Apie psichologinę pagalbą

Ar verta kreiptis psichologinės pagalbos? Kad suprastume, kas yra psichologinė pagalba, išsiaiškinkime, kas yra psichika. Psichika (gr. psyche – siela) įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma, įtakojanti žmogaus elgesį – tai mąstymas, jutimas, suvokimas, emocijos, atmintis. Siela, arba psichika vienija ir išreiškia mūsų vidinius psichinius procesus, tai mūsų vidinis pasaulis. Sutrikus šiems psichiniams procesams, gali būti teikiama įvairi psichologinė pagalba.

Supaprastintai galime pasakyti, kad psichologija yra sielos pažinimas, psichoterapija – sielos gydymas, o psichoanalizė – sielos analizė. Priklausomai nuo sutrikimo, šių sričių specialistai padeda grąžinti arba pasiekti žmogui gyvenimo vientisumą ir dvasinę pusiausvyrą. Specialistas yra tarpininkas, laikinas padėjėjas, atliekantis savo darbo pusę (atrandantis sutrikimą, jo priežastis ir nurodantis galimus sprendimo būdus), kitą pusę turi atlikti pats žmogus, kitaip rezultatai bus laikini arba jų apskritai nebus.

Kaip atsiranda psichikos sutrikimai? Jie prasideda dėl neharmoningų būsenų, kurios veikia mūsų mąstymą, emocijas, įsitikinimus, elgesį, jausmus, reakcijas ir suvokimą. Tokios neharmoningos būsenos atsiranda dėl gyvenimo būdo: retas šiuolaikinis žmogus gyvena įvairiapusišką gyvenimą, dažniausiai viena ar kelios gyvenimo sferos yra apribotos, o kitos išpūstos ir sureikšmintos. Kai nėra lygsvaros, žmogus pasidaro vienpusiškas ir atsiranda įvairios įtampos būsenos.

Žmogaus gyvenime yra keturios pagrindinės raiškos sferos:
1. Fizinė – kūniškos ir materialios būties;
2. Socialinė – visuomeninių ir viešųjų santykių;
3. Psichologinė – artimų santykių ir vidinio pasaulio erdvės sfera;
4. Dvasinė – pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, transcendentinės (intuicija, aukštesnė sąmonė) realybės sfera.
Dvasinė sfera žmogui pati svarbiausia, tai tobulėjimo potencialas ir aukščiausias gyvenimo tikslas. Per dvasinį augimą teigiamai veikiamos ir visos kitos gyvenimo sferos.

Gydytojas psichoterapeutas A. Alekseičikas savo knygoje “Gydyti gyvenimu“ rašo: “Daugelį bauginančių psichiatrijos diagnozių galima apibūdinti paprastesniais žodžiais: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka“. Jei atsidūrėme kritinėje situacijoje ar nesėkmių virtinėje, reiškia, mus pradėjo valdyti štai tokios neharmoningos būsenos.

Specialistas padeda pamatyti mūsų situaciją tarsi iš šalies, o kartais ir iš netikėtos pozicijos, kuri priverčia susimąstyti. Pavyzdžiui, jūs galite jam smulkiai papasakoti apie savo pasiaukojimą namiškiams, apie tai, kaip jie nevertina jūsų pastangų, ir sulaukti netikėtų klausimų: “O kodėl jūs manote, kad tai, ką jūs dėl jų darote, yra jiems tikrai reikalinga? Ką jūs darote dėl savęs? Ir kodėl jūs tikitės, kad jie reaguos taip, kaip jūs norite?.“

Arba po sunkaus pasakojimo apie nelaimingas meiles ir niekam tikusius mylimuosius galite būti paklausti, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Ir kai tik pradėsite vardinti meilės požymius, galite išgirsti: “Jūs norite, kad jus mylėtų taip, kaip norite jūs. Kaip manote, ar gali būti meilė su sąlygomis? Ar yra žmogus, kuris bus laimingas, vykdydamas jūsų iškeltas sąlygas?“

Kalbėdami apie gyvenimo beprasmybę, galite išgirsti klausimą, kuris daugelį išmuša iš vėžių: “O koks jūsų gyvenimo tikslas?“ Jei sutriksite ir atsakysite kažką panašaus: “Nežinau.. velnias žino..“, tai galite išgirsti netikėtą: “O ar suvokiate, kad jūsų atsakymas – “nežinau, velnias žino“ – ir yra jūsų gyvenimo programa šiai minutei? Gal pagalvokite apie tai giliau, ar paliksite šitą gyvenimo programą, dėl kurios ir jaučiate beprasmybę?.“ Ir t.t., ir t.t..

Toks požiūris iš šalies ir tokie netikėti klausimai labai vertingi todėl, kad patys sau jų paprastai neužduodame (na, nebent jau esame pažengę saviugdoje 😉 ).. Žinote, kodėl? Dėl mūsų smegenų veiklos ypatumų, prisimenate Galvojantį ir Įrodinėjantį? Todėl mes linkę pateisinti save, o kritinėse situacijose dar ir emocijos nuveda į lankas – mes pradedame gintis ir kaltinti. Tokia pozicija ydinga, nes mes negalime suprasti savo patirties ir negalime pakeisti savo gyvenimo.

Gyvenimo sunkumai tikrai neveda į augimą, jei mes nedarome išvadų ir nekeičiame savo elgesio. O štai sustojimas augime ar augimo nebuvimas gali atvesti į traumuojančią patirtį. Todėl nuolat pabrėžiama, kad svarbiausias gyvenime yra dvasinis augimas. Siela (psichika) yra mūsų vidinis pasaulis, mūsų vidinės išraiškos būdai ir priemonės. Dvasingumas vienija visas mūsų gyvenimo sferas ir jungia mus su pasauliu. Tai nuolatinis augimas ir kūrybinio potencialo išraiška.

Jei sustojame augime ar užstringame (prasideda nesėkmės), požiūris iš šalies kartais reikalingas. Gali pakakti ir emocinio palaikymo – kai išklausoma, o išsipasakojęs savo sunkumus žmogus jau be emocijų, visai kitaip pamato savo situaciją ir galimus naujus sprendimus. Mes galime ne iš karto suprasti, kodėl sukūrėme sunkią situaciją savo gyvenime ir kodėl ją išgyvename, bet turime aiškiai suvokti, kak tai mūsų “darbas“, kad tai negatyvių minčių ir žemų būsenų rezultatas, ir kad ištaisyti ją – su pagalba ar be – galime tik mes patys.

Jei nusprendėme kreiptis psichologinės pagalbos – atidžiai pasirinkime specialistą, pasidomėkime, kokiu metodu jis dirba. Specialistas gali padėti suprasti klaidas, parodyti galimus sprendimus, bet tolimesnis kelias – mūsų pačių konkretūs žingsniai, nes niekas negali už kitą žmogų nugyventi jo gyvenimo. Svarbiausia – ne kentėti, o veikti, keisti ir spręsti, kitaip vis rezonuosime, auginsime bei didinsime negatyvumą savo gyvenime.

Ar sutinkate?

Reklama

11 minčių apie „Apie psichologinę pagalbą“

  1. Labas 🙂 . Čia buvo mano klausimas ir ačiū už atsakymą! Aš savo problemas šiam kartui išsprendžiau kai atslūgo emocijos. Darau sekančius žingsnius ir jau matau pokyčius. Man atrodo kad idealu, kai žmogus pats išmoksta valdyti savo gyvenimą. Ačiū už palaikymą! Ruvi, ar teko kada ieškoti psichologinės pagalbos? 🙂

    Patinka

  2. Labas, Daivute 🙂

    Džiaugiuosi dėl tavęs!! Matai, tu gali 🙂 . Tik tu ir gali pakeisti ir harmonizuoti savo gyvenimą 🙂 ..

    Žinoma, kreipiausi, tai buvo mano dvasinių paieškų pradžioje. Ir kreipiausi daug kartų.. kol vienas išmintingas specialistas neparodė man, kad viską galiu ir turiu pakeisti pati. Dabar kuriu savo gyvenimą pati 🙂 . Būna visko, bet išvadas padarau visuomet 😉 . Kaip ir dauguma mūsų, siekiu harmonijos 🙂 .

    Tu rašai, kad atslūgus emocijoms, pradėjai daryti sprendimus, kuriuos ir pamatei tik atslūgus emocijoms.. O kaip dažnai būna atvirkščiai: pridarome netikusių sprendimų būtent veikiami emocijų..

    Ir tikrai, jei matyčiau, kad nesusitvarkau su situacija, kreipčiausi pagalbos. Nešališkas požiūris kartais labai naudingas, nors dažniausiai sukelia pyktį (netikėtumo momentas) 😉 .. , tačiau paskui pradedi mąstyti kita linkme 🙂 .

    O palaikymas – tai taip natūralu ir žmogiška, kad nelabai įsivaizduoju kitaip 🙂 . Mes turime vieni kitus palaikyti. Todėl jei tik galiu – visuomet 🙂 .

    Patinka

  3. labai gerai parasei, Ruvi – svarbiausia – atidziai pasirinkime specialista…
    turejau bedu, kreipiausi i zinoma psichoterapeuta…. atrode, tikrai pades, juk garsus zmogus. Deja, visai nesigavo su juo bendrauti. Nusivyliau, puoliau i panika, juk jei jau jis man negali padet, tai ojoj, turnut beviltiska situacija…. taip man tada atrode.
    o kai atslugo emocijos, nusiraminau, apgalvojau – ir viskas susideliojo gavoj.
    Taigi, visiems linkiu pakliuti pas TIKRA specialista 🙂
    o dar labiau linkiu apsieiti be ju 🙂 juk mes valdom .savo gyvenima

    Patinka

  4. Sveiki,
    Kai kuriais atvejais geras specialistas ir sąžiningas žmogus gali labai padėti, tačiau abejoju ar psichologai bendrai paėmus kaip žmonės ir kaip specialistai labai skiriasi nuo statybininkų ar automechanikų. Visur pasitaiko gerų ir sąžiningų specialistų. Blogų, deja, – irgi:(. Tik tiek, kad statybininko ar mechaniko darbo brokas lengviau pastebimas ir suprantamas nei psichiatro.

    Mano bendravimo su psichoterapeutais patirtis gan skurdi, bet prieš keletą metų su žmona, teko apsilankyti įvadinėje konsultacijoje pas vieną iš žinomiausiu Lietuvos psichoterapeutų (tiesiog nutraukus bendradarbiavimą su vienu mobilaus ryšio operatoriumi ir uždarius klientų aptarnavimo saloną, kuriam vadovavo žmona, ji liko be darbo ir įtampa namuose pradėjo aiškiai viršyti įprastinį lygį, be to pagalvojau, jog terapija gal būt aplamai gali šeimyninį gyvenimą padaryti harmoningesnį ir t.t.). Per visas 45 minutes kai kalbėjo žmona, terapeutas uždavė tikrai protingų, užvedančių ant kelio klausimų, bet: 1.pasakė jog mes esame labai skirtingi žmonės ir vargu ar galim gyventi kartu??? 2. kai baigėsi 45 minutės ir mes staiga atsistojom (atmosfera buvo gan įtempta) su išgąsčiu balse išbėrė „pinigus, sumokėkite pinigus“ ir 3. kai susimokėjom paskelbė verdiktą „jūsų situacija kritinė, beveik garantuotos skyrybos, pagalvokite, jūs turite mažą vaiką (jaunėlė dukra buvo ketvirtokė), jei norite išsaugoti šeimą registruokitės ir aš jus konsultuosiu. Jei nuspręsite skirtis, galiu konsultuoti tik vieną iš jūsų, kitam rekomenduosiu kitą psichoterapeutą“. Tipo apie tai kad galima apsieiti be terapijos nėra nei minties. Visa laimė, jog mes su žmona nesame labai jautrūs autoritetams. „O dieve, pagalvojau, ką tu čia pezi. Mes taip gyvenam jau beveik 30 metų. Tu paklausęs 45 minutes buri ateitį kaip iš kavos tirščių“. Dabar, po kelių seminarų apie horoskopus, aiškiaregius ir jų “ateities matymo“ principus, aš suprantu, jog jam net ir nereikėjo labai klausytis. Jei kaimietškos išvaizdos porelė iš rajono, atvažiavo net 100 km. į Vilnių ir moka 250 lt už pasišnekėjimą – sakyk, kad situacija kritiška ir 95 atvejais iš 100 neapsiriksi:)

    Taigi ant tos terapijos “neužkibome“ ir, atrodo, savo problemas sėkmingai sprendžiame. Aišku, nenoriu apibendrinti. Tikiu kad būna tikrai rimtų atvejų, kur be profesionalios pagalbos neišsiversi, bet rinktis reikia ne mažiau kruopščiai nei krdiochirurgą (jei dar yra laiko ir sveikatos:()
    VP

    Patinka

  5. P.s.
    Vien apie save pavariau… Atleisk Ruvi. iš tavo komentaro man labai svarbios dvi vietos:
    “kol vienas išmintingas specialistas neparodė man, kad viską galiu ir turiu pakeisti pati.“
    Taip tai iš tikro išmintingas ir svarbiausia – sąžiningas žmogus, labiau siekiantis gero savo pacientui nei naudos sau.
    Ir:“Mes turime vieni kitus palaikyti.“
    Tai labai svarbi mintis. Kas jei ne mes galime tikrai nesavanaudiškai padėti žmonėms esantiems greta. Svarbiausia, kad kartais padėdami kitiems, netikėtai suvokiame, jog labai padėjome ir sau. (Aišku turiu omenyje ne tą zuikį iš multiko kur briedžiui lopšines dainavo ir pagalvę nešė:)). Reikia jausti. Iš tikro, ne padėti, bet palaikyti. Tiesiog BŪTI, kai esi reikalingas.

    VP

    Patinka

  6. Sveiki 🙂
    Labai įdomiai pastebėta apie pasiaukojimą namiškiams, bet kalbant apie pagalbą, juk dažniausiai būna kad padėdami kaip mums atrodo geriau tik patys save išsekiname,
    Labai patiko mintis apie gyvenimo prasmę, jei prasmės nežinai vadinasi programuoji tam save, o jei ižvelgi kažką daugiau- nuostabu tada.
    O taip sprendimas yra visa ko galia, o ne kažkokia “šventoji kančia“, liga ar kančia yra viso labo tik signalas, kad reikia keisti savo pasaulėžiūrą ir elgesį
    Įdomus įrašas 🙂

    Patinka

  7. Iliuziją kad kažkas gali padėti turime tol, kol nepradedam patys valdyti savo gyvenimo. Pritariu, kad bet kokia pagalba yra pusė darbo.

    Patinka

  8. Labas visiems 🙂

    Smagu, kiek daug nuomonių, visiems AČIŪ 🙂 .

    lyja, geras palinkėjimas – apsieiti be specialistų. Taip, mes valdome savo gyvenimą, bet kaip sunku SAU pripažinti, kad kartais “privaldome“ iki kritinių situacijų 😦 .. VIsada, visada valdome savo gyvenimą ir momentas DABAR ir yra tas atspirties taškas, nuo kurio galime pradėti viską keisti 🙂 .

    Vladai p, ačiū už nuoširdumą ir verčiantį susimąstyti pasakojimą. Jau esu girdėjusi panašų pasakojimą iš savo draugų, kai psichologo kabinete pasijuto lyg šachmatų turnyre: stovėjo panašus laikmatis, užsuktas 60 minučių (už kurias reikėjo sumokėti nemažą pinigų sumą), o pokalbis per tą laiką iš esmės nieko nedavė, tik įnešė dar daugiau sumaišties, nes, aišku, ir jiems pasakė, kad situacija kritinė ir reikės mažiausiai 10 tokių “seansų“.

    Baigėsi tuo, kad žmonės.. susėdo namie ir išsiaiškino palengva situaciją patys. Jie tiesiog suprato, kad niekas, išskyrus juos pačius, negali jiems padėti. Vėliau pasijuokėme, kad tai taip pat vertinga patirtis..

    Sutikčiau, kad teikiantis psichologinę pagalbą žmogus turi būti ne tik sąžiningas ir atsakingas, bet ir išmintingas – jaučiantis, kaip žmogų užvesti į kitokį suvokimą ir aiškiai jaučiantis, kada jis jau gali tvarkytis pats savo gyvenime. Juk nuo jo darbo priklauso žmogaus gyvenimas! Dabar, deja, dauguma išties pasidarė panašūs į “šacmatininkus“, spaudančius tuos savo laikmačius.. Vėl prioritetas pinigai.. bet čia jau kita tema.

    Vytautai, šios mintys apie gyvenimo prasmę iš mano gyvenimo, tokį atsakymą kadaise pati gavau 😉 .. Yra mano gyvenime ne psichologas, bet labai išmintingas žmogus, rytiečių filosofijos adeptas, į kurį kreipiuosi, kai jau visiškai visiškai nerandu atsakymų į savo klausimus. Tai darau vis rečiau, bet va po avarijos ir vėl kreipiausi. Paprastai parašo arba pasako 3-4 sakinius, bet jie tokie taiklūs ir į temą, kad pamatai viską taip, kaip yra.

    guru, trumpai ir aiškiai 🙂 . Pridurčiau, kad gyvenimo valdymas prasideda tuomet, kai atsidūrę kritinėje situacijoje suprantame, kad tai ne šiaip sau įvykis, nukritęs iš dangaus, o PASEKMĖ.

    Ir aš visiems linkiu patiems valdyti savo gyvenimą, palaikyti vieni kitus sunkią akimirką. Ir aiškiai suprasti, kad jei ir kreipiamės pas specialistą, tai yra tik laikinas, kartais būtinas žingsnis. Mokykimės valdyti savo mintis ir veiksmus, juk dabar tiek informacijos! Būkime savo gyvenimo KŪRĖJAIS 😀 .

    Patinka

  9. Manau mes visi net esame natūraliai priversti prašyti pagalbos, nors tai būna ir netiesioginis pagalbos prašymas, pvz. kai tave išklauso artimas žmogus – tai jau yra pagalba.

    Kai žmogus bando pasirodyti stiprus, nors aiškiai jam reikia kažkokios pagalbos, o jis ją atmetą vien todėl, kad jis yra stiprus, tuomet jis uždaro visus kelius į pasveikimą.

    Todėl aš manau, kad pagalbos prašymas yra stiprybės ženklas (Ruvi buvai kažkuriame staipsnyje tai minėjusi).

    Mes esame, kaip veidrodžiai. Be kitų – nematysime savęs.

    Patinka

  10. Labas rytas, Matai 🙂 ,

    Labai artimos man mintys 🙂 . Žinoma, kad turime palaikyti vieni kitus, ir tikrai kartais pakanka išklausymo ir nuoširdaus palaikymo, ir žmogus nusiramina, pamato sprendimus.

    Apie veidrodžius – taip, tikra tiesa 🙂 .

    Gražaus tau savaitgalio, Matai 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s