Kategorija: Mokymai

Objektyvi realybė kuriama visų žmonių subjektyviomis realybėmis. Kuo daugiau bendraminčių, kuriuos vienija ta pati idėja, tuo stipresnės kolektyvinės mintys, veikiančios (įtakojančios, keičiančios) realybę. Vieningumas – didelė visuomenės jėga.

Visuomenė – ne beveidė struktūra ar minia, tai tam tikros ją sudarančios grupės (šeimos, kolektyvai, bendruomenės). Jei keičiasi tam tikros grupės ar net atskiro žmogaus mintys ir elgesys, keičiasi ir visuomenė. Kaip individas ar grupė veikia visuomenę, taip ir visuma veikia individą ar grupę.

Kaip gimsta idėjos, darančios poveikį žmonijos raidai? Kadangi mes visi gyvename pagal pagrindinį Visatos evoliucijos (nuolatinio judėjimo ir vystymosi) dėsnį – tai visos idėjos gimsta natūraliai ir neišvengiamai. Tačiau kaip jos panaudojamos ir kaip jomis manipuliuojama – atskiras klausimas.

Todėl mintis, kad turintis informaciją valdo viską – gimė būtent iš manipuliatorių patirties. Bet koks poveikis žmogui ir visuomenei daromas sistemingai pateikiant tam tikrą informaciją – taip formuojamos pasaulėžiūra ir vertybių sistema.

Kuomet evoliucinės idėjos stabdomos ar panaudojamos savanaudiškiems tikslams, evoliucijos eiga iškreipiama, tačiau sustabdyti jos neįmanoma. Įvairios pasikartojančios krizės – neteisingos krypties, sustabarėjimo, bedvasiškumo ženklai.

Indų Vedos išskiria tris sąmonės lygmenis – neišmanymo (tamoguna), aistros (radžoguna) ir darnos (satvaguna). Vedos aiškina: koks sąmonės lygmuo bus žadinamas, aktyvuojamas – toks bus žmogus, tokia bus ir visuomenė.

Pavyzdžiui, jei dominuoja neišmanymo sąmonės lygmuo, tuomet žmonės nežino (nesupranta) savo veiksmų, jų pasekmių ir nenori imtis už juos atsakomybės. Kaltina visus ir viską: aplinkybes, kaimynus, šeimą, blogą orą.. Egoistiški, gyvena pagal vėžinės ląstelės principą: aktyviai auga kitų sąskaita (vartotojų visuomenė).

Toks požiūris veda į kančią, nes žmonės gyvena nuolat griaudami. Pagrindiniai tokios visuomenės požymiai: inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, bedvasiškumas, priklausomybės, konfliktai, karai, gamtos resursų alinimas, ekologinės nelaimės.

Kitas sąmonės lygmuo – aistrų valdomi žmonės. Jie nukreipti į savo aistros objektus, norus. Dauguma žmonių tai sieja su laisve ir laime, tačiau taip nėra, nes jie tampa savanaudiški ir nepasotinami. Visų norų nepatenkinsi, tai lyg laužas: kuo daugiau norų, tuo daugiau ugnies.

Aistrų valdomi žmonės tapatinasi tik su kūnu ir turtais – “ima“ iš gyvenimo viską. Materialistai, todėl nepaiso dvasinio aspekto. Visuomenėje tai pasireiškia kaip godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas, kova už įtaką, įtampa, susvetimėjimas.

Ir aukščiausias – darnos sąmonės lygmuo. Tokie žmonės turi aiškų tiesos pojūtį – skiria teisingus ir neteisingus poelgius. Atsakomybė – žmonės jaučiasi atsakingi gyvenimo šeimininkai. Tyrumas – jokių slaptų kėslų. Tarnystė – noras būti naudingu, veikti visų labui.

Tokioje visuomenėje žmonės rūpinasi visų gerove, nes turi vienybės pojūtį. Išskirtiniai bruožai – dvasingumas, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora, kryptingumas, džiaugsmas, tikslingumas.

Akivaizdu, kad šiuo metu visuomenė bunda, o kalbos apie pasaulio pabaigą – tarsi signalas visiems, kad metas keistis, augti, tobulėti. Žmonės vis aiškiau suvokia, kad senasis pasaulis ir jo gyvavimo principai išsisėmė, išsigimė ir logiškai priėjo pabaigą.

Griūva tai, kas niekada neturėjo pamatų ir buvo dirbtinai palaikoma įvairiomis manipuliacijomis ir žmonių patiklumu. Visa tai pamokos – skaudžios, bet vertingos, nes išugdė tiesos pojūtį ir didžiulį poreikį darnai.

Dabar žinome, kad gyventi darnoje – pirmiausiai reiškia gyventi teisingai, pagal Visatos dėsnius ir harmonijoje su visais. Vis daugiau žmonių lygiuojasi į tiesą, į šviesius žmonės, nes aiškiai suvokia: kuo daugiau bendraminčių, tuo greičiau bus įgyvendintos visuomenėje kolektyvinės mintys :)..

* Žmogus, kaip aukščiausia gyvybės išraiška, gali ir turėtų vystyti aukščiausią psichodinamiką. Tačiau, deja, dauguma šiuolaikinių “Kūrinijos viršūnių“ gyvena augalų ir gyvūnų gyvenimą: jie ne tik nesirūpina savo dvasios dinamika, bet ir susitapatina tik su savo kūnu bei rūpinasi išskirtinai juo.

* Psichinė energija yra tai, ką mes įpratę vadinti dvasingumu – psichinės energijos vystymas iš esmės ir yra dvasingumo vystymas. Bet ne to dvasingumo, kurį šiuolaikinis žmogus dažniausiai supranta tik kaip religinius ritualus, o to tikrojo dvasingumo, kuris išreiškiamas per aukščiausio sąmoningumo atvėrimą, psichinės energijos vystymą ir sąmoningą jos panaudojimą evoliucijai ir visuotinam žmonijos labui.

* Tik nagrinėdami psichinės energijos veikimą mes galime suprasti visus gyvenimo reiškinius, suvokti pačią būties esmę, suprasti Kūrinijos išmintį ir pažinti save; pajusti visaapimančią Vienybę, nes kiekvieno iš mūsų dvasia yra Visuotinės Dvasios dalis ir turi visas jos savybes; Visatos didybę ir begalybę, kurioje veikia didžiulė vieninga jėga – psichinė energija.

* Būtent psichinės energijos veikimo principų suvokimo ir sąmoningo jos valdymo dėka buvo vykdomi ir tebevykdomi stebuklai. Visi esame girdėję apie tibetiečių lamas ar indų jogus, kurie gali vaikščioti per ugnį, miegoti dideliame šaltyje prisidengus plona marška, materializuoti “iš niekur“ bet kokį daiktą, žvilgsniu judinti daiktus ar sustabdyti laukinį žvėrį. Visais šiais atvejais sąmoningai valdoma veikia ta pati jėga – psichinė energija.

* Kūrinijos įvairovėje energijos išraiška yra individuali ir begalinė: psichinė energija ta pati, veikia pagal tą patį Dėsnį, ir tuo pačiu nėra dviejų gyvų būtybių, vienodai išreiškiančių šią energiją.

* Psichinei energijai būdingas magnetizmas, todėl ji gali pritraukti ir atstumti. Šios savybės dėka galima pažinti teigiamas ir neigiamas reiškinių savybes, stiprinti vienodas mintis. Todėl geras žmogus negali padaryti blogo, nes tai priešinga jo prigimčiai, lygiai kaip piktam žmogui svetima daryti gerus darbus.

* Ta pati energija gali būti nukreipta kūrybai arba griovimui. Gero žmogaus rankose tai gėrio įrankis, o pikto rankose – baisus griovimo ir naikinimo įrankis. Kiekvienas turi vienodą psichinės energijos potencialą, tačiau kaip skirtingai žmonės išnaudoja šią didžią dovaną!

* Kaip pradėti mokytis valdyti psichinę energiją? Taip, kaip pradedame bet kokį pažinimą: turime pripažinti pačios psichinės energijos egzistavimą. Turime suvokti paprastą, bet didingą Tiesą: ši galinga jėga yra mumyse! Todėl turime pradėti nuo savęs pažinimo.

* Visų laikų išmintis ragino: “pažink save“. Šiuo raginimu buvo atkreipiamas dėmesys į svarbiausią dalyką – esančią žmoguje psichinę energiją, kuri ir yra kelias į laimę. Vienintelis Kelias. Todėl mintys apie dvasingumą aplanko kiekvieną.

* Dauguma nori valdyti psichinę energiją tam, kad turėtų įtaką visuomenėje, valdytų žmones ar darytų “stebuklus“. Taip ši energija nukreipiama neigiama linkme, ir tik nedaugeliui tikrų ieškotojų pavyksta išvengti žabangų, kurias “už prieinamą kainą“ siūlo įvairūs “mokytojai“, kurie manipuliuoja egoistiniais žmonių norais.

* Kūrinija organizuota taip, kad žmogus evoliucionuoja tik veikdamas išvien su Kūrinijos dėsniais – tuomet visos Kūrinijos jėgos padeda žmogui. O eidamas prieš juos, žmogus tuos pačius dėsnius pajungia savo involiucijai.

* Mes gyvename ypatingu laiku. Mūsų laikai – visų žmonijos žinių sintezės metas, evoliucijos spartinimo metas. Mūsų protėviams buvo žinoma tiek, kiek reikėjo tam laikui ir kiek jie galėjo suvokti. Žmonių sąmoningumas auga, mes pasiekėme tokį sąmonės lygį, kai galime pamatyti savo veiksmų pasekmes ir rinktis. Negalime gyventi kaip parazitai ir tik naudotis tuo, kas mums dovanota. Turime pradėti kurti, gerinti, tobulinti – tapti vieningais bendrakūrėjais.

* Kiekvienas norintis, kad geri laikai žmonijai ateitų greičiau, turi pasirūpinti savo sąmonės augimu: šviesi sąmonė – aukštos kokybės psichinė energija. Aukščiausių evoliucinių tikslų galime siekti tyra širdimi veikdami visuotinei gerovei. Visada prisiminkime: Šviesa stipresnė už tamsą, nes tamsa yra Šviesos nebuvimas. Kiekvienas, įžiebęs savo Šviesą, tampa Šviesos šaltiniu, ir tamsai yra nepasiekiamas.

(mintys iš “Gyvosios Etikos“)

* Mūsų laikai – didžiojo nubudimo, visų paslapčių ir senosios išminties atvėrimo metas. Visaapimanti – tinkamiausias žodis įvardinti atsiveriančią epochą. Dėka to žmonės atvers savo širdis besąlygiškai Meilei – sau ir visam supančiam pasauliui. Visi mes kolektyviniame lygmenyje esame tokiame etape, kuriame nėra kelio atgal, ir kiekvienas sprendžia – kokiu keliu jam pasukti.

* Kiekvienas mūsų pasirinkimas veda arba į sąmonės plėtimą, arba į apribojimą. Vidinės šviesos negalima užgesinti, tačiau ją galima ignoruoti. Todėl paklauskite savęs: “Mano pasirinkimai, mano atsakomosios reakcijos veda į harmoniją ar į disharmoniją?“ Dvasiniu aspektu atsakymas paprastas: viskas, kas atitolina mus nuo besąlygiškos meilės ir tyro džiaugsmo – veda į disharmoniją.

* Aukštesnė sąmonė nereikalauja, kad jūs skustumėte plikai galvą arba nešiotumėte keistus apdarus. Tai pirmiausia mokėjimas atpažinti Tiesą, kuris gimsta iš ramaus ir laisvo nuo emocijų stebėjimo. Vidinė ramybė ateina tuomet, kai išmokstame pamatyti iliuziją, bet nepasiduodame jos poveikiui.

* Aukštesnioji sąmonė – tai sąmonės būsena, kurioje materija jau nesulaiko jūsų, nors jūs ir toliau dalyvaujate dualaus pasaulio gyvenime. Tai tiltas į aukštesnius dvasinius lygmenis ir gyvenimas Taikoje, Meilėje ir Džiaugsme, o ne prisirišime prie dramatiškų emocijų, ambicijų kovos ar ego poreikių.

* Žmonės pernelyg pasikliauna kažkokiais išoriniais autoritetais ar mokytojais – tai, galimai, labai protinga, jei kalba eina apie automobilio remontą. Tačiau ne visai išmintinga, jei kalbame apie gyvenimiškai svarbių sprendimų priėmimą. Kuo dažniau jūs naudositės savo patikimiausiu padėjėju – širdimi (vietoje proto, kuris funkcionuoja kaip kompiuteris) – tuo reikšmingesnė bus jūsų patirtis.

* Jei jūs manote, kad jums reikalinga pagalba, tuomet jūs jaučiatės bejėgis, ir jumis lengva manipuliuoti. Jei manote, kad atsakymų reikia ieškoti išorėje, tuomet atsidursite nelaisvėje tų, kas pasiskelbs gelbėtojais. Nevystydami vidinio ryšio su savimi, galite tapti valdomi išorinių aplinkybių. Išorinės aplinkybės dažnai yra kitų žmonių ego poreikių išraiška. Išmokite pasitikėti savimi, tuomet jūs tapsite dvasiškai stiprus. Kiekvienas iš jūsų – sau Mokytojas, kiekvienas – pats sau guru!

* Nei vienas į šią Žemę atėjęs dvasinis Mokytojas nesirengė kurti dogmatinių mokymų, jie tiesiog skleidė visuotinę Tiesą – kaip kelrodį. Tai pasekėjai sukūrė dogmas, kurie tėra apribota Tiesos interpretacija. Tikrasis Mokytojas padeda jums stiprinti pasitikėjimą savo dvasinėmis jėgomis ir atveria jūsų vidinę išmintį. Jis džiaugiasi jūsų vystymusi, gerbia jūsų laisvę ir įkvepia pirmiausiai savo pavyzdžiu, o ne tik gražiomis kalbomis.

* Pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie dažniausiai kuriami tam, kad intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas, baugintų. Tai neturi nieko bendra nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su meile. Atminkite, evoliucija yra judėjimas į priekį – į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa. Evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga. Tačiau mes evoliucionuojame – ir tai turi įkvėpti, o ne bauginti.

* Sąmoningas bendrakūrėjas gali pasiūlyti pasauliui žymiai daugiau, nei snaudžiantis jėgos šaltinis. Sąmoningi sprendimai skiriasi nuo padarytų verčiant ar dėl kažkokių aplinkybių. Sąmoningas sprendimas kyla iš tyros meilės – jis besąlygiškas ir tarnauja didžiai Vienybei. Tyra, besąlygiška Meilė mūsų širdyje – tai paprastas mūsų universalaus ryšio su visa būtimi suvokimas.

* Jūsų misija šioje Žemėje turi tapti jūsų dalimi, jūsų išraiška, o ne kažkuo išoriniu. Jūs turite būti ryški Šviesa, skleisti aukštus šviesos dažnius, kad įkvėptumėte žmones. Mylėkite, klausykite, švieskite, įkvėpkite vieni kitus!

(pagal Šri Ram Kaa ir Kira Raa knygą “2012: mes turime pasirinkimą!“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio :)!

* Jūs ne kartą girdėjote apie besąlygišką meilę. Galima valandų valandas klausytis paskaitų apie meilę, skaityti knygas, bet jei jūs nespinduliuojate meilės, kokia iš jų nauda?..

* Meilė tai ne žodžiai jūsų galvoje, tai Visatos tėkmė, per kurią jūs patys tampate meile. Tuomet jūs jaučiate ją ne tik tarpusavio santykiuose, bet ir žvelgdami aplink – kai žiūrite į medį, paukštį, gėlę… Ir jūs suprantate, kad jūs esate meilės šaltinis, ir jums gera tiesiog dalintis.

* Gebėjimas dalintis su kitais didina jūsų gebėjimą mylėti ir priimti meilę. Geri santykiai grįsti ne poreikiu, o abipusiu noru dalintis.

* Jei ieškote meilėje saugumo ir atramos iš savo partnerio, jūs tampate silpni ir stojatės į imančio poziciją. O kai jūs esate silpni, pas jus ateina negatyvios emocijos ir reikalavimai partneriui. Reikalavimai suardo meilę. Meilė yra ten, kur yra abipusis dovanojimas.

* Daugelio tarpusavio santykių problema tame, kad mes nesuteikiame mylimam žmogui galimybių kažką padaryti bendram labui ir įnešti savo indėlį į santykių vystymą. Kad meilė žydėtų, ją vystyti turi abu. Kitaip jūs sakysite: “aš viską dėl jo darau, o jis toks nedėkingas..“ ir jausitės nelaimingi.

* Bet kokiuose tarpusavio santykiuose svarbūs trys dalykai: teisingas suvokimas, teisingas matymas (pastabumas) ir teisinga išraiška.

* Teisingas suvokimas ateina tuomet, kai jūs galite pastatyti save į kito žmogaus vietą. Kai matote situaciją iš jo požiūrio taško.

* Suvokimą reikia plėsti, tuomet išmoksime matyti situaciją platesniame kontekste. Pavyzdžiui, jei žmogus suirzęs blaškosi ir kabinėjasi, jis gali būti stresinėje būsenoje, ir tai gali atsispindėti tarpusavio santykiuose. Jei matome gilesnį vaizdą, tuomet nepulsime jo kaltinti, o leisime nurimti arba išsiaiškinsime irzlumo priežastį. Tai raktas į daugelio tarpusavio nesusipratimų sprendimą.

* Žmonės dažnai sako, kad jų niekas nesupranta. O vietoje to galima būtų pasakyti, kad jie blogai save išreiškia. Jei žmogui blogai ar liūdna su savimi, tai kaip jausis su juo kitas žmogus? Mokykitės teisingai išreikšti save, priimti ir suprasti kito žmogaus saviraišką – tai suteikia santykiams gilumo.

* Žodžių tikslas – sukurti mumyse ramybę. Jei žodžiai sukūrė ramybę, jūs panaudojote juos teisingai. Jei žodžiai pastūmėja vystytis, jūs panaudojote juos teisingai. Tačiau kaip dažnai mes naudojame neturinčius prasmės, reikšmės, gilumo žodžius…

* Meilė nesensta, bet žūsta nevystoma ir nepalaikoma. Ko gero, aukščiausias mirtingumas mūsų visuomenėje – būtent meilės. Ar ne taip?..

* Visi mes pirmiausiai – dieviška kibirkštis, mes esame meilė! O tik paskui jau mes esame žmonės, vyrai ir moterys, šalies piliečiai, tam tikros religijos sekėjai ir t.t.. Tačiau mes ne tik nesilaikome šio eiliškumo gyvenime, bet ir pamirštame, kad esame dieviška kibirkštis, esame žmonės…

* Dauguma žmonių kreipiasi Į Dievą trečiuoju asmeniu – taip tiesiog saugiau – jis kažkur debesyse, kažkur… Šiek tiek sunkiau matyti Dievą šalia stovinčiame žmoguje, matyti Dievą kiekviename žmoguje ir kreiptis į jį “tu“. Dar sunkiau matyti Dievą savyje… ne, jau geriau jie palieka jį trečiame asmenyje. Ir tuo pačiu praranda ryšį su realybe, su dieviškumu, su savo aukštesniąja prigimtimi ir galimybe ją išreikšti.

* Pajuskite, kad visi jūs esate viena. Kai jūs pajuntate visos Kūrinijos vienybę, jums nereikia dėti pastangų, kad pamiltumėte kitus. Meilė – visų mūsų prigimtis, mes visi esame Meilė.

(Iš Šri Šri Ravi Šankaro paskaitų ir pokalbių)

Šri Šri Ravi Šankaras – dvasinis lyderis ir humanistas. Jo tikslas – suburti žmones į laisvą nuo smurto ir stresų pasaulinę šeimą. Induistams jis religinis bei dvasinis vadovas, kitų tikėjimų žmonėms jis skelbia visuotines bendražmogiškas vertybes. Turi Holistinės medicinos filosofijos daktaro laipsnį, 1981 metais įkūrė “Gyvenimo meno“ fondą. Tai viena didžiausių pasaulyje savanoriška švietėjiška organizacija. 1997 metais įsteigė Tarptautinę žmogiškų vertybių asociaciją (IAHV). Šis sveikinimas buvo įrašytas Naujųjų 2012 metų išvakarėse.

– Brangus Gurudži, koks tavo palinkėjimas Naujiesiems metams? Į ką mums koncentruotis, ką galime padaryti sekančiais metais?

– Padaryti pasaulį geresniu.

Mūsų tarnystė nukreipta į tai, kad padarytume pasaulį geresniu, kad padarytume visuomenę geresne.

O asmeniniame gyvenime – įsitikinimas, tvirtas tikėjimas tuo, kad viskas bus gerai, kad tik gera su jumis nutiks.

Jūs girdėjote, kad majų kalendoriuje šie metai paskutiniai.

Ir bus pasaulio pabaiga ar kažkas panašaus. Daugybė filmų apie tai pastatyta – kad greitai bus pasaulio pabaiga.

Aš sakau jums – nieko panašaus nenutiks.

Pasaulio pabaigos nebus. Gyvenimas tęsis.

Pagal vedų kalendorių ateinantys metai, pradedant nuo kovo mėnesio, vadinasi Nanda.

Nanda reiškia – laimė, tai laimės metai.

Iš pradžių ateina laimė, o po to ateis metai, kurie vadinasi Pergalė.

Pergalė. Taigi, jūs būsite laimingi ir būsite nugalėtojai, todėl nesibaiminkite.

Ir priimkite sprendimą daryti gerus darbus visuomenėje, skleisti žinią.

Jūs pamatysite, kad metų gale vis daugiau ir daugiau žmonių atsigręš į dvasingumą, atsigręš daugiau į humanizmą.

O tie, kurie užsiima terorizmu, bus įsprausti į kampą, ir žmonės, vykdantys prievartą – jų įtaka, jų jėga sumažės.

Tai įvyks, ir jūs esate šių pokyčių dalis.

* Mes gyvename, būdami pastoviai nedėmesingi tam, kas vyksta aplink mus. Taip, mes tapome efektyvūs nuolatiniame kažko daryme. Tokie efektyvūs, tokie mechaniški, kad tam mums nereikia jokio sąmoningumo. Mes dar ne žmonės; mes mašinos.

* Mes gyvi proporcionaliai tam, kiek esame sąmoningi. Mes gyvi ne tik todėl, kad kvėpuojame ar todėl, kad plaka širdis. Fiziologiškai mūsų gyvybę galima palaikyti ir ligoninėje, be jokios sąmonės.

* Kažkas ateina ir jus pagiria, išpūsdamas jūsų ego, ir jūs jaučiatės puikiai. Paskui kažkas ateina ir įžeidžia jus, ir jūs supykstate, jaučiatės suirzę ir sugniuždyti. Tai ne veiksmas, o reakcija. Kažkas jumis manipuliuoja, o jūs reaguojate. Jis paspaudė mygtuką, o jūs įsijungėte lyg mašina. Mašina negali pasakyti “ne“. Lygiai taip pat jūs spaudžiate mygtuką, įjungdami ir išjungdami šviesą – būtent tai žmonės daro su jumis. Jie jus įjungia ir išjungia, jūs ne šeimininkas pats sau.

* Sąmoningumas – tai būsena, kai žmogus pilnai suvokia save, savo emocijas, savo kūną, savijautą, supantį pasaulį. Sąmoningumas – tai, kas padaro jus savo gyvenimo šeimininku, bet tai nereiškia kontrolės. Kontrolė – sąmoningumo surogatas, labai menkas pakaitalas, varginančios pastangos. Vos tik nustosite kontroliuoti, viskas, kas buvo kontroliuojama, išsiverš pro visus buvusius kontrolės rėmus.

* Prabudimas – tai kelias į gyvenimą. Prabuskite, ir jūs tapsite gyvybingas. Sąmoningumas – ne kažkas, ką reikia įskiepyti, tai jau yra, tereikia jį pažadinti. Gyvenimas yra tikslas, o sąmoningumas – metodologija jam pasiekti. Kas yra sąmoningumas, galima suprasti tik tuomet, kai esate sąmoningas.

* Vienintelis dalykas, ką reikia išmokti – tai stebėti. Stebėkite! Eikite per gyvenimą, būdami pilnai dėmesingi. Stebėkite kiekvieną savo atliekamą veiksmą, kiekvieną jus užvaldžiusį troškimą. Įkvėpkite aromatą, pajuskite prisilietimą, jauskite vėjo gūsį ir saulės spindulius. Ką bedarytumėte, suvokite, kad jūs tai darote. Jei pykstate, suvokite, kad pykstate. Tai išgrynins jūsų pojūčius ir jausmus. Kai stebite, esate dėmesingas – ateina aiškumas.

* Kai tampate vis sąmoningesni, pradeda vykti stebuklai: dauguma dalykų, ypač negatyvių, išnyksta kaip nereikalingi; mintys palengva pradeda tekėti ramiai ir neblaško minčių chaosas; jūs pradedate pastebėti savyje didžiules geras permainas; gyvenimas įgauna pusiausvyrą. Sąmoningumas keičia ir harmonizuoja visus jūsų veiksmus.

* Gali būti, kad vėl ir vėl užsimiršite, bet nenusiminkite dėl to, tai natūralu. Atminkite viena: kai suvoksite, kad vėl tapote nedėmesingas, neapgailestaukite ir nekaltinkite savęs; taip tik prarasite laiką. Tiesiog pradėkite iš naujo. Sąmoningumo stebuklas tame, kad nereikia daryti nieko, tik tapti sąmoningu. Pats sąmoningumas viską keičia.

* Sąmoningą žmogų labai sunku paveikti, nes jis turi išvystytą intuiciją ir tiesos pojūtį. Nesąmoningu žmogumi lengva manipuliuoti, nes jis pasikliauna savo mechaniškomis reakcijomis nesvarstydamas. Mieganti sąmonė riboja žmogaus augimą, užgesina jo kūrybingumą ir dvasinį potencialą.

* Senuose tibetiečių raštuose apie sąmoningumą yra graži alegorija: sakoma, kad Dievas ateina pas žmones daug kartų, tačiau neranda jų ten, kur jie yra. Jis beldžia į duris, bet šeimininko nėra namie – jis visada dar kažkur kitur. Kai gali Dievas jus atrasti? Jums nereikia pas jį eiti, tiesiog būkite namuose, ir jis jus atras. Jis ieško jūsų lygiai taip pat, kaip ir jūs jo. Tačiau… jis ateina, jis beldžia milijonus kartų, jis laukia prie durų, bet jūsų niekada nėra namuose.

* Žinote, kodėl Buda nekalbėjo apie Dievą? Jis teigė, kad nėra prasmės kalbėti apie tai su miegančiais, nes jie klausysis sapnuodami. Todėl jis nekalbėjo apie tai, jis tenorėjo mus pažadinti…

* Daug kartų jūs sakėte sau, kad atsisakysite pykčio, ambicijų, godumo ir viso įmanomo negatyvumo, bet vėl ir vėl pakliūdavote į tuos pačius spąstus. Jūs bandėte daugybę dalykų, kad pakeistumėte save, bet vis nesigaudavo, ir jūs likdavote toks pats. O aš sakau, kad yra paprastas raktas – sąmoningumas. Tačiau jūs negalite tuo patikėti. Kaip gali padėti sąmoningumas, tik sąmoningumas, jei niekas kitas nepadėjo? Raktai visuomet labai maži, raktai – nedideli daiktai. Bet mažas raktas gali atrakinti labai dideles duris…

Pagal Ošo (Bagavano Šri Radžnišo) knygas ir paskaitas

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

* Į savo problemas mes įpratome žiūrėti iš arti, o į svetimas, kaip taisyklė, iš toli. Todėl savos atrodo didelės, o kitų – ne tokios reikšmingos.

* Dažniausiai, kai prieš mus iškyla kažkokia nedidelė problema, mes nekreipiame į ją dėmesio, sakydami, kad tai smulkmena. O kai ji išauga tiek, kad jau negalima jos ignoruoti, mes puolame spręsti ją tais metodais, kurie tiktų sprendimui pačioje pradžioje. Palyginimui – jei jūs pūsite į mažą liepsnelę, tai jūs ją lengvai užpūsite. O jei liepsna tapo didelė, ir jūs į ją pūsite, tai ją padarysite dar stipresne. Todėl būkite atidūs smulkioms problemoms, spręskite jas, kol jos mažos.

* Žmonės kenčia nuo to, kad nežino, kaip teisingai veikti. Ne taip svarbu daryti daug įvairių darbų. Žymiai svarbiau atlikti reikalingus veiksmus reikiamu laiku. Pavyzdžiui, suplyšo jūsų drabužis, ir reikia jį skubiai sulopyti. Tačiau jūs tingite atrasti tinkamos spalvos audinį ir iškerpate skiautę iš kitos drabužio vietos. O paskui pasirodo, kad iškirpta skylė taip pat matosi. Tai skubėjimo rezultatas, bandymas bet kaip išspręsti problemą, vietoje to, kad įdėti triūso ir rasti tinkamą sprendimą.

* Spręsti iškilusias problemas reikėtų išmintingai, o ne stengtis padaryti viską kaip galima greičiau, be apmąstymų ir pasiruošimo. Jei viską kruopščiai apgalvosite, sudarysite aiškų planą, tuomet pamatysite, kad ir nedidelis veiksmas duos norimą rezultatą.

* Visi jūs esate sutikę žmonių, kurie turi aukštą intelektą, bet nepasižymi išmintimi. Tai reiškia – jie turi žinias, bet nepadarė jų savo gyvenimo dalimi. Įsivaizduokite, kad jūs įsigijote labai daug gerų instrumentų televizoriaus remontui, tačiau nežinote, kaip su jais elgtis. Jūs paslėpsite juos į dėžę, bet naudos iš jų neturėsite, nors galvosite, kad gerai juos turėti. Tačiau jums tai tebus nenaudingų instrumentų krūva… Taikykite žinias, mokykitės jas panaudoti!

* Pagalvokite ir apie tai, kaip daug pasiekė žmonija materialumo vystymo kelyje per paskutinius du-tris šimtmečius. Bet ar tapo žmonės laimingesni už savo protėvius? Greičiau atvirkščiai, pas mus žymiai daugiau problemų, nors ir sugalvota daugybė pagalbinių techninių prietaisų, kurie, atrodytų, leidžia sutaupyti laiką. Bet mažai kas gali leisti sau atsipalaiduoti. Gyvenimo tempas vis greitėja, mes siekiame išspręsti daugybę problemų iš karto, ir tuo pačiu netenkame dvasinio komforto.

* Geriau zylė rankoje, nei lakštingala miške. Džiaukitės tuo, ką turite. Žmonės išsiugdė neteisingą tendenciją: mes nevertiname to, ką turime, bet žvalgomės į tai ir norime to, ką turi kiti. Rezultatas – menkumo, skurdumo jausmo kultivavimas.

* Mokykimės būti ramiais ir išmintingais. Kai jūs ramūs ir išmintingi, jūsų veiksmai atitinka situaciją, ir jos neapjuodina neigiamos emocijos. Mes nepakankamai įvertiname pykčio jėgą. Apimtas pykčio protas negali adekvačiai suprasti ir vertinti realybę. Rezultatas – klaidos, ir visas gyvenimas – klaidų taisymas. Veiksmas, kurį įtakoja pyktis, liudija apie tai, kad jūs praradote savikontrolę ir negalite aiškiai mąstyti ir matyti. Tai ypač pavojingas kelias.

* Nesuvaldytas protas neturi išminties ir susikaupimo. Be išminties ir susikaupimo nėra ramybės. O argi gali būti laimė neramiam žmogui? Jei išvalysite savo protą, savo dvasią, tai viskas nuostabiai pasikeis. Tačiau turime valyti savo vidų, o ne keisti išorines sąlygas. Deja, dažnai darome atvirkščiai: pavyzdžiui, jūs matote veidrodyje savo išteptą veidą. Jei pulsite valyti veidrodį, tai veidas dėl to nepasidarys švarus. O jei nusiprausite, tai ir atvaizdas veidrodyje bus švarus. Taip ir mes – susidūrę su problema, pažvelkime pirmiausiai į save, o ne pulkime keisti išorines sąlygas.

* Visomis išgalėmis stenkitės padėti kitiems. Jei negalite suteikti džiaugsmo, tai bent jau nekenkite. Tai vienas svarbiausių budistų pamokymų. Jūs turite tapti žmogumi, kuris nekenkia kitiems – jei nesėjate blogio, tai daugybė žmonių neišgyvena jūsų galimo blogo elgesio pasekmių.

* Kenkdami kitam, jūs netiesiogiai kenkiate sau. Padėdami kitam, jūs netiesiogiai padedate sau. Būkite išmintingi ir padėkite kitiems. Jei kenkiate kitam, jūs prisipildote neigiamomis energijomis, kurių pasekmes būtinai pajusite. Ir, priešingai – padėdami kitiems, jūs pildotės gėriu, kuris grynina jūsų dvasią ir atneša gerus rezultatus. Todėl būkite geri ir nuoširdūs su visais, visur ir visada, ir džiaukitės gyvenimu 🙂 .

(Pagal Geše Džampa Tinlėjaus knygą “Budistų pamokymai“, parengė ir vertė ruvi.lt)

Saulėto artėjančio savaitgalio 🙂 !

* Pirmieji, seniausi Dao mokytojai buvo paprasti sodiečiai. Jų pažiūros klostėsi kopiant granitinėmis kalnų keteromis, dirbant žemę bei iriantis upių platybėmis. Triūsas ir kelionės pamažu atskleidė didžiąją gyvenimo tvarką. Jie matė, kad saulė, mėnulis, žemė bei vandenynai gyvena tam tikru ritmu. Jie taikėsi prie metų laikų kaitos. Stebėjo, kaip gimsta ir gyvena žmonės, kaip kuriasi ir žlunga karalystės.

* Nieko nėra statiško, nes viskas – pradedant saulės ar mėnulio fazėmis, baigiant iškylančiomis ir vėl žlungančiomis imperijomis – teigia begalinį, ciklišką virsmą. Visos mokytojų patirties išvadą reiškė Dao ženklas: keliu einantis žmogus. Jis tiksliai išreiškia ir organišką kosmoso – didžiulio, harmoningo, dinamiško kūno – judėjimą, ir kelią, kuriuo kiekvienas iš mūsų eina per gyvenimą.

* Mokiniai, norėję pažinti Dao, siekė vadovautis vyresniųjų išmintimi. Mokymas nebuvo formalus. Senovės išminčiai sutikdavo mokyti kiekvieną norintį, jei tik jausdavo, kad žmogus nuoširdus. Po to jaunesnysis tiesiog visur lydėdavo vyresnįjį. Svarbiausias šio metodo aspektas – išminčių pasitikėjimas mokinių gebėjimu matyti. Jie nesakydavo: “Mano žodžiai išmokys tave Dao. “ Nesakydavo: “Tu pats nesugebėsi išvysti Dao“ ar “Dao tau atskleis tik įmantrios šventyklų apeigos.“ Atvirkščiai – jie tiesiog leisdavo mokiniams gyventi ir keliauti kartu, suprasdami, kad vėjai bei girios, kalnai ir upės, žmonės bei gyvūnai parodys jiems Dao. Tikrasis Dao visiškai pasiekiamas. Tikrasis Dao – tai kasdieninis Dao.

* Senieji išminčiai mokė, kad meditavimas – pratybų pagrindas, tačiau vadino jį paprasčiausiai – sėdėjimu. Ir sėdėdavo jie tiesiog ant žemės – ne ant prašmatnių baldų, kaip civilizuoti žmonės – o ant plikos žemės, kuri mums tokia dosni. Po ilgos darbo laukuose ar kelionės per kalnus dienos senoliai ieškodavo vienumos tylomis pasedėti, pailsėti, bet kartu ir pamąstyti. Apmąstymai padėdavo suvokti laiko tėkmę, atitrūkti nuo vienas kitą vejančių darbų, vėl panirti į tyrąją tylą – Dao.

* Jei norime medituoti, ir šiais laikais turime tik atsisėsti ir nurimti. Žmonės mėgina griebtis visokių gudrybių, bet tik todėl, kad “civilizuoto“ žmogaus psichika tokia sudėtinga. Senoliai žinojo, kad meditavimui nieko gudraus nereikia, todėl net nepasistengė kažkaip ypatingai pavadinti šį procesą. Jie paprasčiausiai sėdėjo, kaip kiekvienas sėdėtų po ilgos dienos. Dao visada čia pat, prieš mus, ir kitaip niekada nebuvo. Reikia tik kurį laiką patylėti, kad vėl jį suvoktume.

* Prieš praverdami burną, senoliai stabteldavo pamąstyti apie tai, ką ketino tarti. Jie praskalaudavo burną tyru vandeniu, įkvėpdavo į plaučius Dao ir dar kartą susimąstydavo. Jiems žodis buvo šventa, ne dykai atitekusi talpykla. Nederėjo nuvertinti jo apkalbomis ar tuščiais plepalais. Tad ir mums ne pro šalį būtų išmokus nelaidyti žodžių vėjais ir nenaudoti jų piktam. Jei norime išgryninti dvasią, turime išgryninti kalbą.

* Taupiai ir apdairiai dera ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Ar maža ko mums siūlo pasiklausyti gyvenimas? Pavyzdžiui, paskalų, banalybių, netgi necenzūrinių blevyzgų, kuriomis žmonės smaginasi, bei kursto savo žemąsias aistras. Egzistuoja ir priešingybė – išminties krislai, bet į juos per dažnai nekreipiama dėmesio. Būties paslapčių niekas nebesaugo. Bet ar ieškai jų? Jei nori išgirsti, turi skirti laiko. Bet užtrunka ne tik klausymasis – reikia laiko ir tam, kad žodžiai prasiskverbtų į širdį. Vien pasiklausęs išminties, akimirksniu nepasikeisi.

* Dao ieškotojai nuolat siekia žinių. Tai, kas nesuprantama, jų neatbaido. Dao sekėjai visais laikais mokydavosi su didžiausiu malonumu. Sakoma, kad leidęsis plaukioti po žinių vandenyną, niekada nepasieksi kranto. Dao sekėjai tik džiaugiasi tokiu pasiplaukiojimu, o krantas, ko gero, jiems apskritai nerūpi… Aistra mokslui – kilniausia iš visų aistrų.

* Savo gyvenimui galime imti pavyzdį iš saulės – rasti mūsų pačių centrą, mūsų galios šaltinį ir tapti nuo nieko nepriklausomi. Kiekvienas galime šviesti kaip saulė ir nesidrovėti savo talentų. Kai padedame kitiems, galime būti nešališki kaip saulė ir tiesti pagalbos ranką visiems aplinkui. Jei taip elgtųsi kiekvienas, gėrio spinduliai tikrai nušviestų visus.

* Gyvenimas mainosi, ir mes turėtume nuo tų permainų neatsilikti. Jei eidamas Dao keliu privalai pasielgti lanksčiai – teks atmesti tai, kas kliudo. Kai prastai klojasi, Dao sekėjas žvalgosi nesėkmės priežasčių ir šalina jas. Jei padėties pataisyti neįmanoma, jis keičia patį požiūrį, kad keblumas taptų sąlygiškai nereikšmingas arba kad jo neliktų.

* Žmonės įsivaizduoja, kad dvasingumas – slėpiningas ir sunkiai suvokiamas reiškinys. Iš tiesų yra atvirkščiai. Dvasingumas glūdi kiekviename mūsų. Bėda tik ta, kad esame išmokyti neklausyti vidinio prigimties balso. Žmonės mano, esą dvasingumas – labai įmantrus mokslas. Iš tiesų yra kitaip. Tereikia perprasti dvilypę savo prigimtį ir išmokti taikyti jos priešybes. Kai tai pavyks, būsi supratęs absoliuto reikšmę.

* Dao – tai keliu einantis žmogus. Jo niekas kitas neneša. Nenupiešta jokia transporto priemonė. Eiti Dao keliu kiekvienas iš mūsų privalo pats.

(Pagal knygą Deng Ming-Dao “Kasdieninis Dao: darnaus gyvenimo menas“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

* Sekti kitu Mesijumi – reiškia pasiduoti iliuzijoms, tarsi jis žino atsakymą į tavo klausimą. Jis – nežino. Patikėjęs, kad jis žino, tu atsisakai savo sugebėjimo atsakyti į savo klausimą. Tu pats sau Mesijas – vienintelis, galintis duoti galutinį atsakymą. Klausykis visų, prie ko linksta širdis, bet nesek niekuo, išskyrus save. Žinok, kad tavo atsakymas – tavyje.

* Suprask, kelias, kuriuo eini – tik tavo. Niekas negali gauti savo unikalaus atsakymo, sekdamas paskui tave. Tačiau dalindamasis savo atradimais su kitais, tu gali jiems padėti atrasti savo kelią. Pajusk ir išreikšk savo atsakymą geriausiu būdu. Atmink, kad jis gali pasitarnauti laipteliu kitiems jų asmeniniame kelyje.

* Keisdamas savo įsitikinimus, tu pereini į kitą realybę. Nesikabink už savo įsitikinimų, tuomet jie keisis kartu su tavimi ir tau tarnaus. Būk atviras augimui – leisdamas savo įsitikinimams keistis, tu suteiki sau galimybę evoliucionuoti. Leisk gyvenimui tekėti laisvai, pažink save permainose.

* Atsiverdamas permainoms, suvok, kad gyvenimas – ne lenktynės. Nėra jokio kosminio chronometro. Pasiduodamas laiko spaudimui, tu netenki jėgos. Tau nereikia rungtyniauti nei su vienu žmogumi pasaulyje, nes visi jūs esate viena. Nedidelė azarto dalis gyvenime reikalinga, nes adrenalinas kartais naudingas organizmui. Tačiau: jei azartas keičiamas baime, tu turi teisę nutraukti (sustabdyti) veiksmą. Išeik už laiko rėmų – duok sau laiko.

* Viskas, kas guli prieš tave tavo gyvenimo lėkštėje, atsidūrė ten neatsitiktinai. Jei joje yra kažkas, kas neatitinka tavo skonio – suvalgyk tai, kad suprastum, kodėl tai atsidūrė čia, ir judėk toliau. Tokiu būdu tu kaskart išlaisvinsi vietą kažkam naujam.

* Visata sutverta ne prieš milijardus metų, kiekvieną akimirką ji kuriama iš naujo. Ji kuriama ir dabar. Suvokti tai – reiškia žinoti, kad tu gyveni neribojamoje begalybėje. Kiekvienoje sekundėje yra potenciali galimybė pakeisti viską. Koks tu esi dabar – sprendi tu pats.

* Svajok kaip vaikas, kurio aplinkiniai dar neišmokė riboti savo galimybių. Tu pats sukuri kliūtis – kas įmanoma, o kas ne – kurios trukdo įgyvendinti tavo siekius. Visata tavęs niekaip neriboja, ji nuolat tavęs klausia: “Kiek daug tu leisi duoti tau?“ Priimk šią idėją, ir viskas pasikeis. Realybė – tavo įsitikinimų veidrodis, ji atspindi viską, kuo tu tiki.

* Turėk drąsos susitikti su ciniku ir pesimistu tavyje, kurį tu linkęs vadinti “realistu“. Ne kas kitas, o tavo “realizmas“ atėmė iš tavęs viltį, nes tu bijojai, kad viltis gali tapti skausmo priežastimi. Baimė yra apribojimas. Atsikratęs jos, pajusi didelį palengvėjimą ir laisvę.

* Dauguma svajonių pradžioje atrodo neįgyvendinamos – kol tuo tiki, jos taip ir pasiliks neįgyvendintos. Nesistenk tiksliai nubrėžti, kaip jos turi būti įgyvendintos – taip tu riboji kelius ir būdus, kuriais svajonė gali išsipildyti. Neužtenka tik galvoti apie savo svajonę, reikia jausti ją visa savo esybe, eiti link jos ir tvirtai žinoti, kad ją pasieksi. Jei tu žinai, taip ir bus.

* Nemanyk, kad jei pasaulis pilnas kančios, džiaugtis yra egoistiška. Kad kančios pasibaigtų, reikia pradėti gyventi džiaugsme. Gyvendamas džiaugsme tu spinduliuoji džiaugsmą ir padedi jį atrasti kitiems – tavo būsena veikia aplinkinius. Spinduliuok džiaugsmą. Spinduliuok meilę, šviesą. Pildydamas pasaulį savo laime, tu pakeisi jį šimtus kartų greičiau, nei pergyvendamas dėl kitų kančios, skleisdamas gailestį, skausmą ir baimę.

* Pajusk skirtumą tarp nerimo ir konstruktyvaus problemų sprendimo. Nerimauti reiškia demonstruoti, kad nepasitiki savimi. Nerimas yra labiausiai paplitusi mūsų laikais baimės išraiška, nerimaudamas atiduodi jai savo energiją. Rinkis meilę, o ne baimę. Nebijok, kad be nerimo gyvensi idealizuotame pasaulyje. Ne, tu gyvensi absoliutaus vidinio žinojimo, džiaugsmo ir meilės pasaulyje. Nerimas nepadeda problemų sprendimui, todėl jis beprasmiškas.

* Nepasiduok tikėjimui mitu, kad realybė – kalėjimas, ir tu turi jame kankintis. Ne, realybė – drobė, o tu – dailininkas, ir gali rinktis, ką nori joje nupiešti.

* Meilė – atsakymas į visus klausimus. Mylėti – reiškia išlaisvinti. Besąlygiška meilė padeda žmogui atsiverti, ji išaukština ir mylintį, ir mylimąjį. Mylėti reiškia žadinti ir skleisti žmogaus “aš“, o ne primesti jam save. Suteikti žmogui jėgų, o ne valdyti jį. Tu pats renkiesi, kokiomis akimis žiūrėti į pasaulį. Žiūrėk meilės akimis ir pamatysi meilę.

(pagal S. Uoters knygą “Tu Mesijas“)

Saulėtos visiems nuotaikos ir smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂