Kūryba iš širdies..

Neseniai susipažinome su Algirdo Markevičiaus kūryba, o šiandien kviečiu susipažinti su labai gražiu ir šiltu Stasės Balčytienės kūriniu.

Mano gimimas

Laukuose prinokę rugiai. Kvepia duona. Man čia ramu pilvelyje, nes mama jauna ir stipri. Jaučiu jos žingsnius. Užveria namelio, paskendusio vasaros glėbyje, duris ir eina. A, pažįstamas jausmas. Šniokščia upė. Nulipa žemyn nuo kalno. Girdžiu, kaip kalbasi su tėčiu.

– Šiemet bus geras derlius, turėsime darbo. Bus duonelės. Dar vienai burnytei reikės.

Girdžiu girnų ūžimą. Tėtis mala grūdus.

– Gerai, kad čia senelis prie upės pastatė malūną, – kalba mama.

– Vynuogės jau prinokusios, visas krūmelis pilnas uogų saulės atokaitoje. – Ragauja.

Jaučiu vynuogių skonį savo burnytėje. Et, tik kumštelį pačiulpsiu.

– Tik pagalvok, tas krūmelis nuslinko nuo kalno viršaus žemyn su žemių nuošliaužomis ir kiek uogų užaugino. Lipsiu į kalną tiesiai, – pamoja ranka tėčiui.

Jaučiu, kaip įsitempia jos kūnas, pasunkėja kvėpavimas. Sunkiai kabinasi į žoles ir lipa į kalną. Man darosi neramu, nes kažkas timpteli mane, ir aš tarsi atitrūkstu nuo mamos. Sunkiai begirdžiu jos balsą. Visą naktį krūpčioju nuo mamos aimanų. Kas atsitiko? Ryte tėtis neša mamą. Sodina į vežimą, paskolintą iš kaimyno, girdžiu, kaip rieda ratai ir kaip tėtis ragina arkliuką paskubėti. Man trūksta oro. Tiek maža vietos pilvelyje.

Tėtis ramina mamą. Liepia giliai kvėpuoti. Jaučiu, kaip dunksi mamos širdelė. Kažkas atsitiko.

Laukimas.

– Štai autobusas, pakentėk, – sako tėtis. Atvažiuoja apdulkėjęs autobusas, žvyrkelis duobėtas. Jaučiu lengvą supimą ir mamos nerimą. Jai labai negera.

Kieta ligoninės lova.

– Pakentėk, mažyle, – sako man mama. – Jau laikas tau išvysti pasaulį, nors tau dar tik aštuoni mėnesiukai. Tos uogos buvo tokios saldžios. Be reikalo lipau į tą statų kalną. Pasitempiau. Atleisk, mažyle. Nežinojau, kad gali taip atsitikti, – jaučiu mamos rankas, liečiančias mane.

Paskui daug balsų…. Suprantu, kad turiu kažkur keliauti. Į man nežinomą pasaulį.

– Nebijok, mažyle, būsiu su tavimi visą gyvenimą, tiek kiek bus skirta.

– Pasistenk, mažyle, na… – drąsinantys mamos žodžiai.

Man sunku išeiti iš čia, kur buvo gera ir šilta. Niekur nenoriu eiti, laikausi mamos. Balsai vis stiprėja. Mamos kūnas įsitempęs, ji labai pavargusi, skausmuose. Mane visą laiką kažkas stumia ir aš pajaučiu, kaip pagaliau palieku savo buveinę ir mane apsupa balta migla. Pirmasis mano riksmas ir pirmas oro gurkšnis, aš pradedu kvėpuoti.

– Gimė maža mergytė, – visi džiaugiasi. – Bet gimdymas buvo labai sunkus. – Šluosto prakaitą nuo mamos veido.

Verkiu, nes ką tik įvyko didžiausias įvykis mano beprasidedančiame gyvenime – mano gimimas.

Autorė – Stasė Balčytienė

Dėkoju autorei, kad pasidalino savo kūryba 🙂 !

Visiems gero savaitgalio 🙂 !