Šešios Kacudzo Niši sveikatos taisyklės

Šis mokslininkas, išanalizavęs žmogaus organizmo veiklą, sukūrė veiksmingą sistemą sveikatai palaikyti. Sistema labai paprasta, patvirtinanti taisyklę – kas genialu, tas paprasta 🙂 .. Ją sudaro šešios sveikatos taisyklės, kurių laikantis, kiekvienas gali būti sveikas, žvalus ir kupinas entuziazmo.

Kiekviena taisyklė visapusiškai pagrįsta. Taigi, pirmoji sveikatos taisyklė:

Kietas guolis. Tam, kad išlaikytume sveiką stuburą, nes jis – griaučių, raumenų ir nervų sistemų pagrindas. Stuburas vykdo labai svarbias organizmo funkcijas:

1) Laikymo funkcija. Stuburas yra kūno ašis, todėl jis turi būti stangrus – tai užtikrina fiziologiniai išlenkimai – ir kartu stiprus, nes turi išlaikyti apkrovas.
2) Judėjimo funkcija. Stuburas užtikrina galvos, kaklo, viršutinių ir apatinių galūnių, viso kūno dinamiką.
3) Atramos funkcija. Stuburas užtikrina statiką, palaiko nervų ir raumenų sistemą. Ši funkcija susijus su psichine žmogaus būsena.
4) Apsaugos funkcija. Stuburas saugo centrinę nervų sistemą (nugaros raumenis), iš kurios nervai nusidriekia į raumenis ir vidaus organus.

Stuburo pažeidimas gali neigiamai paveikti kitas kūno dalis, ir net nedidelis pažeidimas gali sukelti fizinės ir psichinės būsenos disharmoniją. Be abejo, geriausias pratimas stuburui – teisinga laikysena. Kadangi trečdalį gyvenimo miegame lovoje, tai būtent tą laiką galima panaudoti ir laikysenai taisyti. Tam geriausia priemonė – kietas lygus guolis. Toks guolis padeda tolygiai paskirstyti svorį, maksimaliai atpalaiduoti raumenis, pašalinti dėl vertikalios kūno padėties per dieną atsiradusius stuburo iškrypimus.

Miegant kietame lygiame guolyje, slankstelių poslinkiai lengvai ištaisomi, nes stuburo padėtis yra teisinga. Minkštas gi patalas sušildo tarpslankstelinius diskus, todėl jie tampa paslankesni ir lengviau pažeidžiami. Nuolat miegant minkštuose pataluose, skatinama nervų atrofija. Miegoti kietame guolyje reikia pratintis pamažu, nes neįprastas pagrindas gali pradžioje sukelti dubens kaulo ir kryžkaulio skausmą – kuo labiau iškrypę stuburo slanksteliai, tuo labiau skauda. Bet palaipsniui įprantama ir nemalonūs pojūčiai išnyksta kartu su stuburo pažeidimais.

Antroji sveikatos taisyklė – kieta pagalvė. Siūloma naudotis velenėliu, kuris padedamas po 3-uoju ir 4-uoju kaklo slanksteliais. Jis turi būti tokio dydžio, kad užpildytų tarp pakaušio ir menčių esantį įdubimą. Minkštos ar didelės pagalvės verčia kaklą iškrypti. Kaklo slankstelių iškrypimas sukelia jų sąnarių ligas ir dar daugybę su šia stuburo dalimi susijusių negalavimų. Kaklo slankstelių ligų simptomai – pakaušio, akių, ausų, pečių juostos skausmai, sumažėjęs kaklo paslankumas. Kieta pagalvė pagalvė arba volelis padeda išspręsti šias problemas.

Trečioji sveikatos taisyklė – “Auksinės žuvelės“ pratimas. Už vaikščiojimą stačiomis žmogus sumoka stuburo ligomis, todėl ir osteochondrozės problema mūsų laikais labai aštri – tai vienas iš labiausiai paplitusių susirgimų. Daugelis net neįtaria, kad nuo stuburo priklauso mūsų sveikata. Galima metų metus gydyti faringitą, laringitą, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimą, lyties sferos susirgimus ir stebėtis, kad nepavyksta pasveikti ir.. net neįtarti, kad pirminė ligos priežastis – stuburo pažeidimai.

Mūsų civilizacijos žmonės – mažai judantys, persivalgantys negyvybingu dirbtiniu maistu, suglebę. Tarpslanksteliniai diskai ir kremzlės ima irti todėl, kad mažai judame, nesimankštiname ir dėl to prastai cirkuliuoja kraujas gretimuose audiniuose. Stuburo kamienas tarsi pradeda “džiūti“. Dauguma vyresnių žmonių tampa net 8 – 13 centimetrų žemesni, negu buvo jaunystėje, kai kurie susikūprina. Ir tai tik dėl to, kad nesirūpina savo stuburu. Kitas kraštutinumas – kai dėl krūvių stuburas pertempiamas ir traumuojamas.

Stuburo gyvybingumui palaikyti siūlomas “Auksinės žuvelės“ pratimas, kurį reikėtų atlikti kasdien. Jis atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas sudedame už galvos. Kojos ištiestos, pėdos – statmenos grindims. Kelis kartus pasitempiame, patampome stuburą į šonus. Paskui, nepakeldami kūno nuo pagrindo, vibruojame į kairę ir dešinę – į šonus, vieną – dvi minutes.

Šis pratimas pašalina stuburo iškrypimus, stuburo nervų pertempimus, pagerina kraujotaką. Normalizuoja į visas stuburo puses nusidriekusius nervus, išlaisvina juos nuo spaudimo. Šių nervų pusiausvyrą lemia žmogaus gyvenimo būdas, tai, kaip jis vaikšto, stovi, sėdi, kokį jis darbą dirbą, koks jo fizinis krūvis. Šis pratimas pagerina širdies veiklą, žarnyno darbą, padeda gerinti laikyseną.

Ketvirtoji sveikatos taisyklė – kapiliarų stimuliavimo pratimas. Kaip ir “Auksinės žuvelės“ pratimas, jis pagrįstas vibracija. Atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas ir kojas iškeliame statmenai grindims ir lengvai kratome, vibruojame kelias minutes. Ką tai duoda? Visi žinome, kad kapiliarai dengia milijardus organizmo ląstelių ir yra labai svarbi kraujotakos dalis. Stimuliuojant vibravimu kapiliarus šiuo pratimu, rankų ir kojų veninis kraujas smarkiau teka žemyn ir pagreitinama, pagyvinama kraujo apytaka. Tai labai veiksmingas pratimas, gerinantis kraujotaką ir padedantis išsaugoti gerą rankų ir kojų būklę.

Penktoji sveikatos taisyklė – “Padų ir delnų suglaudimo“ pratimas. Jis skirtas diafragmos darbo gerinimui. Diafragmos judesiai keturis kartus lėtesni, negu širdies, tačiau jos hemodinaminis spaudimas kur kas didesnis, todėl ir kraują ji varo smarkiau. Atlikdami šį pratimą, skatiname diafragmos veiklą, tuo pačiu pagerindami organizmo kraujo apytaką, kraujo maitinimą ir valymą.

Pratimas atliekamas dvejomis pakopomis, pagrindinė pratimo dalis atliekama taip: gulamės ant kieto pagrindo, po galva pasidedame kietą pagalvę. Suglaudžiame pėdas ir delnus, užsimerkiame. Taip išbūname 10 – 15 minučių. Ką tai duoda? Turbūt pastebėjote, kad daugelio religijų apeigose yra suglaudžiami delnai. Tai padeda dvasios ir kūno jėgoms pasiekti pusiausvyrą. Bendrieji organizmo skysčiai susibalansuoja, atkuriamas rūgščių ir šarmų balansas, normalizuojasi kraujo spaudimas. Pėdų suglaudimas koordinuoja raumenų, nervų ir kraujotakos funkcijas kirkšnies, pilvo ir šlaunų srityje.

Ir paskutinė, šeštoji K.Niši sveikatos taisyklė – nugaros ir pilvo pratimas. Tai taip pat pratimas su tarpiniais pratimais, kuriuos sudėtinga aprašyti, todėl aprašysiu pagrindinę pratimo dalį. Sėdamės ant kulnų ir svyruojame į dešinę ir į kairę. Tuo pačiu judiname pilvą į priekį ir atgal, taip darome kelias minutes. Šis pratimas padeda išsaugoti normalias vandenų ir rūgščių proporcijas. Tos proporcijos dažnai kinta ir šis pratimas padeda joms susireguliuoti.

Kaip matote, visos K.Niši sveikatos taisyklės paprastai įvykdomos ir tikrai veiksmingos (galiu patvirtinti) .. Kaip sako autorius, tereikia pradėti ir įveikti mūsų tingėjimo barjerą.. Šiuose pratimuose sukoncentruota visa, ką įvairios mokslo srovės yra išsklaidžiusios į atskiras dalis: judėjimas, kvėpavimas, manualinė terapija, masažas. Šie pratimai – kiekvienos ląstelės, kiekvieno organo normalizavimo sistema ir sukurtos vienam tikslui – sužadinti gydomąsias viso organizmo galias.

Žinoma, turime nepamiršti ir mitybos, gyvenimo būdo bei žalingų įpročių atsisakymo – tai neatsiejama. Net kažkuris vienas pasirinktas pratimas iš šios sistemos gerokai pagerins savijautą. Visiems, kas susidomėjo šiuo sveikatos mokslu, rekomenduoju “Algarvės“ išleistą knygelę – K.Niši “Auksinės sveikatos taisyklės“.

Skeptikams pasakysiu: tikrai visi turime gamtos suteiktą sveikatos “avansą“, kai galime apie ją negalvoti.. Bet.. jei negalvojame apie sveikatą, paprastai anksčiau ar vėliau ji mums primena apie save. Todėl rūpinkimės savo sveikata visais priimtinais kiekvienam būdais ir būkime sveiki – nelaukime, kol ji apie save primins!

Reklama

Kacudzo Niši: kitoks požiūris į sveikatą

Kacudzo Niši – japonų mokslininkas, sukūręs mokslą apie sveikatą. Šis mokslininkas žiūri į žmogų kaip į visumą, o ne kaip į nepriklausomų vienos nuo kitų detalių rinkinį (kaip, deja, žiūri šiuolaikinė farmakologinė medicina ) .. K.Niši išstudijavo daugiau kaip septyniasdešimt tūkstančių (!) mokslo apie sveikatą darbų – nuo senovės Graikijos, Japonijos, Indijos, Kinijos filosofų ir gydytojų užrašų iki šiuolaikinių autorių veikalų.

Jis priėjo išvados, kad žmogus yra gamtos vaikas, nedaloma Visatos dalis, su gamtos dėsniais suderintas kūno ir dvasios lydinys. Vienam organui taikomi dirbtiniai vaistai kenkia daugeliui kitų organų, o Gamtos ir Visatos energija, pačiame žmoguje glūdinčios gydomosios galios negali pakenkti, nes mes ir ji esame veikiami vienodų dėsnių. Autorius plačiai aiškina, kaip naudotis beribėmis savo organizmo galimybėmis.

Atskirų organų ligų nebūna, nes žmogaus organizmas yra sistema. Klaidinga gydyti atskirą žmogaus organą ar kūno dalį. Viso organizmo labui pirmiausia turime pasiekti normalią fizinę būklę, po to sureguliuoti cheminius ir bakteriologinius rodiklius ir galiausiai – psichinę žmogaus būseną. Mūsų organizmas yra save reguliuojanti sistema, jei jai.. netrukdome.

K.Niši nuomone, yra keturios susirgimų priežastys: pirmoji – griaučių pokyčiai, antroji – vidaus organų pokyčiai, trečioji – bendrųjų organizmo skysčių ( kraujo, limfos ir kitų skysčių) pokyčiai ir ketvirtoji – dvasinių jėgų nusilpimas. Ne atskirų ligų, o kompleksinis viso organizmo atstatymas gali grąžinti sveikatą. Tai ne vienos dienos darbas, reikalaujantis kantrybės ir nuoseklumo.

Tradicinė medicina, kovodama su liga, stengiasi vaistais nuslopinti jos simptomus: simptomas – tabletė nuo simptomo. Šitaip pažeidžiamas organų ir audinių struktūros vientisumas ir funkcinė energija, nes bet kuri medžiaga, kurios gyvas organizmas negali įsisavinti ir panaudoti gyvybei palaikyti, yra jam kenksminga. Vietoje slopinimo reikia padėti organizmui sužadinti jo paties gydomąsias jėgas, natūraliais būdais pašalinti organizmo procesams trukdančias kliūtis.

Medikamentinė, chirurginė pagalba kartais būtina, bet tik tada, kai yra traumos, sužeidimai, kritinės situacijos. Dabartinė gi farmakologinė medicina baigia užslopinti savireguliacinius organizmo sugebėjimus. Gamta sukuria sveiką organizmą ir apdovanoja jį gyvybinėmis jėgomis – imunitetu, reguliavimosi, atsistatymo, tobulinimosi galimybėmis. Kaip atsiranda pažeidimų ir sutrikimų? Tam, kad tai suprastume, turime išsiaiškinti sveikatos sąvoką.

Plačiausia prasme sveikata reiškia išbaigtumą, tobulą organizaciją, patikimą gyvybingumą, veiksmų laisvę, funkcijų harmoniją, energiją ir įtampos bei susikaustymo nebuvimą. Pagrindinis sveikatos principas – organų tarpusavio sąveika ir priklausomumas. Sveikata priklauso nuo organizmo jėgų harmonijos ir pusiausvyros. Organizme veikia ir priešingos jėgos: judėjimas ir ramybė, veiksmas ir atoveiksmis, rūgštys ir šarmai, šiluma ir šaltis, įsisavinimas ir šalinimas.

Visiškai sveikas žmogus nepatiria priešingų organizmo jėgų sukeliamo diskomforto, nes jis rūpinasi šių jėgų pusiausvyra. Bet kuri liga (išskyrus traumas ir genetinius susirgimus) yra žmogaus organizmo gyvybinės veiklos ir gamtos įstatymų pažeidimo rezultatas. Todėl gydant reikia atkurti biologinių dėsnių veiklą ir tai gali padaryti tik tas, kuris žino, kas yra sveikata ir nuo ko ji priklauso.

Dabar plačiau apie tai, kas yra liga. Tai organizmo vientisumo pažeidimas, todėl ir atskirą pažeidimą reikia gydyti vadovaujantis sisteminiu požiūriu.Vaistais tik slopiname ligos simptomus, ją paaštriname. Nepašalinę ligos priežasčių, priverčiame ją pasislėpti, todėl būtinai ateis laikas, kai slopinimas nebeveiks ir liga pasireikš visu stiprumu ir aštriausia forma.

Kaip palaikyti organizmo gyvybingumą? Sveikata priklauso nuo keturių pagrindinių elementų – odos, mitybos, kūno organų ir psichikos. Kiekvienas iš jų tartum atsako už savo sveikatos ketvirtį. Atskiras elementas neįstengs užtikrinti visos sveikatos, tačiau visi kartu sukuria ir garantuoja organizmo gyvybingumą. Tam palaikymui yra įvairūs būdai ir priemonės: grynas oras, vandens ir saulės procedūros, atsipalaidavimas ir pakankamas poilsis, sveika ir racionali mityba, judėjimas ir optimalus fizinis krūvis.

K.Niši sveikatos mokslas žiūri į žmogų kaip į visumą, vieningą sistemą. Sveikatos šaltinis – sveiki poveikiai ir natūralios priemonės. Jeigu niekas netrukdo gydomosioms, atstatomosioms organizmo jėgoms, jis lieka atsparus daugeliui ligų ir mikrobų. Organizmo ląstelės gali gyvuoti kartu su daugybe mikroorganizmų, kurie bus neutralizuoti imuninės sistemos ir nekenks sveikatai.

Tradicinė medicina, panaudodama prieš ligas didžiulį cheminių priemonių arsenalą, daro ligas vis klastingesnes: jos tarsi rungtyniauja – ligos ar jų gydymo priemonių būdai. Šiame fone atsiranda vis naujų ir klastingesnių ligų, kurioms kuriami vis nauji vaistai.. ir taip be galo. O pagrindinis ir svarbiausias sveikatos faktorius – žmogaus organizmas, jo apsauginės sistemos nualinamos ir nuslopinamos.

Remiantis K.Niši sveikatos mokslu, dauguma progresyvių šiuolaikinių gydytojų kuria naujas sveikatos sistemas. Garsusis japonas savo mokslą apie sveikatą kūrė ne tuščioje vietoje, o remdamasis savo karčia patirtimi: nuo vaikystės jis sunkiai sirgo ir tos ligos smarkiai ribojo jo gyvenimą. Sukūręs šią sistemą, jis visiškai pasveiko pats ir padėjo daugeliui žmonių..

Ką sudomino Kacudzo Niši mokslas apie sveikatą, rekomenduoju jo knygą – “Auksinės sveikatos taisyklės“. O aš dar parašysiu apie jas plačiau.. 🙂

Egoizmo atspalviai (apibendrinimas)

Prisipažinsiu, man ši paskaita buvo labai vertinga, nes privertė atidžiau pasižiūrėti į savo vertybes ir būdo savybes. Informacijos gausybė kartais viską taip supainioja, kad nejučiomis sukeičiame vietomis panašius bruožus turinčias savybes. Dar keletas įdomių palyginimų, kad giliau suprastume, kokia plona riba tarp bendražmogiškų vertybių ir egoizmo, kuris galiausiai suvalgo mus pačius..

Panagrinėkime mūsų reakcijas. Dažniausiai pasitaikanti reakcija – susierzinimas. Tai kažkieno sukeltas nepasitenkinimo jausmas, nusivylimas. Tai proto reakcijos į nekomfortiškas žmogui situacijas, ir jei neišmokstame valdyti savo reakcijų ir jų nefiksuojame, susierzinimas perauga į nekontroliuojamą automatinę būseną. Kiekvienas randa paaiškinimą savo susierzinimui, kuris iš esmės yra egoistiška reakcija į tai, kas nepatinka ir noras, kad kiti elgtųsi taip, kaip mums patinka. Pasireiškia pykčiu, nekantrumu, neapykanta, kito spaudimu.

Ir – gimininga iš pažiūros reakcija – pasipiktinimas, apibūdinama kaip maištas, protestas. Riba tarp susierzinimo ir pasipiktinimo labai siaura. Jei nesugebame nusiraminti, ramiai sureaguoti, susierzinimas pereina į konfliktą. Na, o pasipiktinimas – tai protestas prieš kažką, turintis pozityvumo, tai reakcija į negatyvumą, asmens siekis iš negatyvumo pereiti į pozityvius pokyčius, asmens pretenzija pirmiausia sau pačiam. Proto reakcijas galime keisti tik sąmoningai ir kryptingai. Slopindami ar ignoruodami savo reakcijas, mes jas tik sustipriname.

Dar dvi nagrinėtos savybės – taupumas ir gobšumas. Logiškai skirtumas mažas ir priklausomas nuo požiūrio taško. Tarkim, elgetos atžvilgiu mes taupūs, jei neduodame jam pinigų, o iš jo pusės mes jam atrodome gobšūs, nes neduodame jam pinigų.. Bet.. čia požiūrio reikalas, pažiūrėkime, kaip visa tai nuspalvina egoizmas.. Egoistinis mąstymas – nauda tik sau. Be naudos sau gobšus nesiskirs su pinigais ar daiktais.

Kadangi dabar mūsų visuomenėje vyrauja egoistinis mąstymas, tai dauguma žmonių yra gobšūs, laikydami save taupiais. Egoisto sąmonė niekada neišvystys taupumo, nes negali atsikratyti gobšumo, nes jis gobšus net tam, ko jam nereikia.. taip pat iki gobšumo taupus, vengiantis išlaidų iš gobšumo.

Kas gi yra taupumas? Taupus – saugantis daiktus, ekonomiškas, apskaičiuojantis. Jis saugo ir savo, ir svetimą. Taupumas prasideda tik tada, kai dingsta gobšumas, nes ateina suvokimas, kad tikrosios vertybės yra ne materialios.. Tai ateities žmogaus mąstymas.

Ir kokios viso to išvados? Žmogaus sąmonė – švari ir daugelį įrašų joje padaro visuomenė. Šiuolaikinio žmogaus mąstymas ekstremalus, nes sudarytas iš kraštutinumų: gėris – blogis, kvailas – protingas ir t.t.. Tai primityvi sąmonės būklė, skatinanti kovoti. Poliarinė moralė jau seniai atgyveno ir tarnauja tik egoizmui. Tai vergo mąstymas, nes egoizmas žadina žemiausias žmogaus savybes.

Iki šiol pasaulyje niekas dėl nieko nesitarė, tik reikalavo, kariavo, atiminėjo, išnaudojo. Vėlgi – vedami to pačio egoizmo užaugintų ambicijų ir siauru susitapatinimu su materija. Žmogaus bendražmogiškos savybės, moralinės vertybės visada buvo palaikomos saujelės vienišų idealistų. Jų dėka ir išlikome, nes visada gyveno viltis, kad ateities žmonės sukurs šviesesnę ateitį.

Mielieji, man rodos, mes ir esame tie ateities žmonės, į kuriuos mūsų protėviai dėjo tokias viltis ir kurių dėka išliko aukšti moralės principai. Tikra viena: šioje Žemėje neįmanoma gyventi be visuomenės ir tam, kad išliktume, ateities visuomenėje turi vyrauti altruizmas. Turime išeiti iš siauro egoizmo rato ir sėti bendruomeniškumo idėjas, ugdyti orią visuomenę. Visos krizės akivaizdžiai rodo, kad žlunga senos valdymo sistemos ir esame ant pokyčių slenksčio.. Ar sugebėsime? Esu tikra, kad taip 🙂 ..

Egoizmo atspalviai (2-a dalis)

Dabar apie kitas užslėptas egoizmo atspalvius ir apraiškas, valdančius mūsų gyvenimą. Jos apėmusios visas gyvenimo sritis ir dažniausiai taip įauga į mūsų sąmonę, kad ilgainiui tampa “normaliomis“. Ir visgi – jei “normalios“, tai kodėl taip dažnai kelia nepaaiškinamą vidinį pasipriešinimą? Matyt, todėl, kad tai prieštarauja mūsų tikrąjai prigimčiai..

Kad ir dažniausiai daug ginčų sukeliančios moralinės savybės ir normos. Moralinės savybės perduodamos iš kartos į kartą. Laikmetis formuoja moralines savybes ir gimdamas vaikas perima šeimos ir tautos mentalitetą, tradicijas, papročius. Visuomenė vertinga ir kūrybinga tada, kai ji sudaryta iš orių žmonių. Todėl teigiama, kad asmenybę nuo mažens sąmoningai reikia formuoti oria. Kas gi yra orumas?

Orumas – tai aukštų moralinių savybių visuma ir pagarba šioms savo savybėms. Tai kuklumas, sąžiningumas, teisingumas, savigarba, savęs vertinimas, meilė sau. Tai savęs aukščiausias suvokimas, savo galimybių suvokimas, neturintis nieko bendra su daiktais ir materialumu. Juk nei mašina, nei pinigai ar turtai nėra asmenybės dalis. Ir kuklumas nėra menkumas, o supratimas, kad asmens savybės neleidžia jam kelti savęs virš kitų, kad ir kiti žmonės turi savo kelią ir saviraišką.

Orumas – tai garbė, vertos pagarbos žmogaus moralinės savybės ir atitinkami principai, geras vardas, gera reputacija. Taip pat kilnumas, teisingumas, tyrumas ir atvirumas. Išties, įspūdingas savybių derinys.. Dažnai pereinantis į .. puikybę ir išdidumą. Tai atsitinka tuomet, kai “įsijungia“ egoizmas, kai skaitome save vertingesniais už kitus, iškeliame save aukščiau kitų.

Puikybė (išdidumas) – tai požiūris iš aukšto, žeminantis kitus, suteikiant sau išskirtinę vertę. Puikybė atstūmia žmonės vieną nuo kito, skaldo ir supriešina visuomenę. Tai gerbėtroška, ambicingumas, puikavimasis savimi, reikalavimas ypatingo požiūrio į save, pasipūtimas. Taip pat visko matavimas materialumo matu.

Tokia pozicija gimdo didelės dalies visuomenės nepilnavertiškumą. Tų, kurie lygiuojasi į išdidžiuosius ir nusižemina savo vertingumą, pasijunta beverčiais tik dėl to, kad patys save taip vertina, lygindamiesi į “išdidžiųjų“ vertybes.. O juk kiekvieno žmogaus didžiausia vertybė – jo gyvybė ir unikalumas, nepriklausomai nuo jo materialinės padėties..

Susimąstykime – ar ugdomas mūsų visuomenėje žmogaus orumas? Menkai.. Nuo pat mažens skiepijamas lygiavimasis į kitus ir tai užgožia žmogaus unikalumą. Gerai, jei vaikas auga laisvų, kūrybingų tėvų šeimoje, kur visapusiškai ugdomas, nes tik išėjęs už šeimos ribų, jis pakliūna į lyginimo su kažkuo terpę.. Kol mažas – su kaimynų gerais vaikais, paaugęs su pažįstamų protingais ir klusniais šaunuoliais pirmūnais, vėliau su bendradarbiais, svetimais sutuoktiniais, galiausiai pasauliniais ar ES standartais..

Ar lieka tame bent plyšelis orumui ir aukštoms moralinėms savybėms išsiskleisti? Vargiai.. Išeitis? Kol ugdymo įstaigos persiorganizuos, maksimaliai savo vaikuose žadinti jų unikalumą ir skiepyti orumą. Ir patiems atsitiesti ir į nieką nesilygiuoti. Visi esame unikalūs ir orūs žmonės ir tik patys galime tą orumą pažeminti, įjungę klastingąjį egoizmą..

Paskaitos apibendrinimas – sekantį kartą..

Egoizmo atspalviai (1-a dalis)

Neseniai klausiau labai įdomios paskaitos, noriu pasidalinti įspūdžiais 🙂 . Paskaita buvo apie egoizmą, jo atspalvius, ir kaip kartais tam tikrus paslėpto egoizmo atspalvius priimame kaip vertybę savo gyvenime ir ja vadovaujamės. Ir.. tai neišvengiamai veda į nusivylimus, nes negalima pastatyti kažko tikro ant netikro pagrindo. Taigi, kas yra egoizmas ir kaip jo paslėptos apraiškos valdo mūsų gyvenimą?

Egoizmas iš esmės, daugelio autorių nuomone ir sutarimu, skaitomas elementariu savisaugos instinktu. Jis naudingas gyvūnams, naudingas ir mums, bet.. tik kaip pavojaus atpažinimo indikatorius. Jei jis pradeda mus valdyti, tai nuveda mus nuo aukštesnių savirealizacijos tikslų ir pajungia kūno poreikių tarnystei. Egoizmas būtų logiškas, jei planetoje gyventų tik vienas žmogus arba jei žmogus neturėtų mąstymo sugebėjimo.

Kadangi gyvename visuomenėje, esame bendruomeniški, tai ir turime ieškoti būdų tartis ir bendradarbiauti. Mūsų visuomenėje yra priimta ieškoti kompromisų ir tai laikoma geriausiu būdu išspręsti prieštaravimus. Bet ar taip jau nekaltas yra kompromisas, mūsų sąmonėje įsišaknijęs kaip vienintelis bendradarbiavimo modelis? Žiūrime kompromiso apibūdinimą žodyne: tai priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas su abipusėmis nuolaidomis ir siekiant abipusės naudos.

Lyg ir teisinga. Bet.. tai susitarimas tarp dviejų egoistų. Stipresnis ar turintis didesnės įtakos, žinoma, apgaus, arba išsiderės sau palankesnių sąlygų. Ten, kur yra egoizmas, susitarimo negali būti, tai abipusės pretenzijos ir nauda iš jų. Kompromisų pavyzdžiai – tarkim, kažkurios valstybės karys, kuris žino moralinį principą “nežudyk“, yra tikintis, bet kariauja, žudo “vardan taikos“. Arba pavyzdys iš gyvenimo – jauna graži moteris išteka už daug vyresnio turtingo vyro. Tai kompromisas, paremtas abipuse nauda: vienas gauna pinigus, kitas – jauną gražią moterį, kuri jam suteikia “svorio“ visuomenėje ir tenkina jo ambicijas.

Ir, kaip teigiama, vienintelis humaniško bendravimo būdas, ateities santykiai – susitarimas. Lyg ir sunku iš pirmo žvillgsnio atsekti skirtumą tarp kompromiso ir susitarimo, bet jis esminis. Susitarime nėra egoizmo, tai bendramintiškumas, bendri sąlyčio taškai, bendri požiūriai. Susitarime nėra spaudimo ir derėjimosi. Tai bendros vertybės, bendri tikslai, pasikeitimas savo sugebėjimais bendram labui, vienybė.

Susitarimo pavyzdžiai galėtų būti situacija, tarkim, politikoje ar Žemės ekologijos išsaugojimo srityje, kai visi žino, kas yra saugu, naudinga visapusiškai, visiems besąlygiškai, ir bendromis pastangomis to siekiama. Kai dedamos aukščiausios pastangos to pasiekti, kai nesiekiama egoistinės naudos. Gyvenime tai galėtų būti šeima, kurios pagrindas – besąlygiška meilė, geranoriškumas, draugiški santykiai kiekvieno ir abiejų labui. Kai auga kiekvienas, skleisdamasis pats ir sudarydamas sąlygas skleistis visiems šeimos nariams. Tai ateities santykiai.

Pripažinsiu, ne iš karto “pagavau“ skirtumą, bet supratus esmę suvokiau, kad taip ir yra. Egoizmas bet kokiam reiškiniui, gyvenimo sričiai suteikia klastingo siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti teisinga. Naudinga, reiškia, teisinga. Bet.. dažnai naudinga kažkieno egoistiniams poreikiams ir ambicijoms, bet ne bendram labui. Egoizmas nuvedė mus į tokias demagogines pinkles, kai praktiškai visos gyvenimo sritys yra pakeičiamos tariamomis vertybėmis, grįstomis egoizmu ir siaura nauda.

Iš čia ir daugelis mūsų laikmečio negandų, kurios jau apėmusios visas sritis – politines valdymo sistemas, ekologiją, žmonių bendravimą. Laimė, žmonės tai suprato ir didėjantis sąmoningumas ir atsakomybė už mūsų ateitį neišvengiamai atves mus į harmoningą sistemą, paremtą humanizmu ir bendruomeniškumu. Tam nereikia nieko griauti ir kariauti, o tiesiog išsivalyti nuo netikrų vertybių, skiepyti naują mąstymą ir vadovautis senomis kaip Žeme vertybėmis – Tiesa ir Sąžiningumu.

Tai tik dalis pagrindinės paskaitos idėjos, pratęsiu sekantį kartą. O ką jūs apie tai manote?

Prietarai

Ar tai tikrai tik prietarai ir kodėl žmonės jais tiki? Panagrinėję giliau, pamatysime, kad kiekvienas prietaras turi savo istoriją, pagrindą. Galime žiūrėti į tai kaip į papročių dalį, galime tuo vadovautis, tikėti ir netikėti – valia mūsų 🙂 .. Kaip žinome, dažniausiai gyvenime suveikia viskas, kuo tikime, o kartais net pradeda mus valdyti… Man buvo įdomu žvilgtelėti į prietarų atsiradimo istorijas, kad suprasčiau, kodėl žmonės jais tikėjo.

Beveik kiekvieno prietaro šaknys siekia gilią senovę – gal todėl atrodo paslaptingai ir bauginančiai. Dažnai įtikime jais, nesusimąstydami, kad jie jau seniai prarado savo prasmę. Pagarbą kelia žmonių noras ištyrinėti supantį pasaulį ir suprasti, kas gali įtakoti likimą, tai vertinga kaip istorija. Peržvelkime populiariausius, išlikusius iki mūsų dienų prietarus.

Venk juodos katės – šis prietaras atėjęs iš viduramžių. Senovės Egipte katės buvo garbinamos, o juodos laikytos šventomis. Nuskriausti ją buvo laikoma blogu ženklu. Ir, atvirkščiai – burtų baimė juodas kates tapatindavo su velniu ar ragana. Katė, perbėgusi žmogui kelią, buvo laikoma velnio pasiuntinė.

Įmesti monetą į vandenį, kad sugrįžtum – labai senas prietaras. Tikėta, kad vandenyse gyvenantys dievai laukia dovanų ir jei žmonės jiems aukos, dievai bus palankūs.Tai toks gilus prietaras, kad paskaičiuota: kasmet labiausiai turistų lankomose vandens telkinių vietose nusėda monetomis šimtai tūkstančių dolerių..

Laimės pasaga – ne tik laimę neša, bet ir atbaido raganas.. Legenda sieja pasagos galią su garsiu Anglijos kaimo kalviu Danstanu, kuris atpažino žmogaus rūbais persirengusį velnią ir išgelbėjo kaimą nuo negandų. Velnias nuo to laiko prisiekė vengti namų, prie kurių bus prikalta pasaga.

Aplenkti kopėčias – buvo manoma, kad siena, žemė ir atremtos kopėčios sudaro magišką trikampį. Eidami pro jį, išardome harmoniją. Kopėčioms buvo suteikta išskirtinė reikšmė, jos simbolizavo žemiško ir dangiško gyvenimo jungtį, žmogaus ryšį su Dievu. Todėl buvo stengiamasi jo netrikdyti, neįkyrėti..

Keturlapis dobilas – buvo vienintelis daiktas, kurį pasiėmė prisiminimui išvaryta iš rojaus Ieva. Keltų žyniai – druidai – skelbė, kad tas, kuris ras tokį dobilą, bus tikrai laimingas. Skaičius 4 buvo laikomas pilnatvės, tvirtumo ir laikinumo paneigimo simboliu.

Neišlipk kaire koja iš lovos – kažkodėl senovėje tikėta, kad kairė žmogaus kūno pusė, nors joje ir plaka širdis, yra prastesnė.. Musulmonai lig šiol kaire ranka atlieka tuos darbus, kurie, jų manymu, yra nešvarūs. Krikščionybėje tikėta, kad kairioji pusė skirta nusidėjeliams, todėl viduramžiais kairiarankiams buvo nelengva – tai buvo skaitoma velnio ženklu.

Sudaužytas veidrodis – septyni nesėkmių metai.. Dar senovėje, kai nebuvo veidrodžių, tikėta, kad vandens atspindėtame vaizde apsigyvena jo siela, todėl vandens atvaizdo stengdavosi nedrumsti, kad nedrumstų sielos ramybės. Taip ir su veidrodžiu – tikėta, kad jam sudužus, netenkame dvasios ramybės. Kodėl septynis metus? Todėl, kad romėnai tikėjo, kad tik po septynerių metų žmogaus kūnas ir siela atsinaujina ir išnyksta buvusios nesėkmės.

Penktadienis, trylikta – lauk nesėkmių.. Skaičiaus 13 labai nemėgo Babilono gyventojai, kur skaičių sistema buvo pagrįsta skaičiumi 12. Buvo 12 mėnesių, 12 nakties ir dienos valandų, 12 Zodiako ženklų ir po 12 sekantis skaičius 13 reiškė tobulybės neigimą, pabaigą. Todėl ir vėliau pastebėtas polinkis suteikti 13 neigiamą prasmę. Judas buvo tryliktas paskutinės vakarienės dalyvis, išdavikas. Penktadienis – diena, kai buvo nukryžiuotas Kristus.

Tik ne per slenkstį – mūsų protėviams, stabmeldžiams ir ankstyviesiems krikščionims slenkstis buvo ypatinga vieta. Ne tik dėl ribos tarp namų ir išorinio pasaulio, bet ir todėl, kad po juo buvo.. laidojami mirusieji. Dažniausiai kūdikiai, gimę negyvi ar be krikšto, arba savižudžiai, mirę netikėta mirtimi, skenduoliai. Slenkstis dėl artimos kaimynystės su mirusiais buvo tarsi altorius įvairioms apeigoms ir visokių magiškų veiksmų vieta.

Pamatyti skrendantį gandrą – laimė. Jau neatmenamais laikais žmonės pastebėjo gandro protingą elgesį, todėl buvo manoma, kad gandrai kadaise buvę žmonėmis. Tai šeimyniškumo, rūpesčio, laimės simbolis. Visame pasaulyje su jais tebėra siejama daug prietarų ir būrimų.

Laimę atneš kaminkrėtys – kadaise jis buvo labai svarbus žmogus, namų židinio saugotojas tiesiogine prasme. Todėl pamatyti jį ar atrasti iš jo rūbų ištrūkusią sagą buvo laikoma laimingu ženklu.

Dar daug daug prietarų yra, kurių ir nesuminėsiu.. Gal jūs kažkuriuos priminsite? Įdomu, kad jie atėjo iki mūsų dienų ir svarbūs kaip senovės papročių, tradicijų dalis – tai gražu ir vertinga. Jų išlikimas patvirtina mūsų ryšį su praeitimi. Ar jie aktualūs mūsų dienomis, ar jais tikėti? Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Klausiau apie tai vieno mago.. Jis tik šyptelėjo ir atsakė : “Kiekvienas pasirenka, kuo tikėti. Tik nereikia pamiršti, kad tai, kuo tikime, veikia mūsų gyvenimą“.

Viskam, kuo tikime, mes suteikiame energijos, todėl didelė tikimybė, kad tai pradės “veikti“. Dauguma tiki prietarais, kad neprarastų vilties, o gal ir dėl to, kad turėtų ką kaltinti, užklupus nesėkmėms.. Aš pasirenku tikėti tik šviesiais dalykais, protėvių paliktais ir savo atrastais ir sugalvotais, nes noriu pozityvumo savo gyvenime 😉 .. O jūs?

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Apie meilę kitaip

Skaitydama mano mėgiamo autoriaus K.Tepperweino knygą, aptikau įdomų apibūdinimą apie meilę. Jis nagrinėjo šią temą iš kitos pusės – kas nėra meilė, kad suprastume, kas yra meilė. Gal ir gera mintis – pažiūrėti į reiškinį iš visų pusių, kad susidarytume pilną vaizdą.. Niekada taip negalvojau, todėl buvo įdomu 🙂 .

Taigi – kas nėra meilė? Tai ne vien gražus jausmas, geranoriškos mintys ar tam tikras elgesys. Tai ne auka. Ji neturi nieko bendra su noru padaryti kitą savo nuosavybe, jį keisti ar turėti tik sau. Meilė nėra poreikis, kad kitas žmogus būtų šalia ir be jo negalime gyventi, taip pat ne mūsų pačių poreikių tenkinimas. Tai nėra situacija, kai kitas žmogus elgiasi tik taip, kaip to norime mes.

Meilė nesiejama su išoriniais dalykais ar išvaizda – juk mylime žmogų, o ne jo “pakuotę“.. Jei domina tik išorė, į turinį nesigilinama ir lengvai keičiama į naują, patraukusią akį “pakuotę“. Meilės negalima “padaryti“. Tai nėra ir aistra, kai jungia tik intymus ryšys. Nėra meilės, kai kitas žmogus “padaro“ kitą laimingu ar pildo norus. Meilė nepriklauso nuo “objekto“. Meilė nepavydi, nekontroliuoja ir nekomanduoja.

Ir.. kas gi yra meilė? Pirmasis impulsas – įsimylėjimas – tėra tik kelio pradžia meilės link. Dažnai žmonės šį impulsą ir laiko meile, o jam praėjus, ieško naujo impulso. Jie nori tik tos ypatingos būsenos, kuri tėra meilės preliudija. Esmė tame, kad dauguma žmonių domisi tik ta meilės dalimi, kurią jie patys gauna: jie nori būti mylimi, nori švelnumo ir dėmesio. Bet.. laimę teikia ne iš partnerio gaunama didelė meilė, o pačio žmogaus gebėjimas patirti meilę ir dovanoti ją kitam.

Meilė didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji – tuomet ji nuolat auga. Išmintis teigia: “Meilė kaip ta vieniša trobelė kalnuose, joje rasi tik tai, ką pats atsineši“. Žmogaus gebėjimas mylėti byloja apie jo brandą. Kad ir kokia nuostabi būtų pradžia, tolesnė eiga yra mūsų rankose. Meilė yra santykis, partnerystė, kelias, kuriuo keliaujama drauge, kad galiausiai kiekvienas nukeliautume į savo “aš“ giliausią supratimą. Tai partnerystė abiejų ir kiekvieno labui, kai per santykius pažįstame save ir kitą žmogų, išmokstame bendradarbiauti.

Partnerystės prasmė nėra ta, kad, padedami kito žmogaus, susikuriame patogų gyvenimą. Kad partnerystė iš tiesų teiktų laimę, labai svarbu, kad gyvenimas iš sąvokų “aš ir tu“ taptų “mes“. Deja, dauguma porų , gyvendami kartu, išlieka viengungiais.. Labai svarbu, kokie žmonės kuria santykius – jei žmonės harmonijoje su savimi, tai ir santykiai poroje bus darnūs.

Meilės ir partnerystės pagrindas yra tarpusavio ryšys ir pagarba. Tai santykis, kurį turime nuolat vystyti. Turi būti bendri uždaviniai ir tikslai – tai entuziazmo ir šiltų santykių šaltinis. Taip pat labai svarbus geras savitarpio supratimas ir geranoriškumas. Meile reikia rūpintis ir puoselėti kaip vertybę. Juk kam nereikia jokių pastangų, dėl to dažniausiai neverta ir stengtis, nes to nevertiname..

Taigi, meilėje augame ir tobulėjame kartu. Prieiname ir krizes, kurios yra kiekvieno žmogaus, o ir santykių tobulėjimo dalis. Krizės iškyla, kai į pakitusią situaciją žengiame su senomis pažiūromis. Paradoksas, bet krizė jau yra dalis sprendimo. Tereikia pakeisti požiūrį ir krizė baigiasi. Dažnai iš baimės nesiryžtame keisti požiūrio ar situacijos. Bet.. baimė niekada negali būti santykių pagrindu, todėl būtina apie iškilusią situaciją atvirai pasikalbėti ir ją spręsti.

Jei nenorime ar bijome pažiūrėti tiesiai į santykių krizę ir stengiamės ją nustumti, atidėti, pamiršti, ji gal ir laikinai užsislopins, bet tikrai iškils viena dieną nenuspėjama lavina. Tai, ką stūmiame ir slepiame, tik sustipriname, nes nesprendžiame. To, ką paslepiame savo pasąmonėje, neįmanoma kontroliuoti, o tuo labiau – išspręsti. Tik konkrečiais sprendimais ir žingsniais galime keisti situaciją, pradžioje, aišku, pripažinę, kad problema yra.

Kas tai bebūtų – nesusikalbėjimas, netinkamas elgesys ar neištikimybė – tai uždavinys, kurį reikia spręsti abiems. Kaip teigia K.Tepperweinas, dažniausia šeimyninių krizių priežastis – vieno ar abiejų sutuoktinių savybės, kurių prieš santuoką nenorėjome pastebėti. Todėl dažnai tai, kas skaudina vieną, kitam tėra “normalus elgesys“ ir jis nemato tame jokių problemų. Neištikimybę ar laisvą požiūrį į seksualinį ryšį psichologas vertina kaip nebrandumą – paauglio egoizmą, kai koncentruojamasi tik į savo interesus.

Išeitis? Kalbėtis, tartis. Visada galima susitarti dėl naujų taisyklių, tobulinti ir keisti bendravimą. Žmonėms būdinga klysti ir visuomet turime atsiminti, kad tik taisydami klaidas, mes tobulėjame. Nusprendę keisti taisykles, nepriminkime praeito elgesio “nuodėmių“ – tai žlugdo bet kokius pasikeitimus. Būkime geranoriški ir supraskime, kad pasikeitimai nevyksta žaibiškai – mokėkime išlaukti savo veiklos rezultatų.

Taigi – ar jausmai sužlugdo, ar uždeda karūną, priklauso tik nuo mūsų pačių. Vienas išminčius sakė: “Išmokite mylėti, ir jums nieko daugiau nereikės mokytis“. Kaip pasiūlė K.Tapperweinas – viskas paprasta: atmeskime viską, kas nėra meilė ir liks tik MEILĖ 🙂 (arba nieko)..