Kategorija: Mintys

Vaikinas ateina į svečius pas merginą ir atsisėda ant švaraus, šviesaus lovos užtiesalo (džinsai neskalbti mėnesį, nes vaikinas atvažiavo iš kelionės autostopu). Mergina sušunka lyg sužeistas paukštis.

Vaikinas iš pradžių nesupranta, kas atsitiko. Juk normaliai bendravo. Paskui, viską išsiaiškinęs, piktai mesteli: “Tau daiktai svarbesni už žmogų!“

O kitas vaikinas padeda savo pažįstamai su remontu. Dažo langų rėmus. Patiesti popieriaus nesusiprotėjo, o apie lipnią remontinę juostą apskritai nieko nežinojo.

Ant stiklų platūs teptuko pėdsakai, ant grindų dažų pritaškyta, šeimininkė akivaizdžiai nepatenkinta.

Vaikinas įžeistas – jis atėjo padėti, jis tiek dirbo! O ji, vietoje dėkingumo, murma sau kažką po nosimi. Jai daiktai svarbesni už žmones.

Žmona priekaištauja vyrui – vyras padėjo kažkam stumti mašiną iš molio duobės, palto nenusirengė, visas apsitaškė.

Vyras pasipiktinęs: kažkas ne taip su žmonos prioritetais – ji tik daiktų gaili, o ant žmonių jai nusispjauti.

Dešimtokė duktė persirengdama nušveičia rūbus sau po kojomis (matė tai filme ir prisiminė, kaip šauniai jai visa tai pasirodė).

Motina supykusi greitai pakelia juodą šilkinę palaidinę nuo grindų. Motinos veide duktė įžvelgia nesupratingumą ir patologinį rūpestį materialumu. Akivaizdu, kad daiktai jai daug svarbesni, nei žmonės.

Juk tai tik daiktai – sako visi šie žmonės. Negalima jų taip sureikšminti.

Ne, mielieji. Tai ne tik daiktai. Kiekvienas iš šių daiktų turi visai kitokią reikšmę, nei jums gali pasirodyti.

Pirmas vaikinas atsisėdo bet kur, per daug nesigilindamas. Šeimininkei dabar teks nuvilkti tą užtiesalą, skalbti ir lyginti jį, užtiesti naują. Bet juk ji planavo paskaityti knygą, o atėjęs vaikinas sujaukė jos planus, ir dabar ji turi neplanuotų papildomų darbų.

Antrasis vaikinas nudažė langų rėmus, ir tai užėmė jam valandą. Tačiau šeimininkei jis pridarė darbų kelioms valandoms – nuskusti ir nuvalyti visus aplink langą ir ant grindų pritaškytus dažus. Tai bent pagalba.

Vyras, kuris sutepė savo paltą, nepagalvojo, kad, galbūt, paltas gali būti sugadintas ir teks pirkti naują – reiškia, šeimai reikės galvoti, kaip išskirti pinigus nenumatytam pirkiniui.

O motina, kuri pakėlė numestus dukters rūbus, žinojo, kiek turėjo dirbti, kiek taupyti reikėjo, kad tuos rūbus dukrai nupirktų. Todėl savaime suprantama, kad dukters poelgis jai buvo netikėtas, o rankos pačios lenkėsi pakelti tai, kas sunkiu darbu uždirbta.

Kaip dažnai mes girdime tą seną dainelę – atseit, štai kokie mes dvasingi ir šviesūs, kaip mums svarbūs žmonių tarpusavio santykiai, o daiktai – tai bedvasių materialistų balastas, kuris mums visiškai nerūpi.

Ne, mielieji. Kas nesaugo daiktų, tas ir žmonių nesaugo. Tai dėsnis.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Kartais man kvapą užgniaužia nuo supančio grožio – nes jis atrodo toks neaprėpiamas, o mano širdis – tokia maža. Kaip sakydavo mama – širdis tokia, kaip tavo sugniaužtas kumštelis..

Argi gali ten tilpti viskas, kas priverčia mano širdį virpėti: šiurkštūs saulėgrąžos stiebai, žvaigždžių atspindys naktinės jūros bangose, vanduo iš šulinio, žvyro šiugždėjimas po dviračio ratais, vardai, ištarti garsiai ir pašnibždomis, visos mano mėgiamos dainos, patys šauniausi pasaulyje knygų herojai?..

Bet juk kažkaip telpa. Ir kai aš apie visa tai galvoju – man atrodo, kad ir aš tampu neaprėpiama. Tokia didžiulė, kad galiu įpinti į plaukus žvaigždynus, pabučiuoti jūrą į sūrią kaktą, arba apkabinti – visus ir iš karto.

O mes skundžiamės, kad viskas ne taip, kad reikia sulaukti šviesesnių laikų.. O juk šviesa – ne tame, kad ji tai atsiranda, tai vėl išnyksta. Viskas paprasta, ir tai joks stebuklas, tai fizika: tamsa neturi šaltinio.

Ir jei tamsu – reiškia, kažkas užstoja šviesą. Aptiksi tai, stumtelsi į šoną – ir, žiūrėk, kaip pradės viskas aplink palengva šviesėti.

Žinoma, tu gali prieštarauti – atseit, juk ir saulė tai pateka, tai vėl nusileidžia, ir tu niekaip negali įtakoti šio proceso.

Bet, žinai, tavyje juk visas rezginys saulės vardu pavadintas.. Manau, tai labai daug reiškia 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma mano pokalbių su žmonėmis ir klausimai apie kažką baigiasi pasiūlymu paguglinti. Jei aš klausiu ko nors konkretaus apie kitas šalis, sąvokas arba kažką kitko.

Iš vienos pusės paguglinti – tai teisinga. Galima sužinoti daug įdomaus, savarankiškai susirasti informaciją ir netrukdyti kitų žmonių su savo klausimais.

Bet juk aš dažnai užduodu klausimus tam, kad pabendrautume, aptartume ką nors, arba tiesiog arčiau susipažintume.

O kai man pasiūlo paguglinti.. tai tas pats, lyg man sakytų “atstok“, todėl pokalbyje dažnai pakimba nejauki pauzė. Ir kiek žmonių po pasiūlymo paguglinti tikrai eina tai daryti?

O juk kaip gerai buvo anksčiau.. Galima buvo ilgai kažką aptarinėti, kažką vienas kitam pasakoti, eiti susirasti protingą knygą arba paskambinti išmintingam giminaičiui. Ir taip šilta ant širdies dėl to pasidarydavo… Ilgiuosi tų laikų.

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Keistų metų keista vasara…

Niekada neįsimenu skaičių ir datų, bet šią, turbūt, atsiminsiu…

Ne, aš ne apie pandemiją, režimus, draudimus, bauginimus… Visa tai išorėje, bet man, kaip visada, įdomu tai, kas vyksta mūsų viduje ryšium su tuo, kas vyksta išorėje…

O mano viduje – Salvadoras Dali savo tekančiame laikrodyje ir skraidančiuose sapnuose…

Emocinis siurrealizmas, kuriame viskas neįprasta, keistai nejauku, nesuprantama, todėl dažnai norisi tiesiog pabusti ir atsistoti po šaltu vandeniu, kad sugrąžintų sąmoningumą ir saugumą…

Kiekvieną dieną aš matau panašią būseną savo draugų, artimųjų akyse, ir net daugumos man nepažįstamų praeivių akyse…

Aš matau arba atvirą sąmyšį, arba negrabius bandymus jį užmaskuoti, pakeisti, išjuokti…

Ir kartais gaunasi, kartais…

Mes esame pažeidžiami žmonės, sunkiai įveikiantys neišvengiamus pasikeitimus…

Ir, paradoksas, bet būtent savo pažeidžiamumo pripažinimas sustiprina mus, o ne žaidimai į nenugalimuosius…

Dabar mus palaiko paprasti dalykai, patys paprasčiausi: nuo mėgiamo arbatos puodelio su skania arbata iki saugių savo namų sienų…

Ir mes patys palaikome vienas kitą, nustoję chroniškai kabinėtis prie smulkmenų ar lieti pyktį dėl savo bejėgiškumo…

Mums nelengva, bet išaušta naujas rytas, ir mes žengiame į jį, kad gyventume…

Be sąlygų… Taip, kaip gaunasi…

Ir, galbūt, kada nors, mes nusišypsosime, prisiminę, kad būtent ši keista vasara išliko mūsų širdyse ne tik kaip mūsų išbandymų vasara, bet ir mūsų pabudimo iš ilgo sapno vasara…

Stiprybės mums visiems, vilties, naujos pradžios…

Bet koks gyvenimas, visų pirma, išlieka gyvenimu…

Apkabinu jus, mielieji…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Lietinga vasaros diena tarp virtinės saulėtų dienų – tarsi krištolinis karoliukas ant gintarinio siūlo.

Reikalinga diena. Papildanti.

Pabundu išgirdus tyliai barbenantį lietaus šnabždesį. Gerai, jei yra galimybė pasilikti namuose, jaukiai apsisiausti pledu ir klausytis tų stebuklingų, užburiančių garsų.

Paskui atsikeliu iš lovos. Už lango auga medžiai, todėl kambarys skendi paslaptingoje žalioje prieblandoje. Pasijuntu tarsi pasakoje, ir tuo pačiu širdį užlieja šildantis namų jausmas.

Prieinu prie lango, plačiai atveriu jį ir įkvepiu patį gyvenimą – gaivų vėsų orą, kvepiantį lapų kartėliu ir žole.

Stoviu taip ilgai, kol pajuntu lengvą šaltuką, todėl iš spintos išsiimu mėgiamą šalį ir susisupu į jį, lyg į jaukų lizdą.

Aš šiandien – tarsi žmogus-lizdas. Žmogus stebintis ir besiklausantis. Žmogus jaučiantis.

Ir jei lietus prailgs, aš turėsiu pasirinkimą – iškepti pyragą ar paskaityti mėgiamą knygą.

… O vakare danguje nušvis vaivorykštė – lengva, perregima, atsispindinti ką tik praėjusio lietaus lašeliuose.

Padėka autorei! Pagal A. Sneg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus vasariško savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sunkiausia skirtis su tais, kas buvo mums mūsų pačių liudininkais. Mūsų sudėtingo ir skausmingo augimo, mūsų ieškojimų, vilčių ir nuopolių. Mūsų sunkumų, kuriuos stengėmės įveikti ir įveikėme. Pokyčių, per kuriuos ėjome ir praėjome.  Rezultatų, kuriuos mes pasiekėme.

Su tais, kas mus suprato, kas mus stebėjo ir ėjo šalia. Atsiliepdavo. Paremdavo sunkią akimirką. Buvo atspindžiu. Buvo balsu, kuris kartojo: “Laikykis, aš su tavimi. Greitai bus lengviau“.

Sunku skirtis su jais, net jei labai gerai supranti: mūsų keliai išsiskyrė. Mes pasikeitėme. Peraugome vienas kitą ir dabar tiesiog augame į skirtingas puses. Tai gyvenimiška, bet vis vien skaudu. Taip, mūsų bendra patirtis lieka su mumis. Bet be jų – kažkaip ne taip. Lyg kažko trūktų…

Ir reikia laiko, kad paleistume praeitį, kad išmoktume be jų gyventi dabartyje. Reikia laiko ir supratingumo. Todėl kad kiekvienas išsiskyrimas ir atsisveikinimas žeidžia mus labiau, nei tikimės: paliečia kažką tolimo ir jautraus, kai dar nebuvo nei gyvenimo išminties, nei suvokimo, kad gyvenimas, nežiūrint į nieką, tęsis toliau. Kitoks, be jų. Bet tęsis. Ir laimė – kitokia, su kitais – taip pat bus. Nors ir nesitiki.

Reikia kantrybės, tylos ir jautrumo. Meilės. Atsiminimų. Buvimo – su savimi.

Tuomet viskas, kas buvo – išliks, bus išsaugota. Nusės šiltais prisiminimais kažkur tolimoje širdies kertelėje ir jau neskaudins. Žaizda užsitrauks. Praeitis virs patirtimi. Nusiminimas – dėkingumu. Užvertos durys – atvers naujas. Išsiskyrimas – taps pažadu tikėti ir gyventi toliau…

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Sakoma: “Pasaulis – tai veidrodis. Tai, ką tu smerki kitame žmoguje – VISADA yra tavyje kaip kažkas iki galo neišspręsto ar nesuvokto.“

Bet, ne – tai ne visada tavo atspindys.

Kartais kitas žmogus tiesiog yra piktas, liūdnas, sutrikęs, arba pats smerkia tave.

Arba meluoja.

Arba pabėga, įskaudinęs tave.

O kartais tu iš tiesų gali pasitikėti savo paties jausmais, savo intuicija, savo nuojauta, savo giliu vidiniu Žinojimu.

Ir kartais esmė ne begaliniuose tobulumo paieškose, bandant suprasti savo projekcijas ir klaidas.

Tiesiog reikia tvirtai laikytis Tiesos, patvirtinant ją savo asmenine gyvenimo patirtimi ir kaskart įgaunant vis daugiau aiškumo, kad pamatytum viską taip, kaip yra iš tiesų.

Ir, beje. Kartais tu tikrai matai savo atspindį, bet negali to aiškiai suvokti.

Kartais tai iš tiesų tavo pyktis, liūdesys, baimė. Tavo paties neteisingas mąstymas. Tavo asmeninė nesuvokta projekcija, kurią tu numetei kitiems.

Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia ieškoti Tiesos.

Ir toms paieškoms nėra formulių. Nėra maršrutų žemėlapyje.

Nes Tiesa gyva.

Todėl būk dėmesingas, sąmoningas, atidus.

Nesutik su primityviais atsakymais.

Būk pasirengęs ŽIŪRĖTI.

Plačiai atvertomis tyrinėtojo akimis.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Aš turiu Sraigės Sindromą…

Kai aš tai suvokiau, tuomet supratau, kodėl manyje neapsigyvena jokios greitakojės stirnos ar šoklūs žiogai…

Man NEjauku gyventi bėgimo režimu…

Aš nemėgstu greitai praversti knygų puslapių, paviršutiniškai semtis žinių, prasukti į priekį filmų, išbėgti iš namų prieš tris minutes iki pavėlavimo, skubant kalbėtis telefonu, blaškytis, greitai valgyti, paviršutiniškai bendrauti, prabėgomis lėkti per muziejus, greitai įsiamžinus prie eilinės vietinės įžymybės… ir taip toliau…

Bet kažkam tai įprastas gyvenimo būdas, ir jiems tiesiog neįmanoma būti sraigėmis…

Mano aplinkoje, pavyzdžiui, yra žmonės, su kuriais puikiai sutariame, bet štai keliauti kartu mes tikrai negalime: jie galiausiai pradeda tyliai niršti dėl mano sraigiško noro viską apžiūrėti ir pajusti, o aš – dėl jų pašėlusio ritmo, į kurį man net pataikyti sunku…

Aš jau rašiau apie savo ritmo pripažinimą, bet vis grįžtu prie šios temos, nes dažnai susiduriu su tuo, kad žmonės pradeda laikyti save nepilnaverčiais dėl to, kad jiems įkala tą nepilnavertiškumą kitokio vidinio ritmo nešiotojai…

Taip, mūsų gyvenimas veržlus, bet, patikėkite, jame visiems pakanka vietos…

Ir absoliučiai kiekvienas iš mūsų gali taip sutvarkyti savo gyvenimo erdvę, kad jo prigimtis nenukentėtų…

Aš prieš, kad mes laužytume tai, kas mums gamtos įdėta…

Tikrai žinau, kad bet koks temperamentas turi savo realizacijos būdus, tik labai svarbu nebandyti iš sraigės išlaužti strutį, ir atvirkščiai…

Ir svarbu rinktis tuos žmonės, kurie mus supranta, o ne tuos, kurie bandys “apdovanoti mus gėriu“, manydami, kad privalo mums padėti, padarydami mus panašiais į save…

Man patinka mano ritmas…

O privalumus ir trūkumus turi kiekvienas psichikos tipas…

Susitaikykite su savimi, mielieji…

Nesipriešinkite savo prigimčiai…

Nėra nepilnaverčių žmonių… yra tik sužeisti kitų įžūlumu ir nurodymais, kokie jie turi būti…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Padėka autorei už jos kūrinius 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kiekvienas gyvenime daro viską, ką tuo metu gali, net tada, kai jam atrodo, kad jis viską daro blogai.

Kiekvienas turi savo svajones, savo košmarus, savo skausmą ir savo vidines kovas, kurių tu kartais negali suprasti.

Tau nėra būtinybės pritarti kitų žmonių veiksmams.

Tau nėra būtinybės bandyti juos kažkuo įtikinti arba juos “žadinti“.

Tau nėra būtinybės pamėgti tai, kas įvyko.

Tiesiog paleisk iliuziją, kad visa tai galėjo būti kitaip.

Padėka autoriui! Pagal Dž Foster esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kai prarasti seni orientyrai, o naujų dar nėra, kai nėra nei jėgų, nei noro kurti naują gyvenimą, nes pernelyg įpratai prie senojo ir jį pamėgai, kai norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, nuleisti rankas ir tyliai ištarti: “Toliau neisiu, pakaks“, – aš renkuosi buvimą tyloje.

Išjungiu muziką, pokalbius, knygų tekstus, visą pašalinę informaciją ir vidinius dialogus. Palieku viską taip, kaip dabar yra. Ir stengiuosi tapti sau ta patikima atrama, kurios kažkada taip kritiškai trūko.

Nenoriu niekur eiti? Neisiu. Noriu paverkti? Verksiu. Noriu ramybės? Pabūsiu tyloje ir vienatvėje.

Jei suteiki galimybę šalia savęs-suaugusio kažkam savo viduje tapti tam tikram laikui mažu ir pažeidžiamu, tuomet suvoki, kad liūdesys, bejėgiškumas, pyktis, skausmas – ne amžini. Jie turi ribas, dugną.

Jie gali augti, pasiekti piką, bet paskui ritasi atgal, lyg bangos. Jie keičia veidus. Jie pasakoja vis naujas istorijas. Jie kūkčioja, tarsi mažas vaikas, raminamas ant rankų. Jie atsidūsta, aprimsta ir pamažu nutyla. Todėl, kad tu nuo jų nebėgi. Nekovoji su jais. Tiesiog laikai juos savo glėbyje. Stebi. Ir –  jie tave palieka.

Daugeliui iš mūsų tenka praeiti vidines audras be tų, kas gali palaikyti, kas žino kelią ir gali pravesti mus pro tamsą. Taip, tai sunku, tai gali atrodyti nepakeliama, taip, tu jautiesi vienišas, net jei viską supranti ir šimtus kartų viską sau išaiškinai.

Ir – vis vien kažkokiu ypatingai kritišku momentu tu ir vėl ritiesi į savo nelaimę kūlversčiom, skaudžiai susitrenki kelius ir alkūnes. Paskui keliesi, valaisi žaizdas ir grįžti atgal į gyvenimą.

Todėl kad dabar tu – pats sau suaugęs. Ir žinai, kad viskas tikrai užgis, reikia tik laiko ir kantrybės, kad žaizdos užsitrauktų.

Ir todėl kad dabar tu – pats sau atrama visam gyvenimui.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Saulėtų ir šiltų vasariškų dienų mums visiems 🙂 !