Pasaulis žvaliai ritosi į bedugnę – dauguma buvo tuo įsitikinę. Bedugnė – tai tokia baisi vieta, kur niekas nebuvo, bet visi žino, kad jei jau ten kažkas pakliuvo, tai visiems laikams. Štai kur ritosi pasaulis.
Jūs paklausite, kodėl jis ritosi būtent į bedugnę, o ne į kažkokią geresnę vietą? Bet juk tai akivaizdu: todėl, kad pernelyg daug žmonių tuo patikėjo. Ir kaip nepatikėti, jei iš visų pusių tvirtina, kalba, šaukia: “Pasaulis ritasi į bedugnę!“
– Artėja pasaulio pabaiga! – sklido iš laikraščių, žurnalų, iš ekranų, ir dauguma tuo patikėjo.
– Apokalipsė ne už kalnų! – tvirtino pranašai, ir dauguma sutiko, kad taip, ne už kalnų, tiesiog štai už to daugiaaukščio, pasislėpė ir tik laukia signalo.
– Bus pasaulinis karas! – žadėjo kiti, ir atrado pasekėjų, kurie tikėjo, kad šito tai jau niekaip negalima išvengti.
– Kur ritasi pasaulis? – rypavo senolės, žiūrėdamos į jaunimą: jų rankos tatuiruotėse, nosys – su žiedais, plaukai išdažyti trimis spalvomis…
– Kur ritasi pasaulis? – guodėsi pirkėjai, žiūrėdami į kainas, kurios nuo vakar dienos išaugo taip, tarsi jas visą naktį būtų laistę trąšomis.
– Kur ritasi pasaulis? – skundėsi pensininkai, slėpdami į pinigines pensijas, kurios, žinoma, taip pat augo, bet pasivyti kainų niekaip nespėjo.
– Kur ritasi pasaulis? – baisėjosi tėvai, praradę viltį atitraukti vaikus nuo kompiuterių ir išleisti pasivaikščioti, arba bent jau knygą paskaityti…
– Kur ritasi pasaulis? – graudulingai klausė deputatas, žiūrėdamas pro užtemdytus tarnybinio automobilio langus į du benamius, besipešančius dėl tuščio butelio.
O pasaulis tuo metu, neryžtingai pasisūpuodamas, daugumos žmonių minčių jėga buvo nukreiptas… kur? – teisingai, į bedugnę! Juk čia svarbiausia suteikti pirminį pagreitį, o paskui jau viskas vyksta savaime.
Ir staiga nežinia iš kur atsirado mergaitė, kuri atsistojo ant besiritančio į bedugnę pasaulio kelio. Jis, žinoma, galėjo ją sumaigyti, bet to nepadarė, nes labai nustebo. O mergaitė įsitvėrė į pasaulį rankomis, pasispyrė kojomis, ir pradėjo ridenti jį į visai kitą pusę.
– Vaikeli, ką tu darai? – paklausė jos.
– Aš ridenu pasaulį! – pareiškė mergaitė.
– Kur???
– Į Laimingą Ateitį. Ten, kur saulė, džiaugsmas, gėlės ir Didelė Vaikų Žaidimų Aikštelė, Kur Viskas Visiems Visada Yra.
– Ach, koks gi tu įdomus vaikas! – atlaidžiai nusijuokė suaugusieji. – Sugalvojai kažkokią Laimingą Ateitį… Juk visiems žinoma, kad pasaulis ritasi į bedugnę!
– O man nežinoma! – tvirtai atsakė mergaitė. – Mano pasaulis ritasi į visiškai priešingą pusę! Ir aš vis vien jį ridensiu!
– Na, ridenk, ridenk, – leido suaugusieji. – Atsižaisk, kiek čia mums beliko…
– O aš taip pat ridensiu pasaulį į Laimingą Ateitį! – pareiškė mažas berniukas. – Noriu ten, kur Žaidimų Aikštelė!
Ir jis, nepaisydamas savo tėvų protesto, atsistojo šalia mergaitės ir ėmė stumti pasaulį. Ir kiti vaikai atbėgo paskui jį, visi norėjo į Žaidimų Aikštelę.
– Na, gerai jau, reikia padėti vaikams, – tingiai tarstelėjo savo kompanijai reperis plačiomis kelnėmis, ir, paspjaudęs delnus, įsirėmė į pasaulį. Ir visa jo kompanija taip pat paspjaudė delnus ir atsistojo šalia.
– Mes juk nepaliksime savo mažylio? – paklausė viens kito berniuko tėvai ir atsistojo šalia sūnaus iš abiejų pusių.
Ir atsirado dar daugiau suaugusiųjų, kurie staiga panoro atidėti trumpam savo Labai Svarbius Reikalus ir prisijungti. “Na, nors pabandyti!“
Ir pasaulis krūptelėjo, ir pajudėjo iš vietos. Ne į bedugnę, o į visiškai priešingą pusę. Todėl, kad pasaulis visada ritasi ten, kur jį ridena.
– Kur ritasi pasaulis? – klausia viens kito tie, kurie vis dar sėdi ant suolelių, ant sofų šalia televizorių.
O tie, kas ridena, nieko neatsako. Nėra kada jiems atsakinėti – reikia darbą dirbti. Nereikia jų, tų bedugnių, dar neaišku, kas ten. O štai Laiminga Ateitis – kitas reikalas, ten ir pasaulį ridenti smagu. Ypač jei visi drauge!
Nuoširdi padėka autorei – Irinai Seminai (elfikai)! Pagal autorės pasaką, vertė ruvi.lt
Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
