Praregėjimai (15)

Kiekvieną akimirką mes turime pasirinkimą: nešti savo gyvenimu gėrį ir laimę aplinkiniams, kurti, besąlygiškai mylėti, rūpintis kitais, jausti vienybę su žmonija ir gamta, matyti kiekviename žmoguje gerumo kibirkštėlę, o kiekvienoje situacijoje – galimybę kažką išmokti ir pasitikrinti savo tikrąsias savybes..

Arba – nuolat pykti, reikšti aplinkiniams pretenzijas, pavydėti kitiems, konkuruoti, nekęsti, regzti intrigas, būti savanaudišku, visur matyti priešus, o kiekvienoje situacijoje – įžvelgti blogį ir nuolat kaltinti kitus..

Ką bepasirinktume – darbo apimtis ta pati, o rezultatai – kardinaliai priešingi. Tačiau..  ir vienu, ir kitu atveju tam skiriame savo gyvenimo laiką, kurio atgal nesugrąžinsime.

Ar kada nors pagalvojote – kokia laimė, kad galime pasirinkti?.. (D. Krišnamutis)

*******

Mes tapome kietais materialistais ir reikalaujančiais įrodymų skeptikais, nors ir jaučiame nepaaiškinamą trauką kažkam dvasingam, gražiam, neapčiuopiamam..

Bet mus taip įtraukia primetami šablonai “darbas-karjera-namai-turtai-daiktai-pramogos..“, kad nesugebame net akimirkai išnirti iš šių iliuzijų rėmų. Ir mums atrodo, kad tai tęsis amžinai.

Bet apsižvalgome: štai jau ir amžių įpusėjome, ir vaikai ūgtelėjo.. Ir kas lieka atmintyje? Trumpos džiaugsmo akimirkos: poilsis prie jūros, vestuvės, vaikų pasiekimai. O ką nuveikėme mes: ar tai butas, automobiliai, sodas, baldai, rūbai?. Bet tai tik materialūs daiktai – “duoklė“ primetamiems šablonams.

O kas mūsų širdyje? Ar yra joje meilė? Mūsų elgesio motyvas – meilė, ar siekis atitikti primetamus šablonus? Ką gero atnešėme į šį pasaulį, ar pagerinome jį?

Materialistui vertę gyvenime sukuria tik daiktai. Tačiau net kiečiausias materialistas ligos ar nelaimės atveju netrokšta dar daugiau daiktų, bet labai nori, kad šalia būtų nuoširdūs, jį mylintys žmonės..

Mes pratinami protauti, o ne jausti, todėl mūsų gyvenime taip trūksta dvasingumo, meilės, vienybės ir žmonių širdies šilumos.  Mes labai primename berniuką Kajų su ledine širdimi iš pasakos apie Sniego Karalienę: jos pilyje daug prabangos, labai daug turtų, bet jam labai šalta ir nyku, nes jo širdis sukaustyta ledu.

Ir tik meilė gali ištirpdyti materializmo ledą žmogaus širdyje.. Kai mylime – viskas stojasi į savo vietas: meilė suteikia prasmę gyvenimui, meilė viską ištaiso ir harmonizuoja. Tik mylėdami mes galime pajusti gyvenimo pilnatvę..

*******

Jei jūs kabinatės už seno ir priešinatės permainoms, reiškia, jūs priešinatės natūraliai gyvenimo tėkmei – ir tuo pačiu pasmerkiate save kančiai. Griūtis – būtina naujo augimo sąlyga. Vienas ciklas neįmanomas be kito.

Ateis laikas, kai jūs nuspręsite, kad viskas baigta. Tai ir bus pradžia. (E. Tolle)

*******

Vegetarizmas – tai ne mados reikalas ar  kažkoks išskirtinis pasiekimas, tai tiesiog civilizuoto žmogaus požymis. “Aš nedalyvauju gyvūnų žudyme“ – štai kokia tikroji vegetarizmo motyvacija. (Mudži)

*******

Būtina suvokti meilės jėgos galią. Viską, ką jūs darote – darykite su meile arba visai nedarykite. Nes viskas, kas daroma be meilės – vargina, net nuodija, todėl nereikia stebėtis, kad po to jūs jaučiatės išsekę ir liguisti.

Labai daug žmonių klausia – kaip išsaugoti energiją, kaip neišsekti. Atskleisiu paprasta paslaptį: reikia mylėti tai, ką darote, nes meilė pažadina ir didina energiją. (O.M. Aivanchovas)

*******

Žmonės, kurių širdyje besąlygiška, visuotinė meilė – tarsi šviesuliai mūsų gyvenime. Po bendravimo su jais mes ir patys prisipildome nuostabia vidine šviesa.. Ir tuomet vėl norisi gyventi pilna jėga, norisi šypsotis, mylėti, kurti..

Ir vėl pradedame tikėti, kad viskas tik gera, ir vėl širdyje ramu ir jauku.. Toks didelis stebuklas, ir – vien nuo prisilietimo prie šviesios, šiltos, gera linkinčios, mylinčios žmogaus širdies 🙂 ..

*******

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Vedos apie kultūringą žmogų

*Kultūringas, arba – civilizuotas žmonių gyvenimas turėtų būti skirtas nuolatinei savišvietai, kūrybai, tobulėjimui, bendrai veiklai visų labui, vienybės ir harmoningos sąveikos puoselėjimui.

*Kultūringą žmogų apibūdina sąmoninga gyvenimo pozicija ir elgesys: jis sąžiningas, atsakingas, taikus, dorovingas, žingeidus, kūrybingas, orus, laisvas. Jo elgesio motyvacija – altruizmas. Tik tokį žmogų galime vadinti kultūringu.

*Nekultūringą žmogų galima atpažinti taip pat pagal elgesį. Jam būdingas žemas sąmoningumas, todėl jis yra valdomas instinktų ir dažnai savo elgesį lygina su gyvūnų elgesiu tam, kad jį pateisintų.

*Egoizmas – jo elgesio motyvacija: jis savanaudiškas, neatsakingas, linkęs meluoti ir apgaudinėti, neturintis dorovinių vertybių, ambicingas, žiaurus, pavydus, kerštingas, godus.

*Toks elgesys laikomas nekultūringu – iš esmės tai žmogaus degradacija, nes taip besielgdamas jis neišnaudoja savo unikalių prigimtinių žmogiškų savybių: sąmoningai veikti savo ir visų labui, mylėti ir kurti.

*Degraduojantis žmogus griauna save, savo aplinką ir gamtą. Dėl savanaudiškų tikslų jis gali lengvai peržengti bet kokias moralines vertybes.

*Nekultūringą žmogų net neetiška lyginti su gyvūnu – juk gyvūnas gyvena pagal gamtos suteiktus gyvūnijos pasaulio dėsnius. O štai neišnaudojantis jam suteiktų prigimtinių savybių žmogus tampa pavojingu ir neprognozuojamu..

*Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi svarbiausią pasirinkimą: vystyti savo prigimtines žmogiškas savybes ir savo gyvenimu harmonizuoti šį pasaulį, arba – paminti savo žmogišką prigimtį ir.. degraduoti. Dualiame pasaulyje tai lemiamas pasirinkimas.

*Todėl žmogus turi nuolat užduoti sau klausimą: pagerinsiu ar pabloginsiu savo elgesiu šią situaciją? Ir jei pastebi savyje egoizmo apraiškas – stabdyti jas ir vietoje jų pradėti ugdyti harmoningas savybes. Tai svarbu ne tik jam, bet ir visai žmonijai.

*Dualiame pasaulyje kiekviena savybė turi priešingybę, todėl lengva atsekti, kuo galima pakeisti, “išgydyti“kažkokią negatyvią savybę, pvz.: neapykantą – meile, priešiškumą – vienybe, melą – tiesa, ir t.t.. Tai raktas saviugdai. Bet yra universali jėga, kuri “gydo“ viską – tai besąlygiška Meilė: iš jos gimsta visos dorybės.

*Jokios išorinės demonstruojamos savybės nepadaro žmogaus kultūringu. Žmogaus kultūrą parodo tik jo veiksmų rezultatai. Negalime kultūringu vadinti gražiai atrodantį, sklandžiai kalbantį, turintį išsilavinimą, bet meluojantį, apgaudinėjantį, sėjantį nesantaiką ir nelaimes, ar kenkiantį kitiems žmogų.

*Kultūringas žmogus gerina visų žmonių gyvenimą, įkvepia kitus žmones tobulėti, o savo būsena (aukštu sąmoningumu) harmonizuoja kolektyvinę žmonijos sąmonę.

*Nugrimzti į dualumo iliuzijas labai lengva – tai tarsi čiuožimas slidžia nuokalne. O štai pakilti sunkiau, nes reikia išmokti atpažinti – kas traukia žemyn, o kas – padeda kilti.

*Savišvieta – tai būdas pažinti save ir supantį pasaulį, harmoningos sąveikos ir evoliucijos principus. O išreikšti žmogiškąją prigimtį – būti savimi, būti tikru Žmogumi – tai reiškia būti kultūringu 🙂 .

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ir vertė ruvi.lt)

Kai mano nuotaika prasta..

Kai mano nuotaika prasta, aš pagalvoju, kad mano siela laukė eilėje milijardus metų, kad taptų žmogumi.. Na, ne tik mano..

Ten, Danguje, gyvenimas visai kitoks – ramus, aiškus, harmoningas. Ir todėl mūsų sielos nori išbandyti save dualumo sąlygose Žemėje- kur kiekviena harmoninga savybė turi priešingybę..

Sielos stebi Žemę ir mato, kad ten visko tiek daug!. Žemėje daugybė spalvų, skonių ir kvapų; nuostabi gamta, gyvūnija ir augmenija.. Galima maudytis jūroje, kepti bulves ant laužo, kopti į kalnus, auginti gėles..

Žemėje yra mama ir tėtis, meilė ir draugystė, vienybė ir kūryba.. Žemėje galima įsimylėti! Galima kurti šeimą ir auginti vaikus, galima draugauti, galima kartu kurti, galima valandų valandas kalbėtis, o galima tiesiog laikytis už rankų ir jausti širdžių šilumą..

Todėl visos sielos nori kuo greičiau pakliūti į Žemę! Jos sako viena kitai: “Aš labai reikalinga Žemėje!. Nes aš viską harmonizuosiu: saugosiu gamtą, kursiu ir dirbsiu visų labui, mokysiu gėrio vaikus!.. Ir tikrai negaišiu laiko kažkam blogam.. Aš atsilaikysiu prieš bet kokius išbandymus! Tikrai nepasiduosiu blogiui!“

Bet.. ten, Danguje, dvasiniai vadovai žino, kad dažniausiai tai tik geri norai, kuriuos sielos, deja, pamiršta, kai pakliūna į Žemę.. Todėl ne taip paprasta į ją pakliūti, reikia subrandinti savo norą – laukti savo eilės, kuri yra labai, labai ilga: kartais tenka laukti milijonus metų..

O paskui reikia patvirtinti ir pagrįsti savo ketinimą specialioje dangiškoje “komisijoje“, kur nagrinėjamos sielų paraiškos ir užduodami įvairūs klausimai. Kiekvienos sielos būtinai paklausia:

– Koks jūsų vizito į Žemę tikslas?

Siela gali atsakyti:

– Aš labai noriu tapti muzikantu ir savo muzika įkvėpti bei džiuginti žmones!..

– Ar tikrai? – pasitikslina komisijos nariai.

– Tikrai, tikrai!..

– Na, žiūrėkite, nepamirškite savo ketinimo. Nes.. dauguma muzikantų tampa menedžeriais.. Galime jus šiandien pat nusiųsti į Žemę: vizą išduodame 98 metams.. Bet jei neįvykdysite savo ketinimo – teks atšaukti jus anksčiau, kad bėdų ten nepridarytumėte ir sau, ir kitiems..

Štai taip.. Ir eilę ilgiausią Danguje išlaukia sielos, ir kiekviena nešasi į Žemę didingą svajonę! Bet jei jos neįgyvendina – vėl laukia ilgoje-ilgoje eilėje..

Todėl – kai man liūdna, kai mano nuotaika prasta.. aš bandau įsivaizduoti, kaip ilgai mano siela laukė, kad pakliūtų į Žemę ir taptų Žmogumi!. Ir kokį karštą troškimą – atnešti visiems tik meilę ir gėrį – ji čia atsinešė..

.. Ir mano nuotaika kaipmat pasitaiso 😉 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Tinklapio apžvalga

Persikėlėme į kitą serverį, todėl trumpai apžvelgsime – kas nuveikta ir kokie ateities planai.

Pirmiausiai – mano nuoširdi padėka visiems, kas prisidėjo prie tinklapio atnaujinimo! Dėkoju Donatui už atliktus perkėlimo ir atnaujinimo darbus 🙂 ! Jis pagrindinis šio tinklapio kuratorius, mano mokytojas ir pagalbininkas. Tai jis paskatino mane rašyti ir visapusiškai prisidėjo prie šio tinklapio kūrimo. AČIŪ, Donatai 🙂 !

Taip pat dėkoju dar vienam geram žmogui – Rolandui 🙂 ! Jis siūlė savo besąlygišką pagalbą atnaujinant svetainę ir suteikė man daug vertingos informacijos. Ir nors jo pagalba nepasinaudojome, nes viską sutvarkė Donatas –  AČIŪ, Rolandai, už geranoriškumą 🙂 !

Dėkoju visiems, kas parėmė šį tinklapį pinigais –  jūsų pernai paaukota pinigų suma buvo skirta serverio nuomos apmokėjimui dar vieneriems metams. AČIŪ 🙂 !

Labai džiaugiuosi, kad yra tiek daug gerų žmonių, kurie padrąsina geru žodžiu, šiltais atsiliepimais, įdomiais komentarais ir pasiūlymais. Dėkoju jums 🙂 !

Kas nuo šiol pasikeis? Džiugu, kad tinklapį galima bus skaityti mobiliuosiuose telefonuose – jau senokai esu gavusi pastabų, kad senasis tinklapio šablonas to neleido.

Bandėme dėti spalvą tinklapio fonui, bet kol kas pasirinkome baltą. Nuotraukos tinklapio viršuje keisis, jas rinksime daugiausiai iš asmeninių nuotraukų archyvų.

Senieji įrašai lieka, gal tik po truputį trinsiu tuos, kurie tapo neaktualūs arba morališkai “paseno“.  Temos taip pat lieka tos pačios. Kiek plačiau rašysiu dvasingumo, žmogiškumo, vienybės temomis – šito mums visiems dabar labai trūksta..

Rašysiu ir apie įkvepiančius ateities projektus, dalinsiuos humanizmo ir dvasinės evoliucijos idėjomis, senųjų Mokymų išmintimi. Versiu pamėgtas alegorines istorijas ir įvairių perskaitytų knygų ištraukas ir citatas.

Gaunu pastabų, kad rašau “suapvalindama kampus“, vengdama aštresnių pasisakymų aktualiomis temomis. Tai nesikeis, nes negatyvumo informacinėje erdvėje dabar apstu, ir mes visi nuo to jau pavargome.. O mano tikslas – ne nuolat badyti pirštu į negeroves, bet parodyti tai, kas visiems mums jau akivaizdu, ir – ieškoti būdų pakeisti tas negeroves.

Gavau prašymą išskirti atskira tema žalingų įpročių tematiką – šie įrašai dabar yra skyrelyje “Sveikata“. Pasiūlymas pagrįstas – įrašų šia tema nemažai, ji aktuali, ir tikrai bus patogiau juos atrasti atskirame skyrelyje. Artimiausiu metu tai išspręsime.

Džiaugiuosi, kad tinklapyje atsirado ir kitų autorių kūrinių – tai autoriai Algirdas Markevičius ir Stasė Balčytienė. Jei atsiras kitų autorių – nuoširdžiai kviečiu 🙂 ! Kokios publikavimo sąlygos? Pasidalinti savo kūriniu besąlygiškai, ir – kad jis būtų pozityvus, įkvepiantis arba pamokantis, kviečiantis susimąstyti 🙂 ..

Per savaitę bus skelbiami 3-4 įrašai, tarp jų – vienas muzikinis kūrinys. Nors.. tai gali keistis dėl įvairių aplinkybių, ir jei įrašai kurį laiką nebus skelbiami – įspėsiu apie tai iš anksto. Kaip ir anksčiau, bus motyvuojančių filmukų, smagių istorijų apie vaikučius ir apie gyvūnus.

Ir truputį apie statistiką.. Persikėlus į naują serverį, senoji statistika dingo, o naujoji dar mažai ką gali parodyti. Apsilankymų skaičius senajame serveryje vidutiniškai svyravo nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio per dieną. Nauji parodymai dar mažai ką nusako, po truputį skaitomos visos temos, daugiausiai skaitomos – sveikatos tema ir alegoriniai pasakojimai skyrelyje “mintys“.

Kurį laiką, kol viską sureguliuosime, ir kol aš įprasiu prie naujo šablono valdymo, galimi įvairūs laikini nesklandumai – atleiskite už juos..

O dabar – svarbiausia – PADĖKA JUMS VISIEMS 🙂 ! Ačiū, kad lankotės, kad parašote savo nuomonę komentaruose 🙂 ! Dėkoju, kad rašote man laiškus į asmeninį paštą (reruvi@gmail.com).

Būkime kartu.. Mes kuriame šią erdvę kartu 🙂 !

Rūta

Kiek mūsų gyvenime meilės?..

Kai kalbame apie meilę, dažniausiai įsivaizduojame artimus, romantiškus vyro ir moters santykius, kurie daugiau nieko neliečia. Meile vadiname viską, kas susieta su emocijomis, prisirišimu ar sentimentalumu.

Dar, tiesa, mylime šeimos narius ir artimiausius giminaičius.. Bet meilė artimiesiems jau “kitokia“, daugiau susieta su tuo, kas yra “mano“: mano vaikai, mano tėvai, mano seneliai, mano giminė..

Toks siauras, abstraktus meilės suvokimas suskaldo žmones į grupeles – “uždaras sistemas“, ir tų sistemų iš esmės niekas nesieja, nors jie gali gyventi viename name, mieste ar valstybėje.

Kai žmonių niekas nevienija – jie neturi bendrų tikslų, todėl visuomenėje kiekvienas žmogus ar tam tikros grupės pagal interesus siekia savo asmeninių tikslų. Rezultatas – priešiškumas, konkuravimas, susvetimėjimas.

Daugeliui nepriimtinas toks susigrupavimas, bet mes jau įpratome taip gyventi, ir.. daugeliui jau atrodo normalu, kad žmonės yra abejingi “nesaviems“ arba net agresyviai nusiteikę jų atžvilgiu: “ką padarysi, tokia jau žmogaus prigimtis..“

Ir nors žmonės dabar labai daug kalba apie meilę – šeimai, tėvynei, pasauliui, gamtai, tačiau kur bepažvelgsime – visur šaltas išskaičiavimas, abejingumas, kova, varžymasis ir.. beveik visiškai neliko šilto, nuoširdaus bendravimo.

O ir šeimose – vis mažiau meilės ir darnos, bet vis daugiau savanaudiškumo, pykčio, pavydo, nepagrįstų lūkesčių, ambicijų ir dėl to kylančių konfliktų.

Todėl žmonėms kyla natūralus klausimas: kodėl mes taip gyvename? Ir kodėl tokių protingų, gabių, gražių, nuolat besivaržančių žmonių širdys tuščios – kodėl jie nemoka mylėti?

Atsakymas paprastas: mums visiems taip trūksta besąlygiškos, tyros meilės, kuri mus apjungtų, sutaikytų ir suvienytų! Mes vis aiškiau matome: be meilės žmonės pasidaro pikti, godūs ir ciniški, o visų mūsų gyvenimas tampa pilkas, agresyvus ir bedvasis..

Nes tikroji žmogaus prigimtis ir yra – MYLĖTI! Tai vienintelė gyva jėga – tyras, didingas jausmas ir geroji valia, kuri gali mus visus suvienyti. Būtent meilė, ir tik meilė gali tapti galutiniu visų žmonijos problemų sprendimu.

Ir atvirkščiai – viskas, kas daroma be meilės – prieštarauja žmogaus prigimčiai! Mes tiesiog pamiršome tai, todėl suteikėme pirmenybę protui, kuris pavertė mus ciniškais materialistais ir bedvasiais vartotojais.

Nors akimirkai įsivaizduokime, kaip pasikeistų pasaulis, jei žmonės besąlygiškai mylėtų vieni kitus – juk tuomet kiekvienas veiksmas būtų atliekamas visų gerovei ir labui!

Tuomet mūsų meilės suvokimas būtų platesnis, brandesnis ir visaapimantis – mes besąlygiškai mylėtume ne tik savo artimuosius, bet ir visus žmones, visą gyvybę ir mūsų nuostabiąją planetą..

Pasikeistų ir suklestėtų viskas: tėvai mylėtų vaikus, vaikai – tėvus. Mokytojai mylėtų mokinius, o mokiniai – mokytojus, dėstytojai mylėtų studentus, studentai – dėstytojus, gydytojai – ligonius, o ligoniai – gydytojus.. Visi būtų svarbūs ir reikalingi!

Su meile dirbtume kiekvieną darbą, su meile kurtume, nes įkvėptų bendri tikslai, kurie gerintų visų žmonių gyvenimą. Šalių vadovai su meile rūpintųsi savo tautų gerove, tautos mylėtų savo vadovus, o visa žmonija rūpintųsi gyvūnija, augmenija ir visa planeta.

Tik meilė gali atnešti taiką, bendradarbiavimą ir klestėjimą žmonijai. Tik meilė gali išsklaidyti ir ištirpdyti visą negatyvumą žmonių širdyse. Tik meilė gali visiems sugrąžinti dvasingumą, savitarpio supratimą, draugystę, džiaugsmą ir laimę..

Vien mintys apie tokią galingą visus vienijančią jėgą praskaidrina širdį 🙂 .. Ir.. dar aiškiau pamatome – kiek mažai meilės dabar mūsų gyvenime!..

Ką daryti, kad meilė sugrįžtų į mūsų visų gyvenimą? Prisiminti savo tikrąją prigimtį ir – MYLĖTI 🙂 ! Šiandien, dabar ir visada.. Tyrai, besąlygiškai.. Taip, kaip myli maži vaikai, kurie dar jaučia savo prigimtį 🙂 ..

O pabaigsiu įkvepiančiais Mokytojo Dž. Krišnamurčio žodžiais:

“ Tam, kad viskas pasikeistų, reikalinga “revoliucija” pačio žmogaus psichikoje. Todėl kiekvienas iš mūsų gali padaryti didžiulį poveikį pasauliui: jei jūs patys nelinksite į prievartą, jei jūs kasdien taikiai gyvensite, jei jūsų gyvenime nebus konkurencijos, pavydo ir priešiškumo, jei jūs besąlygiškai MYLĖSITE – jūs tapsite tuo mažu pokyčiu, ta maža liepsnele, kuri susijungs su kitomis liepsnelėmis ir būtinai vieną dieną taps didele liepsna ir dideliu pokyčiu!“

Kad mūsų gyvenime būtų daug meilės – MYLĖKIME 🙂 ..

http://www.ruvi.lt

Perteklius ir trūkumas

Kartą iš miesto pas senelius į kaimą atvažiavo vasaroti anūkė. Jai čia labai patiko, nes senelis turėjo didelį seną sodą, kuriame augo daugybė įvairiausių augalų: medžių, krūmų ir gėlių..

Kiekvieną vasarą anūkei buvo smagu stebėti, kaip pasikeitė, kaip užaugo augalai. Todėl po pietų jie patraukė į sodą.

Abipus tako kerojo vešlūs vaismedžiai, jų šakos teikė pavėsį nuostabaus grožio gėlėms prie tako. Sodo gilumoje senelis pasodino įvairiausių vaiskrūmių, daržovių ir uogų, o tarp jų skleidėsi gražiausių spalvų kvapnios gėlės.

Senelis labai mylėjo savo sodą ir niekam nepatikėjo jo priežiūros. O augalai dosniai atsidėkojo seneliui už rūpestį ir meilę, dovanodami gausų derlių ir džiugindami gražiomis gėlėmis.

Anūkė gyveno mieste, todėl ši vešlios žalumos ir spalvų bei kvapų įvairovės oazė ją labai džiugino. Ji galėjo valandų valandas vaikščioti po sodą ir grožėtis augalais.

Ji slapta svajojo, kad vieną dieną senelis atvers jai sodininkystės paslaptis, patikės ir jai prižiūrėti augalus. Jai labiausiai patiko gėlės..

Ir štai jos svajonė išsipildė: vasara buvo karšta, ir senelis paprašė anūkės palaistyti gėles. Jis žinojo, kad anūkei jos patinka, todėl gėlių priežiūrą paskyrė jai.

Anūkė su džiaugsmu pasinėrė į naują ir tokį mielą jai užsiėmimą. Na, o kai vasarai įpusėjus seneliui reikėjo savaitei išvykti, abejonių neliko – sodą jau galima patikėti anūkei.

Prieš išvažiuodamas senelis dar davė anūkei nurodymus ir ramia širdimi išvyko. O anūkė pasiliko prižiūrėti sodą.. Bet ji savaip suprato senelio nurodymus.

Anūkė kiekvieną rytą ėjo į sodą, bet.. laistė tik gėles, kurios jai labiausiai patiko. Ir laistė jas labai gausiai, nes galvojo, kad taip ji išreiškia savo meilę ir rūpestį jomis.

O kiti augalai tuo tarpu be vandens skurdo.. Ir kai senelis po savaitės sugrįžo, pamatė, kad sodo augalai visai sunyko: vieni dėl vandens pertekliaus, o kiti – dėl vandens trūkumo..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (14)

Senasis pasaulis sąmoningai sukurtas taip, kad nuo kiekvieno žmogaus būtų maksimaliai nuimta atsakomybė už jo gyvenimą, sprendimus ir poelgius.

Valstybės vadovai sprendžia, kaip jų pavaldiniams gyventi – net neatsiklausdami pačių pavaldinių nuomonės. Visa valdymo struktūra “pataria“, “siūlo“, “rekomenduoja“, o iš tiesų – visais būdais įtakoja ir galiausiai priverčia žmones elgtis vienaip ar kitaip, bet tik taip, kaip struktūrai reikia.

Tokie veiksmai užtemdo žmonių sąmonę, ir jie netenka gebėjimo sąmoningai vertinti vykstančius išorinius įvykius ir adekvačiai į juos reaguoti.

O štai užgimstantis naujasis pasaulis, atvirkščiai – skatina žmones imtis atsakomybės ir už savo gyvenimą, ir už bendruomenės bei visos žmonijos gerovę. Tai aukšto sąmoningumo žmonių bendruomenė, kuri bus orientuota į tikrąsias, amžinas vertybes: tiesą, sąžinę, meilę, taiką, vienybę ir bendradarbiavimą visų žmonių ir planetos labui. (Ž. Fresko)

*******

Kodėl anksčiau žmonės gyveno paprasčiau, bet galvojo didingiau, o dabar – gyvena labiau pasiturinčiai, bet galvoja skurdžiau?.. Viską, kas anksčiau atrodė nepadoru arba gėda, mes pradėjome demonstruoti viešai..

Visuomenės vertybių standartai smuko, o kartu įvyko ir žmogiškų savybių nuosmukis – žmonės prarado gebėjimą užjausti, atleisti, mylėti, suprasti, padėti. Mes jaudinamės dėl kompiuterių, buitinės technikos ar naujų telefonų modelių žymiai daugiau, nei dėl savo mamos, sesers, vyro, žmonos, vaikų..

Mes susvetimėjome, mes nepažįstame vieni kitų. Ir nors poreikis bendrauti neišblėso, bet jį sparčiai keičia internetinis, virtualus bendravimas: juk taip patogiau, o ir atsakomybės jokios, nes jį galima užbaigti, kai tik atsibos.

Mes virstame tikrais vartotojais, o mūsų nepasotinami primesti poreikiai tampa kažkam užtikrintu pasipelnymo šaltiniu. Mums nuolat kažko reikia, kažko trūksta iki pilnos laimės..

Ir toje vartojimo karuselėje besisukdami, mes net nepastebime svarbiausio trūkumo mūsų visų gyvenime – paprasčiausio žmoniškumo – kurį mes vis bandome užpildyti naujais daiktais..

*******

Jei jums kartais atrodo, kad jūs “ne iš šio pasaulio“, arba kad su šiuo pasauliu “kažkas ne taip“, reiškia, jūs jau beveik pabudote – ir tai yra puiku! Neįsirašote į “bandą“ – reiškia, jūs ne “avis“. (V. Zeland)

*******

Žmonių veiksmai – geriausi jų minčių, jų vidinės būsenos “vertėjai“..
Piktas žmogus kiekvienoje situacijoje atranda priežasčių išlieti savo pyktį.
Godus visada skundžiasi stygiumi.
Pavydus žemina tą, kuriam pavydi.
Pozityvus kiekvienoje situacijoje atranda gerąją pusę.
Geras žmogus jautrus ir visada pasirengęs padėti.
Mylintis žmogus kiekviename mato jo gerąsias savybes ir su visais besąlygiškai dalinasi savo vidine šviesa. (Ošo)

*******

Gyvenkime meilėje, skleiskime meilę. Neieškokime išorėje to, kas gali būti tik mūsų širdyje. Paieškos išorėje nuveda aplinkkeliais nuo tiesos.

Joks pokytis gyvenime negali įvykti, kol žmogus nesiryžta pats tapti pokyčiu. O didieji pokyčiai planetoje visada vyksta grupelės drąsiausių, neabejingų, dvasingų žmonių dėka. (P. Dynov)

*******

Prasmingiausia ir didingiausia žmogaus savirealizacija – tai gyvenimas vardan visų gerovės, besąlygiška tarnystė visų labui. Svarbiausias čia – nuoširdus vidinis motyvas, o ne parodomosios akcijos.

Žmogus negali būti laimingas, jei pasaulyje yra daug nelaimingų ir kenčiančių žmonių – juk mes visi esame susieti nematomais saitais į vieningą kolektyvinę sąmonę, kurios atgarsius neišvengiamai pajuntame visi.

Todėl kiekvienas, net ir pats mažiausias geras darbas, yra svarbus indėlis į visų gerovę. Mes tiesiog tampame gerais žmonėmis, kai rūpinamės visų gerove. Mes keičiame visų mūsų gyvenimą į gerąją pusę 🙂 .. (D. Krišnamurtis)

*******

Parinko ir vertė ruvi.lt

Dualumo pamokos

* Netobuli, praeinantys, laikini menkaverčiai dalykai negali būti dvasinio augimo idealais žmogui. Tik tai, kas Didinga, Tikra, Tobula, Amžina gali būti žmogaus kelrodžiais augimo kelyje.

* Tai, kas Amžina, Absoliutu, Didinga, Tikra – yra beribė Kūrinija, todėl negali tilpti į kažką laikiną, apribotą ar iškreiptą. O dualumo erdvė suteikia galimybę panirti į priešingybes, apribojimus ir per patirtį pažinti tai, kas netikra, iškreipta ir išgryninti tai, kas Absoliutu ir Amžina.

* Skirtumas tarp visų žmonių dualiame pasaulyje yra jų sąmoningumo lygmenyje. Dvasingi, sąmoningi žmonės gyvena meilėje ir tiesoje. Nesąmoningi, miegančios sąmonės žmonės nežino tiesos ir nemoka mylėti, todėl vadovaujasi gyvenime žemesnės sąmonės suvokimu (egoizmu).

* Sąmoningi žmonės gyvena atvira širdimi ir yra atviri nuolatiniam pažinimui, nesąmoningi – gyvena su uždara širdimi ir miegančia sąmone. Supranta tai ar ne, bet visi mokosi: nesąmoningas gyvenimas yra pasiruošimas sąmoningam gyvenimui.

* Yra kelios dvasinio augimo pakopos:

1. Fizinio pasaulio pažinimas;
2. Dvasinio pasaulio pažinimas;
3. Dieviško pasaulio pažinimas.

Taip žmogus mokosi: iš pradžių pažįsta matomą fizinį pasaulį, po to – nematomą, bet juntamą dvasinį pasaulį, ir tik po to – beribį, visaapimantį Dievišką pasaulį, kuriame – Ištakos, Absoliuti realybė ir Amžinosios Būties dėsniai.

* Jokia jėga negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Kas bando tai daryti – pasirašo sau nuosprendį ir tuo pačiu renkasi pasipriešinimo kelią su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Mokinys – tai žmogus, kuris sąmoningai siekia dvasinio tobulumo, jo vidinis motyvas – tobulėjimas vardan visų gerovės. Jis siekia ne tik pats augti, bet ir padaryti šį pasaulį geresniu. Mokinio kelias – tai nuolatinio pažinimo, augimo ir laisvėjimo procesas.

* Kad žmogus augtų dvasiškai, būtinas tyrumas – jis palaikomas šviesiomis mintimis ir šviesias jausmais. Tyrumo siekis rodo, kad žmogus išėjo iš dualaus gyvenimo rėmų ir žengia į beribį, didingą, šviesų gyvenimą.

* Mokinys neina į jokius kompromisus, kurie gali sudrumsti jo tyrumą: kai žmogus tyras, jo gyvenimas paklūsta Amžiniems Būties dėsniams. Bet tą pačią dieną, kai tyrumas sudrumsčiamas, žmogus netenka energijos ir jėgų, o jo sudrumstas protas pradeda kraipyti Tiesą.

* Todėl mokinys turi dažniau galvoti apie Tiesą, Meilę, Išmintį, Dorovę – tuomet visa tai ateina į jo gyvenimą, nes tai, apie ką mes galvojame, tampa mūsų gyvenimu.

* Tyras gyvenimas – tai Kūrėjo energijų tėkmė žmogaus širdyje, kuri atneša gyvenimui šviesą, prasmę, palaimą. Tik Tyras žmogus peržengia Aukščiausios išminties slenkstį.

* Jei mokinys išsaugo savyje Dieviškus principus – Meilę, Tiesą, Išmintį, Geraširdiškumą, tuomet jam padeda pats Kūrėjas, ir tai mokinio gyvenime pasireiškia kaip pilnatvė.

* Išbandymai dualiame pasaulyje neišvengiami, nes žadina naujus impulsus, naujas jėgas, skatina žmogų pabusti, mąstyti ir augti dvasiškai.

* Kančia – tai tarsi gimimo skausmai į aukštesnį dvasinį gyvenimą, kai atsisakoma visko, kas stabdo augimą. Iš sunkumų žmogus išeina užgrūdinta dvasia, įgavęs išmintį per patirtį.

* Stiprūs žmonės išbandomi pačiais didžiausiais prieštaravimais ir kliūtimis. Patys didingiausi ir šviesiausi žmonės, didieji Mokytojai išgyveno šiame pasaulyje pačias nepalankiausias gyvenimo sąlygas.

* Sunkumai – tai užduotys, kurių mokinys neturi vengti. Jei sunki užduotis – reiškia, yra didelis pasitikėjimas, reiškia, mokinys ją gali išspręsti.

* Gyvenimo išbandymuose išsaugojęs tyrumą, žmogus pasiekia 3 sąlyčio taškus su Absoliučia realybe: tai Meilė, Išmintis ir Tiesa. Meilė suteikia gyvenimui vienybės pojūtį ir dvasinę šilumą. Išmintis – šviesą ir žinias. Tiesa – laisvę.

* Šie 3 sąlyčio taškai – tai gyvas, sąmoningas ryšys su Kūrėju. Tai dualios patirties pabaiga: Absoliučių, Amžinų vertybių išgryninimas ir naujo – sąmoningo Bendrakūrėjo – gyvenimo pradžia 🙂 .

http://www.ruvi.lt

Kūryba iš širdies..

Neseniai susipažinome su Algirdo Markevičiaus kūryba, o šiandien kviečiu susipažinti su labai gražiu ir šiltu Stasės Balčytienės kūriniu.

Mano gimimas

Laukuose prinokę rugiai. Kvepia duona. Man čia ramu pilvelyje, nes mama jauna ir stipri. Jaučiu jos žingsnius. Užveria namelio, paskendusio vasaros glėbyje, duris ir eina. A, pažįstamas jausmas. Šniokščia upė. Nulipa žemyn nuo kalno. Girdžiu, kaip kalbasi su tėčiu.

– Šiemet bus geras derlius, turėsime darbo. Bus duonelės. Dar vienai burnytei reikės.

Girdžiu girnų ūžimą. Tėtis mala grūdus.

– Gerai, kad čia senelis prie upės pastatė malūną, – kalba mama.

– Vynuogės jau prinokusios, visas krūmelis pilnas uogų saulės atokaitoje. – Ragauja.

Jaučiu vynuogių skonį savo burnytėje. Et, tik kumštelį pačiulpsiu.

– Tik pagalvok, tas krūmelis nuslinko nuo kalno viršaus žemyn su žemių nuošliaužomis ir kiek uogų užaugino. Lipsiu į kalną tiesiai, – pamoja ranka tėčiui.

Jaučiu, kaip įsitempia jos kūnas, pasunkėja kvėpavimas. Sunkiai kabinasi į žoles ir lipa į kalną. Man darosi neramu, nes kažkas timpteli mane, ir aš tarsi atitrūkstu nuo mamos. Sunkiai begirdžiu jos balsą. Visą naktį krūpčioju nuo mamos aimanų. Kas atsitiko? Ryte tėtis neša mamą. Sodina į vežimą, paskolintą iš kaimyno, girdžiu, kaip rieda ratai ir kaip tėtis ragina arkliuką paskubėti. Man trūksta oro. Tiek maža vietos pilvelyje.

Tėtis ramina mamą. Liepia giliai kvėpuoti. Jaučiu, kaip dunksi mamos širdelė. Kažkas atsitiko.

Laukimas.

– Štai autobusas, pakentėk, – sako tėtis. Atvažiuoja apdulkėjęs autobusas, žvyrkelis duobėtas. Jaučiu lengvą supimą ir mamos nerimą. Jai labai negera.

Kieta ligoninės lova.

– Pakentėk, mažyle, – sako man mama. – Jau laikas tau išvysti pasaulį, nors tau dar tik aštuoni mėnesiukai. Tos uogos buvo tokios saldžios. Be reikalo lipau į tą statų kalną. Pasitempiau. Atleisk, mažyle. Nežinojau, kad gali taip atsitikti, – jaučiu mamos rankas, liečiančias mane.

Paskui daug balsų…. Suprantu, kad turiu kažkur keliauti. Į man nežinomą pasaulį.

– Nebijok, mažyle, būsiu su tavimi visą gyvenimą, tiek kiek bus skirta.

– Pasistenk, mažyle, na… – drąsinantys mamos žodžiai.

Man sunku išeiti iš čia, kur buvo gera ir šilta. Niekur nenoriu eiti, laikausi mamos. Balsai vis stiprėja. Mamos kūnas įsitempęs, ji labai pavargusi, skausmuose. Mane visą laiką kažkas stumia ir aš pajaučiu, kaip pagaliau palieku savo buveinę ir mane apsupa balta migla. Pirmasis mano riksmas ir pirmas oro gurkšnis, aš pradedu kvėpuoti.

– Gimė maža mergytė, – visi džiaugiasi. – Bet gimdymas buvo labai sunkus. – Šluosto prakaitą nuo mamos veido.

Verkiu, nes ką tik įvyko didžiausias įvykis mano beprasidedančiame gyvenime – mano gimimas.

Autorė – Stasė Balčytienė

Dėkoju autorei, kad pasidalino savo kūryba 🙂 !

Visiems gero savaitgalio 🙂 !