Apie rezonansą kitaip

Žmogus yra biologinė-energetinė-informacinė sistema, ir jo veikla grįsta energetine-informacine apykaita. Tai natūrali žmogaus būsena – aplinkos, žmonių, visuomenės ir visatos atžvilgiu – viskam, ką žmogus vadina išoriniu pasauliu. Bet koks pažinimo ar energijos gavimo procesas yra energetinė-informacinė apykaita. Pavyzdžiui, ir valgymas, ir skaitymas yra energijos ir informacijos gavimas, tačiau valgydami gauname energijos daugiau, o informacijos mažiau, o skaitydami – atvirkščiai.

Energija ir informacija yra neatsiejamos, todėl vis dažniau naudojamas terminas energoinfomacija (S.Volkov). Mintis, jausmas ar veiksmas taip pat yra energoinformaciniai procesai, kuriuose energija ir informacija sąveikauja skirtingomis proporcijomis ir turi skirtingas charakteristikas. Pvz., neapykanta turi vienokią informaciją ir energiją (poveikį) žmogui, į kurį ji nukreipta, o meilė turi jau visai kitokius parametrus ir kokybę. Kiekvienas iš mūsų aiškiai suvokia ir jaučia šių jausmų skirtumą.

Kad aiškiau suprastume energijų apykaitos veikimą, mes galime pritaikyti dažnių rezonanso teoriją, kuri aiškina, kad du procesai su vienodais parametrais stiprina vienas kitą. Rezonuoti (lot. resonare – duoti atgarsį) – kai išorinės jėgos dažnis lygus sistemos virpesių dažniui. Šiuo efektu grįsta ir energoinformacinė apykaita tarp žmonių. Bendraudami žmonės stengiasi pasiekti rezonansą: jei nepavyksta, tai sąveika nežymi arba apskritai neįvyksta.

Tai geriausiai iliustruoja ginčas, kai vienas iš dalyvių provokuoja kitą, kad pasiektų rezonansą ir tam naudoja įžeidimus ar grasinimus. Kai tik kita pusė “susiderina“ su provokatoriaus energijomis, įvyksta stiprus dažnių rezonansas ir jo įtakota reakcija. Tai gali būti agresyvus atsakas, arba, jei rezonansas nepakankamas, barnis užgesinamas. Kuo stipresnis rezonansas, tuo greičiau jis tampa nekontroliuojamas. Dėl šios priežasties kartais paprastas ginčas gali turėti nenuspėjamas pasekmes.

Mūsų protas yra tarsi filtras tam, kad neįvyktų stiprus rezonansas, tačiau stiprus poveikis daro žmogų neadekvačiu. Tai ypač ryšku masiniuose renginiuose: mitinguose, koncertuose ar sporto varžybose. Kuo daugiau dalyvių yra vienodose energijų virpesių dažniuose, tuo stipresnis rezonansas. Šį principą galime pastebėti ir bendravime pagal žmonių interesus, pomėgius ar polinkius – “toks tokį pritraukia“.

Dar vienas ryškus energetinio-informacinio rezonanso pavyzdys – vadinamas energetinis vampyrizmas. Tokiam žmogui trūksta energijos, ir jis pasiekia rezonansą išprovokuodamas energijos blykstelėjimą: kuo stipriau, tuo geriau. Tam stengiamasi supykdyti, sukelti gailestį ar kaltės jausmą. Geriausias atsiribojimas nuo tokių veiksmų – rezonanso nebuvimas. Jei rezonanso nėra, žmogus laisvas nuo svetimų energijų poveikio.

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu, jie patvirtinami senomis patarlėmis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“, “kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais“, “jei nori, kad tau šypsotųsi – šypsokis pats“, “kaip šauksi, taip atsišauks“, “mes pritraukiame tai, apie ką galvojame“. Taigi, visi procesai, kuriuos žmogus laiko problemomis, yra jo asmeninių vibracijų ir išorinių procesų rezonansas.

Mūsų valioje ir galioje atsikratyti baimių, problemų ar kompleksų – tam turime keisti savo mintis ir emocijas, kurios pakeis ir rezonansą su aplinka. Tai ne tušti žodžiai ar mistika, tai mūsų dienomis įrodytas ir iki smulkiausių detalių aprašytas dėsnis. Bet daugelis pasakys: tai neveikia, bandėme. Žinote, kodėl? Tam yra tik dvi priežastys. Nepatikėsite, bet: a) žmonės tiksliai nežino, ko jie nori iš gyvenimo ir kokiais jie nori tapti; b) jie nesugeba bent dvi savaites pozityviai ir kryptingai mąstyti..

Kaip gi prisitraukti tą taip trokštamą teigiamą rezonansą? Paprastai: pirmiausiai – valios pastangomis. Jau įrodyta, kad žmogaus valia yra pritaikyta tikslų siekimui, o ne kažko slopinimui. Todėl jei turime neigiamų savybių ar minčių – neslopinkime jų, o pripažinkime, kad jos yra ir tiesiog keiskime jas naujomis ir pozityviomis. Jų neįtvirtinsime per akimirką, bet valios pastangomis to pasieksime tikrai (na, pabandykime bent dvi savaites..). Kai pradeda veikti naujos programos, nepalaikomos senosios tiesiog “išsitrina“.

Antra: sekime savo mintis ir kartas nuo karto atlikime minčių, jausmų, emocijų ir poelgių “inventorizaciją“. Aptikę negatyvias destrukcines mintis, keiskime jas pozityviomis ir kuriančiomis – tuo pačiu keisimės ir mes patys, ir, žinoma rezonansas su aplinka. Trečia: panaudokime dažnių rezonanso dėsnį bendraudami su žmonėmis, t.y., pasirinkime sektiną žmogaus pavyzdį ir lygiuokimės į jį, bendraukime su juo dažniau. Ne veltui sakoma, kad geras pavyzdys užkrečia (nepamirškime, blogas taip pat..).

Išvada ir vėl ta pati: viskas mūsų rankose – veikime! Linkiu visiems kurti savo gyvenime tik teigiamus rezonansus 🙂 ..

Reklama

20 minčių apie „Apie rezonansą kitaip“

  1. Puikus straipsnis. Beje, Ruvi, ar sudėtinga padaryti, kad el. pašto įvedimas būtų neprivalomas, man atrodo, taip būtų patogiau, ką apie tai manai?

    Patinka

  2. http://vimeo.com/20344220 , įdomus filmukas, žiūrėjau, poto perskaičiau šį įrašą – begalė sutapimų. Visų pirma tai energijos/įtakos poveikis ir valia/pasiryžimas kismui.Taip pat šis video apie kūrybiškumą tiek šio video autoriaus, tiek turinio atžvilgiu ir,žinoma apie vienos iš Įtakų-alkoholio poveikį. Tikiuosi patiks :)(ką manai apie video?)
    Dar vienas sutapimas – kaip tik skaičiau apie manipuliavimą ir manipuliaciją, tamsta irgi užsiminiai apie “mistinius“ “energetinius vampyrus“ :).
    Reziume: ačiū už įrašą buvo įdomu skaityti, Vladas.

    Patinka

  3. Labas rytas visiems 🙂 ,

    Ačiū už tai, kad pasidalinote savo mintimis!

    Gie, paprastai savo rašinius rašau tuomet, kai išsinagrinėju sau rūpimą klausimą, todėl ieškau visų įmanomų argumentų, sau pirmiausiai 😉 . O kai jau man aišku, tai ir dalinuosi 🙂 .. O apie “išgrynintus“ tikslus – tai vienas iš mūsų gyvenimo svarbiausių užduočių – rasti savo vietą bendroje veikloje savo ir visų labui 🙂 .
    Kažkodėl žmonės įsivaizduoja, kad tai turi būti kažkas.. neįtikėtino. Bet.. kaip sakė mano rytietis Mokytojas – vieno užduotis gyvenime gali būti pastebima visiems, kitas gi gali tyliai dirbti visų labui, tarkim, užauginęs gerus vaikus, kurie vykdys teigiamus pokyčius visuomenėje, dar kitas gali tiesiog su meile kepti duoną, kurią valgydami žmonės taps geresni ir sveikesni..
    Pagrindinis to “išgryninto“ tikslo požymis – žmogui tai labai patinka dirbti, jis tai daro labai gerai ir su meile.. Beje, tikslai gyvenime gali būti keli 🙂 .

    Matai, dėkui už gerus žodžius, malonu juos girdėti iš bendraminčio 🙂 .. Dėl pašto rašymo – prisipažinsiu, kad savo svetainę valdau labai primityviai: tik tiek, kiek reikia man, kad įdėčiau įrašus. Paklausiu savo padėjėjo, kai susitiksime, jei įmanoma, tai pakeisime 🙂 .

    Vladai, ačiū už nuorodą. Filmukas paliko įspūdį, ypač tie kamščiai prie suolelio. Kažkodėl pagalvojau, kad jei geriantys žmonės neišmetinėtų išgerto alkoholio butelių, o parikiuotų kažkokioje erdvėje, tai gal net ir praeitų noras gerti, kai pamatytų, KIEK išgerta.. Juk dažnas tik teisinasi, kad geria saikingai..
    Apie manipuliacijas – taip, daug kas, kas dar neseniai buvo pateikiama kaip mistika, dabar jau paaiškinta ir yra lengvai suvokiama 🙂 .

    Ačiū ir saulėtos nuotaikos 😀 !!!

    Patinka

  4. Gera mintis apie tikslo pasirinkimą. Dažniausiai visuomenėje garbinami tikslai ne tik netikri bet ir žlugdo asmenybę. Tai va kaip svarbu būti savimi, nuo to priklauso ar apskritai savo gyvenimą gyveni.

    Patinka

  5. Labas, guru 🙂

    įdomiai pastebėjai – jei nesi savimi, tai nežinai savo tikslų ir gyveni ne savo gyvenimą.. Gal todėl žmonės pajunta nusivylimą gyvenimu?..

    Patinka

  6. Sveiki,
    Manau guru pastebėjimas apie tikslus ir buvimą savimi labai svarbus. spėju jog mūsų visuomenėje žmogus savimi būna iki kokių 1,5- 2 metų ir kartais kai mirtis žvelgia į akis dar nesulaukus senatvinės silpnaprotystės. Pvz. sergant vėžiu ir žinant, jog gyventi liko konkretus mėnesių skaičius. Kitais atvejais žmonės paprastai geriau ar blogiau atlieka jiems tėvų ir visuomenės numatytus vaidmenis (su labai retomis išimtimis, na gal būt pvz. Tėvas Stanislovas ar Justinas Marcinkevičius). Aišku egzistuoja daugybė “įsijautimo į vaidmenį“ laipsnių, todėl manau jog labai svarbu gyvenime stengtis kiek įmanoma daugiau išlikti savimi, tai ir yra generalinė gyvenimo kryptis o smulkesnių, “taktinės reikšmės“ tikslų kokių tik nebūna. natūralu jog jie keičiasi pagal situaciją:)

    Vladas

    Patinka

  7. Sveikas Matai,
    tavo klausimas maždaug tokio sudėtingumo kaip pvz. “Kaip tapti laimingu?“. Bandant jį atsakyti labai lengva “susivaryti“:). Spėju, jog profesionalus psichologas atsakytų “O kaip manai tu pats?“ arba “o kodėl tau toks klausimas kilo dabar?“. Na, bet kadangi aš nesu profesionalas tai pabandysiu:).
    Trumpas atsakymas toks: Reikia pabandyti sulėtinti gyvenimo tempą ir atrasti laiko įsiklausyti į save.
    Daugelį mūsų gyvenimo tikslų (ir vargų) įprogramuoja tėvai, vaikystėje patirti menkumo jausmai, papročiai, tradicijos, visagalė reklama, mūsų nepasitikėjimas savimi ir noras aplenkti kitus. Apsidairius aplink matom daugybę atvejų kai žmonės nesugeba pajusti kada jie išalko ar nesupranta kodėl jaučiasi blogai. Tai ateina iš vaikystės. Toliau anekdotas ta tema:)

    “Odesoje mama per langą šaukia vaiką:
    – Vovočka, pareik namo.
    – Mama, man šalta?
    – Ne, tu nori valgyti.“

    Ar tas vaikas užaugęs galės suprasti kas jis ir ko nori?

    Vladas:)

    Patinka

  8. Anekdotas, Vladai, labai tinka parodyti tėvų įtaką.. Imu į argumentų skrynelę 😉 .

    Ir patarimas sulėtinti gyvenimo tempą geras, senuose mokymuose siūloma sustoti, kad išgirstume save, nes dažno gyvenimas – lyg voverės ratu bėgimas, kur viskas vyksta automatiškai ir praktiškai nėra sąmoningų minčių, tik automatinis reagavimas. Todėl kartais atrodo, kad sustoti neįmanoma, nes bėgama grynai iš inercijos.

    Bet sustojimas – vienintelis būdas išgirsti ir suprasti save. Po tokių sustojimų ir apmąstymų dažnai mąstymas (o kartu ir gyvenimas) keičiamas iš pagrindų – žmogus pamato save, savo tikruosius poreikius ir tikslus, o viskas, kas netikra, išryškėja ir palengva atmetama(nes tik tyloje ir ramybėje mes galime skirti “pelus nuo grūdų“) 🙂 .

    Todėl būtina kartas nuo karto sustoti ir įsiklausyti į save – peržiūrėti savo mintis, jausmus ir gyvenimą. Labai geras patarimas, Vladai 🙂 .

    Matui dėkui už gerus klausimus! 😀

    Patinka

  9. Vladai, puikiai suprantu, kad šis klausimas yra sudėtingas ir tavo atsakymas gali būti labiau susijęs su tavo pasaulėžiūra, bet man ir yra įdomi tavo pasaulėžiūra. O dėl sulėtinimo tempo ir įsiklausymo į save tikrai taiklus pastebėjimas, man jis patiko.

    Ruvi, dėl to samoningumo aš perskaičiau įdomę mintį žurnale “Aš ir psichologija“ cituoju:

    “Psichologijoje manoma, kad žmogus sąmoningas, bet kažkas neįsisąmoninta, o dvasinėse tradicijose žmogaus sąmonė suvokiama gerokai labiau iliuziška ir ribota. Teigiama, kad sąmoningumas primena dinamą, kuris švies tiek, kiek suksi, ir neįmanoma sukurti jokios gerovės visiems laikams. Nesistengdamas, netobulėdamas žmogus pamažu ima daryti automatiškai. Psichologai savo klientams nekelia tokių didelių tikslų, kaip nuolat palaikyti aukštą sąmoningumo lygį.“

    Kokios mintys jums kylą perskaičius šias mintis?

    Patinka

  10. Sveikas, Matai,

    Man džiugu girdėti jog kažkas domisi manimi ir mano pasaulėžiūra:) (manau kiekvienas tuo apsidžiaugtų). Taip pat džiaugiuosi, kad gyvename tokioje šalyje ir tokiais laikais kai nebūtina savo pasaulėžiūrą slėpti nuo kitų:), bet norint iš tikro bent kiek realiau suvokti kito žmogaus pasaulėžiūrą reikia su juo “suvalgyti pūdą druskos“. Jei komentarų formatas leis pabandysiu įkelti namų darbą apie savo tėvų šeimos tradicijas, kurį rašiau vienuose moksluose. Manau jis kažkiek iliustruoja mano pasaulėžiūrą:). O apie sąmonės veikimą tai Ruvi rašė tekste Galvojantis ir Įrodinėjantis. Tai, kad daugelį dalykų mes darome automatiškai, savaime nėra blogai (na jei kiekvieną kartą pavaras perjunginėtume, ar eidami kojas statytume sąmoningai), svarbiausia nepražiopsoti ir gyvenime “autopilotu nepravažiuoti“ tų vietų kur tikrai reikalingi sąmoningi sprendimai.

    “Namų darbas Nr

    Tėvų šeimos ritualai sistemų teorijos požiūriu

    Kai bandau galvoti apie savo tėvų šeimos ritualus, kyla mintis, jog vienas iš skiriamųjų jos bruožų, turbūt, ir yra ritualų nebuvimas ar aiškiai išreikštų ritualų nebuvimas. Todėl manau verta aprašyti skiriamąsias savo tėvų šeimos savybes atskirose šeimos gyvenimo srityse.

    1. Šeimos šventės. Konkrečių švenčių tradicijų šeimoje kaip ir nebuvo. Tėvai buvo netikintys (nevaidinantys netikinčių ir nevaidinantys tikinčiųjų), nesituokė bažnyčioje, aš netgi nebuvau krikštytas. Tarybinės šventės tipo gegužės pirmoji, namie irgi nebuvo švenčiamos. Mano gimtadienis sutapo su Naujais metais, tai tuomet tortą valgydavome, kartais ateidavo ir pusbroliai su tetomis. Per Kūčias tėvai molinėje puodynėje patrindavo aguonų pieno ir valgydavome „šližikus“. Kartą per Naujuosius metus vos negavau į kailį, kai balkone pradėjau su plaktuku pyškinti startinius šovinukus, nes tėvai jau buvo nuėję miegoti.
    2. Bendri pietūs. Mano mama pagal išsilavinimą geologė, dirbo projektavimo institutuose ir važinėjo po Lietuvą tirdama gruntą, prieš įvairių objektų projektavimo darbus. Todėl mane, o vėliau ir brolį kartais maitindavo tėvas, kartais mama o dažniausiai močiutė (jos dėka man neteko lankyti darželio). Kažkokių susėdimo už stalo tradicijų nebuvo, nes Chruščiovinio daugiabučio virtuvėje netilpo net pietų stalas. Du žmonės valgydavo prie spintelės, o aš prie palangės. Nei vienas iš tėvų nebuvo maisto gaminimo fanas. Tėvas netgi turėjo teoriją, jog vaikus labai patogu maitinti tortu, nes jis turi daug kalorijų ir vaikai jį mielai valgo.
    3. Hierarchija. Aiškios hierarchijos šeimoje irgi nebuvo. Po šiai dienai negaliu tiksliai pasakyti kuris iš tėvų buvo (ir tebėra) šeimos galva. Kiti šeimos nariai (motinos tėvas mirė kai man buvo 3 metai, o mama kai buvo 12 metų) buvome gal kiek ir žemesnėje pozicijoje, bet gerbiami ir vertinami kaip asmenys, ir tėvus gerbėme atitinkamai. Na mano santykiai su močiute buvo gan kovingi nuo pat ankstyvos vaikystės, bet tėvai autoritarinės paramos nerodė nei vienam. Nehierarchinis požiūris – tai negarbinimas „stovinčių aukščiau“ ir neniekinimas, nesipuikavimas prieš kitus, juo labiau tuos, kurie yra „žemiau“ mūsų. Kai trečioje ar ketvirtoje klasėje, parėjęs namo, pradėjau girtis kaip man gerai sekasi matematika, o tas kvailiukas klasiokas Vytas niekaip nesupranta kaip išspręsti uždavinį, tėvas pasakė: „Per daug nesididžiuok savo matematikos sugebėjimais. Tai ne tik tavo nuopelnas, bet ir tavo tėvų, kurie negėrė degtinės ir nuo šešių metų tave mokė žaisti šachmatais, bei padėjo ruošti pamokas. Jei tavo klasiokas būtų gimęs mūsų šeimoje, o tu jo tėvų, gal tau šiandien lygiai kaip ir jam dabar, nesisektų matematika“. Kita istorija, kurią tėvui komandiruotėje pasakojo žemės ūkio mokslų daktaras, o jis yra kartojęs man ne kartą: „Kai baigiau Žemės ūkio akademiją, katedros vedėjas pasiūlė likti aspirantūroje ir gintis kandidatinę dizertaciją, Aš labai abejojau ar sugebėsiu, bet vyresni mokslo kolegos vis ramino, jog viskas bus gerai. Tema buvo apie įvairių pašarų kombinacijų įtaką ančiukų gyvo svorio prieaugliui. Gaudavau aš tų eksperimentinių ančiukų, šerdavau skirtingais pašarais, paskui sverdavau kiek priaugo visas ančiukas, papjovus kiek priaugo kulšys, krūtinė ir t.t. Tų eksperimentinių ančių nunešdavau darbo vadovui, recenzentui ir kitiems. Tą pačią dieną vyko kelių dizertacijų gynimai, ne visi būsimi doktorantai buvo tokie nedrąsūs. Vienas jaunas ir labai perspektyvus dizertacijos autorius ypač puikavosi, jog būdamas toks jaunas jau ginasi kandidatinę. Priėjęs tai prie vieno, tai prie kito profesoriaus vis klausinėjo kiek jiems buvo metų, kai gynėsi savo kandidatinę. Aš pergyvenau ir bijojau kad neapsiginsiu, bet vadovas ramino, jog viskas bus gerai. Suskaičiavus balsavimo rezultatus pasirodė, jog aš savo dizertaciją apgyniau, o jaunajam, perspektyviam vaikinui dar teks palaukti metus, kitus. (gal iki to amžiaus kuriame profesoriai kažkada gynėsi savo kandidatines)“. Garbinti ir lygiuotis į ką irgi kaip ir nebuvo. Tėvai pernelyg daug visko matė ir suprato karo ir pokario metais, kad garbintų tarybų valdžią ir jos prakutusius funkcionierius, o nuoširdus ir tyras tėvo tikėjimas dievu ir jo tarnais taipogi jau buvo išsisklaidęs (nors kažkada netgi mokėsi kunigų seminarijoje). O motina nebuvo religinga nuo mažumės.
    4. Šeimos „fasadas“. Kaip pagalvoju iš nūdienos pozicijų, tėvai stebėtinai nepergyveno kaip jų šeimos gyvenimas atrodė aplinkiniams. Tėvas tiesioginio priešiškumo tarybų valdžiai nedemonstravo, bet į bažnyčią irgi nebėgiojo. Tėvai abu buvo kilę iš kaimo ir pabaigę aukštuosius mokslus, bet į turbo inteligentus savo šeimos nepozicionavo. Bent jau pianino į trečią aukštą nesitempė ir manęs lankyti muzikos mokyklą nevertė (su kuo susidūrė dalis klasės draugų). Na, firminių džinsų savo vaikui irgi nepirko (nors aš dėl to labai nepergyvenau. Nesu užkietėjęs kultūros priešas, bet man daug labiau patiko gyvenimas be džinsų ir be pianino, nei su). Apie tai, jog reikia galvoti savo galva tėvas dažnai kartodavo ankstyvoje vaikystėje (gal todėl, kad nelankiau darželio, o kieme dauguma draugų buvo už mane vyresni ir didesni). Vienas iš pasakojimų gan paprastas: „Žiūrėk kaip bėga būrys vaikų per gatvę – didesnieji, pribėgę pirmi, dar apsidairo ir matydami jog mašina pakankamai toli, greitai perbėga, deja atsilikę mažiukai lekia paskui kitus nesidairydami ir kaip tik pakliūva po ratais“. Kita dažnai tėvo kartojama pasakėčia apie malūnininką su sūnum, kurie iš turgaus vedėsi nupirktą arklį. Buvo ruduo ir kelias virtę pažliugusiu purvynu. Tėvas pasiūlė sūnui sėsti ant arklio, bet pro šalį iš turgaus važiuojantys valstiečiai pasidyvijo: „Senas tėvas purvyną brenda, o jaunuolis ant arklio joja“. Tada tėvas su sūnum nutarė apsikeisti vietomis, bet kiti pravažiuojantys pasipiktino, jog tėvas joja, o vaikas purvyną brenda. Tada nusprendė joti abu, bet dar kitiems pravažiuojantiems pasirodė, jog dviese jodami jie kankina nelaimingą gyvulį. Tada abu ėjo pėsti, bet žmonės juokėsi: „Kas per kvailiai, turi arklį, o patys purvyną brenda“. Moralė, manau, akivaizdi: tvarkykis kaip tau geriau, nes kalbų ir vėjų nesugaudysi.
    5. Šeimos tikslų siekimas. Tėvas ilgėjosi žemės kapstymo ir svajojo apie sodą, kurio vaikystėje nebuvo netgi kaime (nors jo tėvai turėjo 50 ha žemės). Taigi už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo namų, turėjome kolektyvinį sodą. Ten savo rankomis buvome pasistatę nedidelį mūrinuką su rūsiu, kuriame žieminiai obuoliai laikydavosi beveik iki šviežių braškių. Tačiau tėvai nesiekė kitų, tais laikais gan populiarių, tikslų. Mes nebandėme statyti namo ir netaupėme automobiliui. Gal būt todėl namie niekuomet netrūko pinigų (bent man taip atrodo). Kasmet važiuodavome atostogauti prie jūros (į Nidą arba Juodkrantę). Atostogaujant nebuvo problema nueiti pavalgyti į kavinę (nors ne kasdien). Kiek pamenu bent keletą kartų tėvai skolino pinigus giminaičiams kai šie pirkosi namą ar statė koperatinį butą, o patys, berods, nesiskolino niekada. Nors tėvai nebuvo linkę pirkti džinsų, kurie tais laikais kainavo dviejų mėnesių valytojos atlyginimą, tačiau be problemų finansavo mano keliones į alpinistines stovyklas. Gal būt ryškių troškimų ir tikslų nebuvimas susijęs su nehierarchniu požiūriu į aplinkinį pasaulį, nes hierarchnėje sistemoje labai aiškus tikslas ir poreikis „ropoti aukštyn“.
    6. Nudistų pliažas. Kiek save atsimenu iš vaikystės atostogaudami prie jūros tėvai pajūryje stengdavosi įsikurti toliau nuo oficialaus pliažo ir visi degindavomės „kaip mama pagimdė“, nors tais laikais netgi apie užsienio nudistus tarybų šalyje vargu ar kas buvo girdėjęs. Kita vertus manau, jog labai logiška ištrūkus iš miesto pasistengti rasti vietos toliau nuo kitų žmonių ir ramiai pabūti gamtos prieglobstyje.
    7. Šeima. Kiekvienas randa sau ir savo „tikėjimui“ labiau priimtiną šeimos, kaip instituto atsiradimo ir egzistavimo teoriją. Galiu pasakyti tik tiek, jog mano tėvai visą savo vedybinį gyvenimą buvo ištikimi savo šeimai ir vienas kitam. Atrodo tai paveldima (kaip ir stabilus pinigų turėjimas).

    Taisyklės

    1. Gyvenk tikrą, savo gyvenimą sau ir savo artimiesiems, be kaukių ir ritualų.
    2. Nesigėdyk ir nebijok savęs, savo kūno, savo minčių ir jausmų.
    3. Stenkis pats išsiaiškinti kas ir kodėl vyksta aplink ir prisiimk atsakomybę už save ir savo gyvenimą
    4. A priori, visi žmonės yra svarbūs ir vertingi. Aplinkinius vertink ne pagal jų antpečius ir fasadą, bet pabandyk suprasi kuo iš tikro kvėpuoja kitas žmogus, kokios jo vertybės ir tikslai.
    5. Užsibrėždamas gyvenimo tikslus orientuokis ne į aplinkinių nuomones, bet į tai, ko iš tikro reikia tau ir tavo artimiesiems. Per daug nežiūrėk į aplinkinius ir nepradėk betikslių lenktynių.

    Kaip jos veikė anksčiau ir dabar?

    Aš užaugau vadovaudamasis tomis taisyklėmis, nenuostabu, jog jos galioja ir mano šeimoje, na kai kurios kažkiek evoliucionavo. Kažkas juk ateina ir iš žmonos šeimos. Jei kažkada su tėvais daug apeidavom pėstute (išvaikščiota Kuršių Nerija, Kauno apylinkės ir t.t.), tai dabar su šeima keliaujame per Lietuvą ir Europą savo automobiliu. Prie Baltijos jūros vis dar randame vietos ramiai vieni pasideginti ir pasimaudyti. Girdėjau, kad Lietuvoje jau atsirado nudistų pliažai, bet jei nori pabėgti nuo miesto šurmulio ir žmonių, tai kuo nudistų pliažas geresnis už bendrą pliažą? Mes, taip pat kaip ir mano tėvų šeima, gyvenam ne pagal kalendorių. Na atliekam privalomus dalyvavimus uošvės jubiliejuose ir Kūčių vakarienėje, bet pavyzdžiui savo penkiasdešimtmetį atšvenčiau kontoroje, po darbo su savo kolektyvu, su tortu, brendžiu ir sumuštinukais (be „karštų“ ir sriubos). Ir likau tuo patenkintas ne tik aš. Jaunėlė dukra vakar pasakė „Tėti, man labai patinka tavo gimtadienius švęsti kontoroje“. Net neatsimenu ar ji ten buvo užėjusi. Deja ne, bet ji taip mano, nes nereikėjo kęsti nukriošusių tetų ir laukti iki vidurnakčio kol pasibaigs gymša. (paskutinis sakinys tai mano dukrelės ranka įrašytas komentaras:)). Bendrų iškilmingų pietų šeimoje irgi niekas nerengia (nors valgyti kartais kažkaip gauname).
    Ką norėčiau keisti?

    Iš esmės tiek mano tėvų, tiek ir mano šeimos gyvenimas man patinka, tačiau seminaro metu pagalvojau, jog kartais mano paties bendravimas yra pernelyg emociškai artimas (difuziškas) tai apriboja mano paties o taip pat ir kitų žmonių santykius su trečiaisiais asmenimis (ribos tampa rigidiškos ten kur taip neturėtų būti). Tai, jog artimas emocinis ryšys ne visur ir ne visada yra absoliutus gėris – viena iš svarbiausių seminaro įžvalgų man.

    Vladas
    P.s. Atrodo gavosi pernelyg optimistinis vaizdelis:). Na yra dalykų kurie mano tėvo elgesyje ar vertinimuose man nepriimtini ar ne visai priimtini. Aš tuos klausimus sprendžiu kitaip, ir viskas.“

    Vilte, atleisk ir pasakyk jei per daug visko keliu į komentarus.
    Vladas

    Patinka

  11. Sveiki, Vladai, tikrai įdomus tavo tėvų šeimos gyvenimas. Ir taisyklės tikrai vertos pagarbos. Jos man asocijuojasi su žmogiškumu.

    O ką turi omenyje sakydamas “…mano paties bendravimas yra pernelyg emociškai artimas (difuziškas) tai apriboja mano paties o taip pat ir kitų žmonių santykius su trečiaisiais asmenimis“

    Kas tie tretieji asmenys?

    Ir kur būtent pasireiškia tai, kad artimas emocinis ryšys ne visada yra gerai? 🙂

    Patinka

  12. Sveikas, Matai,
    Terminai “difuziškas“, “rigidiškas“ ir “aiški“ riba yra iš šeimos sistemų teorijos. Dažnai pasitaikanti situacija, kai gimus vaikui ar paauglystės laikotarpiu motinos emocinis ryšys su vaiku tampa pernelyg stiprus (difuzinis) ir tuo pačiu kiti šeimos nariai (vyras, kiti vaikai) šeimoje tampa emociškai atstumti ar įzoliuoti (jų ryšys su šeimos nariais tampa rigidiškas). Jei žmogaus emocinio bendravimo poreikio netenkina šeima jis tą randa kitur: bendraudamas su draugais, bendadarbe ir t.t. Tai iš esmės nieko gero neatneša:(
    “Aiški“ emocinio bendravimo riba reiškia, jog žmonės yra emociškai atviri, bet bendrauja pernelyg nesusiliedami, neprarasdami savo emocinio intenditeto.
    Konkrečiai mano atveju. Visada džiaugiausi, kad labai gerai sutariu su abiem savo dukrom ir esu joms emocinė atrama, bet seminaro metu supratau, jog pernelyg geras ir artimas mūsų bendravimas sukelia problemų ir įzoliaciją kitiems žmonėms, konkrečiai mano žmonai ir žentui:(

    Vladas

    Patinka

  13. Sveiki 🙂

    O aš iš savo pusės pridurčiau, kad besąlygiškos meilės negali būti per daug.. O va dėl jos trūkumo tiek daug bėdų..

    Ir visai nesvarbu, žinome mes psichologinius terminus ar ne, svarbiausiai tai, ar mylime , ar mokame mylėti besąlygiškai 🙂 ..

    Juk kartais senas sodininkas nežino rašytinių vadovėlinių taisyklių, bet jo Žinojimas yra tikras, nes paremtas meile savo darbui ir patirtimi 🙂 .. Ir močiutė, glostydama ant kelių sėdintį anūkėlį, nematuoja, kiek meilės jam duoda ir ar užteks jos kitiems anūkams.. nes besąlygiška meilė beribė.

    Į visus savo gyvenimo procesus pridėkime širdies ir meilės, tuomet viskas paprasta ir aišku 😀 ..

    Patinka

  14. Sveika Vilte,

    Kažkas dainavo:“tik niekad meilės nebus per daug“:)

    Kartais ir meilės gali būti per daug. Na kai mama taip aktyviai myli savo trisdešimtmetį sūnų jog lydi jį į pokalbius dėl darbo ir tikrina ar marti teisingai lygina jo marškinius bei skalbia kojines, kartais sūneliui net batus dar užriša:). Nedažnai, bet būna tokios perdėtos meilės

    VP

    Patinka

  15. Labas, Vladai 🙂

    čia jau žiūrint kas kaip meilę supranta.. Kai ji painioja, riboja ir savinasi, tai ne meilė, o egoizmo apraiškos, kurios pavadintos meile.

    Besąlygiška meilė nekenkia, neriboja, o tik papildo ir įkvepia, nes tai – harmoninga energija. Labai gaila, kad mažai kas taip myli, nes labai daug pripainiota netikro į meilės sąvoką.

    Tai, ką tu aprašei – geriausiu atveju stiprus prisirišimas, o gal ir liguista psichikos būsena ir taip besielgiančio, ir leidžiančio, kad su juo taip elgtųsi.. tai tikrai ne meilė.

    O kad ryšiai su visais žmonėmis yra skirtingi, tai normalu – juk mes visi esame skirtingi, todėl su vienais žmonėmis bendraujame lengviau, su kitais – sunkiau, net jei tai šeimos nariai.. Tačiau čia ir vėl viską harmonizuoja Meilė 🙂 .

    Patinka

  16. Na gerai, sutinku, jog pateiktas pavyzdys ne visiškai vykęs. Taip pat sutinku, jog besąlygiška, neapribojanti, nesisavinanti meilė labai svarbi. Ypač svarbu kad vaikai pakankamai tokios meilės gautų ankstyvoje vaikystėje. Tai suteikia saugumo ir tikėjimo savimi jausmą visam gyvenimui. Tokia tėvų meilė vaikams greičiausiai išlieka visą gyvenimą. Kas kita yra emocinio artumo ar emocinio kontakto jausmas. Ankstyvoje vaikystėje šis emocinis kontaktas tarp tėvų ir vaiko labai reikalingas ir labai svarbus, tačiau jei paauglystėje (ir vėliau) vaikas vis dar taip pat stipriai emociškai susijęs su mama kaip būdamas 10 ar 15 mėnesių, tai gali sukelti rimtų problemų užmezgant tamprius emocinius santykius su kitais žmonėmis. Manau mylėti mes galime didesnį kiekį žmonių: tėvus, savo vaikus, kitus mums artimus žmones, tačiau tamprus emocinis kontaktas, sielų susiliejimas, gal būt įmanomas su labai ribotu skaičiumi asmenų, nes jis dažniausiai turi būti abipusis.

    VP

    Patinka

  17. Vladai, kaip tik labai vykęs pavyzdys to, kaip mes dažniausiai įsivaizduojame meilę 🙂 .

    Manau, čia pritiks į temą: 😀

    Pareiga be meilės padaro žmogų irzlų. Atsakomybė be meilės daro žmogų tiesmukišku. Teisingumas be meilės padaro žmogų žiauriu. Tiesa be meilės paverčia žmogų negailestingu kritiku. Auklėjimas be meilės padaro žmogų bejausmiu. Protas be meilės daro žmogų gudriu. Meilumas be meilės padaro žmogų veidmainiu. Tvarka be meilės daro žmogų priekabiu. Kompetencija be meilės padaro žmogų nuobodžiu. Valdžia be meilės paverčia žmogų smurtautoju. Garbė be meilės padaro žmogų pasipūtusiu. Turtas be meilės daro žmogų gobšu. Tikėjimas be meilės paverčia žmogų fanatiku..

    Argi tai nepatvirtina, kad Meilė yra Harmonizuojanti Jėga? 😀

    Jaukaus vakaro!! 🙂

    Patinka

  18. Sveiki, Vladai, supratau, ką jūs turėjote omenyje dėl difuziškumo. Ir jūs teisus, nes pats jaučiate, kad čia yra problema. Ir Viltė labai gerai pastebėjo, kad nuoširdžios meilės niekada nebus perdaug. Ir labai įdomūs apibūdinimai apie viską vienijančią nuoširdžią meilę 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s