Keistų metų keista vasara…
Niekada neįsimenu skaičių ir datų, bet šią, turbūt, atsiminsiu…
Ne, aš ne apie pandemiją, režimus, draudimus, bauginimus… Visa tai išorėje, bet man, kaip visada, įdomu tai, kas vyksta mūsų viduje ryšium su tuo, kas vyksta išorėje…
O mano viduje – Salvadoras Dali savo tekančiame laikrodyje ir skraidančiuose sapnuose…
Emocinis siurrealizmas, kuriame viskas neįprasta, keistai nejauku, nesuprantama, todėl dažnai norisi tiesiog pabusti ir atsistoti po šaltu vandeniu, kad sugrąžintų sąmoningumą ir saugumą…
Kiekvieną dieną aš matau panašią būseną savo draugų, artimųjų akyse, ir net daugumos man nepažįstamų praeivių akyse…
Aš matau arba atvirą sąmyšį, arba negrabius bandymus jį užmaskuoti, pakeisti, išjuokti…
Ir kartais gaunasi, kartais…
Mes esame pažeidžiami žmonės, sunkiai įveikiantys neišvengiamus pasikeitimus…
Ir, paradoksas, bet būtent savo pažeidžiamumo pripažinimas sustiprina mus, o ne žaidimai į nenugalimuosius…
Dabar mus palaiko paprasti dalykai, patys paprasčiausi: nuo mėgiamo arbatos puodelio su skania arbata iki saugių savo namų sienų…
Ir mes patys palaikome vienas kitą, nustoję chroniškai kabinėtis prie smulkmenų ar lieti pyktį dėl savo bejėgiškumo…
Mums nelengva, bet išaušta naujas rytas, ir mes žengiame į jį, kad gyventume…
Be sąlygų… Taip, kaip gaunasi…
Ir, galbūt, kada nors, mes nusišypsosime, prisiminę, kad būtent ši keista vasara išliko mūsų širdyse ne tik kaip mūsų išbandymų vasara, bet ir mūsų pabudimo iš ilgo sapno vasara…
Stiprybės mums visiems, vilties, naujos pradžios…
Bet koks gyvenimas, visų pirma, išlieka gyvenimu…
Apkabinu jus, mielieji…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
ruvi 