Kategorija: Mintys

Prisiminkite situaciją, kai jūs nebuvote išklausytas.

Kai į jūsų prislėgtą būseną gavote tokį atsaką: “Na, nieko baisaus, argi tai problemos? Rankos-kojos yra, nėra čia ko liūdėti! Gyvenimas puikus!“

Arba kai pasidalinote savo pergyvenimais: “Nežinau, ką daryti..“, jums patarė: “Eik, prasiblaškyk, pasilinksmink! Negalvok apie nemalonumus, viskas bus gerai!“

O kai netekote kantrybės, jus pagėdino: “Ko čia nerviniesi? Ko raudi dėl niekų? Nekelk balso!“

Arba kai guodėtės: “Man taip baisu..“, o jums atsakė: “Nėra čia ko bijoti! Tu gi ne mažas vaikas!“

Ir… vietoje palengvėjimo, kad jūs ne vieni, pajutote gumulą gerklėje ir vis augančią vidinę įtampą. Ir dar – neviltį, kaltę, liūdesį, gėdą… Ir supratote, kad nėra prasmės net pradėti kalbą apie savo jausmus ir pojūčius, nes niekam tai neįdomu.

O kaip norėtųsi, kad kažkas pasakytų: “Aš suprantu tave. Matau, kad tau liūdna… baugu…tu sutrikęs… Tau nelengva. Aš šalia…“

Būti išklausytam – tai, ko gero, vienas iš esminių dalykų santykiuose su žmonėmis.

Tai labai svarbu – gebėti išklausyti, išgirsti ir suprasti kitą žmogų… Sukurti jaukią pasitikėjimo erdvę, kur jūsų jausmai išreiškiami ir priimami.

Būtent tai yra harmoningų santykių pagrindas, ir tai, kas suteikia jums galimybę vystyti savo gyvenimą pozityvia santarvės linkme. Kad tai įgyvendintume, turime mokytis kalbėtis apie savo jausmus ir būsenas.

Išklausyti… Išgirsti… Suprasti… Mylėti….
⠀
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Visą naktį lijo kaip iš kibiro. Lijo taip, lyg kažkas būtų sumanęs nuplauti visas šio miesto spalvas.

Žalia, raudona, geltona – skęsta po kojomis, tiesiog dabar, akimirksniu, pavirsdamos pernykščiais lapais.

Ruduo įpusėjo.

Pasaulis keičia optiką ir tampa monochrominiu.

Gyvenimas palengva persikelia iš išorės į vidų. Sušildome asmeninę erdvę, skirstome šilumos atsargas ilgai žiemai, pravedame vidinių resursų inventorizaciją…

Visos didelės ir dosnios vasaros prasmės pasiekė aukščiausią koncentraciją ir dabar padėtos atsargai, tarsi mėlynių uogienė, kad ilgais vakarais galėtume po šaukštelį papildyti savo džiaugsmą.

Paskaičiuokite savo paūgėjusius viščiukus, surinkite išmėtytus akmenis, darykite viską, kas reikalinga, žiema būna labai ilga.

Saugokite tuos, kurie šalia. Branginkite tuos, kurie toli. Visiems drauge šilčiau…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Aš pažįstu moterį, kuri mums susitikus, visuomet sako: “Gyventi pasiruošusi!“…

O juk jos gyvenimas būtų nepakeliama našta daugeliui iš mūsų, mielieji…

Ne, ji nesaldina gyvenimo išgalvotomis emocijomis ir nesišypso per jėgą…

Tiesiog kartą ji aiškiai suprato, kad lengviau jai pasidaro ne tuomet, kai ji bijo, bėga, blaškosi ir skundžiasi, bet tuomet, kai gyvena, nesuteikdama padidinto reikšmingumo savo skausmui, ir visoms negandoms, nežinia iš kur ateinančioms…

Na, taip… sveikata nekokia… problemos keičia viena kitą… kartais ir baugu, ir neramu…

Bet…

Štai langas blankus, reikia išplauti… šuns maistas baigėsi, reikia nueiti į parduotuvę… draugės gimimo diena, numegsiu jai šaliką… knyga nauja išleista, noriu perskaityti… ruduo toks gaivus, smagu pasivaikščioti…

Gyventi pasiruošusi…

Visada…

Ir gyvena…

Ir atskiria sveiką rūpestį savimi nuo kankinančios koncentracijos į kiekvieną savo baimę ir į kiekvieną savo kūno dilgtelėjimą…

Neieško stebuklingų piliulių… ir apskritai neieško jokios magijos, nes žino, kad pagrindinė pusiausvyros paslaptis, ir ji tai tvirtai žino, yra gebėjime priimti gyvenimą ir save pačią tokiais, kokie jie yra…

Ne geresniais, ir ne blogesniais…

“Gyventi pasiruošusi!“, sako ji man ir vėl, ir aš priimu jos devizą…

Prisijunkite 🙂 !..

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Yra žmonės, kurie į aplinką spinduliuoja kažkokią nenusakomą ramybę ir palaimą – taip veikia jų gestai, žvilgsniai, jų šviesios ir tyros sielos nebylus prisilietimas.

Jie spinduliuoja Gyvenimą…

Ir jis paliečia kitus žmones tyliai-tyliai, tarsi šiltas pavasario dvelksmas, kuris prasiskverbia per senas sienas ir uždarytus, sustingusius per žiemą langus, jis atgaivina širdis, kurios, atrodytų, jau sustabarėjo ir atbuko – taip ilgai jas sekino kančia, baimė, vienatvė.

Koks galingas sielos poveikis kitai sielai! Ir dažnai to neįtaria nei tas, kuris daro poveikį, nei tas, kuris patiria tą poveikį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo..

Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.

Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“

Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.

Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.

Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.

Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Anksčiau man atrodė, kad paleisti – žmogų, įvykį, vietovę, praeitį – tai kažkas, panašaus į fizinį veiksmą. Kaip, pavyzdžiui, atgniaužti pirštus ir leisti išslysti oro balionėlio siūlui. Arba paleisti į vandenį popierinį laivelį ir žiūrėti, kaip jis linguodamas pradeda tolti nuo kranto.

Aš galvojau, kad štai tokio atsiskyrimo veiksmo, net jei jį atlieki mintyse, turi pilnai pakakti, kad būtų lengviau: tu atskiri save nuo kažko, su kuo atsisveikini, ir atskiri jį nuo savęs. Lyg ir viskas. Tačiau lengviau nuo to nepasidarydavo.

Dabar aš suprantu, kad atgniaužti pirštus ir paleisti – nepakanka. Ir net liūdėti dėl išsiskyrimo – taip pat nepakanka. Paleidę, mes turime sugrįžti į tai, kas lieka – į pačius save. Į savo ištuštėjusias rankas. Į savo gyvenimą, kur to, ką paleidome, jau nėra.

Turime kažkaip kitaip – geranoriškiau – pažvelgti į save, pasistengti suprasti, užjausti, pavadinti save kitaip: aš esu tas, kas prarado, kas atsisveikino, kas dabar išgyvena šią patirtį.

Išgyvena taip, kaip gali – tai nelengva. Kažką įveikia, o kažko – ne. Kol kas ne. Bet tęsia savo kelionę. Tiki. Ir būtinai vėl bus laimingas. Sušils, prisipildys, dvasiškai atgims. Būtinai.

Kitaip ir būti negali.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kur semtis jėgų?

Artimume. Tyliame, švelniame artimume, kur labai jauku.

Atvažiuoti į seną močiutės namą, pasėdėti už stalo, dengto marga staltiese, palaikyti močiutės raukšlėtą ranką su plona, lyg pergamentas, oda, pasiklausyti jos balso ir pamatyti šypseną jos veide.

Pažaisti su vaikais, uždengti savo veidą mažyčiais, vėsiais delniukais ir prisimerkti iš palaimos.

Ateiti pas artimą draugę, pasėdėti jos kiemelyje po senu riešutmedžiu, apsisiausti šiltu megztiniu ir lėtai, neskubant gerti arbatą, klausytis, kaip kažkur toli loja šunys ir ką tik sugirgždėjo varteliai – reiškia, kažkas iš kaimynų nusprendė užsukti pavakaroti.

Tiesiog pabūti su mylimu žmogumi, žinant, kad jis čia pat, kambaryje už sienos, ir galima pašaukti jį, ir jis išgirs, galima nueiti ir apkabinti jį. Jis šalia. Ir dėl to taip ramu ir šilta širdyje.

Gamtoje. Medžiuose, gėlėse, žolynuose, upėse ir jūrose, kalnuose ir stepėse.

Tiesiog eiti ir paliesti ranka šiurkščią medžio žievę, užuosti lapų kvapą, arba, nutraukus keletą ilgų spyglių, sutrinti juos delne ir pajusti pušies dervos kvapą. Eiti ir eiti ilgais parko takeliais, kartais užklystant į pievas, kuriose galima pagulėti ant pledo, arba tiesiog pasivaikščioti, jaučiant žolės kvapą arba nukritusių rudeninių lapų šiugždėjimą.

Kūryboje. Didžiulė jėga slypi kūryboje. Užrašytas, išlietas ant popieriaus, išlipdytas iš molio ar nupieštas; išreikštas šokyje, muzikoje ar susiūtas iš šimtų skiautelių sielos balsas tampa meno kūriniu, o siela atsikvepia, atsigauna, atgyja…

Labai svarbu išmokti semtis jėgų dabartyje. Tame, kas šalia, tuose, kas šalia. Nenuklystant į kitus pasaulius ar miražus. Pokalbiuose, prisilietimuose, sąveikoje su gamta, muzikoje – tame, kas suteikia apčiuopiamą ryšį su dabartimi, su “čia ir dabar“.

Padėka autorei! Pagal Irinos Dybovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…

Taip visada būna…

Kuo aiškiau tai supranti, tuo labiau brangini savo asmeninę erdvę, saugodamas ją nuo griaunančių išorinių poveikių…

Ir pasilieki televizorių tik tam, kad pajungtum filmus į didelį monitorių…

Ir jau niekada negaišti laiko, dalyvaudamas internetinėse kovose, neužsikabini už svetimos agresijos, neklausai visažinių ekspertų ir neseki svetimų gyvenimų…

Ir lengvai atskiri tą humorą, kurį šmaikščiai sukūrė intelektas, nuo to, kur intelektą pakeitė graudžios pastangos ne tiek prajuokinti, bet daugiau “bukai pažvengti“ iš lėkštų juokelių…

Ir skaitai tik tai, kas tikrai sudomina tavo informacinio srauto išvargintą galvą…

Ir lengvai atsisakai minios, daugybės užrašų aplankų telefone, “reikalingų“ ryšių, nereikalingų užstalių, prestižinių renginių, protokolinių švenčių pagal kalendorinius ritualus…

Ir žmonės, kurie šalia, yra tikrai artimi… ir net tie, kurie tau ne visada suprantami ir įdomūs…

O skirtingos trajektorijos su tais, nuo kurių tuščia ir nyku širdyje, daugiau nesukelia kaltės jausmo… tik supratimą…

Tai, ką tu saugai, saugo ir tave… Nuo bėgimo, triukšmo, varžymosi… ir kitų mūsų dienų neurozių…

Ir staiga prabundi vieną rytą be įprasto nuovargio, be baimės dėl naujos dienos įvykių, be varginančių prievolių…

O tai reiškia, kad atsiranda ir jėgos…

Kad gyventum, pagaliau, tą gyvenimą, kuriame tu ne kaip kalinys tolimame užkampyje, ir ne kaip prižiūrėtojas, ir ne kaip nuolatinis meilės kaulytojas, ir ne kaip neurotiškas įvairių katastrofų laukiantis žmogus, ir ne kaip išsekęs svetimų lūkesčių pildytojas, ir ne kaip socialinių tinklų teisuolis, ir ne kaip isteriškas geriausios savęs-versijos “atlikėjas“, ir ne kaip kenčiantis be kasdieninio pripažinimo karjeristas, ir ne kaip iliuzinių stebuklų guru, ir ne kaip nuoskaudų kolekcionierius…

O kaip paprastas žmogus, kuris jau viską pats sau įrodė ir pasijuokė iš savo paties įrodymų… Todėl kad jie nereikalingi…

Kaip tas, kuris suprato, kad meilė – paprasta, nes abipusė…

Kaip tas, kuris gali ilgai sėdėti ant savo gyvenimo kranto, nesvajodamas apie kitokį…

Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…

Ir jei gyvenimas tau atrodo pernelyg sunkus ir sudėtingas, tuomet verta įdėmiai pažiūrėti – ant kokio gi pagrindo jis laikosi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Turbūt, laimė – tai tokia būsena, kai vertini ir džiaugiesi tuo, kas jau yra tavo gyvenime.

Kuomet myli ir esi mylimas.

Kai namuose santarvė, ir kažkas visada laukia tavęs sugrįžtant.

Bet kaip dažnai mums norisi daug ką pakeisti, tačiau mes nepastebime, kad stebuklas, kuris mums taip reikalingas, jau įvyko. Arba vyksta visai šalia mūsų.

Ir, jei mes neatkreipsime į jį dėmesio, jis tiesiog išnyks.

Nes kiekvienam stebuklui taip norisi, kad jį pamatytų. Net pačiam mažiausiam 🙂 .

Padėka autorei! Pagal V. Volodkinos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

O juk svarbiausias dalykas gyvenime – tai taika…

Bet kokiame lygmenyje…

Tai būsena, kurioje būdami, mes norime kurti, o ne griauti…

Kalbėti, o ne rėkti…

Klausyti, o ne pertraukinėti…

Draugauti, o ne susipriešinti…

Tiesiog, kaip vaikų darželyje, kuriame taisyklės, iš tikrųjų, tikrai sąžiningos ir tinka bet kuriam suaugusiajam: nieko neskriausk… susitvarkyk po savęs… atsiklausk prieš kažką paimdamas… nesibrauk, jei niekas nekvietė… pasiūlyk, o ne reikalauk… kalbėk tiesą, ir tik tai, kuo esi įsitikinęs… daryk kažkokį vieną darbą, bet gerai… mokykis bendrauti…

Jei mes viskuo šituo vadovautumės, galbūt, mums pavyktų išvengti daugumos savo bėdų?…

Gyventi taikiai su pačiu savimi, tai reiškia, pasirinkti taiką ir su visais kitais… O ten, kur tai neįmanoma, tuomet NEUTRALUMAS atrodo daug reikšmingesnis, nei kariniai veiksmai, kuriuose neišvengiamai bus nukentėjusių…

Taika – psichologiškai pati sveikiausia teritorija, mielieji, todėl kad žadina kiekviename iš mūsų vidinius resursus…

Resursus, iš kurių auga viskas, kas tik yra geriausio, nuo meilės iki kūrybos…

Resursus, kuriuose nesutarimai nesprendžiami pažeminimais ar įžeidimais… jie sprendžiami iš gebėjimo aptarti tai, kas skaudu ar apmaudu, ir kartu surasti geriausius sprendimus…

Resursus, kuriuose lengva imtis kažko naujo ir siekti užsibrėžto…

Resursus, kuriuose nėra vietos tiems, kas ateina su manipuliacijomis užantyje…

Ir, pagaliau, gyventi taikiai – tai neapsakomai įkvepiantis pojūtis, kai taip paprasta tiesiog sėdėti ant namo slenksčio, žiūrėti į dangų, ir žinoti, kad tau nėra su kuo, o ir nereikia kovoti, ir tai yra tikra laimė…

Paprasta ir tyra, kaip šaltinio vanduo…

Taikos visiems…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt