Apie laisvę

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas, ir niekas negali suteikti jam laisvės. Žinoma, laisvę galima apriboti, galima iškreipti laisvės suvokimą, o galima suteikti ir iliuzinės laisvės. Dar Z. Froidas sakė, kad dauguma žmonių iš tiesų nenori laisvės, nes laisvė neatsiejama nuo atsakomybės, o atsakomybė daugelį žmonių gąsdina. Šiandien taip daug kalbama apie laisvę – ką iš tiesų reiškia būti laisvu?

Per visą žmonijos istoriją laisvės suvokimas keitėsi. Šiuolaikiniam žmogui laisvė – neatsiejama asmenybės dalis: nėra laisvės – nėra asmenybės. Galima vardinti daug laisvės apibrėžimų: tai galimybė savarankiškai rinktis iš įvairių tinkančių žmogui alternatyvų; galimybė priimti savarankiškus sprendimus; galimybė realizuoti savo asmeninius planus; galiausiai galimybė rinktis informaciją ir formuoti bei išreikšti savo gyvenimo poziciją.

Mūsų laikais išskirtos dvi laisvės formos. Pirmoji laisvės forma “nuo“ – tai lyg leidimas, galimybė veikti be jokių apribojimų ir be atsakomybės. Ši iliuzinės laisvės forma labai paplitusi – kai žmonės nori turėti ir neribotą laisvę (darau ką noriu), o kartu ir galimybę nebūti atsakingais už savo poelgius (po manęs nors ir tvanas, laisvas nuo atsakomybės). Kadangi tai paremta neatsakingumu, tokia “laisvės“ forma vadinama savivale, palaidumu ar net apsileidimu. Ji priešina, nes neatsižvelgiama į kito žmogaus teisę į laisvę.

Tuo tarpu laisvė “dėl“ – visai kitokia, tikroji laisvė, jos pagrindas – sąmoningumas ir atsakomybė už savo veiksmus. Tai asmeninių gyvenimo tikslų realizavimas ir socialinis aktyvumas, paremtas doroviniais principais. Tokia laisvės forma vienija, nes žmogus pripažįsta ir gerbia ne tik savo, bet ir kito žmogaus laisvę. Jei esame laisvi, tai turime pripažinti ir kitų žmonių laisvę: nedarome to, kas gali apriboti kito žmogaus laisvę ir neribojame kito žmogaus laisvės.

Būtent laisvė yra aukščiausia žmogiška savybė ir pagrindinis bendruomeniškumo principas. Laisvė ir atsakomybė – dvi neatsiejamos žmogaus sąmoningos veiklos pusės: laisvė gimdo atsakomybę, o atsakomybė nukreipia laisvę. Jei žmogus laisvai priima sprendimus ir laisvai vykdo savo veiksmus, tuomet jis ir atsako už jų pasekmes. Ir atvirkščiai – jis gali būti atsakingas tik už tai, kame pasireiškė jo laisvė.

Nenorintys prisiimti atsakomybės dėl savo veiksmų pasekmių kaltina kitus ir nesuvokia, kad tokiu elgesiu riboja savo laisvę, nes yra priklausomi nuo tų, kuriuos kaltina. Tokį elgesį lengva paaiškinti: baidomasi atsakomybės, nes ją prisiėmus teks atsakyti už savo veiksmus, o taip pat nustoti kaltinti ir išsisukinėti. Kuo dažniau žmogus sako “negaliu“ ar kažką kaltina, tuo mažiau jis turi laisvės.

Todėl psichologijoje pabrėžiama, kad laisvas žmogus yra subrendusi asmenybė, nes laisvė ir atsakomybė pirmiausiai reiškia savarankiškumą (nepriklausomybę). Toks žmogus yra su tvirta vidine ašimi ir turtingu vidiniu pasauliu, pasirinkęs laisvę ir aktyvų kūrybingumą – savo Kelią ir atsakomybę už jį. Kai žmogus laisvai renkasi tikslus gyvenime, kai jo niekas neįtakoja, tuomet jis asmeniškai suinteresuotas (motyvuotas) juos pasiekti.

Laisvas žmogus gerbia kitų laisvę, todėl savo tikslų siekia vystydamas savo geriausias savybes ir talentus, o ne stumdydamasis alkūnėmis. Išskirtiniai laisvo žmogaus bruožai – jis aiškiai žino, ką nori pasiekti gyvenime, jis valdo savo gyvenimą ir savo būsenas. Juk tai taip svarbu – turėti savo tikslus reiškia eiti savo Keliu, o ne būti įrankiu kažkieno tikslų pasiekimui – tik tuomet jaučiame gyvenimo pilnatvę.

Kitas klausimas – ar ryžtamės būti laisvi? Ar suprantame, kas yra tikroji laisvė? Dabar tiek daug iliuzinės laisvės – kai renkamės iš to, ką siūlo, kai pasiduodame palaidumui ar savivalei, kai prisitaikome iš baimės, arba kai mūsų laisvė visiškai priklauso nuo kitų žmonių veiksmų ar net nuo turimų daiktų..

Kaip jūs manote?

Reklama

6 mintys apie „Apie laisvę“

  1. Man atrodo dabar labiausiai paplitusi būtent laisvė be atsakomybės. Jei atvirai tai man ne iki galo suvokta sąvoka, nes nesutikau gyvenime žmonių kurie būtų laisvi ir pripažintų kitų laisvę. O ypač man šitas klausimas neaiškus auklėjime, ar laisvi tėvai auklėti savo vaiką ir nepažeisti jo laisvės? Dar daug man neaiškumų, pavyzdžiui, kaip laisvė gali vienyti, man tai daug prieštaravimų sukelia.

    Patinka

  2. Labas, Daiva 🙂

    Tiesiog reikia pavadinti viską savo vardais: ne laisvė, o savivalė arba palaidumas. “Darau ką noriu“ nėra laisvė.

    Juk esame žmonės, turime mokytis gyventi bendruomeniškai, todėl turime vystyti žmogiškas savybes ir gerbti kitų žmonių laisvę.

    O kas gi daugiau gali vienyti, Daivute? Tik laisvė, nes tik laisvų žmonių bendradarbiavimas yra kuriantis ir vienijantis, nes grįstas laisvu pasirinkimu, susitarimu ir pagarba, o ne spaudimu, prievarta ar kova.

    Dėl vaikų auklėjimo – vėlgi nepainiokime su “darau ką noriu“. Tėvai turi išmokyti vaiką daugybės dalykų – nuo elementaraus saugumo (karšta, duria, gali nukristi) ir tvarkymosi bei higienos, bendravimo ir bendradarbiavimo, saviraiškos ir pasitikėjimo savimi ir t.t.., – t.y., visko, kas padės vaikui gyvenime.

    Būtų keista paleisti pasaulio nepažįstantį vaiką “daryti ką noriu“, tėvai turi jam paaiškinti daug dalykų, parodyti pavyzdį. Šioje vietoje aš pasakyčiau taip: mylėkime, nepersistenkime, o darykime viską, ką galime, būkime kantrūs, skirkime vaikams pakankamai dėmesio ir laiko, tuomet ir rezultatas bus geras.

    Vaikai yra labai protingi ir imlūs, juos tereikia tinkamai nukreipti, motyvuoti sudominti. Jie nuo suaugusių skiriasi tik tuo, kad neturi gyvenimo patirties, yra maži 🙂 . Vaikai jaučia nuoširdumą ir meilę, o taip pat ir dvilypumą, todėl svarbiausia – būti su jais nuoširdžiais.

    🙂

    Patinka

  3. Sveika! 🙂 Man dar dar kilo mintis, kad tėvai turi išmokyti vaikus gerbti ir kito žmogaus laisvę. Nes dažnai stebiu, kad tėvai mato tik savąjį aukselį, o kiti tik blogiukai.

    Patinka

  4. Labas rytas, Daivute 🙂

    Labai aktualu, įdomi mintis, apie tai net nepagalvojau.. Žinoma, išskirdami tik savąjį, galime įskiepyti tik susireikšminimą ir pasėti egoizmą.

    Čia, manau, tiktų J. Korčako mintis: nedaryk kitam vaikui to, ko nedarytum savajam.

    O kalbant apie asmenybės unikalumą, man labai padėjo mano rytiečio Mokytojo pamokymas: visi esame unikalūs, nuostabūs ir nepakartojami, tik nepamirškime pridurti svarbaus dalyko: kaip ir kiekvienas kitas žmogus 🙂 . Tada viskas stojasi į savo vietas 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s