Paleisti situaciją – ką tai reiškia?

Ar susimąstėte, kodėl vienas situacijas išgyvename džiaugsmingai ar neutraliai, o kitos vis sugrįžta kankinančiais prisiminimais? O jei tokių prisiminimų ne vienas?.. Kodėl jie vis sugrįžta ir kaip su jais atsisveikinti visiems laikams? Tai galime padaryti vieninteliu būdu – paleisti situaciją. Keistai skamba: atrodytų, kam mes laikomės to, kas mus kankina?

Pasirodo, taip nutinka dėl mūsų noro viską kontroliuoti, kuris gerokai apsunkina gyvenimą. Kaip tai pasireiškia? Tuo, kad tikimės, jog kiti žmonės elgsis taip, kaip mums atrodo geriausiai, todėl ir skubame prieštarauti, nurodinėti, tikėtis, reikalauti, ginčytis, valdyti, kritikuoti.. Kai emocijos aprimsta, suprantame, kad gal ir nevertėjo konfliktuoti, gal ir teisus buvo žmogus, bet emocingai mestos frazės neduoda ramybės.. ir gana ilgai, kol jų neužgožia kiti nemalonūs prisiminimai.

Tokia graužatis yra ne tik tuščiai sugaištas laikas, tai gyvenimas negatyviomis mintimis, kurios sekina ne tik sveikatą, bet ir paveikia santykius su aplinkiniais. Todėl, kad prisiminimuose išgyvename vidines dramas, vis papildydami jas naujomis negatyviomis emocijomis. Ir iš esmės kovojame vidines ir išorines kovas, vietoje to, kad paleistume mus kankinančius atsiminimius. Tačiau kaip tai padaryti?

Pirmiausiai turime suprasti, kad nei vienas žmogus neprivalo atitikti mūsų lūkesčių – jis, kaip ir mes, turi teisę rinktis savo sprendimus. Iš kitos pusės – visi mes galime valdyti savo mintis ir reakcijas į žmonių elgesį. Jei jaučiamės įskaudinti, pabandykime suprasti mus įskaudinusį žmogų, pagalvokime, kaip pasielgtumėme jo vietoje – gal jis negalėjo ar nemokėjo kitaip pasielgti ar pasakyti, o gal turėjo priežastį, kurios mes nežinome? Atleiskime, jei to reikia – atleidimas taip pat išlaisvina.

Bet kokiu atveju – paleisti kankinančią situaciją žymiai efektyviau, nei laikytis jos. Paleisti situaciją nereiškia kažkam leisti elgtis su mumis blogai. Paleisdami ją, mes tiesiog išsivaduojame nuo negatyvių vidinių emocijų ir tokiu būdu situaciją užbaigiame. Pajuntame didelį palengvėjimą ir atsisakę kitų elgesio kontrolės. Svarbu suprasti – kodėl pykstame, ką jaučiame, kaip dažnai tai prisimename, ar šie jausmai veikia mūsų bei aplinkinių žmonių gyvenimą, ar trukdo.

Jei nemalonūs prisiminimai kankina, galima juos smulkiai išdėstyti, užrašyti popieriuje – gal tokiu būdu aiškiau pamatysime savo negatyvių emocijų priežastį. Būtent jų mes turime atsikratyti, nes jos vis grąžina į nemalonią praeitį. Neskubinkime savęs, tiesiog turėkime aiškų tikslą – paleisti kankinančią situaciją. Kad aiškiau suprastume, ką reiškia paleisti, prisiminkime:

– paleisti reiškia nustoti versti, spausti, teisti, bet mokytis palaikyti ir padrąsinti bei leisti būti kitam tokiu, koks jis yra;

– paleisti nereiškia pataikauti blogiems poelgiams, bet leisti žmogui pačiam pamatyti savo neteisingų sprendimų rezultatus; pripažinti, kad kartais rezultatas priklauso ne tik nuo mūsų;

– paleisti reiškia nustoti bandyti keisti kitą žmogų ir smerkti jį, o visą savo energiją nukreipti į savo savybių ir atsakomųjų reakcijų tobulinimą;

– paleisti nereiškia atsiriboti nuo kito žmogaus, bet pripažinti jo teisę savarankiškiems sprendimams (net ir klaidingiems);

– paleisti reiškia nustoti dominuoti, ginčytis, kabinėtis, bet pradėti suprasti save, savo privalumus ir trūkumus;

– paleisti reiškia išsilaisvinti iš kankinančių prisiminimų, o visas jėgas skirti šiandienos ir rytojaus gerovei;

– paleisti reiškia mažiau bijoti, būti atviram, daugiau pasitikėti ir mylėti be sąlygų.

Stenkimės daugiau stebėti gyvenimą, daryti išvadas bei elgtis adekvačiai, nei kontroliuoti jį, aktyviai kištis ar priešintis. Siekis primygtinai įrodyti savo teisumą ar valdyti kitų gyvenimus neišvengiamai kertasi su kitų žmonių interesais. Mes galime turėti savo nuomonę, tartis, jei yra bendri reikalai, rodyti deramą pavyzdį, geranoriškai bendrauti – mes visuomet turime pozityvų pasirinkimą.

Ir būsime nustebinti, kad atsisakę kontrolės, mes valdome savo gyvenimą žymiai efektyviau, nes nėra baimės, nerimo ir nereikalingų lūkesčių. O geranoriškai bendraudami kuriame puikius santykius.. Todėl paleiskime iš savo gyvenimo visas nemalonias situacijas, kurios jau įvyko ir kurių jau nebepakeisime. Tikrai pajusime išsilaisvinimą ir didelį palengvėjimą.

Kaip manote?

Reklama

14 minčių apie „Paleisti situaciją – ką tai reiškia?“

  1. Sveiki 🙂

    Trumpai ir aiškiai ;)..

    Visiškai jums pritariu – viskas priklauso nuo žmogaus, viską gyvenime (nors gali kartais atrodyti priešingai) renkamės patys.. bendravimo būdą ir reakciją į kitų elgesį taip pat 🙂 .

    Patinka

  2. Sveika, Vilte:)

    Viskas teisinga. Pabandysiu tą patį pasakyti kitais žodžiais:

    Kiekvienas nusivylimas turi dvi dedamąsias – mūsų lūkesčius ir situaciją ar žmogaus elgesį, kuris buvo kitoks nei tikėjomės. Situaciją ar kito žmogaus elgesį dažniausiai apsprendžia nuo mūsų nepriklausomi faktoriai ir, protingai pagalvojus, dėl jų nėra ko pykti. Realiai, tai nusivylimą arba pyktį sukelia klaidingi mūsų lūkesčiai arba mūsų pačių klaidingos prognozės.
    Jei ryte pažiūrėję pro langą ir pamatę saulutę, išeiname be skėčio, tai prapliupęs lietus gali iššaukti pyktį ir nusivylimą. Bet jei pažiūrėjome ne tik pro langą, bet ir į barometrą (ar prognozę internete) ir pasiėmėme skėtį, tai ta pati situacija (prapliupęs lietus) nesunervina ar netgi nudžiugina (štai kaip aš teisingai numačiau).
    Lygiai taip pat kiekvienas lūkesčių apvylimas, bendraujant su žmonėmis, rodo, jog tai MES neteisingai įvertinome situaciją ar žmogų. Ir vietoje bereikalingo sielojimosi ar pykčio geriau reikėtų apgalvoti kur ir kodėl suklydome ir įvesti pataisas į savo pasaulio suvokimo žemėlapį, kad antrą kart “neužliptume ant to paties grėblio“:).

    Vladas

    Patinka

  3. Labas, Vladai 🙂

    Dėkui už tavo mintis, labai į temą. Lūkesčiai – viena iš pirmųjų mano klaidų, kurias pradėjau taisyti. Pamenu, buvo labai keista tai suvokti, atrodė, noriu visiems gero, na kaip jie nesupranta?.. Ir kaip sunku buvo ramiai priimti pirmąjį neigiamą atsakymą į savo prašymą, o paskui mokiausi pati atsisakyti to, ko nenoriu..

    Dabar tai savaime suprantami dalykai, o kadais tai buvo problemų šaltinis.. Va su paleidimu dar tenka kartais padirbėti, nes ne visada paprasta (ypač jei netikėtai) priimti žmonių kategoriškumą ar netikėtą poelgį (išdavystę, pavyzdžiui). Kartais užsikabinu ir kelias dienas pasukioju tą patį “filmą“, tik, aišku, žinau, kad turiu tai paleisti. Ne visada greitai pavyksta (priklausomai nuo situacijos). Bet kai žinau, kas tai yra, tai sąmoningai padirbėju, kartais ir užrašau..

    Bet paleisti būtina, kitaip galima paskęsti tuose negatyviuose prisiminimuose ir svarstymuose, kaip aš sau įvardinau – gromuluoti mintis :)..

    Patinka

  4. Labas 😉

    Paleisti situaciją man reiškia į ją žiūrėti neutraliai, be jokio teisimo. Tiesiog aš žiūriu, tyrinėju, stebiu su smalsumu. Bet jei tik prie viso to pridedu kokią negatyvią emociją tai man viskas tuoj pat gryžta atgal ir jei aš vėl ką nors atgal nusiunčiu tai taip užvedamas konflikto varikliukas, kuris gali testis nuo kelių minučių iki daugelio metų. Tada reikia mintyse arba garsiai atsiprašyti to žmogaus ar žmonių ir palinkėti jiems didžiausios sėkmės. Labai padeda išspresti problemas supratimas. Kai supranti situaciją iš aukštesnio požiūrio tai ji automatiškai išsisprendžia. Galima visus negatyvus paleisti jei tik žmonės žinotų visatos istatymus 🙂

    Patinka

  5. Sveiki, Evaldai 🙂

    Labai išmintingi svarstymai, galiu tik pritarti 🙂 .

    Taip, žmogui duota daug nuostabių įrankių kurti savo realybę, bet kai mes šito nesuprantame, tie įrankiai pradeda valdyti mus.. Taip protas tampa ne kanceliariniu darbuotoju, o aikštingu ego tarnu, kuris galiausiai valdo patį žmogų; emocijos – ne priemonė kurti ir bendradarbiauti, išreikšti džiaugsmą, o priemone konfliktams kurstyti; kūnas – ne dvasios buveinė, o instinktų įrankis, ir t.t..

    Todėl pritariu jums – turime mokytis elementarių gyvenimo, sąveikos, Visatos dėsnių, kitaip.. tampame manipuliuojamais ar manipuliatoriais, marionetėmis, biorobotais..

    Ačiū jums, gražios dienos 🙂 .

    Patinka

  6. Giliai ikvėpiau perskaičius straipsnį, kaip ilgai man tai nedavė ramybės…pasirodo išeitis slypėjo čia! dar kartą dėkui Jums už tai kad esat!

    Patinka

  7. Labas rytas, saulita 🙂 ,

    ačiū už šiltus žodžius 🙂 ..

    Širdies gilumoje visi mes turime visus atsakymus, tik kartais trūksta patvirtinimo iš išorės, tiesa? Visuomet rašau išvakarėse ir niekuomet nežinau, kaip susidėlios mintys, dažniausiai berašydama pati aiškiau susidėlioju savo atsakymus.. Man tai labai įdomus procesas, ir dar smagiau, kad tai gali būti naudinga..

    AČIŪ, saulėtos nuotaikos 🙂 !!

    Patinka

  8. Laba diena.Buvau pažadėjusi viską kas negerą pamiršti(palaidoti),bet dvi dienas išsekinančiai dirbau ir vėl sugrįžti norėtų prisiminimai, lyg neturėčiau daugiau ko veikti lyg kas nors pririštų mane.Jaučiuos lyg noriu ten grįšt lyg jie man patinka ,nes aš pati viena burnoju tą situaciją.Ar jie mane myli ar aš juos myliu(prisiminimai)?Nebesuprantu.Dar gerai kad pavyko rasti tą straipsnį,jis skatina eiti į priekį jis ramina. Atrodo kad aš ne viena su ta situacija,labai padeda.

    Patinka

  9. Aš pamiršau pasakyti ačiū už straipsnį.Ir dar pridursiu.Aš savo protu suvokiu bet jausmai daro savo.Man vienintelė išeitis yra nuvažiuoti pas jį ir ramiai(tik nežinau kaip tai padaryti)išsakyti viską gal palengvėtų.Kitą vertus jis negražiai padarė o sėdi sau ramiai patenkintas ir jam viskas vienodai(jis sugeba neįsileisti į savo vidų tai kas jam nepatinka).Aš perskaičiau viską bet man neišsilaiko galvoje dėl neigiamų emocijų.

    Patinka

  10. Labas rytas, Laima 🙂

    Greitai pokyčiai mūsų sąmonėje ir nevyksta, duokite sau laiko, ir kaskart, kai prisiminimai sugrįš, sakykite sau, kad siekiate su jais atsisveikinti. Juk jau ilgokai tuo kankinatės, tai jau tapo įprastu dalyku, todėl protas greitai su tokiais pokyčiais nesutiks.

    O svarbiausia – ne protu, ne emocijomis , o iš širdies spręskite – joje nėra jokio pykčio. Gerai, kad pajuokaujate, tai padeda lengviau pažiūrėti į situaciją – na, tikrai, jau pas jus abipusė “meilė“ su kančia. Atsisakykite jos, pakartokite sau tai kaskart, kai ji sugrįš, neauginkite jos naujomis neigiamomis emocijomis – ir pamatysite, kaip palengva šie prisiminimai išblės.

    Ir dar svarbus motyvas – keiskite jį, pažiūrėkite kitaip į savo brolį. Ir tikrai nepatarčiau važiuoti kalbėtis, kol dar pykstate. Pirmiausiai išsiaiškinkite su savimi, jūs vis dar jį teisiate. Taip, gal poelgis negražus, bet savo smerkimu jūs nieko nepakeisite, tik toliau kankinsitės. Gal jam nepakako vienos pamokos, o gali būti, kad jis nemato savo kaltės, o gal ją jaučia, bet pats neigia. Nepamirškite taip pat, kad vyrai ne tokie emocingi, kaip moterys – jie dažniausiai išgyvena viską tyliai.

    Be to, pripažinti kaltę yra labai sunku, tai gali tik brandus dvasiškai žmogus. Dažniausiai žmonės neigia kaltę, teisinasi arba stengiasi ją nuslopinti. Taip jau yra.

    Todėl jei norite atgauti ramybę – pradėkite nuo savęs. Paleiskite palengva situaciją, juk jau nieko nebepakeiste.. Suvaldyti neigiamas emocijas nėra lengva, bet tikrai įmanoma. Kaskart, kai vėl viską prisiminsite, galvokite daugiau apie atleidimą broliui, apie tai, kad jūs nusprendėte keisti savo požiūrį – keiskite pirmiausiai savo mintis, pasikeis ir jausmai 🙂 ..

    Pamatysite, kai atleisite jam, kai pati nustosite kankintis dėl to, ko jau niekaip negalite pakeisti, pajusite didelį palengvėjimą, ir gal kitaip pradėsite benravimą su broliu. Tiesiog pažiūrėkite į jį kaip į suklydusį, gal to nesuprantantį, o ne kaip į visišką blogiuką. Net nusikaltėlį teisia vieną kartą, o tais prisiminimais jūs teisiate ir teisiate jį vis iš naujo.. Mes visi kartais padarome klaidų.. kam jums tos nesibaigiančios vidinės dramos?.. Laima, tik jūs pati galite jas sustabdyti..

    Miela Laima, spręskite pati, o svarbiausia – neskubėkite, aš suprantu, kad norisi, kad kuo greičiau viskas būtų gerai, bet mūsų psichika – sudėtingas “mechanizmas“ ir paklūsta tik sąmoningai ir nuosekliai veiklai.

    Gražaus jums savaitgalio 🙂 !

    Patinka

  11. Labas vakarėlis.Ačiū jūms kad taip gražiai ir maloniai kalbate.Aš galvoju kad ir aš kam nors ištiesiu pagalbos ranką ir dar ne vieną kartą.Gėris gimdo gėrį.O dabar apie brolį.Jis nėra blogiukas,jis nerūko ,negeria,labai myli savo šeimą.Bet jo problema ta kad jis nuo vaikystės niekam nenorėdavo padėti,o į mane žiūrėdavo kaip į mamą ,negalvodamas kad aš irgi esu žmogus ir dar pažeidžiamas.Aš už jį jaunesnė trim metais ,aš taip pat turiu teisę būti silpna nors viena kartą gyvenime(kai mirė mano tėvas aš pajūtau lyg netekau savo kūno dalies ir nieko negalėjau padaryti viskas buvo stipriau už mane). Toks jausmas lyg reikia mokytis viską iš naujo.Aš turiu pripažinti kad gal aš pati kalta dėl to kad taip stipriai išgyvenau,turiu nurimti ir suprasti ir jo pusę.Man gaila kad taip viskas tūrėjo pasikeisti apvirsti aukštyn kojom,o juk mūsų santykiai buvo visada puikūs.Aš juos abu mylėjau bet šiuo atveju laimėjo mano tėvas nes jis buvo teisingesnis,geranoriškas.

    Patinka

  12. Laima, viskas susitvarkys, kaip aprims emocijos, pamatysite 🙂 . Kartais sunku paaiškinti, kodėl jos kankina – matyt, turime toje savo kančioje kažką išgyventi, pajusti ir suprasti. Ką – tai suprantame jau po kurio laiko.

    O kaltinti savęs nereikia, kaltės jausmas čia tik bus kaip alyva į ugnį. Tiesiog supraskite, kad visi žmonės yra skirtingi, kiekvienas net tą pačią situaciją mato savaip, todėl išgyventi dėl to, kaip elgiasi kitas – reiškia nuolat kankintis. O kaltinti save ar kitus dėl to, kad pasaulį matome skirtingai – kančios kelias.

    Apskritai bendravime turėtume ieškoti to, kas mus jungia, o ne kurstyti prieštaravimus. Jūsų atveju – duokite sau laiko, apmąstykite viską lyg iš šalies, be kaltinimų, atleiskite – ir viskas pasikeis. 🙂

    Patinka

  13. Sveika,sveiki.Taip ir mano nuomonė tokia.Žinote aš išgyvenau ir daugiau tuo pačiu metu matomai kad viena bėda nevaikšto.Kai kokia bėda užkabina tai viskas pabyra kaip šipūliukai.Bet savo gyvenime niekada nekaltinau kitų nes nebuvo už ką.Kalta būdavo tik situacija. Visada yra paaiškinimas.Jis labai paprastas.Esu tikra kad mes patys kiekvienas iš mūsų galime viską patirtį ir gerą ir blogą,nes esame tie patys žmonės.Žmogus viską numatyti į priekį negali .Mūsų gyvenimai skirtingi todėl ir situacijos skirtingos ir ne visada priklauso nuo mūsų pačių.Bet didžiulė tiesa kad žmogus žmogui gali padėti,jeigu tik neliksim abejingais.Kartais atrodo ką aš čia padėjau o žiūrėk pasirodo kad padėjau tiek kad tam žmogui buvo lemtingas žingsnis.Kai padedi kitam tampi stiprus o tai reiškia abipusis ryšys teigiamas.O kad mano gyvenime truputį ir susimaišė viskas bet manau kad aš niekada nenustygau tikėti gerais žmonėmis ,nes aš jų ištikro sutikau galybę nes taip dievas buvo panoręs po mano tėvo mirties kad aš nenusivilčiau ką pamačiau ligoninėje(gydytojai). Straipsniai visi įdomūs aš būtinai prisijungsiu prie komentarų.Jūsų mintys turi man įtakos,taip nėra kad nuturi tas galo.Mane stebina kad aš pradedu išgirsti ką jūs parašote.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s