Kategorija: Vyras ir moteris

Praregėjimai (38)

Kas yra besąlygiška meilė, kokia ji?

Besąlygiška meilė tyra ir šviesi: kai mylime ne todėl, kad žmogus turi tam tikras savybes, kurios mums patinka, bet kuomet mylime nežiūrint į nieką, be jokių sąlygų ar reikalavimų.

Bet šiandien mes vis dažniau matome sandorius – kai “myliu tave už kažką, ir nemyliu, jei elgiesi ne taip, kaip aš noriu“.. Kai egoizmas, pavydas, savininkiškumas ar liguistas prisirišimas tampa tarpusavio santykių pagrindu.

Tokie santykiai atneša nusivylimą ir iliuziją, kad meilė yra vien kančia.. O pasinėrę į šią iliuziją apie meilės kančias, mes vis labiau atitolstame nuo suvokimo, kas gi yra tikroji besąlygiška meilė.

Tuo tarpu besąlygiška meilė – tai gaivinanti gyvenimo versmė, kuri ištrina “aš’ ir “tu“ ribas ir sujungia žmones į nedalomą visumą. Jie patys tampa ta tyra Meile, jie tampa gaivinančia versme viskam aplinkui, viskam, prie ko prisiliečia..

************

Kai mylime, mes padedame žmogui atskleisti jo vidinį grožį, jo pačias geriausias savybes ir talentus. Mes matome žmoguje net mažiausias harmonijos užuomazgas ir padedame joms išsiskleisti.

Tai galime palyginti su medžio auginimu iš mažytės sėklos.. Mes žinome, kad iš tos sėklos užaugs didelis medis – pasodiname ją ir laistome, paskui rūpinamės gležnu daigeliu, kol galiausiai jis suveši gražiu, didingu medžiu.

Meilė puoselėja ir palaiko, meilė rūpinasi, saugo ir brangina. Meilė nekelia jokių sąlygų: ji nereikalauja iš lelijos, kad ši virstų rože, o iš rožės – kad ji virstų lotosu.

Ji nelaukia atlyginimo ar atsako už savo rūpestį, ji tiesiog yra, ji švelniai pažadina visą gėrį ir visas tobulėjimo galimybes, kurios yra kiekviename žmoguje.

Tokia Meilės esmių esmė – didinti harmoniją ir nešti gėrį pasauliui..

************

Meilė – tai visada augimas, plėtimasis, tobulėjimas, laisvė, harmonija. Meilė negali užsibaigti, apsiriboti prisirišimu ar užsidaryti mažame dviejų pasaulėlyje.

Myli ne tas, kas daug ir gražiai kalba apie meilę, bet tas, kurio širdyje yra meilė, ir žmogus ją išreiškia savo kasdieniniais darbais. Meilė turi būti matoma, juntama: ji turi gyventi, augti, skleistis..

Mylėti – reiškia kiekvieną akimirką atnešti kažką gero pasauliui. Jei mylintis žmogus ateina ten, kur yra ligonis – ligonis pasijunta geriau; jei mylintis žmogus ateina ten, kur pykstasi – barniai pasibaigia; jei jis ateina pas nusivylusį viskuo žmogų – tam žmogui kaipmat palengvėja.

Kai žmogus tyrai ir besąlygiškai myli, jo meilė sklinda vis plačiau – taip meilės banga auga ir galiausiai apima visą žmoniją.. Tai susisiekiančių indų dėsnis – štai kodėl mylintis žmogus padeda visos žmonijos dvasiniam augimui.

************

Laikas eina pernelyg lėtai tiems, kas laukia.. Laikas toks permainingas tiems, kas gyvena baimėje! Ir toks slegiančiai slenkantis tiems, kas liūdi..

Laikas taip žaibiškai pralekia džiaugsmo akimirką! Bet tiems, kas myli – laikas neegzistuoja..

Mylėkime 🙂 !..

*************

Parengė ruvi.lt

Švelni kurianti jėga – moteriškumas..

*Švelniose moters rankose – raktas į šeimos laimę. Moteris gali sutelkti šeimą, sukurti jaukumą namuose ir harmoniją bendravime. Ir tai yra svarbiausia moters realizacijos sritis, atnešanti laimę moteriai, visiems jos šeimos nariams ir visuomenei.

*Didžiausia moters vertybė – jos būsena, jos vidinė šiluma. Moteriškumas – tarsi jauki liepsnelė, prie kurios gera pabūti ir sušilti. Jei moteris moteriška – šeimoje bus meilė, pagarba, tvarka, santarvė ir laimė, o namai – jauki oazė, kur visiems gera sugrįžti, kur visi laukiami ir apgaubiami nuoširdžiu rūpesčiu.

*Kad būtų moteriška, moteriai nieko nereikia specialiai daryti – tereikia tiesiog išlikti savimi.. Moteriškumas – tai moters prigimties natūralumas. Moters jėga ne tame, kad sukiotų vyro galvą jai norima kryptimi, bet tame, kad padėtų vyrui vystyti jo geriausias savybes. Mylėti žmogų reiškia linkėti jam gero..

*Moteris gali savo rankomis sunaikinti vyro vyriškumą, jei tik atsisako savo moteriškumo. Ir, atvirkščiai – jei moteris pilnai išreiškia savo moteriškas savybes, tuomet ir vyras pilnai išreiškia savo vyriškumą. Tokiu atveju žmonės papildo vienas kitą ir gimsta harmoninga sąveika.

*Moteriškumą žlugdo viskas, kas nukreipia moterį į konkurencijos, ambicijų ir jėgos sferą. Vystydama savyje nebūdingus jai vyriškus bruožus, moteris negali nejausti diskomforto, nes vyriškos savybės užgožia jos natūralumą, jos tikrąją prigimtį. Paradoksalu, bet siekdamos lygybės su vyrais, moterys pradeda su jais konkuruoti..

*Vyrai visada priešinasi nemoteriškam moters elgesiui – grubumui, spaudimui, žeminimui.. Ir kiekvienas vyras šį protestą išreiškia savaip: tylėjimu, nenoru būti namuose, abejingumu namiškiams, agresija, vengimu atlikti vyriškus darbus, polinkiu į azartinius žaidimus, neištikimybe, alkoholio vartojimu ir t.t..

*Moteriškumas – ne silpnumas, o subtilumas.. Dabar daug kalbama apie moters emocijų nepastovumą, tarsi tai – neatsiejama moters elgesio ypatybė. Tačiau tas emocijų nepastovumas tėra moters nebrandumas. Išmintinga moteris žino, kad nuotaiką namuose kuria būtent ji, todėl išmoksta valdyti savo emocijas šeimos labui.

*Ir nepainiokime tikrojo, vidinio moteriškumo ir dirbtino – išorinio, kuris tik padeda sukurti moteriškumo įvaizdį mados, parfumerijos, kosmetikos ir įvairių grožio procedūrų industrijų pagalba. Tikrasis moteriškumas – tai būsena, kuri pasireiškia ir moters išvaizdoje nepaprastu žavesiu.

*Šiuolaikinis pasaulis kupinas agresyvumo ir konkurencijos, todėl moteriai išsaugoti moteriškumą nėra paprasta. Moterys aktyviai dalyvauja socialiniuose procesuose, siekia saviraiškos darbe, o tam dažnai yra aukojami šeimos interesai. Iš kitos pusės – būtent tikrasis moteriškumas gali išgelbėti šį pasaulį nuo agresijos.

*Taika ir santarvė pradedama kurti šeimoje, o šeima – tai moters kūrybos sfera, todėl kiekviena moteris turi atsakyti sau į klausimus – kokia ji savo šeimoje, ar pakankamai skiria dėmesio savo artimiesiems, ar išsaugo savo prigimtines savybes ir kaip ji gali harmonizuoti šį pasaulį.

*Moters rankose – raktas ne tik į šeimos laimę, bet ir į harmoniją pasaulyje. Moters gerumas, dvasingumas, širdies šiluma, išmintis, dėmesingumas ir rūpestingumas – jos švelni jėga, kuri daro tikrus stebuklus.

*Moteris turi kilnią misiją šioje Žemėje – būti neišsenkančiu meilės, džiaugsmo, šviesos, grožio šaltiniu ir kurti Harmoniją 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Vedos apie harmoniją šeimoje

*Gyvenime matome nemažai šeimų, kai žmones sujungia meilė, bet laimingos poros jie taip ir nesukuria. Kodėl taip vyksta, juk žmonės tuokiasi, puoselėdami pačius gražiausius tikslus bendram gyvenimui?

*Ir iš tiesų: kai žmonės įsimyli, jie sukuria bendrą energetinį lauką, arba kitaip – poros energiją, kurioje dviese susijungia į viena. Ir kuo gilesnė sąveika tarp vyro ir moters – tuo stipresnė poros energetika, tuo brandesnė jų meilė ir pozityvesnis poveikis visiems aplinkiniams. Būtent įsimylėjimo fazėje ypač ryškiai juntama poros pozityvi energija: juntamas entuziazmas, apima pojūtis, kad viskas kartu įmanoma!. Žmonės tiesiog laimingi kartu..

*Galime įsivaizduoti poros energiją kaip švytintį rutulį, kuriame yra du mylintys žmonės, sujungti daugybe šviesos spindulių. Kuo stipresni ir tyresni jausmai – tuo ryškiau šviečia jų bendras energetinis laukas. Abipusė sąveika: švelnumas, dėmesys, rūpestis, pagalba, geranoriškumas sustiprina meilę ir kuria harmoniją poros gyvenime.

*Tuo tarpu negatyvumas, patekęs į poros energetinį lauką, gesina šviesias energijas ir aptraukia jį niūriomis spalvomis.  Neapykantos, agresijos ar pykčio proveržiai veikia lyg žaibas, kuris perskelia poros lauką į dalis, atmesdamas sutuoktinius tolyn vienas nuo kito. Abejonės, melas, apgaulė, noras dominuoti, pavydas – lyg kenkėjai, kurie palengva graužia poros lauką iš vidaus. Bet koks užgimęs ir vystomas negatyvumas tarp sutuoktinių – kelias į santykių griūtį.

*Taigi, bendras energetinis poros laukas užgimsta įsimylėjimo laikotarpyje, ir gali harmoningai vystytis, jei žmonės palaiko vienas kitą, nepraranda pozityvaus tarpusavio ryšio. Bet esmė čia slypi dar ir tame, kad kiekvienas turi įnešti savo indėlį, atitinkantį jo prigimtį: vyras – vyrišką, moteris – moterišką.

*Kad sukurtume šeimoje laimingus santykius,  turime pirmiausiai suprasti, kuo vyriška energija skiriasi nuo moteriškos energijos: turime pažinti vyrišką ir moterišką pradą ir juos suvienijus, kurti harmoniją poroje.

*Jei, pavyzdžiui, moteris pradeda vystyti savyje vyriškas savybes ir reikštis kaip vyras šeimoje – tuomet vyrui neliks nieko kito, tik priešintis pradžioje, o paskui.. jis galiausiai pradės elgtis kaip moteris, arba – ieškos būdų “pabėgti“ iš šeimos. Tokiu atveju apie harmoniją negali būti net kalbos – susikeitę vaidmenimis, pamynę savo prigimtinį pradą, abu jausis nelaimingi ir kurs destrukciją savo santykiuose.

*Ir, atvirkščiai: kai vyras neišreiškia savo prigimtinių vyriškų savybių – ryžtingumo, gebėjimo greitai reaguoti ir priimti sprendimus, gebėjimo imtis atsakomybės už šeimą – tuomet visas šias savybes bus priversta vystyti ir išreikšti jo sutuoktinė. Rezultatas tas pats: susipriešinimas, destrukcija ir griūtis.

*Šiuolaikiniai žmonės susipainioja sąvokose apie moteriškumą ir vyriškumą – jie tai supranta kaip užslėptą nelygybę ir diskriminaciją. Lygybės visiems žmonėms siekis yra pozityvus – visi turi turėti vienodas galimybes gyvenime. Tačiau lygybė nereiškia vienodumo. Norime to ar ne – bet vyrai ir moterys turi skirtingą prigimtį.

*Moteriška energija – tai jausmų sfera, meilės erdvė, širdies šiluma, gyvenimo išmintis, gerumas.. Ji kuria šeimos energetikos atmosferą, šilumą jausmuose, santarvę santykiuose, jaukumą namuose.. Jos širdis atvira, ji skleidžia besąlygišką meilę, apgaubia visus šiluma ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Moters meilė, jos moteriškumas įkvepia vyrą būti vyrišku, išreikšti savo prigimtinį vyrišką pradą – veikti ir kurti šeimos, giminės ir visuomenės labui. Jis turi namus, kuriuose yra laukiamas, kur jis atsigauna ir pailsi, kur jo išklauso, palaiko ir supranta. Jo šeima ir namai – ramybės ir laimės oazė šiame pasaulyje.

*Jei moters širdis uždara – ji šalta ir pragmatiška. Jos santykiai iš išskaičiavimo: lengvai prileidžia prie savo kūno, bet paniškai bijo kažką įsileisti į širdį, todėl šiltų, harmoningų santykių sukurti negali.  Tokios būna vadinamos “stiprios“ moterys, kurių dabar labai daug įvairiose veiklumo reikalaujančiose srityse ir kurių išskirtinis bruožas – gili vidinė vienatvė, vienišumas.

*Vyriška energija – kūryba, veiklumas, išorinis aktyvumas, dvasinė stiprybė, atsakomybė. Stiprus vyriškas pradas, vyro meilė įkvepia moters moteriškumą – su tokiu vyru moteris jaučiasi saugi ir laiminga, ji su džiaugsmu palaiko ir kuria harmoniją šeimoje.

*Ir tai nereiškia, kad tik vyras turi išlaikyti šeimą, o moteris – dirbti tik namų ūkio darbus. Moteris gali turėti darbą, gali prisidėti prie šeimos uždarbio, tačiau ji neturi keisti savo moteriškos prigimties – moteriškumo: švelnumo, gerumo, gebėjimo besąlygiškai mylėti, užjausti, suprasti.

*Harmonija šeimoje – tai lygiavertė vyriškos ir moteriškos energijų apykaita, iš kurios gimsta vienybė. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris yra svarbiausi savo sferoje, todėl kovoti dėl viršenybės yra beprasmiška. Juk harmoninga sąveika praturtina visus – taip kuriama erdvė besąlygiškai meilei, kūrybai ir visapusiškam tobulėjimui 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt)

Ir dar kartą apie Meilę..

*Be Meilės širdyje bet koks žmogaus teigiamas bruožas tampa trūkumu: orumas virsta išdidumu, garbė – puikybe, teisingumas – žiaurumu, rūpestingumas – abejingumu, tikėjimas – fanatizmu, geranoriškumas – veidmainyste, drąsa – įžūlumu, o vienybė – priešiškumu.

*Žmonės tapo pernelyg dalykiški: jei kažką daro, tai būtinai nori tam tikrų garantijų, kad jų pastangos bus atlygintos su kaupu. Jie gyvena šiame pasaulyje lyg dideliame turguje.. Taip ir su Meile: žmonės pasiryžę mylėti, bet nori už tai deramo atpildo. Jei nemyli ar nesulaukia atpildo – nutraukia santykius ir užmezga naujus. Tačiau tai ne Meilė, o dalykiškas sandėris.

*Meilė – ne sezoninė gėlė, ne trumpalaikė aistra. Meilė – tai mūsų tikroji prigimtis. Mes visi gimstame su šiuo žinojimu, bet laikui bėgant, mes tai “pamirštame“, nes aplinka “moko“ visai priešingų dalykų: pasinaudoti, sugundyti, nekęsti, kovoti, reikalauti.. Todėl tenka “prisiminti“ savo tikrąją prigimtį ir mokytis mylėti iš naujo..

*Mes visi žinome, kas yra tikroji, besąlygiška Meilė, mes visi patyrėme ją vaikystėje: mylėjome besąlygiškai savo tėvus, mylėjome besąlygiškai visą mus supantį pasaulį, ir viskam, kas mus supa, dovanojome savo besąlygišką Meilę..

*Besąlygiškos Meilės esmė – dovanoti iš visos širdies, nieko nereikalaujant mainais ir neskirstant, kas jos “vertas“, o kas –  ne. Dovanojama Meilė auga.. Besąlygiška Meilė nukreipta ne į išorinį įvaizdį ar kažkokias savybes, o į esmių esmę – žmogaus sielą.

*Meilė – tai kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Ji tiesiog yra, ja persmelkta visa Kūrinija. Bet dauguma žmonių nuo jos užsiveria baime, neapykanta ir kitomis egoizmo apraiškomis – dėl to ir kyla visos žmonijos bėdos. Žmonės, kurie atsiveria Meilei – tampa jos laidininkais ir harmonijos kūrėjais Žemėje.

*Visos mūsų baimės ir bėdos ateina parodyti vietą mūsų gyvenime, kur nėra arba trūksta Meilės. Užauginkime Meilę ten, kur jos dar nėra – ir baimės išnyks, ir bėdos pasitrauks.. Nes Meilė visada teisi, nes Meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga. Ir nėra nieko, kas jai nepaklustų.

*Kai mylime besąlygiškai, kai nuoširdžiai dalinamės savo Meile – ji nuolat auga, o mes patys ir aplinkiniai žmonės jaučia džiaugsmą ir vienybę. O jei mylėdami jaučiame skausmą arba pyktį, o žmonės kenčia nuo tokios meilės – reiškia, “dovanojame jiems nuodus blizgančiame popierėlyje“..

*Be Meilės nėra dvasingumo. Meilė negimsta atsiribojus nuo pasaulio ar medituojant, Meilė gimsta nuolat kuriant sąmoningą sąveiką su aplinka – per dėmesingumą, altruizmą ir rūpestį žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Meilė – ne žodžiai, Meilė išreiškiama veiksmais, kurie viską harmonizuoja.

*Yra trys keliai, kurie veda teisinga dvasinio augimo kryptimi – tai Meilės kelias, nuoširdumo kelias ir sąmoningumo kelias. Galiausiai jie visi susilieja į vieną – į Tiesos kelią, iš kurio jau neįmanoma išklysti.

*Auginkime savo širdyse Meilę, mokykimės ją išreikšti mintimis ir poelgiais savo kasdieniniame gyvenime – tai raktas į sekančią evoliucijos pakopą. Ne kova, o Meilė išsklaidys visą negatyvumą Žemėje. Kur klesti Meilė – ten tiesiog nėra sąlygų niekam piktam užgimti..

*Meilė sujungia, sutaiko, suvienija, suburia, įkvepia.. Kiekvieną kartą, kai mes nuoširdžiai, su Meile kažką atliekame – pasaulis keičiasi. Tai lyg bangos nuo mesto į vandenį akmenėlio: su meile atlikti darbai skleidžia harmoniją pasaulyje.

*Šiame pasaulyje viskas sąveikauja, viskas veikia viską: net vienas nedidelis pasikeitimas keičia visumą – iš čia ir vieno žmogaus galia keisti pasaulį, keičiant save.

*Todėl pradėkime gerus pokyčius – iš Meilės, visų gerovei ir labui.. Savo mintimis, žodžiais ir kasdieniniais darbais nuolat dovanokime besąlygišką Meilę savo artimiesiems, Žemei, gamtai, žmonijai ir visai gyvybei 🙂 !

Matyti ir skleisti Gėrį..

Mūsų gyvenime daug negatyvumo: egoizmo, priešiškumo, savanaudiškumo, pavydo, godumo, todėl žmonės dabar į pasaulį ir į kitus žmones dažniausiai žiūri per negatyvumo prizmę.

Mes nustojome matyti gėrį žmonėse. Ir net tuomet, kai susiduriame su tikrai geru žmogumi, pradedame ieškoti jame trūkumų ir “klijuoti“ jam visokias negatyvias savybes.

Ir jei jau esame prieš kažkokį žmogų nusiteikę – jokie geri jo poelgiai to nusiteikimo nepakeis.. O bendravime vis dažniau prasimuša kandumas, pašaipa ar net atviras kito žmogaus žeminimas.

Šeimoje – nesibaigiančios pretenzijos, auklėjime – besąlygiško paklusnumo reikalavimai, draugystėje – kritika, neprašyti patarimai ir pamokymai. Ir mes net nesusimąstome, kad tokiu elgesiu neigiamai veikiame kitų gyvenimą, o kartais net galime suluošinti žmonių likimus.

Ir visa tai dėl negatyvios prizmės, arba – “juodų akinių“, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Bet laikui bėgant tai tampa negatyviu požiūriu ir.. labai blogu įpročiu, kuris apsunkina gyvenimą ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

Teisingumo dėlei turime pripažinti, kad niekas negimsta su negatyviu požiūriu į pasaulį – tai yra įgyjamas bruožas. Iš kur? Iš mūsų aplinkos: tai negatyvios informacijos kasdieninis srautas, sunkios ekonominės sąlygos, psichologinė įtampa šeimoje.

Negatyvų požiūrį visada lydi prislėgta būsena ir susierzinimas, kurie ir išeina į paviršių bendraujant. Visada. Apie tai yra rytiečių posakis: “Kuo pripildytas indas – tas iš jo ir pasipils, kai jį užkliudysi..“

Taigi, tai nėra kažkoks žmogaus piktybiškumas, o tiesiog negatyvios įtakos pasekmė, kurią galime ištaisyti. Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet.. atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui.

Todėl – keiskimės: mokykimės besąlygiškai mylėti ir matyti gėrį žmonėse. Juk meilė – mus vienijanti jėga, o geranoriškumas – nuoširdaus bendravimo pagrindas. Kai matome gerąsias žmonių savybes – įkvepiame ir juos geriems darbams!

Tai patvirtina ir vienos Pietų Afrikos genties tradicija, kuri gyvuoja iki šiol, ir kurią “civilizuotam“ vakariečiui sunku suprasti. Jos esmė tokia: jei kažkas gentyje pasielgia blogai – visa gentis meta savo darbus ir apsupa ratu prasikaltusįjį.

Ir tuomet kiekvienas iš eilės – nuo mažiausio iki vyriausio – vaizdžiai, su visomis detalėmis, pasakoja apie stovinčio rato centre žmogaus gerus darbus, kuriuos jis padarė savo gyvenime. Tai gali tęstis kelias dienas, o paskui gentis priima atgal į savo glėbį apsivaliusį gentainį..

Nuostabi tradicija ir tikro žmoniškumo apraiška, kuri patvirtina dėsnį: gerumas gimsta tik iš gerumo. Visi mes suklystame, bet ištaisyti savo klaidą galime tik geru elgesiu. Ir jei plačiau – tik darydami gerus darbus galime padaryti pasaulį geresniu.

O posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus gyvena pagal savo prigimtį – žmoniškumą – ir harmonizuoja bei tobulina šį pasaulį.

Apie tai mūsų tautos šviesuolis Vydūnas rašė:

“Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais”.

Kuo daugiau gerų žmonių – tuo greičiau išnyksta palankios sąlygos blogiui gyvuoti. Ką pasėsime – tą ir skinsime.. Sėkime Gėrį – visas žmogiškas dorybes – tuomet skinsime meilę, vienybę ir taiką 🙂 .

Tyra, beribė, amžina…

*Meilė – tai visą Kūriniją palaikanti, kurianti ir vienijanti Jėga. Žmogaus noras mylėti ir būti mylimam – tai gilus vidinis poreikis palaikyti ryšį su šia kuriančia Jėga.

*Kai žmogus besąlygiškai myli – jis tampa Kūrėjo bendražygiu, bendrakūrėju. Besąlygiška meilė susieja jį su Aukštesniąja realybe – per tokį žmogų pasireiškia Kūrėjo meilė Žemėje.

*Tačiau žmonių meilės išraiška gali būti skirtinga, ji priklauso nuo žmonių sąmoningumo ir dvasinio brandumo. Tyra, besąlygiška meilė yra tik ten, kur yra harmonija.

*Mažiausia negatyvumo apraiška – pavydo, įtarumo, egoizmo, pykčio, godumo, savanaudiškumo ir pan. – pradeda ardyti meilę. Kai tik suardoma harmonija – meilė išnyksta. Jos vietą užima kūniškos aistros.

*Tikroji meilė nuolat duoda ir dovanoja, o kūniška – visada tik ima. Kūniška meilė degina ir griauna, o besąlygiška meilė – įkvepia ir atgaivina. Besąlygiška meilė – ištikima, nes tas, kas myli, negali išduoti. Jei yra neištikimybė – tai tik kūniška meilė.

*Kūniška meilė gali trukti metus, du, o kartais ir ilgiau, bet galiausiai nutrūksta. Tokiu atveju meilė sąlygota, nes žmogų myli už kažką: už tai, kad gražus arba turtingas, protingas arba darbštus. Kol žmogus turi tai, už ką jį myli – jį mylės. Kai tik tai praras – meilė pasibaigs.

*Tikroji meilė – be sąlygų, be reikalavimų, be kančios. Ji atneša džiaugsmą ir gėrį. Mylintis žmogus spinduliuoja ypatingą energiją, kurią visi jaučia: jį myli ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų, nesušildytų besąlygiška meilė. Meilės akivaizdoje visas blogis tirpsta.

*Besąlygiška meilė niekada nesibaigia, tai begalinis ir nenutrūkstamas procesas – ji nuolat auga, sklinda ir sugrįžta.. Jei žmogus pusę dienos myli, o pusę nekenčia – tai ne meilė.

*Mylėti palankiose gyvenimo sąlygose gali kiekvienas žmogus, bet išsaugoti meilę, kai prasideda sunkumai, nelaimės ar ligos, gali tik dvasiškai stiprus ir doras žmogus.

*Be meilės žmonėms neįmanoma pažinti vienas kito. Juk pažinimas – tai sąmoningas vidinis ryšys tarp žmonių. Toks ryšys įmanomas tik meilėje. Be meilės žmonės svetimėja. Jei žmogus mato tik kito trūkumus – jis jo nemyli, o todėl negali pilnai pažinti.

*Besąlygiškai mylintis žmogus mato ir tai, kas išoriškai dar neatsivėrė kitame žmoguje ir kitiems yra nematoma. Mylėti žmogų – reiškia matyti visą jo vidinį grožį, gėrį ir didingumą. Atverti tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali tik besąlygiška meilė.

*Besąlygiškos meilės pabudimas – tarsi antras gimimas. Kai žmoguje pabunda meilė, jo gyvenimas įgauna naują prasmę: jis pakyla į aukštesniąją gyvenimo gamą, kur daug šviesos, o todėl pradeda aiškiai matyti realybę.

*Meilė atveria galimybę matyti tiesą apie save ir Kūriniją, gyvenimo išmintį ir grožį. Kol meilės šviesa neatveria žmogaus širdies – jo sąmonė miega, o todėl klaidžioja iliuzijose ir negali aiškiai matyti tiesos.

*Į meilę kasdien žvelkime kaip į nuolat augantį švelnų sodinuką, kuris keroja, klesti ir skleidžiasi gražiausiais žiedais. Meilė nėra kažkas statiško – tai begalinis augimo ir plėtimosi procesas.

*Meilė – kurianti Visatos jėga, kiekvieną akimirką nešanti kažką naujo. Joje viskas auga, užgimsta ir atsinaujina, todėl mylintis žmogus kupinas naujų minčių, idėjų ir siekių. Tik mylintis žmogus gali tapti tikru kūrėju – tokiu, kuris kuria visų labui ir gerovei.

*Meilės kelias – vienintelis kelias, kuriuo žmogus gali eiti nieko nesibaimindamas. Meilė švelni, bet galinga: ji ištirpdo visas kliūtis, apsaugo nuo tamsos jėgų ir išveda į šviesą. Tai vienintelė jėga, kurios neįveikia jokie ginklai. Tai turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tai išmintis, kuri niekada neišblėsta..

Vedos apie šeimą Kalijugos amžiuje

*Kalijugos amžius – netikrų vertybių, melo, neišmanymo, miegančios žmonių sąmonės amžius. Tai negatyvumo stiprėjimo metas, kai dorybės vis labiau blanksta, o negatyvumas – auga.

*Šis apverstų vertybių periodas paliečia ir šeimą: ji palengva netenka svarbiausio pamato – besąlygiškos meilės ir tų amžinųjų dorybių, kurios ją susieja, palaiko ir stiprina.

*Dėl to žmonės praranda suvokimą apie prigimtines savo lyties savybes: vyrai tampa neatsakingi, silpni dvasiškai ir fiziškai, neprincipingi. O moterys, savo ruožtu, pasidaro “stiprios“ – agresyvios, ambicingos, savanaudiškos.

*Sukurti harmoningus santykius ir išsaugoti šeimą darosi itin sunku, nes šeima tampa dviejų egoistų “mūšio lauku“, kur kiekvienas galvoja tik apie save. Daugėja skyrybų, o tvirtos ir darnios šeimos tampa didele retenybe.

*Šeima nelaikoma vertybe, todėl didžiausias dėmesys skiriamas tam, kas vyksta už jos ribų: darbui, įvairiausioms pramogoms ir malonumams. Sutuoktiniai dažnai dirba skirtinguose miestuose ar valstybėse, o tai dar labiau juos visapusiškai atitolina.

*Daugėja santuokų iš išskaičiavimo ir dėl savanaudiškumo – vardan pinigų ir turtų žmonės pasiryžę gyventi su nemylimu žmogumi, gali kurti įvairius planus, kaip po skyrybų atsikovoti dalį turtų.

*Vietoje šeimos žmonės vis dažniau pasirenka sugyventinių gyvenimą: tai niekuo neįpareigoja ir leidžia laisvai keisti partnerius, kai tik jie atsibosta ar kažkuo neįtinka.

*Blanksta meilės suvokimas: meile laikoma aistra, potraukis, intymūs santykiai.  O kadangi visa tai greitai praeina, todėl skaitoma, kad meilės nėra, arba kad ji “tetrunka tris metus“.

*Žmonės praranda gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti ilgalaikius santykius, jie tampa vienas kitam trumpalaikės aistros objektais. Bėgimas paskui kūno potraukius kartais tampa viso gyvenimo “meilės“ paieškomis..

*Besivystant Kalijugai, vyrai ir moterys vis labiau praranda savo geras savybes, todėl pradeda pyktis dėl menkiausių priežasčių. Jie egoistiški, todėl gali susipykti ir išsiskirti dėl materialių lūkesčių žlugimo ar dėl sutuoktinio neatitikimo kažkokiems iliuziniams šablonams.

*Žmones pradeda dominti tik pinigai, turtai, kūno ir skrandžio malonumai. Jiems nerūpi šeima, sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar giminės. Draugystė taip pat remiasi asmenine nauda.

*Tokioje atmosferoje be meilės gimsta nelaimingi vaikai, kurie yra emociškai šalti, ciniški ir net žiaurūs. Vaikai tiesiog atspindi suaugusiųjų būseną, o tam, kad pajustų nors iliuzinę vienybę ir kad pasijustų reikalingi, buriasi į įvairias grupes ir grupuotes.

*Kai prarandamas gebėjimas besąlygiškai, tyrai mylėti, žmonės pradeda degraduoti, nes nesuvokia – kas yra tikrosios vertybės. Todėl plinta palaidas gyvenimas, įvairūs iškrypimai, smurtas ir prievarta.

*Nelieka tvirtos šeimos, pakrinka ir visa visuomenė: pradeda klestėti apgaulė, priešiškumas, melas, gobšumas, išnaudojimas, įvairiausi nusikaltimai, korupcija.. Nelieka nei žmogaus teisių, nei teisingumo, nei sąžinės, nei tiesos.

*Išjuokiami ir žeminami visi, kas gyvena dorai ir sąžiningai, kas dar sugeba mylėti, kurti darnias šeimas ir padėti kitiems žmonėms. Jie laikomi silpnais, kvailais, nevykėliais.

*Gal tai Kūrinijos stebuklas, bet gerų ir šviesių žmonių buvo ir yra visais, net gūdžiausiais laikais..

*Ir būtent tokie žmonės ir yra ta šviesioji žmonijos dalis, kurios dėka išlieka žmonija. Ir ne tik išlieka, bet ir turi į ką lygiuotis, kai persisotina karčia nuopolio patirtimi.

*Skaudi nuopolio patirtis galiausiai verčia žmoniją atsipeikėti ir suprasti degradacijos priežastis. O kai pamatome visų blogybių priežastis ir pasekmes, pradedame remtis Amžinomis Vertybėmis, kurios veda mus evoliucijos keliu – tai Meilė, Tiesa, Vienybė, Taika, Kūryba ir bendradarbiavimas visų labui 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Stebuklinga moteriškumo jėga

Pasauliui dabar labai trūksta moteriškumo.. Mes matome daugybę moterų – stiprių, veiklių, agresyvių.. Bet moterų, kurios skleidžia tikrąjį moteriškumą – vienetai.

Galbūt, todėl mūsų gyvenimas taip perpildytas agresyvumu – matyt, nėra kam sukurti ramybės, taikumo ir gerumo atsvarą..  Moterys tiesiog pamiršo savo moterišką prigimtį – mylėti, kurti, harmonizuoti.

Todėl jau atrodo “normalu“, kai vos pagimdžiusi kūdikį mama grįžta į darbą. Arba – kai moteris daugiau rūpinasi savo išvaizda ir karjera, nei vaikais ir šeimyniniu gyvenimu.

Įprasta darosi ir tai, kad moteris kursto namuose nesantaiką – yra nuolat kažkuo nepatenkinta ir suirzusi. Arba – kad pasidarė abejinga kitų žmonių kančiai ir pergyvenimams..

Mes jau nesiejame su moterimis jų prigimtinių savybių – švelnumo, supratingumo, gerumo, rūpestingumo, nes sukurtas naujas moters įvaizdis: agresyvi, valdinga, aistringa ir.. nuolat konkuruojanti su vyrais.

O juk kiekvienos moters širdyje, po visais agresyvumo kiautais gyvena tikrasis moteriškumas, kurį jai tereikia išdrįsti ištraukti į dienos šviesą ir – būti savimi..

Prisiminkime savo gerąsias močiutes – pakakdavo prisėsti, prisiglausti prie jų, ir be žodžių pasijusdavome apgaubti jų meile ir švelnumu. Šalia jų būdavo jauku ir šviesu.

O jei pradėdavome kalbėtis – jausdavome jų nuoširdų dėmesį ir rūpestį. Koks neapsakomas namų, saugumo ir pasitikėjimo pojūtis.. Tokią atmosferą gali sukurti tik vidinės būsenos – tikrojo moteriškumo – išraiška.

Moteriškumas išreiškiamas visada tik pozityviai:

*Tokiai moteriai nėra savų ir svetimų vaikų: ji vienodai nuoširdžiai ir šiltai elgiasi su visais vaikais;

*Kiekviename žmoguje ji būtinai įžvelgia kažką gero ir priima žmonės su meile;

*Ji rūpestinga: stengiasi suprasti ir palaikyti kiekvieną, kam reikia pagalbos;

*Tokia moteris geranoriška ir taiki, gebanti sutaikyti, harmonizuoti, suburti;

*Ji myli besąlygiškai, todėl gali suprasti ir atleisti;

*Šalia jos jaučiama didelė vidinė jėga, spinduliuojanti vidinę ramybę ir pusiausvyrą;

*Ji kūrybinga, ji viską atlieka su meile ir atvira širdimi..

Ir nesvarbu, kokio moteris amžiaus – jei ji pilnai išreiškia savo moterišką prigimtį, aplinkiniai tai jaučia. Tokią moterį gerbia, myli ir nuoširdžiai ja rūpinasi – ir tai yra tiesiog natūralus atsakas į jos vidinę dvasinę būseną.

Pasaulis jau persisotino stipriomis, valdingomis, šaltomis moterimis ir kitu kraštutinumu – pusnuogėmis “pupytėmis“. Pasauliui reikia moteriškos šilumos ir gerumo – tikrų Moterų ir Motinų.

Tikrasis moteriškumas gali padaryti stebuklus: sutaikyti nesutaikomus priešus, sušildyti sugrubusias širdis, įkvėpti didingiems darbams, išmokyti  gyventi santarvėje, bendradarbiauti ir kurti visų labui, ir besąlygiškai mylėti..

Moteriškumas – didelė jėga. Būtent jos dabar labai trūksta mūsų agresyviam pasauliui. Visi tai jaučiame ir visi jos ilgimės, nes dabar ji mums visiems gyvybiškai būtina: mūsų vaikams, visai žmonijai, mūsų visų ateičiai.

Mielos moterys, atverkite savo švelnias širdis ir padovanokite pasauliui tą stebuklingą moteriškumą 🙂 ! Ir pasaulis kaipmat suklestės..

Visoms moterims – nuoširdžiausi sveikinimai artėjančios Moters dienos proga 🙂 ! Saulėtos nuotaikos, gėlėto kūrybingumo ir smagiai čiulbančio pavasario jūsų mylinčiose širdyse 🙂 !

Kiek mūsų gyvenime meilės?..

Kai kalbame apie meilę, dažniausiai įsivaizduojame artimus, romantiškus vyro ir moters santykius, kurie daugiau nieko neliečia. Meile vadiname viską, kas susieta su emocijomis, prisirišimu ar sentimentalumu.

Dar, tiesa, mylime šeimos narius ir artimiausius giminaičius.. Bet meilė artimiesiems jau “kitokia“, daugiau susieta su tuo, kas yra “mano“: mano vaikai, mano tėvai, mano seneliai, mano giminė..

Toks siauras, abstraktus meilės suvokimas suskaldo žmones į grupeles – “uždaras sistemas“, ir tų sistemų iš esmės niekas nesieja, nors jie gali gyventi viename name, mieste ar valstybėje.

Kai žmonių niekas nevienija – jie neturi bendrų tikslų, todėl visuomenėje kiekvienas žmogus ar tam tikros grupės pagal interesus siekia savo asmeninių tikslų. Rezultatas – priešiškumas, konkuravimas, susvetimėjimas.

Daugeliui nepriimtinas toks susigrupavimas, bet mes jau įpratome taip gyventi, ir.. daugeliui jau atrodo normalu, kad žmonės yra abejingi “nesaviems“ arba net agresyviai nusiteikę jų atžvilgiu: “ką padarysi, tokia jau žmogaus prigimtis..“

Ir nors žmonės dabar labai daug kalba apie meilę – šeimai, tėvynei, pasauliui, gamtai, tačiau kur bepažvelgsime – visur šaltas išskaičiavimas, abejingumas, kova, varžymasis ir.. beveik visiškai neliko šilto, nuoširdaus bendravimo.

O ir šeimose – vis mažiau meilės ir darnos, bet vis daugiau savanaudiškumo, pykčio, pavydo, nepagrįstų lūkesčių, ambicijų ir dėl to kylančių konfliktų.

Todėl žmonėms kyla natūralus klausimas: kodėl mes taip gyvename? Ir kodėl tokių protingų, gabių, gražių, nuolat besivaržančių žmonių širdys tuščios – kodėl jie nemoka mylėti?

Atsakymas paprastas: mums visiems taip trūksta besąlygiškos, tyros meilės, kuri mus apjungtų, sutaikytų ir suvienytų! Mes vis aiškiau matome: be meilės žmonės pasidaro pikti, godūs ir ciniški, o visų mūsų gyvenimas tampa pilkas, agresyvus ir bedvasis..

Nes tikroji žmogaus prigimtis ir yra – MYLĖTI! Tai vienintelė gyva jėga – tyras, didingas jausmas ir geroji valia, kuri gali mus visus suvienyti. Būtent meilė, ir tik meilė gali tapti galutiniu visų žmonijos problemų sprendimu.

Ir atvirkščiai – viskas, kas daroma be meilės – prieštarauja žmogaus prigimčiai! Mes tiesiog pamiršome tai, todėl suteikėme pirmenybę protui, kuris pavertė mus ciniškais materialistais ir bedvasiais vartotojais.

Nors akimirkai įsivaizduokime, kaip pasikeistų pasaulis, jei žmonės besąlygiškai mylėtų vieni kitus – juk tuomet kiekvienas veiksmas būtų atliekamas visų gerovei ir labui!

Tuomet mūsų meilės suvokimas būtų platesnis, brandesnis ir visaapimantis – mes besąlygiškai mylėtume ne tik savo artimuosius, bet ir visus žmones, visą gyvybę ir mūsų nuostabiąją planetą..

Pasikeistų ir suklestėtų viskas: tėvai mylėtų vaikus, vaikai – tėvus. Mokytojai mylėtų mokinius, o mokiniai – mokytojus, dėstytojai mylėtų studentus, studentai – dėstytojus, gydytojai – ligonius, o ligoniai – gydytojus.. Visi būtų svarbūs ir reikalingi!

Su meile dirbtume kiekvieną darbą, su meile kurtume, nes įkvėptų bendri tikslai, kurie gerintų visų žmonių gyvenimą. Šalių vadovai su meile rūpintųsi savo tautų gerove, tautos mylėtų savo vadovus, o visa žmonija rūpintųsi gyvūnija, augmenija ir visa planeta.

Tik meilė gali atnešti taiką, bendradarbiavimą ir klestėjimą žmonijai. Tik meilė gali išsklaidyti ir ištirpdyti visą negatyvumą žmonių širdyse. Tik meilė gali visiems sugrąžinti dvasingumą, savitarpio supratimą, draugystę, džiaugsmą ir laimę..

Vien mintys apie tokią galingą visus vienijančią jėgą praskaidrina širdį 🙂 .. Ir.. dar aiškiau pamatome – kiek mažai meilės dabar mūsų gyvenime!..

Ką daryti, kad meilė sugrįžtų į mūsų visų gyvenimą? Prisiminti savo tikrąją prigimtį ir – MYLĖTI 🙂 ! Šiandien, dabar ir visada.. Tyrai, besąlygiškai.. Taip, kaip myli maži vaikai, kurie dar jaučia savo prigimtį 🙂 ..

O pabaigsiu įkvepiančiais Mokytojo Dž. Krišnamurčio žodžiais:

“ Tam, kad viskas pasikeistų, reikalinga “revoliucija” pačio žmogaus psichikoje. Todėl kiekvienas iš mūsų gali padaryti didžiulį poveikį pasauliui: jei jūs patys nelinksite į prievartą, jei jūs kasdien taikiai gyvensite, jei jūsų gyvenime nebus konkurencijos, pavydo ir priešiškumo, jei jūs besąlygiškai MYLĖSITE – jūs tapsite tuo mažu pokyčiu, ta maža liepsnele, kuri susijungs su kitomis liepsnelėmis ir būtinai vieną dieną taps didele liepsna ir dideliu pokyčiu!“

Kad mūsų gyvenime būtų daug meilės – MYLĖKIME 🙂 ..

http://www.ruvi.lt

Pamokantis pasakojimas apie moteris

Vienas anglas atvyko į Indiją ir atkreipė dėmesį į tai, kad moterys čia labai skiriasi nuo europiečių moterų.

Jis pastebėjo, kad jos pilnai uždengia savo kūną ir paklausė vieno indo – kodėl taip yra.

Vietoje atsakymo šis ištraukė iš kišenės du saldainius: vienas iš jų buvo suvyniotas į popierėlį, o kitas – ne. Ir pasiūlė:

– Vaišinkis.

Anglas paėmė suvyniotą į popierėlį saldainį.

– O kodėl tu paėmei būtent šitą? – paklausė indas.

– Na, kaip tai – kodėl? Juk jis švaresnis..

– Taip ir mūsų moterys.. – atsakė šypsodamasis indas 🙂 ..