Džiaukimės.. iš širdies :)

Teigiama, kad yra ryšys: mimika – emocija ir atvirkščiai. Šypsotis patariama dažniau, kad sukeltume sau teigiamas emocijas. Žinoma, kad tai veikia, bet šiandien aš ne apie tai ir tikrai ne apie “budinčias“ šypsenas, kurios daugiau į grimasas panašios ir sukelia tik atgrasumą..

Šiandien “oficiali“ pokštų diena – balandžio pirmoji 🙂 Sveikinu visus pokštautojus 🙂 !! Ir noriu šiandien pasvarstyti apie nuoširdų, tikrą, tyrą džiaugsmą ir juoką. Kai nuoširdžiai juokiamės, aktyvuojamas visas organizmas, esame maksimaliai atsivėrę ir natūralūs. Tai tokia maloni ir lengva energija 🙂 ..  Satyrikai ar kokios dirbtinės atpalaiduojančios priemonės sukelia laikiną euforiją, kuri greit praeina. Tikra džiaugsmo emocija kyla iš širdies, kartais spontaniškai, kartais ir ne laiku 🙂 .. Visi esame buvę situacijose, kai juoką sukelia kitiems nejuokingos frazės ar žmonių veiksmai, kažkokios smulkmenos, kurios prajuokina iš širdies .. 

Arba džiaugsmas ir šypsena iki ausų, kai matome žaidžiančius vaikus, šėlstančius gyvūnus, kūdikio šypseną.. arba mylimo žmogaus veidą, arba seniai matyto draugo veidą.. Smagus draugų pokalbis, netikėta maloni staigmena 🙂 . Prasiskleidęs ilgai lauktas žiedas, seniai matyta jūra ar kalnai, saulėlydis ar saulėtėkis, pažėręs danguje spalvų didybę, vaivorykštė po lietaus, debesų įmantriausia architektūra.. Aš apie šitą džiaugsmą ir šypsenas, ir juoką, kurie iš širdies, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną ir smagų atsipalaidavimą.. tokiomis akimirkomis esame tikri 🙂 .. Nuostabu 🙂 !

Tikiuosi, ir jums sukels nuoširdžią šypseną mano užrašyti šeimos ir draugų vaikučių nuoširdūs pasisakymai, kai jie dar atviri, nepaliesti suaugusių rimtumo, tokio.. angeliško amžiaus 🙂 :  Žilvinas žaidžia su metukų amžiaus Jurgute. Labai gerai sutaria ir pagaliau pareiškia: “ Jurga mano brolis !“ 🙂 ..    Donatui ne taip gerai sekėsi bendrauti su Greta (abiems po 3 metukus), jie vis susipešdavo, todėl jis padarė išvadą : “ Ji ne mergaitė, ji kareivis! “ 🙂 …  

Donatas nustemba, po lietaus pamatęs pirmą kartą daugybę sliekų: “Mamyte, žiūrėk, kiek batų raištukų eina “ 🙂 …    Dar didesnę nuostabą Donatui, tikram miesto vaikui,  sukelia pirmąkart gyvenime matyta kiaulė ir nežinodamas, kaip ją pavadinti, teištaria: “Žiūrėk, koks didelis triušis!“ 🙂 …    Žilvino klausia, kokioje gatvėje jis gyvena. Jis su nuostaba: “ Aš ne gatvėje gyvenu, o name.. “ 🙂 ..   

Gintarė džiaugsmingai praneša mamai: “ Aš sužinojau, kur Kalėdų Senelis gyvena!“ “Kur gi?“- klausia mama. “Kinijoje, nes ant visų kalėdinių dovanų užrašyta “made in China“ – atsako Gintarė 🙂 …    Donatas, ilgai žaidęs pajūryje su smėliu ir kastuvėliu, išrandą žodį: “Čia ne kastuvėlis, o kapstasmėlis! “ 🙂 ..    Kamilė močiutei: “ Aš pažaisiu, o tu, močiute, eik, valgyt pavirk.. “ 🙂 ..   

Žilvinas kieme rado vabaliuką: “Einu, seneliui parodysiu“. Po kiek laiko klausiu:“ Ar parodei seneliui vabaliuką?“ “Taip, – atsako Žilvinas- senelis vabaliukui labai patiko“ 🙂 …    Kamilė samprotauja: “Aš negaliu su šita dantų pasta valyti dantukų. Žiūrėk, čia nupieštos uogytės, o kas gi su uogiene dantis valo ?! “ 🙂 ..

Kokie jie nuostabūs – mūsų vaikučiai 🙂 .. Tikiuosi, ir jus pralinksmino 🙂 . Juokimės į sveikatą.. O gal ir jūs parašysite savo mažųjų samprotavimus? Ar kokį smagų įvykį? Būtų smagu 🙂 .. Linksmos visiems pokštų dienos!

Kur tos jėgos dingsta ..

Rodos, pavasaris, gamta bunda – ir žmonės turėtų jaustis žvalūs. O ne, dažnai girdim visiškai atvirkščiai: nėra jėgų.. jau nuo pat ryto pavargęs .. Kas tai? Kodėl atsiranda nuovargis, net chroniškas nuovargis? Medicinos yra nustatyti vadinami tarpsezoniai, kurių metu žmonėms susilpnėja imunitetas, sumažėja energija.

Tai: 1) paskutinė vasario savaitė – pirma kovo savaitė; 2) paskutinė balandžio savaitė – pirma gegužės savaitė; 3) paskutinė biželio savaitė – pirma liepos savaitė (būtent šiuo laikotarpiu rekomenduojama ilsėtis); 4) paskutinė rugpjūčio savaitė – pirma rugsėjo savaitė; 5) paskutinė spalio savaitė – pirma lapkričio savaitė.  Šiais periodais būtinas vitaminas C, judėjimas, grūdinimasis, pakankamas miegas, naudingos žolių arbatos, imunitetą stiprinantys preparatai. 

Tai medicininė pusė, yra dar ir kita – psichologinė, dvasinė. Nuovargis tai fizinių, protinių, emocinių jėgų nebuvimas, o chroniškas nuovargis – tai ilgalaikis jėgų nebuvimas (čia nekalbame apie ligų sukeltą jėgų nebuvimą) . Nuovargis ir nusivylimas dažnai kyla iš neteisingai sudėliotų prioritetų gyvenime.

Susiformavęs keistas požiūris, kad iki išnaktų dirbantis, mažai besiilsintis, kenčiantis, susirūpinęs, nuolat stresuojantis žmogus – normalu ir gerai. Tuo tarpu pozityvumas ar ramybė priimami kaip lengvabūdiškumas ar abejingumas.. O juk tai turėtų būti ne tik natūrali žmogaus būsena, bet ir sėkmės variklis..

Pozityvumas yra energija, reali jėga, padedanti išlaikyti pusiausvyrą. Susikaupti ar susirūpinti turėtume iškilus problemoms, o ne nuolat. Be to, nuolat dirbant perkrovos režimu, organizmui tiesiog neužtenka pajėgumų, kad natūraliai atsistatytų. Idealu, kai planuojam tik tai, ką realiai, be blaškymosi, galime padaryti.

Kiekvienam veiksmui turėtų būti bent minimalus veiksmų planas, seka. Mažesniems tikslams – trumpesni laikotarpiai, didesniems – ilgesni, detalesni. Jei niekaip negalime pasiekti savo tikslų, reiškia, kažką darome ne taip arba tikslai yra neatitinkantys realių galimybių. Eikvojamės smulkmenoms ar nerealiems tikslams, atitraukdami tokiu būdu save nuo realių tikslų. 

Tokiu būdu patys padarome savo gyvenimą sudėtingą ir įmantrų, o iš tiesų viskas yra daug paprasčiau – visi “sudėtingumai“ dažnai tėra mūsų sugalvoti. O kai realybė neatitinka mūsų lūkesčių – tuomet kenčiame. Jaučiame įtampą, kuri ryja mus pačius, paverčia niūriais bambekliais. Jei nuolat esame įtampoje ir strese, tai ir nedideli sunkumai atrodo lyg katastrofa, o savo būseną skleidžiame į savo aplinką. Iš čia ir nuolatinis nuovargis, nes neramus protas – neramus ir gyvenimas..

Ką gi daryti, jei išties pradedame jausti tą chronišką nuovargį ir apatiją? Pradžiai pakanka sustoti, aprimti ir pamatysime sprendimus. Pirmiausia – pažiūrėti į savo gyvenimą, savo gyvenimo būdą. Ar išties viskas, kam skiriame savo laiką ir energiją, yra taip svarbu ir reikalinga? Aiškiai susidėlioti prioritetus.

Gyvenimas arba prabėga, arba mes jį pragyvename sąmoningai. Tai mūsų gyvenimas, kito laiko nebus.. Sugebėjimas gyventi sąmoningai – tai išėjimas iš chaoso į gyvenimo valdymą. Jei nevaldome savo gyvenimo, jis valdo mus. Kai susidėliojame prioritetus, gyvenimas įgauna prasmę ir nuoseklumą. 

Tuomet ir dirbame noriai, ir darbus atliekame kokybiškai. Ir jaučiamės gerai, nes viskas gyvenime yra tikslinga ir teikia džiaugsmą. Yra laikas darbui ir laikas poilsiui, pomėgiams. Mūsų vidinė harmonija kuria išorinę harmoniją. Ramybė, džiaugsmas yra ne išorinis veiksmas, tai žmogaus vidinė būsena, kurią kiekvienas galime susikurti. Kaip tinka čia išmintis: turtingas ne tas, kuris turi pinigų, o tas, kuris turi laiko 🙂 .. 

Ir.. nesibaiminkime savo gyvenimo valdymo: tai neturi nieko bendro su griežtumu ar rėmų nustatymu, ne, tai – laisva kūryba, tai labai įdomu ir taip smagu pasidžiaugti pasiektais rezultatais! Kitaip beliks būti tais, kuriuos valdo.. 

Taigi, viskas mūsų rankose: pasistiprinę vitaminais, judėjimu, sveiku maistu tarpsezoniais, pozityviai, kūrybingai ir su entuziazmu pasitikime kiekvieną naują dieną mūsų gyvenime.. Juk ji kiekviena vienintelė, persipinanti su kitomis, kurianti gyvenimo mozaiką, ir kokia ji bus – priklauso tik nuo mūsų 🙂

Ilgaamžiškumo paslaptys :)

Žmogaus organizmas yra nuolat atsinaujinanti, galingą imuninę sistemą turinti savireguliacinė sistema. Jos veiklą reguliuoja pasąmonė, taigi mums nereikia nuolat galvoti, kiek kartų įkvėpti ar kaip dažnai sutraukti ir atpalaiduoti širdį – visa tai ir daug kitų organizmo procesų reguliuojama “automatiškai“.

Organizmo atsinaujinimo galimybės didžiulės – tą patvirtina mokslininkų tyrimai. Pasirodo, Biblijoje aprašytas 800 metų žmogaus amžius yra ne pasaka, o realiai galimas idealiai funkcionuojančio organizmo amžius. Kas gi taip ženkliai sutrumpina žmogaus amžių?

Žinoma, mes patys.. tiksliau, visas kompleksas sąlygų. Čia nekalbėsiu apie sunkias paveldimas ligas ar neįmanomas gyventi sąlygas. Kalbame apie “vidutinį statistinį“ žmogų 🙂 .. Gyvenimą trumpina: neteisinga mityba, organizmui normaliai funkcionuoti reikalingų medžiagų trūkumas, fizinio aktyvumo trūkumas, žalingi įpročiai, psichologinės nuostatos, socialiniai bei kultūriniai veiksniai, ekologija, netinkantis žmogui klimatas.

Panagrinėkime pirmiausia sveiką gyvenimo būdą. Sveikas gyvenimo būdas nėra kažkoks supersudėtingas ar suvaržantis, ligonio gyvenimą primenantis dalykas. Tai tiesiog tvarkos palaikymas organizme, nes sveikata ir yra tvarka organizme.

Mūsų organizmo būsena tiesiogiai priklauso nuo to, ką mes valgome, tai turėtų būti  kokybiški maisto produktai. Taip pat pakankamas fizinis krūvis, “smegenų mankšta“ – intelektualus krūvis, nekenkimas savo organizmui. Viskas, ką mes nuodijame arba nenaudojame savo organizme – atrofuojasi arba suserga.

Labai svarbūs sveikatai ir gyvenimo trukmei yra vitaminai ir mikroelementai. Idealu, jei jų gauname su maistu, šviežiomis daržovėmis ir vaisiais. Jeigu nėra galimybių – ne sezonas, naudinga naudoti farmakologų pagamintus vitaminų ir mikroelementų derinius.

Kaip teigia dr.J.D.Wallach: “Kiekvienas savo mirtimi miręs gyvūnas ar žmogus miršta nuo nepilnaverčio maisto, t.y., nuo maisto medžiagų deficito.“ Žinoma, tai skamba keistai – parduotuvėse gausybė daržovių ir vaisių, bet, deja, dažnai tai tėra gražios maisto skonio dekoracijos: transportavimas, sandėliavimas, chemikalai daro savo..

Tas pats daktaras tvirtina, kad dabartinio žmogaus genetinės gyvenimo trukmės potencialas šiandien sudaro 120-140 metų. Tam mums reikia 90 maisto medžiagų: 60 mineralų, 16 vitaminų, 12 pagrindinių amino-rūgščių ir baltymų ir 3 pagrindinių riebalinių rūgščių. Priešingu atveju išsivysto ligos, kurias sukelia minėtų medžiagų trūkumas.

Taigi, vasara, ruduo – mūsų natūralus stiprinimosi laikotarpis: švieži vaisiai ir daržovės, užaugintos tėvynėje, grynas oras, maudynės, saulė (saikingai 🙂 ). Žiemą – pavasarį, be abejo, buvimas gryname ore, judėjimas ir vitaminai, maisto papildai iš vaistinės.

Kad maisto papildai prailgina gyvenimą ir pagerina jo kokybę, patvirtina tyrimai: Japonijoje 100% gyventojų sezoniškai vartoja maisto papildus, jų gyvenimo vidutinė trukmė 90 metų. JAV šis rodiklis 80 % ir 76 metai. Europoje 50% ir 67 metai, Rusijoje 3% ir 60 metų. Ryšys akivaizdus..  

Dabar apie kitą labai svarbų faktorių: socialinius bei kultūrinius veiksnius. Kas tai? Tai labai svarbi žmogaus dvasinė būklė, jo požiūris į save – jo paties ar iš šalies suformuotas, aplinkos poveikis.

Pripažinkime, kad mūsų visuomenėje labai ryškus jaunystės kultas, aiškiai nubrėžiantis ribą, kai žmogus “jau“ nekokybiškas, neįdomus, niekam nereikalingas, senas.. pats metas į poliklinikos koridorius pas bendraminčius.. Labai daug žmonių tuo patiki ir, sulaukę keturiasdešimties, rypuoja kaip senukai: senatvė, amžius jau, ko benorėti..

Pagal tokį formuojamą jaunystės kultą reikštų, kad žmonės, artėjantys link keturiasdešimties – niekam tikę, ir lyg išsunkta citrina, turi būti išmesti iš gyvenimo? Tikėdami tokiomis idėjomis, išties programuojame save ankstyvai senatvei..

O juk tereikia susimąstyti ir naujai sudėlioti akcentus 🙂 . Jaunystė – nuostabus metas, kai pradedame savarankišką gyvenimą, pasirenkam veiklos sritį, kuriame šeimą, susilaukiame vaikų. Tai labai gražus ir svarbus gyvenimo laikotarpis, bet ne vienintelis svarbiausias. Nereikia gąsdintis senatve – juk visi išgyvename amžiaus pokyčius. Kokie jie bus – natūralūs ar skausmingi – priklausys tik nuo mūsų pačių.

Jei programuosime save, kad jaunystė – vienintelė gera gyvenimo atkarpa, o toliau jau senas, durnas, ligotas.. tai taip ir bus.. ir tai atsispindės išvaizdoje ir paveiks mūsų gyvenimą. Prisimenate: pritraukiame į savo gyvenimą tai, apie ką galvojame.. Žmogaus asmenybė formuojasi visą gyvenimą ir būtent su amžiumi žmogus darosi “kokybiškesnis“. Logiška: gyvename, kad tobulėtume, o ne tam, kad sukrioštume..

Juk kai išauginti vaikai, atiduotos duoklės visuomenei, ir turėtų prasidėti pilnavertis gyvenimas, džiaugsmingas savęs realizavimas 🙂 .Taip kad išjunkite tuos “programuotojus“ – laidas apie vaistus ir ligas, straipsnius apie baisią senatvę ir žaibiškai pralekiančią jaunystę. Kuo jaunesni suprasite, kad gyvendami tik tobulėjate, tuo daugiau šansų būti žvaliu ir entuziastingu žmogumi visą gyvenimą.

Beje, radau tokį įdomų faktą: biologas, mokslų daktaras S.V.Zeninas, savo tyrimais nustatė: vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam tenka susidurti. Kadangi žmogaus organizmas sudarytas virš 70% iš vandens, žmogus yra labai lengvai programuojama sistema: kaip išoriškai, taip ir pačio žmogaus. Taigi, mielieji, susimąstykime, kokias “programas“ nuolat gauname iš televizijos, radijo, žiniasklaidos? Ar verta nuolat jungti televizorių ar radiją “šiaip, dėl fono“ ir kiek destrukcinių šiukšlių taip va nekaltai į save įsileidžiame?

Gyvenimas yra nuostabus stebuklas 🙂 .. Turime nepaprastą dovaną – sugebėjimą mąstyti. Nenuvertinkime savęs, džiaukimės kiekviena gyvenimo akimirka – juk ji kiekviena nepakartojama.. Kiekvienas gyvenimo etapas yra įdomus ir.. vienintelis toks. Todėl išgyvenkime viską pilnai, entuziastingai, būkime atviri gyvenimui ir naujovėms, atidūs savo kūno poreikiams, optimistiški – tuomet visada išliksim jaunatviški ir sveiki. 

Juk dvasia nesensta, o kūnas tiesiogiai atspindi dvasios būseną. Pilnavertis ilgaamžiškumas – realus dalykas, tik turime tuo patikėti. Yra daug tai įrodančių pavyzdžių: tai P.Bregas, unikalios mitybos ir sveikatingumo, organizmo valymo sistemos kūrėjas, kurį jo amžininkai vadino amžinu keturiasdešimtmečiu. Jis savo gyvenimu įrodė, kad jo sukurta sveiko gyvenimo sistema veikia ir būtų gyvenęs dar ilgiau, jei ne tragiška žūtis, sulaukus 95 metų.

Tai ir F.Uglovas, garsus rusų akademikas, chirurgas, operavęs iki 102 metų.., palikęs šį pasaulį 104 metų. Tokių pavyzdžių yra ir Lietuvoje – tai mūsų žavioji G.Dauguvietytė ir daug kitų šviesių žmonių. Tai ne sukriošę senukai, o žvalūs, žingeidūs žmonės, į kurių entuziazmą verta lygiuotis.. Juk jei gali jie, galime ir mes :)!

Kaip tai veikia?

Visi girdėjome, kad žmogus teišnaudoja kelis procentus savo smegenų potencialo ir kad to priežastis – savo galimybių nežinojimas. Dėl to ir esame lengvai valdomi išorinėmis kitų primestomis programomis ar kartojame kitų elgesio modelius. Kas gi mes – valdomi biorobotai ar laisvi savo gyvenimo kūrėjai? Ir kokios mūsų realios galimybės?

Pirmiausia pažvelkime į “valdymo centrą“ – mūsų smegenis. Kas dieną mūsų galvose kyla apie 60000 minčių. Dauguma iš jų chaotiškos ir nevaldomos, kylančios spontaniškai ar kaip reakcija į išorinį veiksmą. Protas – sensorinis išorinių signalų analizatorius. Daugumos mūsų jis yra “mechaninis“, nuolat persijungiantis į naujus dirgiklius.

Sąmonė – tai įsisamonintos, suvoktos, suprastos mūsų mintys, mūsų intelektas. Tai yra tai, ką žmogus mąsto ir galvoja apie save ir išorinį pasaulį. Teigiama, kad per gyvenimą žmogaus sąmonė formuoja 400-500 prasmę turinčių pozicijų, o ir tos dažnai dinamiškos ir išsitrina nenaudojamos.

Tuo tarpu pasąmonė per gyvenimą sukaupia daugiau nei 5 milijardus (!) minčių, veiksmų, emocinių, užslopintų reakcijų, ir saugo visa tai visą žmogaus gyvenimą. Pasąmonės motyvacijos gali valdyti gyvenimą, jei žmogaus sąmoningumas yra silpnas. Sąmonės ir pasąmonės veiklos santykis, kaip matome, yra maždaug 5 prie 95.

Tam, kad realiai pradėtume valdyti savo gyvenimą ir mūsų “valdymo aparatas“ tarnautų mums, pirmiausia turime pradėti nuo svarbiausio – savo minčių, sąmoningo jų valdymo. Padrikos mintys ir veiksmai negali sukurti harmonijos. Silpnos, chaotiškos mintys – silpna energija. Koncentruotos, pastovios mintys – stipri kryptinga energija, kuri lemia tokius pat veiksmus.

Jei norime pakilti į aukštesnį sąmoningumo lygmenį, turime kasdien kreipti mintis ir veiksmus savo pasirinkta linkme. Visada – suvokiam tai ar ne – pasirenkame patys, kokia kryptimi judame. Mūsų mintys kuria mūsų realybę. Kai veiksmo motyvacija yra tikėjimas savimi, o ne primestas iš išorės valdymas, žmogui atsiveria aukščiausios kūrybinės perspektyvos, jo niekas neriboja.

Gyvendami iš inercijos, reagavimo režimu, mes blokuojame savo potencialą ir galimybę patiems kurti savo gyvenimą. Žmogus pradeda keisti ir kurti savo gyvenimą tą pačią minutę, kai nustoja nuolat reaguoti ir jaudintis dėl išorinių dirgiklių ir suvokia, kad tik jis pats atsakingas už savo gyvenimo kokybę.

Mintys, mąstymo būdas kuria mūsų realybę ir jei mums nepatinka mūsų gyvenimas, tiesiog nustokime taip galvoti ir keiskime savo mintis. Be sąmoningų pastangų tebūsime blaškomi gyvenimo ir nepasieksime nieko, išskyrus rūpesčius ir stresus.

Turime suprasti, kad mūsų realybė yra nuolatinis procesas, o ne kažkas stabilaus ir nepakeičiamo. Todėl jei norime laimingo gyvenimo, turime mąstyti pozityviai. Tik pozityvus protas padeda pasiekti harmonijos ir suteikia jėgų išgyventi pasitaikančius gyvenimo sunkumus. Esame laimingi tiek, kiek nusprendžiame būti laimingi. Mąstydami pozityviai ir darydami teisingus pasirinkimus ir veiksmus, jaučiamės žvalūs ir energingi, kupini entuziazmo. Nuo pozityvių minčių galvos neskauda 🙂 ..

Didžiausia mūsų laikmečio bėda yra ta, kad dauguma žmonių yra linkę mąstyti negatyviai. Negatyvūs įvykiai logiškai ateina į negatyviai mąstančių žmonių gyvenimus, nes jie patys, dažnai to nesuvokdami, deda tam labai daug pastangų. O dar gyvenimas inertiškai, priklausant nuo išorinių sąlygų. Jeigu žmogus priklauso nuo aplinkybių, tuomet jis yra jų valdomas ir pokyčiai jo gyvenime galimi tik tada, kai keičiasi aplinkybės.

Tuomet visai liūdna – gaunasi užburtas ratas ir žmogus pasijunta auka.. Psichologai turi tokį terminą – autodestrukcija. Kiekvieną kartą, kai imame klausytis savo negatyvaus vidinio dialogo, kai vėl ir vėl puolame graužtis dėl savo netobulumo, kai nepatenkinti žvelgiame į savo gyvenimą, kai lyginame save su kitais – atliekame autodestrukcijos veiksmą, kuriuo palengva save žlugdome. Blogybių ieškojimas neleidžia pamatyti teigiamų gyvenimo pusių. Na, o kitų kaltės ieškojimas yra tinginio kelias, atsakomybės vengimo taktika..

Užbaigti noriu pritča (pasakėčia) alegoriniu pasakojimu apie dvi muses: viena tikėjo likimu, kita valdė savo likimą 🙂 .. Viena musė garsiai zvimbdama daužėsi galva į lango stiklą, bandydama išskristi iš kambario į lauką. Priskrido prie jos kita musė ir sako: “ Skrendam su manim, antra lango pusė atvira ir mes laisvai išskrisim iš čia į kiemą“. “ Ne, – atsakė pirmoji musė, – mano senelė galva daužėsi į lango stiklą, kol mirtinai užsimušė, mano motina daužėsi į lango stiklą, kol žuvo, ir aš elgsiuos taip pat. Tai likimas “..

Vėlgi: pasakėčia – melas, o joje užuomina.. Kiekviena gyvenimo programa, atlikusi savo evoliucinį uždavinį, turi būti pakeista nauja, vedančia į tolimesnį augimą. Jei vadovaujamės atgyvenusiomis programomis, jos stabdo mūsų augimą. Žinios – tai judėjimo kryptis, supratimas, laisvė. Išmintis – tai žinios, pritaikytos gyvenime.

Mūsų gyvenimas yra mūsų pačių rankose ir koks jis bus – didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Kai turime stiprius asmeninius įsitikinimus, padedančius nuolat augti, tuomet lengvai atlaikome išorinius pokyčius. Būkime pozityvūs, aktyvūs savo gyvenimo Kūrėjai :)!

Apie maistą kitaip..

Tokių įdomybių mano aplankėlyje apie mitybą susirinko – noriu su jumis pasidalinti 🙂 .

Visi žinome, kad maistas – pagrindinis fizinio kūno energijos ir reikalingų kūno funkcionavimui medžiagų šaltinis. Bent jau turėtų būti, jei maistas kokybiškas.. Pasirodo, kad maistas su visomis maistingomis medžiagomis yra dar ir informacijos, tam tikros energijos “nešėjas“. Turima omenyje, kad produktas, išaugintas tam tikroje vietovėje, turi tos vietovės informaciją.

Todėl žmogui visada bus naudingiausi vaisiai ir daržovės, užauginti jo tėvynėje. Taigi, valgydami “svetimšalius“ produktus, turėtume pagalvoti, ko iš jų tikimės. Švieži jie būti negali, nes yra iš toli vežami, skinti dažniausiai neprinokę, nupurkšti, kad nesugestų. Taigi, naudingumas jų abejotinas, o dar ta jų nešama svetimos vietovės informacija.. Na, nebent žiemą norime prisiminti vasarą 🙂 ..

Labai vertingi mūsų mityboje yra grūdiniai augalai, sėklos, riešutai. Visi jie turi savyje augimo potencialą, todėl suteikia gyvos energijos. Švieži vaisiai ir daržovės turi vertingo struktūrizuoto vandens, artimo savo sudėtimi žmogaus ląstelių skysčiams, todėl labai naudingi žmogui, ypač šviežiai spaustos sultys.

Ajurvedoje teigiama, kad augalinis maistas turi švelnesnį, harmoningesnį poveikį žmogui, nei gyvulinis maistas, kuris turi savyje gyvuliškų instinktų energiją. Be to, mėsa yra sunkus ir ilgai virškinamas maistas, todėl ją reikėtų valgyti rečiau.

Kava ir arbata – tonizuojantys gėrimai, juos gerti reiktų saikingai. Dideli kiekiai sukelia atvirkštinį poveikį – mieguistumą, nuovargį, nesugebėjimą susikaupti, galvos skausmus. Labai naudingos žolinės arbatos, kurias ypač sveika gerti rytais, tuščiu skrandžiu. Tuomet jų poveikis išties stebuklingas, nes patenka, kaip sako žolininkai, “alkanam kraujui“, todėl žolių poveikis įsisavinamas puikiai.

O jei dar su šaukšteliu medaus (tik ne į karštą arbatą), tai bus dviguba nauda, nes medus dar sustiprins žolelių įsisavinimą. Kokias žoleles? Tam dar skirsiu atskirą temą. Eksperimentuokite, kurkite savo žolių mišinius, pasikliaukite intuicija, savo skonio receptoriais. Tikrai sau nepakenksite, jei dozės bus “mikro“, ne gydomosios, ir žoleles kaitaliosite.

Beje, “jaunystės eliksyru“ vadinamas ir atitirpęs sušalęs vanduo, kuris irgi yra struktūrizuotas, t.y., savo struktūra artimas mūsų organizmo ląstelių skysčiui. Matyt, vaikystėje tai intuityviai jautėme, kai “smaguriaudavome“ ledo varvekliais 🙂 .

Tokį vandenį galime lengvai pasigaminti ir kartais pagerti, kad atgautume energiją. Tam reikia į didesnį puodelį įpilti paprasto vandens ir pastatyti į šaldymo kamerą. Kai paviršiuje susidarys plonas ledelis-ižas, jį išmeskime, nes ten bus kenksmingos medžiagos, jei jų yra vandenyje. Likusį vandenį statome vėl į kamerą ir visą sušaldome. Paskui atitirpiname, iki kambario temperatūros atšildome ir išgeriame. Paprasta ir labai naudinga 🙂 .

Dabar truputį apie teisingą valgymą 🙂 . Pasirodo, skysčius galima gerti 10-15 minučių prieš valgį. Jei geriame valgio metu ar po valgio (kaip daugelis esame įpratę), praskiedžiame skrandžio sultis, išskirtas maisto virškinimui, ir virškinimas sulėtėja arba visiškai sustoja. Nuolat užgeriant maistą, gali išsivystyti skrandžio sutrikimai ir net ligos.

Atsigerti galime tik po valandos pavalgius ar net vėliau. Priklausomai nuo maisto tipo, jis virškinamas skrandyje 2-4 valandas. Gerdami valgio metu, prailginsime virškinimo laiką, naudosime papildomus organizmo rezervus naujiems fermentams išskirti ir skrandžio rūgštingumui reguliuoti.

Maistą būtina gerai sukramtyti. Nevalgykime blogai nusiteikę, pasirodo, kai esame susinervinę, virškinimas sulėtėja ar net visiškai sustoja.  Be to, streso būsenoje rizikuojame suvalgyti per daug.. Labai svarbi maisto temperatūra. Pernelyg šalti valgiai “gesina“, sulėtina virškinimą, o labai karšti pavojingi skrandžio sienelėms.

Taip pat svarbu valgyti tik išalkus, tuomet maistas gerai įsisavinamas. Dažnai ir gausiai valgant, virškinimo sistema susidėvi, pradeda prastai veikti ir sirgti. Auksinė taisyklė: valgyti tik tuomet, kai anksčiau valgytas maistas jau suvirškintas. Neužkandžiaukime, nors tai atrodo taip nekalta..

Pabaigai – apie jau įprastomis tapusias mikrobangų krosneles mūsų virtuvėse. Niekaip neagituoju, tiesiog tai informacija pamąstymui, nes mane ši informacija šokiravo. Juk mes labai daug ką darome iš nežinojimo..

Tai va, pasirodo, 15 sekundžių mikrobangų krosnelėje pakanka, kad, tarkim, iš obuolio ji padarytų niekam nenaudingą balastą, nes pasikeičia biocheminė obuolio sudėtis – obuolyje esantys elementai tampa organiškai nesujungti, suardyti ir jis virsta nesuvirškinama mase.

Anglijos mokslininkai įvykdė tokį makabrišką eksperimentą su labai didele grupe benamių kačių: jas laikė uždaroje patalpoje ir 5 savaites maitino tik maistu ir vandeniu, apdorotu mikrobangų krosnelėje. Po 2-3 savaičių katės pradėjo keistai elgtis ir sirgti. O po 5 savaičių jos visos nugaišo..

Skrodimo duomenys parodė, kad visų kačių mirties priežastis – badas.., nors katės buvo gausiai maitinamos. Mokslininkai padarė išvadą, kad maistas ir vanduo mikrobangų krosnelėje struktūriškai buvo taip suardytas, kad tapo visiškai nenaudingas, nemaistingas ir negalintis palaikyti gyvybės.  Ką čia bepridursi – kačių gaila, o mes darykime išvadas.

Nesinori tokia liūdna gaida užbaigti. Supratau, kokia svarbi mūsų gyvenime yra informacija.. Informuotas – reiškia, perspėtas 🙂 , todėl – valgykime tik į sveikatą 🙂 !

Savišvieta.. būtinai!

Gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai žmogui atvira praktiškai visa informacija. Nuostabūs laikai.. Sunku įsivaizduoti, kad tik prieš šimtmetį knyga buvo didžiulė ne kiekvienam įperkama ir prieinama vertybė. O ir išsilavinusių žmonių buvo nedaug..

Ir sakralinės žinios buvo prieinamos tik išrinktiesiems.. Dabar gi visiška priešingybė – skaityti mokame visi, knygų – gausa, informacijos – gausa, o skaityti, lavintis nenorime. Kodėl?

Vyrauja keistas požiūris – baigiame mokyklą, aukštuosius mokslus, pažiūrime filmų, truputį pažintinės dokumentikos, kokį dedektyvą ar romaną per metus įkremtame, spalvotus žurnalus pasklaidome.. ir nelįskit, aš viską žinau! O juk viskas aplink keičiasi neįtikėtinais tempais, ir tokio požiūrio tikrai jau neužtenka.

Reikia keistis ir mums.. Ne tam, kad “viską žinoti“, o tam, kad maksimaliai pritaikius naują informaciją savo gyvenime, tiesiog įdomiau, kokybiškiau, kūrybiškiau gyventume. Ne paslaptis, kad daug klaidų gyvenime darome iš elementaraus nežinojimo. Ir kartais laiku rasta informacija gali žmogui padėti radikaliai pakeisti, pagerinti gyvenimą ir net gyvybę išgelbėti.

Dar toks nemažiau keistas požiūris – kažkas už mus viską padarys: mokytojas išmokys, masažistas raumenis suformuos, psichologas problemas išspręs, gydytojas tablečių išrašys, būrėja ateitį nusakys, močiutė ligą užkalbės, gyduolis rankom pamojuos ir.. viskas savaime išsispręs.

Pagarba žmonėms, kurie padeda, bet tai tik pusė darbo. Kita pusė – be kurios pirmoji pusė tik laikinas efektas – mūsų pačių darbo dalis. Joks žmogus mūsų neišgydys, nesustiprins, neišmokys gyventi, jei patys to nesimokysime ir nedėsime asmeninių pastangų.

Tarkim, nesiseka niekaip gražiai sutarti su vyru ar žmona. Galime kovoti “už savo teises“, įrodinėti, bartis, ginčytis, bėgti toliau laimės ieškoti.. Ir labai didelė tikimybė, kad vėl bus tas pats. Juk nešamės į naujus santykius seną bendravimo modelį.. O kodėl nepanagrinėjus, kodėl tie santykiai tokie, atvirai nepasišnekėjus su mylimu žmogumi?

Kito žmogaus nepakeisime, galime tik keistis patys ar keisti požiūrį, ieškoti bendrų sprendimų. Kodėl nepasieškojus specialios literatūros – jos apstu? Galime kreiptis į psichologą, galime pasitarti su nusimanančiais žmonėmis, aptarti situaciją su artimu žmogumi. Sutikite – tai išmintingiau ir racionaliau, nei nuolat kariauti ir gyventi įtampoje.

Arba sutrinka sveikata. Žinoma, būtina eiti pas gydytoją. Jis nustatys ligą, padės užslopinti ligos simptomus tabletėmis, kad nekentėtumėte. Viskas. O ar nesusimąstėte, kad dauguma ligų, ypač chroniškų, yra neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmė? Ir jei nieko nekeičiame savo gyvenime, o tik slopiname simptomus tabletėmis (kurios visos savo šalutiniais poveikiais papildomai ardo sveikatą), rizikuojame susirgti dar rimtesnėmis ligomis?

Jei tik tabletėmis galima būtų išgydyti ligą, visi būtume sveiki. Tabletes gali būti laikina priemonė (žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kai jau tabletė – vienintelė palaikanti gyvybę). Rimtos ligos neatsiranda iš niekur per vieną dieną. Vėl išmintinga išeitis – susirinkti visą informaciją apie ligą, jos atsiradimo priežastis. Parinkti mitybą, gal ir su dietologo pagalba, žolinius preparatus, maisto papildus, fizinius pratimus, kažko gal ir atsisakyti..  Padėti sau pačiam. Gyventi taip, kad nesirgtume. Juk tai mūsų gyvenimas ir gyvybė ir niekam kitam, tik mums ji turi labiausiai rūpėti..  

Ir taip visose gyvenimo srityse.. Jei kažkas neaišku ar kelia nerimą, abejones, nestumkime to į šalį, negalvokime, kad savaime išsispręs, ar kažkas ateis ir viską sutvarkys. “ Savaime“, paleista pasroviui problema turi savybę tik augti ir apaugti naujomis problemomis..

Išsprendę problemas, pagerinsime savo gyvenimą. Būkime atidūs patys sau ir savo artimiesiems. Ir visus pokyčius pradėkime pirmiausiai nuo savęs. Neapsiribokime spalvotais pramoginiais žurnalais ir televizoriaus žiūrėjimu.. Tai stabdo mūsų tobulėjimą.

Visi žavimės japonų tauta, jų išmintimi. Žinote, kokiu principu jie naudojasi savo kasdieniniame gyvenime? “Nuolatinis augimas ir mokymasis visą gyvenimą. Maksimaliai priimti pažangą ir puoselėti praeities vertybes“. Todėl jie tokie ramūs, ilgaamžiai.. tiesiog laimingi žmonės, nes yra kūrėjai. Nesiblaško, nekuria chaoso, o mokosi, daro išvadas ir nuolat eina į priekį.. 

Nepamirškime, kad visais laikais žmonės ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus, todėl atsakymai yra, telieka mums patiems juos surasti ir pritaikyti savo gyvenime 🙂

P.S.  Ir nesakykite, kad neturite laiko.. toks pasakymas visada reiškia nenorą  🙂 Ir niekada nepamirškime, kad nežinantį lengvai valdo žinantis ;)..

Laiškas Lietuvai (svajonė, jokios politikos)

Sveika, miela Lietuva! Šventė šiandien, kurią garsiai švenčiam, vienai dienai susivienijam, neišeidami į darbus. Dieną, turėjusią suvienyti bendriems tikslams, šiandien švenčiame kaip niekad susvetimėję ir susipriešinę.

Keisti tie Tavo vaikai, Lietuva. Drasko, dalina, tveria tvorom, parduoda, perparduoda tai, ką Tu jiems ir taip dovanojai už dyką amžiams. Kovoja lyg vaikai smėlio dėžėje.. Glostai, ramini, nors skaudu stebėti, bet žinai: maži dar, suaugs, išmoks.. Gyvena, palikdami kalnus šiukšlių, lyg tikėdamiesi, kad kosminiai ateiviai turėtų atskristi ir visą tą sukrautą šlamštą išvežti. Neišveža.. tai ir nuodija tuo Tave, save ir savo vaikus, ir toliau beprotiškai vartodami ir palikdami tuos nesibaigiančius kalnus..

Keisti tokie Tavo vaikai – atrado sprendimo būdą kovoti su korupcija: parodo viešai, pagrūmoja, papyksta arba pasišaipo, išsityčioja, ir tiek. Pakanka. Bujoja toliau visiems žinomi nusikaltėliai.. O vaikai Tavo sukiša galvas į smėlį, lyg tie dideli neskraidantys paukščiai ir laukia.. Ko? Gal kad kažkas ateis, viską sutvarkys, sustyguos ir pabarbens per uodegas, kad galvas iš smėlio ištrauktų. Kiša tas galveles į smėlį, nes kalti jaučiasi.. Vadai savo apsileidimu ir nemokšiškumu juos kaltina: turit, ką išsirinkot. Bet juk nė nežino tie kaltieji, kad vadai tik tokiu būdu atsakomybės baidosi, nes ateina ne dirbti visų labui, o paimti valdžią į savo rankas.. Ir ką su ta valdžia daro – vienas Dievas težino..

Ar ilgai kentėsi, motule Lietuva? Ar ilgai dar glausi ir glostysi, lyg neklaužadas vaikus? Ar duosi dar galimybę visas blogybes pamatyti, pavadinti tikraisiais vardais, ištraukti tas galvas iš smėlio ir dirbti pagaliau visų mūsų ir Tavo, mieloji, labui? Žengti į priekį sandraugoje su visais, išsikuopus visus užkaborius, o taip pat širdis ir sielas,  atvėrus jas meilei ir gėriui, bendriems tikslams..

.. Žengti nesilygiuojant į nieką, o tik pritaikius naudingą patirtį ir išmintį, kurti savo Tėvynę sandraugoje su kitomis Tėvynėmis, gerbdami jas ir tokiu būdu pelnydami pagarbą. Turėti vienijantį Tikslą, idealus, siekiamybes. Valstybės Lyderį, politikus, kuriuos visi labai gerbiam, nes jie rodo asmeninį pavyzdį, gerina valstybės gyvenimą ir viešai atsiskaito už atliktus darbus. Valstybines įstaigas, kurių nedaug, nes visos dirba tik tai, kas iš tiesų valstybei reikalinga. Čia atėjusiam žmogui nuoširdžiai padedama visais būdais išspręsti  jam iškilusius sunkumus.

Kur mokyklos – šviesios išminties salelės, kur mokytojai dalinasi savo ir protėvių išmintimi, praeities patirtimi, moko vaikus savarankiškai mąstyti, daryti sprendimus, bendrauti, kurti, ruoštis dideliam ir įdomiam gyvenimui. Gydytojai moko žmonės būti sveikais ir nuoširdžiai padeda, sutrikus sveikatai. Mokslas, kultūra – šviesuliai, rodantys tautai tobulėjomo perspektyvas, žadinantys kūrybinę dvasią.

Televizija, žiniasklaida mirga tautos pasiekimais ir talentingų žmonių kūryba. Žemdirbiai, darbininkai, amatininkai – didžiulėje pagarboje, nes aprūpina pirmiausia tautiečius viskuo, kas būtina ant stalo ir buityje, o pertekliumi noriai pasikeičiam su kaimynais. Visi visi, ko nepaminėjau, darniai dalyvauja valstybės gyvenime, nes viskas tikslinga, funkcionalu, sustyguota ir veikia bendram tikslui ir labui.

Atlyginimai už darbą pakankami, kad žmonės jaustųsi orūs ir reikalingi visuomenei. Rūpinamės ekologija, dalyvaujam pasauliniuose Žemės saugojimo projektuose…  Toks man gražus vaizdas nusipiešė, kad net nekilo mintis minėti kažko blogo. Argi gali būti blogis tokioje visuomenėje? Jei nuo gimimo esi ugdomas ir nuolat aplink matai harmoniją, kai yra aukšti idealai ir kiekvienas sąžiningai dirba tai, ką geriausiai sugeba savo ir visų bendram labui..?

..Sveikinu, Lietuva. Ir tegul mano žodžiai nebus tik vizija, kokių mums daug pripiešė mūsų vadovai, bet kurios taip ir liko vizijomis, nes tebuvo tušti pažadai.. Tegul mano svajonė bus Dievui į ausį, kaip karščiausias mano troškimas :)..

:) Moterims :)

Sveikinu visas mielas, rūpestingas, gražias, švelnias, žavias, supratingas, geras, subtilias, dėmesingas, simpatiškas, išmintingas.. galima tęsti iki begalybės – tiek daug nuostabiausių žodžių galima sutalpinti į vieną žodį – MOTERIS..

Nežiūrint į revoliucingą šios dienos gimimo pradžią, manau, labai gražu, kad ji yra. Taip miela stebėti šią dieną vyrų eilutes prie gėlių ir besišypsančias moteris 🙂 Tokia.. vienijanti gėriui ir dėmesingumui diena 🙂 ..

Ta proga norėčiau atpasakoti tokią pritčą – vertimo šitam žodžiui neradau, atitikmuo būtų pasakėčia, alegorinis pasakojimas

APIE GRAŽIAUSIĄ MOTERĮ

Kartą du jūreiviai susiruošė į kelionę po pasaulį ieškoti laimės. Atplaukė jie į salą, kurioje gyveno gentis, o jos vadas turėjo dvi dukras ištekinimui. Vyresnioji – gražuolė, jaunesnioji – šiaip sau.. Vienas iš jūreivių tarė savo draugui: “Štai ir radau savo laimę. Vesiu vado dukterį“. “Taip, – sutiko draugas – tu teisus, vyresnioji – tikra gražuolė, protinga. Tu padarei teisingą pasirinkimą, vesk“. “Ne,- paprieštaravo pirmasis – tu manęs nesupratai, bičiuli! Aš vesiu jaunesniąją vado dukterį“. “Tu proto netekai – nustebo draugas – juk ji tokia.. na.. labai jau šiaip sau“. “Tai mano sprendimas ir aš jo nekeisiu“ – atsakė pirmasis.

Nustebintas draugo sprendimu, jūreivis toliau išplaukė savo laimės ieškoti, o jaunikis pasiliko piršlyboms. Toje gentyje išpirką už nuotakas mokėjo karvėmis. Geriausią vertino dešimčia karvių. Atvarė jūreivis jaunikis dešimt karvių genties vadui ir sako: “Vade, noriu vesti tavo dukterį ir duodu už ją dešimt karvių“. “Geras pasirinkimas – šyptelėjo vadas – mano vyresnioji duktė protinga, graži, ji to verta. Aš sutinku“. “Ne, vade, tu nesupratai, – paprieštaravo jaunikis – aš noriu vesti tavo jaunesniąją dukterį“. “Tu juokauji? – nustebo vadas – Juk ji tokia.. šiaip sau..“. “Aš noriu vesti būtent ją“ – patvirtino jūreivis. “ Gerai, – sako vadas –  bet kaip sąžiningas žmogus, aš negaliu paimti už ją dešimt karvių, ji to neverta. Aš paimsiu už ją tris karves“. “Ne – nesutiko jaunikis – aš noriu duoti už ją būtent dešimt karvių“. Taip jie susitarė ir jūreivis vedė jaunesniąją vado dukterį.

Praėjo keletas metų ir į salą atplaukė jūreivio draugas, nusprendęs jį aplankyti ir pasidomėti, kaip jam sekasi. Eina jūreivis pakrante, o priešais ateina nežemiško grožio moteris.  Jūreivis paklausė, kaip jam surasti savo draugą. Ji parodė. Užeina jūreivis į savo draugo namus ir mato: jaukiame kambaryje  jo draugas, aplink vaikučiai šėlsta. “Kaip gyveni?“ – klausia jis draugo. “Aš laimingas“ – atsako jam šis. Tuo tarpu į kambarį įeina ta pati nežemiško grožio moteris. “Štai, susipažink, tai mano žmona“ – sako draugas jūreiviui. “Kaip? Tu vedei dar kartą?“ – klausia jūreivis. “Ne, tai ta pati moteris – jaunesnioji vado duktė“ – atsako jam draugas. “Bet kaip nutiko, kad ji taip pasikeitė?“ – neslėpė nuostabos jūreivis. “O tu pats jos paklausk“ – šyptelėjo draugas.

Priėjo jūreivis prie draugo žmonos ir klausia:“ Atleisk už mano netaktiškumą, bet aš pamenu, kokia tu buvai.. atleisk, .. bet.. šiaip sau.. Kas nutiko, kad tu taip pražydai ir tapai tokia nuostabiai graži?“ Gražuolė nusišypsojo kerinčia šypsena ir atsakė: “ Tiesiog kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių..“

Štai tokia istorija.. Kaip sako: pasakėčia – melas, bet joje – užuomina 🙂 O aš dar noriu pridurti: mielosios, gražiosios, nelaukite, kol jus kas įvertins ar pagirs.. Tiesiog tvirtai žinokite – nes taip ir yra – kad esate nuostabios, nepakartojamos ir vienintelės tokios visame pasaulyje. Gražiausia moteris gyvena kiekvienoje moteryje.. Ir vienintelė šviesa, kuri išryškina tą unikalų vidinį ir išorinį grožį, yra jūsų pačių tikėjimas, kad taip ir yra.. Klestėkite, mielosios! 🙂

Optimali mityba

Tokia tikrai aktuali tema, nes visi suprantame, kaip tai svarbu. Kaip ir daugelis mūsų, išbandžiau daugybę dietų, mitybos sistemų, nes noriu būti sveika ir išlaikyti optimalų svorį. Literatūros ta tema perskaičiau labai daug ir beveik viską išbandžiau. Noriu pasidalinti savo ilgamečių ieškojimų rezultatais ir patirtimi.

Mityba pirmiausia fiziologinis poreikis ir energijos, reikalingų organizmui maistinių medžiagų papildymas. Sveika, suteikianti organizmui energijos mityba yra labai paprasta. Siekimas valgymą paversti malonumu ir gurmaniškos įmantrybės kartais maistą paverčia velniškais mišiniais. Cheminiai priedai, daug kartų apdoroti produktai apskritai paverčia maistą nereikalingu balastu ir nuodais. Neapdorotas balastas ir nuodai kaupiasi organizme viršsvoriu, o ir liekno žmogaus organizmą gali palengva ardyti.

Todėl labai svarbu sekti maisto produktų kokybę. Idealus maistas – šviežias, įvairus ir kuo mažiau apdorotas. Daržovės – užaugintos natūraliomis sąlygomis ir ką tik ar neseniai skintos. Ką reiškia kuo mažiau apdorotas? Imkime, tarkim, šaldytus koldūnus. Miltai, iš kurių jie paruošti, praėję apdorojimą, mėsos įdaras gali būti iš šaldytos mėsos. Jie paruošiami ir užšaldomi. Ruošdami juos, mes juos dar ir iškepame ar išverdame. Tai ir yra daug kartų apdoroto maisto pavyzdys. Kiek ir kokių jame naudingų medžiagų galėtų būti – spręskite patys..    

Priimtiniausia žmogui virtuvė – nenustebkite – nacionalinė, tradiciška, būdinga tautai, vietovei, šeimai. Tam mes genetiškai prisitaikę. Neįprastas, egzotiškas maistas mums yra organizmui nepriimtinas, todėl patartina nesižavėti kitų tautų patiekalais. Tam, kad organizmas prisitaikytų juos apdoroti, reikia laiko – pratinkitės palengva, jei yra toks poreikis. Vaisiai ir daržovės naudingiausi tie, kurie išauga natūraliomis sąlygomis vietovėje, kurioje gyvename, o žiemai ruošiami tradiciniu tam regionui būdu.

Dietos apskritai gali būti kenksmingos, jei tai nėra laikina priemonė pagerinti sveikatą. Geriausia “dieta“ – saikinga, įvairove grįsta mityba. Ypač kenksmingas yra persivalgymas, nuolatinis užkandžiavimas, taip pat vieno produkto dominavimas. Optimalus maisto kiekis, suvalgomas vienu kartu – ne daugiau dviejų rieškučių, nes sveiko skrandžio maksimalus tūris gali talpinti 400 gramų maisto.

Maisto derinimas, pasirodo, irgi labai individualus dalykas, nes kiekvieno žmogaus organizmas turi savo ypatumų: fermentų balansą, rūgštingumo lygį. Reikia stebėti, kokį maistą suvalgę jaučiamės žvalūs, tas ir tinka. Na, o jei jaučiame sunkumą, mieguistumą ar pilvas “groja“- arba persivalgėme, arba įmetėme velniško mišinio.. Nepatariama maistą užgerti dideliu kiekiu vandens, tai apsunkina virškinimą. Be abejo, gazuoti, su saldikliais, šalti gėrimai ir alkoholis – žmogui yra nuodai.   

Dabar yra daug ginčų dėl mėsos. Na, valgykite jūs ją į sveikatą, jei norite ir nevalgykite, jei puikiai be jos apsieinate. Tik nereikia mėsos valgyti lyg artojui, dirbančiam nuo ryto iki vakaro. Užteks kartą į dieną ar keliskart į savaitę. Kartais žmonės mėsą valgo nuolat: per pusryčius kiaušinienė su kumpiu, pietums kepsnys, vakarienei – sumuštiniai su dešra. Tai tikrai per daug ir negali būti sveika.

Ir nepamirškime, kad žmogus energiją papildo ne tik maistu. Energiją pildome ir grynu oru, saule, miegu ir judėjimu. Todėl mūsų vaikai tokie nepasėdos, na o daugumos suaugusių pagrindinė “kelionė“ – iki automobilio.. . Jei energijos nepildome visais šiais būdais, o pereiname tik “ant maisto“, neišvengiamai priaugame svorio, nes sutrikdome pusiausvyrą. O jei dar ir maistas nekokybiškas, tai pasmerkiame save ne tik apkūnumui, bet ir ligoms. Žmogaus apkūnumas – neteisingas požiūris į maistą ir gyvenimo būdą rezultatas.

Pamąstymui parašysiu vieną mediko pasvarstymą:  jei žmogus turi idealų paveldimumą (be mažiausio defekto), gyvena idealiose sąlygose (tur būt, rojuje) ir jo gyvenimo būdas yra idealus (angelas..), tai jis gali gyventi amžinai.. 🙂

Sėkmės visiems, puikaus savaitgalio ir valgykite tik į sveikatą! 🙂

Laiminga vaikystė – “akumuliatorius“ visam gyvenimui

Tai kaip gi vaikai pasidaro “sunkūs“ ir nevaldomi, ir ar apskritai juos reikia valdyti? Manau, nė vienas vaikas negimsta jau savaime blogas. Jis atsineša į šį pasaulį genų rinkinuką, kuris lemia jo panašumą į tėvus, sveikatą, kai kurie – paveldimas ligas, viską, kas liečia fiziologiją. Vaiko dvasinis pasaulis, charakteris, būdo bruožai – švarus popieriaus lapas, kurį užpildo pirmiausiai tėvai, artimiausi žmonės, o paskui pedagogai, visuomenė.

Manau, labai svarbūs pirmieji vaiko metai, kai vyksta adaptacija visomis prasmėmis ir čia labai svarbus motinos vaidmuo, buvimas šalia. Deja, dažnai matome mamytes, kurioms “sėdėti“ su vaiku – kančia. Bėga į darbus, palikusios vaikučius auklėms. Liūdna.

Juk tai sakralinis laikas, pradžių – pradžia. Nereikia “sėdėti“ – reikia suprasti savo atsakomybę už savo vaiką, ugdyti ir mylėti jį. Argi tai gali būti nuobodu? Nelengva, sutinku. Bet juk šalia yra vaiko tėtis ir pasidalinus vaikučio auginimo rūpesčius, galima viską atlikti su džiaugsmu.

Meilė ir rami, saugi aplinka vaikui be galo svarbi. Mama su kūdikiu turi sakralinį ryšį, apspręstą pačios gamtos, ji pirmoji savo vaiko dvasinė mokytoja, todėl nuolatinis ryšys su mama vaikui gyvybiškai svarbus. Tėtis – saugumas, tvirtumas, palaikymas. 

Šiuolaikiniais tėčiais žaviuosi, dauguma jų aktyviai dalyvauja vaikučio auginime ir ugdyme ir tai labai džiugina. Ir, be abejo, tėvų tarpusavio geri, šilti santykiai – pagrindų pagrindas. Geri tėvų santykiai, meilė vaikams suteikia jiems labai svarbų saugumo jausmą. Vaikai labai sensityvūs ir į menkiausią nenuoširdumą ar neigiamas emocijas jautriai reaguoja.

Vaikų nereikia muštruoti ar valdyti, juos reikia nuoširdžiai mylėti, o auklėjime rodyti pirmiausia asmeninį pavyzdį: nemeluoti, vykdyti pažadus. Vaikas nėra mūsų nuosavybė, tai toks pat asmuo, kaip ir mes, tik mažo ūgio ir be gyvenimo patirties.

Dažnai tėvai tiesiog nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų ir elgiasi su savo vaikais autoritariškai, ambicingai, reikalaudami aklo paklusnumo. 

Vaikas auga ir keičiasi mūsų santykis su juo. Mažylį supažindiname su pasauliu, mokome adaptuotis visuomenėje, laviname. Paaugliui esame patarėjai, kantrūs mokytojai, pastebintys jų gabumus ir nukreipiantys aktyviai veiklai, tobulėjimui. 

Su suaugusiais vaikais vėl kitaip – jiems mes vyresnieji draugai, palaikantys juos gyvenime. Pagrindinė tėvų užduotis – išugdyti savarankišką ir kūrybingą žmogų. Taip turėtų būti.

Deja, nuoširdžiam pabuvimui su vaikais daugelis tėvų tiesiog neskiria laiko, santykiai pagrįsti “budinčiomis“ frazėmis: ar pavalgei, kaip sekasi, kada grįši.. Sakysite, dirbame daug, nėra kada.. O juk tai ne laiko klausimas. Tereikia nuoširdaus dvasinio ryšio palaikymo, nuoširdaus domėjimosi savo vaikų gyvenimu.

Dažnas auklėjimo modelis – kontrolieriai tėvai ir kontroliuojamas vaikas. Kontrolė yra spaudimas, o tai visada iš vaiko pusės gimdo pasipriešinimą. Visada. Kuo didesnis spaudimas, tuo didesnis pasipriešinimas, įvairiais būdais.

O tai jau kova ir pavojus visiškai prarasti ryšį su vaiku, nes šilumos, kurios trūksta vaikui namuose, jis neišvengiamai ieškos kitur. Ir tai gali būti bet kas: ankstyvi ryšiai su kitos lyties atstovais, svaiginimasis, būrimasis į grupuotes, sektas, įvairios priklausomybės, arba nusivylimas, užsidarymas savyje..

Mūsų vaikai – visada mūsų pačių auklėjimo arba apsileidimo rezultatas, kaip bebūtų sunku tai pripažinti. Didesnė pusė psichologų, psichoterapeutų darbo dalis – vaikystės psichologinės traumos, kurios turi įtakos suaugusių žmonių gyvenimui.

Vaikas, užaugęs mylimas, geranoriškoje aplinkoje, suaugęs yra pasitikintis savimi ir atviras gyvenimui. Patyrę vaikystės psichologines traumas žmones jau patys ar su specialistų pagalba turi formuoti tai, kam natūraliai laikas skirtas vaikystėje. O tai jau yra sunku, nes genetika yra nustačiusi griežtus laiko rėmus kai kuriems įgūdžiams įsisavinti.

Tikrai nekaltinu tėvų, juk nei vienas pedagogu negimstame. Auklėjame savo vaikus taip, kaip auklėjo mus mūsų tėvai. Bet.. niekada nevėlu pripažinti klydus. “Augame“ ir tobulėjame kartu su savo vaikais.  

Meilė ir nuoširdumas ištaiso viską, nes tobula viskas, kas nuoširdu. Tegul mūsų meilė mūsų vaikams bus neišsemiama, o mūsų namai – gerumo salelė, kur vaikams jauku ir saugu, ir kur jie visada laukiami suaugę 🙂 ..