Kūrėjams

* Suvokimas padaro mus sąmoningais. Vystymasis yra ne tik mūsų sąmonės ribų praplėtimas, bet būtent suvokimas, kad sąmoningumas yra būties pagrindas. Pilno prašviesėjimo akimirkos ateina tuomet, kai jaučiamės “Esantys“. Tapti tobulu nereiškia pasiekti ribą – tai tik viena iš daugelio ciklo spiralių arba augimo laiptelių. Tai grįžimas į vientisumą.

* Kalbėkime tiesą – tiesa išlaisvina, o melas sukausto. Tiesa paprasta, melas sudėtingas. Kai pradedame gyventi melu, mes nustojame suprasti vieni kitus.

* Gyvenimo energija teka grandinėje, kaip, pavyzdžiui, elektra arba žemdirbystės ciklai – tai cirkuliacija. Tas pats liečia ir dvasinį pasaulį – tai, ką pasėjame, gausėja ir sugrįžta. Atiduokite tai, ko siekiate: norite būti mylimi – mylėkite, norite būti laisvi – suteikite kitiems laisvę, norite galimybių – teikite galimybes kitiems. Duodami jūs “įjungiate“ grandinę, kuria jums sugrįžta tai, ką duodate.

* Dosnumas ir kaupimas – priešingybės. Duoti ir gauti – Dosnumo funkcijos. Nemokėdami duoti ir gauti, mes nieko nemokame. Bet koks kaupimas – cul-de-sac (pranc. – aklavietė). Jis veda į nusivylimą ir vidinę tuštumą. Uždenkite stiklinę vandens, ir vanduo joje užsistovės ir suges. Atiduokite vandens stiklinę vandenynui, ir jūs turėsite vandenyną. Pasirinkite: kažką galutinio, arba viską.

* Gydykite praeitį – nutraukite visus slegiančius ryšius, neužbaigtus ciklus ir nepatenkintus norus. Ištirpdykite kaltę ir savigraužą. Išgydyti praeitį reiškia išsilaisvinus nuo nuoskaudų ir kaltinimų, sugrįžti į vientisumą ir užbaigtumą.

* Veidrodžio principas yra praktinė žmonių reakcijos į mus demonstracija. Jie atspindi mūsų sąmonės būseną. Jei aš jaučiu, kad žmonės mane atstumia, neteisingai supranta ar smerkia – tai ir yra tiesioginis atspindys to, kaip aš pats save suvokiu. Tokiu būdu erzinantys ar pyktį sukeliantys žmonės tampa mūsų mokytojais. O jei jūs nereaguojate į kritiką ar kažkieno suirzimą, reiškia, tai neturi su jumis nieko bendra.

* Yra tik vienas laikas pradėti, ir tas laikas – dabar. Nelaukite, kol aplinkybės susiklostys palankiai – galite ir nesulaukti. Turėkite aiškų vaizdinį to, ko siekiate, ir – pirmyn. Pradėkite dabar, o reikalui esant, įnešite pataisas į savo veiklą. Stovėdami kelio pradžioje, jūs negalite žinoti, koks bus kiekvienas sekantis ėjimo etapas. Būkite atviri pokyčiams, drąsūs ir lankstūs. Nežinios baimė – štai kas stabdo žmones.

* Mes išmokyti būti dėmesingi tam, ko nenorime. Tada mes bandome atsikratyti to, neigdami, pvz: “mes nenorime skausmo, ligų, nelaimių ar nedarbo“. Tai – vertinimų pavyzdys, kuris neveda į problemų sprendimą. Jų sprendimas yra mąstyme apie tai, ko mes norime: “sveikatos, gyvybingumo, gerovės ir darbo vietų“. Kad būtume sveiki, mes turime kurti sveikatos erdvę ir tirti sveikatingumą, t.y., tai, kas sukuria sveikatą.

* Jei jums nejauku savo būties erdvėje, reiškia, kad jūs arba kažko neduodate (nedovanojate), arba kažko neatsisakote. Atsisakyti galima: godumo, apmaudo, pavydo, kaltinimų, teisuoliškumo, pykčio, inertiškumo, abejonių, kovos, baimės, susireikšminimo, nepilnavertiškumo, aklo prisirišimo, garbėtroškos. Duoti (dovanoti) galima: paguodą, palaikymą, pinigus, laiką, daiktus, įgūdžius, maistą, žinias, pagalbą, išmintį, dvasingumo sėklas, atjautą, pripažinimą, gyvenimo prasmės suvokimą, paskatinimą, meilę.

* Gobšus gyvena nuolatinėje įtampoje ir su nepritekliaus pojūčiu – tai sąstingio būklė. Dosnus atidaro vartus ir sukuria erdvę vis platesniam ir galingesniam kūrybiniam srautui.

* Aš galiu pakeisti santykius, jei keičiuosi pats. Mums atrodo, kad mes žinome, kas teisinga kitiems, nors dažnai neturime supratimo, kame tos tiesos esmė. Kartais mes panašūs į beždžiones, “gelbėjančias“ iš vandens žuvį ir užkeliančias ją į medį, manydami, kad ten jai bus saugu. Santykiai tobuli, jei mes jaučiame meilę ir geranoriškumą. Žmogui gera ten, kur jį myli, kur nekontroliuoja ir nekomanduoja.

* Klestėjimas – būties esmė. Apsižvalgykite, pažiūrėkite į gamtą: ten visiems visko užtenka. Obelys pagal savo prigimtį turtingos obuoliais, tačiau kartais jų nėra. Obuolių nebuvimas nereiškia skurdo, nes išorinės sąlygos nekeičia prigimties. Klestėjimas – natūrali būties ir žmogaus būsena. Žmogaus klestėjimas sukuriamas pirmiausiai protu: mūsų vidinė būsena išryškina klestėjimą arba ne.

(Iš Šon’o de Uorren’o knygos “Savęs atvėrimas. Įvadas į savęs pažinimą“)

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Apie įprotį teisintis

Visi esame sutikę žmonių, kurie nuolat teisinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir teigiamas elgesys, tačiau psichologijoje jis įvardinamas kaip klaidingas. Kodėl? Todėl, kad jis nekonstruktyvus (neefektyvus) – kai žmogus teisinasi, jis bando per savo veiksmų pateisinimą sumažinti savo atsakomybę arba suverčia kaltę “sunkioms aplinkybėms“. Tai išsisukinėjimas, kuriuo susidariusios situacijos nei pakeisime, nei išsiaiškinsime.

Kodėl įprantame teisintis? Viena iš priežasčių – žemas savęs vertinimas ar įprotis būti aukos vaidmenyje. Tokie žmonės linkę kaltinti save ir todėl nuolat teisinasi – bent jau prieš save. Pasitikintys savimi ir atviri augimui žmonės nesiteisina, jie linkę išsiaiškinti. Pasiteisinimas – tai gynyba, o pasitikintis savimi žmogus drąsiai imasi atsakomybės, nesėkmės atveju ieško jos priežasčių, o ne ginasi ar išsisukinėja.

Teisintis galime pradėti ir tuomet, kai reaguojame į realų ar įsivaizduojamą kaltinimą. O štai kaltina ir laukia pasiteisinimų dažniausiai žmonės, kuriems svarbu ne išsiaiškinti situaciją, o “rasti kaltus“ ir permesti jiems atsakomybę. Beje, jei pastebite, kad artimas žmogus nuolat prieš jus teisinasi, atkreipkite į tai dėmesį – gali būti, kad jūs pernelyg dažnai jį kaltinate, ir todėl jis įprato gintis.

Įprantame teisintis ir tuomet, kai mums trūksta konstruktyvumo. Kaip tai pasireiškia? Įvykus nesėkmei, konstruktyvus žmogus išsiaiškina jos priežastis ir ieško geriausių sprendimų. Jei teisinamės, paprastai sakome: “aš nežinojau, aš pamiršau, nespėjau..“, o konstruktyvus (efektyvus) sprendimas yra toks: “aš išsiaiškinau, kodėl taip įvyko ir turėsiu tai omenyje ateičiai, o dabar darysiu tai ir tai..“

Teisinimasis – tai praeities narpliojimas ir kaltės auginimas, kuris gali tęstis iki begalybės. Besiteisinantis žmogus nemato sprendimų, nes pasinėręs į praeities klaidų teisinimą. Kas įvyko, to jau nepakeisime, bet mes galime taisyti klaidas, ir kad pajudėtume į priekį, reikia daryti tolimesnius žingsnius: užfiksuoti, kas yra blogai ir daryti viską, kad būtų gerai.

Todėl ir turime mokytis elgtis konstruktyviai – išsiaiškinti, pasiaiškinti. Beje, galime painioti pasiteisinimą ir bandymą pasiaiškinti. Kuo jie skiriasi? Skirtumas esminis: pasiteisinimas yra savigyna, o pasiaiškinimas (išsiaiškinimas) yra geranoriškas pasirengimas ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti. Ką gi daryti, jei pastebime savyje įprotį teisintis?

Suprasti, kad tai visų pirma blogas įprotis. Blogas dėl aiškios priežasties: tai ne problemos sprendimas, atvirkščiai – teisinimasis nuveda tolyn nuo sprendimo. Nuolat teisindamiesi jaučiamės amžinai dėl kažko kalti, o užsitęsęs kaltės jausmas gali peraugti į neurotinę būseną. Todėl kaskart, kai kils noras teisintis, stabdykime save, o vietoje to pradėkime elgtis konstruktyviai – tai padės kilstelėti pasitikėjimą savimi ir atsisakyti įpročio, kuris tą pasitikėjimą griauna.

Jei tikrai savo veiksmais kažką pavedėme ar kažko deramai neatlikome, vietoje pasiteisinimų geriau pasiaiškinti, atsiprašyti (jei reikia) ir išdėstyti planą – kaip tai ištaisyti. Prisiminkime, kad pasiteisinimai negali išspręsti įtemptos situacijos, dažniausiai jie sukelia dar didesnį konfliktą. Ne vienas esame tai patyrę: ir klausytis pasiteisinimų, ir teisintis yra itin nemalonu – tai kelia įtampą.

Yra toks posakis: “Kai trūksta tiesos, prasideda pasiteisinimai. Kai prasideda pasiteisinimai, tiesa išnyksta “. Tarsi žodžių žaismas, bet labai tiksliai, mano manymu, nusako įpročio teisintis esmę.

O ką jūs apie tai manote?

Apie sąžinę

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia“?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia“ sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk“ ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas“ nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?

Gražios mintys

Meilė

Jei būtina kurti tiek įstatymų, reguliuojančių žmonių tarpusavio santykius, tai tik todėl, kad jie dar neišmoko elgtis vienas su kitu su meile. Kai žmonės sužinos, kas yra tikroji meilė, kai jie gyvens meilėje, jiems daugiau nereikės, kad įstatymai spręstų, ką jiems galima, o ko negalima, nes jie spontaniškai atras harmoniją vienas su kitu.

Meilė yra vienintelė jėga, kuri organizuoja, skatina augti ir žydėti. Kai tik meilė ateina į šeimą, į kolektyvą, į visuomenę, nėra reikalo daugiau sakyti: “Darykite štai taip ir taip, o jei nedarysite, saugokitės!“ Visi sprendžia savo užduotis su meile. Ten, kur ateina meilė, įstatymui nėra vietos.

Mintys

Kažkas ateina pas mane ir sako, kad jį aplanko kankinančios mintys ir jausmai, o jis nežino – kodėl. Jo manymu, tai neturi jokio paaiškinimo, nes tokios mintys taip tolimos jo natūrai ir charakteriui ir tam, kas jį domina! Aš jam sakau: “Jūs esate tuo tikras?..“ Jūs, galbūt, nematote priežasčių, bet šios mintys ir jausmai negali ateiti atsitiktinai. Vienokiu ar kitokiu būdu jūs joms sudarėte sąlygas, jūs joms paruošėte dirvą.

Jei jūs pastatysite dubenį su pienu ant palangės, tai nesistebėkite, kai pamatysite, kad prie jo atbėgs katės iš viso kvartalo. Jeigu jūs tenkinatės tuo, kad tiesiog nuvejate tas kates, tai yra beprasmiška, geriau nuimkite dubenį su pienu. Kitaip katės pasakys jums: “Ko tu skundiesi? Tu pats mus priviliojai šiuo pienu“.

Pradėkite nuo klausimo sau – ką jūs padarėte, kad priviliojote savo mintis, nes tai tiesa – jūs pats jas priviliojote.

Apie naudingą veiklą

Kasdieninis gyvenimas lyg tėkmė, kuri jus nusineša, o jūs vis neturite laiko ir galimybių suprasti, kur ji jus neša; štai kodėl jūs visada leidžiate save įsukti įvairiems rūpesčiams ir reikalams. Iš pradžių jie jums atrodo naudingi ir protingi, bet po kurio laiko jūs pastebite, kad praradote daug laiko ir energijos dėl niekingo rezultato.

Tai nereiškia, kad jūs neturite domėtis niekuo, išskyrus dvasinį gyvenimą. Iš tiesų labai įvairi veikla gali būti naudinga, bet su sąlyga, kad ji susieta su aukštesniu idealu. Bet kokios veiklos pagrindas yra priežastis, kuri skatina mus veikti. Jei veikiame tik dėl garbios padėties ar pinigų, tai savęs atiduoti tam nevertėtų. Tas, kuris šito nesuprato, prisiriša prie vertybių, kurios neišvengiamai pasmerktos išnykti.

Jei jūs supsitės ant stiprios, gerai pritvirtintos virvės, tai galėsite balansuoti visomis kryptimis. Bet jei mazgas netvirtas ar virvė sudilusi, jūs galite nukristi ir susižeisti. Taigi, klausimas visada ryšio tvirtume, ryšio su Aukštesniuoju pradu; kol jūs išsaugote šį ryšį, įvairi jūsų veikla gali atnešti jums gėrį.

Dvasingumo jėga

Kas su jumis beatsitiktų, nenusivilkite ir pasistenkite, kad jūsų dvasia vėl valdytų situaciją. Būtent taip jūs įgausite tikrąją laisvę: nes tik dvasia iš tiesų laisva, ji aukščiau visų įvykių.

Kai jūs užleidžiate savyje vietą dvasiai, ji jus palaiko, neleisdama kliūtims ir prieštaravimams priversti jus prarasti pusiausvyrą, ramybę ir meilę.

Kadangi ankstesnė jūsų gyvenimo patirtis davė vertybes, kuriomis galite remtis, stiprinkitės jomis ir priimkite kaip palaikymą sunkią akimirką. Ir kada audra praeis, jūs suprasite, kas jus iš tiesų nuvylė, o kas, atvirkščiai – suteikė jėgų.

(Iš O. M. Aivanchovo knygų)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie kalbą

Visi esame patyrę, kad nuo vienų išgirstų ar perskaitytų žodžių jaučiamės pakylėti, o nuo kitų – prislėgti. Kodėl taip yra? Todėl, kad žodžiuose yra žymiai daugiau jėgos, nei mes galvojame. Mes ištariame žodžius ir nesusimąstome, kad jie pradeda savo gyvenimą – gali pakylėti ir įkvėpti, o gali ir visiškai priešingai – pasėti abejones arba sujaukti protus.. Žodis – įgarsinta ar užrašyta mintis – gali tapti kito žmogaus mintimi ir kurį laiką valdyti jo būseną ar net gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus kalba daug: manoma, kad vidutiniškai per dieną pasakome per tūkstantį žodžių, o kai kurie ir žymiai daugiau. Dar daugiau žodžių žmogus girdi arba perskaito, ir visa ši žodžių lavina nuolat papildoma. Gerai, jei žmogus sąmoningai pasirenka informaciją, o jei ne – galvoje rizikuojame turėti ne tik beverčių ir tuščių minčių chaosą, bet ir neigiamai paveikusius mus žodžius, kurių kartais ne taip lengva atsikratyti.

Jei apie veiksmą galime pasakyti, kad gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme, tai su žodžiais atvirkščiai: dažniausiai gailimės ne to, ko nepasakėme, o to, ką pasakėme. Nors kalbame daug, bet mažai galvojame, ką kalbame ir kaip tie žodžiai paveiks kitus žmones. Kalbame, kartais norėdami padaryti įspūdį, demonstruodami ambicijas ar tiesiog išliedami savo susierzinimą.., o kad tai gali užnuodyti kito žmogaus gyvenimą, retai susimąstome.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasia materializuojasi į žodį: juk savo vidinę būseną išreiškiame pirmiausiai žodžiais. Vienaip reaguojame į tą pačią situaciją ir kalbame, kai esame ramūs ir geroje nuotaikoje, o visai kitaip – kai esame įsitempę ar suirzę. Juk daugiausiai problemų bendravime kyla būtent dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar frazių: dėl to kyla kivirčai šeimose, dėl jų ir draugai kartais tampa priešais.

Paskui gal ir susigriebiame, ir gailimės, bet vėlu: piktas žodis jau vykdo savo juodą darbą.. Todėl žodžiams tinka taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, o jei abejojame, ar sakyti, tai geriau nesakykime. Neskubėkime, apgalvokime, ypač jei norime pasakyti kažką nemalonaus – mes niekuomet negalime nuspėti, kaip tai paveiks ar net sužeis kitą žmogų. Ypač sverkime žodžius, kai pykstame – nes tuomet kalbame ne mes, o mūsų negatyvios emocijos. Susierzinę apskritai venkime kažką spręsti ar kalbėti – susierzinimas praeis, o ištarti žodžiai ir jų poveikis liks ilgam.

Daugelyje dvasinių praktikų yra tylėjimo įžadai – ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Jie yra ir tam, kad žmogus išgirstų savo vidinį monologą (dažniausiai chaotiškas mintis) ir išmoktų.. patylėti ir netuščiažodžiauti. Tuščias plepėjimas ar apkalbos tik atrodo nekaltas užsiėmimas, iš tiesų jis atima ne tik daug laiko ir energijos, bet ir užima protą nenaudinga veikla. Teisingas posakis: plepio liežuvis – savo ir kitų gyvenimų ardymo įrankis..

Tas pats liečia ir skurdžią ar sąmoningai iškraipomą kalbą – ji ne tik ardo mūsų kalbą, bet ir paveikia mūsų kūrybingumą, sėkmę, ir visą mūsų gyvenimą. Nuo to, kaip mes kalbame, priklauso ir mūsų dvasinė pusiausvyra. Ne vienas esame sutikę išoriškai įspūdingų žmonių, kuriems prabilus norisi greičiau užbaigti pokalbį. Ir, atvirkščiai – negalime atsiklausyti sklandžiai ir įdomiai kalbančio žmogaus, nors išoriškai jis ir nepatraukia dėmesio.

Todėl nepamirškime, kas yra kalba ir kam ji yra. Žodynas aiškina, kad kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema, praktinis sugebėjimas reikšti mintis, bendravimo priemonė, turinti kelis išraiškos būdus – garsinį, grafinį ir prasminį (su žodžiu susietą vaizdinį). Kalbos pagalba bendraujame, išreiškiame jausmus ir emocijas, bei (jauskime už tai atsakomybę) veikiame kitus žmones.

Žodis pažadina vaizdinį gyvenimui, vaizdinys sukelia emocijas, o emocijos paskatina veiksmus. Žodžiai gali gyventi amžių amžius – jų autorių jau seniai nėra, o pasakyti ir užrašyti žodžiai ir toliau taiko arba priešina, skiepija dorovingumą ar sėja palaidumą, klaidina ar manipuliuoja.. Todėl būkime atidūs savo ištartiems ar užrašytiems žodžiams – tegul tai bus įkvepianti ir vienijanti jėga.

Bendravimas žmonėms reikalingas – būtent bendraudami mes galime pasiekti vienybę ir tapti bendraminčiais – taip generuojama didžiulė kūrybinė jėga. Bendravimo tikslas – pasikeitimas informacija, kuris formuoja kolektyvinę mintį, bendradarbiavimą, supratimą, kūrybą. Atidžiai apsižvalgę pamatysime, kad primiršome pradinę žodžių ir kalbos prasmę, o taip pat atsakomybę už tai, ką kalbame.

Kaip manote?

Mama

Tikra tiesa apie mamas

Mama ir tėtis žiūri televizorių. Mama sako:
– Pavargau, be to, jau vėlu. Einu miegoti.
Ji nuėjo į virtuvę. Praeidama paėmė nuo kėdės paliktus kelis drabužius ir įmetė į skalbimo mašiną. Išlygino marškinius ir prisiuvo ištrūkusią sagą. Sutepė keliolika sumuštinių rytui, iš šaldiklio išėmė gabalą mėsos rytdienos pietums, patikrino, ar pusryčiams užteks dribsnių, pripildė cukrinę. Surinko į dėžę ant stalo pabertas kaladėles, išdėliojo puodelius bei šaukštus pusryčiams, paruošė kavos aparatą. Įjungė belaidžio telefono kroviklį. Palaistė gėles, išnešė šiukšles ir padžiovė porą rankšluosčių. Paskui nusižiovavo, pasirąžė ir patraukė miegamojo link. Pakeliui, sustojusi prieškambaryje prie stalelio, brūkštelėjo raštelį mokytojui, paliko sūnui pinigų kelionei, pakėlė nuo grindų nukritusį sąsiuvinį. Sukūrė šeimos draugui sveikinimą su gimtadieniu, įdėjo į voką ir priklijavo pašto ženkliuką. Parengė pirkinių sąrašą ir įsidėjo į rankinuką. Vonioje nusivalė veidą „trys viename“ pieneliu, pasitepė naktiniu kremu, išsivalė dantis ir nusikirpo nagus.
Tėtis šūktelėjo iš kambario:
– Argi nesirengei gulti?
– Einu einu, – atsakė.
Pakeitė vandenį šuns dubenėlyje, įbėrė katei ėdalo. Patikrino, ar užrakintos durys ir kieme dega šviesa. Užsuko į vaikų kambarį, užgesino naktines lempeles, išjungė garso bei vaizdo grotuvus, pakabino į spintą nuo grindų pakeltus marškinėlius, sutvarkė batų lentyną, surinko ir išnešė nešvarias kojines. Trumpai šnektelėjo su dukra, kuri dar rengė pamokas. Miegamajame nustatė žadintuvą, pasiruošė drabužius kitai dienai ir į šešių būtinų atlikti darbų sąrašą užsirašė dar tris. Pasimeldė ir atsigulė.
Tuo metu tėtis išjungė televizorių, pasakė einąs miegoti, nors šie žodžiai niekam nebuvo skirti. Ir nuėjo!..

(iš www.vydija.lt)

Mintys apie motiną

“Tautos ateitis – motinų rankose“. (O Balzakas)

“Kūdikystėje visų svarbiausias yra motinos auklėjimas, nes moralė turi tapti vaikui jausmu“. (G. Hėgelis)

“Visas pasaulio pasididžiavimas – motinos. Be saulės nežydi gėlės, be meilės nėra laimės, be moters nėra meilės, be motinos nėra nei poeto, nei didvyrio!“ (M. Gorkis)

“Motina – tai Dievo vardas mažų vaikų lūpose ir širdyse“. (V. M. Tekerėjus)

“Įsišaknijusi keista nuomonė, kad virti, skalbti, prižiūrėti vaikus – grynai moteriškas darbas ir tai daryti vyrui netgi gėda. O tuo tarpu gėda elgtis priešingai: gėda neužsiėmusiam vyrui leisti laiką niekniekiams arba nieko neveikti tuo metu, kai nuvargusi, dažnai silpna, nėščia moteris per jėgą verda, skalbia ar slaugo sergantį vaiką“. (L. Tolstojus)

“Gerbkite motinas: jos nuskina dangiškas rožes ir įpina jas į žemišką gyvenimą“. (F. Šileris)

“Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi“. (L. Tolstojus)

“Su kiekvienu kūdikiu gimsta nauja meilė“. (F. Vigdorova)

“Motinos meilė yra kuras, kuris suteikia žmogui galimybę padaryti tai kas neįmanoma“. (M. C. Garretty)

“Pasaulyje yra tik vienas gražus vaikas ir kiekviena motina jį turi“. (Kinų patarlė)

“Kiekviena mama širdies gilumoje žino, kad vaikai seks jos pavyzdžiu, o ne jos patarimais“. (F. Bruker)

“Pirmoji mamos dovana – gyvenimas, antroji – meilė, trečioji – supratimas“.

“Mama – tai žodžio “meilė“ sinonimas“.

Visoms mamoms šilčiausi sveikinimai Motinos dienos proga!🙂

Meilė

* Atmosfera šeimoje labai svarbi kiekvienam žmogui. Laimingas šeimoje žmogus visada psichologiškai stabilesnis ir ramesnis; jo nekankina vidiniai prieštaravimai ar paslėpta agresija, kurie gali prasiveržti ir paveikti kitas gyvenimo sritis. Laimingoje šeimoje auga laimingi vaikai..

* Kartais žmonės plaukia tėkme, kuri tiek įprasta, kad jos nepastebi. Yra žmogus šalia, ir atrodo, kad taip bus visada.. Tuo tarpu meilė yra gyva energija, kuri nepalaikoma tiesiog užgęsta. Meilės negali būti mažai ar per daug – ji yra arba jos nėra. Ir nors ji kantri, bet nepamirškime: tai veiksmas, išreiškiamas supratimu, švelnumu, dėmesiu, rūpesčiu, pagarba..

* Meilė padeda sveikti.. Susirgęs net geros fizinės būklės žmogus sveiksta lėčiau, jei jaučiasi nemylimas. Tuo tarpu jaučiantis meilę žmogus sveiks žymiai greičiau.. todėl teisi liaudies išmintis, sakydama, kad meilė – vaistas nuo visų ligų.

* Meilė skatina ir augimą. Vaikai, kuriuos nuolat skriaudžia namuose, dažnai būna mažesnio ūgio ir svorio, be to, turi ir neišsivysčiusių, užslopintų emocijų. Tačiau patekęs į mylinčią aplinką, toks vaikas greitai atsigauna – meilė ir čia daro stebuklus..

* Visi sutuoktinių charakterio bruožai ir savybės pilnai pasireiškia maždaug per penkerius bendro gyvenimo metus. Dažnai tai viena iš pirmųjų santykių krizių, dėl kurios kaltinama buitis ar rutininis gyvenimas. Tačiau tai tėra susitikimas su realybe: visos iliuzijos baigiasi, ir mes pamatome vienas kitą tokius, kokie esame iš tikrųjų, o ne tokius, kokius norėjome matyti. Jei nepriimame šios realybės, tuomet atrodo, kad meilė “praėjo“, ir.. galime pulti ieškoti kito žmogaus, kurį taip pat apdovanosime savo idealizuotais lūkesčiais. Kaip išvengti šios “krizės“? Tiesiog.. žengti į sekantį etapą – link brandesnių ir gilesnių jausmų, kitaip kiek santykių beužmegztume, mes nuolat sustosime ties šia riba. Dėl šios priežasties dažnai išyra ankstyvos ar skubotos santuokos.

* Nuostabus būdas atgaivinti meilę – prisiminti pirmąjį susitikimą, pirmąjį impulsą, kuris įžiebė meilę. Prisiminkite žvilgsnį, širdies plakimą, jaudulį ir ilgesį.. Šis pirmasis impulsas buvo toks stiprus, kad galiausiai suartėjote ir nusprendėte būti kartu. Toks prisiminimas tikrai sušildys širdį..

* Išmokti mylėti – didžiausias pasiekimas, nes tikroji meilė nenaikina, nekankina, bet atvirkščiai – pakylėja ir viską pagerina. Kankinamės dažniausiai dėl egoizmo ir aistrų. O iškilusioms meilės problemoms spręsti vienintelis “vaistas“ – kaip tik ir yra pati meilė.

* Jei išgyvenate santykių krizę, reiškia, reikia atsisakyti bendravimo būdo, kuris atvedė į šią krizę. Tam reikia tvirtai apsispręsti keisti senus įpročius ir bendravimo šablonus – stabdykite save kaskart, jei prie jų sugrįžtate. Senomis priemonėmis naujo nesukursite, todėl tobulinkite savo suvokimą ir jausmų išraišką. Jei būsite nuoširdūs ir nuoseklūs, sutuoktinis tikrai atlieps į šiuos pokyčius, o santykiai pasikeis.

* Ar yra idealios poros? Bent jau idealios poros apibrėžimas, siekiamybė? Pasirodo, yra: tai žmonės, kuriuos jungia harmoninga vienybė, besąlygiška meilė, bendros dvasinės ir šeimyninės vertybės. Taip pat kartu suformuota šeimyninio gyvenimo erdvė (dvasinė ir fizinė), pripildyta laime, džiaugsmu, kūrybiniu įkvėpimu ir puikia perspektyva 🙂 .

* Iš kasdienybės, kiekvienos akimirkos piname savo gyvenimą – tai mūsų nuolatinė kūryba, o ne tai, kas lyg savaime atsitinka ar prabėga. Mūsų valioje pildyti savo gyvenimą meile, įkvėpimo energijomis ir šviesiomis emocijomis. Gyvenkime ir kurkime iš meilės, meilėje, vardan meilės ir su meile – tai kelias į harmoniją.. 🙂

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Šeimai: jei gyvename su tėvais

Dar praeitame šimtmetyje tai buvo savaime suprantamas ir dažnai neišvengiamas dalykas, nes buvo tęsiamos senosios tradicijos – gyventi kelioms šeimoms po vienu stogu. Be to, galimybės įsigyti savo būstą ar nuomuotis butą nebuvo tokios plačios, kaip mūsų dienomis. Tačiau ne visos šeimos ir dabar savo bendro gyvenimo pradžioje turi galimybę gyventi atskirai.

Kaip sugyventi taikiai – juk šeima pradeda gyventi namuose, kur jau įsivyravęs tam tikras gyvenimo būdas? Kaip sukurti savo erdvę, savo taisykles, nepažeidžiant jau sukurtos tvarkos ir neįžeidžiant tėvų? Vienam iš sutuoktinių nedaug kas keičiasi – jis ir toliau tebegyvena įprastoje aplinkoje, o kitam prasideda nelengvas prisitaikymo laikotarpis. Nėra taip paprasta ir tėvams – juk jiems taip pat reikia priprasti prie naujo šeimos nario.

Nežiūrint visų buitinių ir psichologinių sunkumų, šioje situacijoje, anot prof. T. Chelving, yra nemažai pliusų:

* Didžiausias yra tame, kad jei tėvai, pas kuriuos gyvenate, yra darni pora, tai ne tik gerai sugyvensite, bet ir turėsite puikų gyvenimišką pavyzdį, iš kurio galėsite pasimokyti, kaip kurti harmoningus santykius.
* Be abejo, tai naudinga jaunai šeimai ir ekonomiškai. Jums ne tik mažiau kainuos būsto išlaikymas, bet ir nereikės pirkti daug baldų, buitinės technikos ar daryti didelių remontų. Tai puiki galimybė taupyti nuosavam būstui ar kitoms jaunos šeimos reikmėms – mokslui ar kelionėms.
* Gyvendamos kartu, šeimos padeda viena kitai spręsti įvairias problemas – pvz., buities ir namų ūkio tvarkymo ar vaikų priežiūros.
* Nuoširdus jaunosios ir vyresniosios kartos bendravimas stiprina giminystės ryšius.

Tačiau yra ir kita tokio gyvenimo pusė – minusai:

* Finansinė priklausomybė gali įpratinti jaunimą būti išlaikytiniais, kai tiesiog nėra būtinybės planuoti savo šeimos biudžeto, jei tėvai tai už juos padaro.
* Konfliktai su tėvais gali padaryti neigiamą poveikį jaunos poros besiformuojantiems santykiams.
* Perdėta tėvų globa gali tapti ir jaunos šeimos infantilumo priežastimi – nemokėjimu priimti savarankiškus sprendimus sudėtingose gyvenimo situacijose.
* Jei nuo pat bendro gyvenimo pradžios tarp dviejų kartų nesusiklosto draugiški santykiai, tai vėliau bendravimo problemos gali tapti tokios gilios, kad išspręsti jas pasidaro labai sunku. Tai neigiamai veikia ir porų tarpusavio santykius, ir sutuoktinių santykius.
* Jei tėvai nesuvokia, kad gyvena su jau suaugusiais vaikais, tuomet gali nurodinėti jiems ar kištis į jų gyvenimą. Tai taip pat kelia įtampą ir susipriešinimą.

Dėl ko ir kodėl dažniausiai konfliktuoja poros, gyvenančios po vienu stogu? Dažniausiai pasitaikančios konfliktų priežastys yra kelios:

1. Subjektyvus išankstinis nusistatymas prieš naują šeimos narį. Daugeliui pažįstamos situacijos: niekaip neįtinkanti marti anytai arba uošvės nepasitenkinimas “netikusiu“ žentu jos mylimai dukrelei. Toks nusistatymas gali turėti ir paslėptas ar slepiamas priežastis, o gali būti ir atvirai demonstruojamas priešiškumas. Tai visuomet kelia įtampą, o ištaisyti tokią situaciją nepaprastai sunku, o kartais ir neįmanoma.

2. Buitiniai nepatogumai. Kai namuose atsiranda naujas šeimos narys, jis nori-nenori suardo nusistovėjusią tvarką. Prasideda kasdieniai smulkūs konfliktai: pvz., kam ir kada pirmam naudotis vonia ryte; kiek ir kaip šeimininkauti virtuvėje (anyta ir marti); priekaištai žentui dėl nuolat ne vietoje paliekamų šlepečių ir t.t.. Išmintingas sprendimas tokiu atveju – supratingumas ir kantrybė, bei labai aiškūs susitarimai – kas, kur, kada, po ko ir kiek.

3. Dviejų kartų gyvenimas vienuose namuose gali tapti ir tarpusavio nesupratimo priežastimi. Vyresniems atrodo, kad jie viską žino ir gali duoti patarimus jauniesiems – prašomi ir neprašomi. Jaunimui tai nepatinka, nes jie turi savo pasaulio matymą. Čia jau pagelbėtų vyresniųjų išmintis ir patirtis – jie turėtų gerbti savo vaiko ir jo sutuoktinio teisę kurti savo šeimos vertybes. Retesnis atvirkštinis variantas – kai jaunimas pradeda įvedinėti savo tvarką, nepaisydami tėvų sukurtų tradicijų. Tokioje situacijoje reikia dažniau prisiminti, kieno namuose gyvenama ir pagarbą namų šeimininkams.

4. Finansinės problemos. Jos prasideda tuomet, kai tėvams pabosta globoti suaugusius vaikus ir jie pradeda reikalauti iš jų savarankiškumo. Tai dažniausiai sukelia pasipriešinimą ir net konfliktus, nes sunku keisti įprastą gyvenimą. Išeitis vienintelė – tapti jaunimui kiek galima savarankiškesniais.

Ką gi daryti, kad namuose būtų taika, kad abi kartos sugyventų draugiškai? Pirmiausiai reikia pagarbos, meilės, geranoriškumo – visa tai kuria harmoniją. Jei jaučiate įtampą santykiuose, būtinai išsiaiškinkite tos įtampos priežastis. Gyventi be konfliktų ne tik galima, bet ir reikia. Kaip? Tai tikrai įmanoma, jei laikysitės paprastų taisyklių:

* Visuomet ieškokite sprendimų, jei iškilo problemų bendravime. Susėskite ir kolektyviai aptarkite galimus sprendimų variantus.
* Būkite mandagūs ir geranoriški, gerbkite kitų nuomonę. Nekelkite balso bendraudami.
* Džiaukitės kitų šeimos narių pasiekimais ir palaikykite sunkią akimirką.
* Draugiškai priimkite naują šeimos narį – juk nuo to priklausys visų jūsų laimingas gyvenimas.

O jei gyvenimas tėvų namuose pasidarė neįmanomas – tai aiškus ženklas, kad jaunai šeimai atėjo laikas kurtis savo šeimyninį lizdelį.. Kartais atsiskyrimas nuo tėvų būna vienintelis teisingas sprendimas. Dažnai po tokio žingsnio santykiai ir šeimose, ir tarp šeimų pagerėja. Tai nereiškia, kad kažkas “geras“, o kažkas “blogas“, tiesiog kiekvienai šeimai ateina savarankiškumo, atsiskyrimo metas. Bet kokiu atveju – mylėkite ir gerbkite vieni kitus, juk esate artimiausi žmonės šioje Žemėje 🙂 ..

Šeimai: kad geriau suprastume vieni kitus

Kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja šeimyninį gyvenimą – kartais tie vaizdai gana migloti, be to, dažnai visiškai skirtingi. Neretai manome, kad santuoka savaime pakeičia viską į gerąją pusę. Kol tęsiasi romantiškas periodas, taip ir yra, tačiau susidūrus su gyvenimo realybe, dažnas sutrinka ar net nusivilia. Kaip geriau pažinti vienas kitą? Kaip optimaliai spręsti šeimai iškilusius klausimus? Kaip sukurti harmoningus santykius? Koks sprendimas abiems teisingas?

Psichologijos m.dr. N. I. Kozlovas sudarė įdomų šeimyninio sutarimo pagrindų klausimyną, kurio pagalba galima ne tik aptarti ir išspręsti iškilusius porai klausimus, bet ir išmokti išgirsti, pasikalbėti bei susitarti. Žinoma, visko numatyti neįmanoma, bet didelę dalį visiems pasitaikančių klausimų išspręsti galima. Be to, tai yra paprastas būdas pažinti vienas kitą – ką mylime, ką mėgstame ir ko nemėgstame, ką vertiname ir nuo ko susilaikome, kokie mūsų įpročiai ir požiūriai, o kas sukelia audringą protestą. Manau, šis klausimynas bus įdomus ir daugiau metų kartu gyvenančioms poroms, ar poroms, nerandančioms sutarimo kažkuriuo klausimu. Taigi, pradėkime: pirmoji svarbi šeimyninio gyvenimo sritis –

Valdymas ir pinigai
Kas mūsų šeimoje galva, lyderis? Visur? Visada? Viskame?
Kiek kas turi uždirbti? Jei trūksta pinigų, kas tuomet? Ar gali būti pretenzijos?
Ar priimsime pagalbą iš tėvų? O jei jie mainais pasijus galintys kištis į mūsų šeimos gyvenimą? Ar mes planuojame padėti tėvams? Kaip, kiek, kokia forma?
Kas ir kaip valdo pinigus? Pinigai asmeniniai, ar visi – bendri? Kiek?
“Tu išlaidauji“ – kaip sprendžiama ši problema?
Ar galite kelti skandalą dėl daikto sugadinimo? Kas bute jums nepriimtina? Ko jūs nepakęsite?

Darbas
Jei iškils prieštaravimai, kas kam svarbiau – šeima ar darbas?
Ar turite reikalavimų kito darbui? Ko ten neturėtų būti?
Ar įmanoma dėl šeimos keisti darbą? Į ką? Kokiomis aplinkybėmis?

Mityba ir virtuvė
Kokie pageidavimai, reikalavimai? Vegetarizmas? Dietos? Badavimai? Saldumynai? Stalo serviravimas?
Kaip reaguojame, jei neskanu ar maistas vienodas? O jei žmona stengiasi, o vyras nepastebi?
Kas apsiperka: kokias prekes, kas neša sunkius krepšius, kas stovi eilėse ir pan.?
Kas gamina valgyti, ar turi kitas padėti ir kaip? Ar gali būti pretenzijos “neskanu“?
Kas nurenka nuo stalo ir plauna indus?
Kaip reaguojame, jei kažkas NE: nenuėjo, neparuošė, nesuplovė ir pan.?

Tvarka ir švara namuose
Ar tai jums svarbu?
Kas šluoja, plauna grindis, siurbliuoja ir valo dulkes? Kaip dažnai? Ar visada atėję iš lauko valome kojas? Jei ne, kas ir kada tai išvalo?
Ar klojame lovą tik atsikėlę? Kas? Ar iš karto, kai nusirengiame, pakabiname suknelę, kostiumą, ar dedame daiktus būtinai į vietą?
Kaip reaguojame, jei NE: neplauna, nešluosto, nepadeda, nepakabina ir pan.? Kuo į tai atsakome?
Ar galima jums daryti pastabas? Kokia forma negalima? Ar galite jūs daryti pastabas?

Dienos režimas ir sportas
Jūs “pelėda“ ar “vyturys“? Kelintą jūs paprastai gulsitės miegoti ir kelsitės? Šiokiadieniais, išeiginėmis dienomis? Ar turi taip pat gyventi jūsų sutuoktinis? O jei jūs trukdote vienas kitam?
Ar būtina keltis anksti iš karto? Daryti mankštą? Ar gali kažkas šioje srityje kažko reikalauti? Ko ir kiek?

Rūbai, išvaizda, asmeninė higiena
Rūbai: požiūris į madą, kam teikiama pirmenybė, kiek pinigų pasiryžę tam išleisti, ar derinami skoniai, ar kiekvienas rengiasi kaip norisi?
Higiena: ar yra reikalavimai sutuoktinio plaukų, nagų, odos priežiūrai? Baltinių ir patalynės švarai?

Sveikata
Ar rūpinatės savo sveikata? O jei sutuoktinis nesirūpina? O jei kenkia savo sveikatai? Jei vienas susirgo – kaip elgiasi kitas?
Kaip gydomės, kaip gydome vienas kitą?
Kaip gydome vaikus: tabletėmis, ar stipriname grūdinimu ir sportu?

Giminaičiai
Kaip dažnai ruošiatės lankyti tėvus ir kitus giminaičius? Būtinai kartu?
Ar gali giminaičiai kištis į jūsų santykius ar gyvenimo būdą?
Kaip ir kas, reikalui esant, neutralizuos tokį poveikį?

Laisvalaikis ir pomėgiai
Koks jūsų pomėgis, kiek jis jums svarbus? Kaip jį derinsite su šeimos interesais? Ar turi sutuoktinis tame dalyvauti?
Jūsų požiūris į bendravimą su draugais, ėjimą į teatrą, kavinę, koncertus? Turistinius žygius? Namisėdystę? TV? Video? Knygas? Sportą?
Naminiai gyvūnai: kokį norėtumėte turėti? O kokio nepakęstumėte?

Vaikai
Kiek norėtumėte turėti vaikų, mergaitę ar berniuką, kada? Pageidautini vardai? Krikštynos?
O jei vaikų nebus? O jei neplanuotas nėštumas?
Kas prižiūrės vaikus, kokios pagalbos tikitės? Skalbimas, parduotuvės, naktinis kėlimasis? Kaip reaguosite, jei pagalba jums nepakankama?
Ar turi tėtis lygų (arba sprendžiantį) balsą vaikų auklėjime, jei vaikams skiria mažiau laiko?
Požiūris į netradicinius metodus (gimdymas vandenyje, Nikitinų sistema, apsipylimas šaltu vandeniu ir pan.)

Draugai
Ar tvirti ryšiai su draugais, ką su jais veikiate?
Ar planuojate savo šeimyniniame gyvenime susitikimus su draugais: kaip dažnai, kokia forma, kada kartu su sutuoktiniu, kada atskirai?
Ar gali draugai likti pas jus nakvoti? Kokie draugai? Kaip dažnai? Koks požiūris į buvusius artimus santykius ir įsimylėjimus?

Elgesio manieros ir žalingi įpročiai
Kokias elgesio manieras norėtumėte kad turėtų sutuoktinis ir kiek jums tai svarbu?
Ar galima būti netvarkingai apsirengus, jei svečiuose draugai? O jei jūs namuose vieni?
Jūs geriate, rūkote? Kiek, kada? Ar leisite tai sau, sutuoktiniui? Kaip reaguosite į išgėrusį sutuoktinį? O kaip televizoriaus žiūrėjimas? Kompiuteriniai žaidimai? Naktiniai klubai, kazino?
Kaip reaguosite, jei sutuoktinis turės žalingų įpročių arba jums nemalonių įpročių (graužia nagus, neplauna rankų prieš valgį, nesitvarko ir pan.)?

Tarpusavio santykiai
Kokie sutuoktinio dėmesio ženklai jums reikalingi? Ar reikia dovanoti dovanas? Kokias? Ar galima susitarti dėl dovanos?
Kaip elgtis, jei sutuoktinio prasta nuotaika?
Kaip reaguojate į vėlavimą? Į “pamiršau“, “nespėjau“ ir pan.? Į susitarimo nepaisymą? Ką skaitote nepadoriu, ką išdavyste?
Jei sunku kalbėtis, ar įmanomas konflikto išsprendimas raštu – surašius savo požiūrį į problemą?

Štai toks netrumpas klausimynas.. Kada juo galime naudotis? Patariama pirmiausiai prieš santuoką, taip pat susidarius kažkokiai konfliktinei situacijai. Tai leidžia paprasčiau ieškoti bendrų sprendimų ir išsilaisvinti iš nepagrįstų lūkesčių ir pretenzijų. Koks sprendimas teisingas? Tik toks, dėl kurio geranoriškai susitariama ir kuris tenkina abu sutuoktinius.

Man šie klausimai buvo labai įdomūs – manau, kartais jie tikrai gali būti naudingi 🙂 . O kokia jūsų nuomonė?