Laimės Slėnis

Kiekvienas galime jį sukurti. Kur? Iš ko? Iš savo gyvenimo, savo gyvenime – juk tai turime kiekvienas. Gimstame šioje nuostabioje Žemėje, kur tiek žmonių, papročių, patirčių, istorijos pamokų, valstybių, šeimų.. kad gali pasirodyti, jog viskas už mus jau sugalvota ir nuspręsta. Tačiau ne: yra toji nuostabi kiekvieno asmeninė erdvė – gyvenimas – kurioje esame Kūrėjai, ir nuo kurios labai priklauso – kokia yra ir bus visų mūsų sukurta bendra Gyvenimo erdvė.

Ką joje kuriame? Ir ar sąmoningai kuriame? Prisimenate pasakojimą apie tai, kaip Kūrėjas sukūrė žmogų, ir liko molio gabalėlis? Ir kai Kūrėjas paklausė, ką jam sukurti iš likusio molio, žmogus paprašė: laimę. Tuomet Kūrėjas padavė tą molio gabalėlį žmogui į rankas.. Kad pats kurtų savo laimę, savo nuostabią gyvenimo erdvę, savo Laimės Slėnį – tokį, kuriame jis pats būtų laimingas ir skleistų bei dovanotų savo laimę aplinkiniams. Kad taptų bendrakūrėju.

N. Hilas vienoje savo knygų aprašo Laimės Slėnį – tai labai graži alegorija ir išmintis, kurią galime pritaikyti ir šiandien. Nes vis aiškiau suvokiame – kas yra tikrosios vertybės, ir kad kiekvienas įdedame savo spalvą į bendrą Pasaulio mozaiką.. Laimės Slėnio žmogus piešia gyvenimą ryškiomis spalvomis, jis turtingas tomis vertybėmis, kurių negali prarasti – tuo, kas teikia laimę, proto ramybę ir sielos harmoniją.

Laimės Slėnio gyventojo gyvenimo dėsniai paprasti, tereikia juos drąsiai taikyti gyvenime:

* Aš atradau laimę padėdamas ją rasti kitiems.

* Įgijau gerą sveikatą blaiviai gyvendamas, sportuodamas ir valgydamas tik tokį maistą, kurio reikia mano kūno gyvybingumui palaikyti.

* Nėra nei vieno asmens, kurio nekęsčiau ar kuriam pavydėčiau – myliu ir gerbiu visus žmones.

* Esu pasinėręs į darbą, kurį labai mėgstu, todėl aš niekada nepavargstu.

* Kasdien meldžiu ne daugiau materialinių gėrybių, bet daugiau išminties, kad galėčiau atpažinti, naudotis ir džiaugtis tais neįkainojamais turtais, kurie man jau yra duoti.

* Jokiomis aplinkybėmis neįžeidinėju nė vieno žmogaus, juos paminiu nebent tik tam, kad išreikščiau savo pagarbą.

* Nesiekiu nė iš vieno žmogaus gauti naudos, prašau tik privilegijos dalintis su tais, kam to reikia.

* Aš gerai sugyvenu su savo sąžine, todėl ji man visur ir visada labai tiksliai pataria.

* Materialinių gėrybių turiu pakankamai, ir kadangi nejaučiu godulio, vieno ar kito daikto siekiu tik tokiu atveju, jei jį galiu konstruktyviai panaudoti. Mano brangiausias turtas yra žmonės, kuriems galėjau padėti dalindamasis man duotomis malonėmis.

* Laimės Slėnyje nėra mokesčių. Jo neapčiuopiami turtai egzistuoja mano širdyje, todėl jų niekas negali nei pasisavinti, nei įvertinti, juos galima tik perimti… Šis Slėnis – viso mano gyvenimo rezultatas. Aš kūriau jį stebėdamas Gamtos dėsnius ir ugdydamas įpročius, kurie atitiktų tuos dėsnius.

Svarbiausia – suvokti, kad esame Kūrėjai ir galime kasdien kurti savo nuostabų Laimės Slėnį 🙂 .. Tokį, kur mums sekasi; kur mūsų namai – miela tyro džiaugsmo salelė kiekvienam šeimos nariui; kur sveikata, entuziazmas, harmonija, draugystė ir meilė 🙂 . Ir.. kuo daugiau kuriame tokių Laimės Slėnių, tuo gražesnis mūsų visų Pasaulis 🙂 ..

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio ir saulėtos nuotaikos :)!

Mintys apie tinginystę

* Tinginį geriau duona nemaitink, bet leisk pagražbyliauti, o ir mokėjime apjuodinti kitus jis meistras. Jis visada suras, kaip pateisinti savo dyką buvimą. (L. Da Vinčis)

* Darbštus duoną gamina, tinginys badą augina. (Lietuvių patarlė)

* Kuo mažiau darai, tuo daugiau tingi. (B. Uze)

* Niekas taip karštai neragina kitų, kaip tinginiai; prisitinginiavę ligi soties, jie būtinai nori visiems pasirodyti uolūs. (F. De Larošfuko)

* Tinginystė nieko nesukuria, o sukurtą sugriauna. (S. Ramišvili)

* Tingus niekuomet nelaimi, laimėtojas niekuomet netingi. (N. Hilas)

* Dykinėjimas labiau vargina nei darbas. (L. Voverangas)

* Tingiai aviai ir sava vilna našta. (T. Fuller)

* Tinginystė bet kurį darbą padaro sunkiu (B. Franklinas)

* Kokių sugebėjimų beturėtų žmogus, bet jei jis tingus – jis pasmerkia save slogiam gyvenimui. (S. Konoli)

* Apatija ir tingumas užšaldo sielą ir kūną. (V. Belinskis)

* Darbas žmogų maitina, o tinginystė gadina. (Lietuvių patarlė)

* Už tinginystę mus baudžia ne tik mūsų nesėkmės, bet ir kitų sėkmė (Ž. Renaras)

* Dykinėdami žmonės mokosi daryti bloga. (Kolumella)

* Įprotis dykinėti baisesnis už visas nelaimes. (L. Tolstojus)

* Tinginys – pats sau kliūtis. (Seneka)

* Turtai, persisotinimas malonumais gimdo tinginystę, o tinginystė gimdo vergus. (F. Dostojevskis)

* Stropumas atneš duonos, tingėjimas – bėdos. (Lietuvių patarlė)

* Tinginystė yra toji mūsų yda, su kuria lengviausiai taikstomės. (F. De Larošfuko)

* Tinginystė – tai priešlaikinė senatvė. (J. V. Gėtė)

* Ir didžiausią talentą pražudo dykinėjimas. (M. Montenis)

* Dykas gyvenimas negali būti doras. (A. Čechovas)

* Tingėjimas – tai kūno ir proto rūdys; dažnai naudojamas raktas visada blizga kaip naujas. (B. Franklinas)

* Nieko nedirbantis visuomet turi daug padėjėjų. (L. Tolstojus)

* Vienas nuoširdžiausių ir tyrų džiaugsmų yra poilsis po darbo. (I. Kantas)

* Visos ydos yra dykinėjimo padarinys. (P. L. Kurje)

* Kas delsia sutvarkyti savo gyvenimą, panašus į naivuolį, laukiantį prie upės, kol ji liausis tekėjusi. (Horacijus)

Apie tinginystę

Nuo seno tinginystė skaitoma yda, kuri trukdo žmogui normaliai gyventi ir vystytis. Ji apibrėžiama kaip nenoras dirbti ir pridėti valios pastangas, siekis išvengti sunkumų – kai nieko neveikimas, neveiklumas arba pramogos vertinamos labiau už darbą. Tinginystė gesina valią ir tokiu būdu išderina visus žmogaus veiklumo resursus, o motyvuota valia, atvirkščiai – vienija tuos vidinius resursus ir veda į priekį.

Kodėl žmonės pradeda tingėti? Tam yra daug priežasčių, kurios gali slypėti dar vaikystėje. Tingėjimas gali išsivystyti dėl nuolat slopinamos vaiko iniciatyvos. Arba, atvirkščiai – dėl negatyvių asociacijų, kai vaikas ne motyvuojamas veiklai, o nuolat verčiamas kažką daryti. Tinginystė gali išsivystyti ir dėl tėvų gyvenimo būdo – juk vaikai mokosi iš pavyzdžio. Neginčytinas faktas – tinginiais negimstama, jais tampama.

Skiriamasis tinginio bruožas – jis neturi motyvo (nenori) daryti net to, kas jam pačiam reikalinga (pvz., tvarka namie, mokslai, saviugda) ar kam jis yra įsipareigojęs – ir tai sisteminis elgesys, kuris trukdo aplinkiniams ir kenkia jam pačiam. Tingėjimas gali būti ir išoriškai aktyvus – kai reikalingi atlikti veiksmai pakeičiami kitais, pvz., televizoriaus žiūrėjimu, besaikiu naršymu ar bendravimu internete, įvairiomis pramogomis ir t.t., todėl jis dažnai siejamas su neatsakingumu ir lengvabūdiškumu.

Tinginystė – žmogaus silpnoji, neveiklioji būsena, kuri gali būti įveikta sąmoningomis valios pastangomis, pripažįstant šią savo silpnybę. Priešingu atveju ji greitai progresuoja: šiandien tingisi anksčiau atsikelti, rytoj – tingisi susitvarkyti, poryt – dirbti.., ir taip augimo progresija vis didėja. Be to, tinginystė labai lengvai “užkrečiama“ – jei papuolėte į tinginių kolektyvą, didelė tikimybė, kad greitai perimsite jų “veiklos“ būdą.

Pirmasis “skambutis“ apie tinginystę – stabilus nenoras, vengimas dirbti, veikti, spręsti. Toliau seka visapusiškas žmogaus nejudrumas, kai net kritinėje situacijoje jis nieko nedaro, kad padėtų sau ir savo artimiesiems. Galiausiai tinginystė tampa destruktyviu veiksmu, kuris nukreiptas prieš žmogaus intelektualų, fizinį ir dvasinį vystymąsi.

Labai svarbu atskirti sisteminį elgesį (nuolatinį tingėjimą) ir laikiną pasyvumo būseną, kuri kartais gali apimti dėl pervargimo, gyvenimo sukrėtimų ar neorganizuotumo – tai organizmo signalai sustoti, pailsėti. Todėl turime mokytis įsiklausyti į savo organizmo siunčiamus signalus ir suprasti juos. Juk kartais esame linkę apsikrauti darbais be aiškaus plano – kaip juos vykdyti. Tokiu atveju pakanka poilsio ir prioritetų peržiūrėjimo.

Tinginystę galime atpažinti ir iš tipinių frazių-indikatorių, kurias psichologai suskirstė į kelias grupes:

– Vaikiška tinginystė: “Nenoriu“, “Nedarysiu“, suaugę tai išreiškia frazėmis “Per toli gyvenu“, “Mano amžius netinkamas“, “Man trukdo aplinkybės“;

– Aktyvi tinginystė: “Aš užimtas“, “Neturiu laiko“;

– Agresyvi tinginystė: “Tai neįmanoma“, “Rytais bėgioja tik nenormalūs“, “Neaiškinkite man niekų“, “Taip nebūna“;

– Pasyvi tinginystė: “Padarysiu rytoj“, “Pradėsiu nuo pirmadienio“, “Kitą savaitę griežtai imuosi pokyčių“, “Po Naujų metų“;

– Manipuliuojanti tinginystė: “Suprantate, mano toks charakteris“, “Perskaičiau, kad šiandien mano zodiakui nesėkminga diena“, “Aš neturiu valios, nesugebėsiu“, “Jis tikrai padarys už mane geriau“, “Kai kurie gydytojai teigia, kad bėgioti rytais nesveika“, “Paskutinis medikų žodis – kad alkoholis naudingas“(beje, priklausomiems žmonėms jų priklausomybė – visuomet dominuojanti “veikla“, jie visuomet ją pateisina, o visus kitus darbus jei ir atlieka, tai tik todėl, kad galėtų užsiimti tuo, nuo ko priklausomi);

– Pasipūtusi tinginystė: “Reikėtų – padaryčiau, bet man tai ne lygis“, “Aš ir taip viską moku“, “Norėsiu – padarysiu, bet man to nereikia“;

– Viską pateisinanti tinginystė: “Aš neišsimiegojau, dėl to man sunku kažką daryti“; “Paprastai aš bėgioju, bet šiandien negalėjau atsikelti“, “Vakar bėgiojau, todėl šiandien galiu nesimankštinti“, “Mano protinei veiklai reikia saldumynų“;

– Proto tinginystė (inertiškas mąstymas): “Aš kaip visi“, “Kaip liepė, taip padariau“, “Ką čia galvoti, vis vien nieko nepasikeis“.

Tinginystė – yda, nes tingėjimu ne tik nieko neišsprendžiame, bet ir tampame problema sau ir kitiems, o kartais ir parazitais, nes mūsų darbus turi atlikti kiti. Todėl mokykimės atpažinti pirmuosius jos požymius ir tik po to imkimės visų adekvačių veiksmų, kad pašalintume tingėjimo priežastis. Neskubėkime kaltinti tinginyste kitų – juk galime nežinoti tikrųjų žmogaus elgesio priežasčių.

Akivaizdu, kad pirmas priešnuodis tingėjimui yra darbas, motyvuota veikla ne tik savo, bet ir visų labui. Žmogus turi pats padaryti tai, ką gali ir sugeba – tai gyvenimo šeimininko pozicija. Sąmoningas, valdantis savo gyvenimą žmogus visuomet turi motyvaciją visapusiškam augimui ir tobulėjimui. Veikliam, kūrybingam žmogui tinginystė yra svetima.

Kaip manote?

Sveikata ir žvalumas – mūsų rankose :)

* Darykime viską, kad išlaikytume gerą fizinę formą, nes senti ir sirgti pradedame tuomet, kai kūnas pasidaro nerangus. Rinkimės tokį fizinį krūvį, kuris patinka ir yra pagal jėgas.

* Būkime pozityvūs, geranoriški ir nuoširdūs. Pyktis, irzlumas, negatyvūs praeities prisiminimai – stiprios neigiamos emocijos, kurios blogai veikia visą organizmą: odą, širdies ir kraujagyslių sistemą, virškinimo sistemą, psichiką ir t.t..

* Palaikykime normalų kūno svorį, atitinkantį ūgį ir lytį.

* Nugara – labai svarbus sveikatos rodiklis, todėl pratinkimės vaikščioti ir sėdėti tiesia nugara.

* Teisinga mityba – energijos šaltinis. Šiuolaikiniai dietologai pataria valgyti grūdus, košės, riešutus, rupią duoną, vaisius ir daržoves, o mėsą ir žuvį valgyti ne kasdien, o kelis kartus į savaitę. Turime gerti pakankamai vandens, sulčių (geriau šviežiai spaustų), pieno produktų.

* Dažniau bendraukime su mielais mums žmonėmis ir bendraminčiais – tai teigiamų emocijų šaltinis.

* Šviesa, grynas oras – tai gyvenimas. Naudokimės kiekviena galimybe pabūti gryname ore šviesiu paros laiku – tai padidins energiją. Pasivaikščiojimas miške – visapusiškai naudingas: įkvėpsime oro, pasigrožėsime gamta ir atgausime dvasinę pusiausvyrą.

* Prieš miegą vėdinkime kambarį. Sveikiausia užmigti prieš vidurnaktį, stenkimės gultis tuo pačiu metu.

* Užmigti vakare padės medus: galime pasidaryti medaus vandenį arba suvalgyti šaukštelį medaus. Geram miegui padeda ir šiltas pienas.

* Jei kamuoja nemiga, padės ramunėlių vonia: įpilkime iš anksto paruoštą ramunėlių nuovirą į vonią ir pabūkime joje 10 minučių.

* Nustatykime ryte žadintuvą šiek tiek anksčiau – keltis reikia lėtai, nes staigus kėlimasis sukelia organizmui stresą ir gadina nuotaiką, jei nespėjame ruoštis.

* Jei pabudote naktį, nepradėkite galvoti apie problemas. Geriau giliai įkvėpkite, iškvėpkite, ir pasistenkite atsipalaiduoti. Jei lenda įkyrios mintys, geriau pagalvokite apie kažką pozityvaus.

* Žvalumo ryte suteiks kontrastinis dušas: kelias minutes pabūkite po šiltu vandeniu, po to kelias sekundes – po šaltu. Tai ne tik pagerins kraujotaką, bet ir sustiprins imuninę sistemą.

* Energijos ryte suteiks košės, rupi duona, obuoliai, riešutai, kiaušiniai – pasirinktinai. Galime suvalgyti ir kažką saldaus, išgerti arbatos arba užsiplikyti žolelių. Organizmą stiprina ir žiedadulkes, kurias vartojame pirmoje dienos pusėje.

* Jei nusprendėte rytais bėgioti – darykite tai iki pusryčių, jei vakarais – tuomet valandą po valgio. Prieš bėgimą naudinga prasimankštinti.

* Jei sunku susikaupti, pajutote mieguistumą – vietoje kavos išgerkite apelsinų arba greipfrutų sulčių – tai suteiks energijos. Arba galima suvalgyti saujelę žvalumo teikiančių saulėgrąžų sėklų arba riešutų.

* Meskite žalingus įpročius, neapgaudinėkite savęs: medicina jau seniai įrodė, kad žalingi įpročiai ir sveikata – nesuderinami dalykai.

* Puikus sveikatos stiprinimo būdas – pirtis. Tik svarbu pasirinkti tinkamą temperatūrą ir nepersikaitinti.

* Labai veiksmingos vonios su įvairiais žolių nuovirais. Pvz., rozmarinas ramina, lavanda nuima įtampą, melisa ramina, spygliuočių nuovirai pagreitina kraujotaką. Būti vonioje su nuovirais patartina ne ilgiau kaip 10 minučių.

* Jei pajuntate pirmuosius negalavimo požymius ir dar nepakilo temperatūra, imkitės visų tinkamų natūralių priemonių padėti organizmui: pakaitinkite kojas karštame vandenyje su druska ar garstyčiomis, išgerkite aviečių ar liepžiedžių arbatos, suvalgykite medaus ir gulkitės į lovą – gali būti, kad tablečių neprireiks..

* Ir, žinoma – daugiau šypsokitės ir juokitės 🙂 – tai ir smagu, ir naudinga: kai juokiamės, organizmas gauna daugiau deguonies, kuris stimuliuoja visą organizmą ir teigiamai veikia psichiką.

Visiems linkiu stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !!

Mintys apie mokytojus

* Mokinys – ne indas, kurį reikia pripildyti, o fakelas, kurį reikia uždegti. (Plutarchas)

* Mokytojas pats turi būti toks, kokį nori išugdyti auklėtinį. (V. Dalis)

* Sėkmingo auklėjimo paslaptis – pagarba mokiniui. (R. V. Emersonas)

* Vieni mokytojai patys atveria tiesos duris, kiti – dovanoja raktus nuo jos. (L. Suchorukovas)

* Mokytojas – žmogus, kuris gali sunkius dalykus paversti lengvais. (R. V. Emersonas)

* Mokytojas, galintis išugdyti auklėtinių sugebėjimą dirbti su džiaugsmu, apvainikuotas laurais. (E. G. Chabardas)

* Geri mokytojai išugdo gerus mokinius. (M. Ostrogradskis)

* Auklėtojas turi nuodugniai pažinti gyvenimą, kad jam rengtų kitus. (L. Tolstojus)

* Vienintelis išmintingas būdas mokyti žmones – rodyti jiems pavyzdį. (A. Einšteinas)

* Mokymas reikalauja jautraus proto ir didelio lankstumo. Geras mokytojas motyvuoja, sudomina, skatina mąstymą, nurodo kryptį. (B. Lee)

* Vaiko mokymo tikslas yra išugdyti jo sugebėjimą toliau lavintis be mokytojo pagalbos. (E. G. Chabardas)

* Jei mokytojas ir darbą myli, ir mokinius, jis puikus mokytojas. (L. Tolstojus)

* Esama daug lavinimo ir ugdymo būdų, ir kiekvienas jų svarbus savaime, bet aukščiau už visus turi būti dorovinis lavinimas. (V. Belinskis)

* Mokydami kitus, mokomės patys. (Seneka)

* Prastai išugdyto žmogaus drąsa virsta šiurkštumu; mokytumas – pedantiškumu; sąmojingumas – juokdaryste; paprastumas – nekultūringumu; geraširdiškumas – meilikavimu. (Dž. Lokas)

* Žinios – šarvai prieš visas negandas. (Rudaki)

* Visiškai aišku, kad iš gyvenimiškai naudingų dalykų pirmiausia reikia mokyti tų, kurie iš tikrųjų būtini, o ne visų be išimties. (Aristotelis)

* Sunkių mokslų nėra, yra tik sunkus dėstymas. ( A. Gercenas)

* Tikrasis mokymo objektas – rengti žmogų būti žmogumi. (N. Pirogovas)

* Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, nors vienam puikiam eilėraščiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir formą suklasifikuotų dalykų. (J. V. Gėtė)

* Gera širdis – geriausias mokytojas. (Lietuvių patarlė)

* Laiminga ta mokykla, kuri moko gvildenti ir atlikti stropiai gerus darbus, dar stropiau – geresnius, o stropiausiai – geriausius. (J. Kamenskis)

* Nėra tokio blogo žmogaus, kurio geras auklėjimas nepadarytų geresniu. (V. Belinskis)

* Be pozityvumo ir grožio daigų negalima žmogui išeiti iš vaikystės į gyvenimą, be pozityvumo ir grožio daigų negalima išleisti kartos į kelią. (F. Dostojevskis)

* Tik tos žinios ko nors vertos, kurios pasiektos mąstymo, o ne atminties pastangomis. (L. Tolstojus)

* Ateitis – mokyklos mokytojo rankose. (V. Hugo)

Nuoširdžiausi sveikinimai Mokytojams! 🙂

Ką turime žinoti apie vaistus

Vaistai dabar taip plačiai reklamuojami, kad atėję pas gydytoją pacientai dažnai reikalauja išrašyti konkrečius vaistus, arba apskritai užsiima savigyda. Manau, mūsų protėviai patirtų šoką, pamatę, kad į vaistinę pradėjome eiti lyg į maisto parduotuvę, o ne tik tuomet, kai susergame. Kas tai – lengvabūdiškumas ar būtinybė?

Faktai rodo, kad vaistais pasitiki dauguma žmonių, kad yra linkę juos gerti, esant menkiausiam negalavimui. Apskaičiuota, kad ir ligoninėse žmonės per parą vidutiniškai gauna nuo 7 iki.. 35 tablečių įvairiausių vaistų. O dėl savigydos dažniausiai apsinuodijama nuskausminančiais, antidepresantais, trankvilizatoriais, šlapimą varančiais vaistais. Yra ir klaidingo ar netinkamo gydymo liga – jatrogenija.

Taigi, vaistai – dalykas rimtas, ir turime juos naudoti tik tuomet, kai to tikrai reikia mūsų sveikatai. Dauguma vaistų parduodami su receptu būtent todėl, kad nepritaikius jų konkretaus ligonio būsenai, vietoje naudos jie gali atnešti žalą. Todėl būtina suprasti – kas yra vaistai ir kuomet galime juos vartoti.

Visi vaistai, be išimčių, yra didesni-mažesni toksinai, net medicinos vadovėliuose rašoma, kad visi vaistai – potencialūs nuodai. Taip yra ir todėl, kad jie naudojami tuomet, kai organizmas serga, yra nusilpęs – dėl to jų toksiškumas sustiprėja. Be gydomojo poveikio, vaistai ardo ir kai kurias maistines medžiagas ir vitaminus, arba trikdo jų įsisavinimą – todėl pasireiškia įvairūs šalutiniai poveikiai.

Dažnai į perspėjimus apie tuos poveikius nekreipiame dėmesio, tačiau turime suprasti – jei tai užfiksuota ir užrašyta, tai yra tiesa, todėl besigydydami vietoje vienos ligos galime sukelti ir daugiau įvairių simptomų. Visi vaistai dėl savo toksiškumo sukelia organizmui stresą, kurį ligos metu galime sumažinti pilnaverte mityba bei vitaminais.

Vaistai skiriami į kelis tipus (pagal m. dr.V. Prozorovskį):

– Kompensuojantys – tai vitaminai, mineralai ir įvairios medžiagos, kurių organizmas dėl tam tikrų sutrikimų pats negamina, pvz., insulinas.

– Nukenksminantys, neutralizuojantys – antimikrobiniai, antivirusiniai, priešgrybeliniai, antiparazitiniai ir t.t..

– Reguliuojantys – tai visi vaistai, kurie reguliuoja organizmo funkcijas: nuskausminantys, karštį mažinantys, plečiantys kraujagysles, reguliuojantys kraujospūdį, širdies darbą ir pan…

Pavyzdžiui, antibiotikus galime vartoti tik tuomet, kai juos išrašo gydytojas – jis skiriamas, kai ligą sukelia bakterijos. O jei tai neinfekcinė ar virusinė liga, antibiotikai gali pakenkti. Jie geriami taip ir tiek, kaip paskiria gydytojas. Toksinis antibiotikų poveikis mažinamas skysčiais, vitaminais, vaisiais, o po išgerto kurso vartojami preparatai, atstatantys žarnyno mikroflorą.

Nepamirškime, kad ir vaistai, ir vitaminai ar mikroelementai yra laikinos priemonės, padedančios įveikti ligą ir sustiprėti. Kai vaistai atlieka savo gydomąjį poveikį, tolimesnis organizmo stiprinimas ir sveikatos palaikymas – pačio žmogaus rankose.

Turime mokytis gyventi taip, kad natūraliai palaikytume sveikatą – tai vienintelis būdas būti sveikiems. Visi vaistai – neorganinės (negyvos) medžiagos, iš kurių organizmas negali sukurti nei vienos gyvos ląstelės. Visos šios medžiagos kaupiasi druskų, akmenų, įvairių šlakų pavidalu, kurie sukelia naujus negalavimus.

Vitaminus ar maisto papildus taip pat turėtume gerti tik kursais, su pertraukomis, o visas reikalingas organizmui medžiagas gauti su maistu. Jei žmogus nuolat gauna vitaminus, fermentus, mikroelementus vaistų pavidalu, tai jo organizme gali sutrikti svarbūs natūralūs medžiagų apykaitos procesai.

Taip įvyksta todėl, kad žmogaus organizmas yra gyvas ir veikia pagal paprastą principą: viskas, kas nenaudojama ir kas neveikia – atrofuojasi kaip nereikalinga. Gyvybė ir sveikata gali būti palaikoma tik natūraliomis priemonėmis: judėjimu, sveika mityba, grynu oru, dvasine pusiausvyra.

Dažniausiai vaistus laikome nepavojingais tik todėl, kad juos išrašo gydytojas ir juos perkame vaistinėje. Kiekvienais metais pasirodo apie 1000 (!) daug žadančių naujų vaistų, o įvairiausių ligų vis daugėja. Ar kada susimąstėte – kodėl? Gal todėl, kad pernelyg pasitikime tabletėmis ir visai pamiršome apie natūralias savo organizmo galimybes?

Juk jei tabletės gydytų, visi būtume sveiki. Gal anksčiau žmonės buvo sveikesni, nes eidavo į vaistinę tik tuomet, kai susirgdavo? Ir, žinoma, nepuldavo pirkti vaistų, nes “akcija“ – du įpakavimai už vieną. Tiesiog žinojo, kad vaistas – ne maistas..

Kaip manote?