Kategorija: Mokymai

Paslaptingai skamba, tiesa? Žodyne okultizmas įvardinamas kaip slapta (lot.ocultus – slaptas, paslaptingas) pseudomokslinė doktrina, teigianti, kad žmoguje ir gamtoje slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, su kuriomis žmonės gali sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai išsitreniravę; su tuo susijusi veikla – stengimasis panaudoti tas jėgas žmogui ir gamtai paveikti.

Visuomenėje suformuotas neigiamas požiūris į okultizmą, nes manoma, kad okultizmas užsiima tik tamsiais, neaiškiais reiškiniais. Dažniausiai tai nepriimtina ortodoksinės pasaulėžiūros žmonėms, okultizme įžvelgiantiems grėsmę. Tuo tarpu okultistus, ezoterikus labiausiai domina dvasinio pasaulio tobulinimas, pripažįstant, kad egzistuoja ir tamsa. Žinoma, visais laikais buvo ir žmonių, kurie pasinaudodavo okultinėmis žiniomis piktiems savanaudiškiems kėslams.

Kas gi yra okultizmas ir kodėl jis nuolat pridengiamas paslapties šydu? Slaptos bendruomenės egzistavo visais laikais visose tautose. Jos savo veikla tyliai įtakodavo pokyčius, vykstančius visuomenėje. Tyrinėjimų sritis – dvasinė sfera, turinti gausybę įvairių formų. Jas aiškinti bandė daugybė filosofų ir mokslininkų, besidominčių paslaptingais reiškiniais. Ir šiais laikais yra daug okultizmo krypčių ir mokymų.

Tai neatsiejama žmonijos evoliucijos dalis, nes pradžioje viskas, kas nepažinta, atrodo paslaptinga. Daug okultinių mokymų yra arba kai kuriais laikotarpiais buvo uždrausti. Tyrinėjimai todėl ir buvo slapti, nes buvo uždrausti. Bet.. okultiniai reiškiniai slapti tik tiems, kurie nedrįsta be išankstinio nusistatymo pažvelgti į dar nepažintus pasaulio reiškinius. Visi, kas domėjosi pažangiomis idėjomis, prisiliesdavo prie okultizmo, ir galima vardinti daug žymių žmonių pavardžių – nuo Aristotelio iki K.G.Jungo..

Tradiciniai okultiniai mokymai yra alchemija, rozenkroicerių mokymas, kabala, astrologija, įvairios magijos – chiromantija, šamanizmas, raganystė. Astrologija, kaip ateities pranašavimo metodas, tarp okultinių mokymų užima svarbiausią vietą. Ji pasižymi racionalumu, turi tikslią terminologiją ir aiškią dvasinę sferą, susijusią su okultine filosofija. Kokia bebūtų mokslinė kosmoso samprata, okultistams Žemė yra dvasinis Saulės sistemos centras.

Okultiniai mokymai visuomet teigė, kad slaptasis, arba okultinis pasaulis yra svarbesnis, negu regimasis, materialus. Okultistai stengėsi įžvelgti dvasinius reiškinius už fizinės daiktų išorės, pamatyti ryšį. Jie dirbo, atsiriboję nuo išorinio šurmulio, dvasiniam darbui pritaikytoje aplinkoje. Dalykai, kurių mokomasi, buvo uždrausti ne todėl kad jie blogi, bet todėl, kad patekę į piktas rankas, gali kelti pavojų. Todėl šios žinios buvo perduodamos nedaugeliui, jos negali būti dalinamos visiems.

Dėl šios priežasties ir okultinių mokyklų stuktūra hierarchinė, paremta senomis tradicijomis. Anksčiau virš tokių mokyklų durų būdavo užrašas: “Mokykis ir tylėk“. Norintys sužinoti šventas tiesas, privalėjo turėti ypatingas moralines savybes ir gerai išlavintą suvokimą. Būsimasis adeptas, trokštantis pažvelgti į aukščiau ir žemiau esančius pasaulius, būdavo specialiai tam laipsniškai ruošiamas. Adeptai (lot. adeptus – pasiekęs) – tai dviejų pasaulių – aukštesniojo ir žemesniojo gyventojai.

Visi okultiniai mokymai turi specialias išraiškos priemones. Jų reikšmės yra slaptos ir tinka tik atskiroms siauroms sritims, nors ir yra susitarimas taikyti kai kuriais atvejais jas ir plačiau. Nežinant svarbiausių išraiškos priemonių reikšmių neįmanoma suprasti pačių paprasčiausių okultinių dalykų.

Mūsų laikais gimusį naujų laikų okultizmą lėmė poslinkiai pažangių žmonių sąmonėje. Naujojo okultizmo pradininkė buvo Jelena Blavatskaja, 1875 metais Niujorke įkūrusi Teosofijos draugiją. Ji viena pirmųjų atskleidė visuomenei paslaptis, iki tol žinomas tik okultinių brolijų nariams: pasakojo apie okultines mokyklas, vienijančias nepaprastos išminties vyrus ir moteris, sugebančius pažinti ir materialų, ir dvasinį pasaulį.

Žymiausi jos darbai – “Izidė be čadros“ (Isis uveiled) ir “Slaptoji doktrina“ (The secret doctrine). Savo mokiniams ji kartojo: “Nedaug šios kartos žmonių tai supras, bet kitame amžiuje tai bus suprasta ir įvertinta“. Didelė dalis jos darbų skirta Rytų, ypač indų filosofijos, populiarinimui. 1912 metais teosofas R.Šteineris pradėjo kurti ezoterinės krikščionybės srovę, grįstą būtinumu laikytis aukštos moralės ir gyventi dvasiškai naudingą gyvenimą. Ši kryptis persmelkta gilios išminties, peržengiančios dogmatiškumą ir vadinama antroposofija.

Daugelis šiuolaikinių ezoterinių mokymų teigia, kad senoji visuomenės sistema ir idėjos jau nebetinka ir trečiasis tūkstantmetis bus nauja era, pasižyminti nauja dvasia. Kokia bus sąmonė, kurioje bręs Naujojo amžiaus idėjos? Manoma, kad žmonių sąmonė radikaliai pasikeis. Kaip teigia A.Beili, tai lems trys psichikos pokyčiai. Pirmasis – daugės žmonių, turinčių aiškią sąmonę, pasiekiamą sąmoningos meditacijos būdu.

Antrasis – gims vis daugiau vaikų, turinčių žinojimą apie sielos gyvenimą. Trečiasis – daugės žmonių, išsiskiriančių aukštesniąja sąmone, kuri dar vadinama kosmine sąmone. Šie sąmonės pokyčiai netgi tuo atveju, kai nėra susiję su Naujojo amžiaus atėjimu, o tik neaiškiai jaučiami daugelio žmonių, jau iš esmės keičia daugelį žmonijos siekių. Ir mes dabar tai matome akivaizdžiai..

Matyt, nepelnytai, dažniausiai iš nežinojimo, priskiriame okultizmą kažkam.. tamsiam ir nesuprantamam. O juk jo dėka išsaugomos ir įgyvendinamos aukščiausių siekių dvasingumo idėjos.. Dabar tiek informacijos, tiek išminties.. apie tai senovės okultistai tik svajoti galėjo.. Ar norime, ar mokame tai priimti 🙂 ?

Šįryt gavau įdomų klausimą apie Rytų ir Vakarų religijas ir filosofines kryptis. Kodėl taip aiškiai dvasinėje srityje yra brėžiama riba tarp Rytų ir Vakarų? Ne vienas esame girdėję pasisakymus, kad esame skirtingi, kad Rytų žmonės dvasingi, Vakarų – materialistai.. Kokia mūsų bendra ateitis? Tai labai plati tema, reikalaujanti pagrįstumo, todėl pacituosiu jogos ir induizmo populiarintojo, dvasinio lyderio Sri Chinmoy pamąstymus, jie grįsti giliomis studijomis:

“Rytams gyvenimas yra laipsniškas augimas nuo materijos prie dvasios. Vakarams gyvenimas – tai paprasto materialaus gyvenimo laipsniška plėtotė link kompleksiškos, mokslu paremtos pažangos.. Anot Rytų, Vakarai yra visa kas, tik ne dieviška. Pasak Vakarų, Rytai yra dykinėtojai. Rytai pernelyg baiminasi dinamiško gyvenimo. Analogiškai ir Vakarai bijosi nuošalios savistabos..

Rytai sako: “Aš regėjau Dievo Veidą, dabar turėčiau regėti Dievo Kojas“. Vakarai sako: “Aš regėjau Dievo Kojas, dabar turėčiau regėti Jo Veidą“. Rytams stinga atidumo, dėmesio smulkmenoms ir tikslumo. O Vakarai stokoja įvairumo, platumo ir universalumo. Rytams stinga žemiško, praktiško sumanumo. Vakarams – aukščiausio Aš realizacijos. Rytai pervertina askezę, Vakarai – troškimą valdyti..

Rytai mano, kad vidinės saviraidos įvaldymas yra tikroji gyvenimo raiška. Vakarai mano, kad tikroji gyvenimo raiška – pasaulio valdymas. Rytai kontroliuoja Dvasią, Vakarai kontroliuoja Materiją. Rytų individas laimingas, laikydamasis nuostatos būti nematomu, nepastebimu, nežinomu ir kad tai vyktų be didesnių pastangų. Vakarų individas trokšta save parodyti ir stengiasi sukurti tvirtą ir galingą padėtį išoriniame pasaulyje..

Rytų ilgaamžė dvasinio gyvenimo patirtis moko vidinės savitvardos ir romumo veikloje – taip atsiribojama nuo nevilties, jaudinimosi, susierzinimo ir visko, kas sudrumsčia vidinę pusiausvyrą. Vakarų intensyvios materialios pažangos patirtis moko būti dalykiškais ir bešališkais darbe – darbas atliekamas vardan jo paties, su didžiausia žmogui prieinama jėga ir kvalifikacija..

Rytų filosofija savo kilme yra aukščiausios Tiesos ieškojimas. Vakarų filosofija savo kilme yra idėjų egzaminavimas, nagrinėjamas kritišku intelektu. Taigi, Rytai ir Vakarai turi pradėti įsisamoninti Proto ir Dvasios sujungimo reikalingumą..

Rytai ir Vakarai gali būti traktuojami kaip dvi to paties žmogiško kūno akys. Jos tik tuo ir skiriasi, kad viena yra dešinė, kita – kairė. Mes suvokiame, kad esame Viena ir tai ryškėja visame pasaulyje. Skirtumai išliks, bet praturtinti ir sustiprėję visais atžvilgiais, ir šie skirtumai nebedrums bendros sąmonės. Priešingai – jie veiksmingai ir harmoningai papildys unikalią visumą..

Pabudusi žmonių sąmonė akivaizdžiai linksta prie Dvasingumo. Mūsų dienų supančiotoje tamsoje tai viltį žadinantis šviesos proveržis. Tai akimirkos, kai susijungia protai, širdys ir sielos.. Virš visų fizinių ir mentalinių barjerų tarp Rytų ir Vakarų, aukščiau standartų, normų.. neišvengiamai suplevėsuos aukščiausioji Vienybės vėliava ir žmonijos sąmonė bus nutvieksta supramentaline Šviesa“..

Nuostabūs, viltingi žodžiai, tiesa? Logiški.. Iš tiesų, esame skirtingi, bet akivaizdu, kad tai papildantys skirtumai. Tam, kad sukurtume harmoningą Vienybę, turime ieškoti sąlyčio taškų, o ne to, kas mus priešina ir skiria. Manau, pasaulis subrendo tokiems pokyčiams.. O ką apie tai manote jūs?

Aš jas vadinu Mokymais (nors ne kiekvienas Mokymas yra religija daugeliui suvokiama tradicine prasme) ir kiekviename randu kažką, kas man yra tikra ir kažko išmoko, padeda kitaip pažiūrėti į realybę. Tai mano požiūrio taškas, remiantis juo, ir rašau apie Mokymus. Neagituoju, neaukštinu ir nežeminu, o parodau tai, kas man pasirodė svarbu. Kiekviena religija susiformavo istorijos eigoje, bandant aiškinti žmogaus, Visatos, gamtos reiškinių kilmę ir prasmę. Tai Tiesos, idealaus gyvenimo ieškojimai, kurie, kaip matome, vyksta iki šiol..

Žodyne religija (lot. religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas) aiškinama kaip tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (dievas arba dievai, dvasios), taip pat tikyba ir su ja susiję kulto veiksmai, apeigos ir organizacijos. Mokslininkai religijų atsiradimą aiškina kaip savotišką istoriškai susiformavusių etinių normų papildinį, skirtą bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti.

Jie teigia, kad konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, laikui bėgant, kaip šių tradicinių normų išsaugojimo garantas, neišvengiamai susiformuoja (suformuojamas?) religinis tikėjimas. Galime vertinti tai kaip valdymo įrankį ar kaip stabilumo garantą – tai tik vertinimai. Bet kokiu atveju – mokslas susijęs su fiziniu pasauliu, religija – su vidiniu ir dvasiniu..

Dažnai tie vertinimai ir atitraukia nuo esmės, pamirštami realūs, tūkstantmečius vykstantys žmonių ieškojimai ir patirtis, neįkainojama išmintis, kurią jie paliko mums. Religija turėtų būti transformuojanti patirtis. Ar visi tikintieji skaito dvasinę literatūrą, gilinasi į ją? Tikrai ne. Daugelis metų metais atlieka ritualus, kurių nesupranta ir įsitraukia į veiklą, kuri dažnai neturi jokios prasmės ir yra tik įprotis..

Tuo tarpu religija yra universali Tiesa. Tai yra tai, dėka ko mes visi gyvuojame. Ir ji nesikeičia nuo vienokio ar kitokio aiškinimo, ją galime pajusti per intuiciją. Religija – tai pati intuicija, ignoruojanti aiškinimus, nes yra pati save įkūnijanti ir save paaiškinanti tiesa. Apsižvalgykime, ir tai suprasime.. Religija nėra fanatizmas ar dogmos, plačiąja prasme tai yra visuotinės Tiesos vienybės nuojauta, ir ją turi kiekvienas iš mūsų..

Todėl ir glumina, ir atstumia formalus apeigų atlikimas, nes tai neduoda atsakymų. Galime kaltinti religijas, pasekėjus, bet ar ieškome patys tų atsakymų, ar užduodame klausimus? Kiek mūsų gyvenime yra dvasinių, asmeninių, gilių paieškų? Visi esame nuo gimimo priskirti tam tikrai religinei konfesijai pagal tradicijas. Ir tai gali būti ne tik formalus priskyrimas, bet ir pradžia gilesnėms dvasinėms asmeninėms paieškoms.

Kodėl religijos gyvuoja iki šiol? Todėl, kad visi mes trokštame eiti už riboto suvokimo į beribį. Tai intuityvus kiekvieno poreikis, nes kiekvienas turime savyje aukštesnę, dvasinę esybę, didžiulį dvasinį potencialą. Tikrasis religijos tikslas ir yra išlaisvinti žmogiškosios energijos šaltinį. Visi mes turime dvigubą prigimtį: baigtinę (ribotą) ir beribę. Kai ribota prigimtis auga, tai yra savirealizacija ir ėjimas į beribę būtį. Tai evoliucija.

Taigi, neskubėkime perbraukti tai, ko, galbūt, kartais iki galo nesuprantame. Kritiškumas ir priešiškumas gimdo disharmoniją, kuri yra destruktyvi jėga. Žinome iš istorijos, kuo baigiasi kovos už “teisesnę“ religiją ar jos neigimas, matome tai ir šiandien.. Kokiu keliu gyvenime bepasuktume – priklausyti kokiai nors religinei konfesijai ar augti individualiai – supraskime ir gerbkime kitų žmonių teises.. Jei religijos gyvuoja, reiškia, jos reikalingos jų pasekėjams.

Kiekviena religija įprastu jai keliu veda prie amžinos Tiesos. Visas religijas vienijanti jėga supranta aukščiausią paslaptį: kad nė viena religija negali būti niekinama. O jei stinga vienijančios jėgos, tai jau ne religija. Religija yra viena, bet išreiškia save per daugybę įvairių religijų. Pagrindinis jos bruožas – tai yra vienijanti jėga, ir tas universalumas nesiekia užgesinti individualią liepsną.

Atvirkščiai – kai asmuo peržengia save nuolatiniame universalizacijos procese, jis užtikrintai įsitvirtina gilesnėje, platesnėje ir aukštesnėje Šviesos, Ramybės ir Galios sferoje. Tam reikalingos asmeninės pastangos, kurių pirmieji žingsniai gali būti dvasinės išminties, religijų studijavimas. Dvasinis augimas yra spontaniška patirtis, o ne teorinis žinojimas. Ši patirtis labai praktiška, ja galime naudotis kiekvieną savo gyvenimo akimirką – tuomet ir augame dvasiškai..

Pabaigti norėčiau R.Tagorės žodžiais: “Religija, kaip ir poezija, nėra paprasta idėja: ji yra išraiška (expression). Dievo saviraiška atsispindi bekraščiame kūrinių margumyne; taip pat ir mūsų požiūryje į Beribę Būtybę turi pasireikšti individualumo margumynas, nepertraukiamas ir begalinis“.

Ištyrinėjau daug pasaulio tautų filosofijų, religijų ir visuomet rūpėjo tai, kas arčiausia širdies – mūsų protėvių, lietuvių papročiai, filosofija – juk turėjo mūsų protėviai vertybes, kuriomis vadovavosi gyvenime.. Taigi – kokia ji – baltų kultūra? Pasirodo, tai ne tik viena seniausių, bet ir viena, o gal ir vienintelė išlikusi indoeuropietiškų kultūrų. Ilgai paniekinamai vadinta “pagoniška“, tamsia, dabar ji daugeliui tyrinėtojų yra lyg autentiškų senienų skrynia, atverianti praeities paslaptis ir sąsajas su kitomis kultūromis. Todėl ir mums, norint suprasti savo kultūros ištakas, nereikia persikelti į žilą senovę – viskas šalia, viskas išlikę mūsų kalboje ir papročiuose.

Baltiškosios kultūros ir lietuviško gyvastingumo esmė – šeima. Šeimos gyvenimas atveria mums tai, kam senoji kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Gimimas, vestuvės ir mirtis buvo skaitomi pagrindiniai gyvenimą lemiantys įvykiai. Jie dar būdavo vadinami virsmais ir tapatinami su gamtos permainomis. Virsmas yra veiksmas, kuris prasideda seno nykimu ir prasideda naujo atsiradimu. Visa tai buvo neatsiejama nuo žmogaus elgesio ir veiklos – tai buvo gyvenimo būdas. Kiekvieną virsmą tvarkė apeigos ir papročiai.

Baltų žmogaus savimonę lėmė ir doros samprata. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Todėl dora buvo skaitoma aukščiausiu savęs teigimu, atveriančiu pilnavertiškesnės būties akiračius. Mūsų protėviai pastebėjo, kad materija ir nesąmoninga gyvybė gamtos dėsniams nesipriešina ir patys stengėsi gyventi darnoje su tais dėsniais. Jie suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui.

Prisiminkime Vaižgantą – “lietuvio esmė yra glūdėjime“ .. Esmės ir formos santykis lėmė mūsų kultūrą. Kuo daugiau esmės, tuo daugiau gyvenime gaivumo ir doros. Ir, priešingai – kuo mažiau esmės, tuo daugiau išoriškumo gyvenime. Esmė lyg ir gležna, neapčiuopiama gyvenimo pusė, bet be jos nebūtų apraiškos pasaulio ir formų vaivorykštės – vaivos karalystės.

Baltų žmogaus, o tuo pačiu ir archainio indoeuropiečio pasaulis, rėmėsi augalų gyvenimu, gamtos ciklais. Tą parodo labai ryškus baltų simbolis – Rėdos Ratas. Jis turi keturis ciklus – Užgavėnes, Rasą, Ilges ir Kalėdas (vėliau šventės sutapatintos su krikščioniškomis). Pavasarį, kai augmenija bunda, prasideda augimo periodas, prasideda linksmoji metų šventė – Užgavėnės. Ji yra atgajos, gaivos, gimimo, įžengimo į Gajos pasaulį šventė. Po keturių mėnesių, birželio pabaigoje, pasiekiamas kupos taškas. Tai augalų brandos, didžiausio vešlumo metas. Rasos šventė – tai atsiradimo, prasidėjimo, pradžios misterija.

Sekantis ciklas – Ilgės. Saulės spindulių vis mažiau, šilumos mažiau, dienos traukiasi, naktys ilgėja, ateina Ilgės – vartai į rimtį. Atlikusi savo didžiąją paskirtį – davusi gyvybę, augalo būtis palinksta į maros pusę. Ir žemiausias Rėdos Rato taškas – Kalėdos. Tai didžiausias gamtos nuovargio taškas, ramybės valandos, maros pergalė. Kalėdos – ir vilties pradžia, nes įsuka Rėdos Ratą aukštyn, link naujo ciklo.. Tai universali, kosminė Rėdos Rato rida.

Žmogaus gyvenimą atspindėjo trys Rėdos Rato ciklai – tai Užgavėnės (gimimas), Rasa (vestuvės) ir Ilgės (mirtis). Tai trys virsmo taškai žmogaus gyvenime, apsprendžiantys visą jo žmogišką būtį. Senoji mūsų protėvių išmintis teigė, kad gyvenimas nėra tolygus, kad po virsmo sekantis tarpsnis yra kitoks iš pagrindų – tai jau naujas, aukštesnės kokybės laikotarpis. Buvo teigiama, kad kiekvienas virsmas žmogaus gyvenime turėtų jį pakelti į aukštesnę kokybę. Remiantis tuo, mūsų protėvių kultūrą galima pavadinti virsmo kultūra.

Apeigos, susijusios su galvos apdangalų keitimu virsmuose, buvo tarsi žmogaus sutvirtinimas naujam gyvenimo tarpsniui. Senovės lietuviams vertinga buvo tai, kas gali virsti, keistis – tai apykaita, keitimasis. Tai buvo pagrindinis augimo, vystymosi principas, kurį galima apibrėžti taip: tai, kas buvo reikalinga, tampa kliūtimi. Net prievartinį virsmą – mirtį, protėviai išgyvendavo ramiai, nes tikėjo, kad žmogaus esmė – siela – sugrįžta į savo šaknį..

Man tai buvo nepaprastai įdomi ir svarbi informacija. Dėkoju Nonai, kad padovanojo man knygą – A.Patacko ir A.Žarskaus “Virsmų knyga“. Knyga didelės apimties, tik trumpą jos dalį apibendrinau. Iš tiesų – virsmas – kasdieninis, visaapimantis mūsų gyvenimą reiškinys, kurio jau ir nepastebime.. Mūsų protėviai jį pastebėdavo visuose gamtos ir žmogaus gyvenimo etapuose ir reiškiniuose, ir tikėjo, kad kiekvienas virsmas, kokio masto jis bebūtų, yra didžiojo virsmo – Pasaulio Sukūrimo atkartojimas.

Lenkiu galvą prieš jų išmintį ir džiaugiuosi, kad esu tokios didžios kultūros dalis.. Esame ryški ir spalvinga gija nuostabiame pasaulio tautų margumyne 🙂 .. Nepamirškime savo protėvių dvasios.. Dar kartą su tūkstantmečiu, mielieji!

Pirmą kartą su majais susitiko Kolumbas. 1502 metais jis ketvirtąjį ir paskutinį kartą plaukė į Ameriką. Sustojęs mažoje saloje prie šiandieninio Hondūro krantų, jis susitiko su indėnų pirkliais, plaukusiais dideliais laivais. Šie pasisakė esantys “iš Majan“, taip Kolumbas vėliau ir užrašė, o vėliau majais pavadino ir pačius gyventojus. Majai prieškolumbinėje Amerikoje gyveno visai izoliuoti, beveik nebendraudami su kaimynais.

Tai viena paslaptingiausių civilizacijų, kartais vadinamų vienišais genijais. 1562 metais galutinai sužlugdyta ir sunaikinta. Majų sostinėje Mani didžiuliame lauže sudeginamos visos surinktos majų rankraštinės knygos. D.de Lando kronikose yra įrašas: “Radome pas juos (majus) daugybę knygų. Kadangi jose vien tik prietarai ir kipšo apsėstų sapaliojimai, visas jas sudeginome“. Paradoksas, bet tų pačių užkariautojų dėka išliko jų parašytos kronikos, iš kurių sužinome apie neįtikėtinus tiems laikams majų pasiekimus.

Taip pat išliko trys majų hieroglifų knygos – Paryžiaus, Drezdeno ir Madrido kodeksai, taip vadinami pagal vietas, kur jie dabar saugomi. Juose aprašomi įvykiai iš majų istorijos, religijos metraščiai, mitologija, genčių istorijos. Iš jų sužinome, kad iki kolonizacijos majai buvo sukūrę vieną pačių pažangiausių civilizacijų Vakarų pasaulyje. Jie vertėsi žemdirbyste, statė didelius akmeninius pastatus, šventyklas, taip pat piramides – observatorijas. Gamino aukso ir vario dirbinius.

Vystė mokslą. Turėjo hieroglifus ir su juo susijusią literatūrą, matematiką ir astronomiją. Taip pat pirmieji pasaulyje – tūkstančiu metų anksčiau, nei Senasis pasaulis – išrado nulį, kuris atrodo paprastas, bet iš tiesų yra genialus atradimas. Ir, žinoma, majų kalendorius, apie kurį tiek daug mitų.. Jis vertingas tuo, kad yra pakankamai tikslus ir padeda mokslininkams atsekti praeities įvykius.

Kalendorius pradėtas rašyti 3113 metais prieš mūsų erą ir pradinė data žymima kaip “4Aau 8 Kumu“, rašo šią sritį nagrinėjęs M.Stinglas. Kalendoriuje pažymimi kūrybos ir griovimo ciklai, šventieji metai, apibrėžti mėnesiai – 18 po 20 dienų ir papildomos 5 dienos – tai metų trukmė. Taip pat svarbios žemdirbystei, apeigoms datos. Buvo teigiama, kad yra ilgasis ciklas, kurio trukmė – apie 5000 metų (kituose šaltiniuose 5200, 5125). Smulkiau nenagrinėsiu, kam įdomu, pasidomės, informacijos tikrai daug..

Pagrindinis klausimas – kuo remiantis šiuo metu daromos prielaidos apie 2012 metų įvykius? Majų kalendoriuje data apie 2012 pažymima kaip “laiko pabaiga“. Ką tai reiškia? Ogi tik tiek, kad kalendorius buvo sudarytas tiems 5000 metų, t.y., vienam Ciklui. Jokių pranašysčių, išskyrus tuos žodžius, kalendoriuje nėra. Tai tiesiog ilgos eros, Ciklo pabaiga. Kituose jų rašytiniuose šaltiniuose išlikę įrašai, kad “eros pabaigoje gims baltojo jaguaro vaikai, ateisiantys pakeisti pasaulį į gera“.. Iš to galime daryti išvadą, kad su nauja era įvyks žmogaus sąmoningumo šuolis. Tik tiek, remiantis pačiu kalendoriumi.

Jei nagrinėsime plačiau, tai ir kitose religijose taip pat pažymimas pasaulio Ciklas, kuris kartojasi kas 5000 metų. Cikle yra keturi amžiai po 1250 metų. Tai Aukso amžius, Sidabro amžius, Vario amžius ir Geležies amžius. Ciklas dar vadinamas Pasaulio Drama. Nors Drama amžina, tačiau yra nuosekli įvykių seka ir todėl yra pradinis taškas. Keturių amžių arba keturių ciklo dalių pavadinimai, simbolizuojantys metalus, atspindi ne materialią, ne vartojimo kultūrą, o sielos kokybines savybes, jos atsparumą.

Kokios pagrindinės Ciklo amžių savybės, nusako patys metalo pavadinimai – Aukso amžius – tai tyrumas, švara, maksimalus dieviškumas ir grožis. Sidabro amžius – visa kūrinija jau praradusi penktadalį dvasinės energijos, nes prisiriša prie materijos, bet dar dominuoja sielos sąmonė ir žmonės pilnai suvokia savo dvasinę esmę. Bet.. kaip sidabrą jau veikia išoriniai veiksniai, sukeliantys tamsėjimą.

Vario amžiaus pradžioje įvyksta esminis pasikeitimas (prasideda kova su gamta, žmogus prieš žmogų dėl materijos) ir pagimdo dvasinį dvylipumą. Žmogus pats pradeda skleisti atskyrimą bei susipriešinimą. Prasideda žmogaus kančia, ieškojimas prarasto, kuriamos religijos. Geležies amžiuje auga mokslo ir technikos pasiekimai, nes to reikia, siekiant pažinti ir įvaldyti kūriniją.

Geležies amžiaus pabaigoje (kituose šaltiniuose – tamsos amžius, Kali juga) žmogus neturi nieko – nei džiaugsmo, nei sveikatos, nei tikėjimo, nei moralinės stiprybės.Tuo pačiu proto puikybės ir pagundų karalijoje stiprus atsisukimas į dvasingumo šaltinį. Dvasios tamsoje, sielų šurmulyje, kai tiek daug kalbama, siūloma, nežinojimo tamsą tyliai pradeda sklaidyti žinių tiesa – žinios apie mūsų visų vienodą prigimtį, amžiną kūriniją ir Kūrėją. Turi suirti sena, kad gimtų nauja – tai yra sąmoningumo šuolis, seno (mąstymo) pabaiga, kad gimtų nauja.

Ar jums nieko neprimena? Žinoma, kad vyksta pokyčiai, visi tai jaučiame. Kokie jie bus – priklausys tik nuo mūsų. Jokių priešų mes neturime, išskyrus save pačius. Mūsų proto galimybės, egoizmas, užgožė mūsų tikrąją prigimtį – dvasingumą. Futurologų ir mokslininkų manymu, mes praplėsime išmatavimų skaičių, kurių pagal visas teorijas, yra 11, mums prieinami – tik trys. O žiniasklaidos eskaluojama tema apie “2012 12 21“ – tėra prielaidos ir naujos temos šou darymui. Tikėti tuo ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas.

Nepamirškime, kad tik keli procentai iš visų pranašysčių išsipildo – yra ir tokia statistika. Pasirenkame patys, kuo tikėti ir savo realybę kuriame patys. Kaip peržengsime ciklų, amžių, periodų ribas – tik mūsų atsakomybė. Galime apgauti save, kitus, bet Visatos dėsnių (kuriuos kol kas vargu ar suprantame), neapgausime. Jeigu iki šiol mus “nešioja“ Žemė, reiškia, yra tam priežastys, yra jegų, energetinių egregorų, kurie išlaiko pusiausvyrą.

Pranašystės daromos, remiantis bendrais užfiksuotais dėsniais (priežasties – pasekmės), pagal to momento padėtį arba “pamatomos“. Bet kokia pranašystė – prielaida, vienas iš variantų. Majų kalendorius nėra pranašystė, tai vertinga informacija. Jis tik primena mums, kad gyvename ciklų, erų, amžių sandūroje, gyvename pokyčių laikotarpiu. Tai puiki proga visiems mums susimąstyti ir atkurti harmoniją – su savimi, aplinkiniais, su gamta. Yra posakis: pagyvensim, pamatysim 🙂 .. Ar verta gyventi pranašysčių baimėje? Manau, tikrai ne 🙂 ..

Pažinimo Rato sąvokai išreikšti naudojami tam tikri būdai. Tai keturi senoliai, keturi vėjai, keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai, keturios simbolinės rasės ir daug kitų prasmių, nusakomų skaičiumi “4“. Pažinimo Ratas padeda pamatyti ir suvokti tai, kas nevisiškai suprantama ir pastebima, nes tai ne fizikos objektai, o idėjos.

Pavyzdžiui, atskleidžia mūsų ketveriopą prigimtį: fizinę, mentalinę, emocinę ir dvasinę. Sveikas, išlaikantis pusiausvyrą žmogus noro ir valios pastangomis sugeba ištobulinti visus šiuos prigimties aspektus ir būti su jais darnus. Asmens tapatumą, buvo manoma, sudaro keturi aspektai: 1) Kūno pajautimas: savo fizinės prigimties suvokimas; 2) Savęs suvokimas: galvojimas apie save ir savo galimybių žinojimas; 3) Savigarba: požiūris į save ir galimybės tobulėti bei keistis; 4) Apsisprendimas: gebėjimas valios pastangomis ugdyti savo fizines, mentalines, emocines bei dvasines savybes.

Taip pat buvo vadovaujamasi keturių pasaulio šalių vertybėmis. Rytų šalies vertybės – šviesa, pradžia, atsinaujinimas, nekaltumas, atvirumas, spontaniškumas, viltis, tyrumas, vaikystė, drąsa… Pietų šalies vertybės: jaunystė, pilnatvė, vasara, širdis, dosnumas, meilė, ryžtingumas, idealizmas… Vakarų šalies vertybės: tamsa, nežinomybė, svajonės, atkaklumas, apmąstymas, tyla, pagarba, aukojimasis, savęs pažinimas… Šiaurės šalies vertybės: senoliai, išmintis, mąstymas, supratimas, svarstymas, organizavimas, atskyrimas, pilnatvė, nešališkumas, įžvalga, teisingumas…

Dabar apie svarbiausius principus, kurių moko Šventas Medis ir Pažinimo Ratas. Jų dvylika:

1) Vienovė. Viskas yra tarpusavyje susiję ir viską jungia vieninga visuma. Šios visumos dalys tam tikrais ryšiais tarpusavyje susijusios. Taigi – pažinimas įmanomas tik suvokus tokį visumos ryšį.
2) Kaita. Visa, kas sukurta, nuolat keičiasi. Nieko nėra pastovaus, išskyrus ciklų kaitą. Yra dvi kaitos rūšys: viena jų – suartėjimas, kita – atsiskyrimas (skilimas). Abi šios tarpusavyje susijusios pokyčių rūšys yra vienodai reikalingos.
3) Kaita vyksta tam tikrais ciklais arba pagal atitinkamus modelius. Nieko nėra nereikšmingo ar atsitiktinio. Kartais nelengva suvokti visumos ryšio pokytį: dažniausiai mūsų požiūris ir situacija, kurioje priimame pokytį, yra riboti, todėl mes negalime aiškiai suvokti šio pokyčio.
4) Matoma ir nematoma. Fizinis pasaulis yra tikras. Dvasinis taip pat. Abu – tos pačios tikrovės aspektai, turintys savo dėsningumus. Nusižengus dvasiniams dėsniams, kinta ir fizinis pasaulis, ir atvirkščiai. Gyvenimas darnoje – tai abiejų šių tikrovės aspektų laikymasis.

5) Žmonių prigimties rūšys yra dvi: fizinė ir dvasinė.
6) Naujų vertybių įgijama, jei žmonės nuoširdžiai stengiasi. Kuklus gali tapti narsuoliu, silpnas – įgyti jėgų ir drąsos, fizinės prigimties žmogus (materialistas) – pažvelgti į savo vidų ir išgirsti dvasios balsą. Vyksmas, kurio metu žmonės įgija naujų savybių, vadinamas Tikruoju Mokymu.
7) Tikrasis Mokymas ugdomas keturiais aspektais (fizinis, mentalinis, emocinis bei dvasinis). Juos Pažinimo Rate simbolizuoja keturios kryptys. Valios pastangomis tuos aspektus galime išugdyti. Tik visiškai įvaldęs savo prigimtį, žmogus išlaiko pusiausvyrą ir suvokia visumą.
8)Dvasinę esmę sudaro keturios tarpusavyje susijusios galios. Pirma: tai gebėjimas turėti ir suvokti nematerialioje tikrovėje sapnus, vizijas, idealus, dvasinius mokslus, tikslus ir teorijas. Antra: mokėti priimti tikrovę, kaip neįgyvendintų galių atspindį simboline forma, elgtis kitaip nei lig šiolei ar tapti kitokiu. Trečia: talentas pavaizduoti šią nematerialią tikrovę kalbos, meno, matematikos ir kitais simboliais. Ketvirta: atskleidžiant simbolius, priimti ateities sprendimus ir veikti, kad potenciali galimybė taptų tikrove.

9) Būtina aktyvi veikla, kad atsiskleistų potencialios galimybės.
10) Valia reikalinga, kad galėtume peržengti šį slenkstį ir tapti kitokiais. Žmogus turi pats apsispręsti, ar jam reikia leistis į dvasinę kelionę, o dvasinis kelias kantriai lauks tų, kurie tvirtai pasiryžo juo eiti.
11) Pagalbą gaus kiekvienas, kuris apsisprendžia eiti tobulėjimo keliu. Jis sutiks mokytojus ir vadovus bei įgys dvasinę apsaugą. Nebus išbandymų, viršijančių jo jėgas.
12) Pradingęs noras sekti Mokymu – tai vienintelė žmogaus nesėkmė, kuri gali jį ištikti.

Įspūdinga, tiesa? Priminsiu, kad tai Amerikos indėnų dvasinio mokymo esmė, surinkta po kruopelytę ir atgaivinta grupelės entuziastų. Kiekviena gentis turėjo savitą mitą apie pasaulio sukūrimą, kurių personažai – gamtos stichijos, gyvūnai ir paukščiai. Įkurtas Keturių pasaulių tarptautinio asmenybės ir visuomenės raidos institutas, kurio įkūrėjas – Phil Lane Jr. – yra tradiciškai pripažintas indėnų vadas. Už savo veiklą jis apdovanotas aukštu Žmogaus laisvės ir teisių fondo apdovanojimu. Tokiu apdovanojimu įvertintas ir Tibeto vadovas Dalai Lama. Jei ką sudomino, yra “Vagos“ išleista knyga “Šventas Medis“.

Man ši tema buvo įdomi ir netikėta – tiek gilios išminties praplėtė mano supratimą apie šios tautos gyvenimo filosofiją, nelengvą likimą, išlikimą, identiteto kainą. Šią temą pratęsiu dar vienu įdomiu fenomenu – dabartinėje Meksikoje gyvenusių Majų kalendoriaus pranašystėmis..

Tai pagrindinis indėnų išminties simbolis. Dauguma iš mūsų vaikystėje mėgome skaityti knygas apie indėnus, žavėjomės jų drąsa ir išmintimi. Yra ir tragiška šios tautos istorijos dalis, kurią daugelis žinome. Labai nudžiugino, kai sužinojau, kad vyksta išlikusių indėnų genčių atgimimas, sukurti judėjimai, renkantys Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų išmintį ir atgaivinantys tradicijas ir savimonę.

Po 1492m., kai K.Kolumbas atrado Ameriką, indėnų gyvenimas neatpažįstanai pasikeitė. Nuo 15 a.pabaigos iki 19a. dėl ligų, karų su europiečiais ir pavergimo indėnų sumažėjo keliasdešimt kartų. Majų genties indėnų buvo išnaikinta apie 5 mln. Pirmoji Kolumbo sutikta gentis, Haičio salos karibai (tainai), buvo paversti vergais ir išmirė iki 1650 metų. Tikslių duomenų, kiek iš viso išnaikinta vietinių gyventojų, nėra, nes tais laikais nebuvo vykdoma tiksli gyventojų apskaita. Išlikę tik kai kurių teritorijų duomenys ir tik apytiksliai nustatyta, kad šis skaičius galėjo būti nuo 8,4 mln (užregistruota) iki 112,5 mln žmonių. Tokia skaudi praeitis..

Labai įdomu buvo susipažinti su šios tautos išmintimi, kuriai buvo artima ir gyvybiškai svarbi darna su gamta, iš kurios sėmėsi jėgų ir išminties. Pagrindinis ir svarbus indėnams simbolis – Šventas Medis. Jis simbolizuoja gyvenimą, laiko ciklus, Žemę ir Visatą. Taip pat jame įžvelgiamos žmogaus gyvenimo ciklo pakopos nuo gimimo iki vienybės su Visata.

Šventas Medis turi keturias didžiąsias prasmes, kurių pirmoji – apsauga. Medžio šešėlis saugo nuo saulės, iš medžių statomi namai ir apeigų būstai, teikiantys fizinę ir dvasinę apsaugą. Jo mediena sušildo, žievė simbolizuoja apsaugą nuo išorinio pasaulio. Iš medžio skaptuojami kajakai ir kanojos. Didžioji Švento Medžio paskirtis – saugoti žmonių būrimosi vietą ir būti jos branduoliu.

Antroji didžioji prasmė – Švento Medžio gyvastis. Simboliškai tai įprasmina medžio vaisius. Gilesne prasme vaisius yra maistas, kurį žmonės gauna bendraudami vieni su kitais fizinėje ir dvasinėje aplinkoje. Medžio lapai ( jie nukrenta ant žemės, patręšia dirvą, kad medis galėtų augti, vešėti, žydėti ) simbolizuoja žmonės, kartų kaitą ir dvasinį mokymą, skirtą palikuonims, kad jie būtų sveiki ir dvasiškai augtų.

Trečioji didžioji prasmė – Švento Medžio augimas. Jis auga iš savo centrinės šerdies į išorę ir aukštyn. Šis augimas – lyg žmonių dvasinio augimo poreikis. Mąstydami ir keisdamiesi, žmonės įgyja keturias galias: fizinę, protinę, emocinę ir dvasinę. Iš tikrųjų žmogus pirmiausia keičiasi dvasiškai, o vėliau tai išryškėja jo asmenybėje. Iš pažiūros šie pokyčiai nematomi paviršiuje, nes vidinio Švento Medžio augimo žmonės nemato. Tokiu būdu gyvenimą galima suvokti kaip asmens dvasinio augimo išraišką. Šaknų ir šakų vešėjimas išreiškia žmogaus kasdienybės galias. Kita prasme augimas – tai ir laiko, gyvenimo ciklai. Tai amžinas procesas, nes Šventas Medis įsišaknijęs Motinoje Žemėje, bet savo viršūne siekia beribę Visatą.

Ketvirta didžioji prasmė – Švento Medžio darna arba vienovė. Jis simbolizuoja Didžiąją dvasią, kaip kūrimo branduolį, pusiausvyros ir savęs suvokimo centrą. Viena vertus, įsismelkusios į Motiną Žemę šaknys, simbolizuoja nematomą mūsų esmę, o Švento Medžio dalis virš dirvos – tai, kas yra akivaizdu. Tik suvokus ir suradus tarp jų pusiausvyrą, mūsų asmenybės medis vešės, duos gausiai vaisių bei sėklų tolesniam augimui ir klestėjimui vienovėje. Iš tiesų mes savo gyvenimą pradedame darna, tačiau šią vienovę esame kartais įpratę savo šeimose, gentyse ir visuomenėje sugriauti ir suardyti.

Dar vienas svarbus simbolis indėnų mokymuose – Pažinimo Ratas. Tai archaiškas simbolis, kurį turi beveik visi Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnai. Pažinimo Ratas yra senas ir galingas Visatos simbolis, tai nebylus daiktų tikrovės mokytojas. Jis atskleidžia daugelį būdų, kuriais daiktai tarpusavyje susiję, taip pat parodo ne tik esamus daiktus, bet ir taip pat ir tuos, kurie galėtų būti..

Man šis mokymas pasirodė labai netikėtas ir įdomus. Jį skaitydama, supratau, kad Tiesa yra universali ir ją įvairiais simboliais, žodžiais ir sąvokomis įamžino visos Žemėje gyvenusios tautos.. Išties, visi mes daugiau žinome apie tradicines religijas.. Sekantį kartą parašysiu apie indėnų Pažinimo Ratą – labai įdomu 🙂 ..

Daug atsakymų man davęs mokymas. Šios religijos  filosofija žavi savo įžvalgumu. Pirmą mažą knygutę “Taip kalbėjo Buda“ rusų kalba gavau viename iš pirmųjų ezoterinės literatūros knygynų vietoje.. grąžos. Skeptiškai į tai pažiūrėjau, bet paskaičius ilgai nepaleidau jos iš rankų.. Teisinga mintis, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Ši maža knygelė, galima sakyti, iš pagrindų pakeitė mano mąstymą.

Pirmiausia apie patį budizmo filosofijos kūrėją – Budą. Tai reali istorinė asmenybė. Jis, beje, nuolat pabrėždavo, kad nėra nei dievas, nei dievybė, o paprastas žmogus, supratęs žmonių kentėjimo priežastį ir būdą iš kančių išsivaduoti, pakilęs virš jų, praregėjęs. Buda gyveno 80 metų – tarp 563 ir 483 m.pr.m.e. Gimė Sidhartos Gautamos vardu, netoli Kapilavastu (Šiaurės Indija), Šakju karalystės valdovo šeimoje, motina – karalienė Maja.

Princas gyveno prabangoje. Tėvas jį visokeriopai atitvėrė nuo pasaulietiško gyvenimo. Būdamas 29 metų, po kelių savarankiškų žygių už karalystės tvoros, pamatęs gyvenimo realybę, jis paliko tėvo rūmus. Tuo metu gimė jo vienintelis sūnus – Rahula, bet ir šeima jo nesulaikė. Jis tapo atsiskyrėliu, užsibrėžusiu tikslą ieškoti išsilaisvinimo iš žmogiškų kančių.

Po ilgų ieškojimų, klaidžiojimo Gango slėniais, tuometinių dvasinių mokytojų mokslų, askezės jis pasirinko savo ieškojimų būdą ir kelią. Tuo, žinoma, nustebinęs ir net papiktinęs tuometinius tradicijų besilaikančius dvasininkus ir pasekėjus. 35 metų, po ilgo susikaupimo ir apmąstymo, jis pasiekė aukščiausiąjį pažinimą ir tapo Buda – “nubudęs, nušvitęs“, tas, kuris atskleidė Keturias Tauriąsias Tiesas ir pasiekė Nirvaną (išsivadavimo būseną) šiame pasaulyje.

Kokios gi tos Keturios Tiesos?
1. Egzistuoja kančia
2. Yra kančios priežastys
3. Iš kančios yra išsivadavimas
4. Yra kelias, kuris veda į kančios pabaigą.

Taip pat nurodomas “kelias, kuris veda į kančios pabaigą“. Tai aštuonių pakopų kelias:
1. Tobulas požiūris;
2. Tobulas pasiryžimas;
3. Tobulas kalbėjimas;
4. Tobuli poelgiai, veiksmai;
5. Tobula gyvensena;
6. Tobulos pastangos;
7. Tobulas budrumas (dėmesys);
8. Tobulas susikaupimas (meditacinis, ties tuo, ką darome). Kituose šaltiniuose vietoje žodžio “tobulas“ radau “teisingas“, bet tai, turbūt, esmės nekeičia.

Stebina toks įžvalgumas, ypač pagalvojus apie tą laikmetį.. Kyla mintis, kad yra nekintanti Tiesa, nepriklausanti nuo laikmečio. “Eilės apie Mokymą“ – Dhammapada – budistiniai tekstai, parašyti pali kalba. Juose tiek pamokomų temų, kurias galima pritaikyti šiandien.. : “ Visas sąmonės būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba ar daro ką skatinamas blogų minčių, kentėjimas lydi jį, kaip neatskiriamas šešėlis“.

“ Visas proto būsenas lemia mąstymas, ir mąstymas jas sukuria. Jei žmogus kalba arba ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis… Iš tiesų neapykanta niekada nenuslopina neapykantos. Neapykantą nuslopina tik meilė – tai amžinas dėsnis… Tie, kurie klaidą laiko tiesa, o tiesą klaida, tie, kurie ganosi klaidingų minčių ganyklose, – niekada nepatirs tikrovės“..

“ Bet tie, kurie tiesą laiko tiesa, o klaidą klaida, tie, kurie ganosi teisingų minčių ganyklose, – patirs tikrovę… Kaip lietus patenka į namus, kurių stogo šiaudai prasiskyrę, taip aistra įsiskverbia į neišlavintą protą. Kaip lietus nepatenka į namus, sandariai uždengtus šiaudais, taip aistra neįsiskverbia į išlavintą protą… Budrumas (apamada) – kelias į nemirtingumą. Išsiblaškymas – kelias į mirtį. Tie, kurie budrūs, nemiršta. Tie, kurie išsiblaškę – jau mirę“.

“ Uolumu, budrumu, savitvarda išmintingas žmogus susikuria salą, kurios niekada neįstengs užlieti bangos.Tie, kurie išmintingi, mąstantys, visada atkaklūs, pasiekia Nibbana’ą (Nirvaną) – aukščiausią laimę. .. Reikia draugauti su tuo, kuris rodo klaidas lyg rodytų lobį… Nelaikyk draugais tų, kurie daro bloga ar tų, kurie yra negarbingi. Bendrauk su geriausiais, siek geriausių žmonių draugystės“.

“ Kaip tvirtos uolos neišjudina vėjas, taip ir išminčių nejaudina nei priekaištai, nei liaupsės… Nedaug žmonių persikelia į kitą krantą, dauguma vaikšto pirmyn ir atgal šioje pusėje… Ramios mintys, žodžiai ir poelgiai to, kuris įgijo teisingą supratimą, visiškai išsivadavo, yra absoliučiai ramus ir išlaiko pusiausvyrą.. Puikūs yra miškai, kur minia nešėlsta; išsivadavę iš aistrų, žmonės suranda juose džiaugsmo, nes nebeieško juslinių malonumų“..

Ką čia bepridursi.. Verčia susimąstyti.. Ateityje rašysiu dar ištraukas iš savo “stebuklingos“ knygelės.. Ką sudomino, pasiūlysiu literatūrą – “Baltos lankos“ yra išleidusios Jean Boisselier knygą “Budos išmintis“. Labai gražiai iliustruota, išsamiai pasakojanti Budos, budizmo istoriją knyga. Ir.. labai norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę 🙂 ..