Kategorija: Saviugda

Pasaulis nuolat keičiasi, mus užplūsta nauja informacija, ir mes turime spręsti – kaip reaguoti į ją, priimti ją ar ne. Taip pat naudinga peržiūrėti – ar nesilaikome pasenusių įpročių ir požiūrių, kurie stabdo mūsų dvasinį augimą. Be to, šiais visuotinio skubėjimo laikais mes dažnai įsisukame į automatizmą – miegančios sąmonės būseną, kai viską darome nesąmoningai, mašinaliai.

Išlikti sąmoningu, tobulėti ir priimti teisingus sprendimus labai padeda akistatos su savimi ir klausimai sau: “Koks aš? Ko aš siekiu? Kas svarbiausia dabar mano gyvenime? Kodėl? Kas vyksta aplink mane?“.. ir, žinoma, sąžiningi atsakymai į juos. Tokia periodiška savianalizė padeda pamatyti realią situaciją, padaryti reikalingas koreguojančias išvadas ir sprendimus.

Tik nepainiokime to su nuolatiniu destruktyviu savęs narstymu, kuris yra iškreipta savianalizės forma. Jai būdingi:

– negatyvumas, ieškojimas pirmiausiai trūkumų, fiksavimasis ties jais ir pergyvenimas dėl jų, apgailestavimas, kad nepasielgta kitaip;
– kaltinimo ir teisinimosi kaitaliojimas: žmogus tai pyksta ant savęs, tai savęs gailisi;
– pasinėrimas į praeitį: teisinimasis sunkia vaikyste, jaunyste, santuoka ir t.t..

Toks kapstymasis savyje ne tik nepadeda ieškoti sprendimų, bet ir panardina į begalines neigiamas emocijas, kurios blogai veikia ir patį žmogų, ir jo bendravimą su aplinkiniais. Tai yra atitrūkimas nuo realybės ir ėjimas ne į save, bet nuo savęs.

Periodiška sąmoninga savianalizė, atvirkščiai, yra sąmoningumo vystymas ir ėjimas į save – savo minčių, jausmų, poelgių ir jų pasekmių sau ir kitiems suvokimas. Ji leidžia laiku pakoreguoti savo elgesį ir neeikvoti energijos pasenusių ar negatyvių įsitikinimų palaikymui. Jei žmogus netobulėja, jis tampa tarsi senos laidos kompiuteris, kuriam naujos programos yra neįveikiamos.

Tokios akistatos su savimi metu galime išnagrinėti keliančius problemas klausimus, galime ir “profilaktiškai“ peržiūrėti pagrindines gyvenimo sferas – ar neapleidome jų, ar nenuslydome į automatizmą, pavyzdžiui:

– asmeninė sfera: dvasinis tobulėjimas, sveikata, gyvenimo būdas, atvirumas visapusiškam augimui, patirtis, tikslai, kūrybingumas, mokslai ir t.t.;
– šeima: santykiai su mylimu žmogumi, vaikais, artimais ir tolimais giminaičiais;
– darbas: profesinis tobulėjimas ir pragyvenimo šaltinis;
– bendravimas: draugai, bendraminčiai, kaimynai, visuomeninė veikla;
– poilsis: atostogos, kelionės, pomėgiai;
– buitis: namai, jų tvarkymas ir priežiūra, kiti buities darbai;

Nelaukime, kol kažkurioje srityje kils problemų, retkarčiais žvilgtelėkime – ar viskas tvarkoje, ar tikrai padarome viską, kas nuo mūsų asmeniškai priklauso. Juk kartais mažos smulkmenos palengva suardo didelius ir svarbius dalykus: kažkur buvome nedėmesingi, kažkada nejautrūs, čia sumelavome, ten supykę nekalbėjome, kažkada pažado netesėjome, kažką pažeminome, ten ambicijos suveikė, o čia orumo ir žinių pritrūko, ar tiesiog apsileidome, ir.. griūtis.

Tačiau lygiai taip pat ir mažais gerais darbais galime pradėti kurti didelius gerus dalykus. Tereikia noro, sąmoningumo ir.. dėmesio savo gyvenimui. Kiekvienas žmogus yra visų savo minčių, jausmų ir veiksmų šaltinis. Kiekvienas žmogus turi tobulėjimo “instrumentą“ – save patį, ir gali sąmoningai kurti savo pasaulį kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Pabaigai – trumpa istorija. Psichologas ilgai klausėsi vieno žmogaus skundų gyvenimu. Galiausiai į klausimą, ar gali jam padėti, psichologas papurtė galvą: “aš negaliu, bet žinau žmogų, kuris jums tikrai padės. Eime, aš jums jį parodysiu.“ Jis atvedė žmogų prie didelio veidrodžio, pastatė jį priešais ir pasakė: “Štai jis. Jis vienintelis tai gali padaryti. Kol jo geriau nepažinsite ir neišmoksite juo pasitikėti, nerasite išeities iš savo sunkios situacijos“. Žmogus žvilgtelėjo ir .. pamatė save. Ko gero, tai buvo jo pirmoji akistata su savimi..

* Bendraudami mes ne tik keičiamės informacija, bet ir darome poveikį vieni kitiems. Bendraudami mes geriau pažįstame save ir kitus žmones – per reakcijas į situacijas ir jų sprendimo būdus. Mes veikiame vieni kitus ir padedame aktyvuoti paslėptus pasąmonės resursus.

* Bendravimas su kitu žmogumi – visuomet prisilietimas prie kito vidinio pasaulio. Ir po kiekvieno tokio prisilietimo mes daugiau-mažiau, bet pasikeičiame, tampame kitokie.

* Psichologų apskaičiavimais, žodinė informacija bendravime sudaro apie 10%, kūno kalba (poza, judesiai, mimika, kvėpavimas) – apie 50%, balsas (intonacija, tembras, ritmas) apie 40%. Tačiau visa tai galime pavadinti išraiškos instrumentais. Svarbiausi – sąmoningi ir subtilūs pasąmoniniai impulsai, kuriais žmonės veikia vieni kitus.

* Mes negalime gyventi be bendravimo. Jis mums reikalingas kaip oras, vanduo ar maistas. Būtent sąveikos su kitais dėka mes įgauname vientisumą ir tikslingumą. Galime teigti, kad mes esame šioje Žemėje vieni dėl kitų. Mes tarsi pasaulio pažinimo sąjungininkai.

* Kad bendrautume harmoningai, turime aiškiai suvokti – ko tikimės iš bendravimo, ką galime duoti ar gauti (dėmesį, gerus santykius, pagalbą, susitarimą, ir t.t.). Toks suvokimas padeda sėkmingai bendrauti bei augti ir vystytis dvasiškai. Sąmoningi, tobulėjantys žmonės padeda padaryti pasaulį šviesesnį ir geresnį.

* Visi mes skirtingi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje su savais įsitikinimais. Todėl, jei norime efektingai sąveikauti su žmonėmis, turime gerbti kito žmogaus pasaulį. Jei negerbiame, tai sėkmingo bendravimo nebus, viskas pasibaigs banaliu aiškinimusi: kas teisus, o kas – ne. Tai ne tik neproduktyvu, bet ir kai kuriais atvejais pavojinga.

* Nesėkmingas bendravimas – tai tik atsakomasis ryšys. Mes visada gauname tokias reakcijas ir atsakymus, kokius impulsus patys siunčiame. Linkėkime kitiems to, ko palinkėtume sau.

* Geranoriškumas – viena iš svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų. Juk visi norime, kad su mumis bendrautų nuoširdžiai ir draugiškai, tačiau kiek patys padarome, kad būtų būtent taip? Todėl darykime iš savo pusės viską, kad bendravimas būtų geranoriškas.

* Svarbus ir lankstumas. Jei bendravimas neduoda gerų rezultatų, pagalvokime, ką galime padaryti kitaip.

* Nepamirškime dėmesingumo, atidumo ir įsiklausymo į tai, ką kalba pašnekovas. Juk taip dažnai neįsigilinę, ar ne taip supratę, puolame emocingai atsakyti, susikivirčijame, o po kurio laiko pamatome, kad galėjome apsieiti ir be konfliktų.

* Harmoningas bendravimas įmanomas, jei yra supratimas. Kuo daugiau kito žmogaus vidinis pasaulis sutampa su mūsų, tuo didesnis savitarpio supratimas.

* Iš gausybės galimų signalų mūsų protas pastebi tik tuos, kurie atitinka tai, ką mes norime pamatyti. Kitaip tariant – mes matome žmonėse tai, ką tikimės pamatyti. Patys mes taip pat atitinkame kažkieno lūkesčius.

* Būkime atidūs frazėms, kurios “užkabina“ pokalbyje – tai gali būti tema, su kuria mums reikia padirbėti. Tas pats liečia ir siekį kažką žūtbūt įrodyti kitam – tai reiškia, kad tai norime įrodyti (patvirtinti) pirmiausiai sau.

* Jei bendravimą įsivaizduosime kaip savanaudišką manipuliavimą, tuomet sumažinsime žmonių kiekį, su kuriais bendrausime efektyviai. Maža to, mes nuolat jaudinsimės, ar nedaro mums įtakos kiti.

* Jei po bendravimo jaučiame džiaugsmą, o nuotaika pakylėta – reiškia, bendravimas yra sėkmingas.

* Visi mes gyvename vieningoje energetinėje-informacinėje erdvėje ir esame susieti. Kai visi tai suvoksime, mes nustosime kenkti vieni kitiems ir Gamtai.

* Siūlau pasižiūrėti į bendravimą kaip į bendrą kelionę. Tai tarsi kelionė į kitą realybę. Kokie grįšime iš tos kelionės – išmintingesni, geresni, stipresni, ar netekę paskutinių jėgų? Viskas priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..

(Pagal V. Sinelnikovo paskaitas ir knygas)

Tai 1971 metų režisieriaus F. Sobolevo filmas, kuriame autorius per eksperimentus ir žaidimus parodo, kaip grupė daro įtaką atskiram žmogui. Eksperimentus parengė ir atliko psichologijos mokslų kandidatė V. Muchina. Kadangi filmas rusiškas, nesuprantantiems kalbos trumpai perteiksiu esmę. Filmas unikalus tuo, kad aktualus ir šiandien – jis kviečia pažiūrėti į save iš šalies ir suprasti įtakų mechanizmą.

Kaip teigia filmo autorius, mes žinome daug ką, labai daug, tačiau nepažįstame.. savęs. Gal pažiūrėję filmą susimąstysime – ką mes žinome apie save, savo psichologiją, ir kaip mus veikia bei įtakoja kiti žmonės.

Pirmasis eksperimentas – apie mūsų atmintį, sugebėjimą atpasakoti matytą situaciją ir tai, kaip kiti žmonės įtakoja mūsų įspūdžius. Lektorių “netikėtai“ užpuola ginkluoti “plėšikai“ ir išsiveda iš auditorijos. Visi matė tą patį vaizdą, tačiau pasakojimai visų skiriasi: ir plėšikų skaičius skirtingas, ir jų apranga, pasakojimai apie kaukes, ir kokiu būdu išvedė lektorių. Situacijos netikėtumas sukėlė emocinį šoką, ir žmonės tiesiog sukuria tai, ko neįsidėmėjo. Žinoma, tuos atpasakojimus įtakoja ir kitų dalyvių pasakojimai.

Mes dažnai nepasitikime savo suvokimu, savo asmenine patirtimi, todėl esame linkę “pasitikrinti“ savo suvokimą, elgesį ir nuomonę su kitų žmonių suvokimu, elgesiu ir nuomone. Sekančiam eksperimentui žmonės skirstomi į grupes, jiems rodoma ta pati nuotrauka. Vienai grupei pasakoma, kad tai labai pavojingas nusikaltėlis ir prašoma jį apibūdinti, nupiešti jo psichologinį paveikslą. Žinoma, apibūdinimai neigiami: šaltas žvilgsnis, piktas žmogus, nepatikimas, įžūlus, sadistas, daug geriantis, su būdinga tik nusikaltėliui nosimi ir randais..

Kitai grupei rodoma ta pati nuotrauka, tik pasakoma, kad tai – labai žymus mokslininkas. Apibūdinimai kardinaliai priešingi: protingas ir skvarbus žvilgsnis, geranoriškas ir darbštus žmogus, patikimas, linksmas, mėgstantis savo darbą, mylintis vaikus, charizmatiškas, geros akys ir aristokratiška kakta..

Išvada – tam tikrose situacijose, esant informacijos trūkumui, mes nevalingai “atrandame“ tai, ko iš mūsų laukia kiti žmonės. Šio eksperimento dalyviai viename žmoguje pamatė ir nusikaltėlį, ir mokslininką – mes matome tai, ką norime matyti. Tai psichologinė nuostata – nesąmoningas nusiteikimas, pasirengimas kažką suvokti tam tikru būdu, tačiau mes įsitikinę, kad tai mūsų nuomonė.

Kai kuriuos psichologinius dėsningumus puikiai parodo vaikai. Dabar eksperimentatorė susitaria su trimis vaikais, kad įvardins rodomas piramides tik kaip baltas, net jei rodys vieną juodą. Į šią grupelę kviečiami vis kiti vaikai, ir išaiškėja, kad ne visi vaikai pasiduoda trijulės įtakai ir teisingai įvardina piramidžių spalvas.

Kai vaikų paklausia – kodėl jie neteisingai įvardina spalvas, nors mato kitaip, jie atsako, kad sekė kitų vaikų pavyzdžiu. Sekantis eksperimentas-žaidimas su vaikais – košė, cukrus ir druska. Grupei vaikų duodama saldi košė, o vienam iš grupės – sūri. Prašoma apibūdinti skonį. Neįtikėtina, bet kai kurie vaikai pasiduoda grupės įtakai, ir sūrią košę pavadina saldžia.

Tačiau yra vaikų, kurie neabejodami atsako, kokia iš tiesų yra košė. Tai savarankiškas, nepriklausomas elgesys, orientuotas į asmeninius įspūdžius. Taip elgtis natūralu, o štai jei aplinkinių nuomonė svarbesnė nei asmeniniai pojūčiai, tuomet elgesys yra įteigtas, konformistinis. Vaikai nori būti kaip visi – juk per žaidimus, mėgdžiojimą vyksta asmenybės vystymasis, visuomenės normų ir taisyklių įsisavinimas, socializacijos procesas. Bet ar tik vaikams tai svarbu?

Toliau – eksperimentas su studentais. Su grupe sutariama, kad bus rodomos skirtingų žmonių nuotraukos, tačiau jie teigs, kad 1 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus. Į grupę pakviečiama pirmoji mergina, ji kategoriškai teigia, kad nuotraukose – skirtingi žmonės. Tačiau dauguma susitarusių dalyvių išsako vieningą nuomonę, ją “pagrindžia“ ir “argumentuoja“, ir ši kolektyvinė nuomonė daro spaudimą.

Mergina pradeda abejoti, bando įžvelgti grupės argumentus apie apšvietimo skirtumus, vienodas raukšles, apgamus.. bet laikosi savo nuomonės. Vėliau ji prisipažįsta psichologei, kad nustebo, kai pirmasis ir antrasis dalyviai pasakė, kad tai vieno žmogaus nuotraukos, tačiau kai tai ėmė tvirtinti kiti, ji sutriko. Kadangi ji piešia, ir dėl to veido skirtumus matau geriau nei kiti, todėl laikėsi savo nuomonės. Tačiau jai buvo sunku apginti savo poziciją dėl grupės spaudimo.

Kitas eksperimento dalyvis – vaikinas. Jam taip pat pasiūlytos skirtingos pagyvenusių žmonių nuotraukos. Nežiūrint to, kad yra ir moterų nuotraukų, grupė teigia, kad moteris – tai persirengęs vyras iš kitos nuotraukos, todėl 2 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus.Neįtikėtina, bet dalyvis keičia savo nuomonę ir.. sutinka su grupe! Todėl psichologė pakartoja eksperimentą su skirtingų spalvų piramidėmis. Šį kartą vaikinas įvardina skirtingas spalvas, o paklaustas – kodėl tuomet dėl nuotraukų jis sutiko su absurdiška daugumos nuomone, atsakė, kad pasidavė įtakai.

Tačiau kitas vaikinas sutiko su grupe, kuri teigė, kad abi piramidės baltos ir.. pritarė jai (nors akivaizdu – viena balta, kita juoda). Paklaustas psichologės – kodėl taip pasielgė, jis atsakė, kad pakluso daugumai, bijojo pasakyti kitaip nei visi, bijojo pasirodyti kvailas prieš draugus.. Net matydamas akivaizdžius faktus, jis neišdrįso nepritarti grupei.

Vaikinas teigė, kad iki paskutinio grupės dalyvio pasisakymo jis negalėjo patikėti, kad jie kalba rimtai, tačiau nedrįso nesutikti, nes buvo nejauku ir prieš grupę, ir prieš filmavimo komandą. Eksperimente su nuotraukomis jis net ieškojo patvirtinančių draugų nuomonę argumentų, nes norėjo juos palaikyti. Tačiau širdies gilumoje jiems nepritarė, bet pasakyti to neišdrįso. Dėl to pasijuto nejaukiai, pasijuto menkas. O su piramidėmis net pagalvojo, kad tai kažkoks matematinis kuriozas, kurio jis nesupranta..

Žinoma, teigia filmo autoriai, juodą pavadina baltu tik gal vienas iš tūkstančio, tačiau nepasiduoti grupės spaudimui sugeba retas – ypač jei nuo mūsų nuomonės niekas nepasikeis, jei tai nėra labai reikšminga. O jei tai principinga, jei tai liečia žmogaus įsitikinimus?

Todėl vaikams pasiūlomas paskutinis eksperimentas – jei tire bus šaudoma į kairįjį taikinį, pataikymo atveju iškris rublis, kurį vaikas išleis savo nuožiūra. O pataikymas į dešinį taikinį atneš rublį, kuris bus išleistas bendroms klasės reikmėms. Prieš šaunant vaikas matys, kur šaudė jo klasės draugai – tam reikalui užsidegs švieselės taikiniuose.

Jas, žinoma, reguliuos psichologai – kad vaikai apsispręstų, matydami rezultatus (savo ar klasės naudai). Net vaikų klasės vadovė sutinka, kad tai sudėtinga užduotis (moraline prasme). Visų nuostabai, dauguma vaikų padarė pasirinkimą klasės naudai – tokias štai savybes skiepijo tuo laikmečiu mokykla..

Autoriai šiuo filmu kvietė pažiūrėti į save iš šalies. Jie tikėjosi, kad pamatę save kituose, žmonės susimąstys ir jų sekantis žingsnis, sekantis poelgis bus sąmoningesnis, labiau apgalvotas ir principingas. Pridurčiau: visi mes esame bendruomeniški, tačiau esame ir unikalūs, visi mes darome įtaką vieni kitiems, todėl darykime gerą įtaką 🙂 .

Nuo mūsų reakcijos į problemas priklauso jų sprendimas – juk galime jas ignoruoti arba pripažinti, įvertinti arba vengti, sureikšminti arba nuvertinti.. Visi esame skirtingi, todėl pradinė reakcija gali būti įvairi, tačiau po jos turėtų žengti sprendimas: kad problema būtų išspręsta, ją reikia spręsti.. Jei problema išlieka, tai reiškia, kad ji nesprendžiama arba neteisingai interpretuojama.

Stabdanti sprendimus reakcija gali būti dvejopa:

* Ignoravimas. Tai sąmoningas nenoras pamatyti problemą, atsisakant ją pripažinti arba spręsti. Tokiu atveju nuo sprendimų kartais bėgama į kažkokią kitą veiklą – kad įspūdžiai užgožtų problemą ir leistų bent trumpam užsimiršti.

* Išankstinis nusistatymas, kad problema neišsprendžiama, arba jos sureikšminimas. Tokiu atveju pasirenkama aukos pozicija, verkšlenama, skundžiamasi, ieškoma pritarimo savo nusiteikimui.

Žinoma, su tokiomis reakcijomis sunku, o kartais ir neįmanoma prieiti prie konkrečių sprendimų. Sakoma, kad yra dviejų rūšių problemos: sugalvotos ir išsprendžiamos. Bet kokiu atveju – turime suprasti, kad problemos mūsų gyvenime yra pasekmė, o jų sprendimas – veiksmai, nukreipti į objektyvių problemos atsiradimo priežasčių pašalinimą.

Todėl ir yra teiginys: jei yra problema, yra ir sprendimas. Kaip jį atrasti? Pirmiausiai – pereiti nuo reakcijų į problemą prie sprendimo paieškos, o nuo aukos pozicijos – į gyvenimo šeimininko vaidmenį.

Būdų surasti problemų sprendimus yra tikrai daug, čia pasidalinsiu tais, kurie yra išbandyti ir siūlomi daugelio psichologijos populiarintojų:

* Įvardinti problemą – pusė darbo. Jei sunku pamatyti sprendimus, bandykime užrašyti problemos esmę ir jos galimus sprendimus – taip aiškiau pamatysime, ko iš tiesų norime, ką galime padaryti, ir kas trukdo tai padaryti.

* Vienas iš paprastesnių būdų – sužinoti, kaip tokias pačias problemas sprendė kiti žmonės. Žmonijos patirtis didžiulė, kažkas jau tai išgyveno ir išsprendė – tereikia susirinkti informaciją. Nustebsite, kad rasite kelis variantus, iš kurių galėsite pasirinkti priimtiniausią ir tinkamiausią.

* Nesvarstykime – “aš nesugebėsiu, tai neįmanoma“ – abejonės stabdo veiksmus, ir problema iš nedidelės gali tapti didele. Geriau suklysti, nei nieko nedaryti. Aktyvumas sprendimuose – būtinas, todėl geriau galvokime – ką daryti ir kaip.

* Imkimės atsakomybės už situaciją – tai dažnai būna stiprus postūmis sprendimų paieškoms. Svarbiausia – veikti, ir atsakomybės prisiėmimas gali būti svarbus motyvuojantis žingsnis link sprendimų.

* Jei problema didelė, skaidykime jos sprendimą į etapus ir veikime pagal principą: nuo paprasto į sudėtingą. Tokiu būdu mažais žingsneliais galime įveikti didelius darbus.

* Kreipkimės į draugus – paprastai jie noriai dalinasi patirtimi. Jei ji netiks, vis vien gausime taip reikalingą palaikymą ir šilumą. Kreipkimės į specialistą – kartais tai būtina. Problema gali būti sureikšminta, o nešališkas požiūris kartais parodo netikėtą ir lengvą sprendimą, kurio patys per emocijas nematome.

* Jei negalime išspręsti problemos (būna ir taip), tuomet keiskime požiūrį į ją. Kartais toks pakeitimas padeda pamatyti problemą kitaip ir suprasti jos reikšmingumą mums.

Beje, jei žvilgtelėsite į praeitį – nustebsite pamatę, kad daugelį savo problemų mes išsprendžiame! Tik.. kažkodėl atmintyje lieka ne sprendimai, o būtent nemaloni reakcija į iškilusius sunkumus. Kai išsprendžiame problemą, ji tampa ne tik gyvenimo epizodu, bet ir vertinga patirtimi – ar susimąstėte apie tai?

Spręsdami problemas mes įgyjame žinių, naujas galimybes ir suvokiame dvasinius dėsnius – tai skatina tobulėjimą, daro žmogų patyrusiu ir naudingu. Galiausiai – mes išmokstame nekartoti to, kas atneša skaudžias pasekmes. Ir tuomet atveriame kelią augimui: nuo protingo žmogaus, kuris sprendžia problemas – į išmintingą žmogų, kuris gyvena taip, kad problemų gyvenime nekiltų 🙂 ..

Kaip manote?

Problema – plati sąvoka, apimanti tai, kas reikalauja sprendimo. Mūsų gyvenime tai gali būti sunkumai, kliūtys, ligos, nemalonumai – viskas, kas trukdo normaliam gyvenimui ir sveikam funkcionavimui. Problemoms nepriskiriami smulkūs nesusipratimai ar nuotaikų kaita, nepriskiriami ir katastrofiniai įvykiai. Problemos gali būti akivaizdžios ir nesunkiai išsprendžiamos, bet gali būti ir giluminės, paslėptos, sunkiau įveikiamos.

Problemos neatsiranda savaime, lygiai kaip ir savaime neišnyksta. Tam, kad jų pasitaikytų kuo mažiau, turėtume žinoti jų atsiradimo priežastis ir būtinai jas spręsti. Kitaip, kaip teigė M. Scott Peck – neišspręstos problemos išlieka ir tampa amžina kliūtimi dvasiniam tobulėjimui, o taip pat pastoviu nemalonumų ir blogų emocijų šaltiniu.

Juk, iš esmės, visas žmogaus gyvenimas – asmeninių pasirinkimų ir sprendimų virtinė. Vieni pasirinkimai yra pozityvūs, vedantys į augimą ir tobulėjimą, kiti – negatyvūs arba klaidingi, vedantys į problemas. Pavyzdžiui, tai gali būti probleminis mąstymas – polinkis mąstyti negatyviomis kategorijomis, matyti trūkumus, konstatuoti ir kritikuoti, jaustis auka, baimintis, turėti ribojančius įsitikinumus, neturėti motyvų ir t.t..

Galime turėti ir probleminių vaizdinių-šablonų, kuriuos susikūrėme ir kuriais vadovaujamės gyvenime. Jie gali liesti neigiamą gyvenimo scenarijų (gyvenimas-kova, gyvenimas-konkurencija, gyvenimas-nuobodybė..), negatyvų savęs įsivaizdavimą (negabus, negražus, netalentingas, vidutinybė..), gyvenimo partnerio vaizdinį (jis padarys mane laimingu, arba, atvirkščiai – visi jie niekšai..).

Problemas kuria ir problematiškas gyvenimo būdas – chaotiškas, neorganizuotas ar nesveikas (žalingi įpročiai, neteisinga mityba, be režimo ir pan.), gali būti ir probleminė aplinka, kuri daro įtaką (alkoholikai tėvai ar giminaičiai, smurtas, spaudimas, patyčios, skurdas..), elgesys (ambicingumas, kerštingumas, noras atkreipti dėmesį, tingumas..).

Didelę įtaką mūsų gyvenimui daro ir kūno problemos – tai gali būti įtempta būsena, traumos ir ligos, bendras arba specifinis kūno silpnumas, netreniruotas kūnas. Specialistų teigimu, labai svarbu atskirti – kurias problemas sukeliame ir galime išspręsti patys, o kokios problemos išorinės ar mažai nuo mūsų priklausančios. Jei išmokstame tai atskirti, tuomet turime raktus daugelio problemų sprendimui.

Kad būtų paprasčiau, skirkime jas į išorines (supantys žmonės, aplinkos poveikis, visuomenė), ir vidines, mūsų pačių įtakotas (mintys, elgesys, dvasinės ir psichologinės savybės). Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad išorinių įtakų yra daugiau, tačiau didesnė dalis problemų gyvenime yra mūsų pačių įtakotos, santykis maždaug 35 procentai išorinių faktorių prieš 65 procentus vidinių, mūsų pačių įtakotų.

Pirmiausiai visuomet sprendžiamos akivaizdžios ir lengvai įveikiamos problemos – taip įgyjamas pasitikėjimas savimi, nes greitai pamatome rezultatus. Ir tik po to galime imtis senesnių, giluminių problemų, kurioms spręsti gali prireikti ir specialisto pagalbos. Na, o išorinės problemos dažniausiai sprendžiamos pasirenkant – kaip reaguosime, kiek dalyvausime, kaip bendrausime.

Efektyviausiai problemą sprendžiame tuomet, kai suprantame, kad ji yra, išsiaiškiname jos priežastis ir aktyviai ieškome optimalių būdų ją išspręsti. O problemų sprendimą apsunkina negatyvios nuostatos – nenoras pamatyti problemą ar galimybę ją išspręsti, taip pat nemokėjimas ar tingėjimas savarankiškai veikti.

Pabaigai dar kelios psichiatro M. Scott Peck mintys: “ …kilusioms intelektualinėms, socialinėms ar dvasinėms problemoms išspręsti daugelis žmonių paprasčiausiai neskiria laiko… Nuostata vengti spręsti problemą ar tikėtis, kad ji išnyks savaime, gali tapti dar viena problema… Žinau, kad ir aš, ir bet kuris kitas žmogus, jei jis nėra protiškai atsilikęs, gali išspręsti visas problemas, jei bus pasirengęs skirti tam laiko“.

Beje, tiesiogiai išverstas graikiškas žodis “problema“ reiškia uždavinį. Jaučiate, kaip pasikeistų mūsų požiūris, jei sakytume ne “problema“, o “uždavinys“? Ir kaip keičiasi iš karto prasmė – akivaizdu, kad problema yra lyg nuosprendis, kažko negero konstatavimas, o štai uždavinys kviečia į priekį ieškoti sprendimų variantų, tiesa? 🙂

* Jei pažodžiui, tai futurofobija (lot. futurum – ateitis; gr. phobos – baimė) – ateities baimė. Platesne prasme tai gali būti ir permainų baimė, nenoras keisti įprastą gyvenimo būdą, egzistencinės baimės – visko, kas gali įvykti ateityje.

* Dažniausiai tokios baimės yra išmokytas socialinis elgesys – vaikai išmokomi bijoti tėvų, pedagogų, Dievo, o ir iš ekranų rodomi smurtaujantys “herojai“ multiplikaciniuose filmukuose, įtempto siužeto ar siaubo filmai. Dėl tokio poveikio daugeliui vaikų gyvenimas už namų ribų atrodo kupinas grėsmių ir pavojų. Vėliau pradedama bijoti egzistencinių ir globalių įvykių.

* Persipildęs ateities baimėmis žmogus su siaubu modeliuoja įvykius su blogiausiomis pasekmėmis. Baimės energija perpildo ir užvaldo žmogų, ir jis pradeda aplinkui matyti tik savo baimių patvirtinimus.

* Ateities baimė – tai nežinomybės baimė. Tas, kas bijo – jau kankinasi, nes bijo. Paradoksas, bet žmogui “gerai“ tai, prie ko jis įpranta, nors objektyviai tai gali būti blogai, bet įprasta. Dėl šios priežasties žmonės bijo permainų, jas mistifikuoja, jų vengia.

* Gyvenimas ateities baimėmis – labai ekstremalus. Futurofobija dar niekam neatnešė naudos, tačiau užtikrintai gesina pozityvumą, gyvybingumą, iniciatyvą. Tuo pačiu užbraukia ir gerą ateities perspektyvą.

* Diena po dienos mes vis dėlto einame į ateitį, o baimė naikina patį motyvą eiti. Tačiau gyvenimas ir yra judėjimas į priekį – augimas ir pokyčiai lėčiau ar greičiau, ryškiai ar mažiau pastebimai, bet vyksta.

* Ar žinote, kad nuo praėjusio šimtmečio vidurio iki mūsų dienų lyg iš gausybės rago pasipylė katastrofų pranašystės ir prognozės – “paskutinė data“ buvo paskelbta nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kuriais metais net po kelis kartus į dieną, o 2000 metais jų buvo apie tris šimtus.. Pateikiami įvairiausi scenarijai: meteoritai, asteroidai, juodosios skylės, agresyvūs ateiviai, sprogimai Žemės branduolyje, karai, Saulės užgesimas, gamtinių resursų išsekimas, klimato kaita (nuo karštymečio iki ledynmečio), epidemijos ir t.t..

* Tik šiais metais jau “išgyvenome“ keliolika tokių datų, o labiausiai eskaluojama, žinoma, 2012 metų data.

* Galima teigti, kad žmonija nardinama į katastrofizmą, kuris jau tampa “normatyviu“ ir kasdienišku. Iškyla tik vienas klausimas – ko bijoti: visko iš karto, ar kažko atskirai. Išryškėjo viena tendencija: gąsdinama ir žmonių sukurtomis, ir Gamtos, ir antgamtiškomis jėgomis, prieš kurias turėtume jaustis bejėgiai.

* Kaip reaguoti į tokią informaciją? Nepamiršti, kad turime pasirinkimą – neskaityti, neklausyti ir nežiūrėti tokios informacijos. Suprasti, kad tas, kas gąsdina – arba pats bijo, arba turi tikslą sukelti baimę. Atidžiai rinkimės informaciją.

* Tobulėkime, lavinkimės, kad turėtume kuo aiškesnį šio pasaulio, jame veikiančių dėsnių, savo psichikos veikimo ir savo vietos šiame pasaulyje suvokimą – juk gyvename informacinio šuolio laikais. Kuo aiškiau matome pasaulio realybę, tuo harmoningiau galime gyventi ir daryti drąsius bei teisingus sprendimus, kurie teigiamai veikia mūsų dabartį ir ateitį.

* Būkime sąmoningi, nes snaudžiančios sąmonės žmogų lengva apgauti ir juo manipuliuoti. Geriausias vaistas nuo futurofobijos – sąmoningas ateities baimės atsisakymas, pozityvumas ir veiklumas. Atminkime, kad negatyvių įvykių gyvenime – vos keli procentai, bet didelėmis baimės akimis bei nelaimių laukimu jų prikurti galime begales.

* Geriau tapkime pozityviais futurologais ir savo gerais darbais patvirtinkime nuostabias ateities prognozes. Mes galime keistis kiekvieną akimirką ir tuo pačiu keisti realybę. Visi mes esame susieti, todėl kiekvieno žmogaus veiksmas įtakoja ir bendrus procesus – tereikia pasijusti Kūrėjais, ir – pirmyn į visų mūsų šviesią ateitį :)!..

Nuo seno tinginystė skaitoma yda, kuri trukdo žmogui normaliai gyventi ir vystytis. Ji apibrėžiama kaip nenoras dirbti ir pridėti valios pastangas, siekis išvengti sunkumų – kai nieko neveikimas, neveiklumas arba pramogos vertinamos labiau už darbą. Tinginystė gesina valią ir tokiu būdu išderina visus žmogaus veiklumo resursus, o motyvuota valia, atvirkščiai – vienija tuos vidinius resursus ir veda į priekį.

Kodėl žmonės pradeda tingėti? Tam yra daug priežasčių, kurios gali slypėti dar vaikystėje. Tingėjimas gali išsivystyti dėl nuolat slopinamos vaiko iniciatyvos. Arba, atvirkščiai – dėl negatyvių asociacijų, kai vaikas ne motyvuojamas veiklai, o nuolat verčiamas kažką daryti. Tinginystė gali išsivystyti ir dėl tėvų gyvenimo būdo – juk vaikai mokosi iš pavyzdžio. Neginčytinas faktas – tinginiais negimstama, jais tampama.

Skiriamasis tinginio bruožas – jis neturi motyvo (nenori) daryti net to, kas jam pačiam reikalinga (pvz., tvarka namie, mokslai, saviugda) ar kam jis yra įsipareigojęs – ir tai sisteminis elgesys, kuris trukdo aplinkiniams ir kenkia jam pačiam. Tingėjimas gali būti ir išoriškai aktyvus – kai reikalingi atlikti veiksmai pakeičiami kitais, pvz., televizoriaus žiūrėjimu, besaikiu naršymu ar bendravimu internete, įvairiomis pramogomis ir t.t., todėl jis dažnai siejamas su neatsakingumu ir lengvabūdiškumu.

Tinginystė – žmogaus silpnoji, neveiklioji būsena, kuri gali būti įveikta sąmoningomis valios pastangomis, pripažįstant šią savo silpnybę. Priešingu atveju ji greitai progresuoja: šiandien tingisi anksčiau atsikelti, rytoj – tingisi susitvarkyti, poryt – dirbti.., ir taip augimo progresija vis didėja. Be to, tinginystė labai lengvai “užkrečiama“ – jei papuolėte į tinginių kolektyvą, didelė tikimybė, kad greitai perimsite jų “veiklos“ būdą.

Pirmasis “skambutis“ apie tinginystę – stabilus nenoras, vengimas dirbti, veikti, spręsti. Toliau seka visapusiškas žmogaus nejudrumas, kai net kritinėje situacijoje jis nieko nedaro, kad padėtų sau ir savo artimiesiems. Galiausiai tinginystė tampa destruktyviu veiksmu, kuris nukreiptas prieš žmogaus intelektualų, fizinį ir dvasinį vystymąsi.

Labai svarbu atskirti sisteminį elgesį (nuolatinį tingėjimą) ir laikiną pasyvumo būseną, kuri kartais gali apimti dėl pervargimo, gyvenimo sukrėtimų ar neorganizuotumo – tai organizmo signalai sustoti, pailsėti. Todėl turime mokytis įsiklausyti į savo organizmo siunčiamus signalus ir suprasti juos. Juk kartais esame linkę apsikrauti darbais be aiškaus plano – kaip juos vykdyti. Tokiu atveju pakanka poilsio ir prioritetų peržiūrėjimo.

Tinginystę galime atpažinti ir iš tipinių frazių-indikatorių, kurias psichologai suskirstė į kelias grupes:

– Vaikiška tinginystė: “Nenoriu“, “Nedarysiu“, suaugę tai išreiškia frazėmis “Per toli gyvenu“, “Mano amžius netinkamas“, “Man trukdo aplinkybės“;

– Aktyvi tinginystė: “Aš užimtas“, “Neturiu laiko“;

– Agresyvi tinginystė: “Tai neįmanoma“, “Rytais bėgioja tik nenormalūs“, “Neaiškinkite man niekų“, “Taip nebūna“;

– Pasyvi tinginystė: “Padarysiu rytoj“, “Pradėsiu nuo pirmadienio“, “Kitą savaitę griežtai imuosi pokyčių“, “Po Naujų metų“;

– Manipuliuojanti tinginystė: “Suprantate, mano toks charakteris“, “Perskaičiau, kad šiandien mano zodiakui nesėkminga diena“, “Aš neturiu valios, nesugebėsiu“, “Jis tikrai padarys už mane geriau“, “Kai kurie gydytojai teigia, kad bėgioti rytais nesveika“, “Paskutinis medikų žodis – kad alkoholis naudingas“(beje, priklausomiems žmonėms jų priklausomybė – visuomet dominuojanti “veikla“, jie visuomet ją pateisina, o visus kitus darbus jei ir atlieka, tai tik todėl, kad galėtų užsiimti tuo, nuo ko priklausomi);

– Pasipūtusi tinginystė: “Reikėtų – padaryčiau, bet man tai ne lygis“, “Aš ir taip viską moku“, “Norėsiu – padarysiu, bet man to nereikia“;

– Viską pateisinanti tinginystė: “Aš neišsimiegojau, dėl to man sunku kažką daryti“; “Paprastai aš bėgioju, bet šiandien negalėjau atsikelti“, “Vakar bėgiojau, todėl šiandien galiu nesimankštinti“, “Mano protinei veiklai reikia saldumynų“;

– Proto tinginystė (inertiškas mąstymas): “Aš kaip visi“, “Kaip liepė, taip padariau“, “Ką čia galvoti, vis vien nieko nepasikeis“.

Tinginystė – yda, nes tingėjimu ne tik nieko neišsprendžiame, bet ir tampame problema sau ir kitiems, o kartais ir parazitais, nes mūsų darbus turi atlikti kiti. Todėl mokykimės atpažinti pirmuosius jos požymius ir tik po to imkimės visų adekvačių veiksmų, kad pašalintume tingėjimo priežastis. Neskubėkime kaltinti tinginyste kitų – juk galime nežinoti tikrųjų žmogaus elgesio priežasčių.

Akivaizdu, kad pirmas priešnuodis tingėjimui yra darbas, motyvuota veikla ne tik savo, bet ir visų labui. Žmogus turi pats padaryti tai, ką gali ir sugeba – tai gyvenimo šeimininko pozicija. Sąmoningas, valdantis savo gyvenimą žmogus visuomet turi motyvaciją visapusiškam augimui ir tobulėjimui. Veikliam, kūrybingam žmogui tinginystė yra svetima.

Kaip manote?

Kiekvienam mieliausias vaizdas – laimingi, besidžiaugiantys žmonės: jie šypsosi, jų akys spindi, jie tiesiog švyti ir užkrečia savo džiaugsmu ir kitus.. Džiaugsmas – viena iš teigiamų žmogaus emocijų, išreiškianti laimę ir vidinę pilnatvę. Ryškiausiai ir natūraliausiai džiaugsmą išreiškia vaikai.

Visi vaikai gimsta su dominuojančiu pozityvumu, tuo tarpu dauguma vyresnių suaugusiųjų įgyja dominuojantį negatyvų požiūrį į pasaulį. Todėl galime sakyti, kad džiaugsmas yra natūrali žmogaus būsena, kurią, deja, laikui bėgant dažnai pakeičia negatyvios nuostatos.

Tačiau ir vaikams, ir suaugusiems būtent jų džiaugsmo būsena yra dvasinės sveikatos rodiklis. Kodėl? Todėl, kad džiaugsmas yra teigiama motyvacija pozityvumui – gyvenimo fonui, kuris aktyvuoja geriausias žmogaus savybes. Pozityvūs žmonės atviri gyvenimui, geranoriški, kupini entuziazmo, stiprūs dvasiškai ir fiziškai. Prisiminkime vaikus: jie nusimena tik tuomet, kai yra tam priežastis, ir tuojau pat bėga toliau džiaugtis gyvenimu :)..

Džiaugsmas visada yra mumyse, jo negalima sukelti dirbtinai, jį galime tik atverti ir pajusti, bet galime ir užgesinti. Galime ir “prisiminti“ šį savo gebėjimą, jei primiršome – tam turime atgauti vidinę pusiausvyrą ir vėl mokytis džiaugtis. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso – ar džiaugsmas perauga į būseną, ar tik į trumpalaikes džiaugsmo reakcijas ir pojūčius.

Jei ieškome džiaugsmo tik išorėje (per daiktus ar kūno malonumus), tuomet visada būsime priklausomi nuo tų išorinių sąlygų, kurios suteikia trumpalaikę džiaugsmo iliuziją. Priklausomybė nuo tokių išorinių veiksnių atima vidinę pusiausvyrą. Netenkame vidinės pusiausvyros ir dėl niūrių minčių, kurias, kaip žinia, galime tik sąmoningai sustabdyti.

Todėl sugrįžti į džiaugsmo būseną galime pirmiausiai atsisakę negatyvių minčių. Net jei šią akimirką gyvenime kažkas vyksta ne taip, kaip jūsų manymu, turėtų būti – suvokime, kad niūrios mintys situacijos neišsprendžia, jas turime spręsti mes patys.

Kad pakreiptume gyvenimą pozityvia linkme, kad vėl išmoktume džiaugtis, imkimės mažų pokyčių, kurie tikrai įtakos didelius gerus pasikeitimus:

– Pradėkime nuo kūno: stresinės situacijos ir negatyvūs pergyvenimai formuoja raumenų spazmus, kurie savo ruožtu sukelia negatyvias emocijas – gaunasi užburtas ratas. Jį nutraukti galime paprastai: rytinė mankšta, dušas, sveika mityba, vaikščiojimas pėsčiomis, vakare – atsigulti miegoti iki 23 valandos;

– Sąmoningai formuokime pozityvią pasaulėžiūrą. Kartais labai lengvai galime įgyti emocinę laisvę nuo negatyvumo: pakanka išjungti televizorių, neskaityti negatyvių žinių, riboti ar keisti bendravimą su negatyviai nusiteikusiais žmonėmis, pakeisti požiūrį į laikinai nepakeičiamą situaciją;

– Atpraskime dėl visko jaudintis, susirūpinkime tik tuomet, kai to iš tiesų reikia. Gyvenkime paprastai ir vertinkime tai, ką turime, o ne aštrinkime dėmesį ties tuo, ko trūksta;

– Mokykimės pastebėti grožį ir gėrį aplinkui (pastabumas – sąmoningumo požymis!), matyti geras savybes žmonėse ir savyje.

Svarbiausia – pradėkime aktyviai praktikuoti džiaugsmą, praktikuokime kasdien, auginkime stabilią džiaugsmo būseną – tai ne tik lengva, bet ir labai smagu :)! Pradėkime visuomet nuo savęs ir savo artimos aplinkos – tai galime visi. Kurkime emociškai saulėtą, geranorišką ir šiltą atmosferą sau ir savo artimiems žmonėms, vėliau savo gerą įtaką po žingsnelį galėsime skleisti ir plačiau 🙂 .

Dalinamas džiaugsmas didėja ir auga, atlikti geri darbai vysto gyvenimo šeimininko poziciją (nes labai greitai pajuntame rezultatą ir įkvėpimą), o šviesios mintys, kurios visada lydi džiaugsmą – dovanoja pozityvią gyvenimo perspektyvą.. Todėl labai greitai pasidaro įprasta nuoširdžiai šypsotis, pasiūlyti pagalbą, padrąsinti, pasveikinti, pagirti, nudžiuginti, būti mandagiam kelyje, dėkoti, matyti grožį aplink, ir – iš širdies džiaugtis gyvenimu :)!..

Pabaigai – nuostabus pasiūlymas iš Astos laiško: puiki įkvepianti “sveikinimų lenta“, kurią galime pasikabinti ir namuose, ir darbe. Tam tereikia pasirinkto formato kartono, faneros ar tiesiog storesnio popieriaus lapo, ant kurio galite prisegti patikusius draugų sveikinimus, vaikučių piešinukus arba užrašyti smagius palinkėjimus, pvz: “šypsomės plačiau“, “viskas tik į gera“, “puiki diena :)“, ir pan.. Ačiū Astai 🙂 !

Gal turite savo džiaugsmo auginimo “receptų“ :)? Pasidalinkite 🙂 ..

Šios teorijos kūrėjas – Sokrato amžininkas, senovės graikų filosofas Aristifas. Hedonizmas – (gr. hedone – malonumas) etikos (mokslas, tiriantis moralę) teorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas. Jis teigė, kad laimė pasiekiama tik siekiant malonumų ir vengiant kančios, o gyvenimo tikslas – malonumai.

Vėliau dauguma filosofų ir mąstytojų suabejojo šia teorija, motyvuodami tuo, kad malonumų troškimas gali būti beribis, ir jei žmogus jų siekia, tai rizikuoja įsisukti į begalinių troškimų karuselę, kurių patenkinti neįmanoma. O ir istorija parodė, kad būtent hedonizmas žlugdė net didžiules imperijas.

Be to, šiuolaikiniai psichoterapeutai tvirtina, kad polinkis vengti problemų ir jose slypinčių emocinių pergyvenimų yra realiausias visų psichinių susirgimų pagrindas (M. S. Peck). Su mažesnėmis ar didesnėmis problemomis gyvenime susiduriame visi, ir jos savaime neišnyksta – kad ir kaip jų vengtume. Čia tiktų gyvenimo patvirtintas posakis: “Jei tu nesi sprendimo dalis, tu esi problemos dalis“ (E. Claver).

Nežiūrint šių išvadų, hedonizmas dažnai painiojamas su pozityvumo filosofija arba meile sau ir tebegyvuoja mūsų dienomis. Išreiškiamas jis labai plačiai per norą turėti viską geriausią sau – nes tik tai hedonistui gali suteikti malonumą. Tai gali būti maksimalus komfortas, gurmaniškas maistas ir gėrimai, prabangūs namai ir automobiliai, prestižiniai daiktai ir rūbai, įvairiausi kūno malonumai, egzotiškas poilsis ir pramogos, ir t.t..

Visą savo pasaulėžiūrą ir vertybes hedonistas suveda į pagrindinį tikslą – malonumų ir naudos gavimą bei galimybę išvengti kančios ir nemalonių jam pergyvenimų. Jis gali pasinaudoti kitais, kad patirtų malonumą ir niekina tuos, kurie negyvena kaip jis. Jo gyvenimo kriterijai: patinka-nepatinka; ką man tai duos; aš vertas geriausio; ar daug gausiu.

Akivaizdu, kad tai egoistiškas, vartotojiškas požiūris, kurį hedonistas teisina paprastai: žmogus atneša jam naudą, o jis – tam žmogui, ir tokiu būdu jie aptarnauja vienas kitą, patenkina vienas kito poreikius. Iš tiesų tai tik pasiteisinimas, nes vartotojiški santykiai toli gražu ne visada abipusiai, be to, hedonistas visuomet siekia naudos pirmiausiai sau.

Hedonistiniai santykiai grįsti pasinaudojimu ir kito pažeminimu, lygus gali būti tik dviejų hedonistų bendravimas: jie supranta vienas kitą ir.. vienas kitą sėkmingai išnaudoja. Jų gyvenimo būdas judrus, besikeičiantis, nes nuolat ieškoma naujų malonumų. Tačiau išorinis lengvumas ir linksmumas dingsta tą pačią akimirką, kai baigiasi malonumas arba iškyla problemos, o nuotaiką pakelia tik numatomos linksmybės.

Ar malonumai yra blogai? Žinoma, ne – juk jie yra mūsų gyvenimo dalis. Problemos prasideda tuomet, kai jie iškeliami aukščiau visko gyvenime, kai jie susiejami tik su kūno poreikiais ir materialiais daiktais, kai jų siekiama bet kuria kaina ir įsivaizduojama, kad tik jie ir yra tikroji vertybė ir vienintelė gyvenimo prasmė. Siekdami vien malonumų ir vengdami iškylančių gyvenimo problemų sprendimų, žmonės pradeda gyventi vienpusišką, neurotišką gyvenimą.

Dėl tokio gyvenimo būdo žmogus patiria nuolatinę įtampą, nes gyvena iliuzija, kad gal dar kažkoks nepatirtas malonumas panaikins tą įtampą. Hedonistai nesugeba džiaugtis, jie moka tik apsidžiaugti, ir tai trunka trumpai, iki.. kito malonumo. Vengdami problemų sprendimo, kartu jie vengia ir tobulėjimo, nes kiekviena neišspręsta problema lieka amžina kliūtimi dvasiniam augimui.

Tuo tarpu dvasinis augimas veda ne tik į unikalumo išskleidimą, bet ir į aukštesnių, bendražmogiškų vertybių suvokimą. Dvasiškai tobulėjantis žmogus yra sąmoningas, jis valdo savo gyvenimą ir savo būsenas. Džiaugsmas jam – ne trumpalaikis malonumas, o būsena. Ošo rašė: “Kūno malonumai tėra menka užuomina apie dvasinę palaimą“.

Dvasingas žmogus gyvena džiaugsme, nes yra harmonijoje su savimi ir supančiu pasauliu. Hedonizmas yra egoizmo apraiška – kokiais gražiais žodžiais jį bevilktume – neturinti nieko bendra nei su pozityvumu, nei su dvasingumu, nei su meile sau.

O kaip jūs manote?

Jų turime visi. Teigiama, kad norai yra kūno, proto ir dvasios impulsai bei gyvenimo variklis. Tuomet, atrodytų – pakanka turėti norų, ir jau turėtume būti laimingi.. Tačiau taip nėra: dažniau pastebime, kad norų gausa sekina, kad kažko norėdami tarsi patvirtiname, kad mums nuolat kažko trūksta, be to, kai kurie norai taip ir lieka neįgyvendinti.

Kodėl taip yra? Pirmiausiai todėl, kad norai yra labai skirtingi, juos gali įtakoti:

– emociniai ir kūno poreikiai;
– asmeniniai šabloniniai įpročiai ir priklausomybės;
– sąmoningi, individualūs pasirinkimai vadovaujantis protu ir išmintimi.

Norai gali būti primityvūs – instinktų lygmenyje, taip pat gali būti išreiškiami kaip kaprizai ar įnoriai. Sekina ir materialinių daiktų troškimas, įsukantis į nesibaigiančių norų ratą.

Norus įtakoja ir priklausomybės: alkoholikas nori alkoholio, narkomanas – narkotikų, lošėjas – žaisti, erotomanas – kūno malonumų, ir t.t.. Jei žmogus yra nuo kažko priklausomas, tai jo norai visuomet yra įtakojami to, nuo ko jis priklauso.

Žemesniems norams priklauso ir nesąmoningi norai, kurie vadinami automatizmais. Tai šabloninis elgesys ir įpročiai, kurie yra primetami žmogui iš išorės, kuomet žmogus nesvarstydamas patiki viskuo, kas jam rodoma ir sakoma (reklama, žiniasklaida, visuomenėje sklandantys įvairūs mitai ir pan.)

Aukštesnio lygmens norai – dvasinio pobūdžio: tai vidinės harmonijos paieškos, dvasinio augimo ir tobulėjimo idėjos, savirealizacija, kūrybinio potencialo išskleidimas. Tai sąmoningi norai, kurie ir yra žmogaus gyvenimo variklis. Juos ignoruoti ar slopinti pavojinga, nes tai sukelia dvasinį ir psichologinį diskomfortą.

Apskritai, jokių savo norų ignoruoti negalima: turime išmokti suprasti – kas juos įtakoja ir kokie jų motyvai. Kai visa tai suprantame, mes galime juos valdyti ir atskirti – kurie yra pozityvūs ir vedantys į tobulėjimą, o kurie, atvirkščiai – tėra įnoriai ar silpnybių išraiška bei stabdis gyvenime.

Neturime pamiršti, kad yra ir veiksniai, gesinantys bet kokius norus, taip pat veiksniai – norų aktyvavimo raktai, nuo kurių priklauso mūsų norų įgyvendinimas. Tai pravartu žinoti ne tik savo pačių labui, bet ir motyvuojant, auklėjant ar ugdant kitus žmones.

Aktyvuojančios norus sąlygos:

– sąmoningas savarankiškas sprendimas, susidomėjimas;
– prasmės matymas;
– lengva pradžia;
– galimybės tobulėjimui;
– profesionalumas (kai viskas gerai gaunasi);
– nauja pradžia, perspektyva;
– palaikymas, paskatinimas.

Gesinantys norus veiksniai:

– įtakotas sprendimas (automatizmas);
– perspektyvos neturėjimas;
– prasmės nebuvimas;
– bejėgiškumo pojūtis, nuovargis (fizinis ir dvasinis);
– pernelyg daug norų;
– darbo vienpusiškumas ir monotonija;
– negatyvios nuostatos, nenoras;
– spaudimas, kritika.

Kai norai gesinami, atsiranda negatyvi motyvacija – noras išvengti to, kas nemiela. Ir atvirkščiai – sąmoningi, vedantys į tobulėjimą norai perauga į motyvuotą ketinimą ir į sėkmingą veiksmą – jie tiesiog “pildosi“ 🙂 .. Tokie norai teikia entuziazmą, gyvenimo džiaugsmą, ir iš tiesų yra gyvenimo variklis.

L. Tolstojus rašė: “Kaip gerai, kaip reikalinga ir naudinga būtų, iškilus kiekvienam norui, paklausti: kieno tai noras?“ Jei noras sąmoningai pasirinktas ir veda į dvasinį augimą, tuomet tikrai netapsime to noro vergais ar aukomis, o kilnus motyvas būtinai atves į sėkmę.

Kaip manote?