Vienoje didelėje parduotuvėje eilėje prie kasos stovėjo moteris.
Prieš ją eilėje stovėjo senelis su labai judriu anūku. Vaiko rankos buvo pilnos saldainių, šokoladinių batonėlių ir kitokių saldumynų, bet jis garsiai reikalavo dar daugiau skanėstų..
– Nusiramink, Eugenijau, jau visai nedaug beliko, netrukus ateis ir mūsų eilė.. – tarė senelis, bet vaikas ir toliau triukšmavo, ieškojo naujų saldumynų lentynose prie kasos.
– Viskas gerai, Eugenijau. Dar keletą minutėlių pakentėk, ir mes keliausime namo, – ramiai pakartojo senelis.
Tačiau vaikas tiesiog pradėjo siausti: dabar jam parūpo prekės vežimėlyje – jis pradėjo jas vartyti ir mėtyti iš vežimėlio.
Senelis kantriai viską surinko ir dar kartą ramiu tonu pasakė:
– Eugenijau, prašau, nusiramink, bičiuli, jau tikrai nedaug beliko.. Prašau, nusiramink..“
Moteriai padarė didžiulį įspūdį toks senelio elgesys.
Kai ji išėjo į gatvę, tuoj pat pasivijo senelį su anūku, kurie jau rengėsi lipti į automobilį, ir kreipėsi į jį:
– Atleiskite, tai, žinoma, ne mano reikalas, bet jūs elgėtės tobulai! Jūs išlikote ramus ir labai santūriai kalbėjotės su berniuku net tuomet, kai jis elgėsi tiesiog pasibaisėtinai! Eugenijau, tau labai pasisekė su seneliu!
– Dėkoju, – droviai šypsodamasis atsakė senelis. – Bet Eugenijus – tai aš. O šito mažo išdykėlio vardas – Mykolas 🙂 ..
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !
