Praregėjimai (67)

Spausdami ar kažko reikalaudami iš kitų, žmonės nesusimąsto, kad tai, ką jie gauna prievarta, niekada nebus nuoširdu ir tikra – tai tik stiprins priešiškumą ir siekį išvengti spaudimo.

Tikra ir nuoširdu yra tik tai, kas daroma geranoriškai ir laisva valia. O spaudimas ir įvairios manipuliacijos siekiant priversti kažką daryti – tai visada griovimas: santykių, pasitikėjimo, bet kokių pozityvių jausmų..

Todėl reikėtų į tai pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, galima įsakmiai reikalauti, kad artimas žmogus su jumis bendrautų, kad atsitrauktų pagaliau nuo telefono ar kompiuterio, bet.. vietoje to gal vertėtų aprimti ir pagalvoti – ar geras esate pašnekovas, ar pokalbiai su jumis nevirsta eilinių pretenzijų ir reikalavimų sąrašu?

Galima taip pat emocingai reikalauti dėmesio ar rūpesčio, bet ir čia gal vertėtų susimąstyti – o gal su jumis nenori praleisti laiko todėl, kad nuolat reikalaujate pramogų, kalbate išskirtinai apie save, greitai įsižeidžiate ir kritikuojate? Galiausiai – o ar mokate patys skirti dėmesį ir rūpintis kitais?

Žmonių santykiuose veikia paprastas gyvenimo dėsnis: ką įdedame, tas ir sugrįžta..

************

Kaip dažnai keliame akis į dangų ir prašome Kūrėjo pagalbos ir užtarimo.. Ir kaip dažnai piktinamės – na, kodėl gi nesulaukiame to, ko taip meldžiame?

Bet pabandykime įsivaizduoti daugiavaikį tėvą, kuris turi didelį būrį vaikų. Keli iš jų “žalieji“, keli – “baltieji“, kiti – “raudonieji“. Ir visos tos grupelės nekenčia vieni kitų. Kovoja, pykstasi, pešasi, kerštauja..

Ir ką gi tėvui tokiu atveju daryti? Juk jis myli visus, jis negali palaikyti kažkurios vienos pusės, bet jie nekenčia vienas kito ir nenori taikytis. Be to, visi bando patraukti tėvą į savo pusę.

O jei tėvas ir palaikys kažkurią pusę, kas tada? Ar kita pusė susiprotės? Vargu.. Ir tėvas supranta, kad jei jo vaikai nesuaugs – taikytis jau nebus kam. Jie tiesiog sunaikins vienas kitą, taip ir nespėję suaugti. Ir tai aklavietė.

Taip ir žmonijai – laikas suaugti, subręsti ir liautis elgtis kaip aikštingi paaugliai. Ir pagaliau pradėti gyventi taip, kaip Kūrėjas moko: dorai, sąžiningai, vieningai. Tapti Bendrakūrėjais.

************

Ilgai gyvenant tamsoje, pasidaro sunku įsivaizduoti šviesą – vienybę, taiką, gerovę, kūrybingą ir laisvą gyvenimą be baimių, spaudimo, fanatizmo, agresijos.

Kai nevaldo blogis, kai nereikia kovoti, bijoti ar įrodinėti savo teisės gyventi, o tiesiog vystyti savyje tai, kas atneša visiems gerovę..

Kai nereikia laukti pritarimo ar nurodymų, nesibaiminti ateities ir negyventi nuolatiniuose vidiniuose prieštaravimuose.

Šviesoje nėra tamsos, tai harmonijos – meilės, tiesos, laisvės, vienybės, kūrybinio įkvėpimo ir pilnatvės beribė erdvė, kuri žadina šviesiausias kiekvieno žmogaus savybes. Tamsa gi skatina tamsą žmoguje..

Ir tik pagyvenę šviesoje – realios laisvės erdvėje be kančios, išnaudojimo, baimės, kovų, melo, priespaudos, skolų ir apgaulės žmonės supras, kaip svarbu įveikti tamsos jėgas.

Nes kai priprantame gyventi tamsoje, mes pamirštame, kad yra šviesa ir kad gyventi meilėje ir vienybėje – normalu ir net būtina, kad tai yra natūraliausios sąlygos išreikšti savo prigimtines žmogiškas savybes.

Juk gyvenimas – tai galimybė šviesti: mylėti, kurti bendrą gerovę, augti dvasiškai ir tobulėti. Gerinti šį pasaulį. Ir kiekvienas harmoningas veiksmas ar mintis – tarsi maža liepsnelė, išsklaidanti tamsą ir didinanti šviesą..

***********

Parengė ruvi.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s