Vaistažolės ir prieskoniai

Žolininkystė, liaudies medicina – labai įdomios, laiko patikrintos sritys. Vaistažolių cheminė sudėtis priimtiniausia, natūraliausia žmogui. Teisingai parinktos ir dozuojamos – be šalutinio poveikio. Sisteminė organizmo korekcija žolių, prieskonių mikrodozėmis stiprina organizmą ir apsaugo nuo ligų. Žolininkai pataria vaistažoles rinkti kuo toliau nuo miesto, augančias natūraliomis sąlygomis, užgrūdintas šalčiu, vėju, karščiu, sausra, tuomet jos turi geriausias gydomąsias savybes. Užaugintos namie ar sodo sąlygomis, gerai prižiūrimos vaistažolės bus daug silpnesnės. Galime naudoti ir vaistinėse parduodamas džiovintas vaistažoles.

Pagal farmakologinį veikimą vaistiniai augalai skirstomi į keletą grupių:

1) Gydantys širdies ir kraujagyslių ligas (pakalnutės stiebai ir lapai, gudobėlės žiedai ir vaisiai, gaisrena, sukatžolė); 
2) Mažinantys kraujo spaudimą (aronijos ir šermukšnio vaisiai, krapų sėklos, valerijono šaknys ir šakniastiebiai); 
3) Raminantys centrinę nervų sistemą (valerijono šaknys ir šakniastiebiai, jonažolė, raudonėlis, vingiorykštė, mėta, aguonų galvutės); 
4) Nuskausminantys ir atpalaiduojantys spazmus (mėtos, drignės lapai, šaltalankio vaisiai, apynių vaisynas);
5) Gydantys kosulį (paprastasis čiobrelis, pelkinis gailis, raudonėlis, pušų pumpurai); 
6) Stabdantys kraujavimą (dilgėlių lapai, kraujažolė, asiūkliai, takažolė).

Iš vaistažolių ruošiami nuovirai arba antpilai. Nuoviras ruošiamas taip: džiovintas žoleles, arba šaknis ar žievę suberiame į emaliuotą indą, užpilame šaltu vandeniu. Palaikome 1-2 valandas, po to lėtai paverdame 10-15 minučių. Paskui indą paliekame atvėsti ir nuovirą perkošiame. Antpilas ruošiamas taip: susmulkintas žoleles užplikome verdančiu vandeniu ir palaikome valandą, kol pritrauks, paskui nukošiame. Tiek nuovirą, tiek antpilą galima vartoti 2 paras. Nepatariama iškart išgerti daug, reikia gurkšnoti po truputį kelis kartus per dieną, prieš ar po valgio – priklausomai nuo vaistažolių.

Universalūs vaistažolių kursai:

1) Vaistažolės geriamos 25 dienas, 5 dienas pertrauka; 
2) Vaistažolės geriamos 2-3 mėnesius, 10-14 dienų pertrauka.

Trumpiausias kursas – savaitė, ilgiausias – metai, pusantrų. Juo ilgesnis kursas, tuo didesnė pertrauka. Vaistažoles reikia keisti, kad nepakenktume, kad organizmas negautų per daug medžiagų ir kad nepriprastų.

Stebėkime, ar vaistažolės nesukelia alerginių reakcijų – tuomet jų reikia atsisakyti. Sudėtinius receptus – iš kelių žolių – geriau gerti paruoštus žolininkų ar farmacininkų, kad sau nepakenktume, ir griežtai pagal nurodymus. Mikrodozėmis, po žiupsnelį, galime eksperimentuoti patys – tikrai nepakenksime. Geriau viena, dvi žolelės. Svarbi sąlyga – kaitalioti, daryti pertraukas.

Nepamirškime ir prieskonių, taip pat prieskoninių žalumynų. Tai labai efektyvūs virškinimo, medžiagų apykaitos stimuliatoriai. Čia, žinoma, vėl svarbus saikas. Tai imbiero šaknis, gvazdikas, kardamonas, kalendra, pipirai, garstyčios, cinamonas, muskato riešutas, kmynai, linų sėmenys, petražolė, pipirnė, rozmarinas, bazilikas, gelsvė, česnakai, svogūnai..  Ajurvedoje sakoma, kad labai nedideli druskos – geriau jūros – kiekiai padeda, kai pučia vidurius, taip pat valo burną, stimuliuoja virškinimo trakto sekreciją ir skatina virškinimą. 

Priminsiu ir 10 vaistažolių, kurias šiuolaikinė medicina vertina kaip skatinančias kepenų veiklą: margalapis margainis, vaistinė dirvuolė, pankolis, kiaulpienė, kraujažolė, rugiagėlė, gencijono šaknis, paprastoji širdažolė, šalavijas ir ajero šaknis. Arbatas su šiomis vaistažolėmis reikia gerti kiekvieną atskirai ir jokiu būdu nemaišyti vienos su kita ar visų kartu.

Raminančios arbatos: iš citrininės melisos ir melisos, ir, aišku, iš jonažolės, kuri jau antikos laikais buvo vadinama “saulės šviesa sielai“ 🙂 .. Valančios organizmą vaistažolės: dilgelė, liepžiedžiai, aviečių lapai, beržų lapai, varnalėšos šaknys.

Pavasarį ar po ligų suaugę žmonės (tik ne vaikai ar paaugliai), kad atgautų jėgas, žvalumą ir sustiprintų organizmą, gali pagerti biostimuliatorių, kuriems priskiriami: ženšenis, eleuterokokas, gintaro rūgštis, žiedadulkės, bičių pienelis, bičių duona ir pikis. Bičių produktai – tik nealergiškiems. Teigiama, kad bičių duona ir žiedadulkės pašalina net nitratus iš organizmo. Geriame kartą per dieną, geriau ryte po valgio. Biostimuliatorius geriame ne mažiau kaip 3 valandas iki miego, kitaip sunkiai užmigsime. Kursas – nuo 2 savaičių iki 20 dienų, porą kartų į metus, kai jaučiamės pavargę ar profilaktiškai. 

Tiek tų mano žinių apie žolininkystę, už kurias esu labai dėkinga liaudies medicinos ir žolininkystės žinovui dėstytojui Romualdui Oginskiui 🙂 . Tikiuosi, ir jums jos bus naudingos 🙂 Būkime sveiki ir nepamirškime, kad geriausias vaistas nuo visų ligų – teisingas gyvenimo būdas 🙂 . Ne kažkoks įmantrus ir ypatingas, o tiesiog teisingas 🙂 .

Kad buitis netaptų kančia :)

Sugrįžtu prie žemiškų dalykų 🙂 . Mūsų namai – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Juose ilsimės, bendraujame, miegame. Tai labai asmeniška kiekvieno žmogaus oazė. Namų jaukumas didžiąja dalimi priklauso nuo elementarios tvarkos, kuriai palaikyti reikia laiko. Na, o šiuolaikinis žmogus – dirbantis, bėgantis, nuolat užsiėmęs..

Taigi ir namų tvarkymui dažnai nelieka laiko. O kuo daugiau apsileidžiame, tuo sunkiau paskui įvesti tvarką.. Netvarka kelia įtampą ir dar didesnį nenorą tvarkytis. Ilgokai eksperimentavau šioje srityje ir, rodos, radau optimaliausią sprendimą, kuriuo ir noriu pasidalinti 🙂 .

Labai džiaugiausi, kai persikėlėme į didesnius namus. Kol.. neatėjo laikas palaikyti tvarką. Pirmą pusmetį jaučiausi lyg daugiafunkcinė namų tvarkymo mašina.. rodės, visas gyvenimas – vien namų tvarkymas. Iki nevilties..

Kol nepradėjau ieškoti sprendimų. Rodos, viskas paprasta.. bet tam, kad tai netaptų kančia, teko sugalvoti savo sistemą, kuri žymiai palengvino šitą darbą. Rezultatas džiugina: namuose visada švaru :).

Pirmiausia, kaip kiekviename darbe – darbo įrankiai ir priemonės. Tai labai svarbu. Žinoma, nebus taip, kaip reklamose – papurškėme ir po sekundės lengvu rankos judesiu viską idealiai nuvalome, bet.. plyteles valau tam skirta priemone, stiklą – kita, voniai, virtuvei, virtuvės rakandams, baldams ir jų apmušalams, grindims – turiu tam skirtas priemones.

Tai tikrai palengvina valymą ir sutaupo laiko. Svarbios ir šluotelės bei servetėlės dulkėms valyti, šluotos grindims plauti ir, žinoma – siurblys. Čia taip pat neapsiėjo be eksperimentų: iš visos širdies norėdamas mums pagelbėti, vyras nupirko didelį, galingą dulkių siurblį su vandens filtru.

Nuostabus aparatas.. bet stovi praktiškai be darbo, nes yra tiesiog per sunkus tampyti.. Be to, sunkiai išrenkamas vandens filtras, kurį po kiekvieno valymo būtina išplauti. Nupirkome kitą – pakankamai galingą, bet lengvą ir mažą, kurį naudoju nuolat.

Toliau reiktų nusistatyti valymo dienas – gal tai skamba keistai, bet tai žymiai praktiškiau, nei chaotiškas tvarkymas. Tarkim, vieną dieną, prieš savaitgalį ar vieną savaitgalio pusdienį – didysis tvarkymas su grindų plovimu, sanmazgų tvarkymu, virtuvės valymu. Ir dar vieną dieną savaitėje skiriame lengvam dulkių nubraukimui su šluotele ir valymui su dulkių siurbliu.

Įpraskime pasidėti daiktus į vietą ir po kiekvieno veiksmo bent minimaliai apsitvarkyti – nepalikti trupinių, išmėtytų daiktų. Tuomet namuose nuolat bus tvarka, ir neprieisime iki “generalinių“ tvarkymų, nes tiesiog neapsiversime ir neprišiukšlinsime 🙂 . 

Dar stengiuosi didelių tvarkymų nedaryti vieną dieną – tai labai vargina ir atsibosta.. Kai yra nuotaika (o tada ir dirbame greičiau), sutvarkau kokią spintelę ar lentyną spintoje.. Yra pavasariniai ar rudeniniai didesni tvarkymai, kai plauname langus ar sudedame rūbus – tokius darbus taip pat padarau per kelis kartus – taip žymiai lengviau 🙂 ..

Dabar apie namiškius. Tradiciškai namų jaukumą ir švarą palaiko moteris, tai kaip ir natūralu, nes tik ji tą jaukumą ir gali sukurti – tokia jos prigimtis ;). Bet.. jei ji namie. Jei ji, kaip ir vyras, dirba, darbus reikėtų dalintis – sutikite, taip tiesiog sąžininga.

Bet kokiu atveju, jei ir vienas žmogus atsakingas už tvarką, visi kiti šeimos nariai taip pat turi tą tvarką palaikyti, kad namų tvarkymas netaptų vergove. Šeimoje visuomet kažkas kažkokį darbą daro geriau, greičiau – tokiu principu ir reikėtų juos dalintis, tuomet viskas paprasta: kiekvienas atsakingas už savo pasirinktą sritį.

Kai nėra chaoso, atsiranda tvarka, todėl, manau, būtina įvesti namų tvarkymo sistemą, kuri tikrai palengvina gyvenimą. Ir turime tai aptarti ir sutari su visa šeima.

Kad nebūtų kaip toje istorijoje, kurią perskaičiau vienos psichologės pasakojime: ji konsultavo šeimą, su sutuoktiniais bendravo atskirai. Vyras ateidavo rečiau, dažniausiai dėl nesutarimų darbe. Šeimoje jautėsi laimingas, vis gyrė žmoną ir ypatingą jaukumą namuose.

Žmona atrodė suvargusi, apsiėmusi visus namų rūpesčius, nes dirbo namie. Į psichologės patarimus pasidalinti rūpesčiais su šeima atsakydavo trumpai: “Tai mano pareiga, aš taip išauklėta“. Buvo užsidariusi, į aptarimus nesileisdavo ir lankė psichologę tik dėl to, kad vyras to norėjo.

Paskui kurį laiką šeima nesilankė, o po metų atėjo vyras. Buvo prislėgtas ir papasakojo, kad žmona pradėjo negaluoti, galiausiai sirgti, ir mirė. Prieš mirtį tepasakė: “ Nekenčiu tos spintelės virtuvėje.. Tu visą gyvenimą palikdavai atviras dureles, o aš nuolat jas uždarinėjau..“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna..

Nepaverskime savo namų monstru, ryjančiu mūsų laiką ar nesutarimų šaltiniu. Nepaverskime namų tvarkymo problema.. Viską galima ramiai sutarus išspręsti 🙂 . Čia labai tiktų vieno mano mokytojo posakis: “Neturiu problemų, nes jų nekuriu “.

Smagaus ir šilto visiems savaitgalio! 🙂

Valyti ar nevalyti?

Čia aš apie organizmo valymą. Tiek daug diskusijų ir ginčų apie tai. Pati sau taip pat ieškojau į tai atsakymų. Mūsų organizmas yra sudėtinga savireguliacinė sistema. Jei teikiame jam naudingų ir pakankamą kiekį maistinių medžiagų, tai turėtų funkcionuoti kaip laikrodukas. Kas gi trikdo jo darbą ir sąlygoja užterštumą, nuo kurio tunkame ar pradedame sirgti?

Ar išties maitinamės racionaliai ir sveikai? Tikrai ne. Pakankamai lengvabūdiškai žiūrime į mitybą, o ir maisto pramonė vis labiau chemizuojama. Sunku rasti produktų be cheminių priedų, mažai apdorotų. O ir valgome tikrai per daug, užkandžiaujame, o dar žalingi įpročiai, vaistai, nepakankamas judėjimas.. 

Taigi, ne tik pernelyg apkraunam organizmą, bet dar ir nekokybiškus produktus valgome. Organizmo užterštumo “indikatorius“ – mūsų liežuvis. Jei iš ryto ant jo yra apnašų – tai signalas, kad organizmas užsiteršęs. Manau, pavalyti organizmą, daryti iškrovas tikrai naudinga – su tuo sutinka daugelis. Klausimas vienintelis – kokiu būdu.

Kadangi esame visi skirtingi ir kiekvienas turime įvairių asmeninių organizmo ypatumų, tai ir būdo, tinkančio visiems, tikrai nėra. Norėčiau pasidalinti tuo, ką pati išbandžiau ir parašyti žmonių atsiliepimus apie kai kuriuos organizmo valymo būdus.

Pirmiausia – fiziologiškiausias – badavimas. Daug kas, turbūt, yra skaitęs P.Brego knygą “Tobulumo formulė“ apie badavimą. Jo sukurta sistema yra unikali, kiekvienam prieinama, labai nuosekliai išaiškinami virškinimo sistemos veikimo principai. Tas žodis “badavimas“ tik atrodo gąsdinantis, iš tiesų tai labiausiai priimtinas gyvam organizmui apsivalymo būdas.

Tiesa, tinkantis ne visiems – jo negali praktikuoti lėtinėmis ir rimtomis ligomis sergantys žmonės – nebent su gydytojo priežiūra. Beje, kai kurios labai rimtos ligos su gydytojų priežiūra gydomos būtent badavimu. Taip pat žmonės, kurių organizmas labai užterštas – tuomet, pajudėjus taršalams, jaučiami sunkiai ištveriami galvos skausmai. Badavimas kartą į savaitę 24 valandas ir keliskart metuose ilgesni badavimai patikimai apsaugo organizmą nuo užsiteršimo. Čia, aišku, tiems, kuriems tinka.

Toks drastiškesnis, nepigus būdas – žarnyno valymas. Yra specialios tai atliekančios klinikos. Nuomonių už ir prieš – daugybė. Mano manymu, jei žmogui atrodo, kad tai padės ir turi tam lėšų – bandyti galima. Geriau, negu nieko. Tų klinikų gydytojai teisingai pabrėžia, kad vien mechaninis žarnyno išplovimas turės laikiną efektą. Tam, kad normalizuotųsi organizmo veikla, teks peržiūrėti savo mitybą, gyvenimo būdą ir juos koreguoti. Be asmeninių pastangų nieko nebus..

Yra monodietos, kurių pagalba galime puikiai pavalyti organizmą. Mono – tai reiškia, kad vieną dieną per savaitę visą dieną valgome vienos rūšies vaisius, uogas ar daržoves. Tarkim, obuolius, arba morkas – kas ką mėgsta. Vasarą labai naudingos agurkų monodietos, rudeniop – arbūzų. Pakankamai malonus ir lengvas būdas. 

Mūsų dietologijos dėstytoja siūlė dar ir tokį lengvą būdą – per delčią (nes tuomet lengviau atsikratome šlakų), ryte prieš valgį išgeriam aktyvuotos anglies tablečių. Dešimčiai kūno svorio kilogramų – viena anglies tabletė – tarkim, 60kg sveriančiam žmogui – 6 anglies tabletes. Geriame visas delčios dienas arba kelias – sprendžiame patys.

Yra dar ir pirtis, žoliniai preparatai, įvairūs organizmą valantys vandenys, kuriuos lengvai galime patys pasigaminti. Žolės – tai ir dilgelė, ir ugniažolė, ir imbiero šaknis – naudinga pagerti savaitę, tik ne gydomosiomis, o mikrodozėmis, po žiupsnelį žolių puodeliui verdančio vandens, iš ryto.

Valantį vandenį taip lengva pagaminti: tarkim, sidabrinį – įdedame išplautą didesnį sidabrinį dirbinį (be priedų – akmenukų) į švarų vandens ąsotėlį ir palaikome 12 valandų. Molio vanduo – į stiklinę vandens šaukštelį molio miltelių. Visas valančias arbatas ir vandenius geriame ryte, tuščiu skrandžiu, “alkanu“ krauju – tuomet geriau įsisaviname. Nuolat jų gerti nereikia, kad organizmas neįprastų ir netinginiautų pats darbuotis.

Kažkam tai atrodo beprasmiškas dalykas. Kam to reikia, jei mūsų organizmas tokia unikali sistema? Bet.. pripažinkime, kad gyvename, daug negalvodami apie savo gyvenimo būdą ir maistą. Ką norime, tą valgome, kiek norime, kada norime.. judame, būname gamtoje taip pat nedaug, ilsimės ne visada tiek, kiek reikia.

Gaunasi, kad gyvename įtampos režime, kartais net pertempimo režime. O juk laimingo gyvenimo pagrindas – pirmiausia sveikata.  Kol esame jauni, dažniausiai organizmas pats puikiausiai išsivalo. Su amžiumi susidaro net nuodingų medžiagų sankaupos, kurių nematome, bet jos palengva gali nuodyti organizmą. Dar ir klaidingas požiūris, kad užsiteršę tik apkūnūs žmonės.. Man padarė įspūdį P.Brego aprašymas, kuriame jis pasakoja, kaip po daugybės sveiko gyvenimo būdo metų badaujant jo organizmas pašalino gyvsidabrio gumulėlį, kurio buvo vaistų sudėtyje, kuriuos jis gėrė vaikystėje.. 

Manau, turime daryti protingas profilaktikas savo kūnui – jis tikrai atsidėkos puikia sveikata. Kai jau jaučiame šlakų ir kitokių nuodingų medžiagų poveikį, pradedame sirgti.. Man priimtiniausi paprasti organizmo valymo būdai – juos ir taikau. Ir, aišku, maksimaliai sveikas gyvenimo būdas. O ką apie tai manote jūs? Gal žinote kitokių veiksmingų organizmo valymo būdų?

Velykos..

Visos šventės, kurios suburia žmonės, man yra labai gražios. Koks nuostabus yra šeštadienio vakaras prieš Velykas, kai visa šeima sėdasi už stalo dažyti, marginti kiaušinių. Didžiausias džiaugsmas, žinoma, mažiesiems.. Margina susikaupę tuos sunkiai nulaikomus rankutėse ovaliukus.. tokie svarbūs pasijunta, prisidėdami prie Bendro Darbo 🙂 . O ir suaugę užsikrečia tuo betarpiškumu.. Smagūs pokalbiai ir juokas.. Stalo, rankų, žandų išsiterliojimas dažais.. Toks nuostabus vienijantis bendrumo jausmas.. O kvapai, kvapai iš virtuvės, pasklidę po visus namus 🙂 .. Nuostabi šventės nuojauta 🙂 . Kaip gera, kai visi kartu, už vieno stalo 🙂 ..

Lietuviams ši šventė buvo svarbi ne tik kaip religinė tradicija. Mūsų protėviams, kuriems Žemė teikė ir maistą, ir drabužį, ir medžiagą statyboms, namų apyvokos daiktams, pavasaris buvo sakralinis laikas. Todėl, nutirpus sniegui ir pasirodžius pirmąjai žolytei, jie šventė pavasario atėjimą. Be to, ir metų pradžia labai ilgai buvo švenčiama pavasarį. Įvedus krikščionybę, šis pavasario šventimas buvo susietas su Velykomis- Kristaus prisikėlimo švente. Velykas švenčiame pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl pastovios dienos nėra (maždaug tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienos).

Graži tradicija prieš Velykas susitvarkyti namus ir aplinką. Taip pat, žinoma, margučių dažymas, kurių spalvos, ornamentai taip pat turėjo savo prasmes. Margutis simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą ir vaisingumą. Tikėta, kad margučiai turi ypatingų galių – suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Tvirčiausias kiaušinis buvo paliekamas nesuvalgytas iki sekančių Velykų ir naudojamas įvairioms apeigoms: užkalbėjimams, ligoms “atbaidyti“, arba užkasamas į pirmą ežią derlingumui užtikrinti. Taip pat stebuklingų galių buvo laikomi turintys ir velykinių kiaušinių lukštai.

Pirmoji Velykų diena – pusryčiai su šeima, margučių stiprumo išbandymas. Antroji skirta svečiuotis, susitikti su giminėmis ir draugais, keistis margučiais. Buvo ir trečioji Velykų diena, skirta žaidimams, ir ketvirtoji – ledų diena – tą dieną stengėsi nieko nedirbti, kad ledai javų neišmuštų ir perkūnija netrankytų..

Gražu, šilta ir gera, kad išliko tradicijos ir tokiu būdu prisiliečiam prie savo protėvių dvasios.. kad perduodame tai savo vaikams.. Linkiu Jums visiems tikro pavasarinio pabudimo, kuris visada pranoksta drąsiausius mūsų lūkesčius.. Jaukaus buvimo kartu, vienijančios širdžių šilumos.. Šypsokimės, kaip tos pirmos pavasarinės gėlės ir džiaukimės gyvenimu taip nuoširdžiai, kaip paukščiai, nuo ankstyvo ryto šlovinantys gyvenimą. Žiema pasitraukė ir džiaugsmingame pavasario čiulbėjime, čiurlenime, pumpurų sprogime bunda ir mūsų gražiausios viltys ir gerumo nuojauta 🙂 ..

Karžygys ar karžygė šeimoje

Visi esame sutikę gyvenime žmonių, kurie yra valdingi, visada “žino“, kaip turi elgtis kiti, neįsiklausydami į kito žmogaus poreikius. Jie tiesiog “žino“, kaip reikia, kaip turi būti ir reikalauja aklo paklusnumo. Pasipriešinimas kelia jiems susierzinimą, pyktį, net agresiją. Nelengva, jei pasirenkame gyvenimui tokį žmogų, bet ar tokie jau piktybiški jie “blogiukai“? Ar jų noras valdyti yra vidinės įtampos išraiška, ar nežabota energija ir veiklumas?

Yra žmonių, kuriems meilės išraiška – tai pančiai ir pareigos, kito žmogaus limitavimas ir ribojimas, jo valdymas. Tai neturi nieko bendro su dvasiniais ryšiais, besąlygiška meile ir partneryste. Toks savininkiškumas – žmogaus nebrandumo požymis, nemokėjimas kurti santykių. Negalima jausmo vadinti meile, jei norime kažko tik sau. Kiekvienas žmogus turi ir nusistato savo gyvenimo kriterijus, todėl keista reikalauti, kad jam būtų svarbesni kito žmogaus gyvenimo kriterijai, nors ir labai artimo. 

Noras “perauklėti“ suaugusį žmogų kuria nesibaigiantį stresą. Pretenzijos ir reikalavimai visada kelia pasipriešinimą, o tai jau kova, nusivylimai ir nuolatinis susierzinimas.  Kiekvienas žmogus gali keistis tik pats to panorėjęs. Dėl elgesio, atsakomybės pasiskirstymo, šeimos ar asmeninių tikslų galime tik susitarti, o tam reikia labai konkrečiai šnekėtis ir derinti veiksmus. Kvaila gyventi kartu, kad darytume vienas kitą nelaimingais. Juk meilė dovanojama, o ne išmušama ar išreikalaujama..  Kodėl gi atsiduriame kartais tokiame “mūšio lauke“?

Pirmiausiai tai nenoras ar nesugebėjimas prieš kuriant rimtus santykius matyti tikrąsias žmogaus savybes. Arba tikimasi, kad žmogus pasikeis. O paskui jau turim, ką turim.. Žinoma, santykių pradžioje visi rodomės geresni, bet valdingo žmogaus spaudimo nepastebėti neįmanoma, nors pradžioje tai gali pasireikšti smulkmenose. Ambicingumas, valdingumas šeimoje – tai kančios kelias. Tokios emocijos iš esmės yra dvasiškai sužeisto ir silpno žmogaus poza, jo vidinės būsenos išraiška. Kuo žmogus jas audringiau išreiškia, tuo didesnę įtampą savyje jis nešiojasi. Nuolat įsitempęs žmogus tiesiog nemoka kitaip bendrauti, nes vidiniai konfliktai drasko jį.

Jeigu tie vidiniai konfliktai lieka neišspręsti (dažnai įsisenėję) , o juos lydinčios emocijos neišreikštos, neįsisąmonintos, tai jos ir toliau kelia dar didesnę įtampą ir kenčia nuo to artimiausi žmonės.. o ir pats žmogus.. Tai ir pasireiškia valdingumu, nuolatiniu susierzinimu, pykčiu. Žemindamas kitus, žmogus kompensuoja savo trūkumus. Tokiam žmogui sunku įtikti, nes dažnai jis ir pats nesupranta, ko nori, ir visas jo mąstymas pajungtas tik tam, kad pateisintų savo veiksmus ir reikalavimus.

Yra dar ir kitokie “valdantieji“ – tai žmonės su viršininko, vadovo sindromu. Tai žmonės, užimantys vadovo pareigas, kurie, parėję namo, negali išjungti savyje “vadovo“ ir toliau vadovauja namiškiams. Ir vienu, ir kitu atveju, dažnai “dėl šventos ramybės“, ar dėl charakterio subtilumų, ar dėl baimės pasipriešinti, pasakyti savo nuomonę, ar dėl neigiamos reakcijos baimės yra paklustama, nusileidžiama “vadovaujančiam“. O tai kelias į niekur ir kančios kelias paklususiam.

Tai nieko neišsprendžia, o tik pagilina neišsakytas nuoskaudas. Tokia būsena nusileidusiam kelia įtampą, nepasitenkinimą gyvenimu, kurie taip pat yra pavojingi, nes vieną dieną gali prasiveržti netikėčiausiomis formomis arba stumti į apatiją ar nuolatinę depresiją. Kuo daugiau iš žmogaus reikalaujama, tuo labiau jis yra stumiamas nuo reikalaujančio, todėl jis gali pradėti ieškoti ryšių ir paguodos už santuokos ribų, nes pavargsta nuo spaudimo. Arba pasinerti į nesibaigiančius darbus ar pomėgius, ar į žalingus įpročius..

Ką daryti, jei jau esame tokioje situacijoje? Paklususiam – atsitiesti ir suprasti, kad niekas negali žmogaus valdyti ar žeminti, jei pats to neleis. Kažkada padarytas pirmas žingsnis paklustant – suvokti, kad tai buvo leidimas valdyti. Suprasti, kad priėmus aukos poziciją, sunku išlikti savimi, asmenybe. Niekada nevėlu sustoti, ieškoti išeities. Jei yra vaikų – suprasti, kokį šeimos modelį jie mato..

Neišsprendus situacijos, prieštaravimų, susitaikymai arba prisitaikymai tėra ramybė prieš sekantį konfliktą. Aiškiai susitarti su linkusiu valdyti sutuoktiniu, nustatyti ribas, kurių peržengti nevalia. Kaip bebūtų keista – savo nusileidimu ir prisitaikymu tik gadinam “karžygį“, leisdami jam pasijusti teisiu. Nesitaikyti su valdomo padėtimi, nes tai yra iš esmės neteisinga. Vergas negali būti laimingas. Atsitiesti ir suvokti savo vertingumą.. visi esam lygūs ir verti laimingo gyvenimo.

Valdingą žmogų, kol netapo skriaudžiančiu ar nekenčiamu, norėtųsi pakviesti ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikslus. Galbūt, buvo gyvenime situacijų, kurios sužeidė, pasėjo nepasitikėjimą žmonėmis ir pyktį. Viskas šiam pasaulyje turi priežastis ir pasekmes. Kiekvieną akimirką galime pakreipti savo gyvenimą link harmonijos. Kad neturėtume blogų pasekmių, turime savo gyvenime sėti kuo daugiau harmonijos. Visi klystame ir būtina tai pripažinti, nes užsispyrus laikytis klaidos, atleiskit, neprotingumo požymis.

Visada yra būdai pakeisti savo klaidingus įsitikinimus, yra specialistai ir žmonės, galintys padėti rasti išeitį. Kai matome žmonėse gera, jie ir tampa mums geri, o jei nuolat ieškome trūkumų ir priekabių ir į žmogų žiūrim kaip į priešą, tai jis ir tampa realiu priešu. Kai neturime pretenzijų žmogui, nėra priežasties ant jo pykti. Viskas tampa labai paprasta ir lengva, kai suvokiame, kad negalime ir neturime keisti kitų žmonių: jie, kaip ir mes, yra ir bus tokie, kokie yra.

Jei norime būti laisvi, turime duoti laisvę kitiems būti laisviems – kito kelio nėra. Šeimos pagrindai – supratimas, sugebėjimas tartis ir susitarti, abipusė pagarba ir pagalba, dėmesys ir rūpestis. Mylėkime nuoširdžiai, besąlygiškai. Meilė nesupančioja ir nesuriša, ji suteikia sparnus 🙂 ..

Pamotės, patėviai, podukros, posūniai..

Ne visiems pavyksta iš pirmo karto sukurti laimingą santuoką.. skiriasi žmonės. Kuria kitą santuoką, kurioje jau dažnai yra vaikučiai iš ankstesnės santuokos. Pradžioje viskas gražu, kartais per vaikučius ir suartėti lengviau.. Tai pradžioje, o paskui neretai visi geri norai atveda į mūšio lauką. Kas gi nutinka?

Gyvenime teko išgyventi tokią situaciją iš visų pusių, todėl padariau savo išvadas. O ir draugų patirtis rodo, kad tai sudėtingas klausimas. Santykių pradžioje, kaip jau rašiau, visi stengiamės rodyti geriausias savo savybes. Vaikučiai iš ankstesnės santuokos dar ir padeda užmegzti santykius – kuris tėvas ar mama neįvertins draugiško elgesio su savo vaiku? Banali, bet labai teisinga frazė: nori prisijaukinti liūtę – prisijaukink jos liūtuką.

Na, o paskui prasideda bendras gyvenimas. Ir be vaikų jis ne visiems pradžioje einasi sklandžiai. O čia išryškėja dar vienas keistas dalykas: dažnai dėl santykių nesklandumų nepasitenkinimas parodomas per vaiką. Kaip gi skaudžiau “įgelti“ sutuoktiniui, jei ne per jo vaiką? Mamos ar tėvai gina savo vaiką, ir teisingai daro, vaikas čia niekuo dėtas, tai suaugusiųjų reikalai. Štai ir mūšio laukas, kur vaikas dėl suaugusiųjų nesusikalbėjimo, nesugebėjimo tartis, įvardinamas “blogiuku“, tampa savotišku žaibolaidžiu..

Suprantu, kad suaugę taip elgiasi ne iš piktos valios, o iš nežinojimo, o gal ir vedini ambicijų. Bet.. jie yra suaugę žmonės ir labai norėčiau kiekvieną, susidūrusį su tokia gyvenimo situacija, paskatinti pažiūrėti į viską vaiko akimis. Juk mamos ar tėvo pamiltas ir į šeimą atvestas žmogus vaikui yra visiškai svetimas žmogus. Jis jo nesirinko, šiltų jausmų jam nejaučia, tai mama ar tėtis myli šitą žmogų.

Suaugęs turėtų suprasti, kad pasirinko nelengvą uždavinį: jis ateina į jau susiformavusią mažą šeimą ir tam, kad santykiai būtų geri, jis turėtų harmoningai įsilieti į jau esančią šeimą, tartis, o ne stengtis įvesti savo tvarką – tuomet neišvengiamai prasidės konfliktai.. Kurti šeimą su žmogumi, kuris turi vaiką – labai atsakingas žingsnis ir prieš žengiant jį, reikėtų labai gerai apsvarstyti: ar sugebėsiu? Naivu tikėtis, kad viskas susiklostys savaime.

Reikia suprasti, kad vaikas yra išgyvenęs tėvų skyrybas, vaikui tai sunkus išgyvenimas, nes jis besąlygiškai myli abu tėvus. Todėl reikia ypatingo subtilumo, kad nesulaužytume jautrios, besiformuojančios vaiko psichikos ir nesužlugdytume pasitikėjimo suaugusiais. Svetimo žodis visada skaudžiau žeidžia, ir kuo blogiau elgsimės su vaiku, tuo labiau jis idealizuos kitą iš savo tėvų, gyvenantį atskirai. Arba pradės manipuliuoti situacija. Nepamirškime, kad vaikas – švarus popieriaus lapas ir svarbiausius, labiausiai valdančios jo gyvenimą nuostatos bus suformuotos šeimoje. Jei šeimoje vaikui blogai, sunku, jis ieškos paguodos už jos ribų. Taip formuojami “sunkūs“ paaugliai.. Pabrėžiu – formuojami, nes tik suaugę atsakingi už savo vaikus.

Nelengva tema.. rašydama pati grįžau į vaikystės, paauglystės prisiminimus. Kartais nespėdavau reaguoti į tėvų gyvenimo peripetijas ir sunkumus, o ir nežinojau, kaip.. Sunkiausia buvo tai, kad šitame dideliame pasaulyje nebuvo mažos jaukios ramybės salelės, kurioje būčiau nuoširdžiai laukiama, kur jausčiausi saugiai. Suprantu, kad suaugę tiesiog gyveno savo gyvenimą, kaip mokėjo. Suprantu, kad stengėsi. Gyvenime taip pat mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės sukuria darnias, draugiškas šeimas, kuriose vaikai neskirstomi į savus ir svetimus, kur visi mylimi ir svarbūs 🙂 .. Visiems, kurie žengia tokį atsakingą žingsnį, noriu palinkėti stiprybės, kantrybės ir daug daug meilės savo širdyje: juk ją reiks dovanoti ne tik mylimam žmogui, bet ir mylimo žmogaus vaikui. Meilė ir nuoširdumas įveikia viską 🙂 .

Džiaukimės.. iš širdies :)

Teigiama, kad yra ryšys: mimika – emocija ir atvirkščiai. Šypsotis patariama dažniau, kad sukeltume sau teigiamas emocijas. Žinoma, kad tai veikia, bet šiandien aš ne apie tai ir tikrai ne apie “budinčias“ šypsenas, kurios daugiau į grimasas panašios ir sukelia tik atgrasumą..

Šiandien “oficiali“ pokštų diena – balandžio pirmoji 🙂 Sveikinu visus pokštautojus 🙂 !! Ir noriu šiandien pasvarstyti apie nuoširdų, tikrą, tyrą džiaugsmą ir juoką. Kai nuoširdžiai juokiamės, aktyvuojamas visas organizmas, esame maksimaliai atsivėrę ir natūralūs. Tai tokia maloni ir lengva energija 🙂 ..  Satyrikai ar kokios dirbtinės atpalaiduojančios priemonės sukelia laikiną euforiją, kuri greit praeina. Tikra džiaugsmo emocija kyla iš širdies, kartais spontaniškai, kartais ir ne laiku 🙂 .. Visi esame buvę situacijose, kai juoką sukelia kitiems nejuokingos frazės ar žmonių veiksmai, kažkokios smulkmenos, kurios prajuokina iš širdies .. 

Arba džiaugsmas ir šypsena iki ausų, kai matome žaidžiančius vaikus, šėlstančius gyvūnus, kūdikio šypseną.. arba mylimo žmogaus veidą, arba seniai matyto draugo veidą.. Smagus draugų pokalbis, netikėta maloni staigmena 🙂 . Prasiskleidęs ilgai lauktas žiedas, seniai matyta jūra ar kalnai, saulėlydis ar saulėtėkis, pažėręs danguje spalvų didybę, vaivorykštė po lietaus, debesų įmantriausia architektūra.. Aš apie šitą džiaugsmą ir šypsenas, ir juoką, kurie iš širdies, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną ir smagų atsipalaidavimą.. tokiomis akimirkomis esame tikri 🙂 .. Nuostabu 🙂 !

Tikiuosi, ir jums sukels nuoširdžią šypseną mano užrašyti šeimos ir draugų vaikučių nuoširdūs pasisakymai, kai jie dar atviri, nepaliesti suaugusių rimtumo, tokio.. angeliško amžiaus 🙂 :  Žilvinas žaidžia su metukų amžiaus Jurgute. Labai gerai sutaria ir pagaliau pareiškia: “ Jurga mano brolis !“ 🙂 ..    Donatui ne taip gerai sekėsi bendrauti su Greta (abiems po 3 metukus), jie vis susipešdavo, todėl jis padarė išvadą : “ Ji ne mergaitė, ji kareivis! “ 🙂 …  

Donatas nustemba, po lietaus pamatęs pirmą kartą daugybę sliekų: “Mamyte, žiūrėk, kiek batų raištukų eina “ 🙂 …    Dar didesnę nuostabą Donatui, tikram miesto vaikui,  sukelia pirmąkart gyvenime matyta kiaulė ir nežinodamas, kaip ją pavadinti, teištaria: “Žiūrėk, koks didelis triušis!“ 🙂 …    Žilvino klausia, kokioje gatvėje jis gyvena. Jis su nuostaba: “ Aš ne gatvėje gyvenu, o name.. “ 🙂 ..   

Gintarė džiaugsmingai praneša mamai: “ Aš sužinojau, kur Kalėdų Senelis gyvena!“ “Kur gi?“- klausia mama. “Kinijoje, nes ant visų kalėdinių dovanų užrašyta “made in China“ – atsako Gintarė 🙂 …    Donatas, ilgai žaidęs pajūryje su smėliu ir kastuvėliu, išrandą žodį: “Čia ne kastuvėlis, o kapstasmėlis! “ 🙂 ..    Kamilė močiutei: “ Aš pažaisiu, o tu, močiute, eik, valgyt pavirk.. “ 🙂 ..   

Žilvinas kieme rado vabaliuką: “Einu, seneliui parodysiu“. Po kiek laiko klausiu:“ Ar parodei seneliui vabaliuką?“ “Taip, – atsako Žilvinas- senelis vabaliukui labai patiko“ 🙂 …    Kamilė samprotauja: “Aš negaliu su šita dantų pasta valyti dantukų. Žiūrėk, čia nupieštos uogytės, o kas gi su uogiene dantis valo ?! “ 🙂 ..

Kokie jie nuostabūs – mūsų vaikučiai 🙂 .. Tikiuosi, ir jus pralinksmino 🙂 . Juokimės į sveikatą.. O gal ir jūs parašysite savo mažųjų samprotavimus? Ar kokį smagų įvykį? Būtų smagu 🙂 .. Linksmos visiems pokštų dienos!

Kur tos jėgos dingsta ..

Rodos, pavasaris, gamta bunda – ir žmonės turėtų jaustis žvalūs. O ne, dažnai girdim visiškai atvirkščiai: nėra jėgų.. jau nuo pat ryto pavargęs .. Kas tai? Kodėl atsiranda nuovargis, net chroniškas nuovargis? Medicinos yra nustatyti vadinami tarpsezoniai, kurių metu žmonėms susilpnėja imunitetas, sumažėja energija.

Tai: 1) paskutinė vasario savaitė – pirma kovo savaitė; 2) paskutinė balandžio savaitė – pirma gegužės savaitė; 3) paskutinė biželio savaitė – pirma liepos savaitė (būtent šiuo laikotarpiu rekomenduojama ilsėtis); 4) paskutinė rugpjūčio savaitė – pirma rugsėjo savaitė; 5) paskutinė spalio savaitė – pirma lapkričio savaitė.  Šiais periodais būtinas vitaminas C, judėjimas, grūdinimasis, pakankamas miegas, naudingos žolių arbatos, imunitetą stiprinantys preparatai. 

Tai medicininė pusė, yra dar ir kita – psichologinė, dvasinė. Nuovargis tai fizinių, protinių, emocinių jėgų nebuvimas, o chroniškas nuovargis – tai ilgalaikis jėgų nebuvimas (čia nekalbame apie ligų sukeltą jėgų nebuvimą) . Nuovargis ir nusivylimas dažnai kyla iš neteisingai sudėliotų prioritetų gyvenime.

Susiformavęs keistas požiūris, kad iki išnaktų dirbantis, mažai besiilsintis, kenčiantis, susirūpinęs, nuolat stresuojantis žmogus – normalu ir gerai. Tuo tarpu pozityvumas ar ramybė priimami kaip lengvabūdiškumas ar abejingumas.. O juk tai turėtų būti ne tik natūrali žmogaus būsena, bet ir sėkmės variklis..

Pozityvumas yra energija, reali jėga, padedanti išlaikyti pusiausvyrą. Susikaupti ar susirūpinti turėtume iškilus problemoms, o ne nuolat. Be to, nuolat dirbant perkrovos režimu, organizmui tiesiog neužtenka pajėgumų, kad natūraliai atsistatytų. Idealu, kai planuojam tik tai, ką realiai, be blaškymosi, galime padaryti.

Kiekvienam veiksmui turėtų būti bent minimalus veiksmų planas, seka. Mažesniems tikslams – trumpesni laikotarpiai, didesniems – ilgesni, detalesni. Jei niekaip negalime pasiekti savo tikslų, reiškia, kažką darome ne taip arba tikslai yra neatitinkantys realių galimybių. Eikvojamės smulkmenoms ar nerealiems tikslams, atitraukdami tokiu būdu save nuo realių tikslų. 

Tokiu būdu patys padarome savo gyvenimą sudėtingą ir įmantrų, o iš tiesų viskas yra daug paprasčiau – visi “sudėtingumai“ dažnai tėra mūsų sugalvoti. O kai realybė neatitinka mūsų lūkesčių – tuomet kenčiame. Jaučiame įtampą, kuri ryja mus pačius, paverčia niūriais bambekliais. Jei nuolat esame įtampoje ir strese, tai ir nedideli sunkumai atrodo lyg katastrofa, o savo būseną skleidžiame į savo aplinką. Iš čia ir nuolatinis nuovargis, nes neramus protas – neramus ir gyvenimas..

Ką gi daryti, jei išties pradedame jausti tą chronišką nuovargį ir apatiją? Pradžiai pakanka sustoti, aprimti ir pamatysime sprendimus. Pirmiausia – pažiūrėti į savo gyvenimą, savo gyvenimo būdą. Ar išties viskas, kam skiriame savo laiką ir energiją, yra taip svarbu ir reikalinga? Aiškiai susidėlioti prioritetus.

Gyvenimas arba prabėga, arba mes jį pragyvename sąmoningai. Tai mūsų gyvenimas, kito laiko nebus.. Sugebėjimas gyventi sąmoningai – tai išėjimas iš chaoso į gyvenimo valdymą. Jei nevaldome savo gyvenimo, jis valdo mus. Kai susidėliojame prioritetus, gyvenimas įgauna prasmę ir nuoseklumą. 

Tuomet ir dirbame noriai, ir darbus atliekame kokybiškai. Ir jaučiamės gerai, nes viskas gyvenime yra tikslinga ir teikia džiaugsmą. Yra laikas darbui ir laikas poilsiui, pomėgiams. Mūsų vidinė harmonija kuria išorinę harmoniją. Ramybė, džiaugsmas yra ne išorinis veiksmas, tai žmogaus vidinė būsena, kurią kiekvienas galime susikurti. Kaip tinka čia išmintis: turtingas ne tas, kuris turi pinigų, o tas, kuris turi laiko 🙂 .. 

Ir.. nesibaiminkime savo gyvenimo valdymo: tai neturi nieko bendro su griežtumu ar rėmų nustatymu, ne, tai – laisva kūryba, tai labai įdomu ir taip smagu pasidžiaugti pasiektais rezultatais! Kitaip beliks būti tais, kuriuos valdo.. 

Taigi, viskas mūsų rankose: pasistiprinę vitaminais, judėjimu, sveiku maistu tarpsezoniais, pozityviai, kūrybingai ir su entuziazmu pasitikime kiekvieną naują dieną mūsų gyvenime.. Juk ji kiekviena vienintelė, persipinanti su kitomis, kurianti gyvenimo mozaiką, ir kokia ji bus – priklauso tik nuo mūsų 🙂

Ilgaamžiškumo paslaptys :)

Žmogaus organizmas yra nuolat atsinaujinanti, galingą imuninę sistemą turinti savireguliacinė sistema. Jos veiklą reguliuoja pasąmonė, taigi mums nereikia nuolat galvoti, kiek kartų įkvėpti ar kaip dažnai sutraukti ir atpalaiduoti širdį – visa tai ir daug kitų organizmo procesų reguliuojama “automatiškai“.

Organizmo atsinaujinimo galimybės didžiulės – tą patvirtina mokslininkų tyrimai. Pasirodo, Biblijoje aprašytas 800 metų žmogaus amžius yra ne pasaka, o realiai galimas idealiai funkcionuojančio organizmo amžius. Kas gi taip ženkliai sutrumpina žmogaus amžių?

Žinoma, mes patys.. tiksliau, visas kompleksas sąlygų. Čia nekalbėsiu apie sunkias paveldimas ligas ar neįmanomas gyventi sąlygas. Kalbame apie “vidutinį statistinį“ žmogų 🙂 .. Gyvenimą trumpina: neteisinga mityba, organizmui normaliai funkcionuoti reikalingų medžiagų trūkumas, fizinio aktyvumo trūkumas, žalingi įpročiai, psichologinės nuostatos, socialiniai bei kultūriniai veiksniai, ekologija, netinkantis žmogui klimatas.

Panagrinėkime pirmiausia sveiką gyvenimo būdą. Sveikas gyvenimo būdas nėra kažkoks supersudėtingas ar suvaržantis, ligonio gyvenimą primenantis dalykas. Tai tiesiog tvarkos palaikymas organizme, nes sveikata ir yra tvarka organizme.

Mūsų organizmo būsena tiesiogiai priklauso nuo to, ką mes valgome, tai turėtų būti  kokybiški maisto produktai. Taip pat pakankamas fizinis krūvis, “smegenų mankšta“ – intelektualus krūvis, nekenkimas savo organizmui. Viskas, ką mes nuodijame arba nenaudojame savo organizme – atrofuojasi arba suserga.

Labai svarbūs sveikatai ir gyvenimo trukmei yra vitaminai ir mikroelementai. Idealu, jei jų gauname su maistu, šviežiomis daržovėmis ir vaisiais. Jeigu nėra galimybių – ne sezonas, naudinga naudoti farmakologų pagamintus vitaminų ir mikroelementų derinius.

Kaip teigia dr.J.D.Wallach: “Kiekvienas savo mirtimi miręs gyvūnas ar žmogus miršta nuo nepilnaverčio maisto, t.y., nuo maisto medžiagų deficito.“ Žinoma, tai skamba keistai – parduotuvėse gausybė daržovių ir vaisių, bet, deja, dažnai tai tėra gražios maisto skonio dekoracijos: transportavimas, sandėliavimas, chemikalai daro savo..

Tas pats daktaras tvirtina, kad dabartinio žmogaus genetinės gyvenimo trukmės potencialas šiandien sudaro 120-140 metų. Tam mums reikia 90 maisto medžiagų: 60 mineralų, 16 vitaminų, 12 pagrindinių amino-rūgščių ir baltymų ir 3 pagrindinių riebalinių rūgščių. Priešingu atveju išsivysto ligos, kurias sukelia minėtų medžiagų trūkumas.

Taigi, vasara, ruduo – mūsų natūralus stiprinimosi laikotarpis: švieži vaisiai ir daržovės, užaugintos tėvynėje, grynas oras, maudynės, saulė (saikingai 🙂 ). Žiemą – pavasarį, be abejo, buvimas gryname ore, judėjimas ir vitaminai, maisto papildai iš vaistinės.

Kad maisto papildai prailgina gyvenimą ir pagerina jo kokybę, patvirtina tyrimai: Japonijoje 100% gyventojų sezoniškai vartoja maisto papildus, jų gyvenimo vidutinė trukmė 90 metų. JAV šis rodiklis 80 % ir 76 metai. Europoje 50% ir 67 metai, Rusijoje 3% ir 60 metų. Ryšys akivaizdus..  

Dabar apie kitą labai svarbų faktorių: socialinius bei kultūrinius veiksnius. Kas tai? Tai labai svarbi žmogaus dvasinė būklė, jo požiūris į save – jo paties ar iš šalies suformuotas, aplinkos poveikis.

Pripažinkime, kad mūsų visuomenėje labai ryškus jaunystės kultas, aiškiai nubrėžiantis ribą, kai žmogus “jau“ nekokybiškas, neįdomus, niekam nereikalingas, senas.. pats metas į poliklinikos koridorius pas bendraminčius.. Labai daug žmonių tuo patiki ir, sulaukę keturiasdešimties, rypuoja kaip senukai: senatvė, amžius jau, ko benorėti..

Pagal tokį formuojamą jaunystės kultą reikštų, kad žmonės, artėjantys link keturiasdešimties – niekam tikę, ir lyg išsunkta citrina, turi būti išmesti iš gyvenimo? Tikėdami tokiomis idėjomis, išties programuojame save ankstyvai senatvei..

O juk tereikia susimąstyti ir naujai sudėlioti akcentus 🙂 . Jaunystė – nuostabus metas, kai pradedame savarankišką gyvenimą, pasirenkam veiklos sritį, kuriame šeimą, susilaukiame vaikų. Tai labai gražus ir svarbus gyvenimo laikotarpis, bet ne vienintelis svarbiausias. Nereikia gąsdintis senatve – juk visi išgyvename amžiaus pokyčius. Kokie jie bus – natūralūs ar skausmingi – priklausys tik nuo mūsų pačių.

Jei programuosime save, kad jaunystė – vienintelė gera gyvenimo atkarpa, o toliau jau senas, durnas, ligotas.. tai taip ir bus.. ir tai atsispindės išvaizdoje ir paveiks mūsų gyvenimą. Prisimenate: pritraukiame į savo gyvenimą tai, apie ką galvojame.. Žmogaus asmenybė formuojasi visą gyvenimą ir būtent su amžiumi žmogus darosi “kokybiškesnis“. Logiška: gyvename, kad tobulėtume, o ne tam, kad sukrioštume..

Juk kai išauginti vaikai, atiduotos duoklės visuomenei, ir turėtų prasidėti pilnavertis gyvenimas, džiaugsmingas savęs realizavimas 🙂 .Taip kad išjunkite tuos “programuotojus“ – laidas apie vaistus ir ligas, straipsnius apie baisią senatvę ir žaibiškai pralekiančią jaunystę. Kuo jaunesni suprasite, kad gyvendami tik tobulėjate, tuo daugiau šansų būti žvaliu ir entuziastingu žmogumi visą gyvenimą.

Beje, radau tokį įdomų faktą: biologas, mokslų daktaras S.V.Zeninas, savo tyrimais nustatė: vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam tenka susidurti. Kadangi žmogaus organizmas sudarytas virš 70% iš vandens, žmogus yra labai lengvai programuojama sistema: kaip išoriškai, taip ir pačio žmogaus. Taigi, mielieji, susimąstykime, kokias “programas“ nuolat gauname iš televizijos, radijo, žiniasklaidos? Ar verta nuolat jungti televizorių ar radiją “šiaip, dėl fono“ ir kiek destrukcinių šiukšlių taip va nekaltai į save įsileidžiame?

Gyvenimas yra nuostabus stebuklas 🙂 .. Turime nepaprastą dovaną – sugebėjimą mąstyti. Nenuvertinkime savęs, džiaukimės kiekviena gyvenimo akimirka – juk ji kiekviena nepakartojama.. Kiekvienas gyvenimo etapas yra įdomus ir.. vienintelis toks. Todėl išgyvenkime viską pilnai, entuziastingai, būkime atviri gyvenimui ir naujovėms, atidūs savo kūno poreikiams, optimistiški – tuomet visada išliksim jaunatviški ir sveiki. 

Juk dvasia nesensta, o kūnas tiesiogiai atspindi dvasios būseną. Pilnavertis ilgaamžiškumas – realus dalykas, tik turime tuo patikėti. Yra daug tai įrodančių pavyzdžių: tai P.Bregas, unikalios mitybos ir sveikatingumo, organizmo valymo sistemos kūrėjas, kurį jo amžininkai vadino amžinu keturiasdešimtmečiu. Jis savo gyvenimu įrodė, kad jo sukurta sveiko gyvenimo sistema veikia ir būtų gyvenęs dar ilgiau, jei ne tragiška žūtis, sulaukus 95 metų.

Tai ir F.Uglovas, garsus rusų akademikas, chirurgas, operavęs iki 102 metų.., palikęs šį pasaulį 104 metų. Tokių pavyzdžių yra ir Lietuvoje – tai mūsų žavioji G.Dauguvietytė ir daug kitų šviesių žmonių. Tai ne sukriošę senukai, o žvalūs, žingeidūs žmonės, į kurių entuziazmą verta lygiuotis.. Juk jei gali jie, galime ir mes :)!

Kaip tai veikia?

Visi girdėjome, kad žmogus teišnaudoja kelis procentus savo smegenų potencialo ir kad to priežastis – savo galimybių nežinojimas. Dėl to ir esame lengvai valdomi išorinėmis kitų primestomis programomis ar kartojame kitų elgesio modelius. Kas gi mes – valdomi biorobotai ar laisvi savo gyvenimo kūrėjai? Ir kokios mūsų realios galimybės?

Pirmiausia pažvelkime į “valdymo centrą“ – mūsų smegenis. Kas dieną mūsų galvose kyla apie 60000 minčių. Dauguma iš jų chaotiškos ir nevaldomos, kylančios spontaniškai ar kaip reakcija į išorinį veiksmą. Protas – sensorinis išorinių signalų analizatorius. Daugumos mūsų jis yra “mechaninis“, nuolat persijungiantis į naujus dirgiklius.

Sąmonė – tai įsisamonintos, suvoktos, suprastos mūsų mintys, mūsų intelektas. Tai yra tai, ką žmogus mąsto ir galvoja apie save ir išorinį pasaulį. Teigiama, kad per gyvenimą žmogaus sąmonė formuoja 400-500 prasmę turinčių pozicijų, o ir tos dažnai dinamiškos ir išsitrina nenaudojamos.

Tuo tarpu pasąmonė per gyvenimą sukaupia daugiau nei 5 milijardus (!) minčių, veiksmų, emocinių, užslopintų reakcijų, ir saugo visa tai visą žmogaus gyvenimą. Pasąmonės motyvacijos gali valdyti gyvenimą, jei žmogaus sąmoningumas yra silpnas. Sąmonės ir pasąmonės veiklos santykis, kaip matome, yra maždaug 5 prie 95.

Tam, kad realiai pradėtume valdyti savo gyvenimą ir mūsų “valdymo aparatas“ tarnautų mums, pirmiausia turime pradėti nuo svarbiausio – savo minčių, sąmoningo jų valdymo. Padrikos mintys ir veiksmai negali sukurti harmonijos. Silpnos, chaotiškos mintys – silpna energija. Koncentruotos, pastovios mintys – stipri kryptinga energija, kuri lemia tokius pat veiksmus.

Jei norime pakilti į aukštesnį sąmoningumo lygmenį, turime kasdien kreipti mintis ir veiksmus savo pasirinkta linkme. Visada – suvokiam tai ar ne – pasirenkame patys, kokia kryptimi judame. Mūsų mintys kuria mūsų realybę. Kai veiksmo motyvacija yra tikėjimas savimi, o ne primestas iš išorės valdymas, žmogui atsiveria aukščiausios kūrybinės perspektyvos, jo niekas neriboja.

Gyvendami iš inercijos, reagavimo režimu, mes blokuojame savo potencialą ir galimybę patiems kurti savo gyvenimą. Žmogus pradeda keisti ir kurti savo gyvenimą tą pačią minutę, kai nustoja nuolat reaguoti ir jaudintis dėl išorinių dirgiklių ir suvokia, kad tik jis pats atsakingas už savo gyvenimo kokybę.

Mintys, mąstymo būdas kuria mūsų realybę ir jei mums nepatinka mūsų gyvenimas, tiesiog nustokime taip galvoti ir keiskime savo mintis. Be sąmoningų pastangų tebūsime blaškomi gyvenimo ir nepasieksime nieko, išskyrus rūpesčius ir stresus.

Turime suprasti, kad mūsų realybė yra nuolatinis procesas, o ne kažkas stabilaus ir nepakeičiamo. Todėl jei norime laimingo gyvenimo, turime mąstyti pozityviai. Tik pozityvus protas padeda pasiekti harmonijos ir suteikia jėgų išgyventi pasitaikančius gyvenimo sunkumus. Esame laimingi tiek, kiek nusprendžiame būti laimingi. Mąstydami pozityviai ir darydami teisingus pasirinkimus ir veiksmus, jaučiamės žvalūs ir energingi, kupini entuziazmo. Nuo pozityvių minčių galvos neskauda 🙂 ..

Didžiausia mūsų laikmečio bėda yra ta, kad dauguma žmonių yra linkę mąstyti negatyviai. Negatyvūs įvykiai logiškai ateina į negatyviai mąstančių žmonių gyvenimus, nes jie patys, dažnai to nesuvokdami, deda tam labai daug pastangų. O dar gyvenimas inertiškai, priklausant nuo išorinių sąlygų. Jeigu žmogus priklauso nuo aplinkybių, tuomet jis yra jų valdomas ir pokyčiai jo gyvenime galimi tik tada, kai keičiasi aplinkybės.

Tuomet visai liūdna – gaunasi užburtas ratas ir žmogus pasijunta auka.. Psichologai turi tokį terminą – autodestrukcija. Kiekvieną kartą, kai imame klausytis savo negatyvaus vidinio dialogo, kai vėl ir vėl puolame graužtis dėl savo netobulumo, kai nepatenkinti žvelgiame į savo gyvenimą, kai lyginame save su kitais – atliekame autodestrukcijos veiksmą, kuriuo palengva save žlugdome. Blogybių ieškojimas neleidžia pamatyti teigiamų gyvenimo pusių. Na, o kitų kaltės ieškojimas yra tinginio kelias, atsakomybės vengimo taktika..

Užbaigti noriu pritča (pasakėčia) alegoriniu pasakojimu apie dvi muses: viena tikėjo likimu, kita valdė savo likimą 🙂 .. Viena musė garsiai zvimbdama daužėsi galva į lango stiklą, bandydama išskristi iš kambario į lauką. Priskrido prie jos kita musė ir sako: “ Skrendam su manim, antra lango pusė atvira ir mes laisvai išskrisim iš čia į kiemą“. “ Ne, – atsakė pirmoji musė, – mano senelė galva daužėsi į lango stiklą, kol mirtinai užsimušė, mano motina daužėsi į lango stiklą, kol žuvo, ir aš elgsiuos taip pat. Tai likimas “..

Vėlgi: pasakėčia – melas, o joje užuomina.. Kiekviena gyvenimo programa, atlikusi savo evoliucinį uždavinį, turi būti pakeista nauja, vedančia į tolimesnį augimą. Jei vadovaujamės atgyvenusiomis programomis, jos stabdo mūsų augimą. Žinios – tai judėjimo kryptis, supratimas, laisvė. Išmintis – tai žinios, pritaikytos gyvenime.

Mūsų gyvenimas yra mūsų pačių rankose ir koks jis bus – didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Kai turime stiprius asmeninius įsitikinimus, padedančius nuolat augti, tuomet lengvai atlaikome išorinius pokyčius. Būkime pozityvūs, aktyvūs savo gyvenimo Kūrėjai :)!