Kategorija: Pamąstymai

Ar susimąstėte, kokiais dėsniais ir įstatymais mes vadovaujamės savo gyvenime? Yra tam tikri gamtos dėsniai, yra ir žmonių kuriami įstatymai. Už žmonių sukurtų įstatymų nesilaikymą yra baudžiama, o kaip su gamtos dėsniais..? Ir ar žinome juos?

Nuo seniausių laikų žmonės pastebėjo, kad gamtoje yra ciklai, fazės, pusiausvyra ir simbiozė: viskas sąveikauja kaip vieningas organizmas, sistema. Žmogus taip pat yra gamtos dalis, todėl yra neatsiejamas nuo jos dėsnių veikimo. Jei norime gyventi harmonijoje, turime jų laikytis – tą žmonės žinojo nuo seno.

Bet koks nuklydimas nuo gamtos dėsnių ardo pusiausvyrą ir harmoniją – tai pasireiškia įvairiomis anomalijomis, kurias šiandien visi aiškiai matome. Kadaise žmonės ne tik iškėlė ambicingą užduotį – užkariauti gamtą, bet ir visuomenės gyvenime vadovaujasi savo sugalvotais įstatymais, nepaisydami gamtos dėsnių.

Rašytojas L. Bernė taikliai pastebėjo: “Jei gamta turėtų tiek dėsnių, kiek valstybė įstatymų, pats Viešpats Dievas nepajėgtų jos valdyti“. Dauguma sugalvotų įstatymų skirti tik pelno sistemai išlaikyti: tuo tikslu gamtos resursai niokojami, gamta teršiama dėl vartotojiško požiūrio, o žemės plotai teliko vertinga preke.

Todėl kalbėti apie vienybę ir sąveiką su gamta šiandien vargu ar galime. Į kiekvieną gamtos dėsnių pažeidimą ir lygsvaros suardymą gamta atsako vis naujomis anomalijomis. Tai planetos anomalijos – gamtos stichijos, ekologinės nelaimės, epidemijos; socialinės anomalijos – žmonių skirstymas (nelygybė), skurdas, vartotojiški santykiai, chemizuotas maistas ir priemonės, komercinė medicina ir mokslas, nekūrybiškas vaikų ir jaunimo lavinimas, technokratija ir t.t..

Tų anomalijų dėl žmonių sugalvotų įstatymų tiek daug, kad daugeliui jos jau atrodo kaip normalus dalykas. Tačiau tai nėra normalu ir negali tęstis: jei norime sugrįžti į harmoniją, turime atsisakyti elgesio, kuris sukelia tas anomalijas. Ne kovoti su pasekmėmis, bet keisti savo ydingą elgesį, t.y., gyventi pagal gamtos dėsnius.

Ir tai nėra nusižeminimas, aklas pamaldumas ar sulindimas į olas. Žemė, gamta paklūsta dėsniams, kurie yra universalūs – jie veikia visoje Visatoje. Jų laikytis ir gyventi pagal juos mums yra natūralu. Todėl pirmiausia turime pasijusti didelės gyvos sistemos dalimi, bendrakūrėjais – pajusti Vienybę.

Vienybės dėsnis veikia absoliučiai pozityviai: harmonizuoja poliariškumus, supaprastina sudėtingumus, išsprendžia prieštaravimus, sujungia bendrai veiklai. Visi yra viena – tokia prigimtis, toks tikslas. Visi veikia ir kiekvieno, ir visų labui (nekenkimas).

Mūsų pasaulis materialus, tačiau materijos ištakos – pirminė informacija ir energija. Todėl visa ko pradžia yra Kūrėjo meilė ir išmintis, kurios Žemėje pasireiškia kaip dvasingumas, tyriausi jausmai, formuojantys dorovės pagrindus visose gyvenimo sferose – santykiuose tarp žmonių, jų bendroje veikloje, žmonių sąveikoje su Žeme ir rūpesčiu gamta.

Vienybės dėsnį papildo lygiavertiškumo dėsnis. Tai ne suvienodinimas – tai reiškia, kad visi esame skirtingi, bet vienodai vertingi ir reikalingi. Nėra svarbesnių ar žemesnių – yra skirtingos patirties išraiška. Kuo didesnės žmogaus galimybės, tuo didesnė atsakomybė ir nuoširdus rūpestis tais, kuriems reikia pagalbos.

Pusiausvyros dėsnis, arba apykaitos dėsnis paprastas: kiek paėmei, tiek įdėk; kiek atidavei, tiek gausi; ką atidavei, tą gausi. Tai liečia ir energijų apykaitą, ir mūsų jausmus, ir sąveiką su gamta. Turime atminti, kad gamtos dėsniuose nėra bausmių, yra tik atstatantis pusiausvyrą atsakas.

Kuriančios energijos Visatoje yra pozityvios – tai Meilė, Tiesa, Šviesa. Tam, kad pakeistume savo realybę, turime atsisakyti negatyvumo ir visų jo griaunančių apraiškų. Kuo daugiau žmonių pasikeis, plėsdami savo sąmoningumą ir skleisdami meilę, tuo greičiau jie paveiks kolektyvinę sąmonę, o per ją kartu ir materialųjį pasaulį.

Danų mąstytojas Martinus rašė: “Mums neverta klausytis daugybės pasisakymų apie žmonijos ir Žemės žūtį. Žemė iš tiesų yra juodoje krizėje, bet ši krizė dėsninga. Kūrėjo plane numatyta, kad žmonės turi patirti savo klaidingų veiksmų poveikį. Tačiau ši tamsa yra naujosios pasaulio epochos gimimo kančios, kuri jau greitai užgims, ir kurioje visi karai, skurdas ir nepriteklius bus palaipsniui šalinami, nes visos pasaulio valstybės susivienys bendriems ir bendražmogiškiems tikslams“.

Ar susimąstėte, kodėl vis dažniau didžiųjų švenčių laukiame ne kaip ypatingos dienos, bet kaip varginančios darbų ir pareigų lavinos, susijusios su pasiruošimu šventei? Kartais net pavadiname tokias šventes masine psichoze – tai patvirtina ir faktai: būtent per dideles šventes padaugėja įvairių konfliktų ir incidentų. O ir po švenčių dažniausiai jaučiame ne pakylėjimą, o vidinę tuštumą.. Kodėl taip nutinka?

Pirmiausiai išsiaiškinkime – kas yra šventė ir kuo ji skiriasi nuo kasdienybės. Šventė – tai nekasdieniška, ypatinga diena, kuomet turime progą švęsti ir švenčiame – išgyvename tam tikras džiaugsmingas emocijas: tai dvasinė vienybė, kolektyvinė saviraiška, dėmesys, pozityvumo užtaisas, rūpestis, suartinanti ir motyvuojanti veikla ir t.t..

Šventės tradiciškai gali būti:

– skirtos praėjusiam įvykiui, užbaigtuvės, pvz., praeityje tai buvo derliaus šventė, vainikuojanti ilgų darbų pabaigą, kurios tikslas – atgauti jėgas, pasidžiaugti rezultatais, motyvuoti būsimiems darbams;

– skirtos ateities įvykiams, pvz., rugsėjo pirmoji, statybų pradžia. Tikslas – sukurti pozityvų nusiteikimą, motyvuoti, sukaupti jėgas darbams;

– šventės, skirtos vieno etapo užbaigimui ir kito pradžiai, pvz., gimimo diena, Naujieji metai. Tai rezultatų susumavimas ir atskaitos taškas naujiems darbams;

– istorinės, patriotinės ir religinės šventės. Skirtos vienyti, ugdyti patriotizmą, saugoti moralines vertybes, palaikyti tradicijas;

– asmeninės žmogaus šventės, ryškūs ir svarbūs įvykiai. Pozityvūs atsiminimai, kurie suteikia pasitikėjimo savimi ir prasmės gyvenimui.

Visose šiose situacijose bendra tai, kad šventės turi pagrindą – progą, ir tikslą – suteikti pozityvų nusiteikimą ateičiai, džiaugsmą. Šventė – tai išorinio ir vidinio džiaugsmo apykaita, kuri praturtina dvasiškai, motyvuoja, suartina. Šiuolaikinės šventės palengva tai praranda dėl komerciškumo, alkoholio, švenčių pavertimu tik pramoga ir šou.

Pramogos nėra šventė, nors šventėje ir gali būti pramogos elementų: dainų, žaidimų, juoko – tačiau tai tik šventės išraiška. Vien išoriniais veiksmais šventės nesukursime, ji turi gilesnę dvasinę prasmę. Anksčiau švęsdami žmonės įsiliedavo į labai svarbią bendražmogišką vienybę, kuri pozityviai aktyvuodavo kolektyvinę sąmonę, dabar – švenčia kiekvienas sau, o vienybė pakeičiama “gerumo akcijomis“.

Esminis skirtumas tarp praeities ir šiandieninių švenčių – praeities šventės “ištraukdavo“ žmones iš kasdienybės, o šiandieninės, atvirkščiai – įvaro į pasiruošimo šurmulį-bėgimą vartotojų minioje į parduotuves, o pati šventė telieka lyg trumpas blykstelėjimas, paliekantis tuštumą širdyje. Kodėl? Todėl, kad viską suvalgome, išgeriame, išpakuojame, persisotiname pramogomis ir įspūdžiais, o svarbiausios – dvasinės dovanos – lieka “neišpakuotos“.

Dėl tokio paviršutiniškumo šventės gali virsti ne tik psichologinėmis (pošventinės apatijos ir depresijos), bet ir narkologinėmis problemomis. Šventiniai lūkesčiai, stalo gausa, alkoholis, pramogos, dovanos ar vien data kalendoriuje nesukuria šventės. Šventinę dvasią galime sukurti tik mes patys. Kaip tai padaryti? Pirmiausiai – suvokti, ką, kaip ir kodėl švenčiame.

Net ir tuomet, kai visi aplink bėga, kai viskas mirga marga, mes galime nepasiduoti išoriniam šurmuliui ir kurti kitokią, tikrai ypatingą šventę. Tam nereikia lūžtančių nuo vaišių stalų ar brangių dovanų. Juk šventė – laikas dalintis gražiausiomis žmogiškomis savybėmis, kurios suartina ir sukuria ypatingą šventinę dvasią.

Todėl ruoškimės šventei visa šeima: puoškime namus, planuokime vaišes, ruoškime dovanėles. Dovanos – dėmesio ir rūpesčio išraiška, parinkime jas asmeniškai, nuoširdžiai. Gerai nuteikia ir mieli asmeniniai palinkėjimai, nepamirškime per didžiąsias šventes pasveikinti draugus, gimines ir kaimynus. Šventinę vakarienę ar pietus ruoškime visa šeima, o jei esame pakviesti į svečius – nusineškime savo gamybos patiekalą.

Geriau jei iš anksto sugalvosime, ką veiksime per šventes – tai būtinai turi būti kolektyvinė veikla. Išjunkime televizorių, jis blaško dėmesį, jei ir nusprendėme pažiūrėti filmą ar pramoginę laidą – pažiūrėję išjunkime. Nepamirškime taip pat, kad šventinis stalas – ne vieta ginčams, politinėms temoms ar santykių aiškinimuisi.

Bendraukime, žaiskime su vaikais, dovanokime gerą nuotaiką ir džiaugsmą savo artimiesiems, o taip pat tiems, kam jo reikia – taip mes vienijamės, didiname pozityvumą ir gėrį. Kuo daugiau nuoširdaus bendravimo, tuo daugiau dvasinės šilumos ir tikros šventinės dvasios – būtent po tokių švenčių jaučiamės laimingi ir pakylėti 🙂 ..

Tai mokslinė idėja, kurią sukūrė ir ilgamečiais tyrimais bei stebėjimais įrodė filosofijos mokslų daktaras Dario Salas Sommer. Šios mokslinės idėjos formulė tokia: “Patvirtinta, kad moralė yra objektyvi, paremta kvantinės fizikos dėsniais, ir yra nekintamų Gamtos dėsnių visuma, kurių laikymasis padeda vystyti aukščiausią sąmonę, o jų pažeidimas sukelia gyvenimiškų jėgų nuosmukį ir žmogaus degradaciją.“

Moralė, arba žmogaus elgesį reguliuojančios normos nėra vien tik dorybių sąrašas – moralė susieta su subtiliu dvasiniu žmogaus pasauliu, jo orientacija į dvasines vertybes. Savo knygoje “XXI amžiaus moralė“ Dario Salas Sommer teigia, kad pagrindinė visų šiuolaikinių problemų priežastis yra būtent moralės dėsnių nepaisymas. Jei atskiro žmogaus gyvenime tai pasireiškia kaip nesėkmės ar energijos trūkumas, tai visuomenėje moralės nepaisymas galiausiai veda į chaosą ir griūtį.

Kai kurie žmonės mano, kad nėra taip svarbu, kokiu būti – geru ar blogu, kad tai viso labo pasirinkimo klausimas. Moralė apskritai vis dažniau pavadinama atgyvena, senamadišku davatkiškumu. Tačiau autorius įrodė, kad žmogus be moralės, be aukštesnės sąmonės – robotas, aklai einantis per gyvenimą bei apribotas jo smegenyse esančios programos vykdymu.

Kodėl būtent “Moralės fizika“? Pirmiausiai todėl, kad žodis “fizika“ iš graikų kalbos verčiamas “gamta“, tai yra Gamtos Moralės išaiškinimas. Tai nėra kažkokių dirbtinų taisyklių rinkinys, o kuklus autoriaus mėginimas atrasti mokslinį paaiškinimą – kaip sąveikauja Gamta ir žmogus, ir kaip elgtis, kad ta sąveika atneštų visapusišką harmoniją.

Peržvelkime Moralės fizikos koncepciją:

1. Mes gyvename sąmoningoje ir protingoje Visatoje, kurios struktūra – holografinė. Yra tik viena energija, kuri persmelkia kosmosą visuose išmatavimuose ir sukuria pilną gyvenimo vienybę. Tai, kas atsitinka su mažiausia dalelyte, tuo pačiu metu veikia ir visą struktūrą, nes tarp visų Visatos dalių yra neatsiejamas ryšys.

2. Holografijos principas – “kiekviena dalis atspindi visumą“. Tai patvirtina ir atradimai biologijoje: kiekviena ląstelė turi DNR originalo kopiją, kurios pakanka viso kūno klonavimui.

3. Todėl visuma – tai Kūrėjas, visagalė ir visažinė pirminė energija, iš kurios gimsta visos būties formos. Tai dvasinė esybė arba gyvybinė substancija, kuri yra visų energijos formų ir materijos pagrindas.

4. Gamta jautriai reaguoja į bet kokias žmogaus gyvybinės energijos išraiškas ir neišvengiamai sąveikauja su jomis.

5. Mes – hibridinės esybės, kurios evoliucionuodamos įgijo kai kurias savybes, dėl kurių mes skiriamės nuo gyvūnų. Šias savybes mes vadiname žmogiškomis, ir pagal moralės dėsnį mes turime jas maksimaliai vystyti.

6. Kiekvieno žmogaus esmė yra šventa, nes jis turi savyje Dievo kibirkštį ir yra Kūrėjo emanacija.

7. Mes buvome sukurti neišbaigti – tam, kad kiekvienas iš mūsų materialiame pasaulyje asmeniškai vykdytų savo vystymąsi. Reikia mokytis šifruoti savo gyvenimo aplinkybes, kad įgytume išminties ir pasiektume aukščiausių vertybių.

8. Mūsų gyvenimo tikslas – individualios sąmonės evoliucija ir išskirtinai žmogiškų savybių, kuriomis mes skiriamės nuo gyvūnų, vystymas. Tačiau šis tikslas pamirštas, besivejant visus įmanomus juslinius malonumus.

9. Mes nuolat kuriame, nes mūsų psichinė energija, kurią įtakoja mūsų mintys, jausmai ir poelgiai, spinduliuoja biofotonų (gyvų ląstelių skleidžiama energija) impulsus į aplinką ir veikia Gamtą, o ji atsakydama veikia mus.

10. Skleisdama biofotonus, kiekviena žmogaus ląstelė veikia Gamtą, ir kaip atsaką gauna energiją, kuri atstato kosminę pusiausvyrą.

11. Jei žmogus spinduliuoja konstruktyvumą, harmoniją ir pozityvumą, tai po sąveikos su Gamta jis gauna kažką panašaus, pagal tapatumo principą.

12. Jei žmogaus energetinis spinduliavimas griaunantis, grubus, nešantis destrukciją arba nusikalstamas, tuomet ir gamtinei pusiausvyrai atstatyti prireiks tokios pat negatyvios reakcijos. Tai bus sąžiningas atpildas už moralės pažeidimą.

13. Kosmosas holografiškai susietas, ir žmogus, to nesuvokdamas, pastoviai sąveikauja su Gamta. Tarp jų nuolat vyksta nenutrūkstama energijų apykaita pagal anksčiau aprašytą dėsnį.

14. Motina-Gamta neišvengiamai yra veikiama mūsų fotoniniu spinduliavimu, jis sklinda Visatoje žmogaus minties greičiu.

15. Nepriklausomai nuo to, tikime mes ar ne, mes gausime paskatinimą arba bausmę, atitinkančius mūsų spinduliavimo kokybę. Ką mes begalvotume, mes būtinai sumokėsime už nuodėmes ir būsime apdovanoti už nuopelnus.

16. “Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Žmogus gaus atpildą už blogą poelgį, nepriklausomai nuo to, kokios buvo to veiksmo pradinės paskatos (mintys).

Taigi, viskas paprasta: žmogus tarsi “užsėja“ savo aplinką savo spinduliuojamais biofotonais, kurie turi visą informaciją apie jį. Na, o Gamta nešališkai “registruoja“ šių spinduliavimų kokybę – jai visai nesvarbi išorinė žmogaus “pakuotė“, jo diplomai ir regalijos – svarbios tik jo mintys, žodžiai ir veiksmai. Visa tai “užrašoma“ ir “įjungiamas“ kompensacinis mechanizmas, kuris anksčiau ar vėliau atstato tvarką, o harmonijos ar disharmonijos šaltinis gauna tai, ką pasėjo.

Šios mokslinės idėjos autorius mano, kad dabar vykdoma globali amoralumo agresija prieš žmogiškus moralės principus. Pakanka atidžiau pažiūrėti į visuomenės problemas, pasaulines problemas, ir aiškiai pamatysime veiksmus, kurie prieštarauja ne tik Gamtos, harmoningos sąveikos dėsniams, bet ir elementariai logikai. Tai liečia pirmiausiai finansines sistemas, valdžios santykį su visuomene, propaguojamą gyvenimo būdą. Jei norime jas išspręsti, turime pradėti vystyti žmogaus dvasines vertybes, pradėti gyventi žmogiškai, moraliai.

Moralės fizika parodo, kad veikti destruktyviai, būti negatyviu yra nuostolinga, net pavojinga, o veikti pagal gėrio principus – naudinga visiems. Šių dėsnių suvokimas turi būti ne tik žmonių gyvenimo, bet ir ekonominių santykių pagrindas. Tai daug žadančios išvados, ir galime pasidžiaugti, kad Moralės bei Gamtos dėsnių sąveika tapo mokslininkų nagrinėjama sritis. Progresas 🙂 !

Žmonės visuomet domino ateitis, nes kiekvienas nori žinoti – kas mūsų laukia ateityje, kaip gyvens mūsų vaikai ir anūkai, kokios bus technologijos, ar bus sukurta harmoninga ir humaniška gyvenimo santvarka. Ateitis – ne tik tikėjimo reikalas, šiandien ateitį prognozuoja ir mokslininkai futurologai (lot. “futurum“ – ateitis).

Pasitelkusi įvairias mokslo sritis – mediciną, demografiją, urbanizaciją, švietimą, technologijų augimą, įvairius socialinius aspektus – futurologija nagrinėja galimos ateities istoriją. Atsižvelgiama ir į įvairias tendencijas, kurios gali nurodyti ateities kryptį. Pavyzdžiui, yra tam tikri įvykiai, kurių tikimybė yra šimtaprocentinė, ir jie keičia visą realybę. Jie vadinami atskaitos tašku. Kai jų nustatoma daugiau, tuomet išryškėja ateities įvykių modelis.

Ir tai ne spėjimai, o realūs apskaičiavimai. Pirmiausia surenkama informacija iš daugelio šaltinių, jos turinys analizuojamas ir interpretuojamas, o gauti rezultatai pateikiami kaip ataskaitos ir rekomendacijos.Tokio darbo prasmė – kad nuo pasyvaus ar fatališko realybės suvokimo pereitume į aktyvų galimos ateities formavimą. Futurologija turi ir normatyvus-orientyrus, nurodančius, kaip “turi būti“.

Dar vienas svarbus futurologų tikslas – dėti visas pastangas, kad pokyčiai būtų į gera. Studijuodami ateities perspektyvas, jie gali numatyti teisingus sprendimus šiai dienai, kurie atneš teigiamus rezultatus ateityje. Prognozės paprastai ruošiamos 10-15 metų, kartais trisdešimčiai metų. Jos konkrečios, naudingos ir pakankamai tikslios.

Klaidos pasitaiko tuomet, kai vadovaujamasi tendencijomis, kurios gali keistis, arba tuomet, kai prognozės daromos kokybinių šuolių metu (pvz., dabartinis informacinis šuolis). Tuomet futurologai atsiduria aklavietėje, nes mokslinių metodų numatyti ateitį dar nėra, o pasikliauti fantazijomis mokslininkams nedera. Klystama ir tuomet, kai pokyčiai vienoje srityje numatomi neatsižvelgiant į kitas. Arba trumpalaikiai pokyčiai pervertinami, o ilgalaikės galimybės neįvertinamos. Deja, yra ir sąmoningai klaidinančių prognozių, orientuotų į vienadienius efektus ir įspūdžius.

Įdomu tai, kad pirmieji futurologai buvo.. fantastikos kūrėjai. Yra atlikti tyrimai (1960, G. Altovas), kurie patikrino populiariausių rašytojų fantastų prognozių tikslumą. Pavyzdžiui, garsiojo Ž. Verno tik 10 prognozių iš 108(!) buvo netikslios; G. Velso – teisingos 77 iš 86; A. Beliajevo – teisingos 47 iš 50 ateities prognozių.

Akivaizdu, kad futurologija gimė dėl siekio moksliškai pagrįsti ateities vystymosi perspektyvas. Aktyviai vystytis ji pradėjo po antrojo pasaulinio karo, kai dauguma šalių vykdė didžiulius ekonomikos atstatymo ir vystymo projektus. Yra tarptautinės futurologų organizacijos – Pasaulinė ateities studijavimo federacija (World Futures Studies Federation), Tarptautinė ateities draugija (World Future Society).

Ką gi mums numato futurologai artimiausiems dešimtmečiams? Visų pirma jie teigia, kad viskas, kas neprieštarauja gamtos dėsniams, anksčiau ar vėliau gali būti sukurta ir įgyvendinta žmogaus. Beje, mūsų kompiuterinių technologijų ir techninio progreso amžiuje mokslininkai dar vis neįminė (nors teorijų yra daug) Visatos atsiradimo mįslės. Dėl to iškyla vis daugiau klausimų, ir vis daugiau mokslininkų krypsta į tą pusę, kad.. yra šios Kūrinijos Kūrėjas.

Todėl atsižvelgiama ne tik į technikos progresą, bet ir į gamtos dėsnius, dvasines vertybes bei žmogaus charakterio pasikeitimo tendencijas link humanizmo ir vienybės. Manoma, kad kontrolę ir apribojimus keis laisvė, agresiją – taika, baimę – meilė, pastangas ir kovą – tėkmė ir lengvumas, eksploataciją – bendradarbiavimas, darbą – kūryba, dalinimą ir skaldymą – vienybė ir vienijimasis.

Dėl naujų progresyvių ir ekologiškų technologijų žymiai pagerės ekologinė Žemės būklė. Maisto, vandens ir energetinių resursų problemos bus pilnai išspręstos. Nanotechnologijų dėka bus sukurtos “protingos“ medžiagos, kurios transformuosis dėl aplinkos sąlygų ar žmogaus poreikių. Artimiausios perspektyvos – dirbtinis intelektas (kuris atliks rutininį protinį darbą), nanotechnologijos, biotechnologijos, realistinė virtuali realybė, ilgaamžiškumas.

Dėl ateities ekonominės santvarkos tebesiginčijama, bet sutariama, kad ji bus socialiai orientuota į žmogų. Šalys su ilgamete kapitalistine tradicija dar kurį laiką tęs savo įprastą gyvavimą, bet palengva perims naujas progresyvias sistemas. Žmonės nuolat lavinsis, gyvens sveikai, todėl bus aukšto intelekto ir kūrybingi, sveiki ir ilgaamžiai.

Būstas – pigus ir “protingas“( kompiuterizuotas), funkcionalus ir patogus. Žmogus turės daugiau laisvės pasirinkti gyvenimo vietą, veiklos pobūdį, saviraišką. Turės galimybę akimirksniu gauti bet kokią informaciją, pasitarti ir bendrauti su bet kokios srities specialistu. Teigiama, kad piniginė sistema išnyks. Kas bus vietoje pinigų – nėra vieningos nuomonės, vienas iš variantų – atlygis už darbą pagal sunaudotą energiją taškų pavidalu į asmeninį aparačiuką..

Be abejo, visa tai labai įdomu – juk greitai patys įsitikinsime, kokios prognozės pasitvirtins. Nepamirškime, kad visi galime aktyviai prisidėti prie gerų permainų ir kurti gražią ateitį sau, savo vaikams ir mums visiems. Net tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, rytoj gali tapti kasdiene realybe.. Teisūs futuristai – patys tapkime tuo geruoju pokyčiu, juk gerais darbais visuomet kuriame gerą perspektyvą 🙂 .

Ką jūs apie tai manote?

Kodėl tiek daug žmonių mūsų dienomis bijo ateities? Žinoma, prie to daug prisideda negatyvus informacinis srautas, tačiau pagrindinė priežastis – neturėjimas aiškaus suvokimo – kas gi yra evoliucija. Tuomet atrodo, kad viskas vyksta savaime, atsitiktinai, kad šiame pasaulyje nieko nesikeičia. Tačiau atidžiau pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad žmonija nuolat evoliucionuoja, vyksta laipsniškas žmogiškų vertybių ir gabumų išskleidimas.

Žmonijos evoliucija yra nuolatinis ėjimas į priekį, vystymasis per patirtį, formas, natūralius pokyčius – link tobulumo, link platesnės ir pilnesnės dvasinio potencialo išraiškos. Kaip iš sėklos išaugęs medis yra sėkloje slypinčių jėgų išraiška, taip ir žmonijos istorija yra žmogaus dvasios potencialo išraiška. Visa ankstesnė patirtis – lyg medžio šaknys, o naujoji patirtis ir vertybės – lyg nuolat iš kamieno išaugančios šakos.

Tačiau kodėl tuomet istorijoje matome, atrodytų, priešingą evoliucijai procesą – kai kurių kultūrų ir tautų žlugimą? Nuopolis prasideda tuomet, kai sąmoningai iškraipomos dvasinės vertybės, o žinios pritaikomos savanaudiškoms manipuliacijoms. Žlugimas atrodo lyg krachas, bet gyvenimo tėkmės sustabdyti neįmanoma: užgęsusi kultūra tapdavo dirva sekančiai kultūrai. Remdamasi patirtimi, perimdama išmintį bei aukštesnį vertybių suvokimą, žmonija ir toliau auga.

Yra kultūrų klestėjimo, bet yra ir kultūrų degradacijos dėsniai (pagal B. Duno). Jie paprasti:

1. Kai tauta ar kultūra nuklysta nuo Išmintingos Gamtos vystymosi dėsnių – jos išsigimsta.
2. Kiekvienoje epochoje yra idėjos, vedančios į klestėjimą, ir idėjos, vedančios į nuopolį. Sekimas pirmosiomis veda į augimą, antrosiomis – į degradaciją.

Išmintingos Gamtos dėsniai yra žmogaus natūrali prigimtis, gyvenimas pagal gamtos dėsnius ir geranoriškumas (nekenkimas). Į augimą vedančios idėjos yra ateities (vystymosi) idėjos, o vedančios žemyn – praeities (stabdančios) idėjos. Praeities idėjos – viena iš didžiausių žmonijos iliuzijų, už kurių kabinamasi, norint sukurti stabilumą ir komfortą. Tuo tarpu evoliucijoje stabilumas yra tik viename: nuolatiniame augime.

Praeities idėjos kadaise buvo naudingos ir reikalingos, tačiau atlikusios savo darbą, jos turi duoti postūmį naujoms evoliucinėms idėjoms. Būtent dėl pasipriešinimo naujovėms visuomenėje visuomet buvo du judėjimai: konservatorių ir novatorių. Pirmieji stengėsi sulaikyti senąsias gyvenimo formas, antrieji – tiesti kelią ateičiai. Istorijoje daug šių dviejų krypčių kovos pavyzdžių, atnešusių daug kančios ir aukų.

Tačiau nauja jėga vis vien prasimuša, ir anksčiau ar vėliau užima savo vietą. O tie, kas bando stabdyti evoliuciją, galiausiai netenka jėgų: tai prilygsta plaukimui prieš galingą srovę. Todėl stagnatorių, sąmokslininkų ar manipuliatorių pastangos visuomet atneša vis gilesnę dvasinę ir materialinę krizę, kuri vieną dieną atsigręžia ir prieš juos pačius.. Ir, atvirkščiai, jei priimamos naujos idėjos, gaunamas galingas impulsas kūrybai ir klestėjimui, ir žmonės kuria nuostabius dalykus, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis..

Kad teisingai suprastume gyvenimą, kad veiktume tikslingai, turime suprasti laikmetį, kuriame mes gyvename – tai epochų sandūros ir keitimosi laikas. Turime gyventi ne baimėmis, o žinoti – kokios idėjos priklauso mirštančiai praeičiai, o kokios – gimstančiai ateičiai. Kokias idėjas palaikysime ir taikysime savo gyvenime, taip ir gyvensime. Kaip suprasti – kokios idėjos stabdančios, o kokios – naujos? Juk yra nemažai atgyvenusių idėjų, kurios padailintos naujais šūkiais, pateikiamos kaip naujos.

Kad nesustotume, tereikia priimti asmeninį sąmoningą sprendimą augti dvasiškai ir paleisti viską, kas kelia baimę, stabdo ir apriboja – tai stagnacijos požymiai. Naujos ateities idėjos visuomet įkvepia, žadina entuziazmą ir kūrybingumą – tai jų išskirtinis bruožas. Žmogiška sąmonė peraugo visas anksčiau turėtas nuostatas apie gyvenimą, o naujoji informacinė banga dabar dosniai dalina naujas žinias.

Epochų keitimosi sandūroje visuomet tvyro chaosas dėl konservatyvių ir novatoriškų jėgų prieštaros. Išplaukia į paviršių ir gyvenimo dėsnių pažeidimo pasekmės: mes aiškiai pamatome – ko turime atsisakyti. Suprantame ar ne, norime to ar ne – žmonijos evoliucija tęsiasi, ir jokia jėga jos nesustabdys. Kaip pereisime į naują istorijos etapą – labai daug priklausys nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.

O. M Aivanchov sakė: “Bet kuri visuomenė, perimanti naujas vystymosi idėjas – pakils, jai priklausys ateitis ir ji turės visas palankias sąlygas klestėjimui. O visuomenė, kuri nepriima evoliucijos tėkmės – neturi ateities“. O mūsų tautos šviesuolis Vydūnas ragino: būkime žmoniški, turėkime aukštus bendražmogiškus tikslus, tuomet ir ateitis bus šviesi.

Ką jūs apie tai manote?

XV a. pabaiga, Pilypo Kalimacho (1437-1496), politiko, filosofo ir istoriko mintys apie lietuvių kilmę

Kadangi nėra vieningos nuomonės dėl šios tautos kilmės, todėl verta čia išdėstyti, ką apie tai manė įvairūs žmonės. Dauguma tvirtina, kad ši gentis atėjo iš Italijos; tačiau tai jokiais tikrais faktais neįrodytas prasimanymas. Kur kas teisingesnė atrodo prielaida tų, kurie lietuvius kildina iš galų. Jie sako, kad tuo metu, kai viena dalis keltų nuėjo į Italiją, kita dalis, vadovaujama Lemonijaus, kartu su vaikais ir žmonomis pajudėjo Šiaurės Okeano link ir užėmė Europos pakraščius. Netrukus kraštas pagal Lemonijaus vardą buvo pavadintas Livonija.

Kai vėlesniais laikais kimbrai (germanų gentis) kraustėsi link Bosporo, viduriniojoje Sarmatijoje (Sarmatija pirmaisiais amžiais po Kristaus vadinta plati pietryčių Europos sritis nuo Kaspijos jūros iki Vyslos) savo gyvenvietes apleidę keltai persikėlė į tas žemes, kurias ir šiandien užima. Tenykščiai gyventojai, beveik nemokėdami žemdirbystės, matydami, kad dauguma jų atsidėję darbui, pavadino juos Litifani – lietuviais pagal žemės vaisius, kuriems savo kalboje turi bendrą pavadinimą litifa.

Tačiau kai kas mano, kad lietuvių (Lituani) vardas kilęs iš pakrantės (litus) okeano, nuo kurio neva jie yra kilę. Tačiau kad ir kaip bekildintumei tą vardą, jis išliko iki šių laikų, nors graikai, nežinodami tikrosios jų kilmės, davė jiems keltoskitų vardą, kuris reiškia ir senąją, ir naująją jų tėvynę. Kadangi su kitomis gentimis jie susidurdavo labai retai, keltoskitų vardas tapo užmirštas ir išliko tas, kuriuo juos vadina žmonės, susiję su jais įvairiais santykiais. […]

Jų religinis paprotys laikyti šventais miškelius, jokių šventovių, kaip ir druidai (senovės keltų žyniai) jie neturėjo. Taigi – kaip mums žinoma – garbino miškelius, akmenis, nuošalias vietas, ežerus ir įvairiausius tvarinius, tačiau labiausiai žaltį, jų kalba vadinamą gyvate (Gyuotem), kurio garbinimas, mano manymu, paplito ne be pagrindo.

Juk ir finikiečių, senovės mokslo apie dievus žinovų, manymu, kiti tvariniai grubiaodžiai ir pernelyg jau žemiški, tačiau žaltys artimiausias dvasinei esybei, ugnies ir dieviškos prigimties, kadangi jis vien dvasios jėga juda stebėtinu greičiu, neturėdamas nei sparnų, nei kojų, ir geba išsivaduoti iš savo silpnumo ir senatvės, nuolat tarsi patsai iš savęs atgimdamas; ir jeigu tik niekas jo neužpuola iš pašalies, retai jį ištinka natūrali mirtis.

Taip pat ir persai atnašavo aukas žalčiams kaipo didžiausioms dievybėms, ir egiptiečių pasaulėvaizdyje žaltys buvo toji dvasia, kuri gaivina pasaulį ir teikia jam judėjimo galios, ir ne tik jam, bet ir visa kam, kas ant jo yra. Be to, graikų apeigose taip pat sutinkame žaltį, susirangiusį į kamuoliuką. Ferekidas Skyrietis parašė knygą apie dievą Ofioną, kurį galima būtų pavadinti žalčiu.

Pagaliau žalčių kultą aptinkame ir pas romėnus, kurių garbinamas dievas Eskulapas buvo žalčio pavidalo. Tad nors dabar ir būtų lengva prieiti išvadą, kaip lietuviai perėmė žalčio garbinimą, tačiau galime apsieiti ir be to, kadangi jie yra pasidavę tam pačiam prietarui, kuris įsigalėjo ir daugelyje kitų labai išmintingų tautų.

Tačiau grįžtant atgal (tenka tarti), – jeigu tiek daug įtikinamų įrodymų ir hipotezių apie lietuvių ir jų religinių įsitikinimų kilmę sukelia tokias įvairias ir prieštaringas nuomones – kiekvienam paliekame spręsti pačiam, kurią iš jų laikyti teisingiausia.

(Iš chrestomatijos “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Sektų fenomeną nagrinėjo įvairių sričių mokslininkai. Vieną išsamiausių tyrimų šioje srityje atliko Kalifornijos universiteto profesorė, psichologė Margaret Thaler Singer. Ji kalbėjosi su daugiau kaip 3000 žmonių, kurie dalyvavo kokios nors sektos veikloje. Jos tyrinėjami klausimai buvo šie: kaip įsitraukiama į sektas, kuo jos patraukia, kodėl taip sunku išeiti iš sektos. Apklaustų žmonių atsakymus M. T. Singer suklasifikavo ir padarė apibendrinančias išvadas.

Į sektas pirmiausiai įsitraukiama dėl tikėjimo, nes žmogui reikalingas tikėjimas, kuriuo jis galėtų vadovautis. Tai ypatingai reikalinga viskuo nusivylusiam žmogui. Sekta suteikia iliuzinę tikėjimo viltį. Tokių tikėjimų ypatumas – juose yra dalis tiesos, o tai ir yra labiausiai suklaidinanti aplinkybė. Įgavęs nors ir iliuzinę tikėjimo viltį, žmogus bijo ją prarasti: greičiau pagalvoja, kad kažką ne taip suprato ir tikisi gerų permainų ateityje.

Sektose išlaiko ir autoriteto poreikis, nes nuo vaikystės esame pratinami gerbti juos. Būtent sektose vadovo autoritetas yra neginčijamas ir galioja taisyklė: vadas visada teisus. Abejojantys ir kritikuojantys greitai susekami ir vado apšaukiami išdavikais, apsimetėliais arba šnipais. Taigi, sektoje laiko ne tik pagarba autoritetui, bet ir baimė jam nepaklusti.

Prisirišimas, inertiškumas – įsitraukę į sektos veiklą, žmonės dažnai pateisina savo veiksmus, nes tiki, kad daro kažką gero. Jei ir kyla abejonė, tai dažniausiai pagalvoja: “ Tai mano apsisprendimas, galbūt, sunku, galbūt, aš kažko nesuprantu, bet aš turiu ištverti ir eiti iki galo, aš negaliu pasiduoti.“ Kuo ilgiau žmogus dalyvauja sektos veikloje, tuo sunkiau ją palikti.

Grupės spaudimas – lemiamas faktorius sektoje. Daugelis buvusių sektantų pripažįsta, kad suabejoję ramindavo save mintimis apie kitų sektantų pavyzdį, nes suabejojęs tuoj pat pasijunta vienišas ir izoliuotas dėl grupės spaudimo. Sektos nariai dažnai prisibijo vieni kitų, todėl nebūna visiškai atviri. Jie ramina save mintimis, kad kažką blogai daro ar supranta ne taip, todėl privalo dar daugiau pasistengti – kaip kiti sektos nariai.

Informacijos stoka dėl sąmoningai skleidžiamos klaidingos informacijos sektoje. Tai gali būti sufalsifikuoti faktai apie sektos įtakos sferas, jos narių skaičių, veiklos motyvus ir apie vadovo asmenybę, taip pat savaip interpretuojami pasaulio įvykiai. Tokios klaidingos informacijos dėka sektantai nutolsta nuo realybės ir susikuria iškreiptą pasaulio vaizdą.

Nutraukdami ryšius su praeitimi, sektantai pradeda gyventi mažame uždarame rate, atsiriboję nuo pasaulio. To dažnai reikalauja sektos taisyklės, o į visuomenę išeinama tik verbuoti naujų narių. Kuo ilgiau žmogus gyvena tokiame uždarame rate, kuriame visi vienodai mąsto ir elgiasi, tuo sunkiau jam bendrauti su esančiais už sektos ribų. Sektantas sunkiai priima kitokį požiūrį ir jaučiasi nesuprastas tarp kitokių žmonių. Įprastas gyvenimas, nors ir nelengvas, galiausiai tampa savas, o išėjimas iš sektos sunkiai įsivaizduojamas. Atsiribojęs nuo pasaulio, sektantas vis labiau grimzta į emocinį ir psichinį sąstingį.

Sektoje laiko ir baimės ir kaltės jausmai. Baiminamasi gyvenimo už sektos ribų, baiminamasi ir savų, kad nebūtų nubausti, bijoma neatitikti, neįtikti, būti įskustam ar melagingai apkaltintam. Kaltės jausmas paprastai ateina suvokus, kad pasirinktas klaidingas kelias ir gailimasi sugaišto laiko, prarastų pinigų ir energijos. Tačiau tai sunku sau pripažinti, todėl laikomasi įprasto gyvenimo.

Štai tokios pagrindinės priežastys laiko žmogų sektoje. Daugeliui žmonių, pasiryžusių atsisveikinti su sekta, apsispręsti ir žengti šį žingsnį yra labai sunku, ypač jei tai padaryti reikia vienam. Tačiau vis dėlto žmonėms pavyksta išsivaduoti iš sektų. Kokiu būdu? M. T. Stinger aprašė tris pagrindinius būdus

1. Praregėjimas, aiškus suvokimas – jis ateina, kai išsisklaido iliuzijos, žmogus pamato tikrą padėtį ir tai, kad jis buvo mulkinamas. Dažnai tai paskatina kažkoks įvykis sektoje ar pernelyg autoritariškas vadovo elgesys.

2. Sektos nariai yra kartais ir šalinami – pvz., ekonominiais sumetimais, arba kai aiškiai sutrinka sektanto psichika. Tas pats laukia ir ypač nepaklusnių ramybės drumstėjų – kaip pamoka kitiems.

3. Konstruktyvi informacija apie sektą iš draugų ar artimųjų taip pat būna priežastis palikti sektą ir pradėti kitaip vertinti situaciją.

Akivaizdu, kad patikimiausias būdas nuo visų įtakų yra žmogaus vidinė dvasinė stiprybė. Toks žmogus turi savo pasaulėžiūrą, tikslus gyvenime ir dvasinę pusiausvyrą. Sunkią akimirką jis ieško sprendimų, o ne atramos. Žinoma, būna gyvenime atvejų, kai padeda aplinkiniai – juk esame žmonės, tai natūralu ir žmogiška.. Bet ta pagalba turi padėti žmogui pakilti, o ne pavergti jį.

Turbūt, ne vienas atkreipėte dėmesį, kad žmogaus pavergimo principai nesąžiningų žmonių yra gana plačiai naudojami. Kad neįkliūtume į tokias manipuliavimo pinkles, tiesiog turime suprasti jų veikimo principus. Jei skaitote rusiškai, plačiau apie tai čia.

Taigi, vėl saviugda.. ji padeda ne tik gerinti savo ir aplinkinių žmonių gyvenimą, bet ir sugebėti atskirti nesąžiningų žmonių užmačias. Ar sutinkate?