Ar yra baltas pavydas?

Visi esame girdėję apie baltą pavydą, o ir ne vienas esame sakę, kad kažkam “baltai“ pavydime. Ar gali turėti pavydas spalvas ir kas apskritai yra pavydas? Jis apibūdinamas gana plačiai: tai užaštrintas dėmesys kitų sėkmei ir lyginimas su sava sėkme savosios nenaudai; noras perskirstyti kažkokius resursus savo naudai; susierzinimas dėl kitų klestėjimo, kraštutinė forma – gilus pavydas, kai ketinama pakenkti tam, kam pavydima.

Pavydėdamas žmogus vertina save per prizmę to, kuriam pavydi. Ir nori jis ar ne, bet kartėlis ir nepilnavertiškumo jausmai ateina, galiausiai žmogus pradeda jausti vidinį diskomfortą todėl, kad pavydėdamas pastato save žemiau to, kuriam pavydi. Tai naikinantis asmenybę ir savigarbą jausmas. Kažkam pavydėti reiškia pripažinti save menkesniu.

Pavydas spalvų neturi, nes sukelia tik negatyvius jausmus. Vadinamasis baltas pavydas – paprasčiausias pateisinimas pavydo jausmui, bandymas jį pridengti, sutaurinti. Įvairiais laikais pavydas buvo vertimas negatyviai: kaip nuodėmė, nervinių susirgimų priežastis, priešiškumas, blogo linkėjimas kitiems, kančia dėl to, kad žmogus jaučiasi menkesnis. Pavydo mechanizmas visuomet toks pat:

* prasideda iš, atrodytų, nekalto palyginimo savęs su kitais savo nenaudai;
* pasekoje to nusprendžiama, kad kažkas “geresnis, sėkmingesnis“ toje srityje, kuri yra mums svarbi;
* toliau – visa negatyvių jausmų paletė – nusivylimas, nusiminimas ir savo “pralaimėjimo“ pripažinimas;
* žemiausias lygmuo – nesibaigianti savigrauža ir noras pakenkti tam, kam pavydima.

Japonų mokslininkas H. Takahashi eksperimentuose su studentais įrodė, kad pavydas spalvų neturi. Pasirinktai grupei buvo skaitomi tekstai apie bendrakursių pasiekimus ir fiksuojami smegenų impulsai. Nustatyta, kad jaučiant pavydą, aktyvuojamos tos smegenų dalys, kurios atsakingos už skausmo signalų apdorojimą. Klausant tekstų apie nesėkmes ir jaučiant dėl to piktdžiugą, aktyvuojama vadinamoji “apdovanojimų zona“ smegenyse, kuri įsijungia, kai gauname paskatinimą ar pripažinimą.

Taigi, ir vienu, ir kitu atveju pavydas sukėlė neigiamas emocijas – kančią, prilygstančią skausmui ir piktdžiugą. “Baltu“ pavydas vadinamas tik todėl, kad taip lengviau sau pripažinti pavydą – juk retas prisipažins, kad “juodai“ pavydi.. Tai tiesiog negatyvaus jausmo pagražinimas. Pavydas, kaip jį bepavadintume, kenkia pirmiausiai pačiam pavydinčiam, nes jis atima ramybę ir žemina. Ką bekalbėtume, galiausiai atsiranda negatyvūs jausmai tam, kam pavydime.

Iš esmės pavydas yra kito žmogaus pranašumo pripažinimas, kuris visuomet yra slepiamas ir nesąmoningai pakeičiamas piktžodžiavimu, veidmainiavimu, apkalbomis, išjuokimu ar nukreipta neapykanta į pavydo objektą. Priešiška pozicija visuomet randa priežasčių ir būdų įgelti – taip nesąmoningai “ginamasi“ nuo savo pažeminimo (savo paties sugalvoto). Didžiausia problema, kurią sukelia pavydas – lygindamas save su kitais, žmogus nori būti ne tuo, kas jis yra ir turėti tai, ko jam gal ir nereikia.

Be to, skirdamas išskirtinį dėmesį kitų gyvenimams, jų sėkmei ir ir gabumams, žmogus savo laiką ir energiją nukreipia į savo pavydo objektus, vietoje to, kad skirtų juos sau, savo gyvenimo kūrybai. Vietoje to, kad vystytų savo sugebėjimus, jis yra valdomas noro turėti tą patį, ką turi tas, kuriam jis pavydi, arba net aplenkti jį, gavus dar daugiau gėrybių..

Su tokia gyvenimo pozicija vargu ar galima kažko pasiekti gyvenime, o tuo labiau kūrybingai vystytis. “Balto“ pavydo nėra – jeigu džiaugiamės dėl kito žmogaus sėkmės, tai nepavydime ir nejaučiame jokių negatyvių jausmų. Džiaugsmas dėl kito sėkmės gali būti akstinas tobulėti, sektinas pavyzdys, bet ne piktdžiuga ar menkumo pojūtis.

Kaip nustatyti, ar esame pavydūs? Kaip atpažinti kitų pavydą? Plačiau apie tai – sekantį kartą.

Reklama

5 mintys apie „Ar yra baltas pavydas?“

  1. Sveiki! Koks sutapimas, neseniai su drauge kalbėjomės apie pavydą ir lengvai pasiginčijome. Aš kažkodėl taip pat buvau tikra, kad balto pavydo nėra. Žmogus pavydi arba ne, kokios dar gali būti spalvos. O čia tavo straipsnis patvirtino mano įsitikinimą :). Džiugu ir lauksiu antros dalies. :)))

    Patinka

  2. Labas vakaras visiems 🙂

    Na pritariu, negali būti jokių gerų ar baltų pavydų, tas pats su melu (kai nuolat peršame kam nors iliuziją ir poto meluojame vardan to kad žmogus nepalūžtų sugriuvus jo tikėjimui) arba su kitomis ydomis.

    Tokia juokinga situacija su tuo pranašumu iš pradžių pavydintis pripažįsta kito pranašumą ir po to bando jį nurungti.

    Manau, kad prie pavydo labai prisideda ideologijos ir visuomeninės santvarkos, kurios nuolat akcentuoja varžymąsi ir lenktyniavimą, vien jau Darvino teorija- “Išlieka tik stipriausias“ viską pasako. Pavydas remiasi dviem pagrindinėmis iliuzijomis:
    1. Gero dalyko yra ribotas kiekis;
    2. Ir visi nori to paties gero.

    Bet tiesa ta kad kiekvienas giliai širdyje turime labai skirtingus norus, o visata begalinė.

    Pritariu pavydas vienas didžiausių stabdžių einat į sėkmę.

    Ačiū už įdomias mintis 🙂

    Patinka

  3. Sveiki 🙂

    Kol nepradėjau apie tai rašyti, nežinojau, kad pavydas taip paplitęs, visaip skatinamas (pritariu Vytautui), ir taip sunkiai suvokiamas.. Susirinkau gana įdomios medžiagos, kurią parašysiu antroje dalyje.

    Klastingas jausmas ir tikrai trukdantis gyvenime viskam. ir tikrai be jokių teigiamų savybių, vadindami pavydą baltu, žmonės apgaudinėja save ir .. visvien patiria visas pavydo pasekmes.

    Ačiū už jūsų nuomonę! 🙂

    Patinka

  4. Atgalinis pranešimas: Vaikų pavydas – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s