Senieji metraščiai apie lietuvius

XV a. pabaiga, Pilypo Kalimacho (1437-1496), politiko, filosofo ir istoriko mintys apie lietuvių kilmę

Kadangi nėra vieningos nuomonės dėl šios tautos kilmės, todėl verta čia išdėstyti, ką apie tai manė įvairūs žmonės. Dauguma tvirtina, kad ši gentis atėjo iš Italijos; tačiau tai jokiais tikrais faktais neįrodytas prasimanymas. Kur kas teisingesnė atrodo prielaida tų, kurie lietuvius kildina iš galų. Jie sako, kad tuo metu, kai viena dalis keltų nuėjo į Italiją, kita dalis, vadovaujama Lemonijaus, kartu su vaikais ir žmonomis pajudėjo Šiaurės Okeano link ir užėmė Europos pakraščius. Netrukus kraštas pagal Lemonijaus vardą buvo pavadintas Livonija.

Kai vėlesniais laikais kimbrai (germanų gentis) kraustėsi link Bosporo, viduriniojoje Sarmatijoje (Sarmatija pirmaisiais amžiais po Kristaus vadinta plati pietryčių Europos sritis nuo Kaspijos jūros iki Vyslos) savo gyvenvietes apleidę keltai persikėlė į tas žemes, kurias ir šiandien užima. Tenykščiai gyventojai, beveik nemokėdami žemdirbystės, matydami, kad dauguma jų atsidėję darbui, pavadino juos Litifani – lietuviais pagal žemės vaisius, kuriems savo kalboje turi bendrą pavadinimą litifa.

Tačiau kai kas mano, kad lietuvių (Lituani) vardas kilęs iš pakrantės (litus) okeano, nuo kurio neva jie yra kilę. Tačiau kad ir kaip bekildintumei tą vardą, jis išliko iki šių laikų, nors graikai, nežinodami tikrosios jų kilmės, davė jiems keltoskitų vardą, kuris reiškia ir senąją, ir naująją jų tėvynę. Kadangi su kitomis gentimis jie susidurdavo labai retai, keltoskitų vardas tapo užmirštas ir išliko tas, kuriuo juos vadina žmonės, susiję su jais įvairiais santykiais. […]

Jų religinis paprotys laikyti šventais miškelius, jokių šventovių, kaip ir druidai (senovės keltų žyniai) jie neturėjo. Taigi – kaip mums žinoma – garbino miškelius, akmenis, nuošalias vietas, ežerus ir įvairiausius tvarinius, tačiau labiausiai žaltį, jų kalba vadinamą gyvate (Gyuotem), kurio garbinimas, mano manymu, paplito ne be pagrindo.

Juk ir finikiečių, senovės mokslo apie dievus žinovų, manymu, kiti tvariniai grubiaodžiai ir pernelyg jau žemiški, tačiau žaltys artimiausias dvasinei esybei, ugnies ir dieviškos prigimties, kadangi jis vien dvasios jėga juda stebėtinu greičiu, neturėdamas nei sparnų, nei kojų, ir geba išsivaduoti iš savo silpnumo ir senatvės, nuolat tarsi patsai iš savęs atgimdamas; ir jeigu tik niekas jo neužpuola iš pašalies, retai jį ištinka natūrali mirtis.

Taip pat ir persai atnašavo aukas žalčiams kaipo didžiausioms dievybėms, ir egiptiečių pasaulėvaizdyje žaltys buvo toji dvasia, kuri gaivina pasaulį ir teikia jam judėjimo galios, ir ne tik jam, bet ir visa kam, kas ant jo yra. Be to, graikų apeigose taip pat sutinkame žaltį, susirangiusį į kamuoliuką. Ferekidas Skyrietis parašė knygą apie dievą Ofioną, kurį galima būtų pavadinti žalčiu.

Pagaliau žalčių kultą aptinkame ir pas romėnus, kurių garbinamas dievas Eskulapas buvo žalčio pavidalo. Tad nors dabar ir būtų lengva prieiti išvadą, kaip lietuviai perėmė žalčio garbinimą, tačiau galime apsieiti ir be to, kadangi jie yra pasidavę tam pačiam prietarui, kuris įsigalėjo ir daugelyje kitų labai išmintingų tautų.

Tačiau grįžtant atgal (tenka tarti), – jeigu tiek daug įtikinamų įrodymų ir hipotezių apie lietuvių ir jų religinių įsitikinimų kilmę sukelia tokias įvairias ir prieštaringas nuomones – kiekvienam paliekame spręsti pačiam, kurią iš jų laikyti teisingiausia.

(Iš chrestomatijos “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂