Kategorija: Mintys

Šio švyturio istorija buvo ne pati šviesiausia: jis nuolat gesdavo.

Ir kiek prižiūrėtojų ir meistrų bandė suderinti jį ar atrasti gedimo priežastį – viskas buvo veltui. Švyturys įsijungdavo kelioms minutėms, o po to – blykstelėjimas, ir nėra šviesos… Taip ir jį paliko: “Beviltiškas reikalas“, “Neverta ir laiko gaišti“ – gūžčiojo pečiais prižiūrėtojai.

Tačiau vos tik miestelį apgaubdavo tamsa, švyturys ir toliau švietė, geso, vėl švietė…

O tuo metu…

…Laive, kurio nepasiekė nei vieno švyturio šviesa… Mieste, kur valdė melas ir tamsa… Namuose, kur kibirkštys skraidydavo tik nuo barnių… Žmoguje, kuris nusprendė, kad naktis niekada nesibaigs, o aušra jam jau nenušvis…

Kažkaip stebuklingai ir nepaaiškinamai, ignoruodama visus priežasties-pasekmės ir logikos dėsnius – įsižiebdavo kiekvieno žmogaus vidinė šviesa…

Ir reakcija į tą šviesą buvo įvairi…

Kažkas tuoj pat puldavo užtraukti langus, kažkas – netekdavo žado. Vieni sutrikdavo, kiti pradėdavo verkti, kiti – džiaugėsi. Tačiau visi aiškiai suprato, kad dabar su ta šviesa teks mokytis gyventi.

Ir tai ne taip jau lengva, nes visi veiksmai, kurie buvo daromi ne iš širdies, akimirksniu virsdavo tamsiomis dėmėmis. Todėl teko mokytis nemeluoti, nekenkti kitiems, nepasiduoti egoizmui ir tuštybei. Ir tokiu būdu mažinti kančią ir tamsą.

Ir, žinoma, mokytis mylėti, draugauti, vienytis ir visiems drauge kurti harmoningą ir jaukų gyvenimą. Gyventi šviesoje ir su šviesa širdyje.

Tokia to keisto švyturio paslaptis – šviesti taip, kad neapakintų savo šviesa, bet švelniai pažadintų kiekvieno vidinę šviesą. Ir dar viena paslaptis: tokie žmonės patys tapdavo švyturiais 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

* Būtų daug paprasčiau, jei žmogus išoriškai atrodytų taip pat, kaip ir jo siela.

* Savęs pažinimas dažnai primena svogūną: jame daug sluoksnių, ir kuo ilgiau lukšteni jį, tuo daugiau ašarų..

* Bėda, kai žmogaus krūtinėje ne širdis, o bedugnė piniginė.

* Galima susikalbėti su žmonėmis, kurie kalba kita kalba, bet ne su tais, kurie tiems patiems žodžiams suteikia visiškai priešingą prasmę.

* Puikybė – kuomet neatradęs savęs, žmogus susikuria savo įvaizdį, kurį aukština ir gina.

* Blogis, kad egzistuotų, turi apsimesti gėriu. Tame jo ir niekšybė, ir nepilnavertiškumas: jis negali būti atviras.

* Kuo tyresnis ir šviesesnis žmogus, tuo labiau jam atgrasios visos negatyvumo išraiškos.

* Iliuzijų apimta žmogaus sąmonė – tarsi vėjo genamas laivas nuo sveikos nuovokos kranto.

* Jei mes galvosime, kad neįmanoma įveikti blogio, tuomet ir toliau gyvensime su blogiu.

* Nėra nieko laikinesnio ir tuštesnio už liaupsinamų viešumoje “žvaigždžių“ šlovę, todėl jų garbinimas – didžiausia kvailystė.

* Erelis negaudo musių, bet ir jos įkyri ereliui.

* Tiesai nereikalingos boksininko pirštinės.

* Teisingas atsakymas nekelia daugiau klausimų.

* Galime nežiūrėti į tai, ko nenorime matyti, bet negalime atsiriboti nuo to, ką jaučia mūsų širdis.

* Fizinė trauma – tai kūno skausmas, o psichologinė trauma – sielos skausmas.

* Kritika visada žeidžia, todėl jei klausia jūsų nuomonės, pasistenkite ją pasakyti taip, kad joje nebūtų pažeminimo ar smerkimo.

* Jei mūsų širdyje – neapykanta, egoizmas, baimė, tuomet ten, kur esame, mes sutraukiame, ribojame ir blokuojame erdvę. O jei mūsų širdyje – meilė, tuomet visur, kur tik esame, mes atveriame, harmonizuojame ir praplečiame erdvę.

* Nerasime laimės nei bendravime, nei daiktuose, nei kelionėse, jei nėra tyro būties džiaugsmo širdyje.

* Dvasingas žmogus nelinkęs pasakoti apie save, bet ir nedaro to, apie ką negalima būtų papasakoti.

* Kuo daugiau meilės žmoguje – tuo daugiau gero jis mato žmonėse.

* Kažkas uždega žvakes, kažkas žibintus, kažkas – žvaigždes… O kažkas – įžiebia švelnias tyro džiaugsmo kibirkštėles kitų žmonių širdyse 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Angelai tikrai yra.

Jie tokie pat realūs, kaip ir meilė, nors jie neturi sparnų ir perregimų kūnų. Ir jie visada šalia – kad sušildytų mūsų širdis, kad apgaubtų mus gerumu ir švelniu padrąsinimu: “tu ne vienas…“

Prisimeni – juk būdavo dienų, kai atrodė, kad širdyje toks sunkumas, lyg joje būtų sudėta visa žmonijos kančia, kai norėjosi sėsti į tuštutėlį traukinį ir važiuoti toli-toli, palikus visus ir viską.

Kai eini gatve, tarsi irtumeis per pilką miglą, nematydamas nei žmonių, nei pastatų. Ir nesvarbu – tuo metu šviečia saulė, lyja ar sninga, bet tu eini lyg per miglą, pasinėręs į savo niūrius apmąstymus.

Ir staiga… tu pastebi tą žvilgsnį – tarsi švyturį tamsoje, kuris nukreiptas tiesiai į tave… Ir akimirksniu viskas pasikeičia – lyg kažkas tavyje būtų įžiebęs saulę.

Tai galėjo būti draugas, pažįstamas ar seniai matytas klasiokas. Ir, galbūt, pokalbis nebuvo ilgas, ir, rodos, nieko ypatingo neįvyko, bet tu pajutai tą apgaubiančią ramybę, jo akių šilumą ir širdį užliejusį gerumą.

O atsisveikinęs pastebėjai, kad sunkumas krūtinėje išnyko, dar pagalvojai: “pats dangus man tave atsiuntė…“ Ir taip aiškiai pajutai tą stebuklingą pasikeitimą ir palengvėjimą – atgimė spalvos, garsai ir šviesūs jausmai širdyje.

Taip, tai dangaus pasiuntiniai-angelai, ir tai gyvi, realūs žmonės, kurių širdyse – tyra, besąlygiška meilė. Supranti, jie visada šalia, ir žvelgia į mus tyromis vaikų akimis, išmintingų senolių akimis ir visų-visų mylinčių žmonių akimis…

Ir dar: nepamiršk, kad ir tu kažkam, kam dabar liūdna ir sunku – gali tapti tikrų tikriausiu angelu! Nes tavo širdyje – meilė… Ir pats dangus nukreipia tave apgaubti jį gerumu ir švelniai padrąsinti: “tu ne vienas…“ 🙂

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Ne, visai nebūtina keltis pusę šešių ryto, kad Dievas padėtų. Jis padeda ir tiems, kas keliasi vėliau.

Nebūtina gerti du litrus vandens per dieną. Pakanka tiek, kiek jums norisi.

Ir būti pakilios nuotaikos kiekvieną dieną nebūtina, kad pajustume gyvenimo pilnatvę. Galima liūdėti, patirti ramybę, supykti taip pat galima, o jau pajusti slogią nuotaiką lapkričio pabaigoje – tai tikrai visai natūralu.

Nuolat mąstyti pozityviai ir šviesiai taip pat nebūtina. Periodiškai galvoti: “kaip viskas įkyrėjo, pasiųsčiau visus kuo toliau…“ – tai normalus darbinis procesas.

Gliutenas ir laktozė, tarp kitko, taip pat visai normalūs.

Kad darytume didingus darbus, nebūtina būti energingu ekstravertu. Ramūs intravertai-melancholikai taip pat dirba labai efektyviai.

Nebūtina atitikti modelio ūgį ir svorį, kad tave mylėtų vyras, vaikai ir naminiai gyvūnai.

Nebūtina bėgti maratonų, jei nesinori bėgioti. Galima vaikščioti, šokti, plaukti arba mėtytis sniego gniūžtėmis. Pirkti abonementą į sporto salę taip pat nebūtina.

Visai nebūtina atitikti kažkokius madingus standartus. Ir apskritai nebūtina stengtis visiems patikti.

Nebūtina niekada neklysti, žinoti viską pasaulyje ir niekada nepakliūti į kvailas situacijas. Nebūtina visiems darbuotojų atrankos specialistams palikti neišdildomą įspūdį ir atitikti pačio vertingiausio darbuotojo įvaizdį.

Ir dar nebūtina rytais apsipilti lediniu vandeniu, pirkti drabužius komplektais, medituoti, gauti trečią aukštąjį išsilavinimą ir turėti savo paskyrą socialiniuose tinkluose.

Ir kas smagiausia – visiškai nebūtina klausytis tų, kas tvirtina, jog žino absoliučiai viską apie šį gyvenimą 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Oksanos Fadejevos esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Atgauti pusiausvyrą neaiškioje situacijoje…

Tai, ko gero, yra svarbiausia dabar, kai viskas taip miglota…

Tačiau kokiu būdu pusiausvyra atgaunama taip, kad pajustume apčiuopiamą vidinio nerimo ir baimės sumažėjimą?…

Tik tuo, kas tinka būtent jums, mielieji…

Ir kažkam pakaks tiesiog išsimiegoti, paslėpus kuo toliau visus žadintuvus…

Kažkam pabūti su gerais draugais ir jaukiu bendravimu išsklaidyti niūrius vidinius debesis…

Kažkam išsikalbėti iki ryto, tokiu būdu išliejus sukauptus savo vienatvės skausmo ir nuovargio vagonus…

Kažkam prisiminti, kad šeima – tai šiluma ir pasitikėjimas, o ne atsitiktinių žmonių bendrabutis…

Kažkam – liautis kontroliuoti kiekvieną savo ir kitų žingsnį…

Kažkam – pagaliau suprasti, ko gi jis nori…

O kažkam – leisti save mylėti, kurti, keisti savo gyvenimą, nelaukiant geresnių laikų…

Būdų yra daugybė, ir kiekvienas gali atrasti tinkamą…

Nereikia pasiduoti nevilčiai, net jei atrodo, kad viskas beviltiška…

Giliai įkvėpkite ir maksimaliai iškvėpkite…

Tai gyvenimas…

O tai reiškia, kad neaiški situacija – tai viso labo vėjas virš stogų, kuris vieną dieną nurims…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir ramybės mums visiems 🙂 !

Vakar manęs paklausė: ką aš pasakyčiau žmogui, kuris išgyvena dvasinę tuštumą?

Aš atsakiau: išgyventi ją pilnai. Kol nepajusi, kad atgauni jėgas, kad gali atsistoti ir žengti mažą žingsnį.

Neversk savęs atrodyti laimingu, kai esi nelaimingas, nebandyk pritaikyti sau begalinius patarimus, tokius kaip: “susiimk ir prisiversk kažką daryti“, “kol tu verki, laimė išeina“, “laikas ne galvoti, o veikti“, ir t.t.

Dar pavojingiau lyginti save su tais, kurie tarsi stipresni, ryžtingesni, sėkmingesni.

Kiekvienas gyvena jam priimtinu gyvenimo tempu.

Bet net atsidūręs dugne prisimink, kad ten, aukštai, šviečia saulė, ir tikėk, kad būtinai išauš rytas, kai pabusi ir suprasi: tau jau lengviau.

Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt

Ramaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vieną dieną tas, kas pasielgė su jumis blogai, prašys jūsų pagalbos.

Gyvenimas – jis kaip filmas arba kaip romanas. Jame yra savo siužetas ir logika. Po kulminacijos seka atomazga. Ir visi poelgiai turi pasekmes.

Sąmoningas kenkimas kažkam – taip pat turi pasekmes. Ir po tam tikro laiko tarpo tas, kas kenkė, žemino, šmeižė ir tyčiojosi iš kito žmogaus, gali pats atsidurti jo vietoje. O pati didžiausia bausmė tam, kas kenkė – priimti pagalbą iš to, kam jis kenkė.

Toks daugelio romanų ir filmų siužetas. Gyvenime taip pat taip dažnai nutinka. Vieną dieną tas, kas jums kenkė, gali tapti priklausomas nuo jūsų.

Anyta tyčiojosi iš marčios, o paskui paseno ir apako. Ir niekam nereikalinga buvo, net sūnui, kurį keikė ir nedavė ramiai gyventi. Marti pasiėmė atostogas savo sąskaita, sumokėjo už operaciją ir slaugė anytą ligoninėje – juk ji negalėjo savimi pasirūpinti. Regėjimas sugrįžo.

Arba viršininkas tyčiojosi iš pavaldinio, kaip tik įmanė. Būtent tyčiojosi. Net nemalonu pasakoti detaliau. O vėliau tas pavaldinys, vienintelis iš visų, aplankė viršininką ligoninėje – tas patyrė insultą. Ir dar kelis kartus aplankė, atnešė vaisių ir tiesiog pabuvo, pasikalbėjo. Nors viršininką atleido, jokios naudos iš tų vizitų nebuvo. Bet juk reikia ligonius lankyti.

Direktorius atleido merginą nesąžiningai ir niekšingai; o po dešimties metų atėjo į jos sukurtą įmonę įsidarbinti valytoju. Jis viską prarado, nuskurdo, susirgo ir prašė jį įdarbinti. Mergina padėjo jam ir su darbu, ir su gydymu. Ji tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Arba štai – nusigyvenęs girtuoklis prašė pinigų gatvėje iš vieno žmogaus. O tas pažino seržantą, kuris kariuomenėje iš jo tyčiojosi. Bet pinigų jam davė; ir paklausė, kuo galėtų jam padėti, ir savo mašina pavežėjo jį iki namų – girtuoklis dar turėjo namus. Ir nepradėjo džiūgauti: “Cha-cha! Taip tau ir reikia! Tai gyvenimas tave nubaudė! Tai tau antausis ir akmuo į nugarą!“

Kilniaširdžiai žmonės niekada taip nepasakys, matydami pažeminimą ir nelaimes tų, kas jiems kadaise pakenkė. Jie išties pagalbos ranką. O jei negali padėti – nebadys pirštais ir nesišaipys. Nukreips žvilgsnį į šalį, kad dar labiau nepažemintų…

O tiems, kas tyčiojasi ir šmeižia, vertėtų priminti – gali būti, kad teks priimti pagalbą iš tų, ką jie skriaudžia. Taip dažnai būna. Labai dažnai. Kaip kine…

Pagal Annos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Emocinio atsivėrimo su pliuso ženklu mes kažkodėl baiminamės labiau, nei su minuso ženklu…

Kitaip tariant, švelnumą mes išreiškiame sunkiau, nei pyktį…

Tylūs ir paprasti žodžiai skamba rečiau, nei garsi kritika…

Įsižeisti lengviau, nei paklausti…

Kodėl?…

Tikrai ne todėl, kad mes blogi, ar bejausmiai…

Bet todėl, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi pažeisto pasitikėjimo patirtį, kuri vėliau automatiškai persijungia į savisaugos režimą net ir tuomet, kai mums nieko negresia…

Štai kodėl pasitikėjimas – svarbiausia vertybė artimų žmonių santykiuose, mielieji…

Vertybė, kuriai reikalinga ne restauracija, o Nepažeidžiamumas…

Restauruotas pasitikėjimas, kaip įskilęs puodelis, kurį suklijavo, bet štai gerti iš jo vargu ar įmanoma…

Ir joks užkulisinis gyvenimas nevertas to, ką mes dėl jo aukojame…

Ir net atsisveikinti su tiesa širdyje visada geriau, nei pasilikti, bet su melu…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kažkam tu būtinai pasirodysi laiku. Net jei apie tai nežinai. Vienas trumpas susitikimas su tavimi gali pakreipti kažkieno dieną pozityvia linkme. Įžiebti šviesą, o kartais – ir gyvenimą.

Kažkam labai svarbu išgirsti tai, ką gali pasakyti būtent tu. Išgirsti tavo patirtį, tavo požiūrius, tavo mintis, tavo viltis. Jis netaikys to savo gyvenime tiesiogiai – juk ne tame esmė, – bet, įkvėptas tavo drąsos būti atviru su kitais, jis galės tapti atviru pats su savimi. O tai jau labai daug.

Kažkas tikrai ieško to, kuo tu gali pasidalinti. Ieško, ir, galbūt, neranda, nes tu abejoji. Laikai visa tai savyje, neatveri durų. Ant jų visada kabo užrašas: “Uždaryta“. Tu gali neatverti plačiai durų, bet vis gi išdrįsk pasidalinti tuo, ką laikai savyje: daug kam reikalingas tavo pavyzdys.

Tai, ką tu gali pasakyti, padaryti, pasiūlyti, galbūt, reikalinga ne visiems, bet padaryk tai, pasakyk, pasiūlyk. Pabandyk.

Kartais šis žingsnis atrodo lyg šuolis per bedugnę, bet galiausiai tampa tiltu, kuris sujungia su tais, su kuo pakeliui. Ir be tavęs jūs nesusitiksite.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !