Dvasinis augimas – gyvenimo pilnatvė

Dvasia žodyne apibrėžiama kaip psichinės žmogaus veiklos veikimo akstinas, o dvasingas žmogus – turintis daug psichinių jėgų. Vienas iš kertinių, prigimtinių žmogaus gyvenimo uždavinių – atskleisti savo dvasinį potencialą, augti dvasiškai. Dvasingumas vystomas visą žmogaus gyvenimą, jį galime pavadinti gyvenimo varikliu ir pagrindu. Ką reiškia dvasiškai augti, ir kaip atpažinti – augame dvasiškai ar sustojome? Kokios dvasinio augimo užduotys jaunystėje, o kokios – brandžiame amžiuje? Tai svarbūs klausimai, į kuriuos turime sau atsakyti.

Gyvenime visko mokomės palaipsniui – nuo paprastesnio iki sudėtingesnio. Tas pats principas taikomas ir dvasiniam augimui. Jei išmokstame to, kas yra reikalinga tam tikrame gyvenimo tarpsnyje, tuomet lengvai pereiname į sekantį gyvenimo etapą ir esame laimingi bei jaučiame gyvenimo pilnatvę. Jei neaugame dvasiškai, tuomet jaučiame vidinę tuštumą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Tą vidinę tuštumą dažniausiai bandome užpildyti išoriniais dalykais ir įspūdžiais, ir dėl to tik dar labiau susipainiojame.

Vyrauja ir klaidingas įsitikinimas – kad dvasingumo galima išmokti, pasiekti tam tikrų praktikų, metodikų pagalba, kad jį gali suteikti dvasinis mokytojas, arba galima staiga “nušvisti“ ir tapti dvasingu. Jei viskas būtų taip paprasta, mes jau seniai gyventume kitokiame pasaulyje.. Įvairios psichologinės ir dvasinės praktikos iš tiesų padeda geriau pažinti save, suprasti mūsų psichikos veikimo principus ir gyvenimo dėsnius. Retas žmogus vysto savo dvasingumą laiku, nenutrūkstamai ir nuo pat pradžių, todėl jos reikalingos kaip priemonės, padedančios susibalansuoti, suprasti savo užduotis ir galimybes. Jei siekiame gyvenimo pilnatvės, pirmiausiai turime suprasti, kad dvasinis augimas – nuolatinis procesas.

Žmogus yra dvasinga, sąmoninga, sudėtingai organizuota būtybė. Kai savo galimybes nukreipiame ir naudojame tik išorinėms reakcijoms ar kūno instinktams, tuomet vietoje dvasingumo auginame egoizmą ir visas su juo susijusias savybes, arba – nepasitikėjimą savimi ir uždarumą. Tokiu atveju savo psichines jėgas naudojame, iš esmės, savęs griovimui, nes jei neatskleidžiame savo dvasinio potencialo – vyksta degradacija. Ji juntama kaip slegianti vidinė tuštuma.

Mūsų dvasinio augimo periodai yra suskirstyti tam tikrais vienas į kitą pereinančiais periodais. Ne tik senieji mokymai, bet ir šiuolaikinė psichologija išskiria skirtingas žmogaus gyvenimo etapų užduotis. Jei neišvystome kažkurio etapo užduočių, į kitą pereiname nepasiruošę. Tai panašu į mokyklos klases: tam, kad pereitume į sekančią, turime išmokti ir įsisavinti kursą tos, kurioje mokomės. Kitaip nesuprasime, painiosimės ir darysime klaidas.

Kuo daugiau etapų praleidžiame be tam etapui reikalingo dvasinio augimo, tuo daugiau vėliau reikia pastangų, kad išmoktume tai, ką praleidome. Tai kaip pastatas: mes negalime jo statyti nuo viršaus, mes būtinai turime išlieti pamatą ir statyti namą nuo apačios. Žinoma, kuo daugiau praleidžiame, tuo daugiau laiko reikia skirti dvasinių pamokų suvokimui, tačiau jei sąmoningai ir kryptingai to siekiame, tuomet pradines užduotis su suaugusio žmogaus galimybėmis įveikiame gana greitai.

Kyla natūralus klausimas – kodėl mes taip mažai žinome apie dvasingumą, jo vystymo etapus? Ir kodėl netaikome dvasinio augimo principų gyvenime, jei jie tokie svarbūs? Matyt, todėl, kad žmonija evoliucionuoja, vystosi, ir tik neseniai pasiekė tokį suvokimą, kai gali suprasti ir įvertinti: kas padeda žmogui gyventi harmoningai, o kas – trukdo. Be to, gyvename susiliejimo amžiuje, kai įvyko informacinis šuolis, ir mūsų sąmonė jau leidžia aprėpti ir apjungti tiek senųjų mokymų palikimą, tiek naujųjų mokslų žinias.

Apie dvasinio augimo etapus, dvasinio augimo sustojimo pasekmes ir būdus užpildyti augimo spragas – sekantį kartą.

Reklama

11 minčių apie „Dvasinis augimas – gyvenimo pilnatvė“

  1. Taip dvasingumo neišmokstama jis tiesiog įsileidžiamas, tik bėda kad netgi dvasingumas turi juodąją panaudojimo pusę- magijos okultizmai ir visi kiti dalykėliai. bet nenuverinant šviesiosios pusės- kas gi tas dvasuingumas? ogi gebėjimas projektuoti teigiamą energiją netgi į išorinius dalykus, kai žiūri į nuotrauką, kurioje užfiksuotos linksmos akimirkos- tu tiesiog projektuoji tam tikrą nematomą teigiamą energiją į tą nuotrauką, o kaip senoliai gerai žinojo dvasingumo galią: kiekvieną ūkio darbą pradėdavo su daina, svarbiausi darbai turėjo tam tikrus ritualus, kas gi tai? ar tik ne teigiamų minčių ir dvasios projekcija į išorę. Manau tiesiog gyvybiškai svarbu turėti tam tikrų asmeninių ritualų- tai sustiprina mus.
    Dar vienas įdomus klausimas dvasingumo ir sąmoningumo sąryšis. Sąmonigumas jau kitas dalykas jis ir praktikuojamas ir išmokstamas. Sąmonigumą prilyginčiau su aiškiu veriančiu regėjimu. Einant minimalizmo keliu ir šalinant iš gyvenimo balastą ( žalingi įpročiai, galvą apsunkinati informacija ir t.t) galima pasiekti- ypatingų rezultatų- sapnuoti aiškesnius už tikrovę ( nors gal niekas nežino kur ta tikrovė) sapnus, visada matyti, kas slepiasi po kitų žmonių žodžiais ir t.t. Bet kas iš to, jei negali “įdėti“ į kažką savo dvasios, palinkėjimo.
    Ir klausimas ar visada projektuojame savo mintis, savo dvasią į teigiamus dalykus
    Religija yra nepelnytai perėmusi dvasingumo reikalus į savo rankas. Pasižiūrėkime: kryžiai, erškečių vainikai, nekalto avinėlio kraujas, rūpintojėliai pakelėse- tai į ką projektuojame mintis, kokį dvasingumą puoselėjame? Patys to ir sulaukiame- kančios, kaltės, bejėgiškumo. Tačiau jei žiūrime į ažuolo stiprų kamieną (neturiu omenyje pagonybės), šaknis ir lapiją ir dar skiriame kažkam palinkėjimą, gal netgi sau ( o palinkėjimas yra labai stipri afirmnacija)- tai ko sulauksime stiprybės ir tvirtybės..
    Na apie tai būtų galima labai daug kalbėt
    Ačiū už įdomų įrašą 🙂

    Patinka

  2. Bet ar žino žmonės kas yra dvasingumas? Paklauskite ir dažniausia pradės kalbėti apie religiją ar apie vienuolius :). Taip yra ir nėra ko stebėtis, kad dauguma yra materialistai.

    Patinka

  3. Labas rytas 🙂

    Vytautai, tavo mintims visiškai pritariu. Jei, kaip sakai, įsileidžiame ir vystome dvasingumą, tuomet gyvenimas yra harmoningas, pripildytas prasmingos veiklos, lydimas pozityvumo ir teigiamų jausmų ir emocijų. Tokiu atveju mes tiesiog vystome savo aukščiausią prigimtį, ir tai teikia gyvenimui pilnatvę, o mums – laimę :). Tuomet mūsų psichinė energija pajungta harmonijai ir kūrybiniam vystymui, o ne žemiausios prigimties įgeidžiams.

    O sąmoningumas, pritarsiu, yra viena iš svarbiausių sąlygų, kad nenuklystume nuo savo kelio ir nesileistume manipuliuojami. Ritualai, pakeliantys ir aktyvinantys dvasią – labai svarbūs..

    forly, Morta – taip, kai yra neteisingas dvasingumo suvokimas, tuomet jo ir nevystome, o nukrypstame į kūno instinktus ir materialumą, kurių patenkinti neįmanoma. Todėl ir jaučia žmonės vidinę tuštumą ir gyvenimo beprasmybę.

    Ačiū už jūsų mintis, gražios visiems dienos 🙂 !!!

    Patinka

  4. Sveiki žmonės 🙂

    Ši frazė dvasingumas yra labai dažnai girdima, bet jos esmės beveik niekas nesupranta. Prisipažinsiu, kad ir aš nelabai suprantu, nes tai tik žodis, kuris apibūdina ‘kažką’. Mūsų menkas protas bando suprasti, apibūdinti kas neimanoma mūsų menkam protui arba ego. Panašiai žmonės bando perprasti, suprasti begalybę, kad mes esam nemirtingi, visą laiką egzistuojam, nėra nei pradžios nei pabaigos, nėra laiko. Bet gyvenimas yra paradoksas 🙂 iš kitos pusės žiūrint mes gimstam ir mirštam, o tai pradžia ir pabaiga, laiką taip pat skaičiuojam ciklais. Tą mūsų protas ivaldė ir jis yra labai laimingas suprasdamas tai.
    Mano giliu įsitikinimu žmonės yra kūrėjai. Jie savo realybę, savo pasaulį. Ir galiausiai viskas yra viena ir tuo pačiu nėra nieko :)) žmonės eina skirtingais keliais ir skirtingais greičiais į tą patį tikslas ir nėra nieko visatoje nedvasingo, nes visa fizinė visata manau atsirado iš dvasinio lygmens, o ne atvirkščiai. Ir tobulėjimas tėra tik prisiminti, kad mes esam kūrėjai ir esam nepaprastos galingos būtybės. Kelionė į save 🙂

    Patinka

  5. Sveikas Evaldai, na ir visi kiti:)

    Kuo elementaresnė, primityvesnė sąvoka, tuo panašiau mes ją suprantame ir atvirkščiai.
    Pvz. žodis “plyta“ atrodo visai paprastas, tačiau vienas turi galvoje baltą silikatinę, kitas molinę senovinę dar kitas- skylėtą plytą. O kai kas tą žodį supranta dar kitaip. Vienas draugas sakė: “Man iš kart prieš akis kelio ženklas, draudžiantis eismą“, kitas – “Aš iš kart pagalvojau apie seną mobilųjį telefoną NOKIA“.
    Ir tai kalbant apie paprasčiausią plytą. O kaip mes suprantame gan paprastą žodį “šeima“. Dėl jo reikšmės net teisininkai ir seimūnai nesusitaria.
    Tad kalbėti ir rašyti apie dvasingumą, meilę ir kitus labai svarbius žmogiškuosius dalykus iš ties labai nepaprasta. Dar vienas svarbus momentas. Egzistuoja pavojus, jog kartais tikri jausmai ar tikros vertybės gali “nudilti“, “išsivadėti“ nuo pernelyg dažno linksniavimo.
    Jei artimas žmogus ištisai suokia apie meilę ir taurius jausmus – bent jau susimastykime:).

    Nepamenu kurio čia dvasinio mokytojo mintis:
    “Tie kas žino – nekalba, o tie kas kalba – nežino“

    Vladas

    Patinka

  6. Labas rytas 🙂

    Evaldai, noras suprasti jau yra kelias į supratimą. Gyvename dualiame pasaulyje, todėl kiekviena sąvoka turi priešingybę, per kurią ją geriau suprantame. Kiekviena sąvoka turi ir kelis suvokimo lygius: vienaip supranta vaikas, kitaip jaunas žmogus, dar kitaip brandus.

    Pritariu tau, kad išskirtinė žmogaus dvasinė savybė – kūrybingumas. Dvasines sąvokas nėra lengva nusakyti žodžiais, jas reikia pajusti. Jos yra arba nėra gyvenime, ir mes tai jaučiame – kaip įkvėpimą, džiaugsmą arba kaip destruktyvius jausmus. Tokiu būdu pajuntame intuityviai – kas mums atneša harmoniją, o kas – kančią.

    Nepamenu, kuris mokytojas sakė, kad svarbiausia – suprasti, kas tu esi šiame pasaulyje. Vienaip gyvensi, jei suprasi, kad esi beribė dvasia, išreiškianti save per kūną ir materiją, kitaip – jei jausies bejėgiu susidėvinčiu kūnu, bėgančiu paskui malonumų blykstelėjimus ir išorinius įspūdžius.

    Aš žinau, kad ieškantis atranda, ir mes visuomet esame kelyje į tiesą – per sąmoningą augimą arba per klaidų patirtį. Mes visuomet galime sąmoningai rinktis dvasinį augimą ir kurti savo gyvenimą.

    Vladai, pritariu, kad dabar labai daug tuščio kalbėjimo. Tačiau taip negaliu pavadinti nuoširdžių žmogaus dvasinių paieškų, net jei jis ir klysta. Puiku, kad žmonės dalinasi savo paieškų ir patirties rezultatais. Ir teisingai rašai, kad kai suvokiame tikrąją žmogiškų vertybių prasmę, mes nekalbame apie jas, o tiesiog pagal jas gyvename.

    Ačiū jums, puikios dienos 🙂

    Patinka

  7. sveiki pasakyčiau kad žmogus pats turi teisia rinkis .Jis turi valdžia savo gyvenimui ir kuo tik šiandien gyvenam tai tik mūsų pačių sukurti paleisti žodžiai, nes žodis turi netik svarba bet galia. Tai ir taip pat vyksta su dvasiniu pasauliu. Tai ką pasakome taip ir yra ir bus neišvengiamai.

    Patinka

    1. Labas vakaras, Milda 🙂 ,

      pilnai jums pritariu. Žmogus ne tik turi teisę ir laisvą valią rinktis, bet ir nuolat renkasi – sąmoningai arba ne. Ir nuolat kuria savo realybę mintimis, žodžiais ir veiksmais :)..

      Ačiū už jūsų nuomonę 🙂 . Jaukaus vakaro 🙂 .

      Patinka

  8. Sveiki,
    Labai teisingai parašyta, sutinku visiškai.
    O dėl dvasingumo supratimo, tai mano nuomone,
    tai nelabai paaiškinama kas tai yra. Pabandykime
    aklam žmogui paaiškinti kokia yra raudona spalva.
    Greičiausiai jis nesupras. Ir patiriamo dvasingumo
    paaiškinti beveik neįmanoma, tai ko gero turi
    patirti kiekvienas. Dėkoju už pastangas kuriant
    tinklaraštį, gilinsiuos toliau.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s