Apie pavydą

Pavydas – vienas klastingiausių jausmų, nes dažniausiai yra užslėptas (nesąmoningas) arba sąmoningai slepiamas. Pavydo nenorime pripažinti todėl, kad tai susiję su savęs vertinimu, o jei tiksliau – nuvertinimu. Ir nesvarbu, kaip jį išreiškiame – pataikavimu ar kritika, apkalbomis ar piktdžiuga – visa tai užima ir atima mūsų laiką ir atitraukia nuo asmeninio augimo.

Pavydėdami mes įsitraukiame į gyvenimą, kuris yra priešingas geranoriškumui ir bendradarbiavimui. Pavydas ne tik priešina, bet ir priverčia gyventi iliuzija, kad kiti turi būtent tai, ko mums trūksta. Galiausiai mes pradedame priklausyti nuo to, kam pavydime, nes atiduodame tam savo energiją. Lengviau sąmoningai nepasiduoti šiam jausmui, nei sustoti, kai jau esame įsitraukę. Svarbiausia – kad tai netaptų gyvenimo būdu.

Ko dažniausiai pavydime? Galima sakyti, kad visko, ką siejame su gerbūviu ir laime. Pastebėta, kad vyrai dažniau pavydi materialinės padėties, gyvenimo būdo, karjeros. Moterų pavydo skalė žymiai platesnė: stipriausias dirgiklis – išvaizda ir viskas, kas su ja susiję, toliau – šeimyninė laimė, vyrai, talentai, gerbūvis plius tai, ko pavydi vyrai. Nenuostabu, kad pavydas dažniausiai išardo draugystę..

Retas pripažįsta, kad pavydi, o jei ir pripažįsta, tai stengiasi pagražinti šį jausmą, vadindamas jį baltu ar skatinančiu tobulėti. Taip žmogus nesąmoningai ginasi nuo negatyvumo, kurį sukelia pavydas. Tačiau pripažinti pavydą – vienintelis būdas iš jo išsivaduoti. Nekaltinti savęs dėl to, o tiesiog pripažinti kaip faktą. Yra tam tikri požymiai, kurie nurodo, kad pavydime:

* mums nemalonu klausyti, kai kažkas pasakoja apie savo sėkmę;
* besiklausant darosi liūdna ir norisi nuo jo atsiriboti;
* po tokio bendravimo mums genda nuotaika;
* kažkodėl pasidaro gaila savęs.

Kaip nustoti pavydėti? Pirmiausiai – nustoti lyginti save su kitais. Stebėti savo jausmus ir išmokti atpažinti pavydo apraiškas. Išmokti džiaugtis tuo, ką jau gyvenime turime ir esame pasiekę. Pradėti kurti savo gyvenimą, turėti savo planus, siekius ir adekvačius poreikius. Suvokti, kad mes visi skirtingi – kitokie, ir laimę mums teikia skirtingi dalykai.

Yra ir kita pavydo pusė – kai pavydima jums. Tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti, ypač jei tai užslėptas pavydas. Jums gali pataikauti ir gražbyliauti, bet po bendravimo su pavydinčiu žmogumi galite prastai pasijusti, gali atsirasti nerimo jausmas. Mes intuityviai jaučiame žmogaus būseną, ypač negatyvius jausmus, todėl nenuostabu, kad pajuntame diskomfortą. Kaip atpažinti, kad jums pavydi? Pavydą atpažinsite iš šių požymių:

* žmogus lyg ir rodo džiaugsmą dėl jūsų sėkmės, bet jūs jaučiate, kad tas džiaugsmas netikras;
* galima ir nuolatinė kritika: jam nepatinka viskas, ką jūs darote;
* pagyrimai su užslėpta ironiška potekste;
* nuolatinis dėmesys jūsų personai: viskas, ką jūs darote ar kalbate, smulkiai aptariama;
* kai pradedate kalbėti apie savo sėkmę, žmogus užsidaro, keičia temą arba pradeda klausinėti apie neesmines detales.

Džiaugtis, kad sukeliate pavydą, tikrai neverta, nes dėl jo neišvengsite negatyvių pergyvenimų. Jei jaučiate, kad jums pavydi, tuomet geriausia riboti bendravimą su tokiais žmonėmis. Jei tenka bendrauti, nepasakokite jiems apie savo pasiekimus, geriau bendraukite neutraliomis temomis. Tačiau ir neignoruokite jų, nes tai gali sukelti naują neigiamų jausmų bangą. Atviraukite ir dalinkitės sėkme tik su išties artimais žmonėmis.

Pats faktas, kad kažkas turi tai, ko neturite jūs, ir atvirkščiai, yra neutralus. Tik žmonės savo vertinimais ir pavydu suteikia tam vienokią ar kitokią prasmę. Atsisakykime pavydo, atsigręžkime kiekvienas į savo unikalumą, kurkime savo gyvenimą. Net gavę viską, ko pavydime, mes pajustume dvasinę tuštumą, nes išsisklaidytų iliuzija, kad mums gali suteikti laimę tai, ką turi kiti. Tai, kas suteikia laimę, yra kiekviename žmoguje – tai jo individualumas ir kūrybingumas.

Kaip manote?

Reklama

24 mintys apie „Apie pavydą“

  1. faktui,

    Labai žmogiška, savo savybes ir požiūrius projektuoti į visus kitus :). Pabandysiu “įpastinti“ vieną tekstą, susijusį su tema. (šis ir kiti panašūs, publikuoti Petro Dargio puslapyje “Kitas gyvenimas“ http://petrasdargis.lt/?q=kategorijos/apie-psichologij%C4%85

    “Mazel tov“, arba kodėl gi nepasidžiaugti svetima sėkme?

    Portale “Delfi“ (10 01 06 d.) patalpintame straipsnyje “Aplinkinių nelaimės padeda jaustis geriau, teigia mokslininkai” teigiama, jog ne tik lietuviai džiaugiasi degančiu kaimyno tvartu. Norėčiau pateikti ir kitokią nuomonę.

    Šia tema susimastyti paskatino nedidelė istorija, atsitikusi beveik prieš dešimtmetį. Tuo metu, sutapus aplinkybėms, įvyko gan žymus proveržis keliose mano vykdomo verslo srityse (čia matuojant mano verslo masteliais :)). Apie tai su pakilia nuotaika ir optimizmu kalbėjausi su savo jaunesniuoju broliu. Jis savo ruoštu, neslėpdamas teigiamų emocijų, geromis naujienomis pasidalino su savo žmona. Brolienės požiūris buvo kiek kitoks, nors Lietuvoje gan neretas: „O ko tu čia taip džiaugiesi. Juk ne tau gerai sekasi, o tavo broliui“. Išgirdęs apie šią reakciją susimasčiau, kodėl mes džiaugiamės (ar nesidžiaugiame) draugų ir artimųjų sėkme?
    Na nesidžiaugiame dėl labai aiškios priežasties – savo pasiekimus ir gerbuvį dažniausiai vertiname lygindami su artimiausių draugų ar giminaičių pasiekimais. Taip žiūrint, aplinkinių sėkmė verčia žmones jaustis menkesniais.
    Tačiau kodėl gi kartais (o kai kas net ir dažnai) džiaugiamės kitų žmonių pasiekimais???

    Pirmiausia į galvą atėjo paprastasis, ūkiškas šio reiškinio aspektas. Mes su broliu, esant reikalui, paremiam vienas kitą. Kažkada jis skolinosi iš manęs, kai važiavo pirkti automobilių į Vokietiją, vėliau man teko skolintis iš jo, kai turėjau labai rimtų problemų versle, po to vėl jis skolinosi, kai pirko savo naujam verslui mikroautobusus, po to man dar syk teko iš jo skolintis… Žiūrint iš šio taško, galima tik džiaugtis, kad žmogui, kurio pagalbos gali sulaukti sunkioje situacijoje, sekasi gerai. Dar pagalvojau, negi brolienei būtų smagiau, jei mano vaikams tektų jos prašyti duonos kąsnio?
    Plačiau vertinant panašias situacijas galima sakyti, jog mūsų sėmės (ar nesėkmės) galutiniame rezultate mums pasireiškia teigiamais arba neigiamais jausmais. Žmogus turintis milijoną gali jaustis labai skirtingai (ir netgi jei nevertinam santykio su jį supančiais artimaisiais). Vienaip jaučiasi vidutines pajamas turintis pilietis, laimėjęs pagrindinį loterijos prizą. Kitaip jaučiasi biržos makleris, dėl krizės praradęs 10 milijonų ir likęs tik su vienu. Dar kitaip jaučiasi smulkus verslininkas, savo rankomis ir galva užsidirbęs pirmąjį milijoną ir matantis, kad jo verslai atlaikė krizės išbandymus ir ateityje dar nusimato geros augimo perspektyvos. Ir pačiame versle daugiau teigiamų emocijų teikia ne uždirbti pinigai, bet tai, kad pavyksta vienu šūviu “nušauti du (ar tris) kiškius“. Kai matai, jog problemų sprendimai sėkmingai jungiasi vienas su kitu, kaip dėliojamos puzlės kaladėlės. Dėl šių jausmų žmonės daro ir daug kitų dalykų, kurie neduoda (arba beveik neduoda) jokios materialios naudos. Tai ir tos pačios puzlės dėliojimas, ir žvejyba, į kurią dažniausiai einama ne todėl, jog alkani vaikai laukia žuvies, ir t.t. Taigi drįsčiau teigti, kad netgi versle emocijos ne mažiau svarbios nei pinigai, o juo labiau kitose gyvenimo srityse.

    Iš to seka labai svarbi išvada: JEI MES GALIME NUOŠIRDŽIAI DŽIAUGTIS SAVO (netgi nebūtinai) ARTIMŲJŲ SĖKME – MES GAUNAME TAS PAČIAS TEIGIAMAS EMOCIJAS KAIP IR JIE, IŠ ESMĖS NEĮDĖJĘ JOKIŲ PASTANGŲ.

    Fantastinis kainos ir gaunamos kokybės (įdėtų pastangų ir gautų teigiamų jausmų) santykis :). Sugebėjimas pasidžiaugti kitų žmonių sėkme daro didžiulę teigiamą įtaką kiekvieno savijautai ir gyvenimo kokybei. Manau tai daug svarbesnis gebėjimas nei sielojimasis, dėl kitus žmones ištikusių nelaimių (ypač tais atvejais kai patys nieko negalime pakeisti). Na, pavyzdžiui, kai žiūrim TV reportažus iš stichinių nelaimių, karo ar teroristinių išpuolių vietų.
    Vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kai žmonės džiaugiasi svetima sėkme, Lietuvoje – krepšinis. Iš esmės dauguma Lietuvos rinktinės sėkme, prie TV ekranų, besidžiaugiančių sirgalių, niekuo neprisideda prie pergalių, ir pergalės materialia prasme nieko nekeičia jų gyvenime. Bet kiek teigiamų emocijų :).

    Prie šių minčių teko sugrįžti skaitant prancūzų autorės romaną „Suvalgykite mane“. Tai pasakojimas apie nestandartinio charakterio ir likimo moterį, kuri, palikusi klajojantį cirką, viename iš Paryžiaus rajonų bando atidaryti nuosavą restoraną. Po daugelio įvairių nuotykių ją aplanko sėkmė, ir vakare, lankytojams išsiskirsčius, ji kalbasi su gretimai savo verslą turinčiu gėlininku žydu, kuriam irgi buvo sėkminga diena. „Mazel tov“ sako jai kolega gėlininkas. Į klausimą ką tai reiškia, jis paaiškina, jog tai hebraiškas išsireiškimas, kurį pažodžiui galima išversti kaip „džiaugiuosi tavo sėkme“ arba „džiaugiuosi už tave“. O pa pa!! Pasirodo tam fenomenui įvardinti, kurį galvojau pats atradęs ir apmastęs, žmonės turi netgi specialią sąvoką!

    Ir vis dėlto, kodėl daugelis žmonių negali džiaugtis artimųjų sėkme? Manau remiantis Adleriu, galima pasakyti jog čia susiduriame su lyderystės ir žmonių bendrumo jausmo prieštara. Ne be reikalo Adleris yra pasakęs: „Mums nereikia lyderių, mums tiesiog bloga nuo jų“, toliau jis paaiškina šią mintį tuo, jog kuo stipresnis žmogaus lyderystės instinktas, tuo silpnesnis jo žmonių bendrumo jausmas. Ribiniu atveju žmogus į visus aplinkinius žiūri kaip į potencialius konkurentus. Bepigu krepšinio sirgaliams džiaugtis rinktinės pergalėmis, kai nei vienas iš jų nepretenduoja tapti rinktinės žaidėju. O tiems, kurie turėjo realių galimybių žaisti rinktinėje ar užimti trenerio poziciją, nuoširdžiai pasidžiaugti rinktinės sėkme jau kur kas sudėtingiau. Nors nėra neįmanoma. (Na kaip ir mano brolienei pasidžiaugti švogerio verslo sėkme :)).
    Lyderystės poreikis ir jausmas būdingas ne tik žmonėms, bet ir visiems aukštesniesiems gyvūnams, iš kurių mes esame kilę. Gamtoje, matyt, taip surėdyta, jog tik tas, kuris sugeba įrodyti savo lyderio savybes, užima aukštesnę padėtį grupėje ir turi geriausias galimybes rinktis sau porą ir susilaukti stipriausių, sveikiausių palikuonių. Taip užtikrinama galimybė rūšiai išlikti ir tobulėti. Mano žentas tai suformulavo paprasčiau: „jei neturi lyderio savybių, gali likti nepasi..(poravęs)“:).
    Žmonių bendrumo jausmas (kartais verčiama – socialinis interesas) greičiausiai būdingas tik žmonėms. Ir nežiūrint to, jog biologine prasme rodos nepadeda natūraliajai atrankai, jis vaidina labai svarbų vaidmenį vystantis žmogui, kaip asmenybei. Gal netgi galime pasakyti, kad tai yra žmonių, kaip rūšies, išlikimo instinktas?

    Tai kaip čia su tais lyderiais? Reikia mums jų ar ne? Į šį klausimą gali padėti dar vienas psichologijos konstruktas, kurį irgi galvojau atradęs pats, kol sužinojau, jog apie tai C.G. Jungas rašė jau prieš šimtą metų :). Tai gyvenimo etapai. Netgi daugelis žinduolių (ypač gyvenantys ne grupėmis), savo lyderio savybes demonstruoja tik poravimosi laikotarpiu, kovodami dėl patelių dėmesio ir teritorijos. Lygiai taip pat sunkiai tikėtina, kad jaunuolis nuoširdžiai apsidžiaugtų, jei jo geriausias draugas nuviliotų jo merginą. Manau šioje situacijoje bergždžias reikalas tikėtis „žmonių bendrumo jausmo“. Taigi pradiniame gyvenimo etape(etapuose), kai žmogus privalo suvokti ir įtvirtinti save kaip autonomišką asmenybę, išspręsti išsilavinimo ir karjeros klausimus, rasti savo „antrąją pusę“, susikurti namus, kuriuose teks gimdyti ir auginti vaikus, kiekvienam tenka pademonstruoti savo sugebėjimus, veržlumą ir lyderio savybes. O kai „kuoliukai, žymintys teritoriją, jau sukalti“, sveiki žmonės tampa ne tokie veržlūs bei ambicingi ir lyderiški instinktai natūraliai užleidžia vietą žmonių bendrumo jausmui. Tikriausiai apie šį gyvenimo etapą rašė amerikiečių psichologas Rolas Mėjus:
    „Juk tiesa, kad – tiek terapijoje, tiek ir gyvenime – mes pasiekiame tam tikrą etapą, kai svarbiausi mūsų poreikiai iš esmės yra patenkinti ir jie mūsų nebevaldo, kad „nėra priežasčių“ ta prasme, jog priežastys nustoja savo svarbos. Viena vertus, konfliktas patenka į aklavietę ir apima nuobodulys, kita vertus, žmogus atsiveria naujoms galimybėms, pagilėja sąmonė, jis gali pasirinkti naujus gyvenimo būdus ir jiems įsipareigoti.“(p.113) Rollo May, Meilė ir valia, Vaga, Vilnius 2010.
    Taigi greičiausiai reikėtų manyti, kad Adleris sakydamas, jog mums nereikia lyderių, labiau taikė tai vidutinio ir vyresnio amžiaus piliečiams kurie, kaip žinome, kartais ir susiporavę, ir susilaukę palikuonių, ir rodos pakankamai materialiai apsirūpinę, vis negali išaugti iš atkaklaus jaunatviškų, savęs įtvirtinimo gyvenime, kovų, periodo. Manyčiau tai juos Horney pavadino „Neurotiška mūsų laikų asmenybe“ 🙂

    Vladas

    Patinka

  2. faktui:

    manau, jūs vėl juokaujate 🙂 . O jei rimtai, tai jeigu galima sąmoningai pavydėti, tai lygiai taip pat sąmoningai galima ir nepavydėti 😉 . Kiekvienas renkasi tai, kas jam prie širdies 🙂 .

    Vladai,

    dėkui už tokį išsamų nuomonės išdėstymą.. net nežinau, nuo ko pradėti 🙂 ..

    Pirmiausiai – visiškai palaikau tavo poziciją ir žinau, kad galima (arba reikia mokytis) džiaugtis artimųjų ir kitų žmonių sėkme. Tai labai praturtinantis dvasiškai džiaugsmas, suvienijantis ir suartinantis. Matai, kartais pavydas “suveikia“, o žmogus to nesupranta, nes pripažinti nenori.. Kyla negatyvios emocijos, žmogus jas išreiškia arba užslopina.

    Apskritai, kol neišklausiau išsamios paskaitos, net neįtariau, kad pavydas toks klastingas. Labai džiaugiuosi, kad jos išklausiau ir tikrai daug naudingo sužinojau – paaiškėjo keli nesusipratimu laikyti klausimai. Su pavydu dažnai susiduriu iš kitų žmonių, ir man visada labai keista, ypač kai dėl to išyra santykiai. Man dažnai sako, kad “baltai“ pavydi, ir visuomet kažkaip nejauku dėl to. Dabar jau suprantu, kad nėra jokio balto pavydo. Tikrai džiaugiuosi, kad išsiaiškinau sau šį klausimą. Ir nevaidinsiu šventosios – buvo ir mane keletą kartų šis jausmas apėmęs..

    Dėl palyginimo su gyvūnais – man kartą vienas labai išmintingas žmogus pasakė, kai aš kažką palyginau su gyvūnijos pasauliu: “o kodėl tu lygiuojiesi į gyvūnus? Jie turi savo užduotis, žmonės – savo ir labai keista su jais lygintis. Žmogus turi dvasią, sąmonę, protą ir gali valdyti savo instinktus, gyvūnai gyvena instinktais.“ Kažkaip.. mane šis argumentas įtikino ir aš daugiau nesilygiuoju į gyvūnus, nes iš tiesų mes kitokie.. nors bendro daug turime 🙂 ..

    Labai įdomus tavo pastebėjimas apie amžiaus tarpsnių užduotis. Aš tai taip pat pastebėjau: kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra unikalus ir įdomus. Jauni turime vienas užduotis, su amžiumi – vis kitas. Tie tarpsniai nei blogesni, nei geresni, jie tiesiog kitokie. Jeigu tai suvokiame, tai esame laimingi visada, juk geriausias laikas visuomet – DABAR 🙂 ..

    Lyderystė. Ir kas ją sugalvojo ir šitaip iškraipė? Čia toks platus klausimas, kad galima ne vieną straipsnį rašyti. Mano nuomonė tokia: be abejo, turime būti lyderiais SAVO gyvenime (t.y., nebūti manipuliuojamais). Imtis lyderio vaidmens, kai galime ir kai to reikia. Ir dar labai svarbi man mintis: lyderystė yra ne valdingumas, o žmogaus galimybės. t.y, kai kiekvienas atlieka tai, ką sugeba, moka, gali geriausiai ir už tai imasi atsakomybės.

    Ačiū, Vladai, už įdomų komentarą! Man taip pat trumpai nesigavo 😉 .

    Patinka

  3. Man kilo tik viena mintis – kiek mes visko pridarome iš nežinojimo! Kiek reikia suprasti, kad valdytume save ir savo gyvenimą. Man buvo labai naudinga susipažinti su pavydu :). Dar patiko Vlado p mintis, kad džiaugdamiesi dėl kitų žmonių gauname tokias pačias teigiamas emocijas kaip ir žmogus dėl kurio džiaugiamės. Kaip paprasta :).

    Patinka

  4. Faktui,

    gink dieve, neagituoju nepavydėti. Jei geriau jautiesi pavydėdamas ir tau taip patogiau gyventi – pavydėk į sveikatą:).

    Aš pats netgi nesugalvoju ko galėčiau pavydėti kitam žmogui, gal anglų kalbos, kurios nemoku. Betgi net tarp kalbančių lietuviškai yra tiek įdomių žmonių, kad norint su visais pabendrauti kartais neužtenka paros.

    Vladas

    Patinka

  5. Sveiki 🙂

    O ką, faktai, visai puikus lozungas :). Jei ir pavydėsite toliau, tai prisiminsite mūsų diskusiją ir savo lozungą :). Humoras taip pat puiki priemonė pažiūrėti į savo ydas 🙂 .

    Vladai, gera alternatyva nemokančiam anglų – išties yra kitos kalbos, kurias mokame 😉 gera mintis.. geriau daryti tai, ką mokame, nei sielotis ar pavydėti dėl to, ko (dar) nemokame 🙂 ..

    Saulėtos visiems nuotaikos!! 😀

    Patinka

  6. Man, asmeniškai, tai prie dūšios kažko nelimpa nei lozungai, nei atkaklus veikimas. Lozungų kažkaip pasisotinau per sovietmetį.
    Atkaklus veikimas man visada primena anekdotą apie tai kaip buvo tiriamas beždžionės ir ruso intelektas:
    Patalpoje, kurioje buvo primėtyta dėžių, pagalių ir kito šlamšto, palubėje pakabino bananų kekę. Įleista ten beždžionė pašokinėjo kiek, pavargo ir atsisėdo ant dėžės. Tada vidinis balsas pradėjo jai kuždėti: “galvok, galvok“. Ji apsidairė paėmė lazdą, užlipo ant dėžės ir nusimušė bananus.
    Rusas analogiškoje situacijoje, išgirdęs vidinį balsą, piktai atrėžė: “Ko čia dar galvoti. Veikti, gi reikia“ ir su dar didesniu įkarščiu puolė šokinėti.

    Kalbant apie pavydą, visa tai irgi galioja. Žiūrint į kažkieno gražų namą galima juodai pavydėti tokios laimės. Galima energingai veikti, uždirbti daug pinigų ir pasistatyti (nusipirkti) dar gražesnį ir patogesnį. Tačiau galima ir pagalvoti ar iš tikro tavo maloniausias užsiėmimas yra kariavimas su suktais statybininkais, projektuotojais ir bankininkais. Vėliau pastovus įvairių namo kampų smulkus remontas bei tobulinimas, dažymas, trinkelių klojimas, baldų ir santechnikos pirkimas, žolės šienavimas ir sniego kasimas. O žmonai pats įdomiausias laisvalaikio užsiėmimas – kilimų siurbimas, parketo vaškavimas, langų ir plytelių šveitimas, žolės iš šaligatvių pešiojimas ir vaikų vežiojimas į mokyklą bei būrelius.
    Nesiginčysiu – yra žmonių, kurių hobiai būtent tokie. Prie to dar pridedant svečių priėmimus ir lankymą kitų būstų, kur pagrindinis bendravimo leitmotyvas: “o mes tai liustras ir santechniką užsisakėme tiesiai iš Italijos ir t.t.“. Tada namas tikrai būtinas ir dėl to verta ilgai ir atkakliai veikti. Tačiau jei turi ir kitokių poreikių bei prioritetų gyvenime, tai kokio velnio kažkam pavydėti kažkokio namo? Gal geriau tuos žmones tiesiog užjausti?

    Analogiškai galima pagalvoti ir apie daugelį kitų dalykų, kurių nemastanti dauguma labai pavydi savo draugams ir pažįstamiems (aišku, toks galvojimas nuo pavydo gerai saugo tik tada, kai tuos daiktus jau esi bandęs paturėti pats arba turi galimybe nesunkiai juos įsigyti)

    Vladas

    P.s. Beje, kiek teko pastebėti labiausiai pavydūs būna tamsūs ir riboti žmonės (turintys rimtų problemų mastymo ir suvokimo srityje). Ir ar teko kada sutikti pavydų išmintingą žmogų?

    Patinka

  7. Viltei.

    Dar keletas minčių apie lyderystę.
    Man atrodo jog lietuvių kalboje lyderio (lyderystės) terminas turi dvi, kartais gan skirtingas reikšmes. Viena jų, tai lyderis – nugalėtojas (vineris), aplenkiantis kitus sporte ar gyvenimo lenktynėse. Pvz. daugiadienių dviračių lenktynių lyderis vilkintis geltonus “lyderio“ marškinėlius, arba verslininkas tam tikroje srityje užimantis didžiausią rinkos dalį.
    Antroji reikšmė tai asmuo priimantis sprendimus ir atsakomybę už juos. Atsakingas už save ir kitus. Tai komandos lyderis, laivo kapitonas. Aišku kartais, kai karjeros ir aukštesnių pareigų siekimas tampa tiesiog sportinėmis varžybomis, kuriose negalioja taisyklės ir nesiskaitoma su priemonėmis, šis žodis gali talpinti abi reikšmes vienu metu:(
    Manau savo komentare tu turėjai minty pastarąją reikšmę. Iš tikro didžiulė problema, kad daugybė žmonių nesugeba prisiimti atsakomybės netgi už savo ir savo šeimos gyvenimą. T.y. nesugeba būti savo gyvenimo lyderiais. Ši lyderystė pageidautina ir būtina visuose žmogaus gyvenimo etapuose. Deja mūsų kultūroje auginant vaiką žymiai labiau stengiamasi įskiepyti paklusnumą nei valią priimti sprendimus ir atsakomybę.
    Aš savo tekste lyderystę minėjau pirmąja šio žodžio prasme. Manau šią reikšme omenyje turėjo ir Adleris sakydamas jog: “Mums nereikia lyderių. Mums tiesiog bloga nuo jų“

    Vladas

    Patinka

  8. Labas, Vladai 🙂

    pirmiausiai džiaugiuosi, kad tave galima ne tik aplankyti internete, bet ir pamatyti 🙂 Smagu ir sveikinu!! 🙂

    Anekdotas geras 🙂 . Dėl ribotų žmonių pavydo. Na, nežinau, ar galėčiau tai patvirtinti, negalėčiau jų pavadinti ribotais, kažkaip žeminančiai skamba. Galbūt, suklaidinti ar suklydę? Nežinau. Pagalvosiu apie tai 🙂 .

    Iš esmės, griežtai apibendrinti negalėčiau nei vieno žmogaus, nes kiekvienas turi savo suvokimą, požiūrį, pasaulėmatą ir.. galimybę visa tai keisti ir neribotai tobulėti 🙂 . Teko gyvenime susidurti su žmonėmis, kuriuos laikė degradavusiais, ir kurie pasikeitė ir tapo neatpažįstamais gerąja prasme, o teko atvirkščiai – sulaukti akibrokštų iš išmintingais laikytų žmonių. Dar neturiu nuomonės – kodėl taip yra.

    Įdomiai aprašei gyvenančių name gyvenimą. Gal taip ir yra turintiems motyvaciją bet kokia kaina turėti tą namą, ir dar “geresnį“, nei pas kitus. Man tokių sutikti neteko, nors jau daug metų gyvenu name. Man gyvenimas name patinka, ir tie visi mieli rūpesčiai su daržu, žole, sniego kasimu, namų tvarkymu, bendravimu su kaimynais.. gal man pasisekė? 🙂 O ir motyvai mūsų visai kitokie.

    Apie lyderystę – taip, manau, panašiai ją suvokiame 🙂 .

    Dėkui už tavo mintis, Vladai 🙂 Jaukaus vakaro 🙂 .

    Patinka

  9. Sveika, Vilte

    Nenoriu įžeisti nei vieno namų savininko. Ir pats pažįstu žmonių kuriuos gyvenimas name “veža“ gerąja prasme:). Lygiai kai vieną mano gerą draugą “veža“ buriavimas. Pats kažkada jį atsivedžiau į g/s “Azotas“ buriuotojų klubą. Aš pats esu daugiau nei vidutiniškai paveikus jūros ligai, todėl jau seniai radau kitų, man svarbesnių ir įdomesnių užsiėmimų. O jis liko buriuotoju ilgam. Šiuo sportu ir laisvalaikio leidimo būdu aktyviai domisi ir jo žmona bei dukros. Žmonės dirbdami samdomą darbą, gyvendami dviejų kambarių bute, blokiniame penkiaukštyje, turi nusipirkę nuosavą jūrinę jachtą plaukioja ja Kauno ir Kuršių mariose, Baltijos jūroje. Aplanko Švedijos, Lenkijos, Latvijos uostus. Sėkmingai dalyvauja Kuršmarių regatoje ir kitose jūrinių jachtų varžybose. Tai ne tik jų hobis, tai greičiau tos šeimos ir kelių prisiekusių komandos narių gyvenimo būdas.
    Galėčiau šiam žmogui pavydėti jachtos ir buriavimo, bet tikrai nepavydžiu, nes labai gerai suprantu ką tai iš tikro reiškia. Esu ne kartą “šėręs menkes“ Baltijos jūroje. Skaičiavęs valandas ir minutes likusias iki finišo Kuršmarių regatos etapuose, nekantriai laukdamas kada galėsiu išlipi į krantą, persirengi sausais rūbais ir atsisėsti į savo automobilį kur sausa, minkšta, šilta ir svarbiausia – nesupa. Man tokiuose renginiuose užtenka padalyvauti kartą į keletą metų, tam kad vėl suvokčiau, jog visai nenoriu turėti savo jachtos ir buriuoti dažniau:).

    Rašydamas apie namus ir buriavimą, noriu pasakyti, jog žmonės kitiems dažniausiai pavydi tada, kai kitų gyvenimą mato ir suvokia labai siaurai ir paviršutiniškai. Lygiai taip pat pavyduoliai nesugeba suvokti ir įvertinti savo gyvenimo privalumų, todėl juos ir pavadinau ribotais žmonėmis. Sutinku, kad čia galima parinkti ir kokį kitą, tikslesnį žodį.

    Vladas

    Patinka

    1. Labas rytas, Vladai 🙂

      Žinoma, kad esmė visada žmogaus elgesio motyve. Vieniems materialūs dalykai gali būti priemonė, kitiems – tikslas. Tuomet viskas kitaip, viskas skiriasi. Ir tavo aprašytas pavyzdys puikiai tai parodo: juk kažkam jachta taip pat yra puikybės objektas, o tavo draugui tai gyvenimo būdo dalis 🙂 . Nors pavyduolis nė už ką tuo nepatikėtų 😉 ..

      Gal ir aš pernelyg sureagavau į tavo apibūdinimą, taip, sutinku, ta prasme, kaip rašai tu, tai yra ribotumas, kurį nėra paprasta suvokti ir peržengti. Tiesiog žmonės pasiduoda iliuzijai, kad daiktai (objektai) suteikia laimę, svarbumą, reikšmingumą.

      Patinka

  10. Labas, aš irgi labai nereikšmingai įsiterpsiu.Kas liečia dėl pavydo tai aš tikiu kad yra ir daugiau žmonių kurie neturi pavydo(nebūtinai turi turėti).Jeigu aš užduočiau sau klausimą ar aš pavydžiu savo artimiesiems,atsakydama į šį klausimą keliu klausimą ar aš būsiu laiminga jei pavyzdžiui mano pusseserė taps neturtinga,tuoj mintyse bandau įsivaizduoti,ne vaizdinys nekoks.Tuo labiau ji jau anksčiau buvo neturtinga(ji jautėsi nelaiminga),kiek daug kainavo kad ji taptu turtinga(daug vidinių pastangų,išgyvenimų).Na tai koks čia gali būti džiaugsmas ar pavydas.Jeigu jai sekasi tai tegu ir sekasi,o kodėl gi ne.Man nuo to niekas nesikeičia.O pasikeisti galėtų tada jei aš pati savo gyvenime ką nors gero sugalvosiu.Todėl reikia energijos įdėti čia daugiau.

    Patinka

    1. Laima, visų nuomonės yra įdomios ir svarbios – dėkui, kad pasisakote 🙂 .

      O dėl to, kad dauguma žmonių neturi pavydo jausmo, aš nesutikčiau. Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, dauguma žmonių yra sumaterialėję, todėl pavydas – įprastas jų gyvenimo palydovas. Jis gali būti paslėptas, užslopintas, bet jį turi labai daug žmonių.

      O tai, kad jūs neturite pavydo jausmo – puiku, tikrai galite tuo pasidžiaugti, nes pavydas – daug laiko ir nervų atimantis jausmas..

      Patinka

  11. Labas.Džiaugiuosi kad galiu įsiterpti ir progai pasitaikius pabendrauti.Man kilo toks įdomus klausimas:ar jūs manytumėte kad nėra žmonių nepavydžių,neutralių?Jeigu mums pavyktų tyliai ramiai išgryninti žmogų mes liktume labai nustebę,nes faktas tas kad galim rasti neįtikėtinų dalykų.Bet tie neįtikėtini dalykai ne visiems gali būti priimtini,kitas pasakytų: nesuvokiamas dalykas,ir kam to reikia.Bendraudami žmonės niekad pokalbio metu savęs neišgrynina (dėl vienos ar kitos priežasties )neatskleidžia tikrojo savęs.Bet jei dievas jus pasiųstu ten kur daug žmonių,ir duotu galimybę atskleisti jų vidų,jūs būtumėte labai nustebinta.Kai kurie žmonės turi labai grąžų vidinį pasaulį,požiūrį į gyvenimą į visumą,aišku gal būt šalia to jis gali tūrėti ir mažiau priimtinų dalykų savo charakteryje,bet nebūtinai.

    Patinka

  12. Sutinku, Laima, kad ne visi žmonės atsiveria bendraudami, bet tai ir nebūtina. Svarbiausia būti nuoširdžiu su žmonėmis, o kiek atsiverti – kiekvienas sprendžia pats.

    Aš taip pat linkusi žmonėse matyti geras savybes, nors dėl to tenka dažnai nusivilti. Aš žinau, kad dauguma žmonių yra geri, tačiau ne kiekvienas moka atsiriboti nuo aplinkinių poveikio, o ir savyje dažnas sunkiai susigaudo.

    Todėl svarbiausia – pažinti save, o ne kitus. Kai pažįstame save, galime lengviau suprasti ir kitus.

    Patinka

  13. Susimąstyti apie tai galima, bet įveikti pavydą – be šansų. Apsižvalgykit- visi kažko pavydi, visiems kažko trūksta. Vistiek pirmas pojūtis kai pamatai kažką, ko labai nori, bet negali turėti- PAVYDAS…….

    Patinka

  14. Atgalinis pranešimas: My Homepage
  15. Atgalinis pranešimas: Vaikų pavydas – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s