Klausytis širdies..

* Ką daryti, kad santykiai tarp vyro ir moters būtų harmoningi? Tam pirmiausiai turime suprasti, kas yra moteriška prigimtis, o kas vyriška. Moteriška ir vyriška prigimtis – tai tam tikros energijos, kurios sąveikauja Visatoje. Prigimtis yra duotybė, ir jei mes nežinome, kaip ji išreiškiama, mes pažeidžiame sąveikos dėsnius ir dėl to negalime sukurti gerų santykių, maža to – elgdamiesi poroje pagal savo įgeidžius, mes ardome santykius.

* Kokios moteriškos prigimties savybės? Moteris – tai švelnumas, kantrybė, išmintis, ištikimybė. Ji moka priimti vyro autoritetą, subtiliai paskatina jį, pabrėžia jo nuopelnus, įkvepia. Vyro sėkmė išoriniame pasaulyje labai priklauso nuo to, kokia šalia jo moteris. Jei jis jaučiasi palaikomas, jei žino, kad būdamas su ja jis gali save realizuoti – jis niekuomet jos nepaliks. Harmoningai išreiškianti savo moterišką prigimtį moteris visuomet yra įdomi ir patraukli vyrui.

* Mūsų dienomis moteriškumas yra stipriai iškreiptas ir orientuotas dažniausiai į išorinius parametrus. Todėl dauguma moterų galvoja, kad norint sukurti šeimą, reikia “užkariauti“ vyro širdį įvairiais savo kūno atributais. Tačiau moteris – ne biusto dydis ar sijonėlio ilgis, ji pirmiausiai – moteriškas charakteris. Moteris labiausiai traukia vyrą savo moteriškais charakterio bruožais, nes jis supranta, kad būtent jie yra svarbiausi bendrame gyvenime.

* Vyriška prigimtis – aktyvumas, stiprybė, autoritetas, lyderystė. Tačiau vyras – ne tas, kuris pavergia ar išnaudoja, o tas, kuris rūpinasi ir saugo. Tai fundamentalus vyriško charakterio bruožas – rūpestis kitais. Todėl vyras turi mokėti suprasti moters emocijas, nes jai svarbu jausti, kad vyras dėmesingas jos jausmams.

* Kitas svarbus vyriškas bruožas – sugebėjimas valdyti savo jausmus. Tai reikalinga savo tikslų, savo misijos įgyvendinimui. Misija reiškia, kad jis užimtas tuo, kad atneša gera kitiems. Na, o jei vyras gyvena savo egoistinių norų pildymo lygmenyje (skardinė alaus, futbolas irt.t..), tai jis švaisto savo vyrišką energiją veltui – todėl jaučia vidinę tuštumą ir beprasmybę, o su amžiumi dėl to įgyja ir depresiją.

* Kas yra meilė? Jei mes elgiamės teisingai pagal savo prigimtį (moterišką arba vyrišką) ir nežiūrime į partnerį kaip į kažką, kas turi tenkinti norus, o vietoje to prisimename, kad jis – tas, kuriuo aš noriu rūpintis, tai ir yra meilė. Kai yra besąlygiška meilė, tai šis abipusis jausmas tik gilės ir nuolat augs.

* Kiek laiko tęsiasi meilė? Iš esmės meilė – begalinė. Taip, santykiuose būna krizės, bet jei žmonių santykiai nuoširdūs, tai kiekviena krizė tik sustiprina abipusį jausmą. Krizes išgyvename tam, kad kažko išmoktume, o ne tam, kad išsiskirtume. Svarbiausia – atrasti silpnas vietas santykiuose ir savyje ir darbuotis jas stiprinant ar taisant, o ne skaityti “patarimus“, rekomenduojančius keisti partnerius kas kelis metus. Reikia laikytis atokiau nuo tokių “teorijų“, nes jos persmelktos egoizmu.

* Kas svarbu auklėjant vaikus? Pirmiausia ir svarbiausia, ką turime duoti vaikui nuo pat gimimo – meilė. Ir ne sąlyginė, kai “myliu tave, nes susitvarkei žaislus“ – tai traumuoja vaikus ir palieka gilias nuoskaudas. Vaiką reikia mylėti tiesiog dėl to, kad jis yra. Tačiau meilė – ne sentimentai. Jei aš savo vaikui leidžiu viską, o jo charakteris dėl to darosi blogas, tai ne meilė, nes tai ardo jo asmenybę. Meilė visuomet numato kitam gera, o ne tik jausmus tam žmogui. Dėl to gero tėvai kartais gali būti griežti ir reiklūs.

* Ar galima šaukti ant vaikų? Riksmas reiškia autoriteto praradimą. Jei jums reikia įrodinėti savo autoritetą, reiškia, jūs jo neturite. Jei tėvai šaukia ant vaiko, tuo jie parodo savo silpnumą, bejėgiškumą. Kartais galite pakelti balsą, kad vaikas sustotų ar atkreiptų dėmesį, tačiau svarbu nepulti į susierzinimo ar pykčio emocijas. Nepamirškime, kad per vaikus tėvai taip pat mokosi – atsakomybės, besąlygiškos meilės ir… egoizmo atsisakymo.

* Kodėl ne visos psichologinės metodikos sėkmingos? Todėl, kad nepakanka vien noro tapti sėkmingu ir laimingu. Svarbus tų siekių motyvas ir kokiomis priemonėmis žmogus to siekia. Jei telksitės manipuliatyvias technikas, jūs galite tapti trumpam sėkmingais, tačiau sėkmė nebus stabili, nes tokia technologija yra apgaulės technologija, kai bandoma gudrauti, apeiti, pasinaudoti. Tai savanaudiškumas ir prievarta, o ne bendradarbiavimas ir pasitikėjimas.

* Jei norime būti laimingi ir sėkmingi, turime gyventi pagal Visatos dėsnius, o tam, kad pagal juos gyventume, mes turime juos žinoti. Juos žinodami, pradėsime gyventi meilėje ir altruizme, bendradarbiaudami ir rūpindamiesi vieni kitais ir Žeme. Tai pakeis pasaulį.

Iš O. Gadeckio paskaitų ir straipsnių.

Reklama

6 mintys apie „Klausytis širdies..“

  1. Labas Vilte 😉

    šiam straipsniukui galiu tik paploti, nes teisingai parašytas ir žmonės turėtų mokintis ir keisti savo mastymą, požiūrį į santykius tarp vyro ir moters ir santykius tarp vaikų ir tėvų. Beje, o kaip pačiai teko auginti vaiką (-us)? ar laikėtės panašaus požiūrio? 🙂

    Patinka

  2. Labas rytas, Evaldai 🙂

    Šio psichologo naujojo tūkstantmečio psichologijos paskaitų tikrai verta paklausyti. Po, atleiskite, įvairių “trenerių“ (tarsi tai būtų sportas) ar “nušvitusių“ kliedesių (be pykčio, tik apmaudu, kad atvirai apgaudinėja patiklius žmones) tai – atgaiva. Nes kartais ieškodami psichologinės pagalbos, jos ne tik negauname, bet ir dar daugiau susipainiojame.

    Geras mokytojas tas, kuris išmoko klausiantį patį suprasti savo problemas ir su jomis tvarkytis. Aš ilgai ir labai nuoširdžiai kadais ieškojau atsakymų pas pripažintus specialistus, lankiau daugybę seminarų, deja.. Kažkas ne taip arba su psichologija, arba su specialistais. Yra ir puikių žmonių, kaip ir visur, bet pagrinde.. nesiplėsiu, nes daugelis ieškojusių pagalbos žmonių tai patvirtino..

    Todėl visus atsakymus radau pati, o pritaikiusi gyvenime nustebau, kaip viskas paprasta. Aišku, tai užtruko, bet tikrai buvo verta, juk mokomės gyvenimo dėsnių ne tam, kad padėtume tašką ir pasakytume: “žinau“, o tam, kad plėstume savo suvokimo ribas. Ir tai darbas visam gyvenimui ;).. Man asmeniškai įdomiausias.

    Todėl tik galiu pasakyti, kad kol nežinojau pagrindinių gyvenimo principų, dariau visas klaidas, kurias darome mes visi iš nežinojimo 😦 .. Vaikus turiu du, vienas tebeauga, va su juo jau bendraujame visai kitaip. O vyresnysis nepyksta dėl mano klaidų (kalbėjomės apie tai su juo), nes gal ir daug ko nesupratau, bet visuomet nuoširdžiai norėjau gerų santykių, ir kiek mokėjau, stengiausi, nors tikrai turėjau dėl ko atsiprašyti.

    Svarbu, kad dabar viskas gerai. Todėl žinau, kad tai įmanoma ir pasiekiama tik nuolat kuriant ir geranoriškai bendradarbiaujant. Ir O. Gadeckio pabrėžtas prigimties dėsnių (vyriškos ir moteriškos) suvokimas yra pats svarbiausias šeimoje. Toliau – meilė, dėmesys, pagarba, nuoširdumas – tarp visų šeimos narių.. žodžiu, jei įgyvendiname visas žmogiškas dorybes savo šeimoje, tai santykiai vystosi puikūs :).

    Savo gyvenime, savo šeimoje galime sukurti viską, apie ką svajojome. Tereikia nuolat kurti, bandyti iš naujo, kitaip, jei kas nesigauna. O rezultatai būtinai bus 😀 . Kurkime gražius dalykus :).

    Nuoširdžiai visiems to linkiu :).

    Patinka

  3. Sveiki, įdomus pokalbis 🙂

    Kas blogiausia, kad tie “nušvitimai“ tebūna blykstelėjimai, dauguma kažkodėl didžiuojasi ir moko kitus pagal save: “va tais ir tais metais man nutiko taip ir tap aš pasimokiau iš to… o toliau?“ o toliau tarsi viskas grįžo į savas vėžes, vėl tapau “normalus“. Ar tai priimtina man pačiam? Kinai sako- “kam grįžti ten iš kur jau kartą išėjai“. Taigi manau tikrasis nušvitimas trunka visą gyvenimą ( o gal ir visą begalybę), jis po truputį išsivynioja ir mes jį patiriame iš lėto.

    O taip apie mokytojus ir patarimus, labai įdomiai rašot, ypatingai geras dalykas yra ženklai- kai tau niekas neduoda patarimo, bet nugirsti svetimų žmonių pokalbį ir tave tai taip užkabina… tada supranti kad gavai geriausią patarįmą, bet pritariu geriausius patarimus ir atsakymus į svarbiausius klausimus susirandame mes patys…

    Patinka

  4. Kaip laiku mintys apie vaikų auklėjimą. Visada jaučiau neatitikimą tarp laisvo vaikų auklėjimo ir draudimų. Dabar paaiškėjo ir pasirodo nereikėjo ilgų aiškinimų. Visko leidimas vaikui ne auklėjimas. Dar reikia nukreipti, o kai ką ir uždrausti. Gaila, kad nemoku rusiškai, nes autorius labai sudomino.

    Patinka

  5. Aš apie šį psichologą girdžiu pirmą kartą, bet man patiko jo mintys, tik gerai, kad tekstas išverstas į lietuvių kalbą, nes nauja vaikų karta nemoka rusų kalbos 😀

    Kiekvienas mokytojas, net ir kuris mus apgauna kažko išmokina. Juk jis tai kažkaip “atsirado“ žmogaus gyvenime 🙂 labai daug yra netikrų mokytojų, kurie gali ir paklaidinti nepatyrusį žmogelį. O tikrų mokytojų yra vienetai. Tikras mokytojas yra kaip veidrodis mokiniui. Kai tokių mokytojų labai mažai pasaulyje tai tenka mokintis pačiam. Pastebėjau, kad aplinkiniai taip pat gali padėti gauti atsakymus, kaip Vytautas ir rašo. Galima praėjus nugirsti žmogaus garsiai kalbančio telefonu pokalbio dalį ir tiesiog žinai, kad ta žinia yra skirta tau. O kartais iš niekur nieko atsiranda žmogus, kuris perduoda “užkoduotą“ žinią ar atsakymą į klausimą kurio ieškai.

    Aš vaikų ir šeimos neturiu dar, bet man labai patinka tavo požiūris Vilte 🙂 pas mane labai panašūs įsitikinimai apie šeimą. Aš esu isitikinęs, kad ieškant antros pusės reikia būti pačiam tokiu kokį nori rasti draugą ar draugę. Ir keisti antrą pusę yra beviltiška, reikia keisti save ir savo požiūrį į ją. Ir pasikeičia tada santykiai šeimoje. Skirtis taip pat ne nuodėmė, juk gali būti, kad su tuo žmogumi jau nugyvenai tiek kiek reikėjo nugyventi ir išmokai pamokas kurias turėjai išmokti.

    Man labai patiko viena Jono Markūno istorija kaip vyras su žmona gyveno kaime. Vyras buvo ūkininkas, o žmona tvarkydavosi namuose. Bet vyras labai mėgo išgerti ir grįždavo vakarais girtas tuo pačiu prasidėdavo pykčiai šeimoje. Na žmona jį labai mylėjo ir nežinojo ką daryti ir ji kentėjo ir verkė. Atėjo dar vienas vakaras kai vyras į namus gryžo neblaivus, o žmona vietoj to, kad pradėtų rėkti ant jo, pabučiavo jį. Vyras tiesiog nustebo ir nuo to karto nustojo gerti ir susitvarkė santykiai šeimoje 🙂

    Patinka

  6. Sveiki 🙂

    Vytautai, pritariu – mokyti pagal save (o taip ir būna) yra keista – juk visi esame skirtingi. Man priimtiniausia mokymosi forma – kai žmonės dalinasi savo supratimu, be ambicijų ir savo nuomonės piršimo. O besikeisdami, nuoširdžiai dalindamiesi kartais atrandame ir sužinome labai įdomių dalykų 🙂 . Pavyzdžiui, kaip ir diskusijoje tavo tinklapyje – tu man pagaliau išaiškinai, kas yra kiekvieno tiesa – tai tėra požiūrių skirtumai.. Atrodo, taip paprasta, bet be tavo pagalbos to negalėjau sau suformuluoti. Taigi, bendraminčių pokalbiai, diskusijos yra labai įdomios ir praturtinančios.

    Ženklai – taip, jų daug gyvenime, bet ne visada galima juos suprasti 🙂 .. Čia jau reikia nuolat intuiciją “įsijungus“ būti, klausyti savo širdies balso. Aš su informacija tai savo gyvenime pastebėjau – vos tik pradedu nagrinėti kažkokią temą, tuoj, lyg tarp kitko, randu ją labai greitai ir labai daug 🙂 . Būna ir tikrai įdomių ženklų-atsakymų ir pokalbyje, ir atsitiktinai atsiverstoje knygoje..

    Elena, man atrodo, vaikai skiriasi nuo suaugusių tuo, kad neturi gyvenimo patirties. Aišku, kad didžiausia tėvų dovana vaikui – meilė 🙂 . Na, o toliau – asmeninis pavyzdys, kad nesiskirtų žodžiai ir veiksmai. Ir, aišku, nukreipimas vaiko, apsaugojimas, išaiškinimas visų svarbiausių dalykų gyvenime – pagal vaiko suvokimą ir amžių. O tas visko leidimas bent jau mano gyvenime nepasiteisino – vis vien reikia nukreipti, paaiškinti, kalbėtis, susitarti, kitaip vaikučiai kaip laukinukai pasidaro.. Man atrodo – svarbiausia yra rodyti gerą asmeninį pavyzdį, tuomet vaikas pasitiki suaugusiu, o antra – išmokti tinkamai nukreipti vaiką pagal jo gabumus. Na, bet čia plati tema.. Dėl paskaitų – dar išversiu kažką būtinai, nes tikrai įdomu.

    Evaldai, dėl klaidinančių mokytojų – nemanau kad tai tos pamokos, kurių mums reikia. Kol suprasi, kad esi klaidinamas, gali praeiti labai daug laiko, o gal net visas gyvenimas. Manau, kiekvienas, kuris ryžtasi mokyti ar viešai kalbėti (rašyti), turi jausti atsakomybę už tai, ką skleidžia ir prieš pradėdamas gerai pagalvoti, kaip tai gali paveikti žmones. Ne visi gali atskirti, ypač pradedantys dvasinį augimą arba esntys kritinėje situacijoje žmonės – kur yra klaidinimas, o kur ne.

    Pritariu – tikrų Mokytojų yra vienetai, ir jie dažniausiai ne moko, o atsako į klausimus, jei jų klausia, be to, neturi jokių ambicijų ar materialinių tikslų. Dar vienas svarbus Mokytojo požymis – jis savo gyvenimu, gyvenimo būdu patvirtina tai, ko moko. O visi kiti gali tik dalintis tuo, ką patyrė, sužinojo, tai taip pat mokymosi būdas, ir labai gerai, kad žmonės dalinasi tuo 🙂 .

    Istorija puiki 🙂 .. O dėl santykių šeimoje – labai gerai, jei žmonės ją kuria pasiruošę ir suprasdami, kas tai yra 🙂 . Nes tiek daug klaidinančių mitų skleidžiama, kad žmonės įsivaizduoja, kad tai vien romantika, nuotykiai, šventės.. tarsi iš dangaus viskas turi sukristi. O kad savo laimę reikia kurti kiekvieną dieną, abiems – retas pagalvoja. Tarsi meilė savaime prikurs visokių stebuklų 🙂 ..

    Ačiū jums už įdomias mintis! Jaukaus vakaro 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s