Kategorija: Saviugda

Vienas svarbiausių gyvenimo klausimų – teisingai sudėlioti prioritetus. Prioritetas (lot. prior – pirmas, vyresnis) – sąvoka, nurodanti svarbumą, pirmumo reikšmę. Pavyzdžiui, veiksmų prioritetas nustato jų atlikimo tvarką ir eiliškumą. Kas nutinka, jei neturime prioritetų? Gyvenimas tampa chaotiškas, nes nuolat laukia neatliktų ar atidėtų darbų eilutė, kuri kelia įtampą, be to, mūsų veikla pasidaro neefektyvi arba mažai efektyvi.

Mūsų gyvenimo prioritetai tampriai susieti su įvairiomis gyvenimo sferomis ir vertybėmis. Skirtingos gyvenimo sferos gali turėti skirtingą prioritetą kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui, darbo sfera – skirtingi prioritetai yra jei siekiama karjeros, ir jei svarbus tik atlyginimas už darbą. Arba pinigai: kai jų trūksta, jie tampa prioritetu, o jei perteklius – apie juos negalvojame.

Skirtingi prioritetai yra skirtingame amžiuje: vienokie 20 metų, ir visai kitokie – 60. Vienokie prioritetai žmonių, kurie turi šeimą ir augina vaikus, kitokie – viengungių, ieškančių gyvenimo draugo. O turintis stiprią sveikatą vargu ar supras sunkiai sergančio žmogaus prioritetus ir t.t.. Be to, keičiantis gyvenimo etapams ar aplinkybėms, keičiasi ir mūsų prioritetai.

Jų pasikeitimas ypač ryškus paprastame pavyzdyje, kurį pastebėjome ne vienas, kai skaitome seniai skaitytą mėgiamą knygą. Keičiamės mes, keičiasi ir knygos epizodai, kurie mums atrodo svarbūs ir įdomūs. Tai paaiškinama paprastai: kai mūsų būsena sutampa su aprašoma situacija, mes joje randame savo pergyvenimų, požiūrių ar nuostatų patvirtinimą ir tuomet ji mums pasirodo įdomi.

Atrodytų – viskas paprasta: nuolat pasitikriname savo prioritetus ir pagal juos gyvename, tačiau kodėl kartais vis dėlto įsitraukiame į chaotišką gyvenimo klausimų sprendimą? Pirmiausiai dėl to, kad daugelis esame linkę pirmoje eilėje atlikti malonius arba lengvus darbus, o tuos, kurių nemėgstame ar vengiame – atidedame. Kai taip elgiamės, tie atidėti darbai anksčiau ar vėliau tampa svarbūs, skubūs, “degantys“ ir neatidėliotini, o mes rizikuojame gyventi nuolatiniame skubėjime ir nieko nespėti.

Jei nenorime įsisukti į skubėjimo sindromą, įpraskime susidėlioti prioritetus. Kadangi jie keičiasi, tai turime atlikti periodiškai. Prioritetų sudėliojimas padeda optimizuoti, organizuoti ir struktūrizuoti gyvenimo laiką, sutelkti dėmesį į svarbesnius klausimus ir nukreipti jėgas reikalinga kryptimi. Kai aiškiai suprantame, kas mums svarbu, o kas – ne, tuomet pasidaro aiškūs ir gyvenimo tikslai.

Dėliodami prioritetus, turime prisiminti, kad jie skiriami pagal svarbumą ir skubumą. Mes fiksuojamės ties tuo, kas šiuo metu yra svarbiausia. Prie svarbių gyvenimo klausimų visuomet gali atsirasti ir skubių ar nenumatytų, todėl turime būti lankstūs. Tačiau pagrindinius klausimus turime vykdyti nuosekliai ir be atidėliojimų, kitaip vėl apsiversime darbais ir vėl teks spręsti prioritetų klausimą..

Dar vienas svarbus klausimas – ar mūsų pasirinkimai, o tuo pačiu ir prioritetai, visuomet remiasi mūsų pačių nuomone, ar jie neįtakoti? Labai dažnai, patys to nesuvokdami, mes paklūstame bendrai socialinės grupės elgesio linijai ir tokiu būdu užslopiname saviraišką. Siekiame tai, ko ir visi, nes bijome pasmerkimo – konkuruojame, norime padaryti įspūdį, efektą. Tai spąstai, nes kuo dažniau žvalgomės į aplinkinius ir jų siekius, tuo labiau tolstame nuo asmeninės saviraiškos.

Turime išmokti skirti – kur asmeninės, o kur primestos vertybės, būti sąmoningais ir mąstyti, o ne gyventi šablonais. Tačiau yra ir kita pusė: gyvename šeimose, turime darbinių ir draugiškų santykių, todėl kartais pažiūrėkime į save ir į šiuos santykius iš šalies: ar mokame gerbti kitų prioritetus ir sugyventi, ar mokame derinti ir bendrus prioritetus? Esame bendruomeniški, todėl turime išmokti bendradarbiauti ir kurti gyvenimą ir iš asmeninės, ir iš aplinkinių žmonių perspektyvos.

Sakoma, kad bet kokį gyvenimo klausimą galime išspręsti vienu iš keturių būdų: ignoruoti, atidėti, paskirti kažkam kitam arba įgyvendinti. Kiekvienas iš šių sprendimų turi skirtingas pasekmes. Jei norime būti savo gyvenimo šeimininkais, pirmiausiai turime nustatyti – kas iš tiesų mums svarbu – ir įgyvendinti. O kad neužsiverstume darbais, iš karto, kai tik iškyla naujas klausimas, nustatykime jo prioritetą, bei kartas nuo karto visus juos peržiūrėkime. Tik taip galime sąmoningai kurti savo gyvenimą.

Ar sutinkate?

Pavydas – vienas klastingiausių jausmų, nes dažniausiai yra užslėptas (nesąmoningas) arba sąmoningai slepiamas. Pavydo nenorime pripažinti todėl, kad tai susiję su savęs vertinimu, o jei tiksliau – nuvertinimu. Ir nesvarbu, kaip jį išreiškiame – pataikavimu ar kritika, apkalbomis ar piktdžiuga – visa tai užima ir atima mūsų laiką ir atitraukia nuo asmeninio augimo.

Pavydėdami mes įsitraukiame į gyvenimą, kuris yra priešingas geranoriškumui ir bendradarbiavimui. Pavydas ne tik priešina, bet ir priverčia gyventi iliuzija, kad kiti turi būtent tai, ko mums trūksta. Galiausiai mes pradedame priklausyti nuo to, kam pavydime, nes atiduodame tam savo energiją. Lengviau sąmoningai nepasiduoti šiam jausmui, nei sustoti, kai jau esame įsitraukę. Svarbiausia – kad tai netaptų gyvenimo būdu.

Ko dažniausiai pavydime? Galima sakyti, kad visko, ką siejame su gerbūviu ir laime. Pastebėta, kad vyrai dažniau pavydi materialinės padėties, gyvenimo būdo, karjeros. Moterų pavydo skalė žymiai platesnė: stipriausias dirgiklis – išvaizda ir viskas, kas su ja susiję, toliau – šeimyninė laimė, vyrai, talentai, gerbūvis plius tai, ko pavydi vyrai. Nenuostabu, kad pavydas dažniausiai išardo draugystę..

Retas pripažįsta, kad pavydi, o jei ir pripažįsta, tai stengiasi pagražinti šį jausmą, vadindamas jį baltu ar skatinančiu tobulėti. Taip žmogus nesąmoningai ginasi nuo negatyvumo, kurį sukelia pavydas. Tačiau pripažinti pavydą – vienintelis būdas iš jo išsivaduoti. Nekaltinti savęs dėl to, o tiesiog pripažinti kaip faktą. Yra tam tikri požymiai, kurie nurodo, kad pavydime:

* mums nemalonu klausyti, kai kažkas pasakoja apie savo sėkmę;
* besiklausant darosi liūdna ir norisi nuo jo atsiriboti;
* po tokio bendravimo mums genda nuotaika;
* kažkodėl pasidaro gaila savęs.

Kaip nustoti pavydėti? Pirmiausiai – nustoti lyginti save su kitais. Stebėti savo jausmus ir išmokti atpažinti pavydo apraiškas. Išmokti džiaugtis tuo, ką jau gyvenime turime ir esame pasiekę. Pradėti kurti savo gyvenimą, turėti savo planus, siekius ir adekvačius poreikius. Suvokti, kad mes visi skirtingi – kitokie, ir laimę mums teikia skirtingi dalykai.

Yra ir kita pavydo pusė – kai pavydima jums. Tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti, ypač jei tai užslėptas pavydas. Jums gali pataikauti ir gražbyliauti, bet po bendravimo su pavydinčiu žmogumi galite prastai pasijusti, gali atsirasti nerimo jausmas. Mes intuityviai jaučiame žmogaus būseną, ypač negatyvius jausmus, todėl nenuostabu, kad pajuntame diskomfortą. Kaip atpažinti, kad jums pavydi? Pavydą atpažinsite iš šių požymių:

* žmogus lyg ir rodo džiaugsmą dėl jūsų sėkmės, bet jūs jaučiate, kad tas džiaugsmas netikras;
* galima ir nuolatinė kritika: jam nepatinka viskas, ką jūs darote;
* pagyrimai su užslėpta ironiška potekste;
* nuolatinis dėmesys jūsų personai: viskas, ką jūs darote ar kalbate, smulkiai aptariama;
* kai pradedate kalbėti apie savo sėkmę, žmogus užsidaro, keičia temą arba pradeda klausinėti apie neesmines detales.

Džiaugtis, kad sukeliate pavydą, tikrai neverta, nes dėl jo neišvengsite negatyvių pergyvenimų. Jei jaučiate, kad jums pavydi, tuomet geriausia riboti bendravimą su tokiais žmonėmis. Jei tenka bendrauti, nepasakokite jiems apie savo pasiekimus, geriau bendraukite neutraliomis temomis. Tačiau ir neignoruokite jų, nes tai gali sukelti naują neigiamų jausmų bangą. Atviraukite ir dalinkitės sėkme tik su išties artimais žmonėmis.

Pats faktas, kad kažkas turi tai, ko neturite jūs, ir atvirkščiai, yra neutralus. Tik žmonės savo vertinimais ir pavydu suteikia tam vienokią ar kitokią prasmę. Atsisakykime pavydo, atsigręžkime kiekvienas į savo unikalumą, kurkime savo gyvenimą. Net gavę viską, ko pavydime, mes pajustume dvasinę tuštumą, nes išsisklaidytų iliuzija, kad mums gali suteikti laimę tai, ką turi kiti. Tai, kas suteikia laimę, yra kiekviename žmoguje – tai jo individualumas ir kūrybingumas.

Kaip manote?

Visi esame girdėję apie baltą pavydą, o ir ne vienas esame sakę, kad kažkam “baltai“ pavydime. Ar gali turėti pavydas spalvas ir kas apskritai yra pavydas? Jis apibūdinamas gana plačiai: tai užaštrintas dėmesys kitų sėkmei ir lyginimas su sava sėkme savosios nenaudai; noras perskirstyti kažkokius resursus savo naudai; susierzinimas dėl kitų klestėjimo, kraštutinė forma – gilus pavydas, kai ketinama pakenkti tam, kam pavydima.

Pavydėdamas žmogus vertina save per prizmę to, kuriam pavydi. Ir nori jis ar ne, bet kartėlis ir nepilnavertiškumo jausmai ateina, galiausiai žmogus pradeda jausti vidinį diskomfortą todėl, kad pavydėdamas pastato save žemiau to, kuriam pavydi. Tai naikinantis asmenybę ir savigarbą jausmas. Kažkam pavydėti reiškia pripažinti save menkesniu.

Pavydas spalvų neturi, nes sukelia tik negatyvius jausmus. Vadinamasis baltas pavydas – paprasčiausias pateisinimas pavydo jausmui, bandymas jį pridengti, sutaurinti. Įvairiais laikais pavydas buvo vertimas negatyviai: kaip nuodėmė, nervinių susirgimų priežastis, priešiškumas, blogo linkėjimas kitiems, kančia dėl to, kad žmogus jaučiasi menkesnis. Pavydo mechanizmas visuomet toks pat:

* prasideda iš, atrodytų, nekalto palyginimo savęs su kitais savo nenaudai;
* pasekoje to nusprendžiama, kad kažkas “geresnis, sėkmingesnis“ toje srityje, kuri yra mums svarbi;
* toliau – visa negatyvių jausmų paletė – nusivylimas, nusiminimas ir savo “pralaimėjimo“ pripažinimas;
* žemiausias lygmuo – nesibaigianti savigrauža ir noras pakenkti tam, kam pavydima.

Japonų mokslininkas H. Takahashi eksperimentuose su studentais įrodė, kad pavydas spalvų neturi. Pasirinktai grupei buvo skaitomi tekstai apie bendrakursių pasiekimus ir fiksuojami smegenų impulsai. Nustatyta, kad jaučiant pavydą, aktyvuojamos tos smegenų dalys, kurios atsakingos už skausmo signalų apdorojimą. Klausant tekstų apie nesėkmes ir jaučiant dėl to piktdžiugą, aktyvuojama vadinamoji “apdovanojimų zona“ smegenyse, kuri įsijungia, kai gauname paskatinimą ar pripažinimą.

Taigi, ir vienu, ir kitu atveju pavydas sukėlė neigiamas emocijas – kančią, prilygstančią skausmui ir piktdžiugą. “Baltu“ pavydas vadinamas tik todėl, kad taip lengviau sau pripažinti pavydą – juk retas prisipažins, kad “juodai“ pavydi.. Tai tiesiog negatyvaus jausmo pagražinimas. Pavydas, kaip jį bepavadintume, kenkia pirmiausiai pačiam pavydinčiam, nes jis atima ramybę ir žemina. Ką bekalbėtume, galiausiai atsiranda negatyvūs jausmai tam, kam pavydime.

Iš esmės pavydas yra kito žmogaus pranašumo pripažinimas, kuris visuomet yra slepiamas ir nesąmoningai pakeičiamas piktžodžiavimu, veidmainiavimu, apkalbomis, išjuokimu ar nukreipta neapykanta į pavydo objektą. Priešiška pozicija visuomet randa priežasčių ir būdų įgelti – taip nesąmoningai “ginamasi“ nuo savo pažeminimo (savo paties sugalvoto). Didžiausia problema, kurią sukelia pavydas – lygindamas save su kitais, žmogus nori būti ne tuo, kas jis yra ir turėti tai, ko jam gal ir nereikia.

Be to, skirdamas išskirtinį dėmesį kitų gyvenimams, jų sėkmei ir ir gabumams, žmogus savo laiką ir energiją nukreipia į savo pavydo objektus, vietoje to, kad skirtų juos sau, savo gyvenimo kūrybai. Vietoje to, kad vystytų savo sugebėjimus, jis yra valdomas noro turėti tą patį, ką turi tas, kuriam jis pavydi, arba net aplenkti jį, gavus dar daugiau gėrybių..

Su tokia gyvenimo pozicija vargu ar galima kažko pasiekti gyvenime, o tuo labiau kūrybingai vystytis. “Balto“ pavydo nėra – jeigu džiaugiamės dėl kito žmogaus sėkmės, tai nepavydime ir nejaučiame jokių negatyvių jausmų. Džiaugsmas dėl kito sėkmės gali būti akstinas tobulėti, sektinas pavyzdys, bet ne piktdžiuga ar menkumo pojūtis.

Kaip nustatyti, ar esame pavydūs? Kaip atpažinti kitų pavydą? Plačiau apie tai – sekantį kartą.

Kaip manote, ar ginču galima kažką išspręsti? O atrasti tiesą? Paplitęs posakis, kad ginče gimsta tiesa, kelia abejonių, kai išsiaiškiname, kas gi yra ginčas. Matyt, senieji filosofai turėjo omenyje diskusiją (lot. discussio – aptarimas, tyrimas, nagrinėjimas), o ne ginčą. Ginčas apibrėžiamas kaip žodinės varžytuvės, kur kiekvienas gina savo nuomonę; ginče kiekvienas dalyvis yra ne tik už save, bet ir vienas prieš kitą.

Ginčas kyla tuomet, kai turime skirtingas nuomones viena tema ar klausimu. Ginčijamasi dėl įsitikinimo, kad kiekvieno iš oponentų nuomonė yra vienintelė teisinga ir ją siekiama įrodyti. Todėl ieškoma svariausių argumentų, geriausiai tokių, kurie išmuštų priešininką iš pusiausvyros, sutrikdytų. Besiginčijantys privalo turėti dvejopus argumentus: vienus – paneigiančius priešininko nuomonę, kitus – įrodančius savąją.

Ginčo tikslas – nugalėti, todėl oponentai dažnai imasi įvairių gudrybių – gali “nepastebėti“ rimtų argumentų ir ilgais tuščiažodžiavimais nagrinėti ne tiek svarbius argumentus, gali pradėti girti ar šantažuoti priešininką. Arba rinktis sudėtingas formuluotes ir skaičius, kurių neįmanoma greitai patikrinti. Sakyti, kad ginče ieškome tiesos, yra keista, nes ginčas ardo žmonių pusiausvyrą ir kelia įtampą – verčia gintis arba pulti.

Tai tiesiog žodžių ar nuomonių kova, kurios metu žmonės ieško būdų, kaip paneigti priešininką ir bet kuria kaina įrodyti savo požiūrį. Be to, ginčas dažnai pasibaigia paprasčiausiu apsižodžiavimu, kai pereinama į asmeniškumus, keliamas balsas ar pradedama įžeidinėti. Ginčas kartais tampa toks aršus, kad gali virsti ir peštynėmis. Gal ginčas ir naudingas tam tikrose situacijose, kai jis priimtinas ar pageidaujamas, bet, manau, tarp artimų žmonių, draugų ir bendraminčių turėtų vyrauti kitoks bendravimas.

Atrasti tiesą, susitarti ir rasti bendrus sprendimus padeda iškilusio klausimo aptarimas, diskusija. Būtent aptarime, diskusijoje gimsta tiesa, kurios taip aršiai kartais ieško besiginčijantys. Tiesa negali gimti ten, kur nėra bendro tikslo ar vyrauja priešiškumas. Aptarime taip pat gali būti nuomonių skirtumų ar emocingų pasisakymų, tačiau jo tikslas, skirtingai nei ginčo, yra ne nugalėti, o atrasti tiesą ir sutarti, susitarti.

Todėl svarbu suprasti pokalbio tikslą – ko mes siekiame: susitarti ar kažką žūtbūt įrodyti. Juk išsakyti savo nuomonę galime ramiai ir be spaudimo. Galime atvirai išreikšti savo poziciją, nepritarimą, bet iš besidalinančio savo nuomone, o ne iš priešininko pozicijos. Nepulkime aiškintis, kai esame supykę ar mus valdo neigiamos emocijos, nes konfliktai dažnai yra mūsų vidinių būsenų išraiška. Jei matome, kad ramiai kalbėtis nepavyksta, geriau atidėkime pokalbį.

Be to, aptarimas skiriasi tuo, kad jame siekiama ne tik išsakyti savo nuomonę, bet išklausyti, išgirsti kitą žmogų. Tai nėra paprasta, bet būtina, jei norime sutarti. Gynybinė ar puolimo pozicija veda į ginčą (konfliktą), nes vietoje sutarimo pradedame rodyti savo pranašumą. Išskirtinis aptarimo bruožas – pagarba žmogui ir jo teisei turėti savo nuomonę. Jei jos nesutampa – aptarti, kur, kodėl ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų bei susitarimų. Tokios diskusijos atneša aiškumą, bendrumo jausmą, įkvėpimą.

Aptarimas, diskusija – tai ne tik sutarimas, tai buvimas harmonijoje. Mus ilgai mokė, kad pasaulis priešiškas, kad turime kovoti ir įrodinėti savo teisumą. Visi žinome: koks motyvas, toks ir gyvenimas. Todėl jei norime harmonijos gyvenime, turime sąmoningai ugdyti geranoriškumą, draugiškumą ir supratimą vienas kito atžvilgiu. Mokytis bendradarbiauti, gyventi širdimi – meilėje, su meile ir vardan meilės.

Ką gauname išmokę taikiai aptarti ir diskutuoti? Nuoširdumą, lengvumą bendravime, supratimą, ir, svarbiausia – gerą bet kokių santykių perspektyvą – o tai yra didelė laimė 🙂 . Kaip manote?

Rašoma dabar daug, todėl natūralu, kad visa tai kažkas skaito. Nežiūrint to, kad pagrindinis informacijos šaltinis šiuo metu – internetas, džiugu, kad išliko ir tradicinės popierinės knygos. Keičiasi informacijos pateikimo formos, tačiau skaitymas gyvuoja: tiesiog dabar turime ir kitokį būdą skaityti. Ką bekalbėtų skeptikai, daugelis žmonių mielai savo laiką skiria skaitymui. Kodėl skaito ir ko tikisi skaitytojai?

Pirmiausiai, žinoma, tai informacijos gavimo būdas. Geras tikslas, ypač jei taikome gautas žinias gyvenime. Net ir pačios vertingiausios žinios ar faktai, kurių nenaudojame ar nepritaikome gyvenime, yra ne tik nereikalingos, bet ir trukdo mums tobulėti, nes gali mus trikdyti, klaidinti ir “užimti vietą“ kaip nereikalingas balastas. Kaupiamos žinios turi būti naudingos, padėti mums gyventi: sužinojome-pritaikėme-gavome rezultatą.

Skaito žmonės ir dėl pramogos. Tokia informacija dažniausiai yra įvairiuose žurnaluose: apkalbos, vienadienės sensacijos, linksmos istorijos. Daugeliui žmonių išvystytas poreikis tokiai išorinei informacijai – vėliau galima ją apgalvoti, sutikti su ja arba ne, piktintis ar prieštarauti – šis procesas kuriam laikui užima protą. Iš vienos pusės tokia informacija bukina protą, iš kitos – pavyzdžiui, linksma istorija gali pakelti nuotaiką, o jei ji dar ir prasminga, tai kartais smagu tam skirti laiką.

Pomėgis grožinei ar įvairiai pažintinei literatūrai. Tokiu būdu vystomas žmogaus vidinis pasaulis, emocijos ir jausmai, jis auga ir tobulėja. Juk pažinimui ribų nėra: skaitydami kartais atveriame savyje tai, ko nesitikėjome rasti, o per įvairias sukurtas istorijas turime galimybę pažiūrėti į kai kurias gyvenimo situacijas tarsi iš šalies. Ne veltui sakoma, kad tai, ką atrandame skaitydami, yra ne knygose, o mumyse.

Skaitome ir dėl tam tikros būsenos sukėlimo. Tai knygos ar straipsniai, kuriuos skaitydamas žmogus pajunta įkvėpimą, gyvenimo džiaugsmą arba optimalią būseną kūrybai. Juos perskaitęs, žmogus pradeda mąstyti, generuoti naujas idėjas, todėl tokius tekstus galima pavadinti įkvėpimo šaltiniu.

Kartais ieškome tekstų, kurie atitinka mūsų dabartinę būseną. Psichologai teigia, kad dažniausiai tuo užsiima moterys. Apima romantiška nuotaika – tuoj į tinklapį, kur rausvos gėlytės ir ilgesingi straipsniai apie gražią meilę. O jei išgyvena išdavystę – skaito straipsnius apie sunkią moters dalią ir klastingus vyrus. Tuo pačiu ir straipsnio komentarus galima parašyti ir išlieti bei nuraminti emocijas..

Gyvename informacinio šuolio laikais, kaip nepasiklysti informacijos gausybėje, kaip suprasti, kuri informacija mums reikalinga? Visi esame skirtingi ir skaitome dėl skirtingų priežasčių, todėl pirmiausiai pasikliaukime savo intuicija ir neskaitykime to, kas mums neįdomu. Jei knyga nepatraukė, neįdomi, atidėkime ją, nes tai ne tik laiko gaišimas, bet ir trukdymasis vietoje naudos.

Mokykimės atmesti nereikalingą informaciją ir pasisemti naudingą. Ne viskas, kas yra parašyta, mums tinka. Atminkime, kad autorius tik išdėsto savo nuomonę ir jos nebūtina laikytis. Tai gali būti puiki proga tiesiog pažiūrėti į kažkurią gyvenimo sritį iš kito taško. Kad suprastume, ar tekste yra reikalinga mums informacija, perskaitykime pavadinimą ir perbėkime akimis kelias pastraipas. Jei paaiškėja, kad nieko reikalingo nėra – negaiškime laiko.

Pakeiskime prioritetus – vietoje “perskaityti kuo daugiau puslapių“ į “gauti vertingą informaciją“. Neskubėkime, nes žinios turi būti įsisąmonintos, apdorotos ir pritaikytos. Ir.. būkime smalsūs gyvenimo studentai: konspektuokime, užsirašykime patikusias mintis ar patraukusias dėmesį saviugdos užduotis ir vertingus patarimus, nes informacijos gausoje jos dažnai tiesiog pamirštamos. Be to, po kurio laiko bus įdomu peržvelgti savo augimą ir tai, kas tuo metu mums buvo svarbu ir įdomu.

Neskaitykime vien dėl skaitymo ar dėl to, kad atsirado kažkokia populiari knyga, kurią visi skaito. Dažniau užduokime sau klausimus: “ ką aš sužinojau? kur panaudosiu šią informaciją? kaip aš galiu tai pritaikyti savo gyvenime? kuo gali būti naudingas šis patarimas? ar jo prireiks gyvenime?“ Beje, tokie klausimai padės ir laiką taupyti – atmetę tai, kas nereikalinga, vietoje to galime atlikti tai, kas naudinga.

O ką jūs apie tai manote?

Kodėl žmonės rašo? Atrodytų, keistas klausimas – tai toks pat pomėgis (polinkis, talentas), kaip ir visi kiti. Rašantiems dabar išties aukso amžius, nes niekuomet anksčiau nebuvo galimybės taip plačiai ir laisvai skleisti savo mintis. Dauguma turinčių tokį pomėgį kuria savo internetines svetaines, kiti rašo į jau sukurtus tinklapius. Tokiu būdu žmonės išreiškia save, dalinasi ir keičiasi informacija.

Natūralu, kad ir apie šią sritį kyla diskusijos – kaip rašoma, kam rašoma, kodėl ir kokiomis temomis rašoma. Rašantieji daro didelį poveikį žmonėms, todėl tokie klausimai – dėsningi. Kritikos rašantiems taip pat netrūksta – kartais ir pelnytai, nes akivaizdu, kad ne visi suvokia atsakomybę už savo parašytus žodžius. Tačiau tai – asmeninių savybių klausimas, koks žmogus – tokie ir tekstai.

Rašyti ar ne, ar visi rašantieji grafomanai (turi liguistą potraukį rašyti)? Žinoma, ne visi grafomanai, o ir gebėjimą rašyti sunku užgniaužti.. Yra kitos subtilybės – žmogus gali turėti daug žinių, bet užrašyti jas sunkiai sekasi, o yra žmonių, kurie ir trumpu tekstu sugeba perteikti esmę. Aš manau, jei jaučiate, kad galite rašyti – pradėti verta, nes dažniausiai gailimės to, ko nepadarėme. Jei ir nepateisins lūkesčių, bent jau tvirtai žinosite, kad tai ne jūsų sritis. Svarbiausia – rašymo motyvacija.

Dėl to, kad padaugėjo rašančiųjų, psichologai taip pat aiškinasi priežastis – kodėl žmonės rašo, kokie šios veiklos motyvai. Pasirodo, jie gali būti ir užslėpti. Rašydami žmonės daro poveikį, todėl ypač pabrėžiamas atsakomybės jausmas. Trumpai pateiksiu labai įdomias psichologo V. Pečugino išvadas, kurioms pilnai pritariu. Jis teigia, kad žmonės rašo, nes:

1. Negali nerašyti. Žmogus laiko save protingu, intelektualiu, žinančiu. Jis negali nerašyti, nes jaučiasi vidiniai persipildęs, todėl savo žiniomis jam norisi ir patinka pasidalinti su kitais. Kita priežastis – emocinis antplūdis ir persipildymas, kai norisi tokiu būdu išlieti emocijas.

2. Norisi svarbumo pojūčio. Kuo mažesnė savivertė, tuo labiau norisi pagyrimų, pritariančių komentarų. Tokiu atveju dažnai pasirenkama paprastesnė, neutrali tema, kad būtų kuo mažesnė ginčų tikimybė. Tai būdas paglostyti savimeilę, tokį poreikį kartas nuo karto turime daugelis.

3. Noras pasidalinti naudinga informacija. Veikimas pagal principą: sužinojai – pasidalink su kitais. Žmonės publikuoja ar perpasakoja istorijas, kurios jiems pasirodė įdomios, naudingos, pamokančios ar juokingos. Šiuo atveju rašoma ne dėl to, kad žmogus jaučiasi persipildęs informacija, o kitų žmonių naudai. Todėl, kad ne visada galima tiksliai suprasti, kas įdomu žmonėms, temos suskirstomos, pvz.: vyrų ir moterų santykiai, vaikai, sveikata, šeima ir pan. Rašančiam ne tiek svarbūs vertinimai – visiems neįtiks, o ir tikslo tokio nebuvo. Jam svarbu tai, kad jis subjektyviai vertina informaciją kaip naudingą ir nori, kad ji būtų prieinama platesniam ratui žmonių, kuriems tai taip pat įdomu.

4. Paslaugos, asmenybės, teorijos, idėjos ar prekinio ženklo populiarinimas. Gali būti aprašoma sėkmingo pokyčio istorijos, naudingi patarimai, receptai, kur betarpiškai atkreipiamas dėmesys arba susiejama su tam tikra paslauga, idėja, asmenybe, prekiniu ženklu ir pan. Tačiau galutinis tikslas – sudominti, parduoti, pritraukti potencialų klientą, pirkėją.

5. Informacijos rinkimas. Straipsnyje pasiūloma diskusijas sukėlusi tema ar idėja ir tokiu būdu siekiama gauti atsiliepimus ir nuomones apie ją. Vėliau daroma analizė ar tyrimas, priklausomai nuo autoriaus tikslų.

6. Visuomenės nuomonės formavimas. Šalia kitų priemonių straipsniai taip pat įtakoja didelės grupės žmonių nuomonės formavimą. Profesionalūs autoriai šiuo tikslu rašo politinius, istorinius, socialinius ir kitokius straipsnius, formuojančius nuomonę apie aprašomas visuomenės gyvenimo sritis.

Štai tokios, psichologo manymu, pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės rašo. Negalima tvirtinti, kad kažkuris autorius rašo dėl vienos iš išvardintų priežasčių, jų dažniausiai yra kelios. Be abejo, nuovokus skaitytojas iš karto supranta parašymo tikslą. Visiems rašantiems viešai, prieš pradedant rašyti, pravartu susimąstyti: ar tai būtina, ar praturtins, ar tai tiesa, ar nieko neįskaudins, ar nepakenks, ar tai nesavanaudiška, neambicinga..?

Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Retas išvengiame atidėliojimo pinklių. Juolab, kad viskas prasideda tarsi nekaltai: tiesiog imamės kažką atlikti arba atidedame kažkokį sprendimą. Vėliau tai laiko tam vis nerandame, tai svarbesni darbai užgriūna.. O paskui, žiūrėk, jau ir nesinori to atidėto darbo atlikti, nuraminame save: “palūkėsiu; tikiuosi, kad kažkaip išsispręs; galbūt viskas bus gerai; dabar neturiu laiko“. Aišku, tokios frazės – išsisukinėjimas ir saviapgaulė, darbai nuo jų nepajuda.

Visiems pažįstamos situacijos – pavyzdžiui, nusprendžiame kasdien daryti mankštą, gultis laiku, sureguliuoti mitybą. Tačiau vis neprisiruošiame, o pasiteisinimas – “rytoj, na, kitą savaitę tai tikrai“. Arba rengiamės atsisakyti žalingų įpročių, bet teisinamės: “dar negaliu, aš dar nepasirengęs, vėliau“. Galime atidėlioti ir santykių pasiaiškinimą, tikėdamiesi, kad “gal savaime susitvarkys, gal susipras“. Arba jaučiame, kad reikia susirūpinti sveikata, o vizitą pas gydytoją vis atidedame. Taip pat galime atidėlioti ir darbus, kuriuos apsiimame, bet nenorime daryti.

Rezultatas – įtampa ir nepasitikėjimas savimi, o blogiausia, kad tai gali tapti blogu įpročiu ar net gyvenimo būdu. Tokia gyvenimo pozicija yra pasyvumo pateisinimas. Žmogus neatsisako atlikti kažkokio veiksmo, jis nusprendžia jį atlikti kažkada vėliau, ir tuo “vėliau“ jis pridengia savo nenorą veikti, o kartu ir atsakomybės vengimą. Atvirai neprisipažįsta, kad iš tiesų nenori kažko daryti, o gal ir negali ar nesugeba, bet ir neatsisako.

Bendrauti su tokiais žmonėmis sudėtinga, nes jie lengvai žada ir imasi atlikti darbus, kurių, gali būti, niekada neatliks. Be to, jie visada turi paruoštą pasiteisinimą: “užsiėmę, neturi laiko (nors visada atranda laiko tam, ką nori iš tiesų nori daryti), pavargę ar blogai jaučiasi“. Taip jie susikuria veiklaus žmogaus iliuziją ir turi priemonę išsisukti nuo nemalonios veiklos. Tai saviapgaulės forma, o kartais ir manipuliavimo priemonė: išsisukinėjant galima sulaukti, kad darbus atliks kažkas kitas.

Akivaizdu, kad atidėliojimas nieko pozityvaus į gyvenimą neatneša. Išsisukinėjant nuo prisiimtos veiklos sunku tikėtis sėkmės gyvenime, nes kiekvienas neatliktas darbas mažina žmogaus savivertę ir pasitikėjimą savimi. Kiekvienas atliktas darbas, atvirkščiai – didina pasitikėjimą ir vysto žmogaus atsakingumą bei savarankiškumą. Kol atidėliojame, stovime vietoje, o veikdami – net jei suklystame – vystomės ir tobulėjame.

Todėl sąmoningai atsisakykime atidėliojimo – tai žlugdanti savybė, nes atidėliodami mes pakeičiame dabartį nerimu dėl ateities įvykių. Juk galime visą gyvenimą pragyventi susirūpinę tuo, ką turime padaryti. Kad atidėliojimas netaptų gyvenimo būdu, peržiūrėkime savo planus ir pradėkime daryti tai, ką atidėliojome. Pradėkime nuo lengvesnių darbų, jei reikia, nusistatykime, konkretų laiko tarpą, per kurį atliksime visus darbus.

Pradžia gali atrodyti sunki, bet pasinėrę į darbą, o ypač jį atlikę, jaučiame džiaugsmą ir palengvėjimą. Tai tikrai smagiau, nei atidėlioti. Jei išjudiname savo gebėjimus, jei nuolatos juos ugdome, tuomet jie lavėja ir nuolatos stiprėja – tai psichologijos dėsnis. Be to, dirbdami tikrai pastebėsite, kad nevertėjo nieko atidėlioti – viską galima atlikti, jei išmintingai susidėliojame prioritetus. Ir, žinoma, ugdykime savybę imtis tik tų darbų, kuriuos realiai galime atlikti.

Atidėliojimas yra gyvenimas įtampoje su neatliktų darbų virtine. Išsijudinkime, pradėkime veikti – vienas atliktas veiksmas gali panaikinti sąstingį ir pradėti visai kitokį, kūrybingą ir įdomų gyvenimą. Visi mes esame savo gyvenimo Kūrėjai. Ar galite įsivaizduoti atidėliojantį Kūrėją..? 🙂

Gyvenimu galime džiaugtis tuomet, kai esame ramūs ir sąmoningi. Ir atvirkščiai, kai esame įsitempę, viskas, kas vyksta aplinkui, pradeda mus erzinti: mes tampame lyg atviri elektros laidai, prie kurių artintis pavojinga. Tačiau patiriančiam įtampą žmogui dažnai matosi atvirkščiai: jam atrodo, kad aplinkiniai ar aplinka jį erzina, kad diena prasta, oras netikęs, ir dar begalė įvairiausių priežasčių, kurios “gadina“ nuotaiką.

Iš kur atsiranda vidinė įtampa ir kuo ji skiriasi nuo streso? Jei paprastai, tai stresas yra reakcija į nemalonią situaciją, į tai, kas atrodo sunku ar netikėta. Vidinė įtampa yra susikaupusi psichinė energija, kurią turime išlaisvinti, kitaip ji taip pat gali tapti streso priežastimi. Ją gali sukelti gyvenimo tempas, gyvenimo būdas, nuolatinis negatyvios informacijos srautas, užslopintos ar neišreikštos emocijos, negatyvus požiūris į gyvenimą. Jaučiančiam vidinę įtampą žmogui pasaulis atrodo niūrus, o bendrauti su juo yra sunku.

Tokia būsena pavojinga tuo, kad užsitęsusi ji gali sukelti ne tik psichikos, bet ir organizmo pakitimus. Todėl svarbu laiku pastebėti ją ir suprasti, kad gal ne pasaulis niūrus, o mūsų pačių vidus. Pagrindinis per didelės įtampos simptomas yra nuovargis. Dažni papildomi požymiai: nerimas, nesugebėjimas susikaupti, galvos skausmai, irzlumas, nemiga, virškinimo sutrikimai, pykčio priepuoliai.

Be to, įsitempę žmonės yra nekantrūs, paskubomis valgo, amžinai “neturi laiko“, mažai miega, turi polinkį į žalingus įpročius, daugelis geria raminamuosius vaistus. Jei tokie žmonės pakeistų bent jau su sveikata susijusius įpročius, jų būsena žymiai pagerėtų. Būtina suprasti savo fizines ir psichologines ribas – vieni žmonės pakelia didesnę įtampą, o kitiems ir nedidelės perkrovos yra nepakeliamos. Be to, dažniausiai įtampą sukuriame patys, o tai reiškia, kad patys galime ir ištaisyti situaciją.

Todėl jei pajutome užsitęsusį nuovargį ir nervingumą, pirmiausiai peržiūrėkime savo dienos režimą ir gyvenimo būdą, situaciją darbe ir santykius šeimoje. Įtampą gali kelti ir ilgai neišspręsta problema. Labai svarbu pripažinti, kad jaučiame įtampą, tuomet lengviau surasti jos priežastį. Deja, kartais žmonės dėl tokios savo būsenos pradeda kaltinti viską ir visus aplinkui, įvairiais būdais puola ją slopinti, arba, atvirkščiai, nuo jos bėgti ar ignoruoti. Toks elgesys – aklavietė.

Gyvendami įtampoje ne tik kenkiame savo fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir apsunkiname bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Susikaupusiai įtampai išlieti kartas nuo karto nesąmoningai “kursime“ konfliktines situacijas – organizmas tokiu būdu vaduosis nuo nepakeliamų būsenų. Sukelia šypseną pasakojimas apie močiutę, kuri lipdavo į miesto transportą ir pavažiuodavo kelias stoteles, kad galėtų su kažkuo pasibarti, o paskui laiminga pėstute grįždavo namo. O jei tenka gyventi su tokiu žmogumi?..

Netikėta tai, kad šiuolaikiniai žmonės didžiausią įtampą sukelia sau būtent dėl laisvalaikio praleidimo būdo: žalingi įpročiai, pasyvios (pvz., televizija) ir naktinės pramogos ir t.t.. Tai susiformavę netinkami įpročiai, kuriuos galime pakeisti. Nepamirškime, kad ilgalaikę įtampą organizmas išlaiko sunkiau, nei vienkartinį stresą. Puikūs būdai mažinti vidinę įtampą – fizinis krūvis, dienos režimas, saviugda, hobis, gamta ir atsipalaidavimo praktikos. Jei visa tai nepadeda, ieškokime profesionalios pagalbos.

Būkime dėmesingi sau – visos užsitęsusios neharmoningos psichologinės būsenos kenkia ne tik mums, mūsų gyvenimo kokybei ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Koks mūsų vidus, tokia ir išorė: būti įtampoje reiškia kurti įtampą savo gyvenime. Kaip manote?

Visi esame sutikę žmonių, kurie nuolat teisinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir teigiamas elgesys, tačiau psichologijoje jis įvardinamas kaip klaidingas. Kodėl? Todėl, kad jis nekonstruktyvus (neefektyvus) – kai žmogus teisinasi, jis bando per savo veiksmų pateisinimą sumažinti savo atsakomybę arba suverčia kaltę “sunkioms aplinkybėms“. Tai išsisukinėjimas, kuriuo susidariusios situacijos nei pakeisime, nei išsiaiškinsime.

Kodėl įprantame teisintis? Viena iš priežasčių – žemas savęs vertinimas ar įprotis būti aukos vaidmenyje. Tokie žmonės linkę kaltinti save ir todėl nuolat teisinasi – bent jau prieš save. Pasitikintys savimi ir atviri augimui žmonės nesiteisina, jie linkę išsiaiškinti. Pasiteisinimas – tai gynyba, o pasitikintis savimi žmogus drąsiai imasi atsakomybės, nesėkmės atveju ieško jos priežasčių, o ne ginasi ar išsisukinėja.

Teisintis galime pradėti ir tuomet, kai reaguojame į realų ar įsivaizduojamą kaltinimą. O štai kaltina ir laukia pasiteisinimų dažniausiai žmonės, kuriems svarbu ne išsiaiškinti situaciją, o “rasti kaltus“ ir permesti jiems atsakomybę. Beje, jei pastebite, kad artimas žmogus nuolat prieš jus teisinasi, atkreipkite į tai dėmesį – gali būti, kad jūs pernelyg dažnai jį kaltinate, ir todėl jis įprato gintis.

Įprantame teisintis ir tuomet, kai mums trūksta konstruktyvumo. Kaip tai pasireiškia? Įvykus nesėkmei, konstruktyvus žmogus išsiaiškina jos priežastis ir ieško geriausių sprendimų. Jei teisinamės, paprastai sakome: “aš nežinojau, aš pamiršau, nespėjau..“, o konstruktyvus (efektyvus) sprendimas yra toks: “aš išsiaiškinau, kodėl taip įvyko ir turėsiu tai omenyje ateičiai, o dabar darysiu tai ir tai..“

Teisinimasis – tai praeities narpliojimas ir kaltės auginimas, kuris gali tęstis iki begalybės. Besiteisinantis žmogus nemato sprendimų, nes pasinėręs į praeities klaidų teisinimą. Kas įvyko, to jau nepakeisime, bet mes galime taisyti klaidas, ir kad pajudėtume į priekį, reikia daryti tolimesnius žingsnius: užfiksuoti, kas yra blogai ir daryti viską, kad būtų gerai.

Todėl ir turime mokytis elgtis konstruktyviai – išsiaiškinti, pasiaiškinti. Beje, galime painioti pasiteisinimą ir bandymą pasiaiškinti. Kuo jie skiriasi? Skirtumas esminis: pasiteisinimas yra savigyna, o pasiaiškinimas (išsiaiškinimas) yra geranoriškas pasirengimas ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti. Ką gi daryti, jei pastebime savyje įprotį teisintis?

Suprasti, kad tai visų pirma blogas įprotis. Blogas dėl aiškios priežasties: tai ne problemos sprendimas, atvirkščiai – teisinimasis nuveda tolyn nuo sprendimo. Nuolat teisindamiesi jaučiamės amžinai dėl kažko kalti, o užsitęsęs kaltės jausmas gali peraugti į neurotinę būseną. Todėl kaskart, kai kils noras teisintis, stabdykime save, o vietoje to pradėkime elgtis konstruktyviai – tai padės kilstelėti pasitikėjimą savimi ir atsisakyti įpročio, kuris tą pasitikėjimą griauna.

Jei tikrai savo veiksmais kažką pavedėme ar kažko deramai neatlikome, vietoje pasiteisinimų geriau pasiaiškinti, atsiprašyti (jei reikia) ir išdėstyti planą – kaip tai ištaisyti. Prisiminkime, kad pasiteisinimai negali išspręsti įtemptos situacijos, dažniausiai jie sukelia dar didesnį konfliktą. Ne vienas esame tai patyrę: ir klausytis pasiteisinimų, ir teisintis yra itin nemalonu – tai kelia įtampą.

Yra toks posakis: “Kai trūksta tiesos, prasideda pasiteisinimai. Kai prasideda pasiteisinimai, tiesa išnyksta “. Tarsi žodžių žaismas, bet labai tiksliai, mano manymu, nusako įpročio teisintis esmę.

O ką jūs apie tai manote?

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia“?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia“ sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk“ ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas“ nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?