Kategorija: Mintys

Kartais tu esi – tylus džiaugsmas. Tokiomis dienomis mums nereikalinga elektra – visas namas tavimi švyti. Visas namas tuo kupinas – kaip ąsotis su pusiaudienio saule. Ir, rodos, vos papūs vėjas – ir persipildęs džiaugsmas plūstels per kraštus didžiule žmogiška laime.

Visas namas klausosi tavo žingsnių, uodžia tavo gėlių aromatą ir tarsi nori priglusti prie tavo kojų geraširdišku patikliu šuneliu, ištikimu ir mylinčiu. Todėl kad jis tavo. Ir namas jaučia tai: šliejasi prie tavo rankų gilia vidine šiluma, saugo ir ieško saugumo.

Ir aš jį pilnai suprantu – nuo lengvo užuolaidų atodūsio iki paslaptingo medinių grindų girgždesio. Todėl kad aš pats neretai jaučiu tau kažką panašaus: štai vaikšto po namus grakšti moteris, tokia graži, tokia artima, šypsosi man, glosto vaikų purias galveles, ir staiga suraukia antakius – ir viskas blanksta, taip tamsu pasidaro, kad jokios lempos, jokios žvakės nepagelbės.

Bet, ne, vėl šypsosi, praėjo. Tai tiesiog debesėlis giedru dangumi praplaukė, tik pasirodė ir tuoj pasislėpė už vešlių medžių tolumoje.

Ir namas su palengvėjimu atsikvėpė, sugirgždėjo, nuskubėjo savo švelnia jaukia siela į tavo glėbį. O kartu su juo – ir aš. Apkabinome, priglaudėme tave stipriai-stipriai: “Šypsokis dažniau, mūsų tylus džiaugsme. Čia tu esi namuose“.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Mes visada paliekame pėdsakus.

Mes liečiamės vieni prie kitų jausmais, akimis, balsais, charakteriais ir svajonėmis. Mes pritraukiame, atstumiame, sugrąžiname, subrandiname, atsisveikiname, pakviečiame. Puoselėjame arba griauname savo ir kitų viltis, vertybes ir pasaulius…

Mes paliekame įspaudą vidinėje erdvėje tų, prie ko prisiliečiame. Mes nepraeiname nepastebėti, neprapuolame be žinios gyvenimo sūkuryje, jei nors kartą, tegul ir trumpai akimirkai, mes susitinkame. Net jei po to išsiskiriame. Išeiname ir negrįžtame. Net jei atgal – negalima.

Kartais mūsų pėdsakai vos įžiūrimi, juos padengia laiko dulkės, nuplauna lietūs. Bet, galbūt, kada nors, atsitiktinai ar sąmoningai, eidamas tuo pačiu keliu, primiršęs jus žmogus prisimins: mes čia buvome. Ir, galbūt, nusišypsos.

Kartais prisiminimai apie mus išlieka labai ryškūs, tarsi prisilietimai; garsūs, tarsi balsai tuščiame kambaryje; jaudinantys, kaip aromatai, atnešti vėjo pro atvirą langą.

O kartais mes visam gyvenimui įsimename tarsi atsainiai numesta nuorūka perdžiuvusiame miške, blykstelėjusia baisiu gaisru ir sudeginusia hektarus kažkieno sielos…

Ir negalima atsukti gyvenimo atgal, atsodinti laukus, išsaugoti sodus ir užgydyti randus, kuriuos mes po savęs palikome, ir nesvarbu – iš neišmanymo tai padarėme ar iš keršto.

Yra poelgiai, kurie liks su mumis, net jei mums pavyko išpirkti kaltę. Prisiminti juos – svarbu, kad daugiau aklai ar prabėgomis nesulaužytume to tyrumo, kurį žmonės taip saugo.

Taip, negalima perrašyti to, ką apie mus jau prisimena. Negalima nepadaryti to, kas jau padaryta. Ir vis dėl to galima pradėti kurti savo gyvenimą kitaip.

Juk tik nuo mūsų priklauso, kokius prisiminimus apie save paliksime pasauliui. Ar sugebėsime tapti žmonėms lietumi sausringą vasarą, švyturiu, krantu, jaukiais namais. Arba vaivorykšte dar tamsiame debesuotame danguje, kurią pamačius, sieloje taps truputį šviesiau.

Tiesiog prisiminkime, žengdami žingsnį kitų žmonių gyvenime: mes visada paliekame pėdsakus…

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Vasariškai jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kiek bešviestum iš išorės, bet jei viduje tamsu – ilgai žmogus negalės šviesti.

Tačiau jis su didžiuliu entuziazmu ieškos šviesos šaltinio, ir pripuolęs išsekins jį iki paskutinio lašo, vėl ir vėl sugrįždamas gauti gaivinančios energijos dozės ir palikdamas po savęs vien tik griaunančią, kraupią tylą.

Bet tikroji šviesa turi išskirtinį bruožą – jai nereikia papildymo iš išorės.

Ji užgimsta pačiose giliausiose sielos kertelėse, kaip amžina negęstanti liepsna, gebanti užsižiebti net iš pačios mažiausios kibirkšties.

Tikroji vidinė šviesa – tai mūsų dvasingumas, mūsų tyri ketinimai ir amžinos dvasinės vertybės.

Jei žmogus savo gyvenimo pagrindu renkasi meilę, tuomet jo sielos liepsna šildo ir tuos, kas yra šalia. Ir pasaulis spinduliuoja visai kitomis spalvomis, ir gyvenimas balansuoja į gerąją pusę.

Pasaulyje yra daug šviesių žmonių, dosniai dovanojančių savo šviesą, bet nesugebančių jos tausoti, ir – daug vos rusenančių, bet labai trokštančių surasti tą gyvybės šaltinį žmonių.

Tik apmaudu, kad šviesūs žmonės ne visada turi apsaugą savo šviesai. O tai vienintelė sąlyga, kad vėl ir vėl nesusmuktum išsekintas, pasilikęs tik mažą liepsnos kibirkštėlę, kurios vos pakanka, kad išliktum gyvas.

Dvasinei šviesai reikia apsaugos lygiai taip pat, kaip ir kūnui drabužių.

Ir gerumas ne tame, kad kristum kankinio mirtimi, atidavęs save iki paskutinio lašo, bet tame, kad neštum savo šviesos fakelą visiškoje tamsoje, kad būtum švyturiu sau ir tiems, kas eina iš paskos tokiu pačiu sudėtingu keliu beveik apčiuopomis.

Mūsų visų keliai skirtingi. O šaltinis – tas pats, vienas.

Ieškokite tokių, kaip ir jūs patys, keiskitės lygiaverčiai savo šviesa, ir atminkite, kad vidinė šviesa turi jėgą tik tuomet, kai yra saugoma, nešvaistoma iki paskutinio lašo ir dovanojama kitų gerovei.

Jūsų šviesa gali padėti įžiebti kitų žmonių vidinę šviesą, visais kitais atvejais – tai tik eilinė energijos dozė tiems, kas alkanas.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Kartais tavo viduje būna labai tylu.

Būna tokios dienos, kai vidinė tyla, kurios nereikia kažkaip specialiai siekti, su tavimi jau nuo pat ryto.

Ta tyla neateina kaip atsakas į jogą ar meditaciją, o tiesiog yra su tavimi nuo tos akimirkos, kai prasidėjo ši diena.

Tai tokia netikėta dovana, kurią kažkas padavė tau tiesiai į rankas…

O juk taip norisi kažkur bėgti, kažką veikti, kalbėti, rašyti, skubėti, planuoti… o vietoje viso šito – ta nelaukta jauki tyla viduje.

Lyg būtum per lietų atsidūręs namelyje miške. Už lango pila lietus kaip iš kibiro, o kambaryje traška malkos krosnyje…

O tu geri arbatą ir tiesiog klausaisi.

Padėka autoriui! Pagal A. Kuzmino esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atiduosiu šiltomis rankomis…

Taip sakė mano močiutė, kuri nepripažino jokių paveldėto turto dalybų, ypač tokių, kurios dažnai suplėšo į skutelius bet kokius giminystės ryšius…

O man šie žodžiai reiškia žymiai daugiau…

Atiduoti šiltomis rankomis – reiškia, neatidėlioti savo gerumo ypatingiems atvejams, kurių, galbūt, niekada ir nebus…

Tai reiškia – būti šalia tuomet, kai visi nusigręžė… suteikti palaikymą… pabūti šalia…

Tai reiškia – pasitikėti žmogumi, ištiesti jam pagalbos ranką ir priimti jo netobulumą…

Aš šito mokausi… BŪTENT ŠITO…

Gyventi su šiltomis rankomis, o ne su didelėmis pretenzijomis, kai iškeli sąlygas, kabiniesi prie kiekvienos smulkmenos, arba žiūri į žmogų, kaip į savo nuosavybę ir tikiesi, kad jis kiekvieną akimirką atitiks tavo lūkesčius…

Artimumas neįmanomas ten, kur rankos šaltos…

Ir tai juntama net ten, kur yra gražus išorinis paveikslas, kurį apdoroja emociniu “fotošopu“… Matoma lygiai taip pat, kaip ir meistriškai apdorotoje nuotraukoje – gražu, bet netiesa…

Juk artimumas – ne išorinis vaizdas, ir net ne protas, mielieji… Nes šaltis dažnai sklinda ir nuo tobulai gražių, ir nuo mega-intelektualių…

Artimumas – tai geraširdiškumas, kurio rankos nuolat šiltos… plačiąja šio žodžio prasme…

Artimumas – kai tave myli net tuomet, kai esi beviltiškai palūžęs, ir ne visada įveiki tai, ką tau atneša įvairios gyvenimo aplinkybės…

Palaikykite už rankų artimą žmogų…

Arba net save patį…

Pajutote ryšį?…

Ar palaikote tą vienijančią jėgą, kuri skleidžia šviesą ir šilumą?… Ir ar sugebate priimti sugrįžtančią atsakomąją šviesą ir atsakomąją šilumą?…

Būtų gerai, jei taip…

Dalinkite meilę šiltomis rankomis…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Dėkingumas keičia tave.

Ir tam nereikia ypatingų ritualų, technikų ar seminarų – dėkingumas čia pat, su tavimi, jis tiesiog tavyje. Reikia tik padėkoti už kažką paprasto, kas dabar yra tavo gyvenime.

Nes, pasirodo, labai lengva pamiršti dėkingumą, ir vieną dieną suvokti, kad jau turi visą sąrašą reikalavimų gyvenimui: štai čia reikia pridurti, ten – sumažinti, o štai šitą reikia apskritai perkelti kur nors, kad akys nematytų.

Vis garsiau ir garsiau pasireiškiantys reikalavimai (persipinantys su didėjančiu nepasitenkinimu) aplinkybėms, įvykiams ir kitiems žmonėms, pradeda priminti garvežį, kurio katilas nuo perkaitimo gali bet kurią akimirką sprogti.

O dėkingumas akimirksniu perjungia tave. Tiesiogiai. Net jei tu vos prieš kelias minutes labai pykai dėl kažko – dabar tu tiesiog sustoji ir grožiesi gėlėmis, kurias kažkas pasodino kieme (tarsi specialiai tau…).

O lauke šilta, klega paukščiai ir šviečia saulė. Ir tu akimirksniu atsiduri gyvoje, jaukioje, apčiuopiamoje Dabartyje. Štai tu ir Pasaulis priešais tave visu grožiu ir didybe, ir, pasirodo, nėra jokio reikalo kažko daugiau reikalauti…

Taip, šiam dėkingumui nereikalingi jokie ritualai ar technikos, tik reikia padėkoti už kažką labai paprasto – pavyzdžiui, už gebėjimą matyti, girdėti, mylėti, ir – akimirksniu tavyje tarsi kažkas įjungia vidinę šviesą: iš pradžių vos pastebimą, bet vis labiau ir labiau juntamą…

Šviesą, kuri švelniai pripildo širdį tyliu vidiniu džiaugsmu. Pasirodo, tu ir Pasaulis nuoširdžiai mylite vienas kitą, atrasdami Grožį spalvų įvairovėje, debesų formose, paukščių čiulbėjime, gėlių kvapuose…

Kaip gera Dėkoti 🙂 !

Padėka autoriui! Pagal A. Kuzmino esė, vertė ruvi.lt

Jaukios šilumos ir gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Kiekvieną rytą yra galimybė pradėti viską iš naujo. Kiekvieną rytą mes gimstame atsinaujinę po kelionių kažkur toli, ką mes vadiname sapnais.

Kiekvieną rytą į veidrodį žvelgia visai kitoks žmogus su naujomis mintimis, nauju įkvėpimu, naujomis svajonėmis ir planais. O nuo mūsų ankstesnių, vakarykščių, nelieka nei pėdsako. Tai tikra magija – ryte jų jau tiesiog nėra!

Kiekvieną rytą Kūrėjas mus žadina saulės šviesa. Žadina naujam gyvenimui, atgimimui, atsinaujinimui, bet mes dažnai to negirdime, nesuprantame, arba – baiminamės, nenorime ar nedrįstame žengti už įprastų rėmų ribų.

Kiekvieną rytą mes turime laisvę atleisti sau ir kitiems, nusimesti kitų žmonių lūkesčių grandines, pripažinti savo silpnas puses, augti dvasiškai, prisiminti seną savo svajonę, paskambinti arba parašyti brangiam žmogui, patikėti savimi, atsisakyti nepatogių ir nereikalingų daiktų, palikti tai, kas daro mus nelaimingais, suteikti sau tylos akimirkas, sudeginti senienas, perdažyti sienas namuose, aplankyti seniai matytus draugus, liautis bijoti, prisipažinti meilėje, atverti širdį, pakeisti gyvenimo kryptį…

Kiekvieną rytą ruoštis naujai dienai, kaip geriausiai dienai. Klausytis ne radijo stočių ar televizijos naujienų, bet savo širdies balso, kuri vienintelė žino viską apie tave. Kiekvieną rytą atverti akis taip plačiai, kad aprėptume visą pasaulį su visomis jo grožybėmis: vandenynais, kalnais, laukais, upėmis, ežerais ir miškais.

Kiekvieną rytą pradėti naują dieną, tarsi tai būtų pirmoji mūsų diena Žemėje… Ką jūs norėtumėte padaryti tiesiog dabar? Apie ką seniai svajojote? Padarykite tai dabar! Pasitikėkite savimi, pasitikėkite gyvenimu.

Kiekvieną rytą Kūrėjas mums visiems dovanoja dar vieną stebuklą – galimybę kurti, dalintis savo širdies šiluma, mylėti, užjausti, vienytis, džiaugtis.., bet dauguma galvoja, kad tai niekai, ir kad nėra jokių stebuklų.

Tačiau stebuklai – visada mumyse ir šalia mūsų, tereikia juos pastebėti. Tik kartais jie gali mums atrodyti labai paprasti ir kasdieniški…

Kiekvieną rytą mes turime stebuklingą galimybę – GYVENTI GYVENIMĄ.

Pagal V. Lesonen esė, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Iš nušienautos žolės kvapo, iš kregždučių danguje. Iš vanilės spalvos debesų vakare. Iš saldžių braškių su pienu vietoje arbatos…

Iš šermukšnio šakų nėrinių virš galvos, iš liepos žiedų. Iš takelio į pliažą, iš grybų lietaus. Iš baltųjų naktų, iš laimingų saulėtekių…

Birželis iš saldaus tyro džiaugsmo saulės rezginyje dėl to, ko neįmanoma nusakyti, bet neįmanoma atsižiūrėti, o tik pajusti, sąmoningai esant kiekvienoje minutėje, tiesiog žvelgti plačiai atvertomis akimis, tiesiog kvėpuoti pilna krūtine…

Jis iš laimės, kad viskas jau yra ir dar bus, ir dar tiek nuostabaus priešakyje…

Ir nereikia bijoti gyventi ir mylėti, ir rašyti eiles, ir bėgti prie upės, ir į mišką žemuogiauti.

Ir plušėti darže, bet ne per jėgą, ne kaip atidirbant prievolę, o su džiaugsmu. Juk vasara suteikia mums galimybę paliesti žemę, auginti, kurti, puoselėti…

Birželis – tai ne tik galimybė pajusti gyvenimą. Tai laikas pilnai sudalyvauti šiame gyvenime…

Pagal Anos Koriagovos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vienas iš pačių laimingiausių pojūčių, kurio išmokė mane mama – tai laisvė nuo būtinybės dalyvauti masinėse “visuomenės nuomonės varžybose“ apie tai, kokia aš šeimininkė, žmona, motina, duktė…

Aš visokia…

O ir visuotinai pripažinti “tobulumo įrodymai“ manęs visai nežavi…

Nes galima iš kailio nertis, demonstruojant savo iškeptus pyragus, arba vardinti savo vaikų lankomus būrelius, bet tai nieko nepasakys apie tai, ar jauku su tavimi tiems, kas tuos pyragus valgo, ir ar tikrai vaikai nuoširdžiai dėkingi tau už tai, kad taip stengiesi užimti visą jų laiką…

Rašau tai tam, kad pasidalinčiau laisvės pojūčiu su tais, kas pernelyg stipriai priklauso nuo išorinių savo asmeninio gyvenimo vertinimų…

Juk jis taip ir vadinasi, mielieji… ASMENINIS… O tai reiškia, kad galima ką tik nori prigalvoti apie jį iš išorės, bet apie tai, kas vyksta viduje, žino tik ten gyvenantys…

Ir jei pataikausite tiems, kas stebi, laukia sensacijų, pramogauja apkalbomis, vertina iš savo saviveikliškos pozicijos, tuomet galite labai greitai pavirsti blizgia pakuote su visiškai tuščiu vidumi…

Aš tai žinau… profesionaliai…

Matau, pavyzdžiui, paradinius Instagramus, į kuriuos žiūrint, daugelį apima žlugdantis nepilnavertiškumas dėl neatitikimo tai parodomajai laimei, kur nėra nei kadro be akinančios šypsenos, kasdieninių puokščių, tobulų vaikų, išskirtinės vakarienės ir spindinčių bokalų…

Taip pat žinau, kad dažnai apima neviltis ir tuos, kas be perstojo publikuoja šiuos šedevrus, nes be jų, tokių parodomųjų ir paradinių, viduje nėra nieko gyvo…

Būna, žinoma, ir išimčių…

Bet tiesa iš tikrųjų slypi visai kitur… Visuomenės primestoje baimėje… Baimėje, nuo kurios kenčia ir mergaitės, ir merginos, ir moterys, ir vaikinai… o ir vyrai taip pat…

Baimėje, kuri lyg Didysis Brolis, nuolat stebi iš viršaus ir grėsmingai grūmoja pirštu: “Nagi, įrodyk visiems, kad tu laimingas… kad viskas tavo gyvenime ne blogiau, nei pas kitus… kad tu neatsilieki…“

Ir prasideda demonstravimas… sukeliantis neurozes… Mums pasidaro taip svarbu atitikti šį reikalavimą, kad mes apskritai negalvojame apie tai, kad visai neprivalome nieko atitikti…

Taip baisu galvoti apie tai, kas reikalinga laimei būtent mums, kad mes einame kažkieno nurodytu keliu varžydamiesi tik dėl to, kad prisijungtume prie minios tokių pat išgąsdintų žmonių…

Mums taip baisu pripažinti sau, kad mylimi vaikai gali išvesti iš kantrybės per tris minutes… kad kartais pavargstame santuokoje… kad kartais įkyriai ieškome savyje visokiausių trūkumų…  kad užplūsta nuotaika, kai negali pakilti nuo sofos, o bandelių nakčiai norisi labiau, nei žaliojo kokteilio iš saliero iki šeštos vakaro… kad toli gražu ne visada turi jėgų būti aktyviu, stilingu, įvairiapusišku… kad gali pratrūkti dėl smulkmenų… kad ne viską padarai iki galo, ir kad imiesi iš karto daugybės darbų, nors daugybę kartų sau žadėjai to nedaryti…

Baisu… Baisu atsisėsti ir suvokti, kad tikras, gyvas gyvenimas štai toks ir yra…

Įvairus….

Ir kad net šypsodamasis ištisą parą, sukeldamas visuotinį susižavėjimą, gyvendamas nuostabų tobulą gyvenimą ir sulaukdamas aukščiausio visuomenės įvertinimo, tu gali taip ir nepajusti tos paprastos betarpiškos laimės, kai tau visiškai nesvarbu, ką apie tai pagalvos ar pasakys kiti…

Pakaks bijoti… Na, prašau, liaukitės…

Bent jau dėl to, kad tie, kas jus vertina, bijo dar labiau… Paniškai bijo, kad kiti taip pat pamatys jų pačių chronišką nepasitenkinimą savo gyvenimu, kuris ir gena juos prie svetimų langų, kad susirankiotų įrodymus, jog ne pas juos vienus viskas blogai…

Bet ar tikrai blogai, mielieji?…

Laisvės visiems!… išlikite savimi…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tave brangina už tavo vidinę šviesą.

Patikėk, tai tiesa.

Kai tu kaltini save už skubotus žodžius, sunkiai slepiamą sumaištį, užsiliepsnojusią raudoniu skruostuose; kai pyksti ant savęs už neryžtingumą arba pernelyg didelį atvirumą…  Prašau, sustok. Tu net neįtari, koks iš tiesų esi, juk žvelgi į save per smerkimo prizmę.

O kažkas myli tavo šypseną ir betarpiškumą. Kažkas pastebi tavo nuotaikų permainas. Kažkas maudosi tavo vidinės šviesos spinduliuose.

Kiekviena šypsena, džiaugsmas, ašaros, tylėjimas – tai tavo esybės išraiška.

Neišsižadėk savo nuoširdumo, juk būtent tai paverčia tave sraunia upe, tyliu lietumi, skaisčia saule… Tavo prigimtis, išsiskleidžianti jausmais – tai tikrų tikriausias sodas, skendintis gėlių begalybėje…

Žydėk savo betarpišku savitumu 🙂 !

Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Šilto savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !