Stebuklingos Gerumo akimirkos..

Jauna moteris sėdėjo ant suoliuko parke ir kažkodėl graudžiai verkė.. Pro šalį triratuku važiavo mažas vaikas. Jam pagailo moters, todėl jis sustojo ir paklausė:

– Teta, kodėl tu verki?

– Oi, mažyli, tu nesuprasi, – numojo ranka moteris.

Tačiau vaikas neatlyžo:

– Teta, gal tau kažką skauda? Nori, aš padovanosiu tau savo žaisliuką?

Moteris nusišypsojo pro ašaras:

– Oi, mažyli, manęs niekas nemyli, aš niekam nereikalinga..

Vaikas įdėmiai pažvelgė moteriai į akis:

– O tu tikrai-tikrai visų paklausei?..

************

Nuo tos akimirkos, kai naujagimė dukrelė pradėjo tarti pirmuosius garsus, jos jaunas tėtis slapta nuo jaunosios mamytės mokė dukrą tarti žodį “mama“.

O kartą, kai jis grįžo anksčiau namo ir tyliai pravėrė kambario duris, kur buvo žmona su vaiku, išgirdo, kaip žmona slapta nuo jo moko dukrelę tarti  žodį “tėtė“..

************

Pasaulyje dar yra tautų, kur nėra našlaičių. Viena iš jų – eskimai. Jų kalboje nėra žodžių “našlaitis“ arba “įvaikintas“. Visi vaikai jų bendruomenėse – savi, visų, bendri. Apie vaikus ten sakoma: “Tai mano vaikas. Mano tautos vaikas.“

Neretai močiutė auklėja pirmuosius savo dukros vaikus, jei dukra dar labai jauna. O daugiavaikė mama gali “atiduoti“ savo naujagimį bevaikei savo seseriai.

Būna ir taip, kad kažkuris iš vyresnių vaikų šeimoje nusprendžia gyventi su seneliais – todėl, kad seneliams reikalinga pagalba ir rūpestis, kad kažkas artimas būtų šalia.

Vaikai auklėjami gerbti senatvę. Ten visi žino: ilgai ir laimingai gyvena tie, kas rūpinasi senoliais – tėvais, seneliais, giminaičiais, kaimynais ar tiesiog pažįstamais.

Ir per tą ryšį “vaikas- senolis“ iš kartos į kartą perduodama eskimų tautos gyvenimo išmintis ir kultūra..

************

Dideliame mieste grupė žmonių rengėsi pereiti per gatvę. Užsidegė žalia šviesa, tačiau vienas mažas berniukas sustojo, nes nenorėjo duoti rankos savo mamai.

Berniuko mama nepasimetė: ji paprašė, kad JIS pervestų ją per gatvę ir padavė jam ranką. Berniukas linktelėjo, paėmė mamą už rankos ir oriai pervedė per gatvę..

************

Vaikų aikštelėje vienas mažylis nukrito nuo kalnelio. Pagal jo verksmą buvo aišku, kad susimušė smarkiai.. Prie jo kaipmat pribėgo tėtis, apkabino ir pasakė:

– Paglostom.. – ir paglostė sumuštą vietą, įsitikindamas, kad sumušimas nepavojingas.

– Pakentėkime.. – ištarė, kai mažylis jau pradėjo rimti.

– Na, o dabar kartu pagalvokime, kodėl taip nutiko, ir ar galima buvo to išvengti, – ir abu patraukė prie kalnelio.

O mažylis jau pasišokinėdamas klegėjo:

– Paglostyti, pakentėti, pagalvoti!..

************

Viena jauna šeima sugalvojo tokią.. Švelnumo Minutėlę. Pakanka tik kažkam iš šeimos narių pasakyti: “O dabar Švelnumo Minutėlė!“ – ir visi meta savo reikalus ir bėga apsikabinti.. ir būtinai pakeliui dar ir katiną pasičiumpa – juk jam taip pat labai reikia švelnumo 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !