Kategorija: Vyras ir moteris

Mitai apie santuoką

Po santuokos viskas bus kitaip (geriau)

Tai viltis, kad susituokus mylimas žmogus pasikeis į gerąją pusę, t.y., atsikratys visų trūkumų, kuriuos turėjo iki santuokos. Tikėti tokiais pasikeitimais – iliuzija: žmonės nesikeičia savaime, jų negalima pakeisti. Žmonės gali keistis tik patys, savo noru.

Todėl jei kažkokios savybės erzina ar yra visiškai nepriimtinos, užduokite sau klausimą – ar galėsite priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visomis jo savybėmis? Jei ne – rizikuojate pradėti sunkius santykius: jis nepasikeis, jei pats to nenorės.

Vienodas mąstymas, panašumas – tvirtos šeimos pagrindas

Ir tikrai – iš pradžių tai suartina, be to, bendravimo pradžioje visi stengiasi derintis ir sutarti. Tačiau šeimą kuria žmonės su skirtinga gyvenimo patirtimi, skirtingu auklėjimu ir įpročiais. Ir laikui bėgant tai pradeda ryškėti..

Svarbiausia – sutarti svarbiausiais gyvenimo klausimais ir mokėti susitarti. O skirtingos charakterio ar būdo savybės kartais net naudingos, nes papildo viena kitą. Visiškai vienodų žmonių nebūna.

Sugyventiniai – tokia pati šeima, tik be formalaus įteisinimo

Tai žmonių pasirinkimo reikalas. Iš psichologinės pusės gyvenimas nesusituokus – tarsi neužbaigtas veiksmas, todėl negali suteikti pilnatvės jausmo. Greičiau tai nenoras įsipareigoti ar baimė suklysti.

Mano sutuoktinis(-ė) turi būti idealus(-i), tuomet aš būsiu laiminga(-s)

Kalbėdami apie būsimą sutuoktinį, žmonės dažniausiai vardina pageidaujamas jo savybes: kad mylėtų, suprastų, padėtų, rūpintųsi, gerbtų ir t.t.. Ir retas susimąsto – o koks gi jis pats bus santuokoje?..

Tokie reikalavimai – egoizmas. Tai noras, kad kitas žmogus gyventų “dėl manęs, man“, ir nenoras gyventi dėl kito. Beje, santuokos dažniausiai išyra būtent dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

Jei žmogus mane myli – turi suteikti man santuokoje viską, ko aš noriu

Ir vėl egoizmo apraiškos ir nebrandus požiūris: juk niekas negimsta tik tam, kad pildytų kito norus. Turi būti ne taip, kaip kažkuris iš sutuoktinių nori, bet – gerai abiems, visiems šeimos nariams.

Mūsų šeima bus geresnė (ne blogesnė), nei kitų (draugų, tėvų, giminių, pažįstamų..)

Nuolatinis konkuravimas, varžymasis ir lygiavimasis į kitus atneša tik nusivylimus ir atotrūkį nuo realaus gyvenimo. Nėra vieningo laimės modelio ar standarto. Kiekviena šeima savaip kuria savo gyvenimą.

Tačiau yra bendri harmonijos principai: besąlygiška meilė, geranoriškumas, nuoširdumas, pasitikėjimas, dėkingumas, pagarba, dėmesingumas, atsakingumas, bendri tikslai, bendradarbiavimas, vienybė, pozityvus požiūris į gyvenimą ir t.t.. – kurie ir turėtų būti kelrodžiai į gerus santykius.

Gera santuoka – kai gerai abiems sutuoktiniams, o ne “geriau nei pas kitus“.

Sutuoktiniai turi viską daryti drauge ir būti visada kartu

Dažniausiai taip galvoja moterys.. Ir dauguma iš jų nuoširdžiai tiki, kad įtraukus vyrą į visus šeimos darbus ir laisvalaikį, galima automatiškai pasiekti harmoniją.

Tačiau taip nėra: pastangos nuolat būti drauge ir viską daryti kartu tegali išprovokuoti norą ištrūkti. Yra bendra veikla ir darbai, bet yra ir individualūs poreikiai, asmeninė erdvė kūrybai ir saviraiškai.

Svarbiausia – kad būtų aiškūs bendri šeimos tikslai ir prioritetai, kad būtų susitarta dėl asmeninės ir bendros atsakomybės sferų.

Kad nekartotume klaidų – turime nuolat prisiminti (ir priminti) praeitį

Atvirkščiai: kuo dažniau prisiminsite ir priminsite sutuoktiniui klaidas, tuo didesnį susierzinimą jam ir sau sukelsite. Klaidas reikia suprasti, taisyti ir nekartoti. Ir mokytis atleisti – sau ir kitiems.

Dabar nėra gerų vyrų ir moterų, todėl nerealu sukurti gerą santuoką

Tai priešiškumas, išankstinis negatyvus nusistatymas (visi jie (jos) tokie (tokios)..), su kuriuo tikrai neįmanoma sukurti gerų santykių, o tik nuolat ieškoti priekabių ir savo nusistatymo “patvirtinimų“..

“Atranda“ gerus sutuoktinius ir sutaria gerai tos poros, kurios pozityviai žiūri į gyvenimą ir mato gerąsias savo sutuoktinio puses – tai įkvepia abu tobulėti ir kurti harmoniją 🙂 !

(mitai surinkti iš knygų ir paskaitų apie šeimyninio gyvenimo psichologiją, parengė – ruvi.lt)

Šeimai: stebuklingi žodžiai :)

Šeimoje labai svarbu mokėti teisingai išreikšti ne tik pozityvius jausmus: meilę, dėkingumą, švelnumą, bet ir taikiai spręsti konfliktines situacijas bei pasakyti apie tai, kas liūdina sutuoktinio elgesyje.

Žmonės sujungia savo gyvenimus ne tam, kad kovotų ir bartųsi, bet tam, kad kurtų harmoniją ir tobulėtų, kad dviese lengviau įveiktų pasitaikančius gyvenimo sunkumus.

Konfliktuoti pradedame tuomet, kai užimame egoistišką poziciją: “Aš geriau žinau, kaip geriau..“, kai negirdime kito žmogaus. O kai pykstamės – sutarti neįmanoma, todėl ir reikia mokytis gyventi taikiai..

Juk susipykus nėra taip paprasta atrasti tinkamus susitaikymo žodžius, o įsisukę į kasdienybės šurmulį, kartais praleidžiame tokius svarbius meilės ar dėkingumo žodžius..

Neabejoju, kad dauguma žmonių žino tuos stebuklingus žodžius, kurie palaiko harmoniją bendravime, bet visada verta juos dar kartą prisiminti – kad nepamirštume 😉 ..

Taigi – paprasti, bet stebuklingi žodžiai 🙂 :

Frazės, išreiškiančios norą susitaikyti: “Pabandykime suprasti vienas kitą ir rasti bendrą sprendimą“, “Atleisk man..“, “Aš labai noriu su tavimi susitaikyti“, ir pan.

Atsiprašymas už suteiktą skriaudą: “Atleisk, aš taip įžeidžiau tave!“, “Atleisk, aš buvau neteisus (neteisi)“..

Savo klaidų pripažinimas: “Taip, aš iš tiesų suklydau“, “Tu buvai teisus (teisi), aš tai pripažįstu“, “Atsiprašau, aš matau, kad klydau“..

Žodžiai, išreiškiantys pripažinimą, kad konfliktai su mylimu žmogumi skaudina: “Aš labai gailiuosi, kad mes susipykome“, “Aš taip blogai jaučiuosi, kai mes pykstamės“, “Aš nenoriu su tavimi pyktis“..

Frazės, išreiškiančios norą suprasti artimo žmogaus išgyvenimus: “Aš tikrai noriu tave suprasti“, “Man labai svarbu suprasti, kuo tave skaudinu“, “Kai pasikalbame, aš geriau tave suprantu“ ir pan..

Frazės, išreiškiančios negatyvius jausmus, su paaiškinimu – kas juos sukėlė: “Man nemalonu, kai tu grubiai kalbi su manimi“, “Man skaudu, kai ignoruoji mane“, “Man nesmagu, kad neperspėjai manęs“..

Ketinimas sužinoti, suprasti – ką jaučia ir galvoja artimas žmogus: “Ką tu jauti, kai.. (įvardiname konkrečią situaciją)“, “Man labai svarbu žinoti tavo nuomonę“..

Frazės, pabrėžiančios bendros veiklos svarbą: “Norėčiau būtent su tavimi nueiti į kiną (į koncertą, į parodą, pasivaikščioti, į svečius ir t.t..), “Noriu su tavimi papietauti, todėl palauksiu, kol tu sugrįši“, “Kartu tikrai išspręsime šį klausimą“, ir pan.

Žodžiai, atskleidžiantys pozityvius jausmus sutuoktiniui ir jo svarbą jums: “Tu man labai brangus (brangi)“, “Myliu tave“, “Tu man reikalingas (reikalinga)“, “Su tavimi esu labai laimingas (laiminga)“, “Ir ką be tavęs daryčiau?.“..

Žodžiai-padėka už gerus darbus: “Ačiū tau, kad surengei man tokią šventę!“, “Man labai svarbu, kad paskambini man, kai esi išvykęs (išvykusi)“, “Dėkoju už palaikymą“, “Labai ačiū už pagalbą“, ir pan.

Laiku, nuoširdžiai ir tinkamai ištarti žodžiai daro stebuklus.. Svarbiausia – kalbėkime ir bendraukime su meile ir iš meilės 🙂 ..

Kad meilė sujungtų..

* Kiekviena pora kuria savo santykius, suvienydama savo interesus ir vertybes: pradžioje išsiaiškinama – kas kiekvienam svarbu, o paskui kuriama bendra interesų ir vertybių sistema. Kuriama iš meilės ir su meile..

* Noras, kad viskas būtų taip, kaip kažkuris vienas nori – kontrolės apraiška. Noras kontroliuoti visada gimdo nepagrįstus lūkesčius, kurie tiesiu keliu veda į nuolatinę vidinę įtampą ir nusivylimą.

* Kuo daugiau žmogus siekia kontroliuoti gyvenimą ar kitą žmogų – tuo daugiau nekontroliuojamų situacijų “pritraukia“. Kontrolė nieko negali pagerinti ar suteikti vidinės ramybės. Tik meilė gali viską gerinti ir harmonizuoti.

* Pavyduliaujantys savo mylimųjų žmonės dažnai būna įsitikinę, kad tokiu būdu jie išreiškia savo meilę. Tačiau pavydas – ne meilės, o kontrolės išraiška.

* Jei žmogus mano, kad aistra ir yra meilė – yra pasmerktas nuolat vaikytis aistros žybtelėjimų ir skirtis su savo “mylimaisiais“, vos tik aistros potraukis užges. O iš tiesų – meilė prasideda būtent tuomet, kai aistra aprimsta.

* Meilėje labai svarbus atviras ir nuoširdus bendravimas: kad suprastume vieni kitus, turime kalbėtis ir mokėti išklausyti. Kai klausomės ne širdimi, o per savo egoizmo prizmę – pradedame kritikuoti, vertinti, dalinti patarimus. Kai klausomės širdimi – girdime, jaučiame ir suprantame.

* Daugumai žmonių priimti ir suprasti save žymiai sunkiau, nei kitus. Žmogus gali atsiverti tuomet, kai jaučia, kad jo nuoširdžiai klausosi ir iš anksto nesmerkia, kad besąlygiškai jį myli ir palaiko..

* Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau jame kūrybinės energijos. O viskas, kas prieštarauja meilei – atima ir sekina gyvenimo energiją ir slopina kūrybingumą.

* Nenuostabu, kad taip daug žmonių turi klaidingą meilės suvokimą: juk dažniausiai nei tėvai, nei mokytojai nesuteikė mums šių žinių. O kadangi nesuvokiame – kas yra meilė, nuklystame į abstrakcijas ir meile skaitome prisirišimą, gailestį, aistrą, egoizmo apraiškas ar romantiką.

* Negatyvumas ir meilė negali būti kartu. Egoizmas – meilės priešingybė. Meilė – žymiai didesnė, nei siauras egoizmo savininkiškumas: ji sujungia, sutaiko, vienija, kuria, atveria geriausias žmonių savybes, išsprendžia prieštaravimus, spinduliuoja pozityvumą, širdies šilumą ir gyvenimo džiaugsmą.

* Meilė yra tobulumo išraiška. Viskas, kas daroma su meile, atneša laimę ir aplinkiniams, ir tam, kas tai daro. Tai, kas kuriama su meile – amžinai tvirtėja, tobulėja, nuolat veikia, plečiasi, auga ir neša gėrį visiems.

* Meilė beribė ir turi didžiulę jėgą: ji sujungia ne tik du žmones, bet gali sujungti ir giminę, ir bendruomenę, ir valstybes, ir visą žmoniją – tai vienijanti ir kurianti energija.

* Jei norime būti laimingi – mylėkime, jei norime gerinti visuomenę – mylėkime. Mylėkime savo artimuosius, savo šeimą, mylėkime tai, ką turime gyvenime, mylėkime draugus, kaimynus, tėvynainius – visus žmones – tyrai ir be sąlygų..

* Tik mylintys žmonės gali vienytis, draugauti, nuoširdžiai džiaugtis, kurti laimingą šeimą, harmoningą visuomenę, šviesią ateitį. Jie gali viską!

* Kai nėra meilės – viskas sudėtinga, sunku, niūru, pilka.. Meilė – lyg amžinas pavasaris, lyg gaivinanti versmė, kurios ištakos – kiekvieno mūsų širdyje. Kad meilė sujungtų – tiesiog atverkime savo širdis :).

Apie vyrišką ir moterišką pradą

* Žmogų žmogumi padaro dvasinių savybių vystymas, o ne kūno poreikių tenkinimas ar primetamų socialinių vaidmenų atlikimas. Kai kalbame apie vyrišką arba moterišką prigimtį, turime omenyje ne fizines savybes, o tam tikros energijos specifinę dvasinę išraišką.

* Jei sulygintume dabartinius žmones su pirmapradėmis, Gamtos dovanotomis prigimtinėmis savybėmis – gautume graudžią karikatūrą.. Ir vyrai, ir moterys šiandien taip atitolo nuo savo prigimtinių savybių, kad sunku jas beįžvelgti.

* Gamta viską sukūrė harmoningai: kad šeima būtų laiminga, būtina skirtingų energijų vienybė, papildymas skirtingomis savybėmis, jų sąveika ir bendra kūryba.

* Moteris pagimdo kūdikį, jį maitina ir visomis prasmėmis vaikui yra artimiausia pirmaisiais gyvenimo metais, todėl pagrindinė jos veiklos sfera pagal prigimtį – motinystė, vaikų auginimas. Vyras – stiprus fiziškai ir dvasiškai, todėl jo sfera – šeimos aprūpinimas ir saugumas.

* Kai šeimoje gimsta vaikai, tėvų prigimtinės savybės pilnai atitinka jų poreikius, tuo tarpu tėvų socialiniai vaidmenys vaikams neturi jokios reikšmės.

* Vietoje to, kad būtų tiesiog vyru arba moterimi, žmonės (kartais su geriausiais ketinimais) imasi atsakomybės už tai, kas pagal prigimtį priklauso kitam.

* Pagalba vienas kitam šeimoje reikalinga, tačiau tai neturi keisti žmogaus prigimties. Propaguojama lygybė, o jei tiksliau – suvienodinimas – ne tokia jau nekalta idėja, nes paverčia žmones beveidžiais: kai vyras jau nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

* Vyras gali imtis atsakomybės už vaikus, namų tvarką, maisto gaminimą, o tuo tarpu jo prigimtinė funkcija (aprūpinti ir saugoti šeimą) gęsta, nes jai tiesiog neužtenka jėgų, todėl jis pradeda jausti susierzinimą ir įtampą.

* Moteris, kuri tempia šeimos aprūpinimo naštą, taip pat išgyvena nuolatinį stresą ir nuovargį. Ji grubėja, vyriškėja ir.. nesijaučia laiminga, nes eina prieš savo prigimtį. Juk širdyje ji – gerumo, švelnumo ir meilės skleidėja..

* Svarbu suprasti, kad tuomet, kai imatės atsakomybės už kito žmogaus veiklos sferą – atsakomybės už jūsų veiklos sferą jums niekas nenuims. Jūs galite padėti sutuoktiniui, bet.. tik tuomet, kai susitvarkysite su savo atsakomybės sfera.

* Taip, žmogus gali daug ką: vyras gali tvarkytis namuose, o moteris – uždirbti pinigus, bet visa tai bus atliekama per psichikos deformacijas ir dideles pastangas. O žmogaus polinkis teisinti savo elgesį vers jį ieškoti argumentų pasidžiaugti tokiu savo “universalumu“.

* Tačiau giliai širdyje jis jaus nepaaiškinamą kartėlį, nes.. pilnatvę ir harmoniją žmogus jaučia tuomet, kai seka savo prigimtimi, kai atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

* Tokiu atveju ir vaikai auga matydami gerą pavyzdį (laimingi tėvai!), su teisingu pareigų šeimoje paskirstymo supratimu ir prigimtinių vyriškų ir moteriškų savybių suvokimu. Tai didelė tėvų dovana savo vaikams – harmoninga šeima..

* Laimė – tai harmonija, kuri kuriama harmoningais veiksmais. Harmoniją galime kurti, kai patys esme harmoningi. Jei einame prieš savo prigimtį – sėjame aplink chaosą ir nuopolį.

* Vyriška arba moteriška prigimtis yra kiekvieno iš mūsų duotybė. Jos niekas negali suteikti arba pakeisti. Vyras, kuris realizuoja savo prigimtines savybes – dvasiškai stiprus ir vyriškas. Moteris – išmintinga ir moteriška.

* Vyriška ir moteriška prigimtis – tai du skirtingi pradai, kurie papildo vienas kitą, įžiebia Meilę ir kuria Vienybės Harmoniją.

(mintys iš paskaitų apie Vedas)

Ajurveda apie motinystę

* Ajurvedos mokymas teigia, kad motina – tai ne tik moteris, kuri jus pagimdė, užaugino ir išauklėjo. Plačiąja prasme tai kūrybinis principas, kuris išreiškia vidinį dvasinį potencialą.

* Tai ir “tikrų namų“ pojūtis.. Šiame kontekste būti motina reiškia ne tik plauti grindis ir virti maistą, bet – ir tai svarbiausia – būti “namų centru“, t.y. – kurti savo namus, kupinus meilės. Tokie namai yra visa ko pagrindas: įkvėpimo, kūrybos, meilės, bendravimo, harmonijos, progreso..

* “Sugrįžti namo“ reiškia ne tik pareiti į savo žemiškus namus, tai ir sugrįžimas į savo tikrąjį “Aš“ – o moterys, motinos ir yra pagrindinės vedlės į tokį sugrįžimą.

* Tam, kad pilnai įgyvendintų motinystę, moteriai būtina vidinė dvasinė stiprybė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir vientisumą, nepriklausomai nuo išorinių gyvenimo aplinkybių.

* Vidinė moters prigimtis – mylinti širdis, intuicija, išmintis – tai kūrėjos savybės, nes motinystė – kuriantis ir palaikantis gyvenimą principas, kurio aukščiausia išraiška yra besąlygiška meilė.

* Motinos besąlygiška meilė vaikui sukuria saugumo jausmą. Toks patirtas vidinio saugumo jausmas leidžia ir vaikui, ir jau suaugusiam žmogui gyventi be nepagrįstų baimių ir stresų.

* Saugumo ir pasitikėjimo pojūtis, kuriuos suteikia motina, atveria ir vidinį vaiko meilės rezervuarą – tuomet vaikas išmoksta mylėti save ir aplinkinius.

* Visus laimingus ir sėkmingus žmones vienija vienas faktorius – pozityvus jų motinų poveikis. Sociologiniai tyrimai parodė, kad motina padaro didžiausią įtaką (pozityvią ar negatyvią) žmogaus gyvenimui.

* Ir būtent motinos gali subtiliai paveikti visuomenę – per savo vaikų auklėjimą ir jų pasiekimus – išmokydamos savo vaikus išreikšti savo gyvenimišką kūrybinį potencialą. Tai iš pirmo žvilgsnio nematomas, bet labai galingas poveikis..

* Labai svarbu suprasti, kad vaiko būsena visiškai priklauso nuo abiejų tėvų būsenos ir jų tarpusavio santykių: jei mama ir tėtis laimingi ir ramūs – tokie patys bus ir jų vaikai.

* Šaltas, formalus ar grubus bendravimas – blogiausia, ką gali patirti vaikas iš artimiausių žmonių. Tuomet jis užsidaro, jaučiasi vienišas ir nesaugus, o šilumos ir supratimo pradeda ieškoti už šeimos ribų.

* Svarbiausias dalykas ir geriausias “vaistas“ vaikui yra motinos dėmesys – ir vaikai labai gerai suvokia jo svarbą. Todėl, jei vaikas to negauna – bando “išsireikalauti“ visais įmanomais būdais..

* Ajurveda pataria mamoms ir tėčiams kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais, ypač tai svarbu pirmaisiais gyvenimo metais. Bendraudami tėvai turi būti nuoširdūs, dėmesingi ir rūpestingi – taip sukuriamos palankiausios sąlygos geriausioms vaiko savybėms išsiskleisti, o vaikas jaučiasi mylimas ir saugus.

* Motinystė – ryškiausias moters prigimtinis bruožas, ir jis gali būti išreikštas ne tik per savo vaiko gimimą ir auklėjimą, bet ir bendraujant su kitais vaikais, su draugais, sutuoktiniu, mokiniais.. su visu pasauliu. Moterys su ryškiai išreikštu motinystės aspektu yra itin moteriškos ir patrauklios.

* Juk galima “išnešioti“ ir mintį ar idėją, “pagimdyti“ dainas, knygas, išradimus, meno kūrinius.. Galiausiai galima pilnai išreikšti (“pagimdyti“) savo vidinį “Aš“..

Mintys iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą

Tėvams apie suaugusių vaikų šeimą

Sklando daugybė anekdotų apie uošvių, žentų, anytų ir marčių santykius – tarsi būtų savaime suprantama, kad tai sudėtingi santykiai, todėl.. belieka juokauti šia tema. Ir retas žmogus prieš vedybas susimąsto, kad tuokiasi ne tik su mylimu žmogumi – su juo į gyvenimą ateina ir mylimo žmogaus artimieji bei santykiai su jais.

Į sutuoktinių tėvų gyvenimą taip pat ateina dar vienas vaikas – bet jau suaugęs, su savo charakteriu ir įpročiais. Įvyksta ne tik jaunųjų vestuvės, bet ir giminių susijungimas. Ar būtinai jis turi būti sunkus? Manau, kad ne – viskas priklauso nuo žmonių geranoriškumo.

Todėl nereikėtų iš anksto vadovautis stereotipais ir nusiteikti negatyviai. Ir vaikams, ir tėvams tai nauja patirtis, nauji vaidmenys gyvenime. Ir kartais nelengva greitai persijungti į tą naują vaidmenį: tėvams – “paleisti“ savo vaiką dėl stipraus emocinio ryšio, vaikams – ne tik kurti savo šeimos santykius, bet ir priimti mylimo žmogaus šeimą.

Šioje situacijoje dėl didesnės gyvenimo patirties (tame tarpe ir bendravimo su savo sutuoktinio tėvais) didesnė atsakomybė už gerų santykių užmezgimą turėtų atitekti tėvams. Jei jie psichologiškai brandūs ir išmintingi – tikrai suras būdus, kaip tai padaryti. Juk geri santykiai tarp uošvio, žento, anytos ir marčios stiprina ir jaunosios šeimos santykius.

Kad būtų geri santykiai – visi tiesiog turėtume elgtis geranoriškai ir pozityviai. Tačiau kaip dažnai tėvai, norėdami savo suaugusiems vaikams gero, sulaukia priešingų rezultatų! Kad to nenutiktų, šiandien pakalbėkime apie tai, ko jokiu būdu neturėtų daryti tėvai, jų vaikams sukūrus šeimą.

Pirmiausia – negalima daryti spaudimo ar versti kažką daryti taip, kaip tėvams atrodo geriau. Tai dažniausiai daroma tėvų klaida – reikėtų suprasti, kad auklėti sukūrusius šeimą vaikus jau vėlu! Jaunos šeimos gyvenimas turi būti nepriklausomas nuo tėvų: jie turi patys valdyti savo gyvenimą ir pajusti atsakomybę už jį.

Maža to, kad spaudimas yra neefektyvus, bet jis dar ir sukuria įtampą tarp tėvų ir jaunos šeimos. Ir jei jaunimui diktuojamas kiekvienas žingsnis – jie pasidaro pasyvūs, nesavarankiški, praranda atsakomybę. Ypač tai žeidžia jauną vyrą – šeimos galvą, ir sukelia protestą.

Nėra nieko blogo, jei tėvai nori pasidalinti savo gyvenimo patirtimi ar išsakyti savo nuomonę, bet tai neturi būti vadovavimas. Jie neturėtų nurodinėti – ką daryti, ko nedaryti, geriausias patarimas skambėtų taip: “Pagalvokite.. ir padarykite taip, kaip jums atrodo geriausia“.

Jokiomis aplinkybėmis ir visiškai nepriimtinas šantažas – emocinis ar materialus. Tai manipuliacijos, kurių neturi būti bendravime apskritai, o ypač artimų žmonių bendravime. Emocinis šantažas: “tu negali taip su mumis elgtis“, “mes to neišgyvensime“ ir pan.. Materialus: “neteksi paveldėjimo, jei nepaklausysi mūsų“, “duosime pinigų, jei nusipirksite baldus, kurie mums patiko“ ir pan..

Negalima pažeisti jaunos šeimos teritorijos. Jei jauna šeima gyvena tėvų namuose – į jų kambarį tėvai neturėtų užeiti kada panorėję. Šeima turi turėti savo asmeninę erdvę, kurioje tvarkosi (mokosi tvarkytis) taip, kaip jiems atrodo geriau. Tėvams gi dažniausiai atrodo, kad jei vaikai kažką daro ne taip kaip jie – reiškia, daro automatiškai blogai..

Jei jaunimas gyvena atskirame bute – tėvai turėtų susilaikyti nuo patarimų, kaip jį įsirengti ar tvarkyti. Ypač dažnai tai daroma, jei tėvai padeda materialiai (“duodam pinigus – privalo klausyti“).

Negalima neperspėjus “vizituoti“ jaunos šeimos namus, t.y., prižiūrėti, komentuoti netvarką ir aiškinti – kaip reikia tvarkytis, virti valgyti, lyginti rūbus, prižiūrėti vaikus.. Dėl tėvų apsilankymo reikėtų susitarti iš anksto, nes jauna šeimininkė gali pasijusti nejaukiai, jei bus užklupta nesusitvarkius ar šeima bus susiplanavus kitokį laisvalaikį.

Jokiu būdu negalima tiesioginiais veiksmais ardyti jaunos šeimos. Pavyzdžiui, konfliktinėje situacijoje remti tik savo vaiko pusę: negatyviai kalbėti apie sutuoktinį, spausti jį, kad “praregėtų“ ir paliktų šeimą. Taip dažniausiai elgiasi visi tėvai, nes negali objektyviai vertinti: jų vaiką “nuskriaudė“, todėl reikia “pašalinti“ skriaudėją.

Tokios “gynybos“ rezultatai visada blogi: stiprus šališkas palaikymas neretai pastūmėja “nuskriaustąjį“ link skyrybų arba paaštrina konfliktą. Gali būti, kad sutuoktiniai vėliau išsiaiškins ir susitaikys, o štai tėvų pozicija ir pikti žodžiai konflikto metu įsimins ilgam ir temdys santykius.

Pats geriausias ir efektyviausias tėvų elgesys – būti geranoriškais ir savo harmoningu elgesiu bei palaikymu stiprinti jauną šeimą. O visus gyvenimiškus sprendimus palikti jaunimui – kad ir kaip kiltų pagunda išspręsti ar padaryti “geriau“ už juos :)..

Apie bendravimo etapus

Visi mes norime harmoningo bendravimo – jei mūsų santykiai šeimoje ir su kitais žmonėmis geri, mes jaučiame vidinę ramybę ir esame tiesiog.. laimingi :). Bendravimas mums gyvybiškai svarbus – nuo santykių kokybės priklauso viskas: šeimos laimė, draugystė, sėkmė, kūrybingumas, darbingumas, sveikata..

Sunkus ir įtemptas bendravimas atima daugybę energijos, o nuolatinė įtampa sukelia depresijas ir net kūno ligas. Todėl visuomet verta ieškoti būdų pagerinti santykius, nelaukiant, kol jie savaime “pagerės“ – gyvenimas įrodė, kad nevaldoma situacija paprastai linkusi blogėti..

Įdomu tai, kad visi mūsų santykiai gyvenime – draugiški, šeimyniniai, darbiniai ir t.t.. – kuriami pagal tam tikrus vienas kitą dėsningai keičiančius etapus. Kiekviename etape vystomos reikalingos savybės bendravime, kurios ir bus pagrindas sekančiam etapui.

Jei tų savybių neišvystome – “užstringame“ kažkuriame etape ir santykių toliau nevystome, bet einame tarsi užburtu ratu, automatiškai kartodami ydingą elgesį. Ir net jei tokiame “užstrigime“ nutraukiame santykius – naujuose santykiuose kartosime tas pačias klaidas, kol.. nesuprasime, kad reikia keistis, arba – kol besikartojančios gyvenimo situacijos neprivers susimąstyti.

Tai savotiški spąstai, kuriuos galime atpažinti, jei žinome – kokie yra bendravimo vystymosi etapai. Psichologijoje jie apibūdinami taip:

Pasitikėjimo ir saugumo kūrimo etapas. Jame svarbiausi nuoširdumas, atvirumas, buvimas savimi tikruoju – tai gerų santykių pagrindas. Jei šis etapas sėkmingas – gimsta saugumo jausmas bei pasitikėjimas vienas kitu, ir mes keliaujame į sekantį santykių vystymosi etapą.

Jei nesėkmingas – užstringame jame. Dažniausiai pasitaikančios šio etapo problemos – pastangos pasirodyti ne tuo kuo esame (keičiame kaukes), įtarumas, nepasitikėjimas, uždarumas, baimė.

Individualių skirtumų pripažinimo etapas. Mokomės priimti žmogų tokį, koks jis yra, gerbti jo interesus, laikytis susitarimų. Taip pat mokomės išreikšti ir savo poreikius bei jausmus – be kaltinimų ir kritikos. Mokomės klausyti ir išgirsti.

Užstringame šiame etape, jei pradedame kovoti dėl “valdžios“, reikšti pretenzijas, slėpti nepasitenkinimą ir nuoskaudas. Užstrigę šiame etape, žmonės dažnai skiriasi, bet santykių nutraukimas būna skausmingas dėl susikaupusio pykčio, abipusių pretenzijų ir ilgai kauptų nuoskaudų.

Dialogo, bendradarbiavimo, bendrumo ir sutarimo etapas. Gilaus emocinio ryšio užgimimas, ramūs ir harmoningi santykiai: bendri ir asmeniniai tikslai, palaikymas, patikimumas, vienybė.

Šio etapo problemos – nuklydimas į paviršutiniškumą (apsileidimas dėl gyvenime atsiradusio santykių stabilumo), bendrų tikslų nebuvimas (kai kiekvienas užsiima tik savais tikslais), susvetimėjimas.

Tam tikro santykių lygmens užbaigimas. Pasirengimas pereiti į aukštesnį, kokybiškesnį bendravimo lygmenį, suvokimas, kad turime tobulėti ir pradėti naują santykių etapą. Po šio etapo santykiai arba pasibaigia (tačiau pozityviai, be negatyvumo), arba tęsiami – bet jau kokybiškai aukštesniame lygmenyje.

Jei užstringame šiame etape, pajuntame, kad gyvenimas – lyg stovinti bala, kad viskas įgrįso. Bet.. ir pakeisti kažką sunku, nes nėra taip paprasta atsisveikinti su įprastais dalykais ir pereiti į aukštesnį, bet.. dar nepažįstamą bendravimo lygmenį.

Taigi, turime nuolat kurti santykius – kad tobulėtume, kad sukurtume tvirtą pagrindą sekančiam etapui, kad skleistume harmoniją.. Juk šiame pasaulyje nėra nieko statiško: viskas juda, sąveikauja, vystosi. Mūsų santykiai taip pat: keičiamės mes, keičiasi aplinkybės bei žmonės mūsų gyvenime – todėl turime keisti (tobulinti) ir mūsų bendravimą :).

Apie abipusę pagarbą bendravime

Pagarbą bendravime šiandien dažniausiai pakeičia parodomasis, išorinis mandagumas. Ypač tai ryšku susirašinėjime, kur apstu šabloninių mandagumo žodžių, kurie lyg ir turėtų išreikšti pagarbą, tačiau iš tiesų tėra šaltas formalumas.

Tačiau ir pokalbiuose dažnai girdime, kai besiginčijantys žmonės, kurie tikrai negerbia ar net nemėgsta vienas kito, pabrėžtinai kartoja: “gerbiamasis..“ Koktu, veidmainiška, nenuoširdu..

Tuo tarpu pagarba pirmiausiai siejama su nuoširdumu ir geranoriškumu. Ir išreiškiama ji ne tik žodžiais, bet ir bendravimo motyvais – ko mes siekiame bendravime. Juk po mandagiais žodžiais gali slypėti ir abejingumas, ir įvairios manipuliacijos, ir net pažeminimas.

Formalus mandagumas daugeliui atgrasus. Jis labai paplitęs, todėl pažvelkime – kokie iš tiesų yra pagarba grįsti bendravimo principai. Jų nedaug, bet juos žinodami, nenukrypsime į pagarbos imitavimą – parodomąjį išorinį mandagumą.

Pirmiausia – bendravimo motyvas. Jis turi būti nuoširdus ir pozityvus: pasidalinti informacija, pasikeisti nuomonėmis, kažką sužinoti, išsiaiškinti situaciją, atsakyti į klausimus, susitarti arba suderinti veiksmus, priimti sprendimus, aptarti įspūdžius, ir pan..

Visada kalbėti apie reikalo esmę ir sakyti tiesą. Venkime tuščių pokalbių, įvairių manipuliacijų, siekiant kažkokių tikslų ir nenukrypkime nuo temos, norėdami išvengti tiesaus pokalbio.

Išreikšti mintis taip, kad jos būtų aiškios ir suprantamos. Neaiškiai, painiai, nesuprantamai išdėstytos mintys gali būti neteisingai suprastos, todėl sukels nereikalingus ir beprasmiškus dialogus ar ginčus.

Savo mintis dėstyti taip, kad nežemintume kitų žmonių. Nekorektiški pasisakymai dėsningai sužadina atsakomąją agresiją ir abipusius įžeidinėjimus. Žeminantis kitus žmogus negerbia ne tik kitų, bet ir savęs.

Vengti “guru“ pozicijos ir frazių: “tu privalai, tu nieko nesupranti, tau reikėtų, aš tau patarčiau“ ir t.t.. Savo požiūrį išreiškime korektiškai, be “pasikėlimo“ virš kitų.

Negaišti laiko ir jėgų įtikinėjant kitus išskirtinai savo nuomonės teisingumu arba kito nuomonės neigimu. Kiekvienas žmogus turi savo patirtį, išgyvenimus, informacijos šaltinį, suvokimą – ir kartais jie būna labai skirtingi. Tokiu atveju vietoje ginčų reikėtų apsiriboti argumentuotų nuomonių pasikeitimu.

Mokėti išklausyti ir išgirsti. Tai labai svarbu, nes labai dažnai, net neišklausę kalbančiojo, pertraukiame jį viduryje sakinio ir dėstome savo nuomonę. Tokiu būdu parodome nepagarbą kalbančiam.

Valdyti savo emocijas pokalbio metu. Savo nepritarimą ar nesutikimą galime išreikšti ramiai ir be asmeniškumų, pvz.: “aš negaliu su tuo sutikti, negaliu pritarti, aš manau kitaip“ ir pan. Ir neslopinkime nuoširdžios nuostabos, susidomėjimo ar pritarimo – tai sukuria šiltą bendravimo atmosferą :).

Atrodytų – paprasta laikytis šių principų, bet labai dažnai ambicijos ar egoizmas nuveda į priešingą pusę. Tam, kad pagarba taptų bendravimo pagrindu – reikia tiesiog jų laikytis. Tuomet formalų, šaltą mandagumą pakeis nuoširdus bendravimas, grįstas abipuse pagarba.

Ir čia veikia auksinė taisyklė: pradėkime nuo savęs, o kiti tikrai atlieps į parodytą geranoriškumą. Verta to išmokti – juk abipusė pagarba bendravime sukuria ypatingą, nuoširdų ryšį tarp žmonių :)..

Meilė auga dovanojama…

* Ne tas yra turtingas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda.

* Šykštuolis labai susirūpinęs, kad tik ko neprarastų – psichologiniu požiūriu jis yra vargšas, menkas žmogelis, kad ir kiek daug turėtų.

* Kiekvienas, kuris gali atiduoti save, yra turtingas.

* Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi – dalelę savo gyvenimo.

* Bet to nereikia suprasti pažodžiui. Jis atiduoda savo gyvybinę energiją, savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinias, savo humorą, savo liūdesį – visus išgyvenimus ir visas savo dvasinių vertybių išraiškas.

* Taip jis praturtina kitą žmogų, didindamas jo kūrybines jėgas, stiprindamas jo gyvybingumą.

* Jis duoda ne tam, kad gautų: besąlygiškas dovanojimas dovanojančiam pats savaime – džiaugsmas.

* Duodamas jis neišvengiamai pažadina kitame žmoguje gerumo atsaką, ir to gerumo energija sugrįžta atgal, praturtindama duodantį dvasiškai.

* Davimas skatina ir kitą žmogų tapti duodančiu, ir jie abu didina tą džiaugsmą, kurį pažadino gyvenimui.

* Kažin ar reikia akcentuoti, kad gebėjimas mylėti, kaip dovanojimas, priklauso nuo asmens charakterio brandumo.

* Subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas.

* Nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas”. Brandi meilė sako: “Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

* Be dovanojimo, meilės išreiškiama dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai rūpestis, atsakomybė, pagarba ir pažinimas.

* Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas.

* Meilėje įmanomas paradoksas – du žmonės tampa viena, ir vis dėlto išlieka du.

* Meilė yra veikla, o ne pasyvus afektas; tai „pastovi būsena“, o ne „laikinas įsimylėjimas“.

* Bendriausia prasme, aktyvus meilės pobūdis gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.

* Meilė yra veiklumas: jei aš myliu, aš esu nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui.

* Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos.

* Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių.

* Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra.

* Savęs dovanojimas ir yra ta jėga, iš kurios gimsta meilė; iš pasyvumo meilė gimti negali.

Mintys iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“

Apie psichologines traumas

Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko sunkių, stiprių išgyvenimų, kurie vadinami psichologinėmis traumomis. Jos apibūdinamos kaip sunki negatyvi patirtis, sukelianti gilius, ilgalaikius psichikos ir organizmo pažeidimus. Tokių traumų ypatumas – jos visada turi pasekmes.

Kaip žmogus išgyvena psichologines traumas – priklauso nuo jo charakterio, amžiaus, jautrumo. Vieni užsidaro, sunkiai bendrauja, pasidaro emociškai šalti, nepasitiki savimi, linksta į depresijas. Kiti pasidaro neurotiškai judrūs, išsiblaškę, paviršutiniški, neramūs.

Dažnas net nesuvokia, kad pasikeitęs elgesys ar būsena yra išgyventos traumos pasekmė. Todėl svarbu suprasti, kad stiprūs pergyvenimai nepraeina lengvai ar greitai – juos reikia išgyventi (tam reikia laiko), o išgyvenus – suprasti ir paleisti, kitaip skausminga patirtis neleis normaliai gyventi.

Yra kelios dažniausiai pasitaikančios psichologinių traumų grupės:

Šeimyninė trauma. Ilgalaikės psichologinės prievartos, smurto šeimoje pasekmė. Pasitaiko, kad patiriantis smurtą žmogus pradeda smurtauti prieš silpnesnius: pvz., patirianti vyro smurtą moteris gali smurtauti prieš savo vaikus. Vaikams psichologinė trauma – tėvų skyrybos, tėvų ligos ar negatyvus tėvų elgesys (pvz., emocinis šaltumas, smurtas, girtavimas ir pan.)

Emocinė trauma. Ilgalaikio arba intensyvaus emocinio ryšio nutraukimo pasekmė (netektis, skyrybos, išvykimas).

Seksualinė trauma. Ypač sunki vaikystėje patirta seksualinė prievarta. Taip pat seksualinės prievartos tarp suaugusių žmonių pasekmė.

Fizinė trauma. Sunkių fizinių sužalojimų pasekmė: sunkių ligų, chirurginių operacijų, autoavarijų, nelaimingų atsitikimų, gamtinių katastrofų ir pan.

Patyčios ar kankinimai. Psichologinė trauma, atsiradusi dėl patyčių ar kankinimų.

Patirtos psichologinės traumos generuoja daugybę negatyvių minčių ir emocijų, trukdo harmoningam žmogaus tobulėjimui ir silpnina žmogaus psichologinį imunitetą. O nesuvoktos, neišgyventos ar ignoruojamos – vystosi į psichologinius kompleksus, kurie veikia žmogaus elgesį ir gyvenimą.

Kartais būtina specialisto pagalba, nes sunkesniais atvejais gali išsivystyti potrauminis stresinis sindromas (PTSS), kuris pasireiškia tokiais požymiais:

– pasikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykius, sukėlusius psichologinę traumą (mintys, vaizdai, pojūčiai, sapnai);
– stiprus psichologinis stresas (fiziologinės reakcijos) į išorinius dirgiklius, kurie primena kažkokį traumuojančio įvykio aspektą;
– vengimas stimulų, kurie susieti su psichologine trauma: pastangos išvengti minčių, kalbų ir pojūčių, taip pat veiksmų ar žmonių, kurie sukelia prisiminimus apie patirtą traumą;
– sumažėjęs interesas tam, kas buvo svarbu;
– susvetimėjimo su aplinkiniais jausmas;
– negebėjimas orientuotis į ilgalaikę gyvenimo perspektyvą;
– sumažėjęs emocionalumas.

Psichologines traumas sunkiau išgyvena tie žmonės, kurie patiria pakartotines traumas, o taip pat – labai jauni arba pagyvenę žmonės. Ypač neigiamai veikia izoliacija psichologinės traumos išgyvenimo metu.

Viskas priklauso nuo to, kaip sėkmingai, ir ar laiku buvo suteikta visokeriopa pagalba. Greičiau atsigauna žmonės, gebantys valdyti savo emocijas, pasitikintys savimi, pozityvūs bei turintys stiprų socialinį palaikymą (artimųjų, visuomenės).

Būtent artimųjų elgesys: dėmesingumas, išklausymas, supratimas, palaikymas – ypatingai svarbus išgyvenantiems psichologines traumas.