Apie meilę kitaip

Skaitydama mano mėgiamo autoriaus K.Tepperweino knygą, aptikau įdomų apibūdinimą apie meilę. Jis nagrinėjo šią temą iš kitos pusės – kas nėra meilė, kad suprastume, kas yra meilė. Gal ir gera mintis – pažiūrėti į reiškinį iš visų pusių, kad susidarytume pilną vaizdą.. Niekada taip negalvojau, todėl buvo įdomu 🙂 .

Taigi – kas nėra meilė? Tai ne vien gražus jausmas, geranoriškos mintys ar tam tikras elgesys. Tai ne auka. Ji neturi nieko bendra su noru padaryti kitą savo nuosavybe, jį keisti ar turėti tik sau. Meilė nėra poreikis, kad kitas žmogus būtų šalia ir be jo negalime gyventi, taip pat ne mūsų pačių poreikių tenkinimas. Tai nėra situacija, kai kitas žmogus elgiasi tik taip, kaip to norime mes.

Meilė nesiejama su išoriniais dalykais ar išvaizda – juk mylime žmogų, o ne jo “pakuotę“.. Jei domina tik išorė, į turinį nesigilinama ir lengvai keičiama į naują, patraukusią akį “pakuotę“. Meilės negalima “padaryti“. Tai nėra ir aistra, kai jungia tik intymus ryšys. Nėra meilės, kai kitas žmogus “padaro“ kitą laimingu ar pildo norus. Meilė nepriklauso nuo “objekto“. Meilė nepavydi, nekontroliuoja ir nekomanduoja.

Ir.. kas gi yra meilė? Pirmasis impulsas – įsimylėjimas – tėra tik kelio pradžia meilės link. Dažnai žmonės šį impulsą ir laiko meile, o jam praėjus, ieško naujo impulso. Jie nori tik tos ypatingos būsenos, kuri tėra meilės preliudija. Esmė tame, kad dauguma žmonių domisi tik ta meilės dalimi, kurią jie patys gauna: jie nori būti mylimi, nori švelnumo ir dėmesio. Bet.. laimę teikia ne iš partnerio gaunama didelė meilė, o pačio žmogaus gebėjimas patirti meilę ir dovanoti ją kitam.

Meilė didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji – tuomet ji nuolat auga. Išmintis teigia: “Meilė kaip ta vieniša trobelė kalnuose, joje rasi tik tai, ką pats atsineši“. Žmogaus gebėjimas mylėti byloja apie jo brandą. Kad ir kokia nuostabi būtų pradžia, tolesnė eiga yra mūsų rankose. Meilė yra santykis, partnerystė, kelias, kuriuo keliaujama drauge, kad galiausiai kiekvienas nukeliautume į savo “aš“ giliausią supratimą. Tai partnerystė abiejų ir kiekvieno labui, kai per santykius pažįstame save ir kitą žmogų, išmokstame bendradarbiauti.

Partnerystės prasmė nėra ta, kad, padedami kito žmogaus, susikuriame patogų gyvenimą. Kad partnerystė iš tiesų teiktų laimę, labai svarbu, kad gyvenimas iš sąvokų “aš ir tu“ taptų “mes“. Deja, dauguma porų , gyvendami kartu, išlieka viengungiais.. Labai svarbu, kokie žmonės kuria santykius – jei žmonės harmonijoje su savimi, tai ir santykiai poroje bus darnūs.

Meilės ir partnerystės pagrindas yra tarpusavio ryšys ir pagarba. Tai santykis, kurį turime nuolat vystyti. Turi būti bendri uždaviniai ir tikslai – tai entuziazmo ir šiltų santykių šaltinis. Taip pat labai svarbus geras savitarpio supratimas ir geranoriškumas. Meile reikia rūpintis ir puoselėti kaip vertybę. Juk kam nereikia jokių pastangų, dėl to dažniausiai neverta ir stengtis, nes to nevertiname..

Taigi, meilėje augame ir tobulėjame kartu. Prieiname ir krizes, kurios yra kiekvieno žmogaus, o ir santykių tobulėjimo dalis. Krizės iškyla, kai į pakitusią situaciją žengiame su senomis pažiūromis. Paradoksas, bet krizė jau yra dalis sprendimo. Tereikia pakeisti požiūrį ir krizė baigiasi. Dažnai iš baimės nesiryžtame keisti požiūrio ar situacijos. Bet.. baimė niekada negali būti santykių pagrindu, todėl būtina apie iškilusią situaciją atvirai pasikalbėti ir ją spręsti.

Jei nenorime ar bijome pažiūrėti tiesiai į santykių krizę ir stengiamės ją nustumti, atidėti, pamiršti, ji gal ir laikinai užsislopins, bet tikrai iškils viena dieną nenuspėjama lavina. Tai, ką stūmiame ir slepiame, tik sustipriname, nes nesprendžiame. To, ką paslepiame savo pasąmonėje, neįmanoma kontroliuoti, o tuo labiau – išspręsti. Tik konkrečiais sprendimais ir žingsniais galime keisti situaciją, pradžioje, aišku, pripažinę, kad problema yra.

Kas tai bebūtų – nesusikalbėjimas, netinkamas elgesys ar neištikimybė – tai uždavinys, kurį reikia spręsti abiems. Kaip teigia K.Tepperweinas, dažniausia šeimyninių krizių priežastis – vieno ar abiejų sutuoktinių savybės, kurių prieš santuoką nenorėjome pastebėti. Todėl dažnai tai, kas skaudina vieną, kitam tėra “normalus elgesys“ ir jis nemato tame jokių problemų. Neištikimybę ar laisvą požiūrį į seksualinį ryšį psichologas vertina kaip nebrandumą – paauglio egoizmą, kai koncentruojamasi tik į savo interesus.

Išeitis? Kalbėtis, tartis. Visada galima susitarti dėl naujų taisyklių, tobulinti ir keisti bendravimą. Žmonėms būdinga klysti ir visuomet turime atsiminti, kad tik taisydami klaidas, mes tobulėjame. Nusprendę keisti taisykles, nepriminkime praeito elgesio “nuodėmių“ – tai žlugdo bet kokius pasikeitimus. Būkime geranoriški ir supraskime, kad pasikeitimai nevyksta žaibiškai – mokėkime išlaukti savo veiklos rezultatų.

Taigi – ar jausmai sužlugdo, ar uždeda karūną, priklauso tik nuo mūsų pačių. Vienas išminčius sakė: “Išmokite mylėti, ir jums nieko daugiau nereikės mokytis“. Kaip pasiūlė K.Tapperweinas – viskas paprasta: atmeskime viską, kas nėra meilė ir liks tik MEILĖ 🙂 (arba nieko)..

Reklama

Charizma

Paslaptinga savybė.. Įgimta ar įvaldoma? Graikiškai “charisma“ – malonė, dovana. Mes tai tapatiname su asmens trauka, patrauklumu. Tai vidinė savybė, nes išorinės savybės mažai vertos, jei žmogus neturi vidinio žavesio. Charizma dar vadinama asmeniniu magnetizmu. Žmonės seniai domėjosi šia savybe ir nustatė, kad kiekvienas ją turi ir gali atskleisti.

Kaip gi atrodo charizmatiškas žmogus? Visų pirma, kai šalia mūsų toks žmogus, mes jaučiame gilų nusiraminimą. Iš jo sklinda ypatinga vidinė jėga, kurios nepastebime šio žmogaus elgesyje ir lyg neaišku, kame ta jėga slypi. Ir visgi ji stipriai jaučiama.. Toks žmogus niekada nebūna nervingas, jis ramus ir gerai žino, ko nori, niekada neskuba. Šio žmogaus žvilgsnis labai atviras, jis lengvai įgyja palankumą, užmezga ryšį. Šalia jo gera tiesiog būti 🙂 ..

Ir, atvirkščiai, žmogaus, neturinčio tokių magnetinių savybių, draugija gali imti erzinti. Jis pagilina ir kito žmogaus nepasitenkinimą, liūdesį, gali apnuodyti džiaugsmą.. žodžiu, lengvai gali sugadinti nuotaiką 😦 .. Toks žmogus skaito save nepripažintu genijumi, keikia likimą, aplinkinius, orą ir apskritai viską. Jis nuolat nepatenkintas, įsitempęs, nelaimingas. Lengvai pasiduoda įspūdžiams, dažnai yra jų valdomas. Tai žmogus be pusiausvyros. Geriausias būdas apsisaugoti nuo tokio žmogaus įtakos – kuo mažiau bendrauti su juo.

Kas gi yra tas vidinis magnetizmas, kodėl vieni žmonės jį spinduliuoja, o kitiems jo aiškiai trūksta? Man patiko žmogaus energijos palyginimas su elektrine baterija: ji nuolat išskiria ir gauna energiją, joje be perstojo vystosi traukos ir atstūmimo srovės. Todėl žmonės ir veikia savo gyvenimus ir vienas kitą. Tai panašu į elektros srovę, kurią galėtume pavadinti dvasios srove. Kiekvienas gali išmokti naudotis šia jėga ir nukreipti ją norima linkme, valdyti.

Kodėl pritrūkstame vidinio magnetizmo? Pagrindinė priežastis – savarankiškumo stoka. Toks žmogus naudojasi kitais, kad lengviau pasiektų savo tikslus, nuolat viskuo nepatenkintas, nes iš esmės jo gyvenimas priklauso nuo kitų. Jis gali turėti daug idėjų ir planų, bet neturi energijos jiems įgyvendinti, todėl naudojasi kitais arba tik žodžiais planuoja. Dėl savo skundų ir tariamo silpnumo jis pats sau “pritraukia“ nesėkmes pagal priežasties – pasekmės dėsnį..

Kaip padidinti asmeninį magnetizmą? Pirmiausia – atkreipkime dėmesį į savo mąstymą. Mūsų mintys formuoja mūsų būdo bruožus ir, žinoma, gyvenimą. Stiprios, pozityvios mintys formuoja stiprią energiją. Labai svarbi vidinė pusiausvyra, taip pat nuoseklumas ir pasitikėjimas savimi. Kiekvienas iš mūsų – vienintelis toks ir unikalus šiame pasaulyje. Lygiavimasis į kitus atima daug energijos ir jėgų.

Taip pat labai svarbu išmokti suvaldyti savo norus, nesiblaškyti. Bet koks noras – tai jėga, energija. Ji gali turėti įvairią dvasios srovės išraišką – tai nekantrumas, nuolaidžiavimas, pataikavimas, tuščiagarbiškumas, palaidumas. Nevaldoma noro jėga gali vesti beprasmišku ratu per gyvenimą. Turime atskirti, kas išties svarbu ir kas yra tik užgaida ar silpnybė. Bet kurio noro įgyvendinimas atima magnetizmo jėgą, todėl turime aiškiai suvokti, kam verta tą jėgą atiduoti, kad nešvaistytume jos tuščiai.

Atpraskime tuščiai plepėti.. Tai atima daug gyvenimiškos energijos, kurią galime panaudoti tikslingai. Žodis – taip pat energija, ir skleisdami apkalbas ar visiems pasakodami apie savo planus, užsiėmimus, potraukius, švaistome savo energiją vėjais. Pagrindinė charizmatiško žmogaus taisyklė – kuo mažiau kalbėti apie save. Apie jį, jo pasiekimus kalba kiti 🙂 ..

Dar viena paslėpta energijos “nutekėjimo“ sritis – pritarimo troškimas. Kiekvienam būna akimirkų, kai savo kalbomis norime įtikinti aplinkinius savo nepaprastais sugebėjimais. Tai visiškai natūralus noras, slepiantis savyje didžiulę jėgą. Paklusę šiai jėgai, dažnai prarandame ir saiką, ir mandagumą.. Tokiu būdu taip pat tuščiai iššvaistome savo dvasinę srovę. Išmokime patys pasidžiaugti savo pasiekimais.. O pritarimas bus, jei tikrai darbuosimės iš širdies, nereikia jo “prašytis“ ..

Ir.. pozityvumas. Tai svarbi charizmatiško žmogaus taisyklė. Šviečia ir spinduliuoja tik šviesa 🙂 .. Patraukli tik harmonija. O ir pritraukiame į savo gyvenimą tik tai, ką patys spinduliuojame. Žadinkime, pajunkime šią stebuklingą jėgą savo ir visų labui. Mes visi tai galime. TIKRAI 🙂 ..

Metaforos

Įdomu, kodėl metaforos turi tokį poveikį ir leidžia pamatyti tai, ką paprastame pasakojime sunku parodyti ir išreikšti? Pirmiausia pažiūrėkime, kokia metaforos reikšmė. Žodis “metafora“ kilęs iš graikų kalbos “metaphora“ ir reiškia perkėlimą. Žodyne šis žodis apibūdinamas kaip vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė – tai, kas lyginama, dažnai neįvardinama, atspėjama iš konteksto.

Mokslininkai įrodė, kad metaforos stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį ir skatina visuminį mąstymą. Metaforos suvokiamos ne tiek intelektualiai, kiek jutimiškai. Metaforos nebando kažkuo įtikinti, neneigia mūsų nuomonės, todėl nesukelia jokio vidinio pasipriešinimo ir noro ginčytis. Mes jas arba suprantame, arba ne. Jos gali būti ir labai sudėtingos, ir labai paprastos, naudojamos kasdieninėje kalboje, posakių pavidalu.

Sudėtingoms metaforoms priskiriamos alegorijos, įvairios analogijos, taip pat siužetai, turintys keletą prasmės lygmenų, nebūtinai aprėpiančių kažkokį ryškų turinį. Jų paskirtis – suaktyvinti ir atskleisti neprieinamus žmogaus pasąmonės resursus, stimuliuoti mąstymo procesą, kurio metu pamatomos iki tol nežinomos sritys. Kadangi kreipiamasi tiesiogiai į pasąmonę, išsijungia išankstinė kritika ir racionalizacijos.

Metafora šiame mąstymo procese tampa asociacijų katalizatoriumi, savotišku ryšininku, ji pasiūlo protui pačių sudėtingiausių uždavinių sprendimus, parodo esmę. Dažnai žmonės tiesiog negali sutikti su kažkokiu mąstymo būdu, požiūriu į pasaulį ir tai apsunkina bendravimą. Metaforos sėkmingai naikina šį bendravimo barjerą, sukuria tarpusavio ryšius, sustiprina supratimą. Mes tiesiog nepajėgūs ginčytis su metafora..

Su metaforos simbolika susijusios asociacijos labai dažnai duoda postūmį “praregėti“. Kasdieniniame bendravime metaforos padeda perduoti norimą turinį neįžeidžiant, nesukeliant pasipriešinimo ir ginčų. O esant tam tikroms aplinkybėms, jos gali pastūmėti žmogų į neregėtas kūrybos aukštumas.. Taigi, neginčijamai – metaforos kartais išties stebuklus daro 🙂 ..

Keletas pasakojimų, kurie ir nuotaiką kelia, ir priverčia susimąstyti 🙂 ..

SAVO ŽODŽIŲ NELAISVĖJE
Išminčius mokė:
– Kol žodis neištartas, jis belaisvis to, kas jį ketino ištarti. Kai žodis pasakytas, jo belaisviu tampa tas, kuris jį ištarė.

GERIAU PATYLĖTI
Išminčius prisipažino:
– Aš dažnai apgailestauju dėl to, kad kalbėjau, bet retai gailiuosi tylėjęs..

KAS KIENO TARNAS
Valdovas papriekaištavo asketui:
– Kodėl tu nenusilenki man, kaip dera daryti visiems mano tarnams?
Asketas jam atsakė:
– Suprask, kad ne aš tavo tarnas, o tu – mano tarnų tarnas. Mano valioje visi žemiški norai, ir jie man pavaldūs. O tu – žemiškųjų norų vergas, jie tave nugalėjo ir valdo, ir tu esi jų tarnas.

GALVOK APIE RYTOJŲ
Atsiskyrėlis patarė:
– Tai, ko tu nenori turėti rytoj, atsisakyk šiandien. O tai, ką nori turėti rytoj, įsigyk šiandien.

VALGYK SAIKINGAI
Gydytojas patarė:
– Nesuvirškintas maistas doroja tą, kuris jį valgė. Todėl maitinkis saikingai, kad tai, ką tu suvalgei, nepradėtų valgyti tavęs.

DRĄSI OŽKA
Ožka užsiropštė ant aukšto stogo ir nuo ten drąsiai koneveikė vilką. Jis klausėsi, klausėsi jos burnojimo ir pasakė:
-Tai ne tu, ožka, kalbi įžūlius žodžius, o toji vieta, kur tu esi.

DOSNUMO ESMĖ
Filosofo paklausė:
– Kas yra tikrasis dosnumas?
-T ikrasis dosnumas yra tuomet, kai sunkią valandą padedi reikalingam paramos, – atsakė jis.

IŠMINTINGAS ŽMOGUS
Vienas išmintingas žmogus buvo labiau linkęs klausyti, negu kalbėti. Paklaustas, kodėl jis taip elgiasi, žmogus atsakė: “Ne be reikalo kūrėjas davė žmogui vieną liežuvį ir porą ausų“..

INDĄ PAŽINSI IŠ SKAMBESIO, ŽMOGŲ – IŠ ŠNEKOS
Kaip kad molinio indo stiprumą parodo skambesys, taip žmogaus būdą parodo žodžiai, kuriuos jis ištaria..

IŠMINTIS
Išminties šventovėje viskas tinka ir neatmetama niekas iš to, ką sukuria protas, ko moko papročiai, kas ramina ir nukreipia mintis nuo negandų. Dideliame ūkyje naudojami ne tiktai sidabriniai ir auksiniai indai, bet ir indai, pagaminti iš molio. Ir kaip teisingi apaštalų pamokymai apie tai, kad nuolatos reikia gyventi džiaugsme ir lavinti protą, teisinga ir tai, kad nėra nė vieno menkaverčio pasakojimo, iš kurio negalima būtų pasisemti išminties, suvokus jo esmę..

Saulėto ir smagaus visiems savaitgalio 🙂 !

Dvasinė branda

Visi žmonės yra skirtingi, ir ne tik savo charakterio savybėmis, bet ir dvasine branda. Rytų filosofai skiria žmonės į kūdikio, vaiko, paauglio, jaunuolio, brandaus žmogaus dvasią ir sieja tai su karma. Panašią išvadą, remdamasis savo praktika, padarė ir amerikiečių psichologas D.Stivensas. Man jo išvados ir pasvarstymai pasirodė įdomūs, aktualūs ir atitinkantys realybę, todėl sutrumpintai išdėstysiu esmę.

Būti suaugusiu žmogumi dar nereiškia būti subrendusia asmenybe. Lygiai taip pat nereiškia, kad visi jauni žmonės yra nesubrendę. Dažnai tenka matyti, kaip suaugę žmonės elgiasi lyg paaugliai. Ir, atvirkščiai – jauni žmonės rodo jų amžiui nebūdingą brandą ir išmintį. Kuo brandesnis žmogus, tuo jame daugiau atsakomybės, bendražmogiškų vertybių suvokimo. Didelis egoizmas rodo nebrandų charakterį. Pažiūrėkime, kaip psichologas suskirstė brandos etapus ir jiems būdingus teiginius. Suprantama, jie yra suaugusių žmonių.

Pirmasis sąlyginis brandos etapas – kūdikio sąmonė. Šio etapo pagrindiniai teiginiai: pasaulyje tiek daug naujo ir netikėto; gyvenime taip viskas supainiota – dažnai jame nesusigaudau; mano giminaičiai ir draugai man yra viskas pasaulyje, be jų tiesiog negalėčiau gyventi; aš dažnai jaučiuosi pasimetęs ir man reikalingas žmogus, kuris galėtų pamokyti, ką reikia daryti; kiekvienas gyvenime turi elgtis taip, kaip jam patinka; tik gąsdinimu galima pasiekti tai, ko norėtum; jeigu kas nors stojo tau skersai kelio – nusikratyk juo; esu labai prietaringas..

Antrasis brandos etapas – vaiko sąmonė. Jo pagrindiniai teiginiai: tik tarp panašių į mane žmonių jaučiuosi saugiai; žmonės turi žinoti savo vietą; paprastai aš elgiuosi taip, kaip man yra sakoma; papildomas atsargumas niekada nepakenks; neverta pasitikėti nepažįstamais žmonėmis; jeigu negyvensiu pagal Dievo įsakymus, jis tikrai mane nubaus; niekada negalima pamiršti, kad visur aplinkui pilna virusų ir mikrobų; tai, kas sena ir išbandyta – geriau už viską; velnio pagundos jėga yra labai didelė; man nepatinka nežinomi produktai..

Trečias brandos etapas – paauglio sąmonė. Šio etapo teiginiai: gyvenimas – kova, visuomet turi būti pirmas; svarbiausia gyvenime – sėkmė; aš žinau, kaip išgauti naudą iš vieno ar kito dalyko; man į galvą nuolat ateina puikių idėjų – žmonėms reikėtų pasimokyti iš manęs; nesigailiu netikėlių; biznyje laimi kieta politika – negerbiu minkštakūnių; ateis laikas, kai mes visiškai pažabosime gamtą; išgyvena stipriausi, nugalėję lieka; svarbiausia padaryti gerą įspūdį; man patinka padaryti geriau už kitus ir išsiveržti į priekį..

Ketvirtasis brandos etapas yra jaunuolio sąmonė. Jam būdingi teiginiai: aš noriu save pažinti; jaučiu būtinybę padėti nelaimingiems žmonėms; man patinka stebėti žmonių elgesį; mane domina įvairios pasaulio religijos; mėgstu ragauti naujus valgius; manau, kad gamta turėtų būti apsaugota nuo negailestingo plėšimo; aš dar nesuvokiau savo paskirties šiame gyvenime; mano širdis atvira žmonėms; dažnai gyvenimas – sudėtingas dalykas; kartais jaučiu, kad manęs daugelis nesupranta; manau, kad iš esmės visi mes – broliai ir seserys šiame pasaulyje..

Ir paskutinis žmogaus brandos etapas – suaugusio žmogaus sąmonė. Jam būdingi teiginiai: gamta – svarbiausias mūsų mokytojas; tikiu, kad tarp žmonių egzistuoja glaudus ryšys; jei įskaudinau kitą, jaučiu skausmą ir pats; aš turiu savo nuomonę, kuri dažnai kertasi su visuomenėje pripažinta; aš noriu būti toks, koks esu; jaučiu savyje gilų dvasingumą, kurio nebūtina sieti su religija; aš manau, kad daugeliu atveju ligų šaltinis – savos emocijos ir nuostatos; jaučiu gilų ryšį su gamta ir gyvūnais; išorė nėra svarbu – daug svarbesnis žmogaus vidus; aš lengvai bendrauju su įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis; į gyvenimą žiūriu filosofiškai..

Įdomus suskirstymas, tiesa? Yra tame logikos, o ir pavyzdžių gyvenime.. D.Stivensas teigia, kad pagrindinė žmogaus brandos tendencija yra nukreipta į asmeninės patirties įgijimą. Bręsdamas žmogus vis giliau sugeba įsisavinti ir analizuoti jam pateiktas gyvenimo situacijas. Subrendęs žmogus sugeba konfliktines situacijas išspręsti taikiai ir neskausmingai. Jo mintys ir sprendimai tampa vis labiau nepriklausomi. Kuo brandesnis žmogus, tuo mažesnę jis jaučia baimę kitų žmonių ir nežinomybės akivaizdoje. Jo principai – vis labiau bendražmogiški.

Brandos ribų nėra, branda beribė. Žinoma, tai sąmoningas augimas, kai nuo egoistinių apribojimų augama iki bendražmogiškų vertybių. Arba.. užstringama ties kažkuriuo etapu, lyg sugedusi plokštelė.. Priminsiu, kad tai sąlyginis suskirstymas, bet verčiantis susimąstyti.. ir vėl prie to paties: viskas mumyse, viskas mūsų valioje.. jei tik tai suprantame 🙂 ..

Kūrybiškumas

Dažniausiai menininkams priskiriame šią savybę, nesusimąstydami, kad ji yra kiekviename iš mūsų. Tai galinga gyvenimo jėga, dažnai lydima spontaniškumo ir glūdinti mūsų intuicijoje. Teigiama, kad mūsų protėviai išgyveno būtent intuicijos dėka. Intuicija pajungia aukščiausią žmogaus kūrybingumą, panaudodama ne tik vaizdinius, metaforas, simbolius ir archetipus, bet ir įjungia visas nestandartines pažinimo formas, kurias per visą savo gyvavimą sukaupė žmonija.

Valstybė, religija ir išsilavinimas kartu sukūrė priklausomybės atmosferą, laikančią žmogų intelektualinės vergovės būsenoje. Todėl dauguma žmonių nežino apie savo kūrybines galias ir išsivadavimo ieško išorėje. Tikisi pagalbos iš artimųjų, draugų, bažnyčios, valstybės.. Nesusimąstydami, kokią galingą kūrybinę jėgą ir gabumus nešiojasi kiekvienas savyje.

Daugelis žmonių mano, kad jie nėra kūrybiški. Mes esame patyrę tiek kritikos, kad bijome ką nors naujo ir pradėti. Dažniausiai negaudavome padrąsinimo ir paramos, todėl nusprendėme, kad esame nekūrybiški ir šitą savybę priskyrėm meno žmonėms, kažkam.. tik ne sau. Bet.. tai nėra tik menininkų privilegija, tai kiekvieno žmogaus savybė, tik kartais užgesinta ir giliai glūdinti.

Kūrybinė jėga atsiveria, kai drįstame peržengti mus ribojančias idėjas, įvairius blokus ir baimes. Visi dvasiniai mokymai pabrėžia: “Viskas, kas jums reikalinga, yra jūsų viduje.. Dangaus karalystė jumyse“. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo dovaną ir galimybę išreikšti save, pasiekti viską, ko trokšta. Būti kūrybiškam reiškia būti drąsiam, entuziastingam, lanksčiam. Tuomet atsiveria intuicija ir žmogus kūrybiškas visame, ką jis bedarytų.

Jis tampa kanalu, kuriuo laisvai teka kūrybinės jėgos, jo kūryba stimuliuojama iš išorės ir iš vidaus, jis turi ryšį su intuicija ir ja pasitiki. Intuicija – tarsi tiltas, kuriuo mūsų siela susisiekia su sąmone ir atveria aukščiausias kūrybiškumo išraiškas. Beje, didžioji dalis filosofijos, meno ir mokslinių atradimų vyksta būtent intuicijos plotmėje, tam reikalingos ne tik žinios, nes logika – tai ribotas mūsų mąstymo instrumentas. Ji apdoroja turimą informaciją, bet nekuria naujų žinių.

Loginis mąstymas daro nuoseklius žingsnius, o intuicija veikia žaibiškai, jos dėka žmogus pamato visą vaizdą ar mąstymo rezultatą, iki kurio logika negali atvesti. Senovės mąstytojai manė, kad intuicija yra žmogaus sugebėjimas pažinti tiesą visuose matmenyse: laike ir erdvėje, akimirkoje ir amžinybėje, dabartyje ir ateityje. Šiuolaikiniai mokslo žmonės intuicijai apibūdinti naudoja visuotinai priimtą terminą “ nušvitimas“.

Manoma, kad intuicija slypi mūsų pasąmonėje, jai subtiliai sąveikaujant su sąmone. Amerikiečių tyrinėtojas G.Volesas sukūrė kūrybinio mąstymo schemą, stebėdamas žymių mokslininkų kūrybinį procesą. Shemą jis suskirstė į keturias pakopas:
Pirmoji – pasirengimas. Renkama būtina informacija apie problemą ir bandoma loginiu keliu ją išspręsti.
Antroji – inkubacija. Tai problemos brandinimas, išnešiojimas, kuris išoriškai atrodo lyg sąstingis. Iš tiesų vyksta giluminiai pasąmoės veiklos procesai ties ta problema, prieš kurią bejėgė logika.
Trečioji – nušvitimas. Visada ateina staiga ir netikėtai. Sprendimas gimsta simbolio ar minties – vaizdinio forma, kurią nusakyti žodžiais labai sunku.
Ketvirtoji – patikrinimas. Vaizdinys “įgauna“ žodžių pavidalą, mintys išsirikiuoja nuoseklia, logiška grandine, atradimas moksliškai pagrindžiamas.

Žinoma, nušvitimas yra šio kūrybinio proceso kulminacija. Klasikinė nušvitimo iliustracija – iš vonios iššokęs ir šaukiantis “Eureka!“ Archimedas 🙂 . Psichologai ir filosofai sutaria: kelias, vedantis link nušvitimo, yra žinomas. Kaip tai pritaikyti kiekvienam žmogui? Pirmiausia – suprasti, kad tai sąmoningos ir nuoseklios veiklos rezultatas. Tam, kad būtume gyvenime kūrybingi, turime pirmiausia žinoti, ko norime, ko siekiame ir nesipriešinti tam, prie ko “širdis linksta“, kam esame imlūs ir gabūs.

Turime būti nuoseklūs, nepaskęsti smulkmenose. Kaip dailininkas piešia paveikslą savo vaizduotėje, taip ir mes turime turėti aiškų, detalų vaizdą to, ko siekiame. Mokėti išlaukti, nesiblaškyti. Nebijokime rizikuoti, nes būti kūrybiškam iš esmės reiškia prisiimti tam tikrą dalį rizikos ir mokytis iš klaidų. Mąstykime aukštomis kategorijomis, kūrybingai, atmeskime stereotipus. Būkime iniciatyvūs, entuziastingi, pozityvūs.

Ir.. nesilygiuokime į nieką, pasitikėkime savimi. Kiekviename iš mūsų egzistuoja jėga, žinanti geriausią mums kelią. Intuicija atvers aukščiausią kūrybingumą, suteiks idėjų, minčių, būtinų visiems gyvenimo klausimams išspręsti. Viskas mumyse 🙂 ..

Ar majų kalendorius – pranašystė?

Pirmą kartą su majais susitiko Kolumbas. 1502 metais jis ketvirtąjį ir paskutinį kartą plaukė į Ameriką. Sustojęs mažoje saloje prie šiandieninio Hondūro krantų, jis susitiko su indėnų pirkliais, plaukusiais dideliais laivais. Šie pasisakė esantys “iš Majan“, taip Kolumbas vėliau ir užrašė, o vėliau majais pavadino ir pačius gyventojus. Majai prieškolumbinėje Amerikoje gyveno visai izoliuoti, beveik nebendraudami su kaimynais.

Tai viena paslaptingiausių civilizacijų, kartais vadinamų vienišais genijais. 1562 metais galutinai sužlugdyta ir sunaikinta. Majų sostinėje Mani didžiuliame lauže sudeginamos visos surinktos majų rankraštinės knygos. D.de Lando kronikose yra įrašas: “Radome pas juos (majus) daugybę knygų. Kadangi jose vien tik prietarai ir kipšo apsėstų sapaliojimai, visas jas sudeginome“. Paradoksas, bet tų pačių užkariautojų dėka išliko jų parašytos kronikos, iš kurių sužinome apie neįtikėtinus tiems laikams majų pasiekimus.

Taip pat išliko trys majų hieroglifų knygos – Paryžiaus, Drezdeno ir Madrido kodeksai, taip vadinami pagal vietas, kur jie dabar saugomi. Juose aprašomi įvykiai iš majų istorijos, religijos metraščiai, mitologija, genčių istorijos. Iš jų sužinome, kad iki kolonizacijos majai buvo sukūrę vieną pačių pažangiausių civilizacijų Vakarų pasaulyje. Jie vertėsi žemdirbyste, statė didelius akmeninius pastatus, šventyklas, taip pat piramides – observatorijas. Gamino aukso ir vario dirbinius.

Vystė mokslą. Turėjo hieroglifus ir su juo susijusią literatūrą, matematiką ir astronomiją. Taip pat pirmieji pasaulyje – tūkstančiu metų anksčiau, nei Senasis pasaulis – išrado nulį, kuris atrodo paprastas, bet iš tiesų yra genialus atradimas. Ir, žinoma, majų kalendorius, apie kurį tiek daug mitų.. Jis vertingas tuo, kad yra pakankamai tikslus ir padeda mokslininkams atsekti praeities įvykius.

Kalendorius pradėtas rašyti 3113 metais prieš mūsų erą ir pradinė data žymima kaip “4Aau 8 Kumu“, rašo šią sritį nagrinėjęs M.Stinglas. Kalendoriuje pažymimi kūrybos ir griovimo ciklai, šventieji metai, apibrėžti mėnesiai – 18 po 20 dienų ir papildomos 5 dienos – tai metų trukmė. Taip pat svarbios žemdirbystei, apeigoms datos. Buvo teigiama, kad yra ilgasis ciklas, kurio trukmė – apie 5000 metų (kituose šaltiniuose 5200, 5125). Smulkiau nenagrinėsiu, kam įdomu, pasidomės, informacijos tikrai daug..

Pagrindinis klausimas – kuo remiantis šiuo metu daromos prielaidos apie 2012 metų įvykius? Majų kalendoriuje data apie 2012 pažymima kaip “laiko pabaiga“. Ką tai reiškia? Ogi tik tiek, kad kalendorius buvo sudarytas tiems 5000 metų, t.y., vienam Ciklui. Jokių pranašysčių, išskyrus tuos žodžius, kalendoriuje nėra. Tai tiesiog ilgos eros, Ciklo pabaiga. Kituose jų rašytiniuose šaltiniuose išlikę įrašai, kad “eros pabaigoje gims baltojo jaguaro vaikai, ateisiantys pakeisti pasaulį į gera“.. Iš to galime daryti išvadą, kad su nauja era įvyks žmogaus sąmoningumo šuolis. Tik tiek, remiantis pačiu kalendoriumi.

Jei nagrinėsime plačiau, tai ir kitose religijose taip pat pažymimas pasaulio Ciklas, kuris kartojasi kas 5000 metų. Cikle yra keturi amžiai po 1250 metų. Tai Aukso amžius, Sidabro amžius, Vario amžius ir Geležies amžius. Ciklas dar vadinamas Pasaulio Drama. Nors Drama amžina, tačiau yra nuosekli įvykių seka ir todėl yra pradinis taškas. Keturių amžių arba keturių ciklo dalių pavadinimai, simbolizuojantys metalus, atspindi ne materialią, ne vartojimo kultūrą, o sielos kokybines savybes, jos atsparumą.

Kokios pagrindinės Ciklo amžių savybės, nusako patys metalo pavadinimai – Aukso amžius – tai tyrumas, švara, maksimalus dieviškumas ir grožis. Sidabro amžius – visa kūrinija jau praradusi penktadalį dvasinės energijos, nes prisiriša prie materijos, bet dar dominuoja sielos sąmonė ir žmonės pilnai suvokia savo dvasinę esmę. Bet.. kaip sidabrą jau veikia išoriniai veiksniai, sukeliantys tamsėjimą.

Vario amžiaus pradžioje įvyksta esminis pasikeitimas (prasideda kova su gamta, žmogus prieš žmogų dėl materijos) ir pagimdo dvasinį dvylipumą. Žmogus pats pradeda skleisti atskyrimą bei susipriešinimą. Prasideda žmogaus kančia, ieškojimas prarasto, kuriamos religijos. Geležies amžiuje auga mokslo ir technikos pasiekimai, nes to reikia, siekiant pažinti ir įvaldyti kūriniją.

Geležies amžiaus pabaigoje (kituose šaltiniuose – tamsos amžius, Kali juga) žmogus neturi nieko – nei džiaugsmo, nei sveikatos, nei tikėjimo, nei moralinės stiprybės.Tuo pačiu proto puikybės ir pagundų karalijoje stiprus atsisukimas į dvasingumo šaltinį. Dvasios tamsoje, sielų šurmulyje, kai tiek daug kalbama, siūloma, nežinojimo tamsą tyliai pradeda sklaidyti žinių tiesa – žinios apie mūsų visų vienodą prigimtį, amžiną kūriniją ir Kūrėją. Turi suirti sena, kad gimtų nauja – tai yra sąmoningumo šuolis, seno (mąstymo) pabaiga, kad gimtų nauja.

Ar jums nieko neprimena? Žinoma, kad vyksta pokyčiai, visi tai jaučiame. Kokie jie bus – priklausys tik nuo mūsų. Jokių priešų mes neturime, išskyrus save pačius. Mūsų proto galimybės, egoizmas, užgožė mūsų tikrąją prigimtį – dvasingumą. Futurologų ir mokslininkų manymu, mes praplėsime išmatavimų skaičių, kurių pagal visas teorijas, yra 11, mums prieinami – tik trys. O žiniasklaidos eskaluojama tema apie “2012 12 21“ – tėra prielaidos ir naujos temos šou darymui. Tikėti tuo ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas.

Nepamirškime, kad tik keli procentai iš visų pranašysčių išsipildo – yra ir tokia statistika. Pasirenkame patys, kuo tikėti ir savo realybę kuriame patys. Kaip peržengsime ciklų, amžių, periodų ribas – tik mūsų atsakomybė. Galime apgauti save, kitus, bet Visatos dėsnių (kuriuos kol kas vargu ar suprantame), neapgausime. Jeigu iki šiol mus “nešioja“ Žemė, reiškia, yra tam priežastys, yra jegų, energetinių egregorų, kurie išlaiko pusiausvyrą.

Pranašystės daromos, remiantis bendrais užfiksuotais dėsniais (priežasties – pasekmės), pagal to momento padėtį arba “pamatomos“. Bet kokia pranašystė – prielaida, vienas iš variantų. Majų kalendorius nėra pranašystė, tai vertinga informacija. Jis tik primena mums, kad gyvename ciklų, erų, amžių sandūroje, gyvename pokyčių laikotarpiu. Tai puiki proga visiems mums susimąstyti ir atkurti harmoniją – su savimi, aplinkiniais, su gamta. Yra posakis: pagyvensim, pamatysim 🙂 .. Ar verta gyventi pranašysčių baimėje? Manau, tikrai ne 🙂 ..

Pažinimo Ratas

Pažinimo Rato sąvokai išreikšti naudojami tam tikri būdai. Tai keturi senoliai, keturi vėjai, keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai, keturios simbolinės rasės ir daug kitų prasmių, nusakomų skaičiumi “4“. Pažinimo Ratas padeda pamatyti ir suvokti tai, kas nevisiškai suprantama ir pastebima, nes tai ne fizikos objektai, o idėjos.

Pavyzdžiui, atskleidžia mūsų ketveriopą prigimtį: fizinę, mentalinę, emocinę ir dvasinę. Sveikas, išlaikantis pusiausvyrą žmogus noro ir valios pastangomis sugeba ištobulinti visus šiuos prigimties aspektus ir būti su jais darnus. Asmens tapatumą, buvo manoma, sudaro keturi aspektai: 1) Kūno pajautimas: savo fizinės prigimties suvokimas; 2) Savęs suvokimas: galvojimas apie save ir savo galimybių žinojimas; 3) Savigarba: požiūris į save ir galimybės tobulėti bei keistis; 4) Apsisprendimas: gebėjimas valios pastangomis ugdyti savo fizines, mentalines, emocines bei dvasines savybes.

Taip pat buvo vadovaujamasi keturių pasaulio šalių vertybėmis. Rytų šalies vertybės – šviesa, pradžia, atsinaujinimas, nekaltumas, atvirumas, spontaniškumas, viltis, tyrumas, vaikystė, drąsa… Pietų šalies vertybės: jaunystė, pilnatvė, vasara, širdis, dosnumas, meilė, ryžtingumas, idealizmas… Vakarų šalies vertybės: tamsa, nežinomybė, svajonės, atkaklumas, apmąstymas, tyla, pagarba, aukojimasis, savęs pažinimas… Šiaurės šalies vertybės: senoliai, išmintis, mąstymas, supratimas, svarstymas, organizavimas, atskyrimas, pilnatvė, nešališkumas, įžvalga, teisingumas…

Dabar apie svarbiausius principus, kurių moko Šventas Medis ir Pažinimo Ratas. Jų dvylika:

1) Vienovė. Viskas yra tarpusavyje susiję ir viską jungia vieninga visuma. Šios visumos dalys tam tikrais ryšiais tarpusavyje susijusios. Taigi – pažinimas įmanomas tik suvokus tokį visumos ryšį.
2) Kaita. Visa, kas sukurta, nuolat keičiasi. Nieko nėra pastovaus, išskyrus ciklų kaitą. Yra dvi kaitos rūšys: viena jų – suartėjimas, kita – atsiskyrimas (skilimas). Abi šios tarpusavyje susijusios pokyčių rūšys yra vienodai reikalingos.
3) Kaita vyksta tam tikrais ciklais arba pagal atitinkamus modelius. Nieko nėra nereikšmingo ar atsitiktinio. Kartais nelengva suvokti visumos ryšio pokytį: dažniausiai mūsų požiūris ir situacija, kurioje priimame pokytį, yra riboti, todėl mes negalime aiškiai suvokti šio pokyčio.
4) Matoma ir nematoma. Fizinis pasaulis yra tikras. Dvasinis taip pat. Abu – tos pačios tikrovės aspektai, turintys savo dėsningumus. Nusižengus dvasiniams dėsniams, kinta ir fizinis pasaulis, ir atvirkščiai. Gyvenimas darnoje – tai abiejų šių tikrovės aspektų laikymasis.

5) Žmonių prigimties rūšys yra dvi: fizinė ir dvasinė.
6) Naujų vertybių įgijama, jei žmonės nuoširdžiai stengiasi. Kuklus gali tapti narsuoliu, silpnas – įgyti jėgų ir drąsos, fizinės prigimties žmogus (materialistas) – pažvelgti į savo vidų ir išgirsti dvasios balsą. Vyksmas, kurio metu žmonės įgija naujų savybių, vadinamas Tikruoju Mokymu.
7) Tikrasis Mokymas ugdomas keturiais aspektais (fizinis, mentalinis, emocinis bei dvasinis). Juos Pažinimo Rate simbolizuoja keturios kryptys. Valios pastangomis tuos aspektus galime išugdyti. Tik visiškai įvaldęs savo prigimtį, žmogus išlaiko pusiausvyrą ir suvokia visumą.
8)Dvasinę esmę sudaro keturios tarpusavyje susijusios galios. Pirma: tai gebėjimas turėti ir suvokti nematerialioje tikrovėje sapnus, vizijas, idealus, dvasinius mokslus, tikslus ir teorijas. Antra: mokėti priimti tikrovę, kaip neįgyvendintų galių atspindį simboline forma, elgtis kitaip nei lig šiolei ar tapti kitokiu. Trečia: talentas pavaizduoti šią nematerialią tikrovę kalbos, meno, matematikos ir kitais simboliais. Ketvirta: atskleidžiant simbolius, priimti ateities sprendimus ir veikti, kad potenciali galimybė taptų tikrove.

9) Būtina aktyvi veikla, kad atsiskleistų potencialios galimybės.
10) Valia reikalinga, kad galėtume peržengti šį slenkstį ir tapti kitokiais. Žmogus turi pats apsispręsti, ar jam reikia leistis į dvasinę kelionę, o dvasinis kelias kantriai lauks tų, kurie tvirtai pasiryžo juo eiti.
11) Pagalbą gaus kiekvienas, kuris apsisprendžia eiti tobulėjimo keliu. Jis sutiks mokytojus ir vadovus bei įgys dvasinę apsaugą. Nebus išbandymų, viršijančių jo jėgas.
12) Pradingęs noras sekti Mokymu – tai vienintelė žmogaus nesėkmė, kuri gali jį ištikti.

Įspūdinga, tiesa? Priminsiu, kad tai Amerikos indėnų dvasinio mokymo esmė, surinkta po kruopelytę ir atgaivinta grupelės entuziastų. Kiekviena gentis turėjo savitą mitą apie pasaulio sukūrimą, kurių personažai – gamtos stichijos, gyvūnai ir paukščiai. Įkurtas Keturių pasaulių tarptautinio asmenybės ir visuomenės raidos institutas, kurio įkūrėjas – Phil Lane Jr. – yra tradiciškai pripažintas indėnų vadas. Už savo veiklą jis apdovanotas aukštu Žmogaus laisvės ir teisių fondo apdovanojimu. Tokiu apdovanojimu įvertintas ir Tibeto vadovas Dalai Lama. Jei ką sudomino, yra “Vagos“ išleista knyga “Šventas Medis“.

Man ši tema buvo įdomi ir netikėta – tiek gilios išminties praplėtė mano supratimą apie šios tautos gyvenimo filosofiją, nelengvą likimą, išlikimą, identiteto kainą. Šią temą pratęsiu dar vienu įdomiu fenomenu – dabartinėje Meksikoje gyvenusių Majų kalendoriaus pranašystėmis..