Analizė ir sintezė

Šiandien dauguma žmonių linkę į analizę, tai dažniausiai skaitoma vertingu bruožu. Ar susimąstėte, kodėl? Žodyne analizė (gr. analysis – skaidymas) apibrėžiama kaip mokslinis metodas, pagrįstas mintiniu ir faktiniu skaidymu į dalis ir tų dalių nagrinėjimu. Taigi, jei norime kažką išanalizuoti, mes turime tai padalinti į dalis, kad galėtume išnagrinėti.

Daugumą specialistų galime pavadinti jų pasirinktos srities analitikais. Mokslas taip pat veikia analitiniu būdu: skirsto, dalina ir atveria vis smulkesnes materijos daleles. Tokiu pačiu būdu siekiama pažinti ir žmogų – jau ir sveikatos priežiūros specialistai “pasidalino“ žmogų į atskiras dalis ir jas gydo. Specializacija reikalinga, nes taip lengviau parengiami specialistai, gerai išmanantys tam tikras sritis.

Toks būdas viską dalinti ir skaidyti taip įsitvirtino visuose moksluose, kad neišvengiamai paveikė ir žmogaus dvasinį gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus dažnai taip įnikęs į analizę, kad negali be jos apsieiti. Per analizę mes mokomės, bet retai žengiame sekantį žingsnį – link sintezės. Ir jei šiandien žmonės yra nejautrūs ir šalti, tai ir dėl to, kad pernelyg pasinėrė į analizę. Pasirodo, vien analizuodami mes nustojame matyti visumą.

Žvilgtelėkime, kaip apibrėžiama sintezė. Tai (gr. synthezis – sujungimas, sudarymas, derinimas) įvairių elementų, objekto dalių jungimas į visumą; apibendrinimas, sujungimas. Sintezės dėka galime pamatyti bendrą vaizdą, todėl kad atveriame ryšį tarp daiktų ir reiškinių. Analizė be sintezės yra vienpusis veiksmas, nes išskaido ir išskirsto, bet visumos neparodo.

Pavyzdžiui, išskirstykime kažką gyvą į elementus, ir gyvenimo nebus, nors gal ir sužinosime kažką vertingo apie atskirą elementą. Be to, tam, kad sužinotume to elemento savybes pilnai, mes turime pažinti jį visumoje, veikime. Kai sujungiame visus nagrinėjamus elementus į visumą, jie įgauna visai kitą prasmę ir savybes. Analizė moko nagrinėti, bet neleidžia sujungti ir pajusti, o sintezė nemoko nagrinėti, bet plečia sąmonę, nes moko sujungti ir pajusti.

Jos papildo viena kitą ir negali viena be kitos. Analizės ir sintezės dėka mes galime eiti link tikro žinojimo. Žinoti – reiškia žiūrėti iš pačio aukščiausio požiūrio taško. Tuomet matome bet kokį reiškinį ar daiktą pilnai – išnyksta detalės ir išryškėja visuma, ir mes pradedame daugiau suprasti. Tai svarbu, ir kad būtų dar aiškiau, pažiūrėkime, kaip polinkis į analizę be sintezės veikia mūsų kasdieninį gyvenimą.

Dažnai jau tą pačią akimirką, kai sutinkame naują žmogų, mes puolame jį analizuoti: išvaizdą, privalumus ir trūkumus, profesiją, padėtį visuomenėje, uždarbį ir t.t. Analizė fiksuoja dėmesį į smulkmenas, žiūri į jas tarsi pro didinamąjį stiklą, ir už mažiausią trūkumą gali pažeminti, nes per detales nematome visumos. Net šeimose visi tapo tikrais analitikais, nes pasiruošę nuolat kabinėtis prie smulkmenų.

Jei supykstame, tai tuoj pat jungiame analizę didžiausiu pajėgumu – išnarstome savo skriaudėją po kauliuką. Ir.. kai baigiame analizuoti ir sugrįžta meilė, mes atleidžiame, nes matome visumą, o smulkmenas pamirštame. Juk mylėdami mes jaučiame žmogų, jis mums svarbus, mes mylime jį tokį, koks jis yra. Vienybei reikalinga sintezė, o šeimoje tai yra meilė, supratimas, ramybė.

Arba begalinis praeities įvykių analizavimas, kuris be sintezės tampa kamuojančia savigrauža. Daugelis žavimės psichoanalize, bet pamirštame, kad po analizės turime daryti išvadas, sprendimus ir keistis arba keisti situaciją, jei to reikia. Įvykių analizė naudinga tuomet, kai aiškiai suvokiame priežastis, kurios trukdo laimingai gyventi, ir vykdome sintezę, t.y., panaudojame praeities patirtį savo dabartiniam gyvenimui gerinti.

Analizė plačiąja prasme, be jokios abejonės, pastūmėjo žmonijos vystymąsi į priekį. Tačiau be sintezės – veikimo visų labui, vienybės, informacijos ir įvairių pasiekimų panaudojimo visų klestėjimui, mokslo ir dvasinių vertybių vieningumo – žmonės tampa egoistiški, priešiški ir svetimėjantys. Vienybė nereiškia visų suvienodinimo, tai pirmiausiai yra visų darbas kiekvieno, visų žmonių ir Žemės labui.

Tai dvasinis principas, štai kodėl vienybėje yra didelė jėga. Žmonės nesiremia vienybės filosofija ir sinteze todėl, kad pasuko materializmo keliu. Todėl sakoma, kad analizė yra nusileidimas į materiją, o sintezė – dvasinis kilimas. Tik jų abiejų dėka galime pasiekti harmoniją, nes tuomet tos jėgos veikia kartu, viena kitos ir visų mūsų labui.

O ką jūs apie tai manote?

Reklama

4 mintys apie „Analizė ir sintezė“

  1. Kilo mintys:
    Analizė yra naudojama dvasiniams suvokimams įvertinti, todėl galimai prieina, prie neojektyvių išvadų.
    Žmogaus (didžiosios dalies žmonių) protinės galimybės suvokti mokslo spartų žengimą ir prisitaikyti prie to atsilieka, o be suvokimo ir priėmimo harmonijos sunkoka tikėtis.
    Ir mitai, prietarai ir pan. baimės niekur nedingo,reikalinga jų pozytivi įtaka, bet žymiai lengviau tikėti pasaulio pabaiga, negu savo ir savo artimųjų galimybe pasikeisti ir kurti harmoningus santykius (sintezės procesas) kartu su jais 🙂

    Patinka

  2. Labas, MYK :),

    pritariu pilnai, ypač paskutinei minčiai, kad lengviau tikėti pasaulio pabaiga,negu savo ir savo artimųjų galimybe pasikeisti ir kurti harmoningus santykius (sintezės procesas) kartu su jais. Dar labai įdomi mintis pamąstymui, kad analizė naudojama dvasinių dalykų suvokimui.. labai įdomu, užvedėte į naują apmąstymą 🙂 .

    Ši tema man netikėtai taip išsirutuliojo, nes skaičiau apie psichoanalizę, kur psichoanalitikas aiškino, kad nereikia ja pernelyg žavėtis, nes daugelis taip ir užsiciklina ant analizės, kuri be tolimesnio žingsnio – sintezės – nieko neverta.

    Pasirodo, analizė viską skaido į dalis, ir jei tik smulkiname, tai tik labiau nutolstame nuo esmės. Išnagrinėjus detales reikia vėl viską sudėti į visumą – tuomet tik ir turime bendrą vaizdą, aiškumą..

    Ir santykiuose tas kabinėjimasis prie smulkmenų tik kenkia – net yra išvada, kad santykiai išyra dažniausiai ne dėl kažkokių grandiozinių įvykių, o būtent dėl smulkmenų.. Nes smulkinti ir kabinėtis dėl tų smulkmenų galima be galo..

    Ačiū, Myk, smagu štai taip pasidalinti mintimis 🙂 .

    Patinka

  3. Keletas minčių:

    Santykiuose kabinėjamės prie smulkmenų todėl, kad evoliucijos kelyje mes išmokę pirmiau ir stipriau reaguoti į neigiamus dirgiklius. O tai kas teigiama labai greitai priimame kaip savaime suprantamą, kaip orą kuriuo kvėpuojame. Na kaip sureguosime jei ragaujant kažką labai skanaus mums bakstelės su adata į “minkštą vietą“? Ryškesnis regavimas į neigiamus dirgiklius padėjo žmonėms išlikti kaip gyvūnų rūšiai, o sugebėjimas suvokti teigiamus dalykus ir jais džiaugtis greičiausiai iš vis būdingas tik žmogui, ir tai jį skiria nuo gyvūnų. Nes jis reikalauja sąmoningo suvokimo ir abstraktaus lyginimo su menama kita situacija, kur vieno ar kito teigiamo faktoriaus gali ir nebūti.

    Vladas

    Patinka

  4. Labas, Vladai 🙂 ,

    Dėl reakcijų sutinku ir pritariu tavo mintims.

    Aš čia panagrinėjau mąstymo būdą, polinkį į analizę be sintezės. Analizės ypatumas – smulkinti, ir su tokiu dominuojančiu mąstymu žmogus taiko jį ir asmeniniame gyvenime, ir tarpusavio santykiuose.

    Tai nėra blogai, bet po analizės turime daryti išvadas, apibendrinimus, kitaip paskęsime tarp tų niekuo nesusietų smulkmenų, kurios dažnai visumoje ne tokios reikšmingos.. 😉

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s