Apie tinginystę

Nuo seno tinginystė skaitoma yda, kuri trukdo žmogui normaliai gyventi ir vystytis. Ji apibrėžiama kaip nenoras dirbti ir pridėti valios pastangas, siekis išvengti sunkumų – kai nieko neveikimas, neveiklumas arba pramogos vertinamos labiau už darbą. Tinginystė gesina valią ir tokiu būdu išderina visus žmogaus veiklumo resursus, o motyvuota valia, atvirkščiai – vienija tuos vidinius resursus ir veda į priekį.

Kodėl žmonės pradeda tingėti? Tam yra daug priežasčių, kurios gali slypėti dar vaikystėje. Tingėjimas gali išsivystyti dėl nuolat slopinamos vaiko iniciatyvos. Arba, atvirkščiai – dėl negatyvių asociacijų, kai vaikas ne motyvuojamas veiklai, o nuolat verčiamas kažką daryti. Tinginystė gali išsivystyti ir dėl tėvų gyvenimo būdo – juk vaikai mokosi iš pavyzdžio. Neginčytinas faktas – tinginiais negimstama, jais tampama.

Skiriamasis tinginio bruožas – jis neturi motyvo (nenori) daryti net to, kas jam pačiam reikalinga (pvz., tvarka namie, mokslai, saviugda) ar kam jis yra įsipareigojęs – ir tai sisteminis elgesys, kuris trukdo aplinkiniams ir kenkia jam pačiam. Tingėjimas gali būti ir išoriškai aktyvus – kai reikalingi atlikti veiksmai pakeičiami kitais, pvz., televizoriaus žiūrėjimu, besaikiu naršymu ar bendravimu internete, įvairiomis pramogomis ir t.t., todėl jis dažnai siejamas su neatsakingumu ir lengvabūdiškumu.

Tinginystė – žmogaus silpnoji, neveiklioji būsena, kuri gali būti įveikta sąmoningomis valios pastangomis, pripažįstant šią savo silpnybę. Priešingu atveju ji greitai progresuoja: šiandien tingisi anksčiau atsikelti, rytoj – tingisi susitvarkyti, poryt – dirbti.., ir taip augimo progresija vis didėja. Be to, tinginystė labai lengvai “užkrečiama“ – jei papuolėte į tinginių kolektyvą, didelė tikimybė, kad greitai perimsite jų “veiklos“ būdą.

Pirmasis “skambutis“ apie tinginystę – stabilus nenoras, vengimas dirbti, veikti, spręsti. Toliau seka visapusiškas žmogaus nejudrumas, kai net kritinėje situacijoje jis nieko nedaro, kad padėtų sau ir savo artimiesiems. Galiausiai tinginystė tampa destruktyviu veiksmu, kuris nukreiptas prieš žmogaus intelektualų, fizinį ir dvasinį vystymąsi.

Labai svarbu atskirti sisteminį elgesį (nuolatinį tingėjimą) ir laikiną pasyvumo būseną, kuri kartais gali apimti dėl pervargimo, gyvenimo sukrėtimų ar neorganizuotumo – tai organizmo signalai sustoti, pailsėti. Todėl turime mokytis įsiklausyti į savo organizmo siunčiamus signalus ir suprasti juos. Juk kartais esame linkę apsikrauti darbais be aiškaus plano – kaip juos vykdyti. Tokiu atveju pakanka poilsio ir prioritetų peržiūrėjimo.

Tinginystę galime atpažinti ir iš tipinių frazių-indikatorių, kurias psichologai suskirstė į kelias grupes:

– Vaikiška tinginystė: “Nenoriu“, “Nedarysiu“, suaugę tai išreiškia frazėmis “Per toli gyvenu“, “Mano amžius netinkamas“, “Man trukdo aplinkybės“;

– Aktyvi tinginystė: “Aš užimtas“, “Neturiu laiko“;

– Agresyvi tinginystė: “Tai neįmanoma“, “Rytais bėgioja tik nenormalūs“, “Neaiškinkite man niekų“, “Taip nebūna“;

– Pasyvi tinginystė: “Padarysiu rytoj“, “Pradėsiu nuo pirmadienio“, “Kitą savaitę griežtai imuosi pokyčių“, “Po Naujų metų“;

– Manipuliuojanti tinginystė: “Suprantate, mano toks charakteris“, “Perskaičiau, kad šiandien mano zodiakui nesėkminga diena“, “Aš neturiu valios, nesugebėsiu“, “Jis tikrai padarys už mane geriau“, “Kai kurie gydytojai teigia, kad bėgioti rytais nesveika“, “Paskutinis medikų žodis – kad alkoholis naudingas“(beje, priklausomiems žmonėms jų priklausomybė – visuomet dominuojanti “veikla“, jie visuomet ją pateisina, o visus kitus darbus jei ir atlieka, tai tik todėl, kad galėtų užsiimti tuo, nuo ko priklausomi);

– Pasipūtusi tinginystė: “Reikėtų – padaryčiau, bet man tai ne lygis“, “Aš ir taip viską moku“, “Norėsiu – padarysiu, bet man to nereikia“;

– Viską pateisinanti tinginystė: “Aš neišsimiegojau, dėl to man sunku kažką daryti“; “Paprastai aš bėgioju, bet šiandien negalėjau atsikelti“, “Vakar bėgiojau, todėl šiandien galiu nesimankštinti“, “Mano protinei veiklai reikia saldumynų“;

– Proto tinginystė (inertiškas mąstymas): “Aš kaip visi“, “Kaip liepė, taip padariau“, “Ką čia galvoti, vis vien nieko nepasikeis“.

Tinginystė – yda, nes tingėjimu ne tik nieko neišsprendžiame, bet ir tampame problema sau ir kitiems, o kartais ir parazitais, nes mūsų darbus turi atlikti kiti. Todėl mokykimės atpažinti pirmuosius jos požymius ir tik po to imkimės visų adekvačių veiksmų, kad pašalintume tingėjimo priežastis. Neskubėkime kaltinti tinginyste kitų – juk galime nežinoti tikrųjų žmogaus elgesio priežasčių.

Akivaizdu, kad pirmas priešnuodis tingėjimui yra darbas, motyvuota veikla ne tik savo, bet ir visų labui. Žmogus turi pats padaryti tai, ką gali ir sugeba – tai gyvenimo šeimininko pozicija. Sąmoningas, valdantis savo gyvenimą žmogus visuomet turi motyvaciją visapusiškam augimui ir tobulėjimui. Veikliam, kūrybingam žmogui tinginystė yra svetima.

Kaip manote?

Reklama

17 minčių apie „Apie tinginystę“

  1. Sveika Vilte,

    Leisiu sau kiek paprieštarauti:)
    Patingėjimas, pabuvimas ramiai su savo jausmais ar ramus pabendravimas su artimaisiais, reikalingas ir svarbus žmogui ne mažiau nei darbas. Gal netgi svarbesnis. Ypač šiame žmonijos išsivystymo etape, kai dauguma žmonių gali nesunkiai patenkinti pagrindinius bazinius poreikius (maisto, pastogės, aprangos). Kuo toliau tuo aktualesni tampa socialiniai, tarpusavio supratimo, pagarbos, bendravimo poreikiai, kurie atrodo tenkinami vis prasčiau.
    Deja pasaulio galingieji visai nesuinteresuoti, kad žmonės patenkintų juos tiesiog bendraudami vienas su kitu. Nes tada “sulėtėtų ekonomikos augimas“ arba kitais žodžiais tariant sumažėtų kažkieno pelnai. Todėl visais informacijos kanalais bandoma įdiegti mintį, kad tas socialines, bendravimo trūkumo problemas galima išspręsti tik dar daugiau vartojant, įsigyjant daugiau socialinį statusą pabrėžiančių prekių ir paslaugų. O tam reikia dar daugiau pinigų todėl visi turi būti dar labiau motyvuoti ir dirbti dar daugiau ir atkakliau (deja tuo pačiu dar mažiau bendrauti, ir jaustis dar vienišesni ir susvetimėję).
    Darbštumo kultas Lietuvoje išlikęs dar iš tų, visai nesenų, laikų (100 -200 metų)kai ne viena žemdirbių šeima abejodavo ar visi gausios šeimos vaikai sulauks kito derliaus, nes badas dažnai pažvelgdavo į akis.

    Vladas

    Patinka

  2. Sveiki 🙂

    Vladai, man keista, kai žmonės poilsį vadina tingėjimu.. Čia norėčiau pritarti vienos iš buvusių komentatorių minčiai: vadinkime viską savo vardais, tuomet ir painiavos gyvenime bus mažiau 🙂 .

    Tingėjimas yra negatyvi žmogaus būsena, net gyvenimo būdas. O ilsimės kartas nuo karto mes visi – tai tikrai svarbu ir reikalinga – čia jau pilnai tau pritariu.

    Pasitaiko ir neorganizuotumo gyvenime, įvažiavimo į automatizmą – taip nutinka visiems kartais, ir tuomet nesinori nieko daryti, apima apatija – tai tarsi pasąmonės signalas, kad reikia keisti režimą ir susidėlioti prioritetus. Bet tai ne tinginystė.

    Tinginystė – sisteminis elgesys, kuris veikia visą žmogaus gyvenimą. Kadangi teko matyti tokių žmonių, tai ir rūpėjo išsiaiškinti šį klausimą.

    Manau, kiekvienas psichiškai ir fiziškai sveikas suaugęs žmogus turi padaryti tai, ką gali savo gyvenime: susitvarkyti buitį, prižiūrėti savo kūną, savo drabužius, užsidirbti pragyvenimui, užsiimti saviugda, kurti geranoriškus santykius ir t.t.. O jei jis to nedaro, na, tuomet galima įtarti tinginystę arba psichikos sutrikimus.

    O apie valdymo sistemą – taip, pritariu, viskas taip ir yra. Manau, jei žmonės sąmoningi, jie pasirenka – būti bukais vartotojais ar adekvačiai tenkinti gyvenimiškus poreikius.

    Gyti – iš tiesų pagal šias frazes lengviau suprasti tinginystės maskavimą 🙂

    Gražios dienos :)!

    Patinka

  3. Sveika, Vilte:)

    Mano komentaras iš ties truputį “į vienus vartus“, bet sutik, ir tavo tekstas taipogi. Iš tikro nedirbant (ar kažko nepadarant) labai greitai galima priprasti. Tai virsta įpročiu ir charakteriu. Tokių žmonių ir man teko sutikti. Gal ir pats kažkiek esu toks:). Tačiau problema mano manymu iškyla tik tada kai žmogus pradeda parazituoti kitų artimųjų sąskaita, ar sukelia realių problemų aplinkiniams. Jei kažkas vietoje to, kad kartą per dieną išsisiurbtų kilimus, skaito knygą ar tapo paveikslus – tai jo pasirinkimas. Aišku jei iš jo buto pas kaimynus pradeda keliauti žiurkės ar tarakonai – tai jau kitas klausimas. Tokiuose klausimuose labai nelengva atrasti pusiausvyrą tarp elementaraus mieščioniškumo ir apsileidimo. Bent jau man pvz. skaitant Hario Poterio nuotykius daug simpatiškesni “apsileidę“ Vizliai, nei “tvarkingieji“ Dursliai.

    Kraštutine tinginyste ir apsileidimu nesižaviu ir už ją neagituoju, tačiau, bent man, labiau nei tingiai užkliūva neurotiški darbštuoliai, kurie atrodo tiesiog neturi laiko prisėsti ir pagalvoti ką ir kodėl dirba. Šis kraštutinumas šiais laikais yra ne mažiau, o gal netgi daugiau aktualus, nei tinginystė. Priprasti dirbti galima lygiai taip pat kaip ir priprasti tingėti. Ir žmogus “varo autopilotu“ per gyvenimą, kol jį užklumpa infarktas ar viduramžio krizė.

    Dar vienas svarbus momentas. Netgi siekdami konkrečių materialių gyvenimo tikslų daug nuveikiame ne tik atkakliu darbu bet ir priimdami teisingus sprendimus (pvz. tam tikru momentu kažko nepirkdami ar neparduodami arba atvirkščiai).
    Beje netgi tais laikais kai žmonėms iš tikro tekdavo daug dirbti, kad išgyventų, lietuviai turėjo patarlę: “Nuo darbo nebūsi bagotas, o tik kuprotas“ Šią patarlę kaip ir pasakojimą apie malūniniko arklį, vaikystėje taip pat išgirdau iš savo tėvo:)

    Geros dienos
    Vladas

    Patinka

  4. Labas rytas, Vladai 🙂

    Labai rūpėjo susidėlioti visus galutinius taškus šiuo klausimu, nes, kaip minėjau – mačiau tokių žmonių gyvenime ir negalėjau suprasti jų elgesio. Ypač padėjo S. Lazarevo paskaita, kurioje jis pabrėžė, kad tai būsena, sisteminis elgesys, o ne epizodinis nenoras kažką daryti.

    Neurotiški darbštuoliai arba darboholikai – taip pat kraštutinė, negatyvi būsena – apie tai taip pat renku medžiagą, kai galutinai išsiaiškinsiu, parašysiu. Kad tai neurozė – taip, neginčytina. Teisūs budistai sakydami, kad darbas – ne visas gyvenimas, o tik jo dalis.

    Apie teisingus sprendimus – pritariu visu šimtu. Kai juos priimi ir optimaliai organizuoji savo gyvenimą, tuomet viskas stojasi į savo vietas, ir jame nėra pertempimų į vieną ar į kitą pusę. Kiek reikia darbuojiesi, atrandi laiko ir bendravimui, ir saviugdai, ir poilsiui bei pomėgiams.

    Dabar labai daug painiavos ne tik darbo ar tinginystės suvokime, todėl man ir rūpi išsiaiškinti – kas yra kas. Nes labai lengvai galima žmongų pavadinti tinginiu ir taip įžeisti. Aš supratau, kad tinginystė yra būsena, gyvenimo būdas, kuris, kaip ir rašai – yra parazitinis. Tiesiog man naudinga buvo tai sužinoti 🙂 .

    Naudingos išminties tau perdavė tėvas. Iš tiesų – ši patarlė ir apie fizinio darbo nuvertinimą. Pažiūrėkime į ūkininkus – dirba už centus (todėl priversti dirbti daug), o pelną iš jų darbo darosi kiti.. Bet tai jau kita tema. Teisingai sakė vienas komikas: ko negalima pavadinti darbu, vadina bizniu..

    Ir tau geros dienos, Vladai 🙂 !

    Patinka

  5. sveiki. Skirtumai tarp poilsio ir tinginystės sąvokų man liko dar nelabai aiški. Turbūt kiekvienas šiuos dalykus suvokiame skirtingai pagal savo galimybes ir pasaulėžiūrą. Tinginystės skiriamasis bruožas galėtų būti, parazitavimas, kaip minėjo Vladas, arba žmogaus neveiklumas, kuris daro tiesioginę žalą kietiems. Jei žmogus visiškai nenori nieko veikti, tai jau panaša į depresiją…
    Tačiau,pastebėjau, kuomet žmonės per daug įsitraukia į darbą, tai tuomet nemoka net paprasčiausiai pailsėti, jiems visą laiką reikia kažką dirbti.

    Patinka

  6. sveiki. Skirtumai tarp poilsio ir tinginystės sąvokų man liko dar nelabai aiški. Turbūt kiekvienas šiuos dalykus suvokiame skirtingai pagal savo galimybes ir pasaulėžiūrą. Tinginystės skiriamasis bruožas galėtų būti, parazitavimas, kaip minėjo Vladas, arba žmogaus neveiklumas, kuris daro tiesioginę žalą kietiems. Jei žmogus visiškai nenori nieko veikti, tai jau panaša į depresiją…
    Tačiau,pastebėjau, kuomet žmonės per daug įsitraukia į darbą, tai tuomet nemoka net paprasčiausiai pailsėti, pasimėgaut gamta 😉 , jiems visą laiką reikia kažką dirbti. Tai tikrai ne į sveikatą…
    Aš neseniai pareiškiau savo darbdaviui, kad nuo šiol dirbsiu ne 5, o 3 dienas per savaitę po 8-9 h… per laisvas dienas vaikštinėju su šuniu po mišką, sportuoju, groju gitara. Dėl to iš daugumos tenka gauti komplimentus “Tinginys“, tačiau aš jiems atrėžiu: “nenoriu gyvenime per daug užsiimti dalykais kurie man atrodo beprasmiški“ .
    kaip manote ar aš labai “Tinginys“ 🙂

    Patinka

  7. Sveiki, Blogiukai 🙂

    Viską jūs teisingai suprantate – tinginys sąmoningai nedaro to, ką gali, ką reikia jam pačiam padaryti. Tai neveiklumo būsena. Ir, žinoma, kai jis nedaro kažko, tai dažnai už jį daro kiti.

    Depresija yra laikina būsena, psichinis sutrikimas, pasireiškiantis kaip apatija, liūdesys, pasyvumas.

    O tinginystė – sąmoningas pasirinkimas, gyvenimo būdas, kai žmogus vengia veiklos.

    Jūsų pasirinkimas – tai asmeninis sprendimas sutvarkyti savo laiką taip, kaip jums patogu. Tai ne tinginystė.

    Žinau daug tokių pavyzdžių, kai žmonės pasirenka, jei yra galimybė, dirbti konkretų darbą, o ne “atsėdėti“ darbo valandas. Aš manau, kad taip ir turi būti – žmogus turėtų dirbti, o ne imituoti darbą.

    Tai, manau, ateities perspektyvos – visi taip ateityje dirbs. Įsivaizduojate, kaip būtų puiku, jei darbas ir būtų konkreti veikla, o ne darbo valandų atsėdėjimas? 🙂 Atkristų visi klausimai ir su darbo vietomis, ir neliktų nereikalingos veiklos, ir apmokėjimas būtų pagal atliktą darbą, ir dėl darbo rezultatų konkrečiai progresuotume, o ne žodžiais.

    Todėl man jūsų pasirinkimas suprantamas, ir čia tinginyste nė nekvepia. O aplinkinių komentarai – taip jau yra, žmonės dabar labai linkę aptarinėti kitų gyvenimus. Svarbu, kad jūs pats apsisprendėte, susitarėte, ir jums tai tinka. Juk žinote, kad visiems neįtiksi..

    Sėkmės jums ir geros dienos 🙂 !

    Patinka

  8. Sveikas, Blogiuk,

    Na tu, atrodo, iš tikro esi totalus blogiukas. Įsivaizduoju kaip jaučiasi tavo bendradarbiai, kai važiuodami į darbą mato tave vaikštantį su šuniu.:)
    Jei rimtai, tai nenoriu būti blogas pranašas, bet anksčiau ar vėliau gali susilaukti rimtų problemų.
    Kai kurie žmonės (gal todėl, kad sugeba toliau numatyti į priekį ir priimti teisingus sprendimus) sugeba susitvarkyti su savo darbais dirbdami daug mažiau laiko nei kiti. Jie išsprendžia problemas dar joms neiškilus “visu gražumu“, todėl rodos, kad jie darbe tik skaito laikraščius ir plepa ar dėlioja kortas kompiuteryje. Nors realiai duoda daugiau naudos įmonei nei kiti, plušantys apsiputoję.
    Bet čia yra viena labai slidi vieta: Savininkai, o juo labiau samdomi aukštesni viršininkai, yra žmonės ir natūralu, kad nori matyti savo samdomus ar pavaldžius žmones dirbančius. Dažniausiai priėmus protingą žmogų į vietą kur prisikaupę problemų, visi džiaugiasi, kad jis gerai tvarkosi ir išsprendus kankinusias bėdas, nesunkiai toleruoja naujo darbuotojo “nieko neveikimą“, bet tai nesitęsia amžinai. Greitai pamirštama kaip viskas atrodė kai ten dirbo “veiklesni“ kolegos, įtampa auga ir “Blogiukui“ tenka ieškotis kito darbo.
    Iš pradžių į geras vėžes įstatyti reikalai dar vyksta savaime, paskui pradeda byrėti ir naujas darbuotojas jau laksto suplukęs ne tik po 8, bet ir po 12 valandų per parą ir visiems tampa ramiau – “žmogus savo atlyginimą užsidirba sąžiningai“.

    Norint ramiai vaikščioti su šuniu, reikėtų pagalvoti apie savo verslą. Tada metams pasibaigus susivedi balansą ir žinai – dirbai gerai ar blogai. Ir nereikia niekieno įvertinimo. Nors ir tai, mano žmona seniai mane būtų atleidus už tingėjimą, jei būtų mano viršininkas:)

    Vladas

    Patinka

  9. Labas vakaras 🙂

    Nors komentaras ne man, bet įsiterpsiu.

    Beje, tokią poziciją, kaip Blogiuko, matau ne pirmą kartą, ir man ji pradžioje sukėlė šoką, kol.. neišgirdau savo draugės, kuri daug metų gyvena užsienyje (ištekėjo), pasakojimo. Esmė tame, kad jai reikia atlikti darbą, o ne plepėti, skaityti laikraščius ar dėlioti kortas kompiuteryje – ten toks dalykas neįmanomas. Todėl darbdavys lankstus, jam svarbiausia – kad būtų atlikti darbai. Jei žmonės sėdi be darbo, reiškia, jis prastas organizatorius..

    Ir mano aplinkoje yra žmonių, kurie turi savo verslą, ir ten niekas nesamdo žmonių, kurie tik sėdi darbo valandas. Ir jaunimo vis daugiau dirba laisvu grafiku, kur svarbiausia – atlikti konkretų darbą, dirbti.

    Gal mes jau visai nesuprantame, kas yra darbas? Kažkas tikrai ne taip, jei žmogus darbo vietoje neturi ką veikti, gal su vadovais tuomet kažkas ne taip? Gal jie tenkina savo tuštybę, galėdami turėti nieko neveikiančių pavaldinių? Ką reiškia – darbuotojas greitai susitvarko? Tuomet gal jo vieno pakanka (būna ir taip)?.

    Darbe reikia dirbti, po darbo – ilsėtis, o kai viską suplakame, va ir gaunasi daug darbo vietų po centą, ir apgailėtini rezultatai..

    Visiems gerų darbų, o šiandien – jaukaus vakaro 🙂

    Patinka

  10. dėkui išsakytas nuomonės,
    Ruvi, apmokėjimas pagal atliktą darbą, visų darbdavių svajonė, darbininkai būtų labiau motyvuoti, tik deja ne visus darbus įmanoma išmatuoti ir teisingai įkainuoti 🙂

    Vladai, kai kurie kolegos iš tiesų vykdami darbą mato mane vaikštinėjant su šuniu, nemanau, kad juos tai džiugina, tačiau nesijaučiu dėl to nė kiek kaltas, nes žinau kad dirbdamas 3 dienas atnešiu daugiau naudos gamyklai nei kiti dirbantys 5d per sav., atlieku darbus, kurių nesugebėdavo gerai atlikti kiti anksčiau iki manęs. o nuosavas versliukas – mano kelerių metų ateities planai ir svajonės.
    iki 😉

    Patinka

  11. Sveika, Vilte:)
    Tikiuosi, kad dar neįkyrėjau:)

    Iš tikro kiekvienas žmogus kiekvieną sąvoką supranta kiek kitaip. Darbas čia irgi ne išimtis.

    Paprasčiausiu atveju darbas tai ne visai maloni veikla, kurią privalome reguliariai daryti tam kad gautume pinigų kuriais apmokėtume būtinas savo reikmes ir pramogas laisvalaikio metu.

    Labai paprasta atskirti darbą ir laisvalaikį kai žmogus dirba prie konvejerio, maršrutino autobuso vairuotoju ar parduotuvės kasininke. Labai paprtasta suskaičiuoti atliktą darbą kai žmogus nešioja plytas, mūrija jas į siena ar prisiuvinėja sagas. Tačiau manau reikia tik pasidžiaugti, kad gyvenimas nėra toks paprastas. Daug sunkiau atskirti darbą ir laisvalaikį kai žmogus kuria spektaklio scenografiją, firmos logotipą, rašo romaną, organizuoja padalinio ar visos įmonės darbą.

    Ar visada darbas yra tik nemaloni pareiga, kurią privalome atlikti? Ką dar gauname iš darbo apart pinigų?

    Šiuos klausimus labai gerai ir suprantamai išnagrinėjo Markas Tvenas, Tomo Sojerio nuotykiuose, epizode kur Tomas, už bausmę, privalėjo nubaltinti tvorą.

    Kaip taisyklė, vis dažniau darbus su labai konkrečia pradžia ir pabaiga, bei lengvai suskaičiuojamais ir įvertinamais rezultatais, perima automatizuotos sistemos. Žmogui lieka darbai reikalaujantys daugiau ar mažiau kūrybos.

    Kaip manai kiek procentų (ar kartų) aukštos klasės specialisto darbo našumas gali skirtis nuo vidutinio statistinio žmogaus skirtingose veiklos srityse: kasant griovį?. siuvant suknelę?, dirbant parduotuvės kasininke?, projektuojant operos pastatą?, žaidžiant profesionalų krepšinį?, rašant romaną?, programuojant?, kuriant simfoniją?, organizuojant įmonės veiklą?, pasirenkant investicijų sritis?
    Ir kiek procentų (ar kartų) sąžiningai (nieko neapgaunant ir nevagiant) uždirbtas atlyginimas gali skirtis nuo vidutinio statistinio?

    Dar vienas momentas: dauguma veiklų (jei ne visos) gali būti ir darbas ir laisvalaikis. Viskas priklauso nuo konteksto ir požiūrio. Galiu pavardinti: siuvimas, valgio virimas, griovio kasimas, plytų nešiojimas, malkų skaldymas, rašymas, mezgimas, krepšinio žaidimas, vejos šienavimas, automobilio vairavimas ir t.t.

    Atleisk, Vilte, jai kiek per daug “pavariau“. Nieko nenoriu nuginčyti, tik bandau parodyti, kad darbo ir laisvalaikio lygiai kaip ir tinginystės ir darboholizmo tema yra pakankamai sudėtinga ir daugialypė. Na, kaip ir visas gyvenimas:)

    Geros dienos

    Vladas

    Patinka

    1. Labas, Vladai 🙂

      Ne, apie įkyrumą nėra kalbos, tiesiog turėjau kitų darbelių, tai ir neatsakiau į komentarus. Tavo pamąstymai labai įdomūs, ir vėl mes prieiname prie to pačio taško: taip, visi mes turime savo požiūrį į viską – tai labai gerai. Yra kita pusė: kuo daugiau mūsų požiūris atitinka realybę, tuo laimingesni jaučiamės šiame pasaulyje, nes gyvename pagal jo dėsnius (T.y., esame harmonijoje, o ne prieštaroje).

      Kas liečia darbą – matyt, visos iki šiol esančios formuluotės neatitinka realybės, jei turime pasaulyje tokią ekonominę situaciją. Nenoriu šia tema plėstis, nes paprastai tai baigiasi ginčais 🙂 .. Laikas parodys – kaip iš tiesų turi būti, o aš taip pat turiu šiuo klausimu savo nuomonę ir manau, kad žmonės sugalvojo labai daug “veiklų“ kaip tu pavadinai, kurios yra parazitiškos, bet yra vadinamos darbu. Dėl to daug klaidinimo ir painiavos.. Čia tokia plati tema, gal prie progos plačiau padiskutuosime, dabar kažkaip trumpai nesigaus, o plačiau apie tai svarstyti nėra ūpo. Tuo labiau, kad gaunu ir laiškų darbo tema, ir tai, ką žmonės rašo apie darbo užmokestį, kartais šokiruoja – taip yra vis dėl darbdavio (vergvaldžio?) “savo požiūrio“ į darbą..

      Iškėlei labai daug svarbių ir teisingų klausimų.. bet.. ne šiandien 😉 .. Jaukaus vakaro 🙂

      Patinka

  12. Atgalinis pranešimas: Charakterio savybių tipai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s