Kaip dažnai kartojame šį žodį, kaip dažnai juo pabaigiame laiškus ar šiltus palinkėjimus.. O kai reikia apibūdinti, kaip suprantame nuoširdumą – susimąstome. Be abejo, kiekvienas žinome, kad tai viena iš žmogiškų dorybių. Nuoširdumas apibrėžiamas kaip vienas iš sąžiningumo aspektų, prieštaravimų nebuvimas (su savimi ir aplinkiniais), melo ir veidmainystės priešingybė. Nuoširdus žmogus – linkintis gera, širdingas, atviras.
Gražu. Bet kodėl tuomet taip nelengva apibūdinti nuoširdumą? Todėl, kad dažnai jį painiojame su nevaldomu impulsyvumu ar emocingu kalbėjimu visko, kas yra mintyse ir siejame su nemaloniu pasakojimu, tiesmukišku kalbėjimu ar net įžūlumu. Štai taip ir susipainiojame, nes pamirštame, kad bet kokia dorybė jau savaime yra teigiama savybė, grįsta viskuo, kas yra pozityvu.
Nuoširdumas siejamas su atvirumu, teisingumu, tikrumu, minčių aiškumu, natūralumu, adekvatumu. Tai savybė, kuri nuteikia bendrauti ir suvienija, gilesne prasme tai sielos būsena ir viena iš patraukliausių žmogaus dorybių. Kai žmogus nuoširdus ( pats žodis tarsi nusako esmę – nuo širdies), jis negali pakenkti, nes jo motyvas – padaryti gera, suprasti, išspręsti, padėti, sutarti.
Dar daugiau – be nuoširdumo neįmanoma sukurti harmoningų santykių, tai gerų santykių pagrindas, vedantis į supratimą ir pasitikėjimą. Taip bendraudami esame laisvi, jaučiame bendrumą, nes nėra prieštaravimų tarp to, ką galvojame ir to, kaip elgiamės – todėl nuoširdumas dažnai vadinamas neatsiejamu tiesos palydovu. Jo negalima suvaidinti – jis yra arba ne – ir žmonės tai jaučia..
Kad būtume nuoširdūs su kitais, pirmiausiai turime būti nuoširdūs su savimi. Tam dažniausiai trukdo noras įtikti, vertinimai, manipuliacijos, lūkesčiai, pvz.: “ką pagalvos, kaip aš pasirodysiu, kaip sureaguos, ar aš teisingai, protingai kalbu, ar tai paveiks“, ir pan.. Ir būtent nuoširdumas padaro žmogų tikru, unikaliu, leidžia pamatyti savo tikrąsias savybes be apsimetinėjimo ir kaukių: kas sutaria su savimi, gali sutarti ir su aplinkiniais.
Turime mokytis nuoširdumo, kitaip rizikuojame visą gyvenimą vaidinti tą, kuo nesame iš tiesų. Paprastas būdas išmokti nuoširdumo – elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis ir nesinaudoti kitais savo tikslams pasiekti. Nuoširdumas su savimi – tai gebėjimas įsiklausyti į save ir be pateisinimų pamatyti ir tai, ką nelabai norime matyti. Tuomet veikiame ne iš baimės ar dėl įvertinimo, o iš širdies, sielos tyrumo – tame mūsų vidinė stiprybė.
Beje, yra paprastas nuoširdumo patikrinimo būdas: parašykite, ką galvojate apie save, savo savybės, o paskui paprašykite kažką iš aplinkinių parašyti apie jus pagal tas pačias vertinimo kategorijas. Sulyginkite ir suprasite, ar esate nuoširdus. Galite tai suprasti ir pagal pojūčius: nuoširdumas teikia džiaugsmą ir laisvę, nenuoširdumas – apribojimus ir kančią.
Nuoširdumas išreiškiamas:
– dėmesiu bendravime;
– pasitikėjimu ir atvirumu;
– sugebėjimu suprasti ir išreikšti savo jausmus;
– pozityvumu ir pagarba.
Nuoširdumas turi nuostabių privalumų:
– išlaisvina mus nuo melo, veidmainystės ir dviveidiškumo;
– teikia jėgų minties, žodžio ir veiksmo vientisumui;
– dovanoja džiaugsmą – dėl natūralaus elgesio ir reakcijų;
– suteikia galimybę visada būti savimi;
– tiesia pagrindą savitarpio supratimui ir pasitikėjimui.
Kaip matome, elgtis nuoširdžiai nėra sprendimas pagal situaciją ar noras, tai turi būti gyvenimo pozicija, dvasinis polėkis, kuris mus veda į viską, kas gyvenime yra gražu – vidinį grožį, unikalumą, altruizmą, siekimą daryti gera. Nuoširdumas veda tiesiu, šviesiu ir trumpausiu keliu į laimę, jis pagreitina mūsų dvasinį augimą. Priešingas gi kelias skendi tamsoje ir kupinas kliūčių ir nusivylimų.
Argi gali būti abejonių, ką rinktis?.. 🙂
ruvi 
Labas. Man tai čia galvosūkis.Visada galvojau,kad blogas žmogus taipat nuoširdus,nes jis yra toks koks yra? Na,blogas bet nuoširdžiai blogas. Ar aš neteisingai suprantu?Jeigu paaiškintumėt būčiau labai dėkinga. 🙂
PatinkaPatinka
Kaip tik to paties norėjau paklausti. Ir aš lauksiu atsakymo, įdomu :)).
PatinkaPatinka
Sveiki, Viol.eta ir kelyje,
Į jūsų klausimą neįmanoma atsakyti neišsiaiškinus ką jūs vadinate “blogu žmogumi“. Tą kuris dažosi plaukus žaliai, ar tą, kuris valgo kiaulieną, ar tą, kuris meldžiasi ne tam pačiam Dievui kaip mes? Nes pagal “mano žemėlapį“ – blogas žmogus tas, kuris bando apgauti kitus. Kurio mintys, žodžiai ir darbai iš esmės skiriasi. Na nežinau ar tokiu atveju žmogų galime pavadinti nuoširdžiu.
Vladas
PatinkaPatinka
Labas rytas visiems 🙂 ,
taip, pritarsiu Vladui, ir nuo savęs galiu pridurti tai, kaip aš viską suprantu.
Pirmiausiai visuomet yra svarbu nesumaišyti visko į vieną katilą – tuomet tikrai gaunasi neaiški painiava. Jei kalbėsime apie nuoširdumą – tai yra žmogiška dorybė, sąžiningumo (kitos dorybės) aspektas, o visos dorybės yra gėrį nešančios.
Mūsų dienomis labai mėgstama prie teigimos prasmės turinčių sąvokų pridėti neigiamą atspalvį turinčių žodžių, ir tuo tarsi “suminkštinama“, “pagerinama“ arba stengiamasi užtušuoti neigiamą prasmę. Pavyzdžiui – kultūringas alkoholio gėrimas, saikingas daiktų vartojimas, blogis vardan gėrio, melas vardan tiesos ir t.t.., ir t.t.., jų begalės. Ištartas pirmą kartą toks junginys sukelia vidinį prieštaravimą, bet galiausiai prie jų priprantama ir jie atrodo savaime suprantami – to ypač daug reklamose.
Žodžiu, nuo tokio kalbėjimo palengva atbunkame ir.. visiškai susipainiojame. Todėl visuomet, susidūrus su neaiškiu deriniu ar prieštaravimus keliančiu žodžių junginiu, “keliauju“ į žodyną, tuomet viskas stojasi į vietas. Mokykimės kalbėti taisyklingai ir naudoti žodžius pagal prasmę – tuomet viskas bus aišku 🙂 .
Dabar apie nuoširdumą. Jau daug apie tai rašinyje parašyta, nesikartosiu – tai dorybė, ir tuo viskas pasakyta. Kai žmogus nuoširdus ( pats žodis tarsi nusako esmę – nuo širdies), jis negali pakenkti, nes jo motyvas – padaryti gera, suprasti, išspręsti, padėti, sutarti.
Nepainiokime jo su tiesmukiškumu ar atviru kažko darymu: juk galima atvirai meluoti, tiesmukiškai kenkti ar daryti bloga – argi galima tai pavadinti nuoširdumu?..
Tiesiog išmokime skirti bendražmogiškas dorybes nuo pripažintų ydų, tuomet viskas stojasi į savo vietas. Tiesa ir Gėris liudija patys už save, jiems nereikia įrodymų ir ilgų paaiškinimų: jei žmogus doras, mes tai jaučiame ir matome pagal jo darbus.
Gyvename dualiame pasaulyje, yra ir kita pusė – ydos, negatyvios savybės – va joms tai reikia tuščiažodžiavimo, savęs teisinimo, išsisukinėjimo, manipuliacijų, melavimo. Ydas ir negatyvias savybes taip pat lengvai atpažįstame pagal jų pasekmes..
Štai tokia mano nuomonė, sau šituos klausimus kaip ir išsiaiškinau, ir tai labai palengvino gyvenimą 🙂 Iš tiesų – jūsų klausimas labai svarbus ir teisingas, labai džiaugiuosi, kad ne man vienai jis iškilo 🙂 . AČIŪ 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas! O, dėkoju! Kaip pasirodo paprasta :)).Ypač patiko, kad geri darbai liudija patys už save. Reiškias reikia tik išmokti skirti gėrį ir blogį,teisingai supratau? :))
PatinkaPatinka
Labas, Viol.eta :),
Iš esmės taip 🙂 . Tiesiog išmokime teisingai naudoti sąvokas, tuomet bus mažiau painiavos ir viskas bus aišku 🙂 ..
PatinkaPatinka
Labas.Ši tema kaip ir visos kitos yra aktuali.Aš jus labai gerbiu ir jūmis pasitikiu todėl aš nebijosiu būti atvira ir truputį išlaikyti savo nuomonę.Praeitoje temoje aš jūms labai daug papasakojau apie tai kas mane slegia nes viską nešiojausi (12 metų)ir niekam neišsipasakojau nes maniau kad niekam tai neįdomu nevarginau savo problemomis stengiausi kalbėti apie malonius dalykus su sau žinomais žmonėmis.O kodėl gi ne jei yra galimybė tai nereikia nešioti savyje skausmo mieliau pasidalyti su kitais tuo labiau jeigu jie yra bendraminčiai ir sugeba dalintis ir maloniais žodžiais kaipo padėka ir nemaloniais išgyvenimais.Taip taip jūs esate teisi kai žmogus yra įskaudintas jam ir atsiranda emocingas kalbėjimas visko,taip pat atsiranda nevaldomas inpulsyvumas.Kiti padaro nusikaltymus.O kiti vaikšto pas psihologą kitiems reikia išsikalbėti.Na ką padarysi bet aš užtai iš jūsų gavau daug,todėl jei ir būtų tas akmuo į mano daržą man vistiek neskaudėtų,juk tam ir esam bendraminčiai.Jūs turit tiek gerų minčių kad kartais gali būti sunku jus atremti.Juokaukit.
PatinkaPatinka
Labas rytas, Laima 🙂
Žinoma, kad mes čia dalinamės savo sukaupta patirtimi, tik tiek. Jūs turite poreikį nusimesti ilgametę kančios naštą, ir kaip pasielgsite toliau – bus tik jūsų pačios sprendimas. Jūs ieškote, o tai reiškia, kad tikrai atrasite. Ir visada laikykitės savo pačios sprendimų, niekas jums patarti negali – kai žmogus pats randa sprendimus, tuomet jis turi tvirtą motyvą veikti. O aplinkiniai žmonės gali tik palaikyti, padrąsinti, pasakyti savo nuomonę..
Aš sau padariau tokią išvadą: jei susiduriu su sunkumais ar problema, reiškia, kažką darau ne taip, arba darau ne tą, ką turiu daryti. Tokiu atveju turiu daryti išvadas ir keisti savo elgesį ar požiūrį. Problema jau yra stresas, ir yra vienas būdas jo atsikratyti: išspręsti problemą, padaryti iš savo pusės viską, kad situacija pasikeistų. O jeigu aš pradedu kentėti dėl to, pasileidžiu į emocijas, tai prie problemos pridedu dar ir psichologines problemas. Ir situacija ne tik nesikeičia, bet ir pasidaro dar sunkesnė.
Aišku, visi reaguojame į sunkumus emocingai, ir tai normali reakcija, bet sureagavus reikia nusiraminti ir pradėti ieškoti sprendimų, kitaip visą gyvenimą galime kentėti.
Jautrūs žmonės dažnai įsitraukia į ilgus pergyvenimus. Bet jei yra supratimas, kad galima keistis ir noras paleisti praeitį, tuomet ieškoma būdų, kaip tai padaryti. O kai atranda ir daro konkrečius žingsnius, gyvenimas keičiasi :)..
Gyvename pagal vieną iš principų: gyvenimas keičia mus, arba mes gyvenimą, ir visuomet galime antrąjį būdą – rinktis sąmoningą savo gyvenimo valdymą.
Saulėtos visiems nuotaikos 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki,ačiū jūms už geras ir teisingas mintis.Lauksiu ir ieškosiu dar įdomių straipsnių.
PatinkaPatinka