Mūsų gyvenimas dabar primena įvairių iš išorės diegiamų personažų ir kaukių teatrą – t.y., žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra.. Ir jie palaipsniui apauga kaukių sluoksniais ir tampa bet kuo, tik ne savimi. Ir su metais su tais sluoksniais darosi sunku vaikščioti, kvėpuoti, mąstyti.. Tai vargina.
Kažkas įpranta gyventi su tais kaukių sluoksniais, o kažkas išsineria iš jų, bet.. pradeda juos kaupti vėl ir vėl. Nes kaukės nors ir slegia, bet su jomis jau įprasta.. Ir žmonės net nepastebi, kaip ta nuolatinė vaidyba iškreipia jų pasaulėžiūrą ir verčia kovoti dėl savo reikšmingumo.
Todėl jie bendrauja, bet jaučiasi vieniši, nes ieško naudos tik sau. Jie žiūri, bet nemato, nes nori, kad matytų tik juos. Klausosi, bet negirdi, nes nori, kad klausytųsi tik jų. Susižavi, bet nesugeba mylėti, nes nori, kad mylėtų tik juos.
Žmonės su kaukėmis yra lengvai manipuliuojami, jie savo gyvenimo energiją eikvoja tam, kad įtikintų aplinkinius, jog atitinka kažkokį nuolat besikeičiantį “standartą“, jie kovoja ir konkuruoja su kitais žmonėmis, kad įtiktų “autoritetui“.
Kaukių nešiojimas – visuomet vaidyba, apribojimai, vidiniai prieštaravimai ir bandymai būti tuo, kuo nesame. Kad jas nusimestume, reikia sąmoningumo ir drąsos – kad nebijotume pažvelgti į mus supančią realybę ir suprasti, kokia ji iš tiesų yra, ir – kad sugrįžtume į save-tikrąjį.. Nes tik būdami savimi galime būti laimingi.
************
Besąlygiška meilė – vienijanti, kurianti, sinchronizuojanti gyvenimo jėga, jungianti savyje aukščiausius harmonijos principus: tiesą, visuotinę gerovę, laisvę, sąžinę, dorovę, nuolatinį vystymąsi, sveiką sąveiką, vienybę.
Todėl viskas, prie ko meilė prisiliečia ir kame ji pabunda – atsigauna, klesti, tobulėja, kuria, auga, vienijasi, išsigrynina, šviesėja, įgauna prasmę ir gyvenimo spalvas. Kur meilė – ten harmonija ir tyras gyvenimo džiaugsmas.
Gyvenimas be meilės viską griauna, sujaukia, supriešina, suskaldo. Žmogus be meilės taip pat tampa griovėju – jis savo kritika, sarkazmu, pykčiu, pavydu ir agresija traumuoja ne tik jį supančius žmones ir aplinką, bet ir save patį.
Gebėjimas mylėti – prigimtinis žmogaus gebėjimas. Ir tik tyra, besąlygiška meilė gali viską ištaisyti ir harmonizuoti. Žmogui tereikia atverti savo širdį ir tapti kuriančios gyvenimo jėgos – meilės – laidininku.
************
Informacinėje erdvėje dabar pasirodo vis daugiau straipsnių, paskaitų, filmų, kurie laužo senosios, atgyvenusios pasaulėžiūros rėmus. Tai vyksta todėl, kad auga žmonių sąmoningumas, o tuo pačiu auga ir poreikis nusimesti kaustančius sąmonę šablonus ir pradėti naują vystymosi etapą.
Senoji realybė, tarsi išaugtas rūbas, jau varžo, trukdo ir kausto, o tai, kas dar visai neseniai atrodė nepajudinama, iškyla į paviršių ir yra matoma visiems.
Toks įspūdis, lyg būtų suderintas vaizdo ryškumas, o ryški šviesa apšviečia ir tai, kas yra iškreipta, ir tuos, kas viską iškreipia ir bando sulaikyti neišvengiamus pokyčius.
Bet pokyčių nuojauta jau įsižiebė daugelio žmonių sąmonėje, ir žmonės jaučia intuityvų poreikį apie tai kalbėti ir tuo dalintis – taip palaipsniui kaupiama kritinė masė ir pagrindas naujam evoliucijos etapui.
************
Pavasarį bunda ne tik gamta – kiekviename iš mūsų pabunda mažas, tyras, švelnus vaikas, kuriam taip reikia saulės šilumos, gerumo, šypsenų ir meilės 🙂 ..
Atverkime savo širdis meilei, šildykime vieni kitus savo širdies šiluma 🙂 !
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 