Kategorija: Saviugda

Žodis adekvatus (lot. prilygintas) žodyne aiškinamas kaip tapatus, tikslus, visiškai atitinkantis. Adekvatumas – tai visuomet atitikimas, pvz., elgesio ar reakcijos atitikimas situacijai, knygos turinio atitikimas vertimui, veiksmų atitikimas siekiamiems tikslams, psichologijoje – individo atitikimas tam tikriems elgesio modeliams ar numatomas elgesys tam tikrose situacijose, sociume – atitikimas priimtiems elgesio šablonams ir tradicijoms ir t.t..

Jei kalbėsime apie adekvatų elgesį, tai yra toks elgesys, kuris reikalingas būtent tam tikru momentu pagal situaciją, o neadekvatus elgesys – neatitinkantis situacijos, trikdantis arba trukdantis. Adekvatus elgesys nebūtinai atitinka šablonus ar taisykles, tai gali būti akimirksniu priimtas teisingas sprendimas, įvertinus situaciją – pavyzdžiui, pagelbėjant stresinės situacijos ar nelaimingo atsitikimo metu.

Kasdieniniame gyvenime adekvatus veiksmas visuomet vertinamas pagal rezultatus: tai reiškia aiškiai suprasti, kokiais veiksmais pasieksime užsibrėžtą tikslą, o kokiais – ne. Adekvatumas siejamas ir su tikslingumu – atitinkamų veiksmų atlikimu, siekiant užsibrėžtų tikslų. Todėl:

– žmogaus įsitikinimai turi būti tikslingi, vedantys į augimą, o ne ribojantys, konfliktiški ar negatyvūs;
– emocijos valdomos, vietoje ir laiku, o ne žlugdančios negatyvios ar keliančios įtampą;
– vadovavimas turi būti konstruktyvus ir efektyvus, atitinkantis siekiamus tikslus.

Atrodytų – viskas teisinga, tačiau atidžiau pasižiūrėję į gyvenimą pamatysime, kad jame apstu neadekvataus elgesio ir dėl to kylančio chaoso. Neatitikimų pamatysime ir tarp žodžių bei veiksmų, ir tikslų siekime, ir tarpusavio santykiuose, ir net buityje.

Pavyzdžiui, užsibrėžiame vieną tikslą, bet pritrūkstame kantrybės jo siekti, ir, metę jį pusiaukelėje, pradedame siekti kito, ir galiausiai nieko neužbaigiame, o tik nuolat planuojame ir pradedame. Šeimoje taip pat neatitikimai: tvirtiname, kad mylime sutuoktinį, o elgiamės lyg su priešu mūšio lauke. Arba gimsta šeimoje mažylis – svarbus ir džiugus įvykis šeimoje, o mamytė jau skuba pareikšti, kad namie “nesėdės“, jos niekas neuždarys, jai reikia save realizuoti.

Buityje apstu neadekvatumo: tvarkos norime visi, o tvarkytis nenorime, valgyti reikia kasdien visiems šeimos nariams, o gaminti valgį nemėgstame – tarsi tik vedę ar ištekėjusios sužinome apie buities darbus. Su sveikata tas pats: norime būti sveiki, tačiau sveikatos ne tik nepalaikome, bet ją dar ir gadiname.

Visa tai neadekvataus elgesio pavyzdžiai. Juk adekvatu būtų siekti iki galo užsibrėžtų tikslų ar koreguoti juos, bet ne mesti pusiaukelėje, mylėti savo sutuoktinį ne tik žodžiais, su džiaugsmu auginti ir ugdyti savo mažylį iki tam tikro amžiaus, susitvarkyti namuose, gaminti savo šeimai maistą, rūpintis savo ir šeimos narių sveikata.. Tai kodėl mes elgiamės priešingai, neadekvačiai situacijai?

Pirmiausiai dėl sąmoningumo trūkumo, nes adekvatus elgesys yra sąmoningas. Neadekvatus elgesys dažniausiai nesąmoningas – kai žmogus nesuvokia ar nesupranta, ką daro dėl klaidingų įsitikinimų ar dėl nežinojimo. Arba tai gali būti konfliktiškas, demonstratyvus elgesys, negalvojant apie pasekmes – tačiau neatsakantis už savo veiksmus taip pat yra neadekvatus. Beje, tam tikrais atvejais kiekvienas iš mūsų gali pasielgti neadekvačiai: pvz., kritinėje ar netikėtoje situacijoje.

Adekvatumas priklauso nuo gebėjimo suvokti ir įvertinti situaciją bei numatyti savo veiksmų pasekmes – visa tai gali tik sąmoningas žmogus. Jei ir suklysta, toks žmogus jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir imasi (kiek tai įmanoma) taisyti savo klaidas. Adekvatūs veiksmai yra teisingi ir objektyviai reikalingi – manau, kad tai labai svarbu gyvenime.

O ką jūs manote apie adekvatumą?

Nerimą pelnytai siejame su nemaloniais pojūčiais – baime ir psichiniu diskomfortu. Iš kur jis atsiranda ir kam apskritai reikalingas nerimas? Pasirodo, realioje kritinėje ar stresinėje situacijoje (kurių gyvenime nėra daug) nerimas – normali ir adekvati emocinė reakcija, adaptacija, mobilizuojanti visą organizmą reikalingiems veiksmams – tai apsauginis prisitaikymo mechanizmas. Visais kitais atvejais nerimas yra nenatūralus, patologiškas ir kenksmingas.

Skirtumas tarp adekvataus ir patologiško nerimo tame, kad patologiškas nerimas gali tapti žmogaus charakterio bruožu ir negatyviai veikti jo gyvenimą. Be to, tai liguista emocinė būsena, sukelianti rimtus biocheminius procesus organizme ir išeikvojanti didžiulius psichikos resursus. Nevaldomas įprotis nerimauti gali peraugti į panikos priepuolius ir tapti depresijos ar fobijos priežastimi. Kokiu būdu įsitraukiame į tokį nemalonų polinkį?

Klasikinės patologinio nerimo priežastys yra kelios:

– Įprotis nerimastingai suvokti realybę formuojasi vaikystėje, kai nerimas sutapatinamas su rūpestingumu. Linkę nerimauti tėvai perduoda šį polinkį savo vaikams, ir jie suaugę automatiškai savo rūpestį išreiškia kaip nerimą.

– Iš tėvų perimame ir savęs suvokimo modelį: kaip tėvai mus traktuoja, taip mes priimame save. Jei tėvai nuolat nerimauja, negalėdami pasitikėti vaiku, tai toks elgesys užsifiksuoja ir žmogus auga nuolat nerimaujantis, abejojantis ir nepasitikintis savimi.

– Per tėvų polinkį nerimauti galime išmokti klaidingai “įžvelgti“ galimus pavojus ir įgyti įprotį nerimauti “dėl visa ko“, kuris nėra patikimas orientyras, perspėjantis apie realų pavojų.

– Būtent įprotis nerimauti tampa neigiamu charakterio bruožu ir padaro žmogų nepasitikinčiu, baimingu ir liguistu.

– Nerimas (kaip ilgalaikis pojūtis) gali atsirasti po sunkios fizinės ar psichinės traumos, rimtos ligos. Tokiu atveju reikalinga psichologinė reabilitacija.

– Nerimas – daugelio psichinių ligų simptomas ir priežastis, taip pat kai kurių vaistų vartojimo pasekmė, abstinencijos sindromo palydovas, B grupės vitaminų trūkumo pasekmė.

Kad neįsitrauktume į ilgalaikį nerimą, kuris yra ne tik nenaudingas, bet ir kenksmingas, turime suprasti jo atsiradimo priežastis ir išmokti stabdyti jo pirmąsias apraiškas. Kitaip tai gali išsivystyti į stabilų įprotį, ir tuomet su nerimu reaguosime į bet kokius galimus ar esamus įvykius. Šio įpročio veikimo schema vienoda: žmogus randa savo praeityje nemalonių pavyzdžių (kryptingai ignoruodamas kitus) ir projektuoja juos į ateitį – tuo tarsi sau patvirtindamas, kad nerimauja ne be reikalo.

Taip išgyvenama nemaloni, miglota, kartais ilgalaikė baimė dėl ateities įvykių: ji atsiranda tuomet, kai dar nėra (ir gali nebūti) realios grėsmės žmogui, bet jis jos jau laukia. Tai polinkis išgyventi nerimo būseną be realios priežasties (pvz, pažiūrėjus trilerį ar siaubo filmą), kuris gimdo absurdiškas baimes, darančias didžiulį neigiamą poveikį žmogaus psichikai. Žmogaus reakcijos tampa neadekvačios, jis nevaldo savo būsenos, ir tai padaro suaugusį žmogų pasimetusiu ir psichologiškai nesaugiu.

Polinkis nerimauti daugiau būdingas vaikams (dėl jų imlumo), moterims (prisiminkime mamų nerimą dėl vaikų) ir emociškai jautriems žmonėms. Vyrai taip pat nerimauja, tačiau rečiau tai pripažįsta. Nerimas lengvai plinta ir persiduoda kitiems, tačiau jei priežasties tam nėra, nelinkę nerimauti žmonės nurimsta greitai, kai tik baigiasi nerimo provokacija.

Žmonės intuityviai privengia nuolat nerimaujančių žmonių, nes jaučia jų slegiančią būseną, kuri persiduoda kitiems kaip nepaaiškinamas vidinis diskomfortas ir poreikis nuo tokio žmogaus atsiriboti. O psichologai pripažįsta, kad polinkis nerimauti (anxiety) yra šiuolaikinės visuomenės socialinė liga: tai vienas iš dažniausių psichikos sutrikimų, dėl kurio atsiranda ne tik psichinis diskomfortas, bet ir įvairios fobijos, depresijos ir neurotinės būsenos.

Todėl nepamirškime: nerimas – tik kritinėms gyvenimo situacijoms, kasdienybėje jam vietos neturi būti. Pajutę nerimą, įpraskime savęs paklausti: ar yra objektyvi priežastis nerimauti? Ar padeda nerimas išspręsti tai, dėl ko nerimaujame? Ir – jei reikia, visuomet imkimės konkrečių veiksmų keisti nerimą keliančią situaciją.

Ką jūs apie tai manote?

Dvasiškai augame visą gyvenimą. Tam, kad augtume patys ir kad padėtume dvasiškai augti savo vaikams, mes turime žinoti dvasinio augimo etapų užduotis. Jei jas išmokstame laiku, mes tampame dvasiškai brandūs ir jaučiame gyvenimo pilnatvę. Dvasinis augimas – tai kūrybinio žmogaus potencialo išskleidimas, visų žmogiškų dorybių ir geriausių savybių vystymas – tai yra visa tai, kas padaro žmogų žmogumi, kas leidžia jam gyventi harmonijoje su savimi, aplinkiniais ir Žeme.

Pirmasis dvasinio augimo tarpsnis yra iki dvidešimties metų. Labai svarbus periodas, kai augti visapusiškai padeda ir apsaugo artimiausi žmonės. Viskas nauja, todėl žmogus mokosi pažinti save ir pasaulį per jausmus, emocijas ir pojūčius. Savęs išbandymo laikas, gebėjimų ir talentų ieškojimas. Tai periodas, kai žmogus turi išmokti savarankiškumo ir atsakomybės. Jei to neišmokstama, atsiranda dvasinio augimo sustojimo požymiai:

– niūrumas, atsiribojimas nuo artimų žmonių;
– nepasitikėjimas, naujovių ir pokyčių baimė;
– nesugebėjimas būti savimi;
– emocionaliai infantilios, kartais isteriškos reakcijos į įvykius;
– aplinkinių kaltinimas dėl savo nesėkmių, reikalavimas nuolatinio dėmesio ir palaikymo;
– sekimas negatyviais pavyzdžiais.

Ties šio periodo užduotimis dažnai įstringama, todėl matome tiek daug neatsakingų ir nesavarankiškų žmonių. Daugelis dėl savo nesėkmių kaltina tėvus ir vaikystę. Tačiau jei tėvai kažko neišmokė ar ne taip mokė, tai dažniausiai dėl nežinojimo. Kaltinimai nieko nekeičia ir net pats artimiausias žmogus negali ištaisyti vaikystės poveikių, o tuo labiau augti dvasiškai už kitą žmogų – tai individualus procesas. Jei norime pajudėti į priekį, pirmiausiai turime mokytis savarankiškumo ir atsakomybės.

Antrasis dvasinio augimo laikotarpis – nuo 20 iki 40 metų. Aktyvios saviraiškos ir kūrybos, bendradarbiavimo ir partnerystės, veiklumo socialiniame gyvenime ir šeimos kūrimo laikas. Tai gyvenimo periodas, kai turime išmokti surasti atramą savyje, pripažinti savo vertę – kaip žmogaus, kaip asmenybės (saviaktualizacija). Jei to neįvyksta, pasireiškia dvasinio augimo sustojimo požymiai;

– žmogus dvasiškai silpnas, nes nuolat remiasi į kitus, o ne į save;
– nuolat ieškoma išorinių autoritetų;
– prisitaikoma, formuojama netikra asmenybė ir kaukės;
– nuslopinama drąsa ir užgesinamas kūrybingumas;
– jausmų nebrandumas.

Išjudėti padės pasitikėjimo savimi ir veiklumo ugdymas, bendravimas, savo tikslų formavimas, mokymasis analizuoti ir daryti išvadas. Kai žmogaus atramos taškas – jame pačiame, tuomet jis yra dvasiškai stiprus. Tokiam žmogui nereikia išorinės atramos, juo neįmanoma manipuliuoti. Todėl reikia mokytis būti atrama sau, būti patikimu sau pačiam, orientuotis pirmiausiai į savo nuomonę.

Trečiasis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 40 iki 60 metų. Dvasinio brandumo laikas, kai dvasinės žmogaus savybės ypač svarbios, nes jos šiame amžiuje – pagrindinė atrama. Tai metas dalintis savo patirtimi, mokytis ir plėsti savo žinias, kurti ir džiaugtis tuo, kas jau sukurta. Priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno, augo dvasiškai ar ne, jis jau gauna savo veiksmų rezultatus: gerus ar formalius santykius su žmonėmis; saviraiškos rezultatus ar jų nebuvimą; meilę ir džiaugsmą ar šaltumą ir liūdesį. Ryškiausias dvasinio nebrandumo požymis šiuo laikotarpiu – atitikimas patarlei “žilė galvon, velnias uodegon“. Tokių negatyvių požymių yra ir daugiau:

– gobšumo apraiškos;
– ilgi pokalbiai apie senatvę;
– atitikimų įvairioms ligoms ieškojimas ir pastovus “gydymasis“;
– proto vystymo sustojimas – apsiribojama prablaškančia literatūra ir buku televizoriaus žiūrėjimu;
– sustiprinta globa savo suaugusiais vaikais, kišimasis į jų gyvenimą;
– jaunimo kritikavimas ir savo moralumo iškėlimas;
– bėgimas paskui jaunystę.

Kaip pratęsti dvasinį augimą, jei sustojote šiame etape? Pirmiausia – išmokti džiaugtis tuo, kas jau yra gyvenime ir aiškiai suprasti, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo įdomias užduotis. Rasti laiko tam, ką labai norėjote padaryti, bet vis atidėliojote dėl svarbesnių darbų: mokykitės, rašykite, keliaukite, bendraukite su bendraminčiais, dalinkitės patirtimi.. Juk galite būti savimi tikruoju – ir tai nuostabu!

Sekantis dvasinio augimo tarpsnis – nuo 60 metų. Tai dvasinės išminties laikas, kai žmogus tampa jos turėtoju ir skleidėju. J. Merfis šį laikotarpį pavadino auksiniu, nes jei žmogus teisingai vystosi, tai šis periodas turi būti ypač šviesus ir įdomus dėl sukauptos patirties ir išminties pritaikymo. Jis pastebėjo, kad dvasingi žmonės šiame amžiuje atlieka daug svarbių darbų bei atradimų. O L. Burbo klausė visų, kurie niurzgia, sulaukę tokio amžiaus: “kam tuomet mokomės visą gyvenimą – kad sukrioštume ir suvaikėtume? Ne! Mokomės tam, kad pritaikę sukauptas žinias, gyventume sveikai, pilnatvėje ir džiaugsme. Liūdesys dėl tokio amžiaus – tik neteisingo požiūrio pasekmė.“

Šis laikotarpis – labai ryškus žmogaus dvasios atspindys: jei žmogus piktas, šaltas ir uždaras, tuomet šis periodas niūrus ir liūdnas. O jei teisingai augo dvasiškai visą savo gyvenimą – šiuo metu turės tiek šviesos savyje, kad jos užteks ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Šio laikotarpio dvasinio nebrandumo požymiai:

– pyktis, ateities baimė;
– pavydas jaunystei;
– neapykanta senatvei;
– polinkis į smerkimą ir notacijas;
– tuščiadvasiškumas.

Tai savęs praradimo pasekmė, sukauptos, bet nesuvoktos klaidos, atramos savyje neturėjimas. Tuo tarpu šio garbaus laikotarpio užduotis – būti išminties ir meilės laidininku savo artimiems žmonėms ir visiems aplinkiniams. Kaip nesustoti šiame periode? Būti atviru, bendrauti, keliauti, kurti, judėti, skaityti – gyventi, pajusti amžiaus laisvę! Medžiai pasodinti, vaikai užauginti, namai pastatyti – dabar yra visos galimybės toliau kurti, tęsti mėgiamus darbus ir dalintis savo išmintimi.

Neskirstykime gyvenimo į įdomius ir neįdomius, vertingus ir nuobodžius periodus – kaip pavadinsime juos, taip ir gyvensime. Vertinga ir įdomi kiekviena gyvenimo akimirka. Kiekviename iš mūsų yra poreikis tobulėti ir auginti savo gražiausias žmogiškas savybes. Jos skleidžiasi pamažu – nuo paprastų iki sudėtingiausių. Kad jas išskleistume, turime nuolat augti dvasiškai – tuomet ir jausime gyvenimo pilnatvę 🙂 .

Dvasia žodyne apibrėžiama kaip psichinės žmogaus veiklos veikimo akstinas, o dvasingas žmogus – turintis daug psichinių jėgų. Vienas iš kertinių, prigimtinių žmogaus gyvenimo uždavinių – atskleisti savo dvasinį potencialą, augti dvasiškai. Dvasingumas vystomas visą žmogaus gyvenimą, jį galime pavadinti gyvenimo varikliu ir pagrindu. Ką reiškia dvasiškai augti, ir kaip atpažinti – augame dvasiškai ar sustojome? Kokios dvasinio augimo užduotys jaunystėje, o kokios – brandžiame amžiuje? Tai svarbūs klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti.

Gyvenime visko mokomės palaipsniui – nuo paprastesnio iki sudėtingesnio. Tas pats principas taikomas ir dvasiniam augimui. Jei išmokstame to, kas yra reikalinga tam tikrame gyvenimo tarpsnyje, tuomet lengvai pereiname į sekantį gyvenimo etapą ir esame laimingi bei jaučiame gyvenimo pilnatvę. Jei neaugame dvasiškai, tuomet jaučiame vidinę tuštumą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Tą vidinę tuštumą dažniausiai bandome užpildyti išoriniais dalykais ir įspūdžiais, ir dėl to tik dar labiau susipainiojame.

Vyrauja ir klaidingas įsitikinimas – kad dvasingumo galima išmokti, pasiekti tam tikrų praktikų, metodikų pagalba, kad jį gali suteikti dvasinis mokytojas, arba galima staiga “nušvisti“ ir tapti dvasingu. Jei viskas būtų taip paprasta, mes jau seniai gyventume kitokiame pasaulyje.. Įvairios psichologinės ir dvasinės praktikos iš tiesų padeda geriau pažinti save, suprasti mūsų psichikos veikimo principus ir gyvenimo dėsnius. Retas žmogus vysto savo dvasingumą laiku, nenutrūkstamai ir nuo pat pradžių, todėl jos reikalingos kaip priemonės, padedančios susibalansuoti, suprasti savo užduotis ir galimybes. Jei siekiame gyvenimo pilnatvės, pirmiausiai turime suprasti, kad dvasinis augimas – nuolatinis procesas.

Žmogus yra dvasinga, sąmoninga, sudėtingai organizuota būtybė. Kai savo galimybes nukreipiame ir naudojame tik išorinėms reakcijoms ar kūno instinktams, tuomet vietoje dvasingumo auginame egoizmą ir visas su juo susijusias savybes, arba – nepasitikėjimą savimi ir uždarumą. Tokiu atveju savo psichines jėgas naudojame, iš esmės, savęs griovimui, nes jei neatskleidžiame savo dvasinio potencialo – vyksta degradacija. Ji juntama kaip slegianti vidinė tuštuma.

Mūsų dvasinio augimo periodai yra suskirstyti tam tikrais vienas į kitą pereinančiais periodais. Ne tik senieji mokymai, bet ir šiuolaikinė psichologija išskiria skirtingas žmogaus gyvenimo etapų užduotis. Jei neišvystome kažkurio etapo užduočių, į kitą pereiname nepasiruošę. Tai panašu į mokyklos klases: tam, kad pereitume į sekančią, turime išmokti ir įsisavinti kursą tos, kurioje mokomės. Kitaip nesuprasime, painiosimės ir darysime klaidas.

Kuo daugiau etapų praleidžiame be tam etapui reikalingo dvasinio augimo, tuo daugiau vėliau reikia pastangų, kad išmoktume tai, ką praleidome. Tai kaip pastatas: mes negalime jo statyti nuo viršaus, mes būtinai turime išlieti pamatą ir statyti namą nuo apačios. Žinoma, kuo daugiau praleidžiame, tuo daugiau laiko reikia skirti dvasinių pamokų suvokimui, tačiau jei sąmoningai ir kryptingai to siekiame, tuomet pradines užduotis su suaugusio žmogaus galimybėmis įveikiame gana greitai.

Kyla natūralus klausimas – kodėl mes taip mažai žinome apie dvasingumą, jo vystymo etapus? Ir kodėl netaikome dvasinio augimo principų gyvenime, jei jie tokie svarbūs? Matyt, todėl, kad žmonija evoliucionuoja, vystosi, ir tik neseniai pasiekė tokį suvokimą, kai gali suprasti ir įvertinti: kas padeda žmogui gyventi harmoningai, o kas – trukdo. Be to, gyvename susiliejimo amžiuje, kai įvyko informacinis šuolis, ir mūsų sąmonė jau leidžia aprėpti ir apjungti tiek senųjų mokymų palikimą, tiek naujųjų mokslų žinias.

Apie dvasinio augimo etapus, dvasinio augimo sustojimo pasekmes ir būdus užpildyti augimo spragas – sekantį kartą.

* Pagrindinės žmogaus siekiamybės gyvenime – sėkmė ir laimė. Tačiau dauguma šiuolaikinių žmonių nežino, kaip pasiekti šių dviejų tikslų. Kodėl? Tik todėl, kad niekas jų to nemokė, o ir jie patys to nesimokė. Kaip mūsų mintys veikia mūsų gyvenimą, kaip teisingai reaguoti į sunkumus ir problemas, kaip kurti harmoningus santykius su aplinkiniais, kaip suprasti savo pašaukimą šiame pasaulyje ir gyventi pagal jį – tai tik dalis pagrindinių klausimų, į kuriuos turime sau atsakyti, jei norime pasiekti sėkmės ir laimės.

* Kas yra likimas? Tai, ką žmonės vadina likimu, iš tiesų yra griežti Visatos dėsniai, kurie veikia mūsų gyvenime. Kai gyvenime prasideda problemos, dažniausiai mes kaltiname kitus žmones ir aplinkybes. Mes jų nekenčiame, kovojame su jais ir stengiamės pašalinti iš savo gyvenimo. Ir nesuprantame, kad jie – tiesiog likimo vykdytojai, o likimo šaknys – mumyse.

* Reikia būti dėmesingais ir mokytis iš kiekvieno įvykio gyvenime. Jei būsime atidūs, gyvenimo dėsnių supratimas palengva ateis. Kiekvienas iš mūsų turi vidinę intuiciją, tačiau ne kiekvienas yra pasiruošęs ja naudotis. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena ne pagal Visatos dėsnius, tai jo intuicija neveikia. Jei jis šiuos dėsnius pažeidžia, tuomet intuicijos kanalas užsiveria. Kai elgiamės šiame pasaulyje grubiai, mūsų psichika atbunka ir pasidaro nejautri subtiliems signalams.

* Šiandien žmonės gyvena labai laisvavališkai. Tačiau kai jiems sugrįžta jų pačių poelgiai, jie stebisi: “Iš kur tai? Kodėl? Juk aš toks geras!“ Gyvenimo problemos – tai tik atgalinis ryšys, Visatos reakcija į mūsų nemokšiškus veiksmus. Pagrindinis mūsų gyvenimo dėsnis – visi mūsų veiksmai sugrįžta mums patiems. Su kokia jėga – pozityvia ar negatyvia – mes veikiame į išorę, su tokia pat jėga mums sugrįžta atsakymas. Tai ir yra likimas.

* Vienas esminių gyvenimo valdymo principų – mokytis dirbti su savimi, o ne su aplinkybėmis. Pokyčiai mūsų gyvenime ir pasaulyje prasideda nuo savęs keitimo. Pasaulis – mūsų visų projekcija. Jis darosi vis agresyvesnis, nes vis grubesnis darosi žmonių vidinis pasaulis.

* Nusiteikimas gėriui – tik nedidelė pozityvaus mąstymo dalis. Antras, daug svarbesnis pozityvumo principas – mokėjimas teisingai reaguoti į iškilusias gyvenimo problemas. Žiūrėti į jas pozityviai – reiškia suprasti, kad jos nurodo mūsų netobulumą. Patiriamus sunkumus gyvenime turime priimti kaip pamokas, o ne kaip bausmę.

* Jei pradeda totaliai nesisekti, pirmiausiai reikia atsisakyti išdidumo, jame – daugelio problemų šaknys. Kaip mes elgiamės, kai mus užvaldo išdidumas? Mes nenorime mokytis iš problemų, nes tvirtiname, kad esame absoliučiai teisūs, o visi kiti – ne. Mes kaltiname visus ir taip dar labiau didiname savo nesėkmes. Taip mes kovojame prieš Visatos dėsnius, o jų neįmanoma nugalėti. Labai svarbu tai suprasti.

* Kodėl žmonės serga? Dėl tam tikrų dėsnių, reguliuojančių visų gyvų būtybių gyvenimą, nežinojimo ar nepaisymo. Pavyzdžiui, miego ritmas – bioritmų dėsnis: turime gultis ne per vėlai, o keltis anksti. Jei to nesilaikome, organizmas eikvoja vis daugiau savo biologinės energijos atsargų ir pradeda sekti. Turime laikytis ir tam tikrų mitybos taisyklių: maistas turi būti sveikas – ir produktai, ir paruošimo būdas. Taip pat psichologinė būsena, judėjimas, kvėpavimas, vanduo yra svarbūs… Deja, bet dauguma šiuolaikinių žmonių apie sveikatą pradeda galvoti tik tuomet, kai jų sveikata nusilpsta. O juk turėtų būti atvirkščiai: kai sveikata gera, reikia teisingai gyventi ir ją palaikyti – ir tai visai kitoks požiūris į sveikatą.

Iš Olego Gadeckio – psichologo, filosofijos mokslų kandidato, “Trečiojo tūkstantmečio psichologijos“ projekto vadovo paskaitų ir straipsnių.

Kaip dažnai kartojame šį žodį, kaip dažnai juo pabaigiame laiškus ar šiltus palinkėjimus.. O kai reikia apibūdinti, kaip suprantame nuoširdumą – susimąstome. Be abejo, kiekvienas žinome, kad tai viena iš žmogiškų dorybių. Nuoširdumas apibrėžiamas kaip vienas iš sąžiningumo aspektų, prieštaravimų nebuvimas (su savimi ir aplinkiniais), melo ir veidmainystės priešingybė. Nuoširdus žmogus – linkintis gera, širdingas, atviras.

Gražu. Bet kodėl tuomet taip nelengva apibūdinti nuoširdumą? Todėl, kad dažnai jį painiojame su nevaldomu impulsyvumu ar emocingu kalbėjimu visko, kas yra mintyse ir siejame su nemaloniu pasakojimu, tiesmukišku kalbėjimu ar net įžūlumu. Štai taip ir susipainiojame, nes pamirštame, kad bet kokia dorybė jau savaime yra teigiama savybė, grįsta viskuo, kas yra pozityvu.

Nuoširdumas siejamas su atvirumu, teisingumu, tikrumu, minčių aiškumu, natūralumu, adekvatumu. Tai savybė, kuri nuteikia bendrauti ir suvienija, gilesne prasme tai sielos būsena ir viena iš patraukliausių žmogaus dorybių. Kai žmogus nuoširdus ( pats žodis tarsi nusako esmę – nuo širdies), jis negali pakenkti, nes jo motyvas – padaryti gera, suprasti, išspręsti, padėti, sutarti.

Dar daugiau – be nuoširdumo neįmanoma sukurti harmoningų santykių, tai gerų santykių pagrindas, vedantis į supratimą ir pasitikėjimą. Taip bendraudami esame laisvi, jaučiame bendrumą, nes nėra prieštaravimų tarp to, ką galvojame ir to, kaip elgiamės – todėl nuoširdumas dažnai vadinamas neatsiejamu tiesos palydovu. Jo negalima suvaidinti – jis yra arba ne – ir žmonės tai jaučia..

Kad būtume nuoširdūs su kitais, pirmiausiai turime būti nuoširdūs su savimi. Tam dažniausiai trukdo noras įtikti, vertinimai, manipuliacijos, lūkesčiai, pvz.: “ką pagalvos, kaip aš pasirodysiu, kaip sureaguos, ar aš teisingai, protingai kalbu, ar tai paveiks“, ir pan.. Ir būtent nuoširdumas padaro žmogų tikru, unikaliu, leidžia pamatyti savo tikrąsias savybes be apsimetinėjimo ir kaukių: kas sutaria su savimi, gali sutarti ir su aplinkiniais.

Turime mokytis nuoširdumo, kitaip rizikuojame visą gyvenimą vaidinti tą, kuo nesame iš tiesų. Paprastas būdas išmokti nuoširdumo – elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis ir nesinaudoti kitais savo tikslams pasiekti. Nuoširdumas su savimi – tai gebėjimas įsiklausyti į save ir be pateisinimų pamatyti ir tai, ką nelabai norime matyti. Tuomet veikiame ne iš baimės ar dėl įvertinimo, o iš širdies, sielos tyrumo – tame mūsų vidinė stiprybė.

Beje, yra paprastas nuoširdumo patikrinimo būdas: parašykite, ką galvojate apie save, savo savybės, o paskui paprašykite kažką iš aplinkinių parašyti apie jus pagal tas pačias vertinimo kategorijas. Sulyginkite ir suprasite, ar esate nuoširdus. Galite tai suprasti ir pagal pojūčius: nuoširdumas teikia džiaugsmą ir laisvę, nenuoširdumas – apribojimus ir kančią.

Nuoširdumas išreiškiamas:

– dėmesiu bendravime;

– pasitikėjimu ir atvirumu;

– sugebėjimu suprasti ir išreikšti savo jausmus;

– pozityvumu ir pagarba.

Nuoširdumas turi nuostabių privalumų:

– išlaisvina mus nuo melo, veidmainystės ir dviveidiškumo;

– teikia jėgų minties, žodžio ir veiksmo vientisumui;

– dovanoja džiaugsmą – dėl natūralaus elgesio ir reakcijų;

– suteikia galimybę visada būti savimi;

– tiesia pagrindą savitarpio supratimui ir pasitikėjimui.

Kaip matome, elgtis nuoširdžiai nėra sprendimas pagal situaciją ar noras, tai turi būti gyvenimo pozicija, dvasinis polėkis, kuris mus veda į viską, kas gyvenime yra gražu – vidinį grožį, unikalumą, altruizmą, siekimą daryti gera. Nuoširdumas veda tiesiu, šviesiu ir trumpausiu keliu į laimę, jis pagreitina mūsų dvasinį augimą. Priešingas gi kelias skendi tamsoje ir kupinas kliūčių ir nusivylimų.

Argi gali būti abejonių, ką rinktis?.. 🙂

Ar susimąstėte, kodėl vienas situacijas išgyvename džiaugsmingai ar neutraliai, o kitos vis sugrįžta kankinančiais prisiminimais? O jei tokių prisiminimų ne vienas?.. Kodėl jie vis sugrįžta ir kaip su jais atsisveikinti visiems laikams? Tai galime padaryti vieninteliu būdu – paleisti situaciją. Keistai skamba: atrodytų, kam mes laikomės to, kas mus kankina?

Pasirodo, taip nutinka dėl mūsų noro viską kontroliuoti, kuris gerokai apsunkina gyvenimą. Kaip tai pasireiškia? Tuo, kad tikimės, jog kiti žmonės elgsis taip, kaip mums atrodo geriausiai, todėl ir skubame prieštarauti, nurodinėti, tikėtis, reikalauti, ginčytis, valdyti, kritikuoti.. Kai emocijos aprimsta, suprantame, kad gal ir nevertėjo konfliktuoti, gal ir teisus buvo žmogus, bet emocingai mestos frazės neduoda ramybės.. ir gana ilgai, kol jų neužgožia kiti nemalonūs prisiminimai.

Tokia graužatis yra ne tik tuščiai sugaištas laikas, tai gyvenimas negatyviomis mintimis, kurios sekina ne tik sveikatą, bet ir paveikia santykius su aplinkiniais. Todėl, kad prisiminimuose išgyvename vidines dramas, vis papildydami jas naujomis negatyviomis emocijomis. Ir iš esmės kovojame vidines ir išorines kovas, vietoje to, kad paleistume mus kankinančius atsiminimius. Tačiau kaip tai padaryti?

Pirmiausiai turime suprasti, kad nei vienas žmogus neprivalo atitikti mūsų lūkesčių – jis, kaip ir mes, turi teisę rinktis savo sprendimus. Iš kitos pusės – visi mes galime valdyti savo mintis ir reakcijas į žmonių elgesį. Jei jaučiamės įskaudinti, pabandykime suprasti mus įskaudinusį žmogų, pagalvokime, kaip pasielgtumėme jo vietoje – gal jis negalėjo ar nemokėjo kitaip pasielgti ar pasakyti, o gal turėjo priežastį, kurios mes nežinome? Atleiskime, jei to reikia – atleidimas taip pat išlaisvina.

Bet kokiu atveju – paleisti kankinančią situaciją žymiai efektyviau, nei laikytis jos. Paleisti situaciją nereiškia kažkam leisti elgtis su mumis blogai. Paleisdami ją, mes tiesiog išsivaduojame nuo negatyvių vidinių emocijų ir tokiu būdu situaciją užbaigiame. Pajuntame didelį palengvėjimą ir atsisakę kitų elgesio kontrolės. Svarbu suprasti – kodėl pykstame, ką jaučiame, kaip dažnai tai prisimename, ar šie jausmai veikia mūsų bei aplinkinių žmonių gyvenimą, ar trukdo.

Jei nemalonūs prisiminimai kankina, galima juos smulkiai išdėstyti, užrašyti popieriuje – gal tokiu būdu aiškiau pamatysime savo negatyvių emocijų priežastį. Būtent jų mes turime atsikratyti, nes jos vis grąžina į nemalonią praeitį. Neskubinkime savęs, tiesiog turėkime aiškų tikslą – paleisti kankinančią situaciją. Kad aiškiau suprastume, ką reiškia paleisti, prisiminkime:

– paleisti reiškia nustoti versti, spausti, teisti, bet mokytis palaikyti ir padrąsinti bei leisti būti kitam tokiu, koks jis yra;

– paleisti nereiškia pataikauti blogiems poelgiams, bet leisti žmogui pačiam pamatyti savo neteisingų sprendimų rezultatus; pripažinti, kad kartais rezultatas priklauso ne tik nuo mūsų;

– paleisti reiškia nustoti bandyti keisti kitą žmogų ir smerkti jį, o visą savo energiją nukreipti į savo savybių ir atsakomųjų reakcijų tobulinimą;

– paleisti nereiškia atsiriboti nuo kito žmogaus, bet pripažinti jo teisę savarankiškiems sprendimams (net ir klaidingiems);

– paleisti reiškia nustoti dominuoti, ginčytis, kabinėtis, bet pradėti suprasti save, savo privalumus ir trūkumus;

– paleisti reiškia išsilaisvinti iš kankinančių prisiminimų, o visas jėgas skirti šiandienos ir rytojaus gerovei;

– paleisti reiškia mažiau bijoti, būti atviram, daugiau pasitikėti ir mylėti be sąlygų.

Stenkimės daugiau stebėti gyvenimą, daryti išvadas bei elgtis adekvačiai, nei kontroliuoti jį, aktyviai kištis ar priešintis. Siekis primygtinai įrodyti savo teisumą ar valdyti kitų gyvenimus neišvengiamai kertasi su kitų žmonių interesais. Mes galime turėti savo nuomonę, tartis, jei yra bendri reikalai, rodyti deramą pavyzdį, geranoriškai bendrauti – mes visuomet turime pozityvų pasirinkimą.

Ir būsime nustebinti, kad atsisakę kontrolės, mes valdome savo gyvenimą žymiai efektyviau, nes nėra baimės, nerimo ir nereikalingų lūkesčių. O geranoriškai bendraudami kuriame puikius santykius.. Todėl paleiskime iš savo gyvenimo visas nemalonias situacijas, kurios jau įvyko ir kurių jau nebepakeisime. Tikrai pajusime išsilaisvinimą ir didelį palengvėjimą.

Kaip manote?

Tai vienas iš svarbiausių žmogaus socialinių-psichologinių poreikių, kurį – daugiau ar mažiau išreikštą – turime visi. Jis būna įvairus, priklausomai nuo situacijos ir bendraujančių žmonių: pavyzdžiui, vyriškas bendravimas skiriasi nuo moteriško, buitinis – nuo darbinio, šeimos – nuo draugų bendravimo, dalykinis – nuo asmeninio. Būtent bendraudami mes galime pažinti save ir žmones, išgyventi įvairias emocijas, kaupti patirtį, gauti naują informaciją ir formuoti savo charakterį.

Mūsų tokia prigimtis – mes jaučiame poreikį dalyvauti bendroje veikloje, būti kartu, priklausyti grupei, padėti ir priimti pagalbą, palaikyti ir jausti emocinį kontaktą. Nenoriai bendrauja uždari, linkę į egoizmą žmonės, ir tai galima paaiškinti: jiems nelabai sekasi bendrauti, nes jie įžeidūs, nelinkę nusileisti, dalintis ir padėti, jiems nelabai įdomios kitų žmonių problemos, nes jie susirūpinę išskirtinai savimi.

Ir būtent bendravimo poreikis veda į egoizmo atsisakymą dėl tarpusavio santykių palaikymo ir išsaugojimo. Šis poreikis suartina žmones, suteikia galimybę plačiau pažinti save ir supantį pasaulį. Yra žmonių, kuriems platus bendravimas – gyvenimo būtinybė. Jie sugeba atsisakyti asmeniškumų dėl kitų, aukojasi, padeda, išklauso, dalyvauja draugų gyvenimo peripetijose ir vis siekia plėsti savo draugų ratą.

Bendravimą galime pavadinti veikla, nes humanistine prasme jis turi aiškius motyvus: būti visumos dalimi, bendradarbiauti, draugauti, būti naudingais ir reikalingais. Tai ne tik žodžiai, bet ir požiūrių, elgesio, poelgių, tikslų sąveika. Bendravimas gali būti pozityvus – lengvas, efektyvus ir kokybiškas; bet gali būti ir problematiškas – konfliktinis, neefektyvus, lydimas kritikos, kaltinimų, pretenzijų manipuliavimo.

Įdomu tai, kad mūsų gyvenime yra nemažai ritualinio bendravimo – tai ryšiai su sociumu. Jį galime pavadinti paviršutinišku, tačiau įprastu ir palaikomu, todėl ir tapusiu ritualiniu. Ritualinis bendravimas neliečia svarbių žmogaus interesų, tačiau be jo žmogus pasijunta socialiai izoliuotas. Čia galime priskirti įvairias pasikartojančias šventes, sveikinimąsi ir formalias frazes, pvz.: “sveiki, kaip laikotės?“, pokalbius apie orą, transportą, ir pan.

Beje, yra ir proksimaliniai (lot. proximus – artimiausias) bendravimo parametrai – kai pagal atstumą tarp žmonių nustatomas jų bendravimo lygmuo. Antropologas E. T. Hall’ as sukūrė mokslą – proksemiką ir nustatė keturias bendravimo zonas ir distancijas, nurodančias bendravimo pobūdį tarp žmonių. Jas tikrai verta žinoti:

1. Vieša, visuomeninė – nuo 3,5 m ir daugiau. Tai vieša zona, toks atstumas tarp žmonių parodo, kad jie neturi ryšių ir nelinkę suartėti.

2. Socialinė zona – nuo 1,2 iki 3,5 m. Joje bendraujantys žmonės yra pažįstami, partneriai arba kolegos, jie gali turėti ne tik darbinių, bet ir draugiškų santykių.

3. Asmeninė zona – 45 cm – 1,2 m. Šioje erdvėje bendrauja žmonės, tarp kurių yra asmeniniai ryšiai. Čia nepageidaujami nepažįstami žmonės, bet gali būti pakenčiami, esant būtinybei, pvz., lifte, eilėje parduotuvėje, visuomeniniame transporte ar masiniame renginyje.

4. Intymi zona – nuo 0 iki 45 cm. Į šią erdvę įleidžiami tik patys artimiausi žmonės. Kiekvienas žmogus pasijunta nejaukiai, jei yra pažeidžiama jo intymi zona. Įėjimas į šią zoną prieš žmogaus valią gali būti traktuojamas kaip priekabiavimas, todėl reikėtų būti atidiems.

Kad bendravimas būtų pozityvus, mes turime mokytis bendrauti – to galime išmokti tik bendraudami. Turime žinoti ir savo bendravimo tikslus, pastebėti neefektyvaus bendravimo pasekmes ir suprasti jų priežastis. Jei norime nuoširdaus bendravimo, mūsų tikslai turi būti geranoriški. Tuomet mūsų poreikis bendrauti, būti kartu, kurti harmoningus santykius bus visapusiškai patenkintas ir naudingas visiems.

Na, o problematišką – grįstą manipuliacijomis, konfliktais ir kaltinimais bendravimą net bendravimu nesinori vadinti, nes jis ne tik neefektyvus, bet ir destruktyvus. Kaip jūs manote?