Kategorija: Mintys

Yra kantrybė, prilygstanti vergystei…

Ta, kuria perpildyti pavergtieji, kai kažkas savivaliauja svetimame gyvenime, kai kažkas yra piktdžiugiškai žiaurus, kai kažkas gėdingai trokšta turėti po ranka gyvus patarnautojus, kurie žaibiškai pildo visus jų įnorius…

Nuo tokios kantrybės reikia vaduotis, kaip nuo nepakenčiamo kiauto… kaip nuo piktžolės-parazito… kaip nuo išdžiuvusio purvo kampuose…

Todėl kad ji išsekina, atima paskutines jėgas, išdegina vidinę būseną iki beviltiškumo užauginti joje nors mažą vilties stiebelį…

Bet taip negalima… negalima, mielieji…

Nes yra tikroji kantrybė….

Šviesi, tyli, išmintinga…

Kantrybė gyventi…

Nekeikti tų dienų, kurios nepateisino lūkesčių… nespjauti į savo praeitį… neskubėti kerštauti tiems, su kuo atėjo laikas skirtis… tiems, kas praėjo pro šalį…

Kantrybė gyventi…

Bet kokiu oru… bet kokiu metų laiku… bet kokiais niūriais laikais, kurie niekada neatima galimybės kurti savo mažą jaukų pasaulį negailestingo – didžiojo viduje…

Kantrybė gyventi…

Plečiant meilės ribas taip, kad nelaikytume savęs apdalintais tik todėl, kad šalia nėra kažko, kas apkabintų… Meilė ateina ten, kur yra meilė, o ne vien svajonės apie ją…

Kantrybė gyventi…

Keliauti per metus, susitaikant su savo amžiumi, nepavirstant komišku pabėgusios jaunystės paminklu… Gerbti savo asmeninį metų laiką, džiaugtis juo, atrasti jame tuos tylius, bet laimingus atspalvius, kurių nepastebi nekantrus jaunystės žvilgsnis…

Kantrybė gyventi…

Begaliniuose kamščiuose… nenumatytuose aplinkybėse… nuolatiniame pojūtyje, kad neįmanoma visur suspėti, viską išsiaiškinti, viską įveikti…

Kantrybė gyventi…

Diena iš dienos… besikeičiančiuose gyvenimo dekoracijose, kuriose viskas vyksta ne pagal tobulas autorių pjeses, kur viskas suprantama ir aišku, bet pagal individualius beprotiškus motyvus, gimstančius kiekvieno žmogaus galvoje…

Kantrybė… tiesiog kantrybė…

Nelaukti, nekaulyti, nesiskųsti likimu… pasijuokti iš kontrolės iliuzijos, kurios nėra ir nebus…

Kantrybė girdėti mylimus žmones, atleisti už savo ir kitų netobulumus, paleisti vaikus, palikti save ramybėje…

Kantrybė, be kurios gyvenimas – viso labo neperskaityta knyga, kurią pasiutusiu greičiu pravartė iki finalo, bet taip nieko ir nesuprato…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

*Tyros mintys – kelio į šviesą pradžia.

*Dabar laikas, kai svarbesnis ne veiksmas, bet – sveika nuovoka.

*Kur mes beeitume – mes einame visi drauge.

*Evoliucija – kai žmonės tampa procesų bendrai visų gerovei dalyviais ir kūrėjais, o ne materialių daiktų vartotojais.

*Evoliucijos sustabdyti neįmanoma, o tai reiškia, kad pokyčiai – neišvengiami.

*Pokyčių progresija: iš pradžių evoliucijos kelyje žmogus vienas, o paskui su juo – visi.

*Bet kokie bandymai laikytis už to, kas atgyveno, tolygūs bandymams išsaugoti sniegą pavasarį.

*Ir ko tik neprarandi… kol ieškai.

*Psichinė sveikata – tai kuomet žmogus sugeba kurti, o ne griauti. Argi gali kurti beširdis, godus, savanaudis žmogus?

*Tiesa – ne teorija, ne filosofinė sistema, ne intelektualiniai išvedžiojimai. Tiesa visada tiksliai atitinka realybę.

*Didžiausias ir pavojingiausias melas – tai melas sau.

*Jei žmogus kažkuo klaidingai įsitikinęs, tai automatiškai nepaverčia jo klaidingos nuomonės tiesa.

*Daug takelių veda į kalną, bet vaizdas nuo kalno atsiveria visiems vienodas.

*Net lašas melo paverčia tiesą melu.

*Pyktis – būsena, kai liežuvis veikia greičiau už protą.

*Kad nereikėtų teisintis – tiesiog elkimės sąžiningai.

*Kai susiduri su tiesa, apima pojūtis, kad seniai tai žinojai, ir dabar tai prisiminei.

*Tiesa – tai visada aiškumo ir gaivumo gūsis.

*Sunkumai ir problemos išgyvenami žymiai lengviau, jei šalia yra žmogus, kuris palaiko ir padrąsina: “Mes tai įveiksime!“

*Kai negandos praeina, mes galiausiai jas pamirštame, bet visada prisimename tuos, kas buvo šalia negandų metu.

*Geriausias vaistas nuo visų bėdų ir ligų – meilė ir rūpestis.

*Tas, kas nušviečia kitų gyvenimą – ir pats niekada nelieka be šviesos.

*Gyvenimas visada suveda mus su žmonėmis, su kuriais mums pakeliui.

*Jei ryšys tarp žmonių tvirtas, tuomet visos problemos – laikinos ir išsprendžiamos.

*Tyrą žmogaus širdį gali įžvelgti tik žmogus su tyra širdimi.

*Džiaugsmas būtinas žmogui taip pat, kaip saulė, vanduo ir oras.

*Sušildyti žmogaus širdį galima tik gerumu ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Meilė – tai linkėjimas gero kitiems.

*Visais laikais patikimiausia “saugumo pagalvė“ – Žmoniškumas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Mes gyvename vienu metu, mes esame visi susieti, mes darome įtaką vieni kitiems. Kiekvienas žmogus eina bendru keliu su visa žmonija, ir kiekvienas atneša į tą bendrą kelią savo patirties dalį, kuri yra labai svarbi.

Mes esame tampriai susieti, net jei to nesuvokiame. Ir kiekvienas sąmoningas žmogus intuityviai jaučia prigimtinį poreikį gyventi harmonijoje, meilėje ir santarvėje, todėl skleidžia savo dvasinę šviesą, palaikydamas ir įkvėpdamas kitus.

Sąmoningi žmonės žino: jei yra kančia, bėdos ir nelaimės pasaulyje – jos neišvengiami veikia visą žmoniją. Ir vienintelis būdas jas įveikti – skleisti, dauginti ir didinti gėrį, kuris galiausiai būtinai persvers visas negandas ir išves žmoniją į bendrą šviesos ir tobulėjimo kelią.

Kaip mokė mus vaikystėje – padėti mažesniems – taip ir sąmoningi, dvasingi žmonės padeda nuklydusiems ar atsilikusiems nuo bendro kelio žmonėms. Ir tai ne susireikšminimas ar pamokslavimas iš aukšto, bet nuoširdus ir draugiškas palaikymas.

Juk pagalba gali būti labai įvairi – kartais reikia padėti konkrečiais veiksmais, kad palengvintume situaciją ir išvaduotume žmogų iš slegiančių aplinkybių, kartais reikia patarimo ir padrąsinimo, o kartais – tiesiog buvimo šalia, kad žmogus pajustų nuoširdų rūpestį, atgautų pasitikėjimą savimi, atsitiestų.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra svarbus ir reikalingas, nes visi kartu mes kuriame mūsų realybę. Ir nėra svarbesnės misijos pasaulyje už pagalbą žmonėms – padėdami kitiems, mes išreiškiame savo gražiausias dvasines savybes ir įkvepiame žmones draugauti, mylėti, bendradarbiauti, kurti.

Padėdami vieni kitiems, mes tampame bendraminčiais ir bendrakeleiviais, mes nutiesiame tvirtą Bendrą Kelią į Šviesią Mūsų Visų Ateitį 🙂 ..

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Vasario mėnesį nutinka tai, ką aš vadinu sustingusiu žiemos tašku…

Nei šen, nei ten…

Ir net ne todėl, kad negali niekur pajudėti, bet todėl, kad nenori…

Stebi viską atsiribojęs, lyg pasipūtęs žvirblis su atidrėkusiomis plunksnomis ant šaltos medžio šakos…

Sąmoningo NEdalyvavimo sindromas…

Sustingsti vietoje, ypatingai nesusimąstydamas apie sąstingio priežastis…

Mintys, tarsi košė “Draugystė“ iš vaikystės pionierių stovyklos, nors komponentai tos neskanios košės visai nedraugavo tarpusavyje…

Nulinis pasirengimas pabudimui…

Atvirkščiai, nesinori išeiti iš tų gausių sniegynų, kurie šiemet pasirodė tokie dosnūs…

Bet, kita vertus, ir tai yra gyvenimas…

Ne pats blogiausias… Ir net su saule rytais, kuri žadina, įkyriai šviesdama į akis…

Na, pabambėk… leidi tu sau, ir kėblini į virtuvę, kad išsivirtum kavos…

Leisti sau… tai apskritai yra gerai tarp visuotinų griežtų draudimų, didžioji dalis kurių seniai jau atgyveno…

Draudimai nedrausmina, draudimai priverčia bijoti bausmių… O tai jau ne apie pasirinkimą, o apie vergovę…

Tai štai, aš renkuosi leisti…

Leisti sau nevaidinti to, ko nėra…

Neturėti nieko bendro su tais, kas nematomas širdies radaruose…

Nesidrovėti savo būsenų, ir nevaidinti mandagių šypsenų, jei kitų, nuoširdžių, nėra…

Sustingęs žiemos taškas – tiesos pauzė, atjungianti visus autopilotus…

Būtent dėl to ir reikia sustoti, mielieji…

Kad suprastume, kas gi liko iš mūsų, tikrųjų… ir su kokiomis atsargomis ištempsime iki pavasario…

Po truputį… tai mėgiamas mano močiutės žodis…

Po truputį prasikvėpuosime, po truputį išsijudinsime, po truputį atsibusime…

Ir keliausime gyventi toliau…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Žiema jau įsigalėjo. Patikrino šalčiu, išdraikė pūgomis, užliūliavo begalinėmis naktimis.

Ateina Tylaus sniego metas.

Spengiančioje tyloje, erdvėje be vėjo, leidžiasi ant žemės pūkuoti dangaus gabalėliai.

Ir staiga tu supranti, kad suvoki kažką Didingo, galbūt, aukštesnį Žinojimą. Žinojimą ne apie kažką, bet apie viską iš karto. Kaip tos snaigės, kurios susilieja į akinančio baltumo paklotą. O tu sustoji, pakerėtas Būties matymo pojūčio, ir negali ištarti nei žodžio.

Nemalonumai, nesėkmės, problemos, nesibaigiantys rūpesčiai. Chroniškos nuoskaudos ir griaunantis gailestis sau. Taip įprasta galvoti, kad geriau jau nebus. Ir kai “blogiau“ jau negali būti, tuomet, pagal švytuoklės dėsnį, tu pradedi pastebėti bent jau kažką gero.

O čia, kaip išsigelbėjimas – Tylaus sniego metas.

Bandai žiūrėti į vieną sklandančią snaigę. Dėmesys nuklysta, ir tu jau stebi kitą snaigę. Paskui dar vieną, ir dar vieną, ir… susilieji su erdve. Štai tuomet ir patiri ramybę, ir žvelgi jau ne į snaiges, o į erdvę tarp jų.

Nuostabiausi dalykai – šalia. Štai jie.

Tu žvelgi į erdvę, ir sniegas darosi vis tankesnis. Pasijunti, lyg būtum ant švytuoklės ašies. Geris-blogis, kančia-džiaugsmas, liūdesys-žvalumas. Tai snaigės, krentančios iš Amžinybės, jos visada krenta. Bet jei žiūri ne į jas, o į erdvę tarp jų, tuomet turi galimybę pajusti tai, kas svarbiausia, ko žodžiais neapsakysi.

Smalsus vėjas pradeda žaisti su snaigėmis. Tu sutrinki, bandydamas prisiminti, kas tau buvo “svarbu“ ką tik. Bet nepavyksta, ir tu nusišypsai, ir tuoj pat nusijuoki.

Štai koks jis – Tylaus sniego metas.

Besąlygiška Amžinybės Dovana.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Įlipu į taksi. Vairuotojas šypsosi… Aš taip pat, tik telefone sprendžiu įvairius darbo klausimus.

– Jums nepučia?

– Ne, ačiū, viskas gerai.

– Jūs nesušalote?

– Ne, tikrai viskas gerai.

– Norite saldainių? Aš juos ką tik nupirkau parduotuvėje. Tokie skanūs! Su žele. Labai juos mėgstu! Paprastai aš nesiūlau jų keleiviams, tai netaktiška. Bet jums noriu pasiūlyti. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite?

– Noriu!

Padavė man visą dėžutę… Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks teigiamas reitingas “Uber“-yje.

Sustojame prie šviesoforo, šalia automobilių bėgioja jaunuoliai su gėlėmis.

Vairuotojas sako:

– Gėles mėgstate?

– Mėgstu.

Sustabdo jaunuolius, nuperka man gėlių. Aš tiesiog žado netekau. Važiuoju, šypsausi… malonu… Bandau suprasti, kas vyksta – rytas, aš vis dar mieguista…

Pradėjome kalbėtis apie vaikus. Jo duktė mokosi universitete Lenkijoje. Ir kai jis pradėjo apie ją pasakoti, aš vėl netekau žado…

“Žinote, aš toks laimingas, kad turiu dukterį. Žmoną, Darbą. Man viskas taip patinka… Štai skambina man dukra, prašo kažkam pinigų. Na, ji ten, Lenkijoje. Liūdi. O aš papildau jos kortelę, ir taaaip gera širdyje… Tiesiog nuostabu! Kad aš savo vaikui padariau kažką gero. Ir aš įsivaizduoju, kad ji kažką sau nusipirks, su draugais picą užsisakys, ir jai viskam užteks. Ir man tiesiog širdis sušyla…

Ir dar, žinote, kai aš vežu savo žmoną pas kirpėją, aš pats už viską sumoku. Ir taip džiaugiuosi! Juk ji po to dar kelias savaites mėgausis šukuosena ir šypsosis, ir man dėl to taip smagu, jūs net neįsivaizduojate. Aš juk šeimai kažką gero padariau! Ir man dėl to taip šilta širdyje…“

Šiame pasakojimo etape aš užmiršau ir apie telefoną, ir apie skambučius.

“O dar, žinote, pastebėjau, kad taip mažai laimingų žmonių gatvėse! Štai žiūriu į praeivius, ir praktiškai nematau “savų“, pozityvių. Visi tokie liūdni ir irzlūs. Ir apskritai, jūs pirma iš keleivių per pastarąsias dienas, kuri man nusišypsojo.

Va sutikau aš savo pažįstamus neseniai. Jie turi du vaikus – vienas pirmokas, kitas trečiokas. O tėvai skundžiasi man, kad sunku dabar vaikus į mokyklą suruošti, minučių 15 man pasakojo, kiek dabar problemų su vaikais…O aš pasiūliau jiems sprendimą.

Žinote, kokį? Sakau, jei jums vaikai vien tik problemos – atiduokite juos į vaikų namus. Ir tada neturėsite jokių problemų nei su mokykla, nei su vadovėliais, nei su mokslais. O jie man: “Na, ką tu… taip negalima… juk jie mūsų vaikai…“ Na, taip, jūsų vaikai – tuomet džiaukitės, kad jie gimė jūsų šeimoje, kad esate tėvai, kad jūsų vaikai sveiki ir gražūs. Kiek daug žmonių to neturi, o jūs gavote tokią gyvenimo dovaną! Mylėkite juos, rūpinkitės jais. Jūs esate tokie laimingi, ir net nepastebite to. Ir juk dauguma žmonių to nepastebi, tiesa?… “

Vairuotojas dar kažką pasakojo… O aš klausiausi ir tylėjau (nors retai taip būna), o mano galvoje sukosi jo pasakojimo nuotrupos “džiaugiuosi, kad kažką gero padariau savo vaikui…“, “laimingas, kad darau gera šeimai…“

Aš supratau, kad šis Vairuotojas iš “Uber“ – Vairuotojas, ne kažkoks veikėjas, ne investorius, ne politikas. Jo nėra žurnalų viršeliuose. Niekas neima iš jo interviu. Jis neuždirba milijonų.

Bet gyvenimo jame daugiau, nei kituose mano sutiktuose žmonėse! Meilės, šviesos – tikros šviesos, ne televizinės! – daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos buvau iki šiol sutikus.

Aš stebėjau savo aplinkos vyrus ir galvojau, kad tai normalu – būti amžinai susiraukus (juk jie dideli veikėjai), arba nesišypsoti, būti amžinai užimtais ir nepatenkintais, nemokėti džiaugtis, arba nuolat reikšti pretenzijas moterims, arba žiūrėti į gyvenimą kaip į kovą ir varžybas.

Aš išėjau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir lydima daugybės komplimentų. Įdomu, ar jo skleidžiamą šviesą pastebi visi žmonės 🙂 ? Aš ėjau ir jutau, kad širdyje taip šviesu! Štai koks žmogus. Kokia didelė pamoka. Ir koks kosminis požiūris į gyvenimą.

Šitiek išminties ir praregėjimų jokiuose seminaruose nesu gavusi.

Mokytojai – šalia 🙂 .

Pagal Zojos Torochovos pasakojimą, vertė ruvi.lt 

Gyveno kartą dailininkas, kuris buvo apdovanotas gebėjimu matyti ir atvaizduoti grožį, ir šis jo gebėjimas stebino žmones! Juk jie gyveno šalia, matė tą patį, ką ir dailininkas, bet neįžvelgė, kad tai – nuostabu… Jie to nematė, kol dailininkas nepaversdavo to grožio matomu visiems savo stebuklinguose paveiksluose.

Dailininkas buvo tikras Grožio Meistras. Jis paliesdavo savo sielos žvilgsniu tai, ką matė – ir pavaizduodavo nuostabią Amžinos Būties akimirką savo drobėse.

Kartą jis ėmėsi tapyti lieknutės ir neišvaizdžios merginos portretą, kurios niekas prieš tai nelaikė gražia. O ir ji pati drovėjosi savo išvaizdos, savo trapumo, todėl vengė aplinkinių žvilgsnių ir kukliai nuleisdavo akis…

“Kokia ji negraži, ir kaip tu sumanei ją nutapyti…“ – priekaištavo dailininkui žmonės. Bet dailininkas jų neklausė – ir piešė… Ir lieknumas ir grakštumas, ir švelnus veido ovalas, ir gilus drovių akių žvilgsnis – staiga atgijo nuostabiu atvaizdu ant drobės.

Ir mergina negalėjo atsistebėti: “Negali būti, kad tai aš… Koks puikus paveikslas!…“ O dailininkas šypsojosi: “Aš – tik veidrodis, aš tik parodžiau tau tavo sielos grožį! Gyvenk dabar ir neslėpk jo nuo pasaulio, skleisk visiems savo švelnumą ir meilę…“

Vėliau pradėjo dailininkas piešti senolės paveikslą, o žmonės vėl stebėjosi: ką gi jis joje pamatė? O dailininkas – jis kiekvieną raukšlelę ant jos rankų – tarsi metraštį rašė. Ir buvo tame metraštyje pasakojimai apie ilgą ir nelengvą gyvenimą, apie gerumą ir meilę, apie vaikus, užaugintus švelniu rūpesčiu, apie anūkus, gilia išmintimi išugdytus… Ir nušvito senolės akys, ir suspindėjo širdies gerumo spinduliukais…

Ir portrete tame – meilė, ir išmintis, ir ramybė – pasakojo žmonėms apie dorą gyvenimą, apie didelę sielą! Ir žmonės susižavėję sustodavo priešais tą paveikslą… Matė jie gyvenimo esmę, o nuostabios sielos meilė apkabindavo juos tarsi švelnios saulėlydžio spalvos. Dailininkas taip viską pavaizdavo, kad žmonės pajusdavo pagarbą senolei… 

Paskui dailininkas piešė rasos lašelį ant plonytės smilgos. Viso labo… lašelis vandens žvilga saulėje… Bet šis lašelis tarytum sako: “Aš – beribės Meilės lašelis! Manyje – saulės grožio atspindys. Ir mano meilėje, lyg veidrodėlyje – dabar spinduliuoja visas pasaulis ir Žemės grožis!“

Ir dar vieną Amžinos Būties akimirką dailininkas savo teptuku atkūrė. Virš jūros – saulė paskleidė savo spindulius… Ir – atsispindėjo debesyse… Ir paukščių skrydis – iš tolimų kraštų į gimtąjį kraštą… Ir jūros krantas su auksiniu smėliu… Susiliejo išvien drobėje –  Kūrėjo ir žmogaus kūriniai! Ir nušvietė sielas kylanti saulė – Beribis Kūrėjo Šviesos Vandenynas! Ir išryškėjo šioje Grožio didybėje – jos Kūrėjo Neregimi Bruožai…  

Stebuklingu žvilgsniu šis dailininkas buvo apdovanotas: juk Kūrinyje – Kūrėją viso to Grožio matė jis! Ir galėjo žmonėms dovanoti gebėjimą – matyti ir mylėti!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mokykimės žvelgti į žmogaus širdį, kaip į šventovę. Atvira ji ir skleidžia palaimą, ar primena neprieinamą niūrų bokštą, – viduje visada yra gyvas Šaltinis.

Ir tamsi ne ta širdis, kuri uždara kitiems iš baimės, arba pasimetusi tamsos pinklėse, o ta, kuri žinodama daugiau ir giliau – negerbia kitų žmonių sielos buveinės.

Lengva vesti paskui save patikliuosius. Sunkiau parodyti kelią neregintiems. Kelią ne į savo asmenines iškentėtas tiesas, o į gyvybės šaltinį to žmogaus širdyje, kuris atėjo prašyti pagalbos.

Kas koneveikia kitų neišmanymą – tas dar neįveikė savo išdidumo. Jo šaltinis skverbiasi gyvybine versme pro akmenis, kurių reikia atsikratyti.

Viena iš galutinių ir pačių sunkiausių sielos užduočių: pažinus išmintį – nejausti paniekos neišmanymui, pažinus savo vidinę jėgą – negriauti kitų žmonių širdžių šventovių.

Padėka autorei! Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Kaip dažnai mes žiūrime vieni kitiems į akis? Kodėl kartais taip sudėtinga išlaikyti kažkieno atvirą žvilgsnį? Kas tame slypi? Karštligiškas noras nuslėpti savo mintis? Kas gi yra tame tokio svarbaus, jei trukdo žiūrėti tiesiai, sąžiningai, ramiai?

O kartais, atvirkščiai, norisi pagauti kažkieno mielą širdžiai žvilgsnį, kartais mes norime perskaityti mylimo žmogaus akyse tiesą, pajusti jo ketinimus, norus…

Akys – Sielos veidrodis.

O dangus? Kieno tai akys? Kieno tas įkvepiantis, užburiantis žvilgsnis? Kodėl ne visi žmonės žiūri į dangų, ne, ne tam, kad nuspėtų orą – bet pamatyti jame Visatos akis, Kūrėjo akis?

Taip, ko gero, čia tikrai yra ryšys – tarp to, ar nuoširdžiai mes žiūrime vienas kitam į akis, ir to, ar nors retkarčiais žvelgiame į dangaus grožybes – mums siunčiamą Meilės žinutę.

Štai rytas, žiema… Šešta valanda. Išeinu, ir, rodos, ne į kiemą išeinu, o tiesiog į dangų… Niekada anksčiau nemačiau tiek žvaigždžių, niekada, net vaikystėje… Atrodo, kad ne tik ten, dangaus aukštybėse, bet ir iš visų pusių čia, žemėje, sukosi savo mistiškame šokyje dangaus šviesuliai… Aš negalėjau pajudėti iš vietos. Taip ir stovėjau, žvelgdama pro ašaras į šį stebuklą – rytines Kūrėjo akis, rytines Visatos akis…

Vėliau, jau devintą valandą, aš pažiūrėjau pro langą, kad vėl pamatyčiau, koks dangaus stebuklas buvo paruoštas šį kartą.

Ir stebuklas buvo! Ir dar koks! Lengvi-lengvi, baltai-rausvi debesų pūkai plaukė švelniai melsvu dangumi. Štai vienas kerintis raštas susikūrė dangaus kaleidoskope, štai dar vienas. O štai čia debesys virto ilgais saulės spinduliais, tarsi norėjo pažaisti su saule, pakartoti jos formas, prisipažinti jai meilėje. Taip greitai keitėsi spalvos, ir neįmanoma buvo pasakyti – kas buvo geriau, kas gražiau ar originaliau… Viskas buvo nepakartojama. Viskas!

O mūsų artimųjų akys? Kokios jos? Ne, aš ne apie spalvą ar formą… Ne. Kokios jos buvo šiandien ryte, ką norėjo pasakyti? Juk akys – Visatos paslaptis, atsispindinti žmogaus Meilėje. Kiek daug galima sužinoti apie savo artimą, užvertus madingą knygą apie santykių psichologiją, priėjus prie jo, švelniai pažvelgus jam į akis, be žodžių perdavus jam pačią svarbiausią širdies žinią… Tiek daug galima suprasti, išgirsti, pajusti… Tiek daug…

Dangaus akys, mylimųjų akys – sakralinė būties knyga, kuri moko gyventi širdimi.

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą (ištrauka iš knygos “Penktas Meilės sezonas“), vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Man jau seniai nepatinka gyventi su devizu VAROM…

Iš esmės, kur?…

Viską suspėti?…

Bet tai neįmanoma, o ir vargiai ar reikalinga…

Varyti… žodis, panašus į botago pliaukštelėjimą… Kietos priebalsės, kaip tvora, per kurią peršoksi, lyg pabaidytas žirgas, kuris žino, kad tas pliaukštelėjimas teks jam, jei suklups…

Varyti… tarsi bijoti pavėluoti nežinia kur… tarsi tikėti, kad audringas aktyvumas identiškas pilnavertiškumui… tarsi apskritai apie nieką negalvoti, bet stengtis neatsilikti nuo prabėgančių šalimais…

Nenoriu…

Visiems laikams pamėgau neskubumą…

Sustoti ir įsižiūrėti… sustoti ir suprasti… sustoti ir pajusti… sustoti ir priimti sprendimą… sustoti ir pasirinkti…

Visiems laikams pamėgau žinoti, ką ir kodėl aš darau, ir ar tikrai man to reikia… nes kai varai, tam nelieka jėgų…

Visiems laikams pamėgau nuoširdų bendravimą, minios nebuvimą, nedalyvavimą garsiame, triukšmingame, masiniame…

Visiems laikams pamėgau lėtą gyvenimą…

Ne, aš nesiekiu nieko įtikinti, kad tai tinka visiems…

Rašau apie džiaugsmą susiderinti su savo tikruoju ritmu…

Ir kažkam jis yra būtent toks, greitas gyvenimas – toks jam labiausiai tinka…

Tik reikia suprasti, kad greitis greičiui nelygus… Varyti – tai ne apie gerą sveiką greitį… greičiau apie greitį, kuris išsekina…

Nereikia iki išsekimo, mielieji…

Vėl įsiklausykite į žodį… Išsekimas… Aš visada įsiklausau į žodžius, myliu juos ir pasitikiu jais, jie nemeluoja…

Tai štai, išsekimas, reiškia, negailestingai… Reiškia, iki skylių… kad paskui tuoj pat išmesti…

Negalima gyventi, išsekinus save iki skylių… Nėra nieko, kas tai pateisintų…

Būti vergijoje blogai net pas save pačius…

Nenoriu VAROM… noriu EINAM…

Į ilgą pasivaikščiojimą po žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį…

Į ilgą pasivaikščiojimą po įvairiaspalvį gyvenimą, suspėjant pastebėti jį, pragyventi, suverti įspūdžių karolius ant begalinio atminties siūlo…

Į ilgą pasivaikščiojimą su tais, su kuo ne taip svarbu, kur… bet svarbu, kad DRAUGE…

Į ilgą pasivaikščiojimą su savimi… kad turėtum save… ne išsekusį iki skylių, o apgaubtą švelnumu, rūpesčiu, meile…

Einam?…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !