Tarsi krištolinis karoliukas…

Lietinga vasaros diena tarp virtinės saulėtų dienų – tarsi krištolinis karoliukas ant gintarinio siūlo.

Reikalinga diena. Papildanti.

Pabundu išgirdus tyliai barbenantį lietaus šnabždesį. Gerai, jei yra galimybė pasilikti namuose, jaukiai apsisiausti pledu ir klausytis tų stebuklingų, užburiančių garsų.

Paskui atsikeliu iš lovos. Už lango auga medžiai, todėl kambarys skendi paslaptingoje žalioje prieblandoje. Pasijuntu tarsi pasakoje, ir tuo pačiu širdį užlieja šildantis namų jausmas.

Prieinu prie lango, plačiai atveriu jį ir įkvepiu patį gyvenimą – gaivų vėsų orą, kvepiantį lapų kartėliu ir žole.

Stoviu taip ilgai, kol pajuntu lengvą šaltuką, todėl iš spintos išsiimu mėgiamą šalį ir susisupu į jį, lyg į jaukų lizdą.

Aš šiandien – tarsi žmogus-lizdas. Žmogus stebintis ir besiklausantis. Žmogus jaučiantis.

Ir jei lietus prailgs, aš turėsiu pasirinkimą – iškepti pyragą ar paskaityti mėgiamą knygą.

… O vakare danguje nušvis vaivorykštė – lengva, perregima, atsispindinti ką tik praėjusio lietaus lašeliuose.

Padėka autorei! Pagal A. Sneg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus vasariško savaitgalio mums visiems 🙂 !