Susireikšminimas

Šią savybę dažniausiai pastebime kituose žmonėse ir vertiname kaip neigiamą. Vadiname tokius žmones pasikėlusiais, pasipūtusiais, sužvaigždėjusiais ir tuščiagarbiais. Pastebėti savyje tokią, švelniai tariant, nemalonią savybę yra sunkiau. Kodėl, aišku kiekvienam: galvoti apie save esame linkę truputį geriau, o ir nesinori tikėti, kad galime tokie būti..

Kaip pasireiškia ši savybė? Kaip pasipūtimas, dėmesio troškimas, išbujojęs egoizmas, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, kaprizingumas, perdėtas dėmesys ir gailestis sau. Visa tai, kaip bepasirodytų keista iš pirmo žvilgsnio, yra silpnos asmenybės bruožai ir nepasitikėjimo savimi požymiai. Susireikšminimas yra pavojinga saviapgaulė, nes dažnai painiojama su meile sau, pakreipia mus priešinga tobulėjimui kryptimi.

Pasiduodame šiai saviapgaulei, kai įsivaizduojame savo “triumfą“, sėkmę, kuri visus priblokš, nustebins ir iškels mus į neįtikėtinas aukštumas. Galime tai vadinti klaidingu išoriniu motyvu ar liguistomis fantazijomis, bet jei jomis gyvename, tai didelę savo energijos dalį joms ir atiduodame. Tuo pačiu blokuojame galimybę realiai veiklai – saviraiškai, kūrybai ir savo talentų išskleidimui. Nes norime ne “būti“, o “pasirodyti ir atrodyti“, ir už tai laukiame aplinkinių įvertinimo.. aukšto.. kuo aukštesnio.

Dažniausias susireikšminimo rezultatas – pažeminimas. Atrodytų – kodėl, juk norime sėkmės?.. Bet pasvarstykime – kokios? Išsikeliant save virš kitų, susireikšminant. Reiškia, tam, kad išsikeltume, kažkas turi būti pažemintas.. Gaunasi, kad paslėptas motyvas yra pažeminti kitą, o visa tai, ko linkime kitiems, galiausiai rezonanso principu grįžta mums patiems. Todėl ir “žvaigždės“ šiandien vienadienės, nes jų veikla visiškai priklauso nuo kitų žmonių reakcijų..

Todėl stebėkime savo siekius, o ypač jų motyvus. Ir tai nereiškia savo asmenybės slopinimo ar žeminimo, ir niekas neneigia galimo pripažinimo ar materialaus atlygio. Skirtumas tik motyve – ar esame prisirišę prie galutinio rezultato ir ypač jo įvertinimo, ar mūsų veiklos tikslas yra kūrybinė saviraiška. Kai nėra prisirišimo prie rezultato ir įvertinimo, žmogaus negali “pagadinti“ materialus atlygis ar šlovė.

Jei nėra susireikšminimo, žmogaus negalima pažeminti nei žodžiais, nei veiksmais, nes jis yra orus ir labai gerai supranta savo galimybes, kurios nepriklauso nuo kitų vertinimų. Šios savybės nebuvimas išlaisvina daugybę energijos, kurią susireikšminęs sunaudoja perdėtam emocionalumui, dėmesio troškimui ir išsigalvotoms problemoms. Kartas nuo karto tai gali pasireikšti kiekviename žmoguje, ir kad fantazijos apie “didybę“ neatsisuktų prieš mus pačius, turime tai stabdyti.

Todėl mokykimės atpažinti menkiausius susireikšminimo požymius: stebėkime, kaip bendraujame su žmonėmis – ar ne iš aukšto, ar jų nežeminame. Juk ir pastabas galime išsakyti geranoriškai, tuomet ir reakcija į jas bus tokia pati. Nuolat sąžiningai “pasitikrinkime“ ir savo gyvenimo siekius, visada viską vadinkime tikrais vardais, be pagražinimų. Ir jei aptinkame “karališkų užmojų“, pasipūtimo, paniekos kitiems – sustokime, susimąstykime – tai ne “kietumas“, tai susireikšminimas!

O kaip elgtis, jei gyvenime susiduriame štai su tokiais pasipūtėliais? Tuščiagarbius žmones, kurie žemina kitus kad pasijustų svarbūs, K. Kastaneda pavadino “smulkiais tironais“. Jei priešinamės jų veiksmams, tai prilygsta jų žaidimo taisyklių pritarimui. Geriausia tokiu atveju – neleisti primesti situacijos, nesileisti valdyti – ignoruoti. Tuomet šis “smulkus tironas“ atsidurs kvailoje padėtyje ir jo elgesys atrodys kaip nesubrendusio žmogaus išsišokimas.

Kiekvieną kartą, susidūrę su sunkaus būdo žmonėmis, priimkime tai kaip progą tobulėti ir patikrinti save ekstremaliomis sąlygomis. Juk neveltui sakoma, kad tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent sunkiose aplinkybėse. Išmokę atpažinti savo pasipūtimą, mes išmokstame pastebėti susireikšminimą ir kituose žmonėse, todėl galime rinktis nuoširdų bendravimą be manipuliacijų.

Nėra gyvenime svarbių ar nesvarbių, vertų ar nevertų žmonių, kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas galime išreikšti save harmoningoje saviraiškoje, nesistumdant, nelipant per galvas ir nežeminant kitų. Visi esame svarbūs ir reikalingi, kiekvienas esame reikšminga visumos dalis – visada tai prisiminkime.

Išbraukę iš savo gyvenimo susireikšminimą, įgyjame nepaprastą lengvumą, nes nereikia lygiuotis į abejotinas vertybes ir ieškoti savo “žvaigždiškumo“ patvirtinimų. Sąmonė įgauna tyrumą, nes išsivalo nuo negatyvių minčių gromulavimo ir iliuzijų. Veiksmai tampa aiškūs ir efektyvūs, mes pasitikime savimi, nes tampame savimi.

O ką jūs manote apie susireikšminimą?

Reklama

12 minčių apie „Susireikšminimas“

  1. Labiausiai atpažįstu savyje toje dalyje, kad pagal pirmą įspūdį priskiriu žmogų į kokią nors kategoriją. Žinoma, bendravimas gali lengvai jį perstumti ši vienos padėties į kitą. Manau, kad būtent santykių ryšiai ir turi čia lemiamą vaidmenį.

    Realiai sunku įsivaizduoti, kad kiekvieną žmogų laikyti absoliučiai lygiu. Viena tai yra teisiškai/politiškai, o visai kas kita gyvenimiškai. Jei bus koks ginčas, būsiu absoliučiai nešališkas, net jei man artimesnis asmuo bus neteisus.

    Tačiau, artimam žmogui padėsi daug negalvojęs, o pašalinio prašymo galima ir netenkinti. Taip, patempiu ir ištempiu automobiliu iš griovių visai nepažįstamus žmonės ir pan. Bet, jei koks žmogus iš gatvės ateis ir paprašys patikrinti, kas yra jo kompiuteriui, tai tikrai nesigrūsiu į kitą miesto galą dėl šio reikalo.

    Kiekvieną kartą, susidūrę su sunkaus būdo žmonėmis, priimkime tai kaip progą tobulėti ir patikrinti save ekstremaliomis sąlygomis.
    Labai panašu į tai: Mylėti sunkiausia tuos, kuriems to labiausiai reikia.

    Patinka

  2. Labas, Povilai 🙂

    šia tema ilgokai svarsčiau, iki galo ją suprasti padėjo gyvenimas 🙂 .

    Mes nevienodi, mes tiesiog visi kitokie, skirtingi. Lygūs mes ta prasme, kad turime vienodas galimybes valdyti savo gyvenimą. Valdome ar valdo mus, čia jau kitas klausimas..

    Atsisakyti kažką daryti ar nesutikti su kito nuomone nėra susireikšminimas. O va kitas tavo pavyzdys – priskyrimas žmogaus kokiai nors kategorijai – panašu 🙂 . Bet vėl – priklauso nuo to, ar tik konstatuosi, ar pažeminančiai priskirsi.

    Susireikšminimas – klastingi spąstai, ir, aišku, įkliūname į juos visi.. Tai galime išgirsti kasdieniniuose pokalbiuose, kai kalbame, kad kitas žmogus daro kažką ne taip, o va aš – taip teisingai 🙂 .. Tarsi norime pasakyti, kad darome gerai, bet kam tas kito pažeminimas?..

    O kritinės situacijos tikrai geras būdas pasitikrinti, ar tikrai esame tokie, kokie deklaruojame esantys 😉 . Tai net įdomu ir puikus saviugdos “egzaminas“ 🙂 .

    Patinka

  3. Sveika Vilte,
    Na pirmąsyk tiesiog neturiu ką pridurti (gal bijau susireikšminti :)). Liuks. Aišku taip atrodo man, nes mintys sutampa su mano paties požiūriu. Dar tik perskaitęs pavadinimą pagalvojau: ar tik susireikšminimas nėra nepasitikėjimo savim ženklas – ir še tau. Viskas taip ir parašyta. Labai įdomu jog perdėto susireikšminimo kas antras požymis (dėmesio troškimas, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, perdėtas dėmesys) man labai tinka tačiau kiti (mano manymu) – visai ne.
    Na, kadangi pusė požymių tinka:), tai vis vien pakomentuosiu: manau ne “Susireikšminimas – klastingi spąstai“, bet žemas savivertės jausmas ir realaus pasitikėjimo savimi stygius yra didžiulė problema. Ir ne: “Išbraukę iš savo gyvenimo susireikšminimą“, bet atgavę pasitikėjimą savimi mes “įgyjame nepaprastą lengvumą ir t.t.“. Nors iš esmės tu taip ir rašei :). Beje, labai sudėtingas ir svarbus klausimas: ar įmanoma atgauti vaikystėje prarastą pasitikėjimą savimi???

    Dar kart sakau – patiko 🙂

    Vladas

    Patinka

  4. Labas vakaras, Vladai 🙂 ,

    smagu, kai požiūris sutampa 🙂 .

    Vaikystėje prarastą pasitikėjimą savimi atgauti galima – tai sakau iš savo patirties. Ypač mūsų dienomis, kai tiek daug metodikų – telieka pasirinkti ir veikti 🙂 . Tai nelengva, bet tikrai įmanoma.

    Ačiū už gerus žodžius 🙂 .

    Patinka

  5. Esu nuosirdžiai laimingas perskaitęs tai.

    Aš manau, kad čia viena iš svarbiausių pamokų, kurią turėtumę taikyti visa savo gyvenimą, kitaip, kad ir kokie protingi, ar teisingi busime, busime nelaimingi 🙂

    Labai AČIŪ už šias mintis 😉

    Patinka

  6. Susireikšminimas pasireiškia kone nuolat, pas save matau tai kuomet per rimtai žiūriu į viską ir net nebenoriu pasijuokt iš visko įskaitant save. Keista kaip veikia dėsniai: bandai primygtinai rodyt savo vertę visiems- taves niekas nevertina, tačiau tik numoji ranka į visa tai- up tavo vertė kyla kitų akyse. Ir taip kone su viskuo: stengiesi prie kažkokio darbo, lieji devynis prakaitus, tačiau nesiseka ir… numoji ranka kaip bus taip bus- ir ką gauni kone geriausią rezultatą. Jaudiniesi ką kiti apie tave pagalvos, bandai būti kaip įmanoma geresnis- rezultate- visi tik ir pastebi tavo trūkumus, bet jei numoji ranka į viską “darysiu kaip man geriau (svarbu kad tik nekenktų kitiems)“, ir ką- gauni kitų pritarimą. Labai įstrigo kažkur perskaitytos mintys jog jei keli kitų žmonių vertę- tavo vertė irgi automatiškai kyla.
    Labai gerai pastebėta, kad jei nėra susireikšminimo- tai niekas negali numušti žmogaus tikrosios vertės, nes jis jau gimsta turėdamas tą vertę ir tik po to mąstydami “viena linija“ mes vertiname save ir kitus pagal tai ką kas turi, kokias pareigas užima, kokias žinias įgijęs, ir bandome save iškelti “aš turiu tą ir tą, turiu tokį ir tokį laipsnį“.
    Vienas dalykas labai įstrigo: kiekvienoje kompanijoje būna žmonės kurie daro viską su juokais ir linksmai, ir kaip aš pavydėdavau jiems (gal ne vien aš): “kodėl jie juokus krėsdami gauna geriausius rezultatus“- kagi dabar aišku: humoras numuša bet kokį susireikšminimą, o nesusireikšminęs protas daro stebuklus. Netgi rašant šį komentarą juokas suėmė: skubu lekiu kažkur (gal lekių, vejuosi besileidžiančiaą saulę, kad atrodyčiau gersnis), o kur nulekiu- taigi kad niekur, bet palenvėja prisiminus jog tai ką vadiname gyvenimu- kartais būna didelė komedija iš kurios tik pasijuokt vertėtų, bet yra keli ištikro rimti ir svarbūs dalykai: aiškinimąsis ką veimiame šioje žemėje ir kokia mūsų užduotis, visa kita tik laikini išoriniai dalykai ir įvairūs ego pasireiškimai.

    O straipsnis labai padėjo- ypač prisimint, kad jau laikas padirbėt su savuoju reikšmingumu 🙂

    Ačiū labai 🙂

    Patinka

  7. Labas visiems 😀

    Smagu, kad naudinga tema, Matai 🙂 . Iš gyvenime matome daug susireikšminimo, o suprasti, kodėl taip vyksta, nėra paprasta. Todėl kituose tai smerkiame, o kai patys nuvažiuojame į šį kraštutinumą – nepastebime.. Ir labai teisingai rašai, Matai – kad ir kokie protingi ar teisingi būsime, jei tik susireikšminsime – laimingi nebūsime..

    Vytautai, geras tavo pastebėjimas apie kiekvieno mūsų vertę – visi gimstame vienodai vertingi, o vėliau dėl auklėjimo ir visuomenės primestų siekiamybių leidžiame save nuvertinti.. Todėl, matyt, nenuostabu, kad siekdami kažko, norime pripažinimo, o ne saviarelizacijos.. Juk dabar to pasipūtimo apstu: nuo valstybės vadovų (vadina savo piliečius banda, šunauja, skustagalviais, treniniginiais..) iki mokytojo mokykloje..

    Turime tai keisti. Nuo savęs pirmiausiai – nežeminti žmonių. O kai nori mus pažeminti, nesijausti pažemintais, tiesiog prisiminti, kas žemina – tas, kas nori pažeminęs pasijusti svarbiu..

    Ačiū už jūsų mintis, saulėtos nuotaikos! 😀

    Patinka

  8. Sveiki, visi:)
    Manau Vytautas išplėtojo vieno žmogaus susireikšminimo temą labai įdomia kryptimi (bent jau man davė mintį): Kartais žmonės sureikšmina ne tik save bet ir viską kas vyksta aplink juos. Savo tikslus, savo darbus, ritualus ir t.t. Dažnai nebesugebame į save ir aplinkinius pažvelgti “iš paukščio skrydžio“. Mažesnio mastelio, bet panaši situacija, kai tėvas, nupirkęs konstruktorių ar prisėdęs prie vaiko smėlio dėžėje, pats pernelyg įsijaučia į žaidimą ir jį labai sureikšmina. Tada pradeda reguliuoti kas kaip turi būti daroma, kas galima ir kas – ne. Nereikia aiškinti, jog toks “žaidimas“ neteikia džiaugsmo nei vienam.
    Atsimenu, kažkada kalnuose vienas jaunuolis turėjo mėgiamą posakį: “Et, visa tai gyvenimo smulkmenos“. Vyresnis dėdulė į tai atsakydavo: “Visas gyvenimas susideda iš smulkmenų“. Į tai jaunuolis atsakė: “Žiūrint kieno…“.
    Deja iš tikro daugelio žmonių gyvenimai susideda tik iš daugybės smulkmenų:(

    VP

    Patinka

  9. Labas, Vladai 🙂

    matyt, susireikšminimą lydi polinkis dramatizuoti ir kontroliuoti. Labai puikus pavyzdys su konstruktoriumi! Pritariu Vytautui, kad paprasčiau reikia žiūrėti į gyvenimą, nes kai sureikšminame smulkmenas, paliekame be dėmesio svarbius dalykus..

    Posakis apie smulkmenas geras 🙂 ..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s