“Aš ir kiti“

Tai 1971 metų režisieriaus F. Sobolevo filmas, kuriame autorius per eksperimentus ir žaidimus parodo, kaip grupė daro įtaką atskiram žmogui. Eksperimentus parengė ir atliko psichologijos mokslų kandidatė V. Muchina. Kadangi filmas rusiškas, nesuprantantiems kalbos trumpai perteiksiu esmę. Filmas unikalus tuo, kad aktualus ir šiandien – jis kviečia pažiūrėti į save iš šalies ir suprasti įtakų mechanizmą.

Kaip teigia filmo autorius, mes žinome daug ką, labai daug, tačiau nepažįstame.. savęs. Gal pažiūrėję filmą susimąstysime – ką mes žinome apie save, savo psichologiją, ir kaip mus veikia bei įtakoja kiti žmonės.

Pirmasis eksperimentas – apie mūsų atmintį, sugebėjimą atpasakoti matytą situaciją ir tai, kaip kiti žmonės įtakoja mūsų įspūdžius. Lektorių “netikėtai“ užpuola ginkluoti “plėšikai“ ir išsiveda iš auditorijos. Visi matė tą patį vaizdą, tačiau pasakojimai visų skiriasi: ir plėšikų skaičius skirtingas, ir jų apranga, pasakojimai apie kaukes, ir kokiu būdu išvedė lektorių. Situacijos netikėtumas sukėlė emocinį šoką, ir žmonės tiesiog sukuria tai, ko neįsidėmėjo. Žinoma, tuos atpasakojimus įtakoja ir kitų dalyvių pasakojimai.

Mes dažnai nepasitikime savo suvokimu, savo asmenine patirtimi, todėl esame linkę “pasitikrinti“ savo suvokimą, elgesį ir nuomonę su kitų žmonių suvokimu, elgesiu ir nuomone. Sekančiam eksperimentui žmonės skirstomi į grupes, jiems rodoma ta pati nuotrauka. Vienai grupei pasakoma, kad tai labai pavojingas nusikaltėlis ir prašoma jį apibūdinti, nupiešti jo psichologinį paveikslą. Žinoma, apibūdinimai neigiami: šaltas žvilgsnis, piktas žmogus, nepatikimas, įžūlus, sadistas, daug geriantis, su būdinga tik nusikaltėliui nosimi ir randais..

Kitai grupei rodoma ta pati nuotrauka, tik pasakoma, kad tai – labai žymus mokslininkas. Apibūdinimai kardinaliai priešingi: protingas ir skvarbus žvilgsnis, geranoriškas ir darbštus žmogus, patikimas, linksmas, mėgstantis savo darbą, mylintis vaikus, charizmatiškas, geros akys ir aristokratiška kakta..

Išvada – tam tikrose situacijose, esant informacijos trūkumui, mes nevalingai “atrandame“ tai, ko iš mūsų laukia kiti žmonės. Šio eksperimento dalyviai viename žmoguje pamatė ir nusikaltėlį, ir mokslininką – mes matome tai, ką norime matyti. Tai psichologinė nuostata – nesąmoningas nusiteikimas, pasirengimas kažką suvokti tam tikru būdu, tačiau mes įsitikinę, kad tai mūsų nuomonė.

Kai kuriuos psichologinius dėsningumus puikiai parodo vaikai. Dabar eksperimentatorė susitaria su trimis vaikais, kad įvardins rodomas piramides tik kaip baltas, net jei rodys vieną juodą. Į šią grupelę kviečiami vis kiti vaikai, ir išaiškėja, kad ne visi vaikai pasiduoda trijulės įtakai ir teisingai įvardina piramidžių spalvas.

Kai vaikų paklausia – kodėl jie neteisingai įvardina spalvas, nors mato kitaip, jie atsako, kad sekė kitų vaikų pavyzdžiu. Sekantis eksperimentas-žaidimas su vaikais – košė, cukrus ir druska. Grupei vaikų duodama saldi košė, o vienam iš grupės – sūri. Prašoma apibūdinti skonį. Neįtikėtina, bet kai kurie vaikai pasiduoda grupės įtakai, ir sūrią košę pavadina saldžia.

Tačiau yra vaikų, kurie neabejodami atsako, kokia iš tiesų yra košė. Tai savarankiškas, nepriklausomas elgesys, orientuotas į asmeninius įspūdžius. Taip elgtis natūralu, o štai jei aplinkinių nuomonė svarbesnė nei asmeniniai pojūčiai, tuomet elgesys yra įteigtas, konformistinis. Vaikai nori būti kaip visi – juk per žaidimus, mėgdžiojimą vyksta asmenybės vystymasis, visuomenės normų ir taisyklių įsisavinimas, socializacijos procesas. Bet ar tik vaikams tai svarbu?

Toliau – eksperimentas su studentais. Su grupe sutariama, kad bus rodomos skirtingų žmonių nuotraukos, tačiau jie teigs, kad 1 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus. Į grupę pakviečiama pirmoji mergina, ji kategoriškai teigia, kad nuotraukose – skirtingi žmonės. Tačiau dauguma susitarusių dalyvių išsako vieningą nuomonę, ją “pagrindžia“ ir “argumentuoja“, ir ši kolektyvinė nuomonė daro spaudimą.

Mergina pradeda abejoti, bando įžvelgti grupės argumentus apie apšvietimo skirtumus, vienodas raukšles, apgamus.. bet laikosi savo nuomonės. Vėliau ji prisipažįsta psichologei, kad nustebo, kai pirmasis ir antrasis dalyviai pasakė, kad tai vieno žmogaus nuotraukos, tačiau kai tai ėmė tvirtinti kiti, ji sutriko. Kadangi ji piešia, ir dėl to veido skirtumus matau geriau nei kiti, todėl laikėsi savo nuomonės. Tačiau jai buvo sunku apginti savo poziciją dėl grupės spaudimo.

Kitas eksperimento dalyvis – vaikinas. Jam taip pat pasiūlytos skirtingos pagyvenusių žmonių nuotraukos. Nežiūrint to, kad yra ir moterų nuotraukų, grupė teigia, kad moteris – tai persirengęs vyras iš kitos nuotraukos, todėl 2 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus.Neįtikėtina, bet dalyvis keičia savo nuomonę ir.. sutinka su grupe! Todėl psichologė pakartoja eksperimentą su skirtingų spalvų piramidėmis. Šį kartą vaikinas įvardina skirtingas spalvas, o paklaustas – kodėl tuomet dėl nuotraukų jis sutiko su absurdiška daugumos nuomone, atsakė, kad pasidavė įtakai.

Tačiau kitas vaikinas sutiko su grupe, kuri teigė, kad abi piramidės baltos ir.. pritarė jai (nors akivaizdu – viena balta, kita juoda). Paklaustas psichologės – kodėl taip pasielgė, jis atsakė, kad pakluso daugumai, bijojo pasakyti kitaip nei visi, bijojo pasirodyti kvailas prieš draugus.. Net matydamas akivaizdžius faktus, jis neišdrįso nepritarti grupei.

Vaikinas teigė, kad iki paskutinio grupės dalyvio pasisakymo jis negalėjo patikėti, kad jie kalba rimtai, tačiau nedrįso nesutikti, nes buvo nejauku ir prieš grupę, ir prieš filmavimo komandą. Eksperimente su nuotraukomis jis net ieškojo patvirtinančių draugų nuomonę argumentų, nes norėjo juos palaikyti. Tačiau širdies gilumoje jiems nepritarė, bet pasakyti to neišdrįso. Dėl to pasijuto nejaukiai, pasijuto menkas. O su piramidėmis net pagalvojo, kad tai kažkoks matematinis kuriozas, kurio jis nesupranta..

Žinoma, teigia filmo autoriai, juodą pavadina baltu tik gal vienas iš tūkstančio, tačiau nepasiduoti grupės spaudimui sugeba retas – ypač jei nuo mūsų nuomonės niekas nepasikeis, jei tai nėra labai reikšminga. O jei tai principinga, jei tai liečia žmogaus įsitikinimus?

Todėl vaikams pasiūlomas paskutinis eksperimentas – jei tire bus šaudoma į kairįjį taikinį, pataikymo atveju iškris rublis, kurį vaikas išleis savo nuožiūra. O pataikymas į dešinį taikinį atneš rublį, kuris bus išleistas bendroms klasės reikmėms. Prieš šaunant vaikas matys, kur šaudė jo klasės draugai – tam reikalui užsidegs švieselės taikiniuose.

Jas, žinoma, reguliuos psichologai – kad vaikai apsispręstų, matydami rezultatus (savo ar klasės naudai). Net vaikų klasės vadovė sutinka, kad tai sudėtinga užduotis (moraline prasme). Visų nuostabai, dauguma vaikų padarė pasirinkimą klasės naudai – tokias štai savybes skiepijo tuo laikmečiu mokykla..

Autoriai šiuo filmu kvietė pažiūrėti į save iš šalies. Jie tikėjosi, kad pamatę save kituose, žmonės susimąstys ir jų sekantis žingsnis, sekantis poelgis bus sąmoningesnis, labiau apgalvotas ir principingas. Pridurčiau: visi mes esame bendruomeniški, tačiau esame ir unikalūs, visi mes darome įtaką vieni kitiems, todėl darykime gerą įtaką 🙂 .

Reklama

8 mintys apie „“Aš ir kiti““

  1. Labai geras filmas. Bežiūrint atrodo, kokie keisti žmonės ir kaip įmanoma taip pasiduoti įtakai. Bet kai pagalvojau apie epizodą su prašymu apibūdinti nusikaltelį ir mokslininką,kažin ar nepasiduočiau suteiktam impulsui. Tikrai buvo naudinga, ačiū tau. 🙂

    Patinka

  2. Kad vaikai tas piramides pavadina kaip visi tai galima suprasti. Bet kad suaugęs bernas sako kaip visi apie tas piramides nu netikiu.

    Patinka

  3. Aš pastebėjau visai kitokius to laikmečio žmones. Aišku, kad jie ir taip skiriasi 🙂 bet jie buvo paprastesni, nesišaipė vieni iš kitų ir nelaidė kvailų juokelių. Be to vaikai elgėsi ne savanaudiškai.

    Eksperimentai labai patiko ir leido suprasti, kaip žmonių elgesį labai stipriai įtakoja aplinkinių nuomonė. Tai yra normalu jei ji yra teigiama, bet jei ji klaidinga… Atrodo, kad tiesa yra viena tik kiekvienas ją mato vis kitaip 🙂

    Čia galima visiškai susipainioti, tik labai gerai, kad į pagalbą ateina vidinis jausmas. O kiek mes išgirstam kiekvieną dieną draugų ir pažystamų, per TV ir internete perskaitomų pasakojimų, kuriais dažniausiai aklai patikim.

    Ačiū Vilte už video vertimą iš rusų k. 😉

    Patinka

  4. Sveiki.O aš pamačiau daug natūralaus grožio panelių:).Dar įdomu butų palyginti šiuolaikinius vaikus,ar jie šaudytų į taikinį klasės naudai.Abejoju.

    Patinka

  5. Sveiki 🙂

    Aušra, filmas tikrai priverčia susimąstyti. Ir aš žiūrėdama pagalvojau – įdomu, kaip pasielgčiau.. būtent per tokius eksperimentus kartais atsiskleidžia tai, ko ir neįtariame turintys 🙂 ..

    Kostai, žinoma, tai atrodo neįtikėtina, filmo autoriai ir sakė, kad suaugę taip pasiduoda akivaizdžiai įtakai itin retai.. Bet pasitaiko 🙂 .

    Evaldai – taip, žmonės kitokie.. Tai tikrai krenta į akis. Mačiau šito filmo atkartojimą mūsų dienomis, su mūsų laikmečio žmonėmis – jau viskas truputį kitaip. Ir grupė didesnį spaudimą daro, ir įtakojami ne taip pasiduoda. O dėl įtakos – manau, kai žmonės nustos manipuliuoti vieni kitais, šis klausimas savaime atkris. Pradėsime pagaliau bendradarbiauti savo ir visų labui 🙂 ..

    Ramsai – sutinku, natūralaus grožio daug :D. Dėl šiuolaikinių vaikų taip pat suabejočiau – labai jau kreipiami nuo vaikystės konkuruoti, siekti savo stumdantis alkūnėmis. Žiūrėsime, turi tai pagaliau pasikeisti, juk gyvename didžiųjų pokyčių laikais 🙂 .

    Jūrka – aišku, ir galima, reikia išlikti savimi, kitaip žmogus tiesiog negali būti laimingas 🙂 .. Tiesiog mums įskiepyta, kad būti savimi reiškia būti įžūliu egoistu. Tačiau tai neturi nieko bendro su kiekvieno iš mūsų unikalumu. Visi mes esame vieninteliai, nepakartojami, unikalūs – kaip ir kiekvienas kitas žmogus.. Tačiau konkuruoti dėl to beprasmiška – juk visi esame tiesiog kitokie. Todėl jei pradėsime gerbti kitą žmogų, o ne konkuruoti, bendradarbiauti, o ne lipti per galvas – viskas pasikeis. Unikalumas nėra išskirtinumas, tai tiesiog kitoniškumas 🙂 .

    Ačiū visiems už išsakytą nuomonę :). Jaukaus vakaro 🙂 .

    Patinka

  6. Sveiki,

    Pabandysiu įkelti gabalėlį iš kito savo teksto apie tuos laikus kai buvo filmuotas tas filmukas:

    “Visi vėlesni metai tarp pokario ir nepriklausomybės atgavimo buvo pilni prisitaikymo, nutylėjimų, melo ir orveliškos naujakalbės. Žmonės mokėsi „susiveikti“, „turėti blatą“, kalbėti (ir galvoti) taip, kaip reikia. Turėti savo nuomonę ir ją pasakyti buvo pavojinga, todėl natūralu, kad išmokome nekalbėti, o vėliau ir negalvoti.

    Spauda ir televizija labai gerai ugdė išorinį lokusą, pasakydama žmonėms kaip jaustis, ką galvoti, kaip vertinti kitas šalis, kitas klases ir netgi meno kūrinius bei jų autorius. Ko vertas vien A. Solženycino romano „Gulago archipelagas“ visuotinis svarstymas ir pasmerkimas darbo kolektyvų susirinkimuose. Partorgai ir „eiliniai iš cecho“ rėžė ugningas kalbas, smerkdami romaną ir jo autorių, kurių nė vieno akyse nebuvo regėję. O visi kiti pritarė ir plojo. Perestroikos laikais apie tai rašė vienas rusų poetas (berods, Jevtušenka) „ja ne čital roman, odnako, ja im predelno vozmuščion“ („aš neskaičiau romano, betgi, juo pasipiktinęs labai“ (rus.))“

    Nors šiaip filmas puikus ir demonstruoja universalius psichologinius fenomenus, tačiau negalime nepripažinti, kad tais laikais nepritapti ar nepritarti daugumai buvo daug sudėtingiau ir pavojingiau nei dabar.

    Dėl vaikučių pasirinkimų šaudant į taikinius, iš laimės nekrykštaučiau. Tiesiog akivaizdu, kad totalus programavimas aukotis kolektyvo interesams buvo aiškiai stipresnis nei eksperimentatorių taškeliai kairiajame taikinyje. Lygiai taip pat liūdna, kad ir dabar vyksta vaikų programavimas, tik kita kryptimi. Tikiuosi, kad šiuolaikinis programavimas nebe toks “kietas“ ir visaapimantis kaip anais laikais.

    Visiems gero vakaro
    ir ačiū Viltei už labai įdomią medžiagą:)

    Vladas

    Patinka

  7. Labas, Vladai 🙂

    Dėkui už išsamų komentarą. Pritariu tau, kad visos valdymo sistemos daro žmogui poveikį. Esmė tik tame, kad žmonės darosi vis sąmoningesni ir nepasiduoda įtakoms taip lengvai, kaip anksčiau, todėl ir įtakos daugiau užslėptos, įmantresnės.

    Manau, filmas unikalus tuo, kad tam laikmečiui jis buvo labai progresyvus. Ir, kaip sakai – atskleidė universalius psichologinius fenomenus, kuriuos pažinti labai naudinga.

    Jau senokai šį filmą turiu archyvuose, bet va kai radau dalimis – buvo lengviau išversti, ir nesuprantantiems aiškiau. Labai norėjau pasidalinti 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s