Apie žmonijos evoliuciją

Kodėl tiek daug žmonių mūsų dienomis bijo ateities? Žinoma, prie to daug prisideda negatyvus informacinis srautas, tačiau pagrindinė priežastis – neturėjimas aiškaus suvokimo – kas gi yra evoliucija. Tuomet atrodo, kad viskas vyksta savaime, atsitiktinai, kad šiame pasaulyje nieko nesikeičia. Tačiau atidžiau pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad žmonija nuolat evoliucionuoja, vyksta laipsniškas žmogiškų vertybių ir gabumų išskleidimas.

Žmonijos evoliucija yra nuolatinis ėjimas į priekį, vystymasis per patirtį, formas, natūralius pokyčius – link tobulumo, link platesnės ir pilnesnės dvasinio potencialo išraiškos. Kaip iš sėklos išaugęs medis yra sėkloje slypinčių jėgų išraiška, taip ir žmonijos istorija yra žmogaus dvasios potencialo išraiška. Visa ankstesnė patirtis – lyg medžio šaknys, o naujoji patirtis ir vertybės – lyg nuolat iš kamieno išaugančios šakos.

Tačiau kodėl tuomet istorijoje matome, atrodytų, priešingą evoliucijai procesą – kai kurių kultūrų ir tautų žlugimą? Nuopolis prasideda tuomet, kai sąmoningai iškraipomos dvasinės vertybės, o žinios pritaikomos savanaudiškoms manipuliacijoms. Žlugimas atrodo lyg krachas, bet gyvenimo tėkmės sustabdyti neįmanoma: užgęsusi kultūra tapdavo dirva sekančiai kultūrai. Remdamasi patirtimi, perimdama išmintį bei aukštesnį vertybių suvokimą, žmonija ir toliau auga.

Yra kultūrų klestėjimo, bet yra ir kultūrų degradacijos dėsniai (pagal B. Duno). Jie paprasti:

1. Kai tauta ar kultūra nuklysta nuo Išmintingos Gamtos vystymosi dėsnių – jos išsigimsta.
2. Kiekvienoje epochoje yra idėjos, vedančios į klestėjimą, ir idėjos, vedančios į nuopolį. Sekimas pirmosiomis veda į augimą, antrosiomis – į degradaciją.

Išmintingos Gamtos dėsniai yra žmogaus natūrali prigimtis, gyvenimas pagal gamtos dėsnius ir geranoriškumas (nekenkimas). Į augimą vedančios idėjos yra ateities (vystymosi) idėjos, o vedančios žemyn – praeities (stabdančios) idėjos. Praeities idėjos – viena iš didžiausių žmonijos iliuzijų, už kurių kabinamasi, norint sukurti stabilumą ir komfortą. Tuo tarpu evoliucijoje stabilumas yra tik viename: nuolatiniame augime.

Praeities idėjos kadaise buvo naudingos ir reikalingos, tačiau atlikusios savo darbą, jos turi duoti postūmį naujoms evoliucinėms idėjoms. Būtent dėl pasipriešinimo naujovėms visuomenėje visuomet buvo du judėjimai: konservatorių ir novatorių. Pirmieji stengėsi sulaikyti senąsias gyvenimo formas, antrieji – tiesti kelią ateičiai. Istorijoje daug šių dviejų krypčių kovos pavyzdžių, atnešusių daug kančios ir aukų.

Tačiau nauja jėga vis vien prasimuša, ir anksčiau ar vėliau užima savo vietą. O tie, kas bando stabdyti evoliuciją, galiausiai netenka jėgų: tai prilygsta plaukimui prieš galingą srovę. Todėl stagnatorių, sąmokslininkų ar manipuliatorių pastangos visuomet atneša vis gilesnę dvasinę ir materialinę krizę, kuri vieną dieną atsigręžia ir prieš juos pačius.. Ir, atvirkščiai, jei priimamos naujos idėjos, gaunamas galingas impulsas kūrybai ir klestėjimui, ir žmonės kuria nuostabius dalykus, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis..

Kad teisingai suprastume gyvenimą, kad veiktume tikslingai, turime suprasti laikmetį, kuriame mes gyvename – tai epochų sandūros ir keitimosi laikas. Turime gyventi ne baimėmis, o žinoti – kokios idėjos priklauso mirštančiai praeičiai, o kokios – gimstančiai ateičiai. Kokias idėjas palaikysime ir taikysime savo gyvenime, taip ir gyvensime. Kaip suprasti – kokios idėjos stabdančios, o kokios – naujos? Juk yra nemažai atgyvenusių idėjų, kurios padailintos naujais šūkiais, pateikiamos kaip naujos.

Kad nesustotume, tereikia priimti asmeninį sąmoningą sprendimą augti dvasiškai ir paleisti viską, kas kelia baimę, stabdo ir apriboja – tai stagnacijos požymiai. Naujos ateities idėjos visuomet įkvepia, žadina entuziazmą ir kūrybingumą – tai jų išskirtinis bruožas. Žmogiška sąmonė peraugo visas anksčiau turėtas nuostatas apie gyvenimą, o naujoji informacinė banga dabar dosniai dalina naujas žinias.

Epochų keitimosi sandūroje visuomet tvyro chaosas dėl konservatyvių ir novatoriškų jėgų prieštaros. Išplaukia į paviršių ir gyvenimo dėsnių pažeidimo pasekmės: mes aiškiai pamatome – ko turime atsisakyti. Suprantame ar ne, norime to ar ne – žmonijos evoliucija tęsiasi, ir jokia jėga jos nesustabdys. Kaip pereisime į naują istorijos etapą – labai daug priklausys nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.

O. M Aivanchov sakė: “Bet kuri visuomenė, perimanti naujas vystymosi idėjas – pakils, jai priklausys ateitis ir ji turės visas palankias sąlygas klestėjimui. O visuomenė, kuri nepriima evoliucijos tėkmės – neturi ateities“. O mūsų tautos šviesuolis Vydūnas ragino: būkime žmoniški, turėkime aukštus bendražmogiškus tikslus, tuomet ir ateitis bus šviesi.

Ką jūs apie tai manote?

Reklama

7 mintys apie „Apie žmonijos evoliuciją“

  1. Sveiki, Oksas 🙂

    Nesitikėjau tokio greito komentaro 🙂 . O klausimas labai teisingas.

    Pirmiausia – mes kalbame apie dvasines kategorijas bei jų vystymą. Juk esame žmonės, ir dvasia mums yra pirminė, tik per ją mes galime vystytis (evoliucionuoti).

    Jūs paminėjote būtent tą atvejį, kai tiesa yra iškraipoma ir savo tikslų siekiama visais įmanomais būdais. Karas yra agresyvus būdas pasiekti savo tikslų – ar tai gali būti progresas?.. Ir vardan ko jis bebūtų vykdomas – tai yra agresija. Visuomenei pateikiama sukurpta tokio veiksmo priežastis-pateisinimas, o jei pasigilinsime – tikrai aptiksime kažkokių savanaudiškų ambicingų tikslų, kurie visada yra slepiami. Šiuo atveju reikia prisiminti, kad manipuliatoriai visuomet slepia savo tikruosius motyvus ir turi pasiruošę viešą savo veiksmų versiją, po kuria slepiama tikroji.

    Žmonijos evoliucija vyksta vystant dvasines savybes ir dorybes – laisvę, vienybę, tiesos suvokimą, kūrybingumą, bendruomeniškumą ir t.t.. Ir jei pažiūrėsite atidžiau – evoliucija vyksta (pvz., nuo vergovės iki žmogaus laisvės pripažinimo), ir mes vis labiau artėjame prie bendražmogiškų vertybių suvokimo. Sunkiai, su didelėmis kliūtimis, bet artėjame.

    Todėl nei bijoti, nei liūdėti nereikia – gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai per gyvenimą pamatome tiek pokyčių, kiek matė kelios kartos per kelis šimtmečius.. Aišku, tai nelengva, nes visa tai dar ir reikia išgyventi, bet jei turime šviesius tikslus ir idėjas, jei vystome dvasingumą – būtinai pamatysime ir visų šių siekių rezultatus. Būtinai. Kitaip ir būti negali 🙂 .

    Ačiū jums už gerus klausimus 🙂 . Gražios dienos!

    Patinka

  2. Gerai, atsakymas priimtas :)). Logiška. Dar vienas klausimas: o kaip su tiesa? Visur sakoma, kad tiesa nesikeičia ir kad senieji mokymai tikriausi – tas pats Dao ar budizmas. Kame tada tiesos evoliucija?

    Patinka

  3. Oksai, pralinksminote – pasijutau lyg egzamine :).

    Čia, manau, jūs viską pats suprantate, aš tik parašysiu savo nuomonę 🙂 .

    Pirmiausiai skirkime dvi skirtingas sąvokas: tiesa ir idėja.

    Tiesa – neginčijama sąvoka, tai yra tai, kas yra teisybė, atitinka realybę, patvirtinta praktiškai, yra nekintama.

    Idėja – tai vadovaujanti mintis, pasaulėžiūros principas, ir ji nuolat kinta.

    Kas dėl tiesos – tai keičiasi ne tiesa, o žmonijos tiesos suvokimas – jis vis platesnis. Žinoma, visose epochose buvo žmonės, kurie aiškiai matė tiesą, pagrindinius gyvenimo principus ir tai skleidė kaip kelrodžius žmonijai.

    Todėl kaip jūs rašote – tiesos evoliucija – yra vis platesniame jos suvokime. O tiesą atrandame visi neišvengiamai: matyt, visiems mums įdėtas tiesos poreikis. Ją atrandame mokydamiesi, ieškodami atsakymų į pagrindinius gyvenimo klausimus, arba per klaidas, patirtį. 🙂

    Patinka

  4. Sveiki,

    Vilte, šią citatą atrodo jau buvau įkėlęs į komentarus tavo puslapyje, bet negaliu nepasikartoti. Manau ji labai tinka prie temos ir parodo žmonių santykių evoliuciją:

    „Romėnų teisėtvarkoje tėvas turėjo visišką valdžią savo vaikams: galėjo nebaudžiamas juos parduoti arba nuteisti myriop. Ši absoliučios teisės koncepcija buvo perkelta į Anglijos teisę, kur beveik nepakitusi išliko iki XIV amžiaus. Viduramžiais vaikystė nebuvo toks unikalus gyvenimo etapas kaip atrodo dabar. Buvo įprasta septynerių metų vaiką atiduoti tarnauti pameistriu, kur darbas meistrui buvo svarbiau už mokslą. Su vaikais ir tarnais buvo elgiamasi vienodai, o kalboje nebuvo net atskirų terminų, kurie juos skirtų. Tiktai XVI amžiuje pasikeitė požiūris į vaikus, ir jiems, kaip turintiems atlikti svarbias ir specifines vystymosi užduotis bei vertiems meilės, pradėta skirti tam tikras dėmesys.“* (p. 226) M. Scot Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, Vilnius 2009.
    * Andre P. Derdeyn, Child Custody Contests in Hystorial Perspective. Amerika Journal of Psychiatry, Vol. 133, No. 12 (dec. 1976), p. 1369.

    Vladas

    Patinka

  5. Vladai, ačiū, tikrai į temą ir apie žmonijos evoliuciją. Juk ji vyko ir žmonių tarpusavio santykiuose, ir tebevyksta.

    Ir nors kartais atrodo, kad kartais permainos ne į gerą pusę, bet vis tiek galiausiai žmonės grįžta prie tikrųjų bendražmogiškų vertybių. Matyt, negatyvi patirtis taip pat padeda padaryti išvadas.

    Beje, kaip tik dabar vėl pasiėmiau skaityti knygą, iš kurios įkėlei citatą. Įdomu bus vėl perskaityti po kelių metų pertraukos, gal kažką naujo įžvelgsiu 🙂 .

    Jaukaus vakaro 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s