* Jei pažodžiui, tai futurofobija (lot. futurum – ateitis; gr. phobos – baimė) – ateities baimė. Platesne prasme tai gali būti ir permainų baimė, nenoras keisti įprastą gyvenimo būdą, egzistencinės baimės – visko, kas gali įvykti ateityje.
* Dažniausiai tokios baimės yra išmokytas socialinis elgesys – vaikai išmokomi bijoti tėvų, pedagogų, Dievo, o ir iš ekranų rodomi smurtaujantys “herojai“ multiplikaciniuose filmukuose, įtempto siužeto ar siaubo filmai. Dėl tokio poveikio daugeliui vaikų gyvenimas už namų ribų atrodo kupinas grėsmių ir pavojų. Vėliau pradedama bijoti egzistencinių ir globalių įvykių.
* Persipildęs ateities baimėmis žmogus su siaubu modeliuoja įvykius su blogiausiomis pasekmėmis. Baimės energija perpildo ir užvaldo žmogų, ir jis pradeda aplinkui matyti tik savo baimių patvirtinimus.
* Ateities baimė – tai nežinomybės baimė. Tas, kas bijo – jau kankinasi, nes bijo. Paradoksas, bet žmogui “gerai“ tai, prie ko jis įpranta, nors objektyviai tai gali būti blogai, bet įprasta. Dėl šios priežasties žmonės bijo permainų, jas mistifikuoja, jų vengia.
* Gyvenimas ateities baimėmis – labai ekstremalus. Futurofobija dar niekam neatnešė naudos, tačiau užtikrintai gesina pozityvumą, gyvybingumą, iniciatyvą. Tuo pačiu užbraukia ir gerą ateities perspektyvą.
* Diena po dienos mes vis dėlto einame į ateitį, o baimė naikina patį motyvą eiti. Tačiau gyvenimas ir yra judėjimas į priekį – augimas ir pokyčiai lėčiau ar greičiau, ryškiai ar mažiau pastebimai, bet vyksta.
* Ar žinote, kad nuo praėjusio šimtmečio vidurio iki mūsų dienų lyg iš gausybės rago pasipylė katastrofų pranašystės ir prognozės – “paskutinė data“ buvo paskelbta nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kuriais metais net po kelis kartus į dieną, o 2000 metais jų buvo apie tris šimtus.. Pateikiami įvairiausi scenarijai: meteoritai, asteroidai, juodosios skylės, agresyvūs ateiviai, sprogimai Žemės branduolyje, karai, Saulės užgesimas, gamtinių resursų išsekimas, klimato kaita (nuo karštymečio iki ledynmečio), epidemijos ir t.t..
* Tik šiais metais jau “išgyvenome“ keliolika tokių datų, o labiausiai eskaluojama, žinoma, 2012 metų data.
* Galima teigti, kad žmonija nardinama į katastrofizmą, kuris jau tampa “normatyviu“ ir kasdienišku. Iškyla tik vienas klausimas – ko bijoti: visko iš karto, ar kažko atskirai. Išryškėjo viena tendencija: gąsdinama ir žmonių sukurtomis, ir Gamtos, ir antgamtiškomis jėgomis, prieš kurias turėtume jaustis bejėgiai.
* Kaip reaguoti į tokią informaciją? Nepamiršti, kad turime pasirinkimą – neskaityti, neklausyti ir nežiūrėti tokios informacijos. Suprasti, kad tas, kas gąsdina – arba pats bijo, arba turi tikslą sukelti baimę. Atidžiai rinkimės informaciją.
* Tobulėkime, lavinkimės, kad turėtume kuo aiškesnį šio pasaulio, jame veikiančių dėsnių, savo psichikos veikimo ir savo vietos šiame pasaulyje suvokimą – juk gyvename informacinio šuolio laikais. Kuo aiškiau matome pasaulio realybę, tuo harmoningiau galime gyventi ir daryti drąsius bei teisingus sprendimus, kurie teigiamai veikia mūsų dabartį ir ateitį.
* Būkime sąmoningi, nes snaudžiančios sąmonės žmogų lengva apgauti ir juo manipuliuoti. Geriausias vaistas nuo futurofobijos – sąmoningas ateities baimės atsisakymas, pozityvumas ir veiklumas. Atminkime, kad negatyvių įvykių gyvenime – vos keli procentai, bet didelėmis baimės akimis bei nelaimių laukimu jų prikurti galime begales.
* Geriau tapkime pozityviais futurologais ir savo gerais darbais patvirtinkime nuostabias ateities prognozes. Mes galime keistis kiekvieną akimirką ir tuo pačiu keisti realybę. Visi mes esame susieti, todėl kiekvieno žmogaus veiksmas įtakoja ir bendrus procesus – tereikia pasijusti Kūrėjais, ir – pirmyn į visų mūsų šviesią ateitį :)!..
ruvi 
laba diena.. Manau bet kuriuo atveju reikėtų daugiau orientuotis į
“Čia ir dabar“, tuomet natūraliai atkris daug nereikalingų rūpesčių.
įdomių dalykų yra prirašęs Povilas, iš Merkinės piramidės. Tam reikalui jis sukūręs internetinį puslapį, tik kolkas dar nesipildo.. 😉 http://virsmas2012.blogspot.com/
PatinkaPatinka
Labas, Blogiukai 🙂
Dėkui už nuorodą – pavarčiau, ir.. truputį nustebino, kad Povilas “ruošia“ žmones katastrofoms.. Visų pirma – permainos pirmiausiai vyksta dvasinės, kurios paveiks ir visas kitas sritis. Labai svarbu tai suprasti ir nesigąsdinti, ir jau tuo labiau – nesiruošti katastrofoms.. O ir kaip joms pasiruošti? Kaupti maisto atsargas, rausti žemines, slėpti auksą?.. Jei taip elgtis, tuomet jau nuo 2000 išvakarių reikėjo apkasuose sėdėti.
Gal ir naudingos tokios teorinės žinios, bet kiek teko patirti man – galiu pasakyti, kad kritinėse, ribinėse situacijose visos žinios išgaruoja akimirksniu, ir, kaip nekeista – dauguma žmonių intuityviai elgiasi teisingai. Paskui stebisi – iš kur tai žinojo?..
O prognozuoti įvykius, ypač blogus – dalykas rizikingas ir, sakyčiau, neatsakingas. NIEKAS nežino – kaip ir kas bus, nes kiekvieną akimirką ateities “scenarijus“ keičiasi, be to, pranašautojai įdeda labai daug asmeniškumų.
Todėl, Blogiukai, pritariu – bet kokiu atveju orientuotis į “čia ir dabar“, tuomet natūraliai atkris daug nereikalingų rūpasčių – auksinė mintis! Panašiu principu ir aš vadovaujuosi, galėčiau tik dar pridurti, kad problemas sprendžiu, jei jos iškyla, o ne iš anksto jų laukdama ;)..
Ačiū, Blogiukai 🙂 , visiems ramaus jaukaus vakaro!
PatinkaPatinka
Įdomiausia, tai, kad baimių priežastimi būna būtent tos dvasinės permainos ar kaip minėjai: “savo psichikos veikimo ir savo vietos šiame pasaulyje suvokimas“, kai pradedi gilintis bei analizuoti tai ;] galbūt dėl to, jog tuomet pradedi abejoti ar pats sau prieštarauti, kai kyla daug naujų klausimų ir taip sunku surast ramybę suteikiantį atsakymą ;] bet čia gal nereik labai bijoti, nes gal tai tiesiog natūralus tokio virsmo požymis? ;]
PatinkaPatinka
Karoli, teisingai, visi mes turime intuityvią baimę prieš nežinomybę – pasirodo, tai instinktyvus savisaugos jausmas. Bet juk nereikia į jį įsijausti taip, kad gyventume nuolatinėje baimėje, tiesa?
Baimė gyvuoja ir auga tik palaikoma žmogaus, kai tik nustojame bijoti, ji netenka palaikymo ir dingsta.
Mes tiesiog esame įpratinti galvoti, kad ateitis arba nežinomybė būtinai turi būti bloga.. Bet kai tik keičiame šią nuostatą ir atsiveriame pozityvioms galimybėms, tuomet ir dingsta visos baimės.
Kam bijoti to, ko nežinome? Juk taip pat sėkmingai galime tikėtis ir pozityvių permainų. Viskas prasideda mūsų mintyse – tai kam programuoti blogus įvykius?
O kad kyla daug naujų klausimų, tai labai gerai. Jei nerandame ramybę suteikiančio atsakymo – tai tereiškia, kad tai ne tas atsakymas. Be to, ieškančiam ir tobulėjančiam žmogui visada kyla nauji ir nauji klausimai – tai natūralu, juk mumyse “užkoduotas“ dvasinis augimas ir nuolatinis tobulėjimas 🙂 ..
PatinkaPatinka
Labai dažnai, bent jau mane, ima varginti tie klausimai ;] Norėtusi atsiriboti nuo jų ir nesukti sau galvos. Atrodo skamba paprastai: viskas priklauso nuo mūsų minčių, bet kaip sėkmingai pažaboti tas mintis? ;]
PatinkaPatinka
Labas rytas, Karoli 🙂
aišku viena: niekas kitas, tik pats galvojantis gali rinktis – apie ką jam galvoti 🙂 . O kaip suvaldyti chaosą galvoje – tai pirmiausiai mokytis sąmoningumo ir atsekti mintis, mokytis nepasiduoti minčių automatizmui.
Man patiko mintis, kad protas tėra kanceliarinis darbuotojas, bet nevaldomas jis tampa šeimininku-tironu :). Kaip išmokti valdyti mintis – yra daug metodikų, reikia paieškoti tinkančios, nes tikrai ne viskas visiems tinka.
Pavyzdžiui, man nepadėjo meditacijos, aš mokiausi sąmoningai valdyti mintis. O kai kam meditacijos labai padeda. Reikia ugdyti dėmesingumą – tai sąmoningumo požymis.
Kaip išmokti būti sąmoningu? Tiesiog sekite savo mintis, ieškokite atsakymų į rūpimus klausimus, spręskite dienos užduotis, atpraskite tiek galvoti apie praeitį, tiek svajoti toli į ateitį 🙂 .. Tuomet “kanceliarinis darbuotojas“ (protas) įpras dirbti pagal paskirtį ;).
PatinkaPatinka