Apie įprotį teisintis

Visi esame sutikę žmonių, kurie nuolat teisinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir teigiamas elgesys, tačiau psichologijoje jis įvardinamas kaip klaidingas. Kodėl? Todėl, kad jis nekonstruktyvus (neefektyvus) – kai žmogus teisinasi, jis bando per savo veiksmų pateisinimą sumažinti savo atsakomybę arba suverčia kaltę “sunkioms aplinkybėms“. Tai išsisukinėjimas, kuriuo susidariusios situacijos nei pakeisime, nei išsiaiškinsime.

Kodėl įprantame teisintis? Viena iš priežasčių – žemas savęs vertinimas ar įprotis būti aukos vaidmenyje. Tokie žmonės linkę kaltinti save ir todėl nuolat teisinasi – bent jau prieš save. Pasitikintys savimi ir atviri augimui žmonės nesiteisina, jie linkę išsiaiškinti. Pasiteisinimas – tai gynyba, o pasitikintis savimi žmogus drąsiai imasi atsakomybės, nesėkmės atveju ieško jos priežasčių, o ne ginasi ar išsisukinėja.

Teisintis galime pradėti ir tuomet, kai reaguojame į realų ar įsivaizduojamą kaltinimą. O štai kaltina ir laukia pasiteisinimų dažniausiai žmonės, kuriems svarbu ne išsiaiškinti situaciją, o “rasti kaltus“ ir permesti jiems atsakomybę. Beje, jei pastebite, kad artimas žmogus nuolat prieš jus teisinasi, atkreipkite į tai dėmesį – gali būti, kad jūs pernelyg dažnai jį kaltinate, ir todėl jis įprato gintis.

Įprantame teisintis ir tuomet, kai mums trūksta konstruktyvumo. Kaip tai pasireiškia? Įvykus nesėkmei, konstruktyvus žmogus išsiaiškina jos priežastis ir ieško geriausių sprendimų. Jei teisinamės, paprastai sakome: “aš nežinojau, aš pamiršau, nespėjau..“, o konstruktyvus (efektyvus) sprendimas yra toks: “aš išsiaiškinau, kodėl taip įvyko ir turėsiu tai omenyje ateičiai, o dabar darysiu tai ir tai..“

Teisinimasis – tai praeities narpliojimas ir kaltės auginimas, kuris gali tęstis iki begalybės. Besiteisinantis žmogus nemato sprendimų, nes pasinėręs į praeities klaidų teisinimą. Kas įvyko, to jau nepakeisime, bet mes galime taisyti klaidas, ir kad pajudėtume į priekį, reikia daryti tolimesnius žingsnius: užfiksuoti, kas yra blogai ir daryti viską, kad būtų gerai.

Todėl ir turime mokytis elgtis konstruktyviai – išsiaiškinti, pasiaiškinti. Beje, galime painioti pasiteisinimą ir bandymą pasiaiškinti. Kuo jie skiriasi? Skirtumas esminis: pasiteisinimas yra savigyna, o pasiaiškinimas (išsiaiškinimas) yra geranoriškas pasirengimas ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti. Ką gi daryti, jei pastebime savyje įprotį teisintis?

Suprasti, kad tai visų pirma blogas įprotis. Blogas dėl aiškios priežasties: tai ne problemos sprendimas, atvirkščiai – teisinimasis nuveda tolyn nuo sprendimo. Nuolat teisindamiesi jaučiamės amžinai dėl kažko kalti, o užsitęsęs kaltės jausmas gali peraugti į neurotinę būseną. Todėl kaskart, kai kils noras teisintis, stabdykime save, o vietoje to pradėkime elgtis konstruktyviai – tai padės kilstelėti pasitikėjimą savimi ir atsisakyti įpročio, kuris tą pasitikėjimą griauna.

Jei tikrai savo veiksmais kažką pavedėme ar kažko deramai neatlikome, vietoje pasiteisinimų geriau pasiaiškinti, atsiprašyti (jei reikia) ir išdėstyti planą – kaip tai ištaisyti. Prisiminkime, kad pasiteisinimai negali išspręsti įtemptos situacijos, dažniausiai jie sukelia dar didesnį konfliktą. Ne vienas esame tai patyrę: ir klausytis pasiteisinimų, ir teisintis yra itin nemalonu – tai kelia įtampą.

Yra toks posakis: “Kai trūksta tiesos, prasideda pasiteisinimai. Kai prasideda pasiteisinimai, tiesa išnyksta “. Tarsi žodžių žaismas, bet labai tiksliai, mano manymu, nusako įpročio teisintis esmę.

O ką jūs apie tai manote?

Reklama

3 mintys apie „Apie įprotį teisintis“

  1. Įprotis teisintis tuo pačiu labai jau stipriai susijęs su diegiamu kaltės jausmu iš išorės ir tikrai jaučiu labai didelį skirtumą, kai prieš keletą metų pradėjau save stebėti ir nustojau teisintis ir atsiprašinėti 9 kartus iš 10.

    Pirmiausiai pasikeitė stipriai bendravimas su klientais, nes esu programuotojas ir jeigu man skambina, tai paprastai kažkas nesigauna arba neveikia, tai apsisprendimas nesiteisinti ir nesijausti kaltam leidžia paprasčiau bendrauti ir kur kas geriau jaustis. Tas pasikeitimas kažkuriuo metu su artimais žmonėmis sukėlė keletą įdomių situacijų, kai tiesiog atsisakiau teisintis ir tvirtinau, kad kas padaryta to nepakeisi, belieka žiūrėti į priekį, ką darom toliau. Man asmeniškai daugiausiai naudos atnešė, tai kad taip pavyko atsikratyti kaltės jausmo ir liko vienu įrankiu mažiau kaip manimi manipuliuoti.

    Pastebėjau, kad tie draugai ir pažįstami, kurie elgiasi perdėm mandagiai žymiai daugiau teisinasi, atsiprašinėja ir tuo pačiu oficialiau bendrauja, nes tai dalis buvimo “mandagiu“.

    Patinka

  2. Labas rytas. Ačiū, gera tema. Galvoju, kad tikrai tenka paaiškinti, o jaučiuosi, lyg turėčiau pasiteisinti, lyg būčiau kalta. Tikrai privertei mane rimtam pamąstymui, Vilte. Ačiū. Reiks keisti šį savo įprotį, jis man iš tiesų labai nepatinka. Geros dienos.

    Patinka

  3. Laba diena 🙂

    šį įrašą paskatino parašyti vieno draugo polinkis teisintis – rodos, nėra dėl ko, o žmogus atsiprašinėja, teisinasi, net nesmagu pasidaro.. Dėl to ir pasidomėjau. Pati tokio įpročio neturėjau, nors kartais pagaudavau save besiteisinančią ir intuityviai jaučiau, kad tai kažkas.. nelabai gero. Nes kai elgiesi teisingai, tai ir jautiesi gerai 🙂 .

    Ryti, Zahira, ačiū už jūsų mintis! 😀 Ryti, užvedei pamąstymams apie mandagumą 😉 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s