Kategorija: Vyras ir moteris

Priimti tokius, kokie yra..

Ar lengva priimti kitą žmogų besąlygiškai – tokį, koks jis yra? Ko gero – ne, nes dažniausiai į pasaulį ir žmones žiūrime per savo suvokimo prizmę, todėl manome, kad kiti žmonės turi elgtis lygiai taip pat, kaip ir mes.

Dėl šios nuostatos kyla daugybė nepagrįstų pretenzijų ir nereikalingų ginčų. Tačiau kai pradedame suprasti, kad visi mes skirtingi – yra prigimtiniai psichologiniai lyčių skirtumai, gyvenimo patirties skirtumai, temperamento skirtumai ir t.t.. – galime mokytis derinti tuos skirtumus, o ne tuščiai konfliktuoti.

Juk žinome, kaip sunku keisti save, o keisti kitą žmogų – neįmanoma, todėl paprasčiau priimti tuos skirtumus ir išmokti gyventi harmoningai juos derinant ir papildant. Tai ypač aktualu šeimos gyvenime.

Anksčiau nagrinėjome vyrų ir moterų psichologijos skirtumus, o šiandien plačiau pažvelkime į bendravimo skirtumus:

* Per dieną vyras vidutiniškai ištaria apie 3 tūkstančius žodžių, o moteris – apie 7 tūkstančius. Ir esmė ne žodžių kiekio skirtume, bet tame, kad ir vieni, ir kiti skirtingai suvokia (interpretuoja) atskiras frazes.

* Vyras kalba tiesiai. Moteris, atvirkščiai, kalba taip, kad pašnekovui kartais sunku suprasti – ką ji turi omenyje. Vyrus labai erzina toks kalbėjimas užuominomis, “iš tolo“.

* Kad pajustų ryšį su vyru, moteris turi su juo kalbėtis. Tačiau būtent dėl moters polinkio kalbėti neaiškiai, užuominomis, vyras gali pradėti vengti pokalbių.

* Su vyrais paprasčiau sutarti, jei kalbama tiesiai, atvirai, konkrečiai apie reikalą.

* Vyrai ir moterys tarpusavyje aptarinėja skirtingas temas. Vyrai dažniausiai kalbasi apie naujienas, sportą, muziką, techniką, pomėgius. Moterys – apie santykius šeimoje, vaikus, dvasines paieškas, sveikatą, svorį, mitybą, drabužius. Bendra tendencija – vyrai kalba apie visuomeninius reikalus, moterys – apie asmeninius.

* Vyras užduoda klausimus tik tam, kad gautų konkrečią informaciją. Moteris – kad pajustų ryšį su pašnekovu.

* Pokalbyje vyrai dažnai provokuoja pašnekovą, ir daro tai ne dėl noro pasiginčyti, bet tam, kad “pasigalynėtų“, pasitikrintų – kas turi daugiau žinių.

* Moterys mėgsta pasakoti apie tai, ką išgyveno, apie savo asmeninę patirtį, praeitį. Vyrai tai vertina kaip tuščias kalbas, “pilstymą iš tuščio į kiaurą“ – jiems trūksta konkretumo, veiksmo, rezultato.

* Moters žodyne žymiai daugiau žodžių, kuriais galima išreikšti emocijas, jausmus ir būsenas. Jos džiaugiasi pačiu bendravimo procesu.

* Kad išspręstų problemą, moteris pirmiausiai turi apie ją pakalbėti. Jai reikia, kad jos išklausytų. Vyrai tam dažnai neturi kantrybės, nes jo prigimtis – siūlyti konkrečius sprendimus ir veikti nedelsiant.

* Vyras gali pertraukti pašnekovą, jei jam atrodo, kad jis suprato reikalo esmę. Moterys šito nemėgsta, nes jai svarbus pats bendravimo procesas.

* Moteris nori, kad vyras pokalbyje elgtųsi kaip draugė, kaip kita moteris: įdėmiai išklausytų, palaikytų pokalbį, pritartų, klaustų apie jos jausmus ir išgyvenimus.. Vyrai visada nori kalbėti iš esmės.

Bendravimas šeimoje labai svarbus. Blogiausia, kas gali nutikti – kai dėl skirtumų nesuvokimo įsitraukiame į nuolatines ambicijų kovas, ir vietoje harmoningo bendravimo nuolat ginčijamės ir baramės.

Naudinga prisiminti mūsų senolių patirtį, kai moterys emocingiems pokalbiams turėjo ir vyresnę išmintingą moterį, ir savo drauges. Ir vyrai skirdavo laiką bendravimui su bendraminčiais. Tai turėjo ir prasmę, ir naudą.

Kai besąlygiškai mylime, kai priimame žmogų tokį, koks jis yra – išmokstame ir išklausyti, ir kalbėti tiesiai, ir susitarti, ir derinti skirtumus, o kartais ir.. laiku patylėti 🙂 . Išmokstame kurti harmoniją bendravime..

Giminės medis

Mūsų dienomis Giminės medį sudarinėjame dažniausiai tam, kad sužinotume, ar buvo giminėje žmonių, kurie turėjo kažkokius kilmingus titulus. O dar visai neseniai žmonės žinojo, kad giminę reikia žinoti.. iki 7-os kartos – kad atsektų paveldimas dorybes ir ydas, sveikatą ir ligas, talentus ir gabumus.

Anksčiau žmonės suprato, kad nieko atsitiktinio nebūna, kad giminė tai ne tik kraujo ryšys, bet ir perduodamos iš kartos į kartą įvairios savybės. Todėl prieš santuoką jie stengėsi kuo daugiau sužinoti apie būsimą giminę – tuomet galėjo numatyti, koks bus šeimos likimas, kokias savybes gali paveldėti vaikai.

Tai gyvybiškai svarbi informacija, kuri mūsų dienomis visiškai pamiršta – dažnas net apie senelius mažai težino.. Todėl problemos šeimoje ir giminėje dažnai atrodo kaip neišsprendžiami galvosūkiai – žmonės deda daug pastangų, bet rezultatai neigiami: tėvai nesupranta vaikų, o vaikai – tėvų, trūksta nuoširdaus ryšio, kyla konfliktai.

Jei nesuprantame Giminės medžio prasmės – kaip vieningos sistemos ir kartų tęstinumo grandinės – visos pastangos suprasti šeimos ar giminės problemų priežastis bus bergždžios. Pažvelkime, ką apie tai sako senieji Mokymai – Vedos.

Nepamirškime, kad tokias žinias anksčiau turėjo visos tautos – visi atsakingai žiūrėjo į santuoką, visose tautose yra sąvoka “iki septintos kartos“ ir pan., – tai gyvenimo patirtimi ir išmintimi paremtos žinios. Kad geriau suprastume kartų seką, pradėkime nuo savęs – taigi:

Pirmoji karta – tai mes.

Antroji karta – mūsų tėvai. Didžiausią įtaką jie mums padaro savo asmeniniu pavyzdžiu – parodo šeimos santykių modelį (mama – dukrai, tėvas – sūnui), todėl vaikai dažnai nevalingai kopijuoja tėvų elgesį savo šeimoje. Tėvai įtakoja ir vaikų pasaulėžiūrą.

Vaikai paveldi tėvų įpročius, gyvenimo būdą, kalbėjimo manierą, balsą, emocijų išraišką, fizinį panašumą. Paveldimos stipriausios savybės, todėl kiekviena karta vis gabesnė, protingesnė ir imlesnė naujoms vystymosi galimybėms.

Vaikai retai paveldi savo tėvų talentus, bet tėvai gali sudaryti visas sąlygas vaikų talentams išsiskleisti.

Trečioji karta – du seneliai ir dvi močiutės. Iš jų paveldime kūrybingumą, intelektą, iniciatyvumą, santykį su pasauliu ir žmonėmis. Būtent iš trečiosios kartos paveldimi talentai: dažniausiai iš senelio – anūkei, iš močiutės – anūkui.

Ligos taip pat paveldimos iš senelių, bet tėvai nesveiku gyvenimo būdu taip pat gali sudaryti sąlygas žalingiems įpročiams ir ligoms formuotis.

Senelis iš tėvo pusės perduoda anūkams kūrybingumą, aktyvumą, talentus. Močiutė iš tėvo pusės – santykį su pasauliu, materialiomis vertybėmis.

Senelis iš mamos pusės – įtakoja bendravimą ir ryšį su žmonėmis, intelektą, santykius šeimoje. Močiutė iš mamos pusės – intuiciją, emocijas, jausmus. Ji – motinystės ir giminės saugotoja, iš jos paveldimas požiūris į namus, tėvynę, tėviškę.

Labai svarbu, kad seneliai turėtų kuo daugiau dorų savybių, kurias paveldės anūkai. Jei seneliai turi sudėtingą charakterį ir daug ryškių ydų – galimas dalykas, kad anūkai visa tai paveldės.

Ketvirtoji karta – proseneliai, aštuoni protėviai. Iš jų paveldime saugumo ir harmonijos su pasauliu jausmą, grožio suvokimą, estetikos pojūtį, dorovingumą, gebėjimą mylėti.

Penktoji karta – tai giminės “ašis“ – Dorovė ir Sąžinė. Iš penktosios kartos gali būti perduotos didžiausios protėvių dorybės arba didžiausios įsišaknijusios nuodėmės. Per juos perduodamas ryšys su Žeme.

Pagal šią kartą galime spręsti, kokias turime stabilias pozityvias arba negatyvias giminės programas.

Šeštoji karta – 32 protėviai. Iš jų paveldime genetinę harmoniją arba disharmoniją, balansą arba disbalansą, dvasingumą arba tamsioms jėgoms. Ekstremaliose situacijose mus saugo šios kartos protėviai, jie “rodo“ gyvenimo ženklus, pastūmėja atkreipti dėmesį į tai, kas mums svarbu.

Simboliškai šie protėviai siejami su 32 žmogaus dantimis: viršutinis žandikaulis – su tėvo gimine, apatinis – su motinos protėviais. Palyginkite, kur dantys sveikesni – pagal tai galima spręsti apie giminės tyrumą. Nesveiki, anksti sugedę dantys rodo giminės ryšių trapumą.

Septintoji karta – 64 protėviai. Pažeidimai šioje kartoje įtakoja lemtingus įvykius būsimoms kartoms, vidinę prievolę ir programas, kurios suveikia nepriklausomai nuo žmogaus valios.

Kiekvienas doras šios kartos protėvis gali pakeisti mumyse kažką į gera, o nedoras – į bloga. Septintoji karta suteikia arba nuima (tai pasireiškia kaip nevaldomas likimas) protėvių apsaugą. Mūsų laisvė, teisingas pasirinkimas atsakingu momentu taip pat priklauso nuo septintos kartos.

Ką daryti su šia informacija – juk tolimųjų protėvių poelgių jau nepakeisime? Tiesiog svarbu tai žinoti ir nekaltinti savęs, pvz., už tai, kad šeimoje auga skirtingo būdo vaikai (geras-blogas), kad sunku kurti harmoningus santykius, augti dvasiškai, nors ir dedame daug pastangų.

Reikia suprasti, kad galime ir turime negatyvias giminės programas stabdyti ir keisti pozityviomis. Kažkas turi tai padaryti, kitaip giminė išsigims – persipildys negatyvios programos (kurios vykdomos iš inercijos) ir giminėje prasidės negatyvūs įvykiai.

Pavyzdžiui – jei giminėje visos moterys šaltos, abejingos ir grubios, tuomet viena iš giminės moterų turi nutraukti ydingo elgesio grandinę ir pradėti elgtis kitaip – mokytis mylėti, atjausti, padėti, suprasti, pasitikėti. Arba – jei suaugote ir manote, kad jūsų tėvai blogi – būkite jiems geru vaiku.

Kiekvienos giminės, šeimos tikslas – mylėti, sukurti gilų dvasinį ryšį, nuoširdžius, harmoningus santykius ir ištaisyti ydingą elgesį šeimoje ir giminėje. Ir kiekvienas nuoširdus, harmoningas poelgis “atitaiso“ ir “išvalo“ visą virtinę giminės klaidų. Tereikia noro ir didelės kantrybės 🙂 ..

Ir – atminkime, kad kiekvienas žmogus savo Giminės medyje yra svarbus, ir kiekvienas gali padaryti gerą įtaką dabarčiai ir ateities kartoms. Formulė paprasta: meilė širdyje – meilė šeimoje, meilė giminėje.. ir – meilė visame pasaulyje 🙂 !

(Mintys iš paskaitų apie Vedas, vertė – ruvi.lt)

Sandėris

Šiuolaikinė visuomenė ignoruoja dorovę, todėl jos vietą (tuščia vieta nebūna..) užima vartotojiškos visuomenės šablonai. Kartais net nepastebime, kad vis dažniau pradedame derėtis: apsimoka-neapsimoka, o kas man už tai, kiek gausiu, ar verta, kokia nauda..

Ir keista net ne tai, kad žmogus – vienintelė gyva būtybė Žemėje, mokanti už savo gyvenimą, bet tai, kad daugeliui tai atrodo normalu. Tarsi tai būtų vienintelis įmanomas gyvenimo būdas..

Ir deramės jau ne tik piniginiuose reikaluose – santykiuose tarp žmonių taip pat siekiame naudos: tuokiamės iš išskaičiavimo, draugaujame su “reikalingais“ žmonėmis, tikimės palikimo. Nors.. širdies gilumoje ilgimės ir žmoniškumo: besąlygiškos meilės, nuoširdžių santykių, draugiškos šeimos, geranoriškumo..

O realybėje net į meilę žiūrime itin pragmatiškai. Pažiūrėkite į bet kokią pažinčių svetainę, arba paklauskite jaunos merginos – kokio ji norėtų vyro? Visos nori turtingų arba bent jau pasiturinčių sutuoktinių. O ką siūlo mainais? Jaunystę ir grožį – toks sandėris!

Bet pažvelkime į tokių sandėrių absurdiškumą, kai pradeda derėtis du savanaudžiai – štai epizodas iš realaus gyvenimo, kurį neseniai radau internete:

.. Viename iš amerikiečių pažinčių svetainių viena mergina prisistatė taip:

“Aš – graži, linksma ir protinga mergina. Noriu ištekėti už vaikino, kuris per metus uždirba ne mažiau kaip 500 tūkstančių dolerių.“

O vienas jaunas finansistas nepatingėjo atsakyti jai iš esmės:

“Aš perskaičiau tavo prisistatymą su dideliu susidomėjimu. Ir štai kaip man viskas atrodo.

Tavo pasiūlymas, žvelgiant tokio vaikino, kaip aš, akimis – vienareikšmiškai blogas sandėris. Ir aš paaiškinsiu, kodėl.

Jei kalbėsime tiesiai – tu siūlai savo grožį mainais į mano pinigus. Puiku. Bet juk tavo grožis pradės blėsti, o mano kapitalas – tik didės.

Žinoma, mano kapitalo augimo galimybe galima suabejoti, bet tu gražesnė tikrai netapsi!

Taigi, jei kalbėsime ekonomikos terminais, tu – prarandantis vertę, nuostolingas aktyvas, o aš – pelningas aktyvas.

Ir tu – ne tik prarandantis vertę aktyvas: tavo vertė krenta vis greičiau: po dešimties metų į tave niekas nė nepažiūrės.

Pirkti tave (o tu to prašai) – blogas biznis, todėl aš mieliau išsinuomuočiau tave.

Jei mano žodžiai pasirodys tau žiaurūs, pagalvok apie tai, kad – jei tik mano pinigai dings, taip pat pasielgsi ir tu.

Ir jei jau iki galo atvirai – kai tik tavo grožis išblės, man teks atsikratyti šio aktyvo.

Viskas labai paprasta. O sandėris, kuris naudingas man – tai pasimatymai, o ne santuoka.

Tikiuosi, aš tau padėjau.

Tiesa, jei esi pasiruošusi aptarti nuomos variantus – duok man žinią!“

Štai tokia situacija iš gyvenimo.. Kai girdime tokius jaunų merginų reikalavimus – priimame kaip normalų dalyką. Bet kai parašomas lygiavertis atsakymas – situacija atrodo absurdiška, nežmoniška.

Mes esame Žmonės. Ir nors esame vienintelės gyvos būtybės Žemėje, priverstos mokėti už savo gyvenimą, turime taip pat ir išskirtines prigimtines savybes: mes mokame mylėti ir kurti.

Todėl atsisakykime vartotojiško požiūrio į gyvenimą – jis žlugdo mūsų žmoniškumą. Susigrąžinkime dorovinius pagrindus – tuomet pradėsime mylėti ir kurti, o sandėriams tiesiog nebeliks vietos mūsų gyvenime 🙂 .

“Juodasis“ sąrašas

Šį tekstą-laišką verta paskaityti kiekvienam, nusprendusiam problemas šeimoje išspręsti skyrybomis:

“Bandžiau atitolinti tą momentą iki paskutinės akimirkos, bet toji diena išaušo.. Diena, kai mano vyras išėjo į darbą, o aš susidėjau daiktus, pasiėmiau dvejų metukų sūnų ir išvažiavau pas savo tėvus.

Mama pasitiko mane ir patikino, kad jiedu su tėvu nepaliks manęs ir kiek galėdami padės. “Bet prieš tai, kaip priimsi galutinį sprendimą dėl skyrybų, – pasakė mama, – išpildyk vieną mano prašymą.“

Aš mielai sutikau. Ji padėjo prieš mane popieriaus lapą, nubrėžė vertikalią liniją per vidurį ir paprašė kairėje pusėje surašyti visas blogiausias mano vyro savybes.

Aš buvau tikra, kad kitoje pusėje ji paprašys surašyti jo teigiamas savybes, ir jau iš anksto žinojau, kad dešinysis sąrašas bus žymiai trumpesnis..

Kairėje pusėje aš parašiau:

1. Jis visur išmėto savo daiktus
2. Nesako man, kur eina
3. Valgydamas čepsi
4. Niekada nedovanoja man brangių dovanų
5. Jis nemadingas
6. Skupus
7. Niekada nepadeda man namuose
8. Amžinai tyli
9. Mažai bendrauja su manimi..

Šį sąrašą vis pildžiau ir pildžiau, kol galiausiai lape nebeliko vietos. Dabar aš turėjau neginčijamą įrodymą, kad nei viena moteris negalėtų gyventi su tokiu monstru!

Buvau labai patenkinta savimi, ir šypsodamasi išdidžiai paklausiau mamos: “Kitoje pusėje reikės parašyti jo teigiamas savybes, tiesa?“

Bet mama atsakė, kad ir pati jas žino. Dešinėje pusėje ji paprašė surašyti mano reakcijas į kiekvieną vyro trūkumą. Į kiekvieną..

Tai buvo sudėtinga, nes niekaip nesitikėjau, kad kalba užeis apie mane. Tačiau aš žinojau, kad mama nepaliks manęs ramybėje, kol neįvykdysiu jos prašymo. Ir aš pradėjau rašyti..

Mano reakcijos į vyro trūkumus:

1. Pykau
2. Rėkiau ir verkiau
3. Sakiau pastabas
4. Priekaištavau
5. Šaipiausi
6. Vaidinau kankinę
7. Svajojau ištekėti už geresnio
8. Maniau, kad esu verta geresnio gyvenimo
9. Ir apskritai – skaičiau, kad jis manęs nevertas..

Ir šitas sąrašas taip pat buvo labai ilgas..

Kai pabaigiau rašyti, mama paėmė lapą ir perkirpo jį išilgai linijos. Tą dalį, kur buvo surašyti vyro trūkumai, ji.. suplėšė ir išmetė.

O man įteikė tą dalį, kurioje buvo surašytos mano reakcijos ir pasakė: “Pasiimk šį “juodąjį sąrašą“, sugrįžk šiandien namo ir pagalvok apie tai. Tegul vaikas pabus pas mus. Ir jei po visų apmąstymų tvirtai nuspręsi skirtis – sugrįžk pas mus, mes tau padėsime.“

Parvažiavusi namo aš vis žiūrėjau į tą nelemtą sąrašą.. Be tos dalies, kur buvo surašyti vyro trūkumai, jis atrodė baisiai. Aš mačiau savo destruktyvaus elgesio atspindį ir tik dabar supratau, kaip kvailai elgiausi visą tą laiką..

Po to aš susimąsčiau apie tuos vyro bruožus, kurie mane erzino ir supratau, kad juose nebuvo nieko baisaus.. Tiesiog aš taip buvau perpildyta pykčiu, kad jau negalėjau matyti, kaip man pasisekė su vyru: juk jis buvo geras, ne idealus, bet – geras žmogus!

Neįtikėtina, bet mano požiūris į situaciją pasikeitė iš pagrindų – dabar aš jaučiau ramybę ir dėkingumą. Aš vėl žiūrėjau į vyrą meilės akimis.

Juk viso labo prieš kelis metus aš iš širdies prisiekiau vyrui meilę – ir džiaugsme, ir varge. Ir taip lengvai buvau pasiryžus viską sugriauti, pakeisti savo gyvenimą, palikti vaiką be tėvo – dėl smulkmenų, dėl savo pykčio ir irzlumo..

Aš nuvažiavau pas tėvus. O kai vyras grįžo iš darbo, mes su sūneliu jau laukėme jo namuose 🙂 ..“

(Pagal B. Zerbe laišką, vertė ruvi.lt)

Šeima be dvasingumo

Materializmas ir vartotojiška filosofija palengva, bet užtikrintai keičia žmogų: rodos, ir išlieka žmogaus pavidalas, ir neretai labai gražus, bet nuo jo dvelkia abejingumu, paviršutiniškumu, savanaudiškumu..

Mūsų dienų paradoksas – žmogus be žmoniškumo – kuomet prarandami svarbiausi dalykai, kurie jį daro dvasingu žmogumi: tai gebėjimas besąlygiškai mylėti, užjausti, rūpintis kitais, kurti, būti vieningais su žmonėmis ir gamta.

Tai labai svarbūs vidiniai-dvasiniai orientyrai, be kurių negalime nei harmoningai vystytis, nei laimingai gyventi. Todėl atsiradusią vidinę tuštumą pradedame pildyti įvairiais išoriniais šablonais (iš šeimos ir visuomenės), kuriais pradedame vadovautis gyvenime.

Taigi, ir į santykius šeimoje kiekvienas ateina jau su savo “reikalavimų“ sąrašu. Ir tie reikalavimai būna skirti tik kitam žmogui – niekas negalvoja, ką jis suteiks kitai pusei. Kur nėra dvasingumo – keroja savanaudiškumas, geriausiu atveju – vartotojiškas požiūris: tu man – aš tau.

Tačiau tie šablonai ir reikalavimai neturi nieko bendro su harmoningu šeimos gyvenimu, atvirkščiai – tai greičiau visuotinio socialinio pakrikimo pasekmė. Yra toks liūdnas posakis: panaikinkite pinigus – ir dauguma šeimų iširs..

O kur dar įvairių žurnalų, televizijos laidų ar serialų poveikis.. Žmonės dezorientuojami: jie nesupranta nei savo žmogiškos prigimties, nei vyriškumo ir moteriškumo kriterijų, nei šeimos tikslų.

Pavyzdžiui, moteris formuoja savo požiūrį į vyrus ne tik remdamasi savo santykiais su tėvu, bet greičiau – ją supančių moterų (mamos, močiutės, draugių) pasaulėžiūra: tėvas gali būti geras žmogus, bet jei duktė nuolat girdi žeminančius mamos ar kitų šeimos moterų pokalbius apie tėvą – tuomet į savo vyrą jį žiūrės pro šeimos moterų šablonų rėmus.

Vėliau dar prisidės draugių patarimai, moteriškų žurnalų pateikiamos manipuliavimo vyrais gudrybės ir.. moteris jau žiūri į vyrus kaip į savo norų pildytojus, laukia iš jų garbinimo ir tarnavimo: “jei myli, dėl manęs privalai padaryti viską..“

O jei negauna, ko nori – pyksta, skundžiasi, jaučiasi auka ir nuoširdžiai tiki, kad taip ir reikia elgtis, nes “nepaklusnus vyras tėra anomalija, kurią reikia ištaisyti..“ O jei nesiseka – “ne tas žmogus“ – ir ieško “tinkamo“.

Prieš tokius šablonus ne taip lengva atsilaikyti.. Išmintinga ir dvasinga bus ta moteris, kuri matė harmoningus savo tėvų santykius, matė pagarbų mamos elgesį su tėvu ir jautė tėvų meilę. Arba – ta, kuri nepasiduos šablonams, ar – ta, kuri nubus, persisotinusi savanaudiškais santykiais..

Vyrams taip pat skiepijamas vartotojiškas požiūris į moterį – pirmiausiai kaip į aistros ir malonumų objektą. Vyrams skirtuose leidiniuose formuojami moteriškos išvaizdos standartai, moters pareigų ir privalumų šablonai, kurie dažnai prieštarauja vieni kitiems ar yra tiesiog neįgyvendinami.

Ar pasiduos jiems vyras – priklauso ir nuo šeimos, kurioje jis augo, ir nuo asmeninių savybių. Pamenate – dažnai sakoma, kad vyras renkasi moterį, kuri panaši į jo mamą? Tačiau jis ieško ne išorinio ar charakterio panašumo, bet to saugumo ir ramybės pojūčio, kurį ji jam suteikdavo vaikystėje..

Saugumo jausmas svarbus kiekvienam žmogui, o ypač tai svarbu šeimoje, juk šeima – dažnai vienintelė ramybės ir meilės oazė šiame dar vis neramiame pasaulyje.. Jei ir čia nėra meilės ir atgaivos – žmonės jaučiasi labai nelaimingi.

Turime atgaivinti dvasingumą – juk su juo atgimsta visos gražiausios žmogiškos savybės 🙂 . Turime mokytis suprasti vieni kitus: savo prigimtines savybes, santuokos tikslus, laimingos santuokos bei dorovės principus.

Tuomet pradedame branginti artimą žmogų ir kuriame santykius – kantriai, geranoriškai, nuoširdžiai pripažindami klaidas ir ieškodami vienybės. Tuomet mylime besąlygiškai, nežiūrint į nieką, nes žinome, kad besąlygiška meilė – stipriausia mus jungianti dvasinė jėga, kuri viską harmonizuoja 🙂 ..

Žiūrėti viena kryptimi..

Kai kalbame apie šeimą, pirmiausiai pagalvojame apie žmones, kuriuos jungia ne tik svarbiausias jausmas – meilė, bet ir vienybės, bendrumo pojūtis.

Apie tai dar sakoma: darni šeima gimsta tuomet, kai iš dviejų “aš“ gimsta “mes“. Būtent vienybė paskatina mus žiūrėti ne tik vienas į kitą, bet ir viena kryptimi.

Gyvenime nemažai sričių, kurias kartu gyvendami turime derinti, būti vieningi. Mylintys žmonės dažniausiai tai daro intuityviai – juk taip natūralu mylint siekti sutarimo ir darnos!

Bet jei prasideda nesutarimai – labai naudinga žinoti, kokias būtent sritis sutuoktiniai turėtų suderinti. Pažvelkime, kokios yra pagrindinės suderinamumo sritys.

Pirmoji ir svarbiausia – psichologinė. Tai nereiškia, kad sutuoktiniai turi būti vienodo charakterio. Svarbiausia – kad kažkokios individualios žmogaus savybės neerzintų, nebūtų nepriimtinos kitam.

Pavyzdžiui, vienas gali būti pedantiškai tvarkingas, kitas – netvarkingas, vienas lėtas namisėda, o kitas – labai aktyvus ir t.t.. Arba – abu gali būti kategoriški, ambicingi, nelinkę įsiklausyti į kito nuomonę.

Santuokoje reikėtų mokytis priimti savo sutuoktinį su visais pliusais ir minusais, o dėl iškilusių nesutarimų kalbėtis ir ieškoti abiems priimtinų sprendimų. Todėl prieš tuokiantis labai naudinga gerai pažinti vienas kitą.

Dvasinė sritis. Tai moralinės vertybės, dorovinės nuostatos, pasaulėžiūra, dvasinis tobulėjimas. Labai svarbu, kad kartu gyvenantys žmonės turėtų panašią pasaulėžiūrą, gyvenimo vertybių kriterijus, bendrus tikslus ir siekius.

Intelektualinė sritis. Čia svarbiausias ne vienodas išsilavinimas, o vienodas žingeidumas, noras tobulėti, bendri interesai.

Šeimos modelio atitikimas. Kiekvienas žmogus turi savo šeimos modelį, supratimą apie sutuoktinių vaidmenis šeimoje. Jį formuoja tėvų šeimos gyvenimas ir asmeninis požiūris į šeimą. Gerai, jei jie panašūs ir idealu, jei sutampa. O jei šeimos modeliai labai skiriasi – sutarti bus sunku.

Požiūris į finansinius klausimus. Tai gali suartinti, bet gali ir supriešinti. Pavyzdžiui, manoma, kad geriau sutaria du taupūs arba du išlaidūs žmonės, nei žmonės su skirtingu požiūriu į pinigus. Tokiu atveju reikia susitarti – kas atsakingas už šeimos biudžetą ir tartis dėl visų išlaidų.

Požiūris į vaikų auklėjimą. Apie vaikų auklėjimą reikėtų pasikalbėti iki vaikų gimimo. Puiku, jei šis požiūris sutampa, jei ne – geranoriškai derinti. Didžiausia klaida ir žala vaikams – kai tėvai auklėja priešingai arba kai dėl to barasi vaikams girdint.

Intymus gyvenimas. Tai asmeninis dviejų žmonių reikalas. Jei visose kitose srityse sutarimas ir darna – problemų čia negali būti. Problemos šioje srityje kyla tuomet, kai ji sureikšminama, laikoma svarbiausia, arba kai intymūs santykiai tampa postūmiu bendram gyvenimui (tuomet praeina aistra – praeina ir potraukis, o daugiau nieko nesieja).

Dažnai sakoma, kad santykiai šeimoje – sunkus kasdieninis darbas.. bet tai skamba lyg nemaloni prievolė!.. Galime pasakyti kitaip: šeimos gyvenimas – nuolatinė kūryba ir vystymasis 🙂 .

Juk šeimoje vyksta didžiausias stebuklas – joje gyvena Meilė, kuri dovanojama nuolat auga. Mylėkime – besąlygiškai, atvira širdimi – tik meilė suvienija ir harmonizuoja, tik mylėdami galime viską ištaisyti ir suderinti 🙂 ..

Kad moteriškumas neužgestų..

Moteriškumas – tai moteriškos prigimtinės savybės ir jų išraiška. Tai tam tikri bruožai, elgesys ir išvaizda, kurie būdingi moterims.

Moteriškumas – švelnumas, taikumas – skiriasi nuo vyriškumo, kuriam būdingi jėga ir tvirtumas. Ir tai nėra kažkokia priešybių kova, o skirtingų, papildančių viena kitą savybių sąveika, iš kurios gimsta pilnatvė ir harmonija.

Taip turėtų būti. Tačiau mūsų dienomis kovoje dėl lygių teisių dažnai ne tik prarandame suvokimą apie prigimtinius skirtumus, bet ir įgyjame nebūdingų savo prigimčiai savybių: moterys vyriškėja, o vyrai moteriškėja..

O kadangi neišvengiamai veikiame vieni kitus, todėl iškreiptu suvokimu vietoje harmonijos savo gyvenime ir tarpusavio santykiuose mes sėjame chaosą.

Pasaulyje, kur vyrauja konkurencija, agresyvumas, kovingumas, išlikti moteriškumui labai sunku. Kita vertus – tik moteriškos savybės gali šį vyraujantį negatyvumą užgesinti arba transformuoti.

Moterys iš prigimties kūrėjos, o ne griovėjos. Todėl turime žinoti, kas gesina moteriškumą – kad meile, gerumu ir kantrybe pradėtume pagaliau kurti vienybės harmoniją..

Pradėkime nuo moters balso ir kalbėjimo manieros. Nesiderina su moteriškumu garsus kalbos tonas, grubi ir vulgari kalbėjimo maniera, keiksmažodžiai. Moteriškas balsas – švelnus, ramus, tyras ir išraiškingas.

Eisena. Sunki, tvirta, plačių žingsnių eisena, kartais su plačiais rankų mostais, daro moterį panašią į vyrą. Moteriška eisena – lengva, gracinga, plastiška.

Juokas. Garsus juokas, atmetant galvą ar pliaukšint sau į šonus, arba – isteriškas kvatojimas daro moterį atgrasia, atstumia ir net.. gąsdina.

Rankų judesiai. Staigūs, grubūs judesiai arba mojavimas, siekant pabrėžti savo žodžių svarbą, trinktelėjimas į stalą – kaip papildomas “argumentas“, pliaukšėjimas pašnekovui per nugarą, stiprus rankos paspaudimas ir pan., – niekaip nesiderina su moteriškumu. Juk moters rankos – švelnios ir grakščios..

Apranga. Žinoma, tai pirmiausiai suknelės, sijonai ir visi moteriški aksesuarai. Jei moteris nešioja kelnes – jos turėtų būti moteriško kirpimo, lengvų audinių.

Šukuosena. Tai ne plaukų ilgis (nors kuo ilgesni, tuo geriau..), bet kirpimo forma – šukuosena turi pabrėžti moteriškumą. Šukuosenos praktiškumas ar patogumas – vyriški terminai.

Konfliktiškumas. Moteriškas bendravimas turi būti geranoriškas ir taikus: ji iš prigimties kūrėja (gyvybės, gyvenimo, gerovės), o todėl – taikdarė. Bet kokios agresyvumo apraiškos ardo moteriškumą.

Siekis vadovauti šeimoje. Dauguma moterų tai puikiai sugeba, tačiau moters prigimtis – įkvėpti, padrąsinti, palaikyti. Siekdama žūtbūt vadovauti, moteris silpnina savo vyro vyriškas savybes.

Per didelis krūvis (darbas, socialinis aktyvumas, namų rūpesčiai ir vaikų auklėjimas). Kai moteris apsiima (arba taip priverčia gyvenimo aplinkybės) nepakeliamą krūvį – nejučiomis įgyja ir vyriškų savybių, kad su tuo krūviu susitvarkytų.

Konkuravimas ir lygiavimasis į vyrus. Tai tiesiausiu keliu užmuša moteriškumą: moterys darosi agresyvios, grubėja, vyriškėja.

Vyriški darbai, vyriškas sportas ir laisvalaikis. Vinies kalimas, baldų stumdymas, griovio kasimas – tik būtinybės atveju.. O vyriškas sportas, vyriškos profesijos ar vyriški užsiėmimai vysto tik vyriškas savybes.

Žalingi įpročiai. Tai kenkia visiems ir niekam nedera, tačiau su moteriškumu tai ypatingai nesuderinama.

Siekdama lygiuotis į vyrus, moteris išsikelia sau nepasiekiamą užduotį, nes atsiduria tarsi tarp dviejų pasaulių – savo prigimtinio, kurį ji ignoruoja, ir kito – nepasiekiamo, kurio vis vien siekia visomis savo jėgomis..

Rezultatas – įtampa, vidiniai prieštaravimai, konfliktai su aplinkiniais, nusivylimas, vidinė tuštuma.. Nes siekia būti tuo, kuo nėra, eina prieš savo prigimtį, ir – geriausiu atveju gali tapti kopija, bet ne savimi.

Būti moteriška – nereiškia būti silpna ar nusileisti vyrams. Būti moteriška – reiškia savo moteriškomis savybėmis papildyti vyriškas vyro savybes ir kurti harmoningą vienybę 🙂 .

Mitai apie santuoką

Po santuokos viskas bus kitaip (geriau)

Tai viltis, kad susituokus mylimas žmogus pasikeis į gerąją pusę, t.y., atsikratys visų trūkumų, kuriuos turėjo iki santuokos. Tikėti tokiais pasikeitimais – iliuzija: žmonės nesikeičia savaime, jų negalima pakeisti. Žmonės gali keistis tik patys, savo noru.

Todėl jei kažkokios savybės erzina ar yra visiškai nepriimtinos, užduokite sau klausimą – ar galėsite priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visomis jo savybėmis? Jei ne – rizikuojate pradėti sunkius santykius: jis nepasikeis, jei pats to nenorės.

Vienodas mąstymas, panašumas – tvirtos šeimos pagrindas

Ir tikrai – iš pradžių tai suartina, be to, bendravimo pradžioje visi stengiasi derintis ir sutarti. Tačiau šeimą kuria žmonės su skirtinga gyvenimo patirtimi, skirtingu auklėjimu ir įpročiais. Ir laikui bėgant tai pradeda ryškėti..

Svarbiausia – sutarti svarbiausiais gyvenimo klausimais ir mokėti susitarti. O skirtingos charakterio ar būdo savybės kartais net naudingos, nes papildo viena kitą. Visiškai vienodų žmonių nebūna.

Sugyventiniai – tokia pati šeima, tik be formalaus įteisinimo

Tai žmonių pasirinkimo reikalas. Iš psichologinės pusės gyvenimas nesusituokus – tarsi neužbaigtas veiksmas, todėl negali suteikti pilnatvės jausmo. Greičiau tai nenoras įsipareigoti ar baimė suklysti.

Mano sutuoktinis(-ė) turi būti idealus(-i), tuomet aš būsiu laiminga(-s)

Kalbėdami apie būsimą sutuoktinį, žmonės dažniausiai vardina pageidaujamas jo savybes: kad mylėtų, suprastų, padėtų, rūpintųsi, gerbtų ir t.t.. Ir retas susimąsto – o koks gi jis pats bus santuokoje?..

Tokie reikalavimai – egoizmas. Tai noras, kad kitas žmogus gyventų “dėl manęs, man“, ir nenoras gyventi dėl kito. Beje, santuokos dažniausiai išyra būtent dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

Jei žmogus mane myli – turi suteikti man santuokoje viską, ko aš noriu

Ir vėl egoizmo apraiškos ir nebrandus požiūris: juk niekas negimsta tik tam, kad pildytų kito norus. Turi būti ne taip, kaip kažkuris iš sutuoktinių nori, bet – gerai abiems, visiems šeimos nariams.

Mūsų šeima bus geresnė (ne blogesnė), nei kitų (draugų, tėvų, giminių, pažįstamų..)

Nuolatinis konkuravimas, varžymasis ir lygiavimasis į kitus atneša tik nusivylimus ir atotrūkį nuo realaus gyvenimo. Nėra vieningo laimės modelio ar standarto. Kiekviena šeima savaip kuria savo gyvenimą.

Tačiau yra bendri harmonijos principai: besąlygiška meilė, geranoriškumas, nuoširdumas, pasitikėjimas, dėkingumas, pagarba, dėmesingumas, atsakingumas, bendri tikslai, bendradarbiavimas, vienybė, pozityvus požiūris į gyvenimą ir t.t.. – kurie ir turėtų būti kelrodžiai į gerus santykius.

Gera santuoka – kai gerai abiems sutuoktiniams, o ne “geriau nei pas kitus“.

Sutuoktiniai turi viską daryti drauge ir būti visada kartu

Dažniausiai taip galvoja moterys.. Ir dauguma iš jų nuoširdžiai tiki, kad įtraukus vyrą į visus šeimos darbus ir laisvalaikį, galima automatiškai pasiekti harmoniją.

Tačiau taip nėra: pastangos nuolat būti drauge ir viską daryti kartu tegali išprovokuoti norą ištrūkti. Yra bendra veikla ir darbai, bet yra ir individualūs poreikiai, asmeninė erdvė kūrybai ir saviraiškai.

Svarbiausia – kad būtų aiškūs bendri šeimos tikslai ir prioritetai, kad būtų susitarta dėl asmeninės ir bendros atsakomybės sferų.

Kad nekartotume klaidų – turime nuolat prisiminti (ir priminti) praeitį

Atvirkščiai: kuo dažniau prisiminsite ir priminsite sutuoktiniui klaidas, tuo didesnį susierzinimą jam ir sau sukelsite. Klaidas reikia suprasti, taisyti ir nekartoti. Ir mokytis atleisti – sau ir kitiems.

Dabar nėra gerų vyrų ir moterų, todėl nerealu sukurti gerą santuoką

Tai priešiškumas, išankstinis negatyvus nusistatymas (visi jie (jos) tokie (tokios)..), su kuriuo tikrai neįmanoma sukurti gerų santykių, o tik nuolat ieškoti priekabių ir savo nusistatymo “patvirtinimų“..

“Atranda“ gerus sutuoktinius ir sutaria gerai tos poros, kurios pozityviai žiūri į gyvenimą ir mato gerąsias savo sutuoktinio puses – tai įkvepia abu tobulėti ir kurti harmoniją 🙂 !

(mitai surinkti iš knygų ir paskaitų apie šeimyninio gyvenimo psichologiją, parengė – ruvi.lt)

Šeimai: stebuklingi žodžiai :)

Šeimoje labai svarbu mokėti teisingai išreikšti ne tik pozityvius jausmus: meilę, dėkingumą, švelnumą, bet ir taikiai spręsti konfliktines situacijas bei pasakyti apie tai, kas liūdina sutuoktinio elgesyje.

Žmonės sujungia savo gyvenimus ne tam, kad kovotų ir bartųsi, bet tam, kad kurtų harmoniją ir tobulėtų, kad dviese lengviau įveiktų pasitaikančius gyvenimo sunkumus.

Konfliktuoti pradedame tuomet, kai užimame egoistišką poziciją: “Aš geriau žinau, kaip geriau..“, kai negirdime kito žmogaus. O kai pykstamės – sutarti neįmanoma, todėl ir reikia mokytis gyventi taikiai..

Juk susipykus nėra taip paprasta atrasti tinkamus susitaikymo žodžius, o įsisukę į kasdienybės šurmulį, kartais praleidžiame tokius svarbius meilės ar dėkingumo žodžius..

Neabejoju, kad dauguma žmonių žino tuos stebuklingus žodžius, kurie palaiko harmoniją bendravime, bet visada verta juos dar kartą prisiminti – kad nepamirštume 😉 ..

Taigi – paprasti, bet stebuklingi žodžiai 🙂 :

Frazės, išreiškiančios norą susitaikyti: “Pabandykime suprasti vienas kitą ir rasti bendrą sprendimą“, “Atleisk man..“, “Aš labai noriu su tavimi susitaikyti“, ir pan.

Atsiprašymas už suteiktą skriaudą: “Atleisk, aš taip įžeidžiau tave!“, “Atleisk, aš buvau neteisus (neteisi)“..

Savo klaidų pripažinimas: “Taip, aš iš tiesų suklydau“, “Tu buvai teisus (teisi), aš tai pripažįstu“, “Atsiprašau, aš matau, kad klydau“..

Žodžiai, išreiškiantys pripažinimą, kad konfliktai su mylimu žmogumi skaudina: “Aš labai gailiuosi, kad mes susipykome“, “Aš taip blogai jaučiuosi, kai mes pykstamės“, “Aš nenoriu su tavimi pyktis“..

Frazės, išreiškiančios norą suprasti artimo žmogaus išgyvenimus: “Aš tikrai noriu tave suprasti“, “Man labai svarbu suprasti, kuo tave skaudinu“, “Kai pasikalbame, aš geriau tave suprantu“ ir pan..

Frazės, išreiškiančios negatyvius jausmus, su paaiškinimu – kas juos sukėlė: “Man nemalonu, kai tu grubiai kalbi su manimi“, “Man skaudu, kai ignoruoji mane“, “Man nesmagu, kad neperspėjai manęs“..

Ketinimas sužinoti, suprasti – ką jaučia ir galvoja artimas žmogus: “Ką tu jauti, kai.. (įvardiname konkrečią situaciją)“, “Man labai svarbu žinoti tavo nuomonę“..

Frazės, pabrėžiančios bendros veiklos svarbą: “Norėčiau būtent su tavimi nueiti į kiną (į koncertą, į parodą, pasivaikščioti, į svečius ir t.t..), “Noriu su tavimi papietauti, todėl palauksiu, kol tu sugrįši“, “Kartu tikrai išspręsime šį klausimą“, ir pan.

Žodžiai, atskleidžiantys pozityvius jausmus sutuoktiniui ir jo svarbą jums: “Tu man labai brangus (brangi)“, “Myliu tave“, “Tu man reikalingas (reikalinga)“, “Su tavimi esu labai laimingas (laiminga)“, “Ir ką be tavęs daryčiau?.“..

Žodžiai-padėka už gerus darbus: “Ačiū tau, kad surengei man tokią šventę!“, “Man labai svarbu, kad paskambini man, kai esi išvykęs (išvykusi)“, “Dėkoju už palaikymą“, “Labai ačiū už pagalbą“, ir pan.

Laiku, nuoširdžiai ir tinkamai ištarti žodžiai daro stebuklus.. Svarbiausia – kalbėkime ir bendraukime su meile ir iš meilės 🙂 ..

Kad meilė sujungtų..

* Kiekviena pora kuria savo santykius, suvienydama savo interesus ir vertybes: pradžioje išsiaiškinama – kas kiekvienam svarbu, o paskui kuriama bendra interesų ir vertybių sistema. Kuriama iš meilės ir su meile..

* Noras, kad viskas būtų taip, kaip kažkuris vienas nori – kontrolės apraiška. Noras kontroliuoti visada gimdo nepagrįstus lūkesčius, kurie tiesiu keliu veda į nuolatinę vidinę įtampą ir nusivylimą.

* Kuo daugiau žmogus siekia kontroliuoti gyvenimą ar kitą žmogų – tuo daugiau nekontroliuojamų situacijų “pritraukia“. Kontrolė nieko negali pagerinti ar suteikti vidinės ramybės. Tik meilė gali viską gerinti ir harmonizuoti.

* Pavyduliaujantys savo mylimųjų žmonės dažnai būna įsitikinę, kad tokiu būdu jie išreiškia savo meilę. Tačiau pavydas – ne meilės, o kontrolės išraiška.

* Jei žmogus mano, kad aistra ir yra meilė – yra pasmerktas nuolat vaikytis aistros žybtelėjimų ir skirtis su savo “mylimaisiais“, vos tik aistros potraukis užges. O iš tiesų – meilė prasideda būtent tuomet, kai aistra aprimsta.

* Meilėje labai svarbus atviras ir nuoširdus bendravimas: kad suprastume vieni kitus, turime kalbėtis ir mokėti išklausyti. Kai klausomės ne širdimi, o per savo egoizmo prizmę – pradedame kritikuoti, vertinti, dalinti patarimus. Kai klausomės širdimi – girdime, jaučiame ir suprantame.

* Daugumai žmonių priimti ir suprasti save žymiai sunkiau, nei kitus. Žmogus gali atsiverti tuomet, kai jaučia, kad jo nuoširdžiai klausosi ir iš anksto nesmerkia, kad besąlygiškai jį myli ir palaiko..

* Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau jame kūrybinės energijos. O viskas, kas prieštarauja meilei – atima ir sekina gyvenimo energiją ir slopina kūrybingumą.

* Nenuostabu, kad taip daug žmonių turi klaidingą meilės suvokimą: juk dažniausiai nei tėvai, nei mokytojai nesuteikė mums šių žinių. O kadangi nesuvokiame – kas yra meilė, nuklystame į abstrakcijas ir meile skaitome prisirišimą, gailestį, aistrą, egoizmo apraiškas ar romantiką.

* Negatyvumas ir meilė negali būti kartu. Egoizmas – meilės priešingybė. Meilė – žymiai didesnė, nei siauras egoizmo savininkiškumas: ji sujungia, sutaiko, vienija, kuria, atveria geriausias žmonių savybes, išsprendžia prieštaravimus, spinduliuoja pozityvumą, širdies šilumą ir gyvenimo džiaugsmą.

* Meilė yra tobulumo išraiška. Viskas, kas daroma su meile, atneša laimę ir aplinkiniams, ir tam, kas tai daro. Tai, kas kuriama su meile – amžinai tvirtėja, tobulėja, nuolat veikia, plečiasi, auga ir neša gėrį visiems.

* Meilė beribė ir turi didžiulę jėgą: ji sujungia ne tik du žmones, bet gali sujungti ir giminę, ir bendruomenę, ir valstybes, ir visą žmoniją – tai vienijanti ir kurianti energija.

* Jei norime būti laimingi – mylėkime, jei norime gerinti visuomenę – mylėkime. Mylėkime savo artimuosius, savo šeimą, mylėkime tai, ką turime gyvenime, mylėkime draugus, kaimynus, tėvynainius – visus žmones – tyrai ir be sąlygų..

* Tik mylintys žmonės gali vienytis, draugauti, nuoširdžiai džiaugtis, kurti laimingą šeimą, harmoningą visuomenę, šviesią ateitį. Jie gali viską!

* Kai nėra meilės – viskas sudėtinga, sunku, niūru, pilka.. Meilė – lyg amžinas pavasaris, lyg gaivinanti versmė, kurios ištakos – kiekvieno mūsų širdyje. Kad meilė sujungtų – tiesiog atverkime savo širdis :).