Tereikia padėkoti..

Dėkingumas keičia tave.

Ir tam nereikia ypatingų ritualų, technikų ar seminarų – dėkingumas čia pat, su tavimi, jis tiesiog tavyje. Reikia tik padėkoti už kažką paprasto, kas dabar yra tavo gyvenime.

Nes, pasirodo, labai lengva pamiršti dėkingumą, ir vieną dieną suvokti, kad jau turi visą sąrašą reikalavimų gyvenimui: štai čia reikia pridurti, ten – sumažinti, o štai šitą reikia apskritai perkelti kur nors, kad akys nematytų.

Vis garsiau ir garsiau pasireiškiantys reikalavimai (persipinantys su didėjančiu nepasitenkinimu) aplinkybėms, įvykiams ir kitiems žmonėms, pradeda priminti garvežį, kurio katilas nuo perkaitimo gali bet kurią akimirką sprogti.

O dėkingumas akimirksniu perjungia tave. Tiesiogiai. Net jei tu vos prieš kelias minutes labai pykai dėl kažko – dabar tu tiesiog sustoji ir grožiesi gėlėmis, kurias kažkas pasodino kieme (tarsi specialiai tau…).

O lauke šilta, klega paukščiai ir šviečia saulė. Ir tu akimirksniu atsiduri gyvoje, jaukioje, apčiuopiamoje Dabartyje. Štai tu ir Pasaulis priešais tave visu grožiu ir didybe, ir, pasirodo, nėra jokio reikalo kažko daugiau reikalauti…

Taip, šiam dėkingumui nereikalingi jokie ritualai ar technikos, tik reikia padėkoti už kažką labai paprasto – pavyzdžiui, už gebėjimą matyti, girdėti, mylėti, ir – akimirksniu tavyje tarsi kažkas įjungia vidinę šviesą: iš pradžių vos pastebimą, bet vis labiau ir labiau juntamą…

Šviesą, kuri švelniai pripildo širdį tyliu vidiniu džiaugsmu. Pasirodo, tu ir Pasaulis nuoširdžiai mylite vienas kitą, atrasdami Grožį spalvų įvairovėje, debesų formose, paukščių čiulbėjime, gėlių kvapuose…

Kaip gera Dėkoti 🙂 !

Pagal A. Kuzmino esė, vertė ruvi.lt

Jaukios šilumos ir gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

6 mintys apie „Tereikia padėkoti..“

  1. Labas rytas,
    Rūta, ačiū už mintis. Kaip tik šį ryta ėjau (visada einu pėstute) į darbą, kūną liejo rytinė vėjelio gaiva, o beržų lapeliai virpėjo dangaus mėlynėje, kai pakėliau galvą norėdama pamatyti dangaus paveikslą, kartais jame debesys pavirsta įvairiais vaizdais, ir patinka džiūgauti savyje stebinti juos. Ėjau ir mintis, kad štai einu, vėją jaučiu, akimis dangų matau, uodžiu medžių tankmės žalią spalvą, girdžiu rytinių paukštelių sveikinimus, apliejo džiugesiu, – Die, kaip smagu, einu sau viena, grožiuosi visa aplinka, galiu stebėti visa kas juda, paskubinti žingsnį ar stabtelėti ir sulaikyti akimirką ties vienu daiktu, ar veiksmu. Tai nuostabu, galvojau sau. Ir dėkingumo jausmas atsiradęs sustiprėjo. Ačiū Jam, visiems, saulei, dangui, žemei….
    Šiltos vasariškos nuotaikos visiems!

    Paspaudė "Patinka": 2 asmenims

  2. Ačiū. Pasidalinkime visi, Rūtos lapo skaitytojai, savais atradimais, savo patyrimais, Rolandai, Virginija, atleiskite nežinau kitų vardų, – dalinkimės savąstimi – jausmais, būsenomis, mintimis, pojūčiais, juk visi esame įvairūs kaip tie debesys danguje, kaip tos smėlio smiltelės pajūryje, kaip tie lietaus lašiukai krentantys dieną naktį ir laistantys mūsų žemę. Įdomu net tik rašyti, bet ir skaityti, susipažinti. Ir nesvarbu ar klaidos, ar nemokėjimas minties ištiesti viena linija – svarbu išgirsti:))

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  3. žmogus vertina tik tai ką praranda. Vertinti tai ką turi dabar, jau yra didelė vertybė. Džiaukis kad matai taip kaip neregys džiaugtųsi staiga atgavęs regėjimą.

    Patinka

    1. Labas, Pauliau!

      Taip jau yra, pritariu, kad dažniausiai vertiname tai, ką prarandame.. Bet.. tikrai niekada nevėlu pradėti branginti tai, ką turime dabar gyvenime 🙂 ..

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s