Kategorija: Saviugda

Žmogaus smegenys veikia pagal principą, kuris susideda iš dviejų veiklos etapų: galvojimo ir įrodinėjimo. Aiškumo dėlei pavadinkime šiuos smegenų veiklos etapus Galvojančiu ir Įrodinėjančiu. Ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai būtinai įrodys (L. Orras). Apie ką daugiausiai galvojame, kuo įtikime, tas ir tampa mūsų pasaulėžiūros dalimi, kuri veikia mūsų gyvenimą.

Galvojantis gali galvoti praktiškai apie viską, pvz., kad gyvena krikščioniškame, materialiame, iliuzijų ar kitokiame pasaulyje. Jis gali laikyti save realistu, mistiku, marksistu, budistu, idealistu – pasirinkimo variantų daugybė. Įrodinėjantis veikia paprastesniu principu: ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai įrodo (patvirtina, randa įrodymų). Pavyzdžiui, feministės visuomet atras įrodymų, kad vyrai eksploatuoja moteris, o nemėgstantys blondinių vyrai visuomet įžvelgs jų “kvailumo“ požymių.

Psichiatrai teigia, kad žmogus net gali susigalvoti sau ligą, priderinęs girdėtus simptomus, arba, atvirkščiai – stebuklingai išgyti, įtikėjus pasveikimu. Taip veikia plačiai žinomas placebo efektas, pvz., jei Galvojantis tvirtai tiki, kad šventas vanduo iš tam tikros vietovės išgydys jo negalias, tai Įrodinėjantis meistriškai diriguos signalams iš įvairių kūno organų ir sistemų, kol organizmas iš tiesų pradės sveikti.

O jei Galvojantis mąsto impulsyviai, su užsidegimu, tai Įrodinėjantis tą mintį taip nuosekliai įrodys, kad tokį žmogų jau bus neįmanoma perkalbėti priešingai. Tuo tarpu jei keičiame savo nuomonę laisvai pasirinkdami naują mąstymo versiją, tai Įrodinėjantis tuoj pat paslaugiai suras naujų patvirtinimų – taip veikia mūsų smegenys, be įrodymų mes negalime kažkuo nepagrįstai tikėti. Kiekvienu atveju Įrodinėjantis įrodo tai, apie ką galvoja Galvojantis.

Tačiau kiek toks galvojimas-įrodinėjimas atitinka realybę? Juk šiandien galime įtikėti vienu, rytoj – visai priešingu dalyku. Todėl ir teigiama, kad yra objektyvi ir subjektyvi realybės. Objektyvi realybė egzistuoja nepriklausomai nuo vertinimų, o subjektyvi visuomet tvirtinama tam momentui suvokiamais ir turimais įrodymais. Taip iš amžiaus į amžių mes vis artėjame prie objektyvios realybės.

Dauguma mūsų objektyviausiais skaitome mokslininkus, tačiau istorija parodo priešingą vaizdą. Kartais mokslininkai taip stipriai laikosi tarpinių subjektyvių rezultatų, kad tokiu būdu nesąmoningai stabdo progresą. Istorijoje tokių pavyzdžių apstu: juk ne kas kitas, o kolegos astronomai apkaltino Galilėjų. Taip pat pradžioje įvyko ir su Einšteino reliatyvumo teorija – dauguma to meto fizikų ją paneigė.

Tuo tarpu pats Einšteinas ilgai negalėjo priimti kvantinės teorijos, nors eksperimentais ji jau buvo įrodyta, ir t.t., ir t.t.. Mokslas prie objektyvios realybės priartėja tuomet, kai kolektyvinis darbas persveria individualius įsitikinimus, kai daugybiniai eksperimentai, atlikti tarpusavyje nesusijusių tyrėjų visame pasaulyje, patvirtina objektyvią tiesą.

Kodėl svarbu tai žinoti? Pirmiausiai tam, kad supratę šį smegenų veikimo principą, nesileistume į negatyvų mąstymą, nes Įrodinėjantis tuoj pat “pasirūpins“ tokių minčių įrodymu, ir tai gali tapti niūria pasaulėžiūra. Be to, šis suvokimas padės suprasti ginčų beprasmiškumą – būtent dėl tokios mūsų smegenų veiklos bet kokiai nuomonei, net jei jos prieštarauja viena kitai, atrandami įrodymai.

Ir dar.. nedarykime skubotų išvadų, neribokime savo mąstymo, nesprauskime minčių į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, augame dvasiškai, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turėkime erdvę augimui – tegul vienos žinios tampa laipteliais kitoms žinioms, ir taip be galo.

Kitaip.. dar ir šiandien tvirtai tebetikėtume, kad Žemė laikosi ant banginių ar dramblių 🙂 ..

Išorinės kontrolės spąstai. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad viskas, kas vyksta jų gyvenime, priklauso tik nuo išorinių jėgų – atsitiktinumų, likimo, aplinkybių, kitų žmonių elgesio, karmos ir pan. Tokie žmonės vadinami eksternalais – jie įsitikinę, kad gyvenime nuo jų nieko arba beveik nieko nepriklauso. Todėl jie pasyviai priima visus gyvenimo įvykius ir nerodo iniciatyvos, kad pasiektų kažko trokštamo ar pakeistų savo gyvenimą. Kaltę dėl nesėkmių jie verčia aplinkybėms, gabumų ar valios trūkumui, “blogai karmai“, “nužiūrėjimui“, “tokiam likimui“.

Kaip tai įveikti? Žinoma, tam tikrais atvejais mes priklausome nuo aplinkybių, tačiau savo gyvenimą galime valdyti žymiai daugiau, nei manome. Pagalvokime apie tai, ko norėtume gyvenime ir pradėkime siekti savo tikslų. Pradėkime nuo smulkių ir mažų tikslų – tai suteiks pasitikėjimo savimi, o vėliau siekime ir didesnių.

Vidinės kontrolės spąstai. Priešingybė eksternalams yra žmonės, kurie įsitikinę, kad visiškai kontroliuoja savo gyvenimą ir valdo jį tik savo pastangomis. Jie vadinami internalais: paprastai sėkmingi gyvenime, nes yra kryptingi. Nesėkmę laiko atsitiktinumu ir siekia savo toliau kitais būdais. Atrodytų – puiku, bet perdėta gyvenimo kontrolė ir pernelyg didelis pasitikėjimas tik savimi gali būti net pavojingi. Toks žmogus pervertina savo galimybes ir gali nepagrįstai rizikuoti – tokiu pavyzdžių apstu, kai vykdomi pavojingi manevrai ar rizikuojama gyvybe.

Kitas vidinės kontrolės pavojus – “magiškų“ galių ar “nežemiškos“ jėgos pojūčiai, kai žmogus įsitikinęs, kad šių galių pagalba gali kontroliuoti žmones ir įvykius. Tokios būsenos pavojingos ne tik pačio žmogaus psichikai ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Be to, patyrę fiasko, tokie asmenys greitai palūžta ir nusivilia savimi.

Išeitis – suprasti, kad be asmeninės vidinės jėgos, kuri leidžia valdyti savo gyvenimą, yra ir kitų žmonių valdomi gyvenimai, taip pat aplinkybės ir jėgos, kurios ne visada priklauso nuo žmogaus (pvz., gamtos stichijos).

Etikečių kabinimo spąstai. Tai šabloniškų įsitikinimų apie kažką taikymas – žmonėms ar įvykiams. Įsivaizduokite, kad pamatę pirmą kartą žmogų ir trumpai su juo pabendravę, jūs nusprendžiate, kad jis kvailas ir neįdomus. Toks skubotas etiketės užkabinimas riboja platesnį šio žmogaus pažinimą, nes jūs viską vertinate per savo užkabintos etiketės prizmę.

Visuomenėje sklando daug tokių etikečių, pvz.: visos moterys kvailos, visi vyrai niekšai, jaunimas neatsakingas, visos nelaimės – iš tokios tai tautos, ir t.t.. Kabindami tokias etiketes, mes matome reiškinį paviršutiniškai, tam tikrose etiketės ribose, todėl jo iki galo suprasti negalime. Mes ieškome toms etiketėms patvirtinimų, ir menkiausias “atitikimas“ fiksuojamas kaip absoliuti tiesa. Pažinimas ties tuo ir pasibaigia.

Įveikti šiuos etikečių kabinimo spąstus galime, pabandę į reiškinius ir žmones pažiūrėti plačiau, iš įvairių pusių, iš įvairių informacijos šaltinių. Taip pat naudinga bandyti suprasti žmones, turinčius kitokią, nei jūsų nuomonę ir mokytis matyti esmę.

“Minčių skaitymo“ arba analogijų spąstai. Labai paplitę, nes žmonės mano, kad kiti galvoja ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir jie. O iš tiesų žmonių mąstymas skiriasi labiau, nei pirštų antspaudai.. Net tą patį sakinį kiekvienas žmogus gali suprasti savaip.

Į šiuos spąstus pakliūname dviem būdais:
1. Galvojant (pagal savo analogiją), kad žinome, apie ką galvoja, ką jaučia ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi kitas žmogus. Kitaip tariant, esame įsitikinę, kad žinome jo minčių ir elgesio motyvus. Todėl tikimės, kad jis elgsis taip, kaip mums atrodo teisingai.
2. Manant, kad kitas žmogus turi “skaityti“ mūsų mintis, t.y., atspėti mūsų neišsakytus norus, priekaištus, poreikius ir elgtis taip, kaip mes tikimės.

Į tokius spąstus dažniausiai įkliūna artimi žmonės arba šeimos nariai. Tokiu atveju jaučiama nuolatinė įtampa dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nes savaime suprantama, kad žmonės neskaito minčių, o ir elgesio motyvai visų skirtingi. Tam, kad laimingai gyventume, turime mokytis atvirai kalbėtis ir susitarti.

Kaip tai įveikti? Paprasčiausiai suvokti, kad kiekvienas žmogus mąsto savaip. Mokytis aiškiai išreikšti savo norus ir lūkesčius, išmokti su žmonėmis kalbėtis atvirai. Nesierzinti, jei kiti galvoja kitaip, stengtis juos suprasti.

Vengimo spąstai. Išvengti gąsdinančios situacijos atrodo taip viliojančiai, kad žmogus nesusimąsto apie tai, kad tokio vengimo pasekmės dažnai būna sunkesnės, nei situacija, kurios vengė. Vengimas dažnai virsta įpročiu, kuris pastiprinamas iliuziniu palengvėjimu, kai pavyksta išvengti kažko nemalonaus. Tačiau šis įprotis anksčiau ar vėliau atsisuka prieš patį žmogų, pvz., vengimas laiku kreiptis į stomatologą.. Dauguma mūsų baimių dėl galimų kažkokios situacijos pasekmių yra išgalvotos dėka negatyvaus prognozavimo.

Išeitis? Pirmiausiai – neapgaudinėti savęs ir išmokti adekvačiai žiūrėti į realybę. Nevenkime, neišsisukinėkime, o atlikime viską, kas reikalinga. Išmokime spręsti problemas, tuomet pajusime ne iliuzinį, o tikrą palengvėjimą ir džiaugsmą. Ir niekada nepamirškime gyvenimo patvirtintų dėsningumų:
– vengdami mažų pavojų, galime išprovokuoti didelius;
– vengdami mažų nemalonumų, galime sulaukti didelių nemalonumų;
– vengdami mažų skausmų, rizikuojame sulaukti didelių.

Kaltės spąstai. Slegiantis kaltės jausmas pažįstamas kiekvienam iš mūsų. Jei tai pelnyta, suprasta ir situacija ištaisyta, o netinkamas elgesys nekartojamas – viskas gerai. Tačiau būna atvejų, kai žmonės ilgą laiką kenčia dėl kaltės, o kodėl – aiškiai suprasti negali. Tokia graužatis gali kilti dėl įvairių priežasčių, pvz., jei žmogus mano, kad neatitinka savo įsivaizduojamo idealo, arba jei kažkas kitas mano, kad žmogus neatitinka jo lūkesčių, ir dėl to yra kaltas, ir pan. Iš tikrųjų eskaluojamas kaltės jausmas yra beprasmiška graužatis, kuri gali išsivystyti į gilią depresiją.

Kaip tai išspręsti? Būtina išsiaiškinti, dėl ko jaučiame kaltę, ir, jei įmanoma – ištaisyti klaidą, o jei ne – pasimokyti iš jos ir daugiau nebekartoti. Mokytis priimti save tokį, koks yra ir taisyti savo ydas, tobulėti, o ne graužtis. Aiškiai suprasti, kad praeities grąžinti neįmanoma, kad visada turime galimybę keistis.

Formos spąstai. Gražiai formai žmonės automatiškai priskiria geras savybes. Psichologų tyrimai patvirtino, kad žmonės nuoširdžiai tiki, jog gražus žmogus būtinai yra gero charakterio, yra laimingesnis, komunikabilesnis, protingesnis ir sėkmingesnis už kitus. Tai ypač ryšku žmonių santykiuose: sužavėti išorinio grožio ir priskirdami žmogui savybes, kurių jis gal ir neturi, dažnas skaudžiai nusivilia.

Tas pats ir su daiktais: graži pakuotė, graži etiketė pritraukia daugiau pirkėjų. Žmogus, pakliūnantis į formos spąstus, apie turinį sprendžia iš formos, net nesigilindamas į esmę, ir dėl to dažnai daro klaidas..

Išeitis? Dažniau prisiminti patarlę: “ Ne viskas auksas, kas auksu žiba“.. Mokytis nepasiduoti pirmam įspūdžiui, nurimti ir pasigilinti į esmę – tai apsaugos nuo daugelio nusivylimų 😉 ..

Štai taip.. O ką jūs apie tai manote?

(Pagal A. N. Medvedevo knygą “ 40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jiems išvengti“)

Ar žinote, kad tikrai probleminių situacijų žmogaus gyvenime tėra vos apie penkis procentus? Visi kiti sunkumai daugiau-mažiau yra susiję su mūsų įsitikinimais, elgesio stereotipais ir kitų žmonių reakcijomis į juos. Jei keičiame probleminį mąstymą ir elgesį, keičiasi ir gyvenimas. Tačiau dažnai įkliūname į savo pačių paspęstus psichologinius spąstus, kurių nesuvokiame arba nenorime atsisakyti, nes jie savi ir įprasti.

A. N. Medvedevas savo knygoje tokių psichologinių spąstų išskyrė net 40! Aš paminėsiu dažniausiai pasitaikančius, nes dalį jų aprašiau anksčiau kitose saviugdos temose. Sąlygos, norint keisti ydingus įpročius ar nuostatas, kurias tikrai galima pavadinti spąstais, nes atveda į kančias, yra paprastos – mes turime pripažinti, kad turime ydingų nuostatų ir turime norėti jas keisti. Tik tiek. O dabar dažniausiai pasitaikantys psichologiniai spąstai.

Pozityvios praeities spąstai. Į juos paprastai pakliūna žmonės, kuriems virš 30. Jie nostalgiškai ilgisi saulėtos vaikystės, pirmos meilės, seno draugo, kažko.., kas teikė lengvumo ir nerūpestingumo. Tokio ilgesio rezultatas – pojūtis, kad viskas, kas gali būti gero gyvenime, jau praeityje, kad viskas gera jau patirta, kad laimės nėra ir pan. Gyvendamas rožine praeitimi žmogus ne tik išeikvoja savo emocinę energiją nostalgiškiems prisiminimams, bet ir programuoja save tam, “kad jau niekada nebus taip gerai, kaip buvo“. Nenuostabu, kad su tokiomis nuostatomis nelieka nei jėgų, nei noro džiaugtis realiu gyvenimu.

Kaip tai įveikti? Pirmiausiai suprasti, kad idealizuojame praeitį, kad joje, kaip ir dabartiniame gyvenime, buvo visko: ne tik gero, bet ir problematiško. Tai supratę padarome išvadą, kad praeitis nei geresnė, nei blogesnė, negu dabartis, ir kad tik nostalgiškas idealizavimas mus verčia manyti, kad geriausia – praeityje. Supratę savo idealizaciją, galime savo dabartį kurti tokią, kokios norime, taip pat pastebėti joje daugiau džiaugsmo ir galimybių.

Negatyvios praeities spąstai. Įkliuvęs į juos žmogus fiksuojasi į negatyvią patirtį iš praeities. Jis naudoja savo emocinę energiją nuolatiniam negatyvios praeities pergyvenimui ir pagal praeities analogiją daro išvadą, kad toliau bus tik blogiau. Tokio savo požiūrio patvirtinimui dabartyje jis pirmiausiai pastebi tai, kas negatyvu. Dėl tokio įsitikinimo jis kenčia praeityje, dabartyje ir.. ateityje, programuodamas save būsimoms nesekmėms.

Įveikti tokias nuostatas galima suvokiant, kad praeityje buvo ir pozityvių momentų: naudinga periodiškai juos prisiminti, taip pat mokytis pastebėti gera ir savo dabartyje. Sunkesniais atvejais patariama sugalvoti sau “nuobaudas“ už pasinėrimą į negatyvią praeitį, pvz., atlikti 20 pritūpimų arba užsiimti kažkuo, kas pilnai perjungtų dėmesį nuo negatyvios praeities gromulavimo. Pastebėjus pažangą mąstyme, patariama save paskatinti – pasidžiaugti pokyčiu arba pasižiūrėti mėgiamą komediją, kuri padovanos pozityvumo užtaisą.

Negatyvaus prognozavimo spąstai. Į juos pakliūna labai daug žmonių dėl masinės informacijos priemonių – pradedant žiniomis, pasakojančiomis apie gyvenimo baisybes ir įvairiomis gąsdinančiomis prognozėmis, baigiant muilo operomis, koviniais ir siaubo filmais. Taip žmonės įtraukiami į nuolatinius negatyvius pergyvenimus, negatyvius lūkesčius ir negatyvias fantazijas.

Kodėl taip lengvai tam pasiduodame? Teigiama, kad taip įvyksta dėl mūsų savisaugos instinkto – civilizacijos dėka žmogus išsivadavo nuo daugumos jam realiai gresiančių pavojų: šalčio, alkio, troškulio, plėšrūnų ir daugelio ligų. Todėl savisaugos instinktas ir jungiasi nuo realių grėsmių į įsivaizduojamas, kurias taip paslaugiai eskaluoja informacinė aplinka.

Kaip to išvengti? Pirmiausiai riboti negatyvios informacijos šaltinius ir stebėti savo mąstymą – kai tik atsiranda negatyvios fantazijos, kurios gimdo nerimą ir baimę, tuoj pat jungtis į realybę. Tiksliai nuspėti ateitį neįmanoma, tai jau įrodė daugybė neišsipildžiusių pranašysčių. Taigi, jaudintis dėl to, ko nežinome, yra beprasmiška. Todėl naudingiau savo energiją skirti kažkam prasmingam.

Dramatizavimo spąstai. Tai polinkis “iš musės daryti dramblį“ – pergyventi dėl mažiausių smulkmenų, daryti iš visko tragedijas ir dėl to kentėti. Linkę dramatizuoti žmonės paprastai dėl savo dramų kaltina aplinkybes arba kitus žmones ir tokiu būdu tarsi nusimeta atsakomybę dėl savo neveiklumo. Jie mėgsta sakyti: jeigu turėčiau pinigų, tai padaryčiau karjerą, arba: jeigu ne mano išvaizda, būčiau aktorė, ir pan. Kankinių paprastai gailimasi, todėl jie mėgaujasi savo vaidmeniu ir nieko nekeičia savo gyvenime, nes užimti.. savo kančia.

Kaip tai įveikti? Reikia aiškiai įsisąmoninti: kaip mes reiškinį pavadiname, tokiu jis mums ir tampa. Pavadinsime tragedija – taps tragedija, pavadinsime problema – taps problema, ir t.t.. Reikia išmokti adekvačiai vertinti situaciją, ir jei tai iš tiesų problema – ją spręsti, o ne mėgautis drama ir kančia.

Realybės pakeitimo svajonėmis spąstai. Juose atsiduria žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių yra nepatenkinti gyvenimu arba savimi, todėl nuo realybės bėga į fantazijų pasaulį. Jame jie įsivaizduoja viską taip, kaip jiems atrodo idealu ir geriausia. Kai kurie jų slaptai svajoja, kiti tiek įsijaučia, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų, ir pasakoja apie tai kaip apie realiai vykstančius dalykus.

Svajoti yra gerai, bet kai svajonėmis pakeičiamas realus gyvenimas, tuomet žmogus tikrąja ta prasme savo gyvenime sapnuoja. Paskendę fantazijose žmonės praleidžia daug realių galimybių gyvenime, nes jų tiesiog nepastebi – taip jie praleidžia progas pagerinti ir pakeisti savo gyvenimą realybėje.

Įveikti tai galima sąmoningai ribojant laiką fantazijoms ir skiriant daugiau laiko realiam gyvenimui. Taip pat reikia stiprinti pasitikėjimą savimi ir žengti konkrečius žingsnius savo svajonių įgyvendinimui. Daugiau matyti pozityvaus aplink, daugiau teigiamų realių emocijų.

Pradžiai tiek, pratęsiu sekantį kartą. Labai būtų įdomi jūsų nuomonė apie tai, ką perskaitėte 🙂 ..

Skaitydama apie juos dar kartą pagalvojau – kokia svarbi yra saviugda ir elementarios psichologinės žinios. Šiuolaikinis žmogus yra tarp dviejų priešingybių: informacinio srauto, kuris skatina tobulėti, ir technologijų, kurios stumia į komforto tingulį ir inertiškumą. Todėl saviugdą dažnai keičiame trumpalaikiais įspūdžiais, kad persijungtume nuo problemų, o kritiniais atvejais įtampą ir jos sukeltus skausmus malšiname medikamentais. Skubame, nes.. taip įpratome.

Būtent per skubėjimą, inertiškumą ir automatinį reagavimą įkliūname į psichologinius spąstus. Kas tai yra? Tai situacija, kurioje žmogus dėl tam tikrų priežasčių negali adekvačiai suvokti ir įvertinti gaunamos informacijos, o to pasekoje elgiasi klaidingai, kenkdamas sau. Į psichologinius spąstus patenka žmonės, darantys klaidingas išvadas dėl nepakankamos, klaidinančios ar neteisingai interpretuojamos informacijos.

Į tokius spąstus papuolama ir dėl sąmoningų kitų žmonių – manipuliatorių – veiksmų. Įdomu tai, kad pakliuvę į išorinius, manipuliatorių suregztus psichologinius spąstus, žmonės anksčiau ar vėliau juos atpažįsta ir supranta įkliuvę. Tačiau susipainioję savo asmeninėse klaidingose nuostatose, ir kartais net aiškiai jas matydami, žmonės nelinkę jų pripažinti..

Ir kuo ilgiau žmogus klysta, tuo sunkiau jam tai pripažinti.. na, nebent tai mažos klaidos. Tačiau kai prasideda akivaizdūs sunkumai gyvenime dėl neteisingo mąstymo būdo ir elgesio, ar net gyvenimo strategijos – mes užsispyrę jų laikomės, kaltiname aplinkinius dėl savo sunkumų, nes tos klaidingos nuostatos .. mūsų. Paradoksalu, bet žmonės linkę kentėti ir būti nelaimingais, nei pripažinti klydę – tokiu būdu jie tarsi palaiko iliuzinį orumą.

Papuolę į savo psichologinius spąstus ir nepripažindami jų, mes ne tik įgyjame neurozes ir depresijas, bet ir vis kartojame tas pačias klaidas, nuo kurių kenčiame. Dėl to galime pradėti sirgti ir įvairiomis psichosomatinėmis ligomis – nemiga, galvos skausmais, vegetodistonija, funkciniais virškinimo sutrikimais ir pan. Taigi, žmogus nesąmoningai pradeda pats sau kenkti.

Be to, klaidingas mąstymas formuoja ir charakterio ypatumus bei atitinkamus asmenybės bruožus, kurie trukdo dvasiniam tobulėjimui ir augimui, bendravimui, tikslų siekimui, o galiausiai ir savirealizacijai. Toks žmogus ne tik nesijaučia laimingas, bet ir elgiasi neadekvačiai ir neefektingai. Blogiausia yra tai, kad jis nemato tikrųjų savo elgesio priežasčių, ir dėl to jo gyvenimas tampa valdomas pasąmoninių programų, kurių jis nesuvokia.

Neįtikėtina, bet tokių psichologinių spąstų, kuriuos žmogus pats sau paspendžia, yra labai daug – 40. Apie daugelį jų kiekvienas esame girdėję – tai pozityvios praeities, negatyvios praeities, negatyvaus prognozavimo, išorinės kontrolės, vidinės kontrolės, etikečių kabinimo, analogijos, kaltės, vengimo psichologiniai spąstai ir t.t. Sunku patikėti, kad susikuriame juo patys, dar sunkiau – kad nenorime jų atsikratyti..

Sakoma, kad bėda yra ne klaidos, bet nenoras jų matyti ir taisyti. Neištaisyta klaida tampa yda ir bėda gyvenime. Jei pastebime besikartojančias negatyvias situacijas savo gyvenime, už jų tikrai yra klaidingi mąstymo stereotipai (spąstai), dėl kurių visa tai kartojasi. Vienintelis būdas jų atsikratyti – pamatyti juos ir sąmoningai jų atsisakyti. Sekantį kartą – apie labiausiai paplitusius psichologinius spąstus plačiau.

Ką apie tai manote?

(Pagal A. N. Medvedevo knygą “40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jų išvengti“, parengė ruvi.lt)

Ar susimąstėte, kodėl žmonės manipuliuoja? Juk jei atidžiai pažiūrėsime į visuomenę, į santykius su žmonėmis, ypač su artimaisiais, tikrai atpažinsime vienokias ar kitokias manipuliacijas – kažkas atvirai ar slaptai verčia daryti kitus tai, ko jis nori, kažkas apskritai linkęs bendrauti iš pozicijos viršininkas-pavaldinys. Kai kuriems žmonėms manipuliuoti tiek įprasta, kad jie tai daro nesąmoningai, automatiškai. Kiti, atvirkščiai – daro tai sąmoningai.

Psichologai tvirtina, kad ir viena, ir kita yra blogai, nes kenčia ir tie, kuriais manipuliuojama, ir galiausiai patys manipuliatoriai. Linkusio manipuliuoti vengia žmonės, už savo destruktyvų elgesį jis moka vienatve, neurotiška būsena, gyvenimo beprasmiškumo jausmu ir nuoširdumo nebuvimu. Nežiūrint to, žmonės manipuliuoja.. Kokios priežastys juos verčia tai daryti? Šių priežasčių, anot psichoterapeuto E. Štromo, yra kelios.

Pirmoji ir pagrindinė manipuliavimo priežastis – nepasitikėjimas savimi, įsitikinimas, kad kiti žmonės padės ir išgelbės (kuriais, beje, taip pat šiuo atveju nepasitikima). Iškyla prieštaravimas, kuris priverčia manipuliuoti: priversti, spausti, pririšti, reikalauti, pripažinti, atsitraukti..

Antroji priežastis – įsitikinimas, kad kuo žmogus sėkmingesnis, tobulesnis, ryškesnis, tuo labiau jį myli. Todėl jis tiesiogine ir netiesiogine prasme lipa per galvas ir gudrauja tam, kad pasiektų tai, už ką jį mylėtų.

Trečioji manipuliavimo priežastis slypi žmonių baimėse: jie bijo, kad kažkas apie juos ne taip pagalvos ar pasakys, bijo, kad juos apgaus, nuskriaus ar išduos. Vejami šių baimių, jie ginasi manipuliacijomis: apgaudinėja (“reikalo labui“), skriaudžia (“auklėjimo tikslais“), išduoda (“savo labui“) ir dažnai net nepastebi šito.

Ar reikia stebėtis, kad po tokių veiksmų žmonės lieka vieniši ir nesuprasti? Manipuliuodami žmonės taip įsijaučia, taip suauga su vaidmenimis, pozomis ir strategijomis, kad visiškai nutolsta nuo savęs tikrojo. Vienatvė, dvasinis skausmas, agresija – štai neatsiejami manipuliatorių palydovai. Kaip atpažinti manipuliacijas? Psichologai išskiria daugybę manipuliacijos formų, kurios skiriamos į keturias pagrindines manipuliavimo strategijas.

1. Aktyvios manipuliacijos strategija. Toks žmogus atvirai naudoja aktyvias priemones – spaudimą, reikalavimus, net jėgą. Jis nė už ką neparodys savo silpnumo ir bet kokiose aplinkybėse vaidins “kietą“, kupiną jėgų. Jis remiasi žmonių silpnumu ir siekia visapusiškos griežtos kontrolės.

2. Pasyvios manipuliacijos strategija. Priešingybė aktyviam manipuliatoriui. Jis apsimeta bejėgiu, kartais naiviu. Jei aktyvusis bet kuria kaina siekia pergalės, tai pasyvusis manipuliatorius laimi pralaimėdamas, leisdamas kitiems už jį galvoti ir veikti.

3. Varžymosi manipuliacijos strategija. Toks žmogus paverčia savo gyvenimą amžina kova: varžymasis, laimėjimai ir pralaimėjimai. Kiti žmonės tokiam manipuliatoriui yra varžovai arba net priešai – realūs, potencialūs arba susikurti.

4. Abejingumo manipuliacijos strategija. Toks žmogus žaidžia indiferentiškumą (neveiklumą, nesidomėjimą). Jis šalinasi, vengia kontaktų, jo devizas: “man tas pats“. Jis niekuomet nepripažins savo susidomėjimo ar interesų, bet manipuliacijomis privers aplinkinius priimti jam palankius sprendimus, prisidengęs abejingumo kauke.

Manipuliavimo priežastys ir strategijos padeda atpažinti ne tik manipuliatorius, bet ir sąžiningai pažvelgti į savo elgesį. Savaime suprantama, kad manipuliacijos nieko gero į gyvenimą neatneša. Išvengti manipuliacijų galime ugdydami pasitikėjimą savimi ir, žinoma, savo pastabumą.

Priešingybė manipuliatoriams yra vadinamos saviaktualizuotos asmenybės. Pagal A. Maslou, tokių asmenybių charakteringos asmeninės savybės yra šios:

* adekvatus realybės suvokimas bei konstruktyvūs ir efektyvūs sąveikos su ja būdai,
* priėmimas savęs ir kitų tokiais, kokie yra, be reikalavimų,
* paprastumas ir natūralumas bendravime.
* mokėjimas koncentruotis ties sprendžiama užduotimi,
* poreikis pabūti vienam,
* nepriklausomybė nuo aplinkos, visuomenės nuomonės, nuostatų ir stereotipų,
* domėjimasis, smalsumas,
* vienybės su visais jausmas,
* aukštų tikslų turėjimas,
* gilūs ir nuoširdūs tarpusavio santykiai,
* demokratiška charakterio struktūra,
* filosofinis, geranoriškas jumoro jausmas,
* kūrybiškumas.

Galime iš to daryti išvadą, kad augdami dvasiškai, skleisdami savo unikalumą, mes stiprėjame ir vertiname augimą ir unikalumą kituose žmonėse. Tuomet manipuliacijų nereikia, nes išmokstame gerbti, aptarti, suprasti, pasikalbėti, susitarti, išklausyti, suderinti, ieškoti sprendimų ir tiesiog.. nuoširdžiai ir atvirai bendrauti. Kaip manote?

Nuo mažų dienų mus mokė dėkoti. Ar pagalvojote, kad tai ne tik mandagumas, bet ir labai galinga pozityvi jėga? Neveltui sakoma, kad dėkingumas yra didelė gyvenimo jėga. Žinoma, tai ne atsainus “ačiū“, tai nuoširdus jausmas, kurį spontaniškai galime išreikšti ir dėkingumo žodžiais, ir apkabinimu. Dėkingumas yra tokia pati dovana, kaip ir tai, už ką dėkojame, tai dvasinė šiluma.

Mūsų materialumo laikais dėkingumą dažnai keičia racionalumas. Todėl dažniau jaučiamės ne dėkingi, o skolingi. Įpratome ne padėkoti, o atsiskaityti. Toks šaltas santykis – aš tau, tu man – gimdo abejingumą ir vartotojišką požiūrį. Kartais žmonės nejaukiai pasijunta, kai dėkojame, arba laukia dar kažkokio materialaus patvirtinimo šalia padėkos žodžių. Sutikite, kad tai labai paplitę, tiesa? Ir nors daugeliui tai nepriimtina, bet mes kažkodėl vis dar palaikome tokį “dėkingumą“..

Mes pamirštame, kad jei mums dėkingi, reiškia, mes gyvename prasmingai, kad nuoširdus dėkingumas yra didžiausias paskatinimas ir įvertinimas. Pamirštame taip pat, kad nėra lengva ilgai išlaikyti pozityvumą mūsų laikais, kad paveikti aplinkos, mes labai greitai panyrame į negatyvumą, kad dėkingumas ir yra ta stebuklinga jėga, kuri atveria kelią gėriui gyvenime. Tai paprasčiausia ir stipriausia praktika, kuri harmonizuoja gyvenimą visomis prasmėmis.

Kokiu būdu? Esmė tame, kad dėkingumas keičia mūsų dėmesio koncentraciją. Dėkodami mes didiname savo sąmoningumą, mes pradedame pastebėti vis daugiau pozityvių aspektų savo gyvenime. Mes matome daugiau gero – tai, už ką galime ir norime nuoširdžiai padėkoti. Toks požiūris labai greitai keičia gyvenimą, nes į jį ateina pozityvių jausmų ir emocijų srautas.

Turime iš naujo mokytis nuoširdaus dėkingumo. Prisiminkime – niekas taip nedžiugina, kaip nuoširdus dėkingumas ir už nieką nesame taip dėkingi, kaip už dėkingumą, tiesa? Sakysite – teoriškai suprantama, bet kaip tai įgyvendinti, už ką dėkoti, nuo ko pradėti? Jei nepradėsime, visa tai liks teorija ar trumpu impulsu, todėl tam, kad tai taptų realybe, galime tuoj pat užrašyti viską, už ką esame dėkingi gyvenime.

Juk žinome, kad užrašyti žodžiai yra veiksmingesni, todėl pradėkime:
1. Sudarykime sąrašą, už ką mes esame dėkingi savo gyvenime. Nustebsite, kiek daug gėrio jame yra: tai gali būti mylimas žmogus ar sutuoktinis, vaikai, draugai, mūsų asmeniniai talentai ir gabumai, darbas, pomėgis, galiausiai mūsų namai, augalai, automobilis..
2. Kiekvieną dieną perskaitykime šitą sąrašą ir pajuskime nuoširdų dėkingumą..
3. Vystykime savyje gerą įprotį dėkoti už viską gerą, kas įvyko dabar, šiandien – ne tik gyvenimui, aplinkiniams, bet ir sau.

Ką tai duoda? Jei būsime nuoširdūs ir nuoseklūs, pokyčius pastebėsime labai greitai. Pamatysime, kaip dėl mūsų besikeičiančio požiūrio pagerės nuotaika, todėl daugiau šypsosimės, vis dažniau pradėsime pastebėti gražius ir gerus dalykus, už kuriuos norėsime nuoširdžiai padėkoti. Patikėkite, dėkingumas – lengviausia pozityvumo “praktika“, ją galime lengvai taikyti, nes tikrai kiekvienas kasdien turime už ką padėkoti. O pozityvumas, kaip žinome, pritraukia dar daugiau pozityvumo į mūsų gyvenimą.

Dėkingumo energijos paskirtis – dovanoti gėrį. Tai subtili energija, meilės ir šilumos išraiška. Gyvenimas iš dėkingumo pozicijos yra tarsi pritarimas gyvenimui, pasitikėjimas juo. Dėkodami mes pritraukiame sėkmę ir džiaugsmą ne tik į savo, bet ir į žmonių, kuriems dėkojame, gyvenimą. Todėl dėkokime, dėkokime nuoširdžiai, įsileiskime šią stebuklingą jėgą į savo gyvenimą.. 🙂

Ką jūs manote apie dėkingumą?

Mūsų laikmetis ypatingas tuo, kad gyvename informacinio šuolio laikais ir žmonių sąmoningumas vis auga. Todėl daugelis suvokia savo galimybes ir ieško savo sėkmės formulės. Siūloma nemažai metodikų jai pasiekti, o rezultatai dažnai nuvilia. Kodėl taip atsitinka? Pirmiausiai todėl, kad nėra aiškaus asmeninio motyvo, o kita svari priežastis tame, kad sėkmė tapatinama tik su materialia žmogaus padėtimi.

Motyvacija yra labai svarbus faktorius siekiant sėkmės. Stipriausia motyvacija yra vidinė, asmeninė. Išorinė motyvacija gali būti trumpalaikė, bet jei ji neatitinka vidinių žmogaus siekių, ji niekuomet neatneš nei laimės, nei pilnatvės džiaugsmo. Todėl jei siekiame asmeninės realizacijos, turime aiškiai atsakyti sau į klausimus:
1. Ar kiti mano, kad man sekasi?
2. Ar aš manau, kad man sekasi?

Nesėkmės ir nusivylimai savirealizacijoje prasideda tuomet, kai bandome kurti savo sėkmę pagal kažkieno kito nuostatas, dažniausiai remdamiesi autoritetais ar visuotinai priimtais šablonais. Paklusimas svetimai valiai apskritai yra nesuderinamas su žmogaus orumu. Sėkmės negalime įgyti, tai įgimtų unikalių savybių išskleidimas, ir vienintelė sąlyga jas išskleisti – tai būti savimi.

Sėkmę galėtume apibrėžti kaip individualų procesą, efektyvų asmeninių talentų ir gabumų vystymą. Išreikšdami savo sugebėjimus, mes juos laviname ir įgyjame profesionalumo, kurio kokybė teikia džiaugsmą ne tik mums patiems, bet ir visiems aplinkui. Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą talentą, polinkį ar gabumą, kurį vystydamas jis patiria ir kūrybos džiaugsmą, ir sėkmę. Puikiai atlikdamas tai, kam yra gabus, žmogus yra ne tik laimingas, bet ir naudingas bei reikalingas kitiems.

Turime taip pat suprasti, kad sėkmė negali būti vienkartinė, kad nėra vieno pasiekimo visam laikui. Sėkmė pirmiausiai yra nuolatinis augimas – jei mes nepanaudojame savo pasiekimų kaip pagrindo kitiems didesniems tikslams, tuomet jie tiesiog netenka prasmės. Todėl kūrybingi, veiklūs žmonės visuomet yra lydimi sėkmės, nes nėra apibrėžę ar apriboję savo galimybių – jie nuolat tobulėja ir atranda įvairių būdų išreikšti save.

Labai dažnai iš inercijos deriname savo sėkmės kriterijus prie išorinių nuostatų arba blaškomės, negalėdami suprasti savo tikrosios paskirties gyvenime. Dėl šių priežasčių, kaip teigia psichologai, tik maždaug 13 % žmonių išdrįsta išreikšti savo unikalumą – galbūt todėl matome tiek mažai sėkmės istorijų.. Kad giliau suprastume savo elgesio motyvus, pažiūrėkime, kas mus apskritai skatina veikti gyvenime:

1. Būtinybė – tai pirmiausiai fizinio kūno poreikiai: valgis, miegas, pastogė, rūbai.
2. Poreikis – emocinis, fizinis, dvasinis, intelektualinis.
3. Susidomėjimas ar smalsumas – gali būti laikinas ar ilgalaikis, kai kažkas gyvenime pasidaro mums svarbu ar įdomu.
4. Noras – gali būti momentinis ir greitai patenkinamas, gali būti ilgalaikis troškimas.
5. Pomėgis ar polinkis – kažkokiai veiklai, skoniui, spalvai ir pan..
6. Pirmenybė – tai prioritetai, kurie keičiasi priklausomai nuo to, kas tam tikru momentu yra svarbiausia.
7. Nauda – kai kažko siekiame tikėdamiesi pelno ar kitos naudos sau.
8. Įsipareigojimas – laisvanoriškas veiksmas, kai imamės atsakomybės už kažką savo noru.
9. Pareiga – tai, ką esame įpareigoti daryti, prievolė.
10.Mėgdžiojimas – inertiškumas, pozicija “kaip visi“.

Būtent mėgdžiojimas, naudos siekimas ir prievolių našta gesina žmogaus individualumą, kūrybiškumą ir verčia žvalgytis į kitus, kurie visuomet tokiu atveju atrodo sėkmingesni (H.Witman). Jei nuolat žvalgomės į kitų žmonių gyvenimus, tuomet nutolstame nuo savosios individualybės. Jei sėkmę rišame tik su finansine nauda, tai mūsų sėkmė visuomet priklausys nuo pinigų kiekio. Na, o prievolių našta padaro žmogų vergu.

Todėl prieš pradėdami bandyti eilinę sėkmės formulę, kokia ji patraukli beatrodytų, pirmiausiai pažiūrėkime, koks jos tikrasis motyvas. Ar ji padeda mums atskleisti savo individualumą, ar įkvėpia? Ar tiesiog eilinį kartą liksime su “magiškais“ sėkmės simboliais, pasakiškais stebuklų pažadais ir giliais vidiniais prieštaravimais?

Viskas, kas reikalinga sėkmei, yra kiekviename iš mūsų, ir tik mes patys turime sugebėjimus ir priemones tai įgyvendinti – ar sutinkate? Ką jūs manote apie sėkmės motyvus?

Gyvename visuomenėje ir savo mintimis, žodžiais ir poelgiais veikiame vienas kitą. Ar pastebėjote, kad mes labai lengvai dalinamės abejonėmis ir negatyviais lūkesčiais, o palaikymu ir geranoriškumu – sunkiau? Retas džiaugiasi svetimais pasiekimais.. Kodėl negatyvumas plinta taip lengvai? Todėl, kad labai daug jo skleidžiama, ir žmonės nuolat laukia kažko blogo ir dar blogesnio – tai tapo mūsų dienų visuomeninė matrica.

Tokioje aplinkoje labai greitai iš kūrėjų daromės abejojančiais ir nepasitikinčiais savimi. Todėl ir sakoma, kad neskubėtume savo sumanymais dalintis su aplinkiniais, nes kūrybinė energija yra palaikoma pozityvumu ir tikėjimu savo jėgomis. Įdomiausia tai, kad kartais net artimiausi žmonės savo neapgalvotai mestomis pastabomis gali sustabdyti bet kokį entuziazmą. Apie tai labai taikliai rašė Og Mandino savo “Sėkmės universitetuose“:

“… Kodėl dauguma žmonių leidžia pražūti svajonėms? Svarbiausia priežastis, mano manymu, – neigiamas ir ciniškas aplinkinių požiūris. Dažniausiai tie žmonės – ne mūsų priešai, bet draugai ar net šeimos nariai. Su priešais vienaip ar kitaip susitvarkome, o mūsų draugai, ypač skeptiškai nusiteikusieji, nuolat griauna svajones ciniška šypsena arba nuolatine neigiamos vibracijos srove.

…Tarkim, žmogus džiaugiasi galimybe gauti naują darbą, tikisi daugiau uždirbti, prasmingiau dirbti, priimti asmeninį iššūkį. Jo širdis plaka smarkiau nuo naujų vilčių. Ir štai vieną vakarą, sutikęs kaimyną, jis pasidalija džiaugsmu. O kaimynas šypsodamasis sako: “ Tau nepavyks“ ir pateikia ilgą kliūčių, priežasčių ir problemų sąrašą, dėl ko yra geriau nieko nekeisti, nes nieko iš to nebus.

Nespėjus susivokti, entuziazmas sumažėja beveik iki nulio. Žmogus grįžta namo kaip sumuštas. Visas pasiryžimas ir pasitikėjimas dingsta. Jis klausinėja savęs, mąsto apie priežastis, dėl kurių gali nepasisekti, bet jau ne apie tas, dėl kurių pasisektų. Taip žmogus pasiduoda kaimyno, kuris gal neturi svajonių, skeptiškumui ir neigimui, jo entuziazmas išblėsta…

Arba jauna moteris nusprendžia išmokti megzti. Paima knygą, virbalus, siūlus ir pradeda mokytis paprasčiausių dalykų. Svajoja apie ryškias raštuotas pirštines ir drabužius. Grįžta vyras ir ima postringauti apie tai, kad šis užsiėmimas labai sudėtingas, kad reikia daug metų mokytis, jei nori ką nors nusimegzti. Ir, apskritai, kad daug moterų pradėjo ir metė šias pamokas. Jis globėjiškai nusišypso ir ištaria: “ Vargšele, tu to niekada neišmoksi“. Dar jam nespėjus išeiti iš kambario, ji jau labiau tiki vyro žodžiais nei savo apsisprendimu.

…Lengviausias dalykas – rasti žmogų, galintį pasakyti, ko nesugebate padaryti, ir linksma veido išraiška nurodyti, kad viskas, kas nauja ir drąsu, yra pasmerkta nesėkmei. Neklausykite jų! Tai dažniausiai bus žmogus, kuris pats nieko nedrįsta bandyti, todėl jam ramiau, kai aplink mato tokius pat žmones. Kad ir kokią svajonę turite, patikėkite ja ir išdrįskite įgyvendinti.

Neleiskite svainiui, kaimynui, vyro žvejybos draugui ar vaikinui iš šalia esančios įstaigos atimti jūsų pasitikėjimo savimi, nes tik jis padeda pasiekti tikslą. Neleiskite gulinėjančiam ant sofos ar kas vakarą žiūrinčiam televizorių žmogui aiškinti jums apie gyvenimo beprasmiškumą. Jei turite giliai savyje nors kibirkštėlę svajonės – dėkokite už ją Dievui ir veikite. Niekam neleiskite jos užgesinti…“

Labai gyvenimiškos ir daugeliui nuo vaikystės pažįstamos situacijos, tiesa? Kaip ir suprantama, kodėl taip žmonės elgiasi, tačiau keista, kad toks elgesys gali žaibiškai gerą idėją ir entuziazmą paversti abejone, o kartais ir visai užbraukti. Manau, taip vyksta dėl to, kad mes sukurti būti bendruomeniškais ir mums reikalingas aplinkui esančių žmonių palaikymas ir padrąsinimas.

O ką jūs apie tai manote?

Gamtoje egzistuoja trys apykaitos procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir informacinė apykaita. Energiją galime pavadinti gyvenimo procesų palaikymo instrumentu. Esame gamtos dalis, todėl visi joje vykstantys procesai veikia ir žmogų. Energijų kombinacijos įvairiose gyvenvietėse labai skiriasi. Tai gali būti vietovės geologinių darinių energija, organinių ir neorganinių medžiagų derinių energijos, augmenijos energija, galiausiai toje vietovėje gyvenančių žmonių energijos.

Svarbų vaidmenį kosminės energijos paskirstyme atlieka Žemės magnetinis laukas, žmonės jautrūs jo svyravimams. Nevienodai žmonės reaguoja į oro pasikeitimus ar į tarpsezonius. Pavyzdžiui, audros metu, žaibuojant, padidėja neigiamų jonų kiekis, kurie, sąveikaudami su žmogaus kūno energija, priverčia tą energiją tekėti greičiau. Vieniems šis poveikis patinka, kitiems, atvirkščiai, toks poveikis nemalonus.

Skiriasi energetinis poveikis prie jūros nuo ramaus ežerų ar miškų poveikio. Jūra mus veikia gaivinančiai, suteikia žvalumo, ežerai, atvirkščiai – ramina ir atpalaiduoja. Energijos suteikia ir buvimas šalia sraunios upės ar krioklio. Ten, kur žmogus atsigauna, ten jam ir norisi būti, bet kokiu atveju, buvimas gamtoje visada veikia teigiamai. Gyvenamąją vietą taip pat renkamės intuityviai, ten, kur mums gera būti.

Poveikį žmogui daro gyvenamoji vieta ir darbo vieta. Bet kurios patalpos energija priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji pastatyta, nuo apdailos medžiagų, nuo formos ir spalvų, ją įrengusių žmonių energijos. Patalpoje taip pat kaupiasi joje gyvenančių ar ja besinaudojančių žmonių ir jų atliekamų veiksmų energija. Statybinės ar apdailos medžiagos iš medžio, molio ir kitų natūralių medžiagų labai dera prie žmogaus gyvybinių vibracijų. Betonas skaitomas neutraliu, o štai aliuminis – alinantis energiją.

Šiuolaikiniai žmonės savo būstuose naudoja daug elektrinių prietaisų, įvairių apšvietimų, todėl kartais visas butas lyg voratinkliu yra apraizgytas elektros laidais. Tai labai sekina ir vargina, nes sukuria nesveiką gyvam organizmui atmosferą. Poveikį mūsų energijai ir nuotaikai daro ir gyvenamosios ar darbo aplinkos spalvinė gama, nes kiekviena spalva kuria savo energiją – gali veikti slegiančiai arba aktyvinti.

Svarbų poveikį žmogui daro ir įvairūs aplinkos garsai, tai taip pat tam tikra energijos rūšis. Ji gali ir pakenkti, ir teigiamai paveikti mūsų organizmą. Jei atrodo, kad esame pratę prie triukšmo ir nekreipiame į jį dėmesio, tai dar nereiškia, kad triukšmas nedaro jokio poveikio. Tai galima pasakyti ir apie gatvės triukšmą, ir apie televizorių, jungiamą “dėl fono“. Todėl rinkimės foną, kuris yra jaukus ir nevargina – pvz., mėgiamą muziką, o jei jungiame televizorių, tai tikslingai.

Paveikslai, meno kūriniai ir suvenyrai irgi daro poveikį žmogui. Jau nuo senų laikų pastebėti tam tikri dėsningumai, todėl jei abejojate, ar kabinti, tarkim, dovanotą paveikslą, tai geriau nekabinkite. Tegul namų aplinkoje bus tik labai patinkantys ir mieli daiktai. Nepatariama, ypač miegamajame, kabinti paveikslų su plėšrių gyvūnų atvaizdais, gamtos katastrofų ar gamtos vytimo vaizdais, su liūdnais ir nykiais vaizdais, mirusių žmonių portretų, džiovintų gėlių paveikslų (tai neliečia dirbinių iš medžio).

Ir dar vienas svarbus aplinkos veiksnys, sekinantis energiją – netvarka. Ji sukuria papildomą neigiamą krūvį psichikai ir atima daug energijos. Tvarkos paskirtis – išsaugoti ir palaikyti erdvę, kurioje vyksta gyvybinė veikla. Netvarka yra chaoso pasireiškimas, todėl jei nesitvarkome, esame linkę kaupti daiktus kuriais nesinaudojame ar kurie mums nepatinka, pagalvokime – kodėl taip vyksta, nes visa tai veikia ir kitas gyvenimo sritis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas, kas mus supa, yra energija. Yra energijos, kurios veikia nepriklausomai nuo mūsų, bet yra energijos, kuriomis galime pasirūpinti – tai mūsų gyvenimo ritmas ir mintys, mūsų aplinka ir namai. Pradėkime nuo jų – palaikykime juose tvarką, atsikratykime (išneškime, padovanokime, atiduokime) daiktus, kurie nereikalingi. Pripildykime savo namus džiaugsmu ir meile – sukurtas jaukumas padės atgauti jėgas ir pasisemti pozityvumo.

Ką jūs apie tai manote?

Energija – tai mūsų gyvenimo jėga. Kad jaustumėmės žvalūs ir energingi, turi vykti harmoninga energijos apykaita: kiek energijos išeikvojame, tiek jos turi sugrįžti. Energiją atgauname miegodami, teisingai maitindamiesi, kurdami, judėdami, harmoningai bendraudami. Jei vakare, o ypač jei ryte atsikėlę jaučiamės lyg išsunkti, reiškia, persitempiame ir nespėjame savo energijos atstatyti, arba.. eikvojame ją veltui, kažkam nereikšmingam ar nereikalingam. Kaip tai įvyksta?

Fizines jėgas paprastai lengvai atgauname gerai išsimiegoję ir pailsėję. Tačiau kur kas labiau išsekina vadinamos psichinės energijos išeikvojimas. Psichinė energija – tai mūsų mintys ir emocijos, o taip pat reakcijos į išorinius veiksmus. Psichinę energiją sekina emocinis persitempimas, o taip pat beprasmiška ir tuščia veikla. Emociškai persitempiame tuomet, kai neatlaikome užsikrauto gyvenimo tempo ar krūvio. Šios energijos stygiaus požymiai – mieguistumas, melancholija, nesugebėjimas džiaugtis, polinkis į depresiją.

Tuščia veikla galime pavadinti viską, ką lydi išorinis efektas, taip pat nereikalingus (nebūtinus) veiksmus ir blaškymąsi. Pavyzdys – gelbėtojo, geradario vaidmuo, kai norima atrodyti geru ir gauti aplinkinių pritarimą ir meilę. Tokia pagalba dažnai būna kitų žmonių bėdų išklausymas, kai kalbantysis tiesiog atsikrato savo neigiamų emocijų per pokalbį – taigi, yra pavojus tapti amžinu tokio žmogaus klausytoju.

Ir nors išoriškai tai atrodo gerai, bet iš tiesų tai yra energijos švaistymas. Todėl dažnai šitaip bendraudami nejaučiame harmonijos, nes tokie pokalbiai nieko nekeičia, tai tuščios kalbos – reiškia, veltui atiduodame savo energiją. Dar vienas paplitęs energijos švaistymas – apkalbos arba aplinkinių vertinimas. Tai paplitę ne tik buitiniame lygmenyje, bet ir visapusiškai skatinama viešoje erdvėje – aptarinėjamos “žvaigždžių“ gyvenimo smulkmenos.

Nepamirškime, kad bet kokia informacija užsilieka smegenyse. Gerai pasvarstykime, kam mums tokia informacija – proto mankštai..? Ką ji keičia asmeniškai mūsų ar apkalbinėjamo žmogaus gyvenime? Tai žemų emocijų žadinimas – juk jaučiamės gerai, pakalbėję apie kitą žmogų blogai – tai nėra taip nekalta, kaip gali atrodyti.. Be to, mes švaistome tam savo gyvenimo laiką ir energiją – ar verta?

Dažnai įsitraukiame į išorinius žaidimus, kurie mus išsekina. Kiekviena neigiama mintis ar emocija, o taip pat jų lydimi žodžiai, jausmai ar veiksmai išeikvoja daug gyvybinės energijos. Tikslingas, lydimas pozityvaus nusiteikimo veiksmas, atvirkščiai – ne tik išsaugo energiją, bet ją praturtina ir paverčia kūrybine. Nuoširdumui ir kūrybai nereikia daug žodžių, juo labiau – nereikalingų ir tuščių, nereikia blaškymosi ar triukšmo.

Gyvename laikotarpiu, kai daug išorinių įspūdžių ir informacijos. Ribokime juos ir kruopščiai atsirinkime, nes tai didelis krūvis smegenims, kurioms teks visa tai apdoroti (jei neaprėps, jausime nuovargį). Be to, gyvename materialiame pasaulyje – nenuostabu, kad šiuolaikinis žmogus turi daug daiktų, kurių išlaikymui ir palaikymui jis taip pat skiria daug laiko ir energijos. Ar visi jie reikalingi? Tai gali būti dėliojami iš vietos į vietą nenaudojami daiktai, knygos, rūbai, suvenyrai, duomenys kompiuteryje ir t.t..

Jei jaučiamės išsekę ir niekur nespėjantys – sustokime ir skirkime pirmiausiai laiko minčių “revizijai“. Sutikime, retas skiriame laiko savo vidiniam pasauliui.. Labai dažnai nuovargį nurašome fiziniam persitempimui ir guodžiamės, kad pailsėję atsigausime. Tačiau dažniausiai mūsų nuovargio ir nesugebėjimo atgauti jėgų priežastis – mūsų mintys ir jų įtakotos emocijos. Todėl įvertinkime – kaip mąstome, ar nešvaistome savo brangaus laiko ir gyvybinės energijos tuščiai veiklai?

Neveltui sakoma, kad nebūtini ar tušti darbai – patys sunkiausi, o nuo teisingų darbų galvos neskauda. Teigiama, kad šiuolaikinis žmogus, pasiekęs tokių technikos aukštumų, ne tik nepalengvino sau gyvenimo, bet apsunkino, nes visa tą progresą reikia prižiūrėti, aptarnauti, saugoti, nupirkti, aptarti.. Laiko ne tik dvasiniam tobulėjimui, bet ir jėgų atgavimui dažnai nebelieka.

Ar sutinkate?