveikia daugiau toks darželinuko elgesys..

Tai tėvai gali su meile (ir tai ne visada ir ne kiekvieną kartą) žvelgti į savo vaiką, kuris taip juokingai trepsi kojytėmis, daro įvairias grimasas, papučia lūpytes, įsižeidžia ir kaprizingai reikalauja, kad visas pasaulis suktųsi aplink jį..

O štai visi kiti, su kuo tau tenka bendrauti, draugauti, mylėti, dirbti, gyventi – neturi jokio noro tapti tau tėvais, globėjais ir ašarų šluostytojais – jie ir be tavęs, greičiausiai, turi vaikų, arba nori jų turėti su tavimi..

Tavo vidinis vaikas reikalingas tau..

Retkarčiais..

Kad mokėtum nuoširdžiai džiaugtis smulkmenomis.. tyrai žvelgti į pasaulį.. pokštauti tinkamais momentais..

Bet štai pastatyti jį savo mažos valstybės priešakyje, kad išsireikalautum dėmesio, priverstum ieškoti savo problemų sprendimo, sukeltum kaltės jausmą ir važiuotum gražiame vežimėlyje, arba, dar daugiau, tiesiog ant “išsirinkto globėjo“ kaklo – tai tiesus kelias tapti “našlaičiu vaikų namuose“.. ir tave nugabens ten be gailesčio.. tiesiog todėl, kad jau įkyrėjai iki gyvo kaulo..

Auklėti ir perauklėti tavęs neplanavo tie, kas subrendo iki suaugusių žmonių santykių su kitu suaugusiu žmogumi..

Todėl – subręsk..

Ir pradėk nuo daugybės klausimų sau pačiam..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !

Šviesos šaltinis – tavyje

Viena didžiausių šiuolaikinių problemų – vienatvė.

Ir reikalas ne tame, kad tau nėra su kuo nueiti į kiną ar skaniai pavakarieniauti triukšmingoje kompanijoje, tai visai kitokia – gili vidinė vienatvė.

Tai kuomet tu nepasitiki pasauliu. Tai kuomet tau nėra su kuo pasikalbėti apie savo problemas. Kai tavęs nėra kam paguosti. Kuomet tau reikia sunkiai išgyventi, nes padėti nėra kam. Tai kuomet tau giliai viduje labai baisu.

Žinote, kodėl taip yra? Pabandykime sąžiningai savęs paklausti – vardan ko mes gyvename? Kam skiriame didžiausią dėmesį? Ar tam, kad padėtume kitiems? Tam, kad būtume geri mus supantiems žmonėms? Tam, kad rūpintumės savo artimaisiais?

Ne. Dauguma žmonių didžiausią dėmesį skiria išskirtinai tam, kad gautų kažką sau: stabilų darbą su dideliu atlyginimu, brangų būstą miesto centre, turtingą sutuoktinį, kuris dovanotų brangias dovanas ir keliones į įvairias šalis, ir t.t…

Būkime sąžiningi su savimi: mūsų protas niekada netyli. Ir jei jis nuoširdžiai nesirūpina mus supančių žmonių gerove, tuomet jis rūpinasi tik savo komfortu. Ir.. tuo pačiu palaipsniui psichologiškai naikina savo šeimininką – tave patį.

Žmogus, kuris galvoja tik apie save, visada yra vienišas. Net jei jis turi šeimą – tai tik regimybė. Galima gyventi kartu, bet būti begaliniai vienišu.

Svarbiausia – tavo vidinė būsena. Tavo tikrasis dėmesio fokusas.

Žinau, kad tu katastrofiškai neturi laiko. Žinau, kad dideliuose miestuose, šiuolaikiniame pasaulyje, nėra taip jau paprasta kažkuo pasitikėti ir pradėti daryti gerus darbus. Bet tai būtina. Pirmiausia – tau. Ir pasauliui – taip pat.

Žmonės susikaustę, įbauginti, jie bijo žengti pirmą žingsnį, nes pasaulis atrodo jiems toks nenuspėjamas.. Bet tas, kas nesiryžta pradėti, visiems laikams pasilieka ten, kur jis yra, ir tik dar labiau pasineria į vienatvės miglą su pačiu savimi.

Šviesos šaltinis – tavyje, bet tam, kad šviesa pasklistų, jai reikalingi kiti žmonės.

Gėris neatsiranda savaime tavo gyvenime, jei tu nenukreipi jo į kitus žmones. Ir kiti žmonės negali ateiti į tavo gyvenimą, jei tu nuolat galvoji tik apie save.
⠀
Atsiverkite žmonėms, sušildykite juos savo vidine šviesa, gyvenkite vieni dėl kitų. Ir tuomet jūs niekada nebūsite vieniši.

Pagal K. Popritkinos tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime vieni kitus 🙂 .. Geros savaitės visiems 🙂 !

Jie pabudo :) !..

Į tamsos karaliaus rūmų menę įbėgo susirūpinęs pasiuntinys ir pranešė:

– Jūsų didenybe, mes jau negalime kontroliuoti situacijos!
– Kas? Kas nutiko?! – paklausė karalius.
– Žmonės pradėjo džiaugtis..
– Tai neįmanoma!
– Bet tai tikrai vyksta! Jų nuotaika darosi pakili!
– Jūs gerai patikrinote faktus?
– Tikrai taip, jūsų didenybe.
– O kaip gi masinio informavimo priemonės? Juk ten tik blogos naujienos?..
– Taip! Blogesnių jau negali būti!
– Ir žmonių nuotaika vis vien pakili?
– Nuolatos kyla..
– O karas?
– Kalbame apie tai pastoviai, kaip tik galime visus priešiname ir kiršiname.
– O kainos?
– Keliame visą laiką.
– O atlyginimas?
– Minimalus.
– Ir ką?.. Žmonės šypsosi?
– Įsivaizduokite, taip!
– Neįtikėtina!
– Maža to, jie pradeda kažką kurti savarankiškai!
– Kaip tai??

Stojo nejauki tyla. Pasiuntinys mindžikavo, nenustygo vietoje, jis buvo akivaizdžiai sutrikęs.

– Jie kuria savo mokyklas, – tęsė pasiuntinys nedrąsiai.
– Ką?? Tai reiškia, kad jie nori pakeisti mūsų švietimo sistemą, kuri mums taip ilgai tarnavo? – sušuko karalius.
– Ne, nekeisti, o sukurti vietoje jos naują!
– Ir ką jie sako, kas jiems nepatinka mūsų švietimo sistemoje?
– Trūksta kūrybinės minties laisvės, slopinama iniciatyva, neugdomas dvasingumas..

Vėl stojo nejauki tyla, bet įtampa vis augo.

– Gal jiems atlyginimus sumažinti? – paklausė karalius.
– Anksčiau tai padėdavo.. – pritarė pasiuntinys.
– Arba visus priversti kariauti?
– Taip pat variantas..
– O gal tegul visi rašo ataskaitas kas mėnesį apie tai, ką daro gyvenime?
– Ne, ne visi paklūsta.
– Tuomet nežinau, ką daryti..

Į karališkąją menę įbėgo antrasis pasiuntinys.

– Jūsų didenybe, mes prarandame kontrolę žmonėmis! Jie darosi sąmoningesni, atgauna entuziazmą, imasi atsakomybės už savo gyvenimą, palaiko vieni kitus, vienijasi bendrai gerovei!.. Ir ši atgimimo nuotaika užkrečia visus ir sparčiai plinta po visą Žemę.. – išpyškino greitakalbe jis.
– O kokios pasekmės?.. – paklausė sunerimęs karalius.
– Auga sąmoningumas ir žmonės atveria savyje visas užslopintas savybes!
– Pavyzdžiui?..
– Jie gali kurti savo gyvenimą.
– Ir ką?
– Jie kuria.. gyvenimą.. jie supranta, kad jie tai gali!..
– Ir?
– Išgirskite: jie pradėjo apie tai galvoti!
– Tuomet sakyk tiesiai, kas dar vyksta.
– Įsižiebia vis nauji sąmoningumo židiniai. Žmonės pradėjo vienytis ir kurti kažką naujo ir naudingo visiems..
– Naujo?! O kaip gi mūsų liaupsinama sena, gera, pilka ir tokia įprasta realybė?
– Sena pilka realybė jau nepopuliari.. nes darosi neįdomi..

Įėjo trečiasis pasiuntinys.

– Turime didelių problemų, jūsų didenybe..
– Kas dar?? Gal vaikai pradėjo skraidyti?
– Beveik. Žmonės išmoko gyventi sveikai ir be vaistų.
– O-o-o..
– Taip pat jie pradėjo sekti savo mitybą ir daugiau dėmesio skiria augaliniam maistui.
– Nejaugi dar liko natūralaus maisto? Juk aš prašiau tavęs reguliuoti šį klausimą!
– Deja, visko jau nesureguliuosi, jūsų didenybe.
– Kas dar??
– Vaikai dalyvauja naujos realybės kūrime kartu su suaugusiais..
– Kas juos to moko?
– Jie patys, nes jų iniciatyvos niekas negesina.. Jie jaučiasi kūrėjais..
– O kaip vaikų darželis?
– Vaikų darželių nėra, yra kūrybos ir lavinimo centrai, jie kitokie.
– Tik nesakyk, kad “nauji“..

Vėl stojo nejauki tyla. Įėjo ketvirtasis pasiuntinys.

– Jūsų didenybe..
– Na, sakyk jau tiesiai, kaip yra..
– Žmonės tapo visiškai nekontroliuojami, mes juos prarandame..
– O mėsą jie ar valgo? Juk tiek gurmaniškų patiekalų iš jos sugalvojome!
– Kažkodėl jie nenori jos valgyti..
– O filmai?? O propaganda??
– Niekas jų nežiūri.
– O garsenybės kulinarijos laidose?
– Tai kad dauguma iš jų jau tapo vegetarais..
– Kas gi čia darosi??

Karalius ilgai tylėjo, galvojo.. Galiausiai nusprendė, ką toliau daryti.

– Reikia didinti cigarečių gamybą ir reklamą.
– Tai kad niekas jau nerūko.
– Kodėl??
– Tai nepopuliaru, nes visi žino jų daromą žalą, o be to, žmonės turi ką veikti.
– Kaip tai?
– Visi kuria..
– Kuria be cigarečių? O alkoholis?
– Negeria jau jo.. Pripažįsta tyrą vandenį.
– Aha.. Štai kaip.

Visi vėl nutilo. Staiga gaivus oro gūsis atvėrė menės langą, ir iš gatvės pasigirdo muzikos garsai.. Visi sukluso.

– Kas tai? – paklausė karalius.
– Šventė..
– Kokia šventė?
– Sąmoningų, vieningų, kūrybingų žmonių šventė.
– Tai ko gi mes čia sėdime?..
– Kaip tai?? O kaip gi mūsų darbas?!
– Viskas. Baigėsi mūsų darbas. Nauja Šviesos epocha užgimė! Tamsa traukiasi.. O mums tai – taip pat galimybė pradėti šviesėti.. Junkimės 🙂 !

(pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt)

Pavasarinės nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sugrįžimas į save: žmogus-kūrėjas

Tikroji žmogaus prigimtis – būti kūrėju. Žmogaus kūrybingumas – ne tik jo meniniai gebėjimai ir talentai, kūrybingumas – tai sąmoningumas, kūrybinis mąstymas, dvasingumas, žingeidumas, gebėjimas optimaliai spręsti iškilusius gyvenimo klausimus.

Žmogus-kūrėjas gerina, harmonizuoja, kuria ir tobulina jį supantį pasaulį visų labui – tame jo gyvenimo prasmė, misija ir esmė.

Tuo tarpu vartotojo gyvenimo prasmė ir esmė – pinigai, pramogos, savanaudiški tikslai, malonumai ir vartojimas. Vartotojas – masių žmogus, jis nieko nesprendžia pats, bet seka paskui daugumos tendencijas. Vartotojų yra dauguma.

Vartotojas turi begalę norų, jo tikslai visada nukreipti į išorę – imti, pirkti, gauti, kaupti, naudotis.. Jis jaučia pasitenkinimą nuo vartojimo, tai tampa liguista priklausomybe, kurią jis visais būdais teisina, nes neįsivaizduoja be to savo gyvenimo.

Kūrėjų yra daug mažiau, bet būtent jų dėka vyksta viskas, kas yra dvasinga, vertinga ir prasminga visai žmonijai, tik jie kuria pozityvias tendencijas pasaulyje ir išlaiko tam tikrą balansą, kad žmonija galutinai nenuslystų į visišką degradaciją. Kūrėjo laimė – pačiame kūrybos procese, jis laimingas, kai gali sukurti kažką naudingo.

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas, tačiau vartotojiška gyvenimo sistema daugumos žmonių prigimtinį kūrybingumą palengva užgesina, nukreipdama jį vartotojiškam gyvenimui.

Kūrėjo vidinė stiprybė ir vertybė – tai žmogaus kūrybinė prigimtis. Jei jos neužslopina vartotojiškas gyvenimas, ji yra beribė ir begalinė. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus, jo vidinė jėga visada su juo, todėl bet kokioje situacijoje jis geba imtis atsakomybės,  sukurti optimaliausias sąlygas ir priimti geriausius sprendimus.

Kūrėjo pasaulėžiūra ir vertybių sistema grindžiama ne kažkuo iš išorės, kaip vartotojo – daiktais, turtais ar padėtimi visuomenėje, bet jo paties vidine stiprybe, giliu vienybės suvokimu, bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir siekiu būti naudingu žmonėms.

Taigi, kūrėjo vidinė dvasinė ašis ir yra jo gyvenimo misija, todėl jis gerai supranta, ką daro ir ko siekia, kad jis siekia bendros gerovės, kas tai bebūtų – darbas, šeima, sąveika su gamta ar santykiai su žmonėmis. Jo veikla visada sutampa su jo gyvenimo misija, ir tai suteikia jam stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

Dar vienas esminis skirtumas – vartotojas negalvoja, ką jis paliks po savęs (po jo “nors ir tvanas“), jam svarbu pirkti, linksmintis ir kaupti, o kūrėjas visada mąsto plačiai – jis galvoja ir apie negerovių visuomenėje priežastis, ir apie tai, kaip jis gali pagerinti pasaulį, ir apie tai, ką jis po savęs palieka.

Kūrėjui svarbu, ką jis savo gyvenime nuveikė ir kiek realios naudos savo darbais jis atnešė žmonėms. Kitaip tariant, vartotojui vertybė – tai, ką jis turi, o kūrėjui vertybė – tai, ką jis daro ir kiek gerovės žmonėms atneša jo veikla.

Ir nesvarbu, ką kūrėjas gyvenime daro – stato namus, gydo žmones, moko vaikus ar vadovauja kolektyvui, jis bet kokioje gyvenimo situacijoje yra žmogiškas, dvasingas, atsakingas, sąžiningas ir visada orientuotas į bendrą gerovę.

Kuo daugiau žmonių-kūrėjų, tuo daugiau prasmingos vienijančios veiklos ir įkvepiančių tikslų bendram labui. Kūrėjas savo būsena ir asmeniniu pavyzdžiu įkvepia ir kitus žmones atskleisti savo geriausias savybes – jis tarsi švyturys suklaidintiems ir nuklydusiems nuo savo tikrosios žmogiškos esmės.

Vartotojo kelias – tai egocentrizmo ir visapusiškos griūties kelias. Žmogaus-kūrėjo kelias – tai visuotinės gerovės kelias ir būdas kiekvienam žmogui ne tik sugrįžti į save-tikrąjį, bet ir visai žmonijai pasukti evoliucijos ir visuotinės pažangos keliu.

Kūrėjų rankose – pozityviausia ir šviesiausia žmonijos ateities perspektyva 🙂 ..

Mažiau – geriau..

Reikia išmokti minimalizuoti savo veiksmus.

Mažiau kalbėti, mažiau valgyti, mažiau miegoti, mažiau galvoti, mažiau blaškytis ir lėkti per gyvenimą. Kuo mažiau mes blaškomės, tuo daugiau atsiranda erdvės sąmoningumui.

Neįmanoma visai nieko neveikti; būdami žmonėmis, mes turime veikti.

Tačiau dauguma žmonių gyvena nesibaigiančiame šurmulyje, tardami milijonus nereikalingų žodžių, prarasdami save nesuskaičiuojamų tuščių minčių verpete, atlikdami begalę beprasmiškų veiksmų ir judesių.

O iš tiesų visa tai nereikalinga. Reikia išmokti veikti teisingai.

Teisingas veiksmas – tai adekvati reakcija į situaciją. Nereikia blaškytis, aktyvių situacijų tarpuose reikia išmokti gyventi ramybėje. Ramybėje kaupiama energija teisingiems veiksmams. Ši energija atsiranda natūraliai iš mūsų teisingos vidinės būsenos.

Gyvenimas permainingas, jame nuolat iškyla vis naujos ir naujos situacijos, į kurias vienaip ar kitaip reikia reaguoti.

Kas yra adekvati reakcija į situaciją? Tai reiškia – reaguoti į pokyčius, naudojant minimumą resursų.

Todėl jei jūsų kažko klausia – atsakykite kaip įmanoma trumpiau ir aiškiau.

Jei jūsų paprašė pagalbos – padarykite tai, ką galite, be nereikalingo blaškymosi ir triukšmo.

Jei turite kažką padaryti arba kažkur nueiti – padarykite tai be daugybės beprasmiškų ir tuščių veiksmų.

Jei turite kažką apgalvoti ar nuspręsti – galvokite ir spręskite, nenuklysdami į pašalines mintis, veikite ryžtingai bei tikslingai.

Jei jūsų gyvenime nėra aktyvių veiksmų – nesijaudinkite, jie tikrai bus. Tiesiog išnaudokite šį laiką poilsiui, jėgų atgavimui, ramybei.

Būna taip, kad žmogus nežino, kaip reaguoti į kažkokią situaciją. Tuomet nieko nedarykite. Sprendimas gimsta ramybėje. Viskam turi ateiti savo laikas, ir kiekviena situacija, kaip ir jūsų reakcija, turi subręsti.

Tegul praeis kažkiek laiko, ir jūs pamatysite, ką ir kaip reikia daryti, o ko nereikia daryti. Niekada neskubėkite ir nesinervinkite. Psichinės energijos išeikvojimas apkarpo gyvenimą. Išmokite išsaugoti ramybę visose gyvenimo situacijose. Siekite to visomis išgalėmis.

Tačiau jei atėjo laikas veikti – veikite nedelsdami ir be abejonių. Atsiduokite veiksmui pilnai, visa savo esybe. Darykite viską taip gerai, kaip tik jūs galite, bet tuo pačiu nepraraskite ramybės ir pasitikėjimo savimi.

Saugokite sąmonės aiškumą, neleiskite abejonėms ir nepasitikėjimui jos sudrumsti. Aiški sąmonė ištirpdo menkiausias abejonių ir nepasitikėjimo užuomazgas.

Išmokite pajusti džiaugsmą ir ramybėje, ir veikime. Suvokite jų vienybę. Žiūrėkite į pasaulį, kaip į begalinį energijos lauką, kaip į jos neišsenkantį šaltinį.

Viskas yra energija – plaukianti, susiliejanti, tekanti iš vienos formos į kitą. Įžvelkite ir pajuskite energiją poilsyje ir nuovargyje, karštoje saulėje ir žiemos šaltyje. Būkite joje, susiliekite su ja, tapkite ja patys.

Tapkite energijos centru ir šaltiniu, tuomet kiekviena jūsų mintis bus aiški, kiekvienas jūsų žodis bus tikslus, o kiekvienas jūsų veiksmas bus kupinas jėgos ir gyvenimo džiaugsmo.

Mintys iš I. Beliajevo knygos “Laisvė būti“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !